Šią savaitę į šalies alaus rinką sugrįžo atsinaujinęs alaus prekės ženklas – Vilkmergės alus. Pasak aludarių, kartu su šiuo alumi Vilkmergės alaus darykla atkuria savo krašto aludarystės tradicijas, kuriomis dabartinė Ukmergė garsėjo miesto klestėjimo laikotarpiu 18-ame amžiuje.
„Alaus pasiūla Lietuvoje yra gana didelė, tačiau matome nišą ieškantiems išskirtinio, įdomesnio skonio, gurmaniško alaus – tokie vartotojai anksčiau neretai rinkdavosi užsieninį mažų gamintojų alų. Manome, jog juos turėtų patraukti mūsų mažoje darykloje kruopščiai, nedidelėmis partijomis ir pagal senąsias aludarystės tradicijas gaminamas Vilkmergės alus. Jis, kaip ir garsiųjų Belgijos vienuolynų alus, daromas naudojant aukštutinės fermentacijos mieles, tai yra vadinamasis elio tipo alus – sodraus, turtingo, išskirtinio skonio,“ – sakė „Vilkmergės alaus“ vadovas Ramūnas Blazarėnas.
Pasak jo, kaip ir miesto klestėjimo laikais XVIII a., kai miesto teises gavusioje Vilkmergėje būrėsi aludarių gildijos, Vilkmergės alus verdamas iš vandens, salyklo ir apynių, gaminamas naudojant aukštutinės fermentacijos mieles, brandinamas rūsiuose horizontaliose talpyklose ir nepasterizuