Tarpusavio santykiai. „Priešingai nei prieš du dešimtmečius, šiandien santuokiniame gyvenime siekiama daugiau laisvės, tačiau kartais pamirštama, kad norint būti išgirstam reikia ir pačiam klausytis“, – sako psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus tyrinėjanti psichologė soc. m. dr. Vilija Girgždė.

VEIDAS: Vilija, savo disertacijoje tyrinėjate psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus. Kodėl daug metų santuokoje gyvenantiems žmonėms kyla sunkumų?

V.G.: Esminis dalykas, kad sutuoktiniai pamiršta savo tikslus, lūkesčius, požiūrį ir pomėgius. Tarpusavio derinimasis – svarbus procesas, bet jis neturėtų nustelbti asmenybės unikalumo ir skirtingumo. Deja, dažnai būtent taip ir nutinka. Į psichologus besikreipiančias poras atveda jausmas, kad atsidurta krizėje ar aklavietėje, iš kurios nebematoma bendro kelio. Šiuo atveju savo tyrime ir keliu klausimą, kas nutinka poroms, dėl ko atsiduriama tokioje situacijoje.

VEIDAS: Ką atskleidė jūsų tyrimas? Kokie mitai ir stereotipai dažniausiai lydi daug metų santuokoje gyvenančius asmenis?

V.G.: Visuomenėje, kurioje vyrauja nuostata, jog poros gyvenimas turėtų būti nesibaigianti darna, nes konfliktas suvokiamas kaip kažkas blogo, sunku pripažinti, kad konfliktas turi teigiamą pusę.

Įvardyti garsiai, kad esama skirtumų (mes pykstamės), žmonės tiesiog nesiryžta, todėl ilgainiui ima atrodyti, jog vedybinis gyvenimas išsikreipia (norima nepriekaištingai atrodyti ne tik kitų, bet ir savo pačių akyse, keliamas klausimas, kas mums atsitiko, kodėl įstrigome konfliktų laikotarpyje). Natūralu, kad tarpusavio santykiuose kyla tam tikrų sunkumų. Aš tyrime analizuoju, kaip skirtingumas išgyvenamas, ir randu, kad dažniausiai nutrūksta ryšys, poliarizuojasi požiūriai, o skirtybės tampa priešybėmis.

VEIDAS: Mokslinėje psichologinėje literatūroje kalbama apie tarpusavio santykių nutolimo ir nepasitenkinimo ciklus. Ar su jais susipažinus yra galimybė išvengti jų savo kelyje?

V.G.: Iš tiesų poros gyvenimo raidoje pastebimi dėsningi, daugumai susituokusių porų būdingi sunkumai. Kai kurie sutuoktiniai kylantį priešiškumą ir emocinės šilumos stoką sprendžia paprasčiausiu būdu – skyrybomis. Tačiau dalis mėgina kalbėtis ir ieškoti tinkamų sprendimų.

Tyrimai nepatvirtina, kad kaupiantis bendro gyvenimo patirčiai poros konfliktus sprendžia geriau. Svarbu tai, kaip sprendžia ir ar po konflikto kiekvienas randa būdą, kaip būti su kitu laisvai, jautriai. Kita vertus, jeigu ilgą laiką vengi situacijų, lyg nenorėdamas sukelti konflikto, lieka nuosėdų. Žinojimas apie dėsningus sunkumus ar kritinius laikotarpius (pvz., susilaukus naujagimio, vieno iš sutuoktinių ligos atveju, neištikimybės atveju) padeda, nes partneriai supranta, kad tai tik vienas iš laikotarpių, po jo ateis kitas, geresnis. Mokslinės žinios suteikia patvirtinimą, kad ir kitiems tokiais atvejais sunku, bet tikroji pagalba ir palaikymas ateina ieškant atsakymų asmeniniškai.

VEIDAS: Kaip įprastai elgiasi partneriai, susidūrę su kito asmens skirtumais?

V.G.: Gana dažnai skirtumų susidūrimo akimirką žmonės užsidaro savyje ir vengia kalbėtis (kiekviena pusė lieka prie savo tiesos), nes ta pati situacija matoma skirtingai. Tačiau jei atsirastų pagarbos, norėjimo pamatyti ir įsiklausyti, kaip jaučiasi kita pusė, susikalbėjimo procesas lengvėtų, įtampos nebūtų tiek daug.

Jei pora į konfliktą žvelgia pozityviai, gali padiskutuoti ir pasikivirčyti, tačiau pasitiki vienas kitu ir žino, jog galutiniame rezultate vis tiek išsiaiškins, ir skirtybės nebeatrodo tokios baisios. Tačiau jei kiekvieno nesutarimo metu jaučiamasi nesaugiai, neužtikrintai ir nežinoma, kuo tai pasibaigs (grasinimu skirtis ar atsiribojimu tyla), tada partneriai nutyli, prisitaiko, elgiasi pagal kito norus, o iš tiesų ignoruoja savo poreikius.

