Viktorija Kuodytė / BFL/V.Skaraičio nuotr.

“Auksiniams scenos kryžiams” sužibus ant teatralų krūtinių, išsiskirsčius komisijos nariams, o ceremonijos dalyviams ir žiūrovams vis dar galvojant, matuojant nominuotųjų ir apdovanotųjų vertes, norisi atsigręžti į kūrėją, diena iš dienos kuriantį ir gyvenantį kūryba(-oje).

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Atrodo, visos premijos, apdovanojimai nesvarbūs – dabar ir čia turi gimti personažas. Tokia aktoriaus dalia: būti darbščiam iki apsėdimo, reikalauti iš savęs dieną ir naktį, kad pajėgtų keistis ir kaskart vis iš naujo gyvenimui prikeltų kitą – teatro pasaulio esatį, pasirodančią iš sąmonės ir pasąmonės gelmių, sumišus protui ir jausmams, o tada ir vėl pradingstančią, sugrįžtančią ten, iš kur buvo pakviesta.

Tebūnie K.Lupos idėjos ir „Bado meistro“ prasminis turinys šio pokalbio su V.Kuodyte prieiga, žvalgant aktorines patirtis – iššūkius, išbandymus ir atradimus.

Šių metų Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje dažniausiai minėtas ir daugiausia atminimo ženklų pelnė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Krystiano Lupos režisuotas spektaklis „Didvyrių aikštė“[1]. Neabejotina, kad tai – vienas ypatingiausių pastarojo meto teatrinių įvykių Lietuvos scenose, o aktoriams – išskirtinė teatrinė patirtis, tą suponuoja pasisakymai interviu, kritikų pastebėjimai, įžvalgos[2]. Spektaklyje Anos vaidmenį kurianti Viktorija Kuodytė, režisieriaus Gintaro Varno pavadinta labai labai darbščia aktore[3], savo karjeroje pelniusi ne vieną reikšmingą apdovanojimą[4], šį teatro sezoną įkūnija ir Bado meistrą to paties pavadinimo Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje. Teatro kritikei Ramunei Balevičiūtei Bado meistras – ne tik universali menininkų likimo parabolė, bet pirmiausia pats aktorius[5].

Tebūnie K.Lupos idėjos ir „Bado meistro“ prasminis turinys šio pokalbio su V.Kuodyte prieiga, žvalgant aktorines patirtis – iššūkius, išbandymus ir atradimus.

Personažo ir aktoriaus aš santykis

- Rasa Vasinauskaitė „Didvyrių aikštės“ recenzijoje teigė: „<…> aktoriai čia turi tokią retą prabangą – būti savimi ir personažu, būti su savimi ir su personažu. Aktoriams čia nereikia „įlįsti į personažo kailį“, jį demonstruoti ar demaskuoti – jie mąsto savo mintis, tik kalba personažo žodžiais.“[6] Daiva Šabasevičienė, rašydama apie Jūsų kurtą ledi Makbet Algirdo Latėno statytame „Makbete“, žymėjo, kad siekiate būti kuo natūralesnė[7]. Ar Jums kaip aktorei scenoje būti savimi yra nauja ir (ar) priimtina patirtis? Apskritai, ką reiškia scenoje vaidinti kitą ir būti savimi? Tai – improvizacija, pasąmoningas ėjimas savęs link, pranokstantis savižinos ribas, ar..?

- Sakyti, kad žmogus scenoje gali būti savimi, man atrodo melas. Scena yra nenatūrali, neteikianti ramybės pojūčio vieta. Žmogus, kas jis bebūtų – aktorius, bankininkas, dailininkas, mokytojas, daktaras ar prezidentas, scenoje jausis truputį nenatūraliai. Gal todėl atsidūrę scenoje daug kas nusišneka. Net ir protingi, mąstantys žmonės.

Scena veikiausiai yra vieta, kur melas turi virsti tiesa, o aktorius (melas) virsta personažu (tiesa).

Juk net kalbėdamas su vienu žmogumi jau tampi kažkuo kitu. Ir dažniausia tampama tuo, ko reikalauja tavo pašnekovas. Keičiasi mūsų balsas, intonacijos, frazuotės, kalbėjimo ritmas. Ypač tai juntama bendraujant su ne itin artimai pažįstamais žmonėmis. Šį gyvenimišką teatrą puikiai jaučia vaikai. Scena veikiausiai yra vieta, kur melas turi virsti tiesa, o aktorius (melas) virsta personažu (tiesa).

Viktorija Kuodytė / BFL/A.Ufarto nuotr.

Esu jautri tiesai. Gal todėl, kad užaugau muzikantų šeimoje. Esu muzikalus žmogus ir turiu išlavintą klausą. Tad tiesą arba melą greičiau išgirstu ausimis nei pamatau akimis. Tai labiausia jaučiama dirbant su savimi, kuriant vaidmenis. Panašu, kad scenoje būti savimi man reiškia nemeluoti sau. Daug ką gali apgauti ir daug kuo įtikinti, bet savęs neapgausi niekaip. Save labai kontroliuoju, girdžiu ir matau iš šalies. Pradėdama dirbti, stebiu savo kūną, kaip jis juda paklusdamas vidinei minčiai; jei nepaklūsta, kažkas ne taip. Iš saliero šaknies negali išaugti rožės spygliuotas kotas su žibuoklės žiedu.

Panašu, kad scenoje būti savimi man reiškia nemeluoti sau. Daug ką gali apgauti ir daug kuo įtikinti, bet savęs neapgausi niekaip.

- Skirtingi teatrologai, kritikai tarsi vienbalsiai žymi Jūsų kūno iškalbą: „<…> nedaro nė vieno melagingo gesto. Jos kūne nėra sentimentų, jis – darbo instrumentas, jį purto, kaip kriaušę, jis krenta, kaip skudurėlis, įsitempia, kaip styga.“[8] Taip pat jie išskiria jausminę tiesą, kurią byloja mąsli ir santūri šypsena, kai šypsomasi ne lūpomis, o vidumi, Audronio Liugos žodžiais, taip šypsosi „dvasios aristokratai, gebantys pakilti virš likimo jiems skirtų išbandymų“[9]. Vaidmens kūryba, personažo esaties pažinimas,  prisijaukinimas – koks tai procesas Jums? Kaip randasi toji vidinė pajauta, tampanti(iš)raiškos tiesa?

- Turbūt yra dalykų, kurių negali suvokti protu. Pavyzdžiui, Dievo buvimo. Jį gali tik patirti. Yra literatūros kūrinių ar personažų, kurie prašosi būti neišmąstyti, bet suręsti iš vandenų ir žemės dulkių sumišų, kaip kažkada rašė Vytautas Mačernis, apdainuodamas Pavasario gimimą. Niekada neturėjau problemų dėl teksto mokymosi mintinai, jo pamiršimo scenoje. Žodžių nesimokau, bet kiekvieną jų matau kaip konkretų vaizdą. Jų daug, jie labai skirtingi, turi savo aiškius pavidalus ir įdomiai rišasi vieni su kitais savais dėsniais, bet ne patys žodžiai svarbiausia.

Tai žaidimas, sunkus, bet vertas pastangų. Ir aktoriui, ir žiūrovui. Tekstą išmokstu kaip muzikos kūrinį.

Tai, ką sunkiai nusakydavau, vieną repeticiją pagaliau įvardijo K.Lupa. Vidinis peizažas. Dar tiksliau pasakyčiau, tavo minčių žemėlapis, pagal kurį keliauji spektaklio metu. Tai ne žodžiai, ne fiziniai veiksmai, net ne mintys ar aktoriniai personažo tikslai. Tai yra kažkas, ką turi nusipiešti tik įėjęs į sceną. Ne prieš spektaklį, ne vieną minutę prieš lipdamas scenon. Ne. Būtent tada, kai įvyksta tavo ir žiūrovo akistata. Tai žaidimas, sunkus, bet vertas pastangų. Ir aktoriui, ir žiūrovui. Tekstą išmokstu kaip muzikos kūrinį. Ir tik natas, parašytas kompozitoriaus. Gal tas įgūdis liko nuo M. K. Čiurlionio gimnazijos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) laikų, kai ten mokiausi fortepijono klasėje.

Nelabai žaviuosi ryškėjančia tendencija teatre kalbėti savais tekstais, tarsi papildant pjesės dramaturgą, tarsi tai, ką aktorius prideda, yra labai reikšminga ir praturtina pjesės turinį bei personažo paveikslą.

Tobulėjimas – kasdienė nepatenkintojo savimi duona

- A.Liuga pastebėjo, kad K.Lupai ir E.Nekrošiui būdinga abejonė, giluminis nepasitenkinimas rezultatu, kuris lemia, skatina siekti kažko daugiau, negu pastatyti dar vieną spektaklį. Teatrologas žymi: „Tas kažkas daugiau turbūt yra sunkiausia, bet ir brangiausia, nes gali suteikti vertę profesijai.“[10] Ar Jums kaip aktorei taip pat kaskart kuriant vaidmenį norisi kažko nauja, kažko daugiau? Kaip pavyksta derinti režisieriaus matymą ir asmeninį siekį to daugiau – profesinio tobulėjimo, žmogiško augimo, išsipildymo– norą?

- Ačiū Dievui, kad šie iškilūs menininkai – E.Nekrošius ir K.Lupa – vis dar abejoja. Turbūt todėl ir šiandien tebekuria nuostabius dalykus. Tai sakydama galvoju ne tik apie jų režisuojamus spektaklius. Prisimenu jų puikią iškalbą, išprusimą, išmintį ir ploną ploną humorą.

Troškimas būti geriausiam. Laimėjimai. Pripažinimas. O už viso to – stingdantis liūdesys.

Kita vertus, jie – negailestingi kariai sau ir savo kariuomenei. Vedantys savo pulką į karą. Tokioje kuopoje drąsu kariauti, net ir pralaimėjimai nebūna skaudūs. Bado meistras F.Kafkos apsakyme sako tekstą: Kodėl neleidžiate man pakilti aukščiau savęs, iki nepasiekiamybės, aš jaučiu, kad mano badavimo galimybės yra neribotos… Žiaurus tekstas. Šiurpas oda eina, kai jį sakau. Bado meistras panašus į menininką, siekiantį dievybės. Man jo gaila. Labai. Ambicijos. Puikybė. Troškimas būti geriausiam. Laimėjimai. Pripažinimas. O už viso to – stingdantis liūdesys. Turbūt visa tai nėra tas kažkas daugiau.

Man, kaip V.Kuodytei, tas kažkas daugiau asocijuojasi su dar neatėjusiu laiku, kuris kažkada ateis, jo nereikia skubinti.

- Kokius vaidmenis, darbą spektakliuose, galbūt darbą būtent su tam tikrais, Jums asmeniškai ypatingais, išskirtiniais režisieriais įvardytumėte to kažko daugiau potyriu, pojūčiu, kad ūgtelėta, atrasta, nueita, kur dar nebūta?

- Norėčiau išmokti tuos troškimus kažko daugiau transformuoti į tai, ką mes vadiname duona kasdiene. Nes iš jos susideda kiekviena diena, ne iš pavienių, atsitiktinių, ypatingų akimirkų. Neseniai lankydamasi A.Saukos parodoje jaučiau tokį transcendentinį menininko liūdesį. Visi paveikslai – nutapyti, įrėminti ir kabantys parodoje – jau pateikti lankytojams, bet kartu jie kelia, teikia amžinos nepabaigiamybės įspūdį. Tai nuostabus pojūtis. Teatro spektaklis, aktoriaus ir turbūt režisieriaus požiūriu, taip pat niekad nebūna baigtinis, net ir po puikiausiai atlikto vaidmens tave aplanko mylimas draugas – nepasitenkinimas savimi. Kas tai? Nežinau.

Niekada nieko nesiekiau vaidinti, neturėjau mylimų, išsvajotų literatūros personažų. Gal nebent vaikystėje pasakose.

Kiekvieną dieną nueini kažkur, kur dar nebūta. Jei ne kojomis, tai mintimis, vaizduotėje. Labai smagu pastebėti tuos kiekvienos dienos ypatumus, kai vakare atsigulus permąstai, kiek visko šiandien įvyko naujo. Panašiai yra ir su naujais vaidmenimis.

Niekada nieko nesiekiau vaidinti, neturėjau mylimų, išsvajotų literatūros personažų. Gal nebent vaikystėje pasakose. Galvodama apie sukurtus vaidmenis labiausia prisimenu ne pačius vaidmenis, bet tai, kas vyko šalia. Kiek man buvo metų, kuo tikėjau, ką mylėjau, kas nepatikdavo, su kuo kovojau, kas vyko namuose, kokie buvo santykiai su tėvais, vaikais, vyrais ar su pačia savimi, kas buvo tuo metu autoritetai, kam buvau ypač jautri, kokie žmonės supo. Visa tai ir sudaro tą ypatingumą. Visi šie dalykai maitina tavo mintis ir jos tampa mėsingos. O po to ta tavo minties mėsa, kaip sakė K.Lupa, apaugina personažus.

Aktoriaus kūryba – laisvė tarp beprotystės ir sveiko proto ribų

Viktorija Kuodytė / BFL/V.Skaraičio nuotr.

- K.Lupos nuostatą, kad aktorius turi būti mąstantis, A.Liuga įvardijo kaip vieną didžiausių šiandienio teatro problemų: „Priklausomybė nuo režisierių ir baimė netekti darbo slopina aktorių kūrybiškumą, ugdo nevisavertiškumą.“[11] Kas, Jūsų manymu, suteikia aktoriui kūrybos laisvę? Kiek apskritai jos reikia Jums asmeniškai? Kada, kaip ima skleistis kūryba?

- Aktorius turi būti mąstantis. Galbūt. Kaip ir kiekvienas žmogus. Tačiau dažnai pasitaiko, ypač mene, kad negalvojant daug kas intuityviai aišku ar savaime paaiškėja. Žinoma, smagiau matyti scenoje aktorių, kuris mąsto vaidindamas, o ne aklai ir formaliai vykdo režisieriaus komandas.

Niekad netikėjau fraze: aktorius priklauso nuo režisieriaus.

Mieliau matyti aktorių scenoje, žinantį, ko jis čia užlipo ir ką nori papasakoti. Niekad netikėjau fraze: aktorius priklauso nuo režisieriaus. Gal kartais aktoriams taip patogiau, nes paklusti yra lengviau nei sukurti pačiam. Aš žodį laisvė suprantu kaip atsakomybė. Jei tu ją turi, gali klysti ir pats taisyti padarytas klaidas, o ne drebėti dėl to, ką pasakys režisierius ar kitas vertintojas. Repetuodama visapusiškai pasitikiu režisieriumi, bet visada norisi ir jam pateikti kažką savo, ką išskleidžia manyje jo formuluojamos užduotys. Turbūt kūryba gimsta iš rūpinimosi tuo, apie ką nori kalbėti, ir pasitikėjimo.

- Kūrybiškumo stoką K.Lupa tiesiogiai sieja su baime[12]. Kas Jums kelia baimę? Kiek jos yra (šiandienos) teatre?

- Jei žmogus kūrybą, nesvarbu, tai būtų menas ar kitos sritys, paskirtų tam, kas negali jo įskaudinti, ir jei jis mažiau galvotų apie savo Aš, tuomet galbūt po truputį nyktų baimės? Tokį objektą žinau.

- Noras kažko daugiau, ambicija, kad būtų geriau, ko gera, lemia nuolatinę nežinios, nerimo, nepasitikėjimo savimi ir savimi tam tikroje situacijoje, pačia situacija jauseną, kurią K.Lupa apibūdino taip: „Jausmas, kad esame pernelyg komplikuoti mechanizmai, kurių negalima nei gerai valdyti, nei pataisyti, kai jie suges.“ Prisipažinęs, jog gyvenime būta akimirkų, kai rodėsi artėjama išprotėjimo link, režisierius aiškiai įvardijo savo poziciją: „Jei kas ir gali žinoti, ką įmanoma padaryti, tai tik aš pats. Joks kitas protas man nepadės. Jei atsiduosiu psichiatrui, turėsiu pripažinti, kad esu bejėgis…“[13]Veikiausiai vaidmens kūrybos procese panašių patirčių neįmanoma išvengti. Kaip išgyvenate Jūs? Kokie sprendimai, pasirinkimai, nuostatos padeda? Ką, Jūsų patyrimu, tokios patirtys duoda aktoriui kaip žmogui? Naudinga ar žalinga tai?

- Aktorystė labai žalingas įprotis. Greičiausiai tai viena iš destruktyviausių profesijų. Man visad patikdavo muzika, kurioje daugiau konsonansų nei disonansų. Deja, aktorystėje – nuolatinė disharmonija tiek su savimi, tiek su aplinka. Iš tiesų teko laviruoti ant tos siaurutės ribos, skiriančios visuomenės įvardytą beprotystę ir sveiką protą. Tai gana patrauklu, tačiau būtent dėl to ribos siaurumo darosi baugu. Ją peržengti labai labai lengva. Tai pajutęs susiimi.

Aktorystė labai žalingas įprotis. Greičiausiai tai viena iš destruktyviausių profesijų.

Kažkada teko su akvalangu plaukioti Karibų jūros pakrantėje tarp koralinių rifų. Prie kranto po vandeniu viskas stebuklingai gražu: spalvotos žuvelės, koralai, baltas smėliukas… Ir staiga toliau nuo kranto pamatai povandeninį skardį, lyg bedugnę į tamsą. Tuoj pat kyli į viršų drebančia širdimi, išlipi į krantą ir ilgai žiūri į žydrą dangų.

Stengiuosi nesureikšminti teatro ir aktorystės. Tai tik viena iš gyvenimo dalių. Ir ji – nėra pagrindinė. Tuomet viskas tampa paprasčiau. Bent jau norisi tuo tikėti…

- K.Lupos darbo metu žymėtas išskirtinis reiškinys, kai po repeticijų aktoriai savaimingai plodavo, džiaugdamiesi kūrybos procesu[14]. Tai liudija gerą, sveiką, įkvepiančią kūrybos aplinką, bendradarbiavimo atmosferą. Jums kaip aktorei tokia aplinka reta, išskirtinė, unikali? Pasidalykite patirtimi. Ką, Jūsų manymu, tai rodo apie santykius teatriniuose procesuose, kūryboje, apskritai tarpžmogiškame lygmenyje?

- K.Lupos repeticijos buvo unikalios dėl paties režisieriaus unikalumo, bet ne dėl kokios nors ypatingos atmosferos ar kolektyvo. Bendradarbiavimas buvo daugiau vidinis nei išorinis. Vienas (K.Lupa) kalbėdavo, o visi aštuoni klausydavo. Ir taip mėnesį su puse. Man toks modelis labai artimas. Nemėgstu diskusijų. Žinoma, buvo aktorių, kurių požiūris kitoks. Minimalus repeticijų skaičius iki premjeros, kada galėjai išbandyti praktiškai tai, ką dėjai į širdį ir protą teoriškai. Tai išties buvo nauja.

Pasibaigus repeticijai pasijusdavai lyg po spektaklio: labai jautraus, intymaus, dažnai sukrečiančio, atviro ir visada tave asmeniškai paliečiančio.

Neužtikrintumas. Jautiesi nepasiruošęs, bet kartu labai laukiantis susitikimo su tais, kam pasakosi istoriją. Puikus, nebandytas sceninis patyrimas: būti pasiruošusiam, o tai reiškia nesiruošti, susitikti su šią dieną tau pasiūlytom aplinkybėm. Tačiau man atrodo, kad spektaklis „Didvyrių aikštė“ tik dabar įgauna gyvastį. Aktoriai mokosi būti nepasiruošę, o tam reikia jaustis laisvai, neįsitempti.

K.Lupa yra puikus oratorius ir pasakotojas, tad pasibaigus repeticijai pasijusdavai lyg po spektaklio: labai jautraus, intymaus, dažnai sukrečiančio, atviro ir visada tave asmeniškai paliečiančio, nors skirto visai auditorijai. Turbūt dėl to ir kilo pirmieji plojimai. O vėliau tai tapo įpročiu. Gražiu įpročiu, kuris visus maloniai nuteikdavo. Tarsi visi vieni kitiems paploja.

Žinoma, tai daug maloniau nei spjaudytis žaibais ir dėti vieniems kitus į šuns dienas.

- Teatras – kolektyvinis darbas, tačiau Jūs niekada nepriklausėte jokiam teatrui, jokiai trupei. Kaip regite, išgyvenate šiandienę aktoriaus būtį ir buitį?

Kaip rašė Kurtas Vonnegutas, gyvenimas ir taip sunkus, kam dar kankintis dėl kažkokių pinigų.

- Kažkada seniai toks pasirinkimas buvo netyčinis, intuityvus, pasąmoninis. Vėliau pozicija pasirodė esanti pati patraukliausia. Gal čia tas laisvės poreikis. Prisiimi atsakomybę už savo sprendimus ir tvarkaisi kaip gali. Aktoriaus būtis priklauso nuo vaidmenų, jei jų yra, yra ir aktorius. Kai jų nebeliks, neliks ir aktoriaus būties, bet žmogus liks. Na, o buitis… Tai jau visai neįdomi tema. Kaip rašė Kurtas Vonnegutas, gyvenimas ir taip sunkus, kam dar kankintis dėl kažkokių pinigų.

Mirus scenoje prisikelti gyvenimui

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 12 d.

Premjeros. Šventes teatralai pasitinka su muzika: balandį numatomos vos dvi dramos premjeros ir net keturi nauji muzikiniai spektakliai.

Penktadienį, kai pasirodo šis „Veido“ numeris, švenčiama Tarptautinė teatro diena, su kuria ir sveikiname visus mūsų skaitytojus teatralus. Jau dabar aišku, kad šventinėse iškilmėse, kurios šįmet rengiamos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, negalės dalyvauti visas būrys žymių aktorių. Negalės dėl paprastos pateisinamos priežasties: jie penktadienio vakarą dirba savo įprastą darbą – vaidina scenoje.

Nacionalinis dramos teatras būtent šį vakarą išleidžia „Didvyrių aikštės“ pirmąją premjerą, kurioje vaidina tokie teatro meistrai, kaip Valentinas Masalskis, Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė… Vilniaus mažajame teatre šį vakarą rodomas vis dar premjerinis „Minetis“, Rusų dramos teatre – puikusis Jono Vaitkaus „Eugenijus Oneginas“, o Valstybiniame jaunimo teatre – reikšmingą trupės dalį sutelkiantis „Skrydis virš gegutės lizdo“, spektaklis, kuriame dar pernai vaidino per Tarptautinę teatro dieną asmeninį gimtadienį minėdavęs aktorius Antanas Šurna.

Šį spektaklį prisiminiau ir todėl, kad Vilniuje, nepaisydamas jokių kitų švenčių, toliau šėlsta „Kino pavasaris“. O teatras iš kino pastaraisiais metais mėgsta skolintis patikrintus siužetus: tarkim, to paties Valstybinio jaunimo teatro repertuare neseniai pasirodė „Aštuonios mylinčios moterys“, Rusų dramos teatre prieš porą metų – „Gronholmo metodas“. Prieš trejus metus „Kino pavasaryje“ rodytas Romano Polanskio „Kivirčas“ skirtingais pavadinimais („Skerdynių dievas“ ir „Karo dievas“) vėliau išdygo net dviejų šalies teatrų repertuare, o ką jau kalbėti apie animatorių išgarsintą Kurmį spektaklyje „Kurmis ir ramunė“, naujai vaikų kartai atgaivintą Keistuolių teatro.

Dabar „kinofilinis“ dramos teatrų repertuaras praturtėja dar viena premjera: Dainiaus Kazlausko režisuotu „Sekliu“. Prisimenate, kaip sulaikę kvapą stebėjote Michaelo Caine’o ir Jude’o Law dvikovą Kennetho Branagh 2008 m. filme? Vyresnieji žiūrovai dažniau „sirgdavo“ už senjorą M.Caine’ą, o jaunesnieji (ypač jaunesniosios) beatodairiškai palaikydavo gražuolį J.Law.

Veikiausiai panašios sirgalių stovyklos formuosis ir teatrų salėse. Reikia pripažinti, kad Mantas Jankavičius – puikus pakaitalas J.Law gerbėjoms, o štai Darių Meškauską ar tuo labiau D.Kazlauską įsivaizduoti žilagalvio M.Caine’o vietoje sunkoka. Artimiausias filmo herojui lietuviškas tipažas veikiausiai būtų Arūnas Storpirštis, bet ši „Seklio“ komanda pasiryžusi garbingai ieškoti savų siužeto sprendimo būdų.

1970 m. parašyta Anthony Shafferio pjesė lietuviško teatro scenoje pasirodo pirmą kartą. Nemačiusiems filmo priminsime, kad personažai – senasis ir jaunasis – varžosi dėl moters, kuri pati scenoje taip ir nepasirodo. Garsiam pagyvenusiam rašytojui ta moteris – žmona, taksistu dirbančiam jaunam aktoriui – meilužė. Nepaisant socialinės padėties ir gyvenimiškos patirties skirtumų, abu pasirodo esantys vienas kito verti varžovai. Jie pradeda sudėtingą, daug nervų reikalaujantį psichologinį taktinį žaidimą, į kurį įsitraukus pirminė konflikto priežastis – konkrečios moters meilė – nebetenka lemiamos reikšmės. Svarbiausia – bet kokia kaina paguldyti ant menčių priešą…

Kartais besigalynėjantys varžovai mėgina įveikti vienas kitą fizine jėga, kartais draugiškai šnekučiuojasi mėgaudamiesi gėrimais, tačiau neapsigaukite: po tariamos taikos ar netgi seksualinės simpatijos skraiste teslypi dar vienas sekinančios dvikovos etapas. Tai vienas, tai kitas varžovas atsiduria ties fizinio ir psichologinio išsekimo riba, tačiau nė vienas nesutinka savo noru pasitraukti iš žaidimo.

Nacionaliniame dramos teatre kitą savaitę numatytame „Seklio“ spektaklyje senjorą rašytoją žada vaidinti pats spektaklio režisierius D.Kazlauskas. Tai neabejotinai vienas pačių ryškiausių charakterinio amplua lietuvių aktorių, tik gaila, kad profesionalių teatro (priešingai nei kino ar TV) režisierių jau baigiamas pamiršti ir savo talento vertų vaidmenų sulaukiantis vis rečiau. Tie, kurie prieš daugelį metų regėjo Dainiaus diplominį monospektaklį – „Pamišėlio užrašus“, tie, kurie pamena jo vaidybą Oskaro Koršunovo pastatyme „Labas Sonia Nauji metai“ arba Gintaro Varno „Nusikaltime ir bausmėje“, puikiai supranta, apie ką kalbu. Ir jiems visai nebūtina aiškinti, kodėl verta atkreipti dėmesį į dabar privačių prodiuserių kompanijos pristatomą „Seklį“.

O.Koršunovas su savo LMTA vadovaujamu aktorių kursu tuo metu irgi rengiasi premjerai pagal britės Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“. Režisierius tą pačią dramaturginę medžiagą prieš dvylika metų jau inscenizavo Stokholmo karališkajame dramos teatre. Tai buvo pirmasis „Apvalytųjų“ pastatymas Švedijoje, sulaukęs tokios aštrios reakcijos, kad O.Koršunovas geram dešimtmečiui atidėjo ketinimus statyti ją Lietuvoje.

„Apvalytieji“ – trečioji dramaturgės pjesė, vadinama pačia asmeniškiausia ir autobiografiškiausia. Ne veltui pirmuose trijuose premjeriniuose spektakliuose, netikėtai susirgus aktorei, pagrindinį vaidmenį joje yra vaidinusi pati S.Kane. Kraujomaišos temą narstantys „Apvalytieji“ dar kartą revizavo anksčiau nustatytas teatro ribas ir galimybes.

Lietuviams, kitaip nei švedams, O.Koršunovo spektaklis nebus pirmasis susidūrimas su „Apvalytaisiais“: dar 2004-aisiais „Sirenose“ viešėjo lenko Krzysztofo Warlikowskio režisuota šios pjesės versija. Spektaklyje šalia jaunųjų aktorių, tarp kurių bus ką tik „Kankinyje“ neprastai užsirekomendavę Kęstutis Cicėnas ir Laurynas Jurgelis, matysime ir patyrusį scenos meistrą Dainių Gavenonį.

Vis dėlto pačiai masiškiausiai atlikėjų skaičiumi premjerai balandį rengiasi Valstybinis jaunimo teatras, kuriame Vidas Bareikis inscenizuoja Bertoldo Brechto dviejų dalių muzikinį spektaklį „Geras žmogus iš Sezuano“. Ši pjesė, kurios pirminis pavadinimas buvo „Meilė kaip produktas“, dramaturgo parašyta Antrojo pasaulinio karo metais. Tai istorija apie skurdžiai gyvenančią ir parsidavinėti priverstą jauną moterį Šen Tė. Po to, kai mažame miestelyje pasirodę dievai įteikia netikėtą dovaną už jos gerumą, Šen Tė bando sau ir kitiems įrodyti, kad galima gyventi dorai, nepaisant likimo siunčiamų iššūkių. Brutaliai miestelio bendruomenei nepatikėjus moters nuoširdumu, Šen Tė susikuria savo ~alter ego~ – protingą prekybininką pusbrolį Šui Tą, ginantį jos interesus.

B.Brechto pjesėje kiekvienas charakteris atstovauja tam tikrai visuomenės moralinei ydai. V.Bareikis, pradėjęs statyti „Gerą žmogų iš Sezuano“, ketina tyrinėti, ką reiškia būti geru žmogumi dabartiniais laikais, kai gerumas, anot populiaraus aforizmo, tikrai nėra profesija, o juo labiau pelninga. „Gyvename tokiu laiku, kai sarkazmas, kaukė, ironija, kandumas tampa tiesiog norma ir netgi didele vertybe. Aiškinsimės, kiek kainuoja likti ištikimu sau ir tiesiog gero siekiančiu žmogumi“, – teigia spektaklio režisierius.

Premjeras visuomet rizikinga reklamuoti skaičiais, tačiau teatras pabrėžia, kad šiame spektaklyje repetuoja kone visa „jaunimiečių“ trupė – net 25 aktoriai, nuo veteranų iki karjerą pradedančiųjų. O pagrindiniam Šen Tė vaidmeniui pakviesta režisieriaus žmona dainininkė Jurga Šeduikytė.

„Kai aplinkui tiek daug kandumo bei sarkazmo, darosi nebeaišku, ar apskritai daryti gera dar verta, ar tai nėra atgyvenęs reikalas. Esant daugeliui situacijų sausi iš balos išlipa būtent kandieji ir begėdžiai, tad gal reikia rinktis lengvesnį kelią, siekti naudos sau? Šie klausimai rūpėjo ne tik B.Brechtui – į juos kiekvieną dieną atsakymų ieškome ir mes“, – apie būsimąjį spektaklį kalba J.Šeduikytė.

Scenoje taip pat matysime net keturis aktorių Storpirščių dinastijos atstovus: Arūną ir jo sūnų Simoną, Gediminą ir jo sūnų Ainį. Pasirodys ir Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Sergejus Ivanovas, Dalia Brenciūtė, Kristina Andrejauskaitė bei daugelis kitų. Originalią muziką spektakliui „Geras žmogus iš Sezuano“ parašė pats V.Bareikis.

Visos kitos balandžio premjeros – dar labiau muzikinės. Imkime kad ir atlikėjų skaičiumi vilniečių spektakliui tikrai nenusileisiantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomą miuziklą „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, kuriame dainuos Vaidotas Baumila, Aurimas Raulinavičius, Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Mindaugas Rojus ir dar visas būrys solistų.

1952 m. pasirodžiusi Shepherdo Meado knyga „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (angl. „How to succeed in business without really trying“) JAV akimirksniu tapo bestseleriu. Šis ironiškas karjeros instrukcijų vadovas, nukreiptas prieš stambiojo verslo įpročius, netrukus tapo ir kompozitoriaus Franko Loesserio miuziklo literatūriniu pagrindu. Miuziklo premjera Brodvėjuje įvyko 1961 m., po metų šis spektaklis jau buvo apdovanotas Pulitzerio premija. 1967 m. „United Artists“ miuziklą perkėlė į kino ekranus. 2011 m., jo premjeros 50-mečio proga, Brodvėjus išleido antrąją „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko garsus britų aktorius Danielis Radcliffe’as. Ši versija buvo įvertinta  „Grammy“ apdovanojimu.

Nemažai miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ dainų yra tapę savarankiškais hitais: tai „I Believe in You“ („Tavimi tikiu“), „The Company Way“ („Kaip firmai geriau“), „Been a Long Day“ („Dirbom ilgai“), „Brotherhood of Man“ („Žmonių brolija“).

Kaip ir pagrindinis knygos bei miuziklo herojus Finčas, rašytojas Sh.Meadas darbą reklamos agentūroje kadaise pradėjo būdamas pašto klerku, o netrukus pakilo iki viceprezidento posto. Čia jaunuolis susidūrė su konkurencija ir apkalbomis, romantika ir intrigomis, lengvai prasisukančiais verslo „bebrais“, gražiomis sekretorėmis, kompanijos vakarėliais, kavos manija ir, žinoma, tikra meile… Lietuvišką miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, klaipėdiečiams įsigijus kompanijos MTI licenciją, kuria režisierius Vilius Malinauskas ir iš Rusijos atvykęs dirigentas Markas Kadinas.

Tuo metu Kauno valstybinis muzikinis teatras rengia Antano Jasenkos „Dryžuotą operą“ vaikams. Tekstą parašė režisūros griebęsis populiarus aktorius Vaidotas Martinaitis, diriguos Virgilijus Visockis, o dainuos Živilė Lamauskienė, Andrius Apšega, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas ir kiti teatro solistai.

Pirmiausia būtina žinoti, kad „Dryžuota opera“, sutrumpinus „Do“, – tai pirmoji gamos nata, nuo kurios prasideda vaikų kelionė į Muzikos šalį. Šios šalies karaliui Ritmui ir karalienei Harmonijai gimsta princesė Melodija, kuri laiminga auga, lanko muzikos mokyklą ir mokosi būti princese. Tačiau vieną dieną į Muzikos šalį atsėlina piktosios jėgos ir sujaukia ramybę, nes princesę Melodiją, nepaisydamas rūmų sargybinių – Boso ir Smuiko raktų, pagrobia piktasis burtininkas Komercijus. Princesės vaduoti iškeliauja jos bičiulis Triukšmutis…

Kūrėjai tikisi, kad „Dryžuota opera“ padės mažiesiems klausytojams geriau įsiminti muzikos terminiją.

O štai Nacionalinis operos ir baleto teatras pristatys vienaveiksmių baletų triptiką „Bolero+“. Dar genialiojo impresarijaus Sergejaus Diagilevo praėjusio amžiaus pradžioje propaguotas vienaveiksmio baleto žanras iki šių dienų išliko populiarus baleto scenose. Būta jų ir Vilniaus repertuare: patys įsimintiniausi – „Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Šventasis pavasaris“.

Balandį didžiausias sostinės teatras vienoje premjeroje ketina pristatyti dar tris trumpus skirtingų choreografų darbus. Tai teatro baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Bolero“ pagal Maurice’o Ravelio muziką, žymaus Izraelio choreografo ir dailininko Itziki Galili „Things I Told Nobody“ („Dalykai, kurių niekam nepasakojau“) bei trupės šokėjo Martyno Rimeikio pirmasis repertuarinis choreografinis kūrinys „Visur, kur mes nebuvome“.

Anksčiau M.Rimeikis jau atkreipė į save dėmesį tęstiniame teatro projekte „Kūrybinis impulsas“, kurio tikslas ir yra ugdyti savus choreografus nacionalinio baleto trupėje. Ne visiems šokėjams savarankiška choreografinė kūryba pasirodė prie širdies, o štai M.Rimeikiui tiesiog „prilipo“: vienas pagrindinių trupės artistų vis drąsiau save išreiškia ne tik vaidindamas scenoje, bet ir kurdamas originalaus braižo šokio spektaklius.

Artėjančios premjeros muzikos vadovas – dirigentas Modestas Barkauskas.

Renata Baltrušaitytė

Šešios balandžio mėnesio teatro premjeros

3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Seklys“. Rež. Dainius Kazlauskas

9, 10, 16 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Apvalytieji“. Rež. Oskaras Koršunovas

10, 11 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Bolero+“. Choreografai Itzik Galili, Martynas Rimeikis, Krzysztofas Pastoras

11, 16, 23 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“. Rež. Vilius Malinauskas

17, 18 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Geras žmogus iš Sezuano“. Rež. Vidas Bareikis

19, 26 d. 12 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Dryžuota opera“. Rež. Vaidotas Martinaitis