VEIDAS: Ar į jus besikreipiančios sutuoktinių poros pastebi savo skirtumus, dėl kurių konfliktuoja?

V.G.: Geštaltinės psichoterapijos krypties atstovai Robertas ir Rita Resnickai teigia, jog tai, kaip poros elgiasi su tarpusavio skirtumais, yra kur kas svarbiau nei tai, kokie skirtumai iš tiesų juos skiria. Taigi išryškėjus poros skirtingumui neatsiejama santykių dalimi tampa įtampa ir tarpusavio nutolimo periodai. Tačiau nesuderinamumas poros santykiuose ne visuomet pastebimas ir akivaizdus. Mano atliktame tyrime partnerių savęs pajauta taip pat ne visais atvejais buvo aiški, poros partneriai ne visuomet galėjo pasakyti, ką jie skirtingai mato ir interpretuoja, į ką skirtingai reaguoja ir pan.

VEIDAS: Kaip manote, ko reikia, kad žmonės gebėtų vienas kitą išgirsti ir susikalbėti? Ar pakanka tik gerų norų?

V.G.: Teigiami pokyčiai galimi tik tuo atveju, jei abu partneriai nusiteikia ieškoti, klysti, tuomet bendros pastangos pakeičia jų gyvenimo kokybę. Tačiau norint išgirsti kitą būtina įsiklausyti ir į save (primenu, kad kalbame apie situacijas, kai tarpusavio santykiai įtempti). Taigi girdėti kitą, kai įsiterpia įtampa, nėra lengva. Tenka išmokti tvirtumo, jautrumo. Gali būti, kad gerų norų užteks, bet kartais to nepakanka ir tenka ieškoti specialistų pagalbos. Porų psichterapija negalima, jei jos nori vienas iš dviejų, – tam būtinas abiejų įsitraukimas. Pokyčiai neateina greitai, keistis pragyvenus daug metų ir turint susiklosčiusius įpročius nėra lengva. Taigi porų psichoterapija yra sudėtinga kelionė, į kurią būtina leistis dviese.

VEIDAS: Ką atskleidžia jūsų tyrimas? Dėl kokių priežasčių sutuoktiniai dažniausiai nesusikalba?

V.G.: Esminės mano išvados – kad susidūrus porų skirtumams dažniausiai nebematoma kito partnerio, o norima vadovautis tik sava tiesa. Taip pat gana daug problemų kyla neatskiriant savęs nuo kito asmens. Konsultacijų metu matome poras, kurios išoriškai puikiai susitvarko su buitiniais rūpesčiais, tačiau tam tikri klausimai tarsi įšaldyti: tai reiškia, kad nepasidomima ir nepasigilinama, kaip į tam tikrus dalykus žiūri kitas žmogus. Įprastai susiduriame su vyraujančia stereotipine nuomone: žinojimu iš anksto, žinojimu geriau už kitą… Tada partneris negali prasižioti ir išsakyti, ką jis mano. Aš tyrinėjau sutuoktinių dialogus, todėl žinau, kad vos tik nuskambėjus kitokiai nuomonei pasigirsta prieštaravimas, neigimas. Ilgainiui partneris tiesiog nebesivargina reikšti savo minčių, nes žino, kad supratimo ir palaikymo vis tiek nebus. Per gyvenimą žmonės prikaupia stereotipais „filtruotos“ patirties ir nebesistengia pažvelgti į kitą asmenį naujai, nebesigilina į tai, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir pan. Bet sugebėti pažvelgti į tarpusavio santykius naujai, moderniai – be galo svarbu.

VEIDAS: Galėtumėte iliustruoti, kaip būtent tai turėtų atrodyti?

V.G.: Pažvelgti naujai į poros tarpusavio santykius reiškia pasiruošti nustebti. Ką reiškia gebėti pažvelgti į konfliktą moderniau? Ogi pripažinimą, kad gali būti dvi nuomonės, dvi versijos. Svarbu pamatyti, kas vyksta tarp partnerių ir gyventi nesiekiant kitam įrodyti savo tiesos. Kiekvienas konfliktas reiškia, kad paliesta tai, kas svarbu ir reikšminga kitam, ir jei tai ir lieka neišsiaiškinta, nepripažinta, atsideda vėlesniam laikui ir virsta dar didesniais pykčiais, priekaištais, nepasitenkinimu. Tikėtina, jog sutarę ir pripažinę, kad dėl konkretaus klausimo turite dvi nuomones, sugebėtumėte nesusipykti. Tai ir yra modernesnis požiūris į tarpusavio santykius.

Iš darbinės praktikos ir giluminių interviu, naudotų tyrimo metu, matyti, kad šiandien kiekvienas šeimoje gyvenantis žmogus nori būti gerokai laisvesnis nei prieš porą dešimčių metų. Išreikšdamas savo nuomonę, išsakydamas savo lūkesčius, jis jaučiasi suprastas ir išgirstas, o tai be galo svarbu siekiant susiderinti tarpusavyje. Būdami poroje su kitu mes mokomės daugybės dalykų, kuriame scenarijus, kurie padėtų įveikti kylančias krizes, sunkumus ir tarpusavio skirtumus. Kai kada sutuoktiniai patiria išties didelių sukrėtimų, bet palaikydami, gerbdami ir gilindamiesi vienas į kitą tai pereina ir toliau sutaria.

VEIDAS: Minite, kad artumo stoka – viena dažniausių problemų, dėl kurių poros kreipiasi psichoterapinės pagalbos. O sutuoktiniai, neradę sprendimų, gausina šalies skyrybų statistiką?

V.G.: Skyrybų statistika atskleidžia santykių blogėjimo pasekmes, bet mažai ką pasako apie santykių blogėjimo procesą. Tie, kurie gyvena įtampos, emocinio nutolimo vienas nuo kito būsenomis ir yra nepatenkinti savo santykiais, į statistikos ataskaitas nepatenka. Aš savo disertacijoje nagrinėju santykių sunkumų poroje laikotarpį, kada poros kreipiasi psichologinės pagalbos. Taip pat iš porų konsultavimo praktikos pastebiu, kad besitęsiantis partnerių konfliktas arba emocinis nutolimas – viena dažniausių priežasčių poroms kreiptis psichologinės pagalbos. „Mes labai skirtingi, gal mums jau skirtis?“ – dažnai teiraujasi sutuoktiniai, atėję į porų konsultacijas.

VEIDAS: Galėtumėte nupasakoti, kaip vyksta poros konsultacija psichoterapeuto kabinete?

V.G.: Kartu su atėjusia pora dirba du psichoterapeutai. Visų pirma su kiekvienu iš sutuoktinių kalbamės atskirai, klausiame, kaip žmogus mato situaciją, kaip aiškina ir supranta, kodėl atsidūrė vienoje ar kitoje padėtyje. Taip išsigryniname du skirtingus požiūrius, o tai ir yra atskaitos taškas: suvokti, kad egzistuoja ne viena tiesa. Pamažu partneriai atsiskleidžia tiek mums, tiek vienas kitam, taigi sudaroma erdvė saugiai ir giliai suprasti vienas kitą. Kalbėdami apie tai, kas juos daug metų slėgė, žmonės atsiskleidžia, nes jaučiasi išgirsti, suprasti: jie žino, kad į kiekvieną jų mintį bus atsižvelgta ir sureaguota, o tai skatina dialogą.

VEIDAS: Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės, nugyvenę drauge ne vienus metus, taip ir nesugeba pažinti vienas kito, tvirtina išsiskyrę dėl per daug skirtingų interesų ir pan. Išeitų, kad nueita lengviausiu keliu?

V.G.: Gyvename kultūroje, kurioje išsiskirti labai paprasta (nebesame varžomi kažkokių įsipareigojimų ar moralinių normų), daug neapibrėžtumo, todėl siekiant išlaikyti tarpusavio ryšį tenka eiti ieškojimų keliu. Niekas nė vienai porai nepasako, kaip gyventi, kad santuoka būtų sėkminga, taigi kiekvienu atveju kuriamas savitas ir unikalus scenarijus.

Kai nededama pastangų išlaikyti tarpusavio ryšį, skyrybų galimybė tikrai didelė. Tačiau skyrybos nutraukia tai, kas partneriams netinkama, toksiška. Laisvė nutraukti ryšį, kuriame ilgą laiką jautiesi nelaimingas ir nebeišmanai, ką dar keisti, yra reikalinga. Gaila, kai skyrybų sprendimas būna skubotas. Tačiau įsivaizduokime: jeigu įvykus nesusipratimui ar nesutarimui sugebėtume grįžti ir ramiai apie tai pasikalbėti, išvengtume daugelio skubotų sprendimų. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad per konsultacijas matau daugybę porų, kurios sparčiai tobulėja ir auga tarpusavio santykių požiūriu.

VEIDAS: Šiandien itin populiaru teigti, kad norėdamas pamilti kitą ar būti mylimas pirmiausia turi išmokti mylėti save. Ar lietuviai to mokosi?

V.G.: Neišskirčiau lietuvių. Kalbu apie labiau bendražmogiškus dalykus. Iš tiesų vienas svarbiausių dalykų yra žinoti savo norus ir poreikius, mokėti ir gebėti pažinti save (net ir sukūrus šeimą). Tik bendraudami su kitu galime geriau atskleisti save. Juo atviresnis ryšys, tuo daugiau jame tikrumo ir nuoširdumo. Žinoma, jei gebame parodyti jausmus, būti savimi.

VEIDAS: Galbūt atliekant tyrimą pavyko išgryninti, ko iš vyrų tikisi moterys ir ko iš moterų laukia vyrai? Galėtumėte išskirti esmines skirtybes?

V.G.: Moterys gana dažnai pertraukinėja savo sutuoktinius, kaltina vienais ar kitais dalykais, primena, kokių nesutarimų tarp jų buvo kilę anksčiau. O vyrai nepripažįsta savo partnerių jausmų – jie linkę remtis argumentais, bet ne jausmais.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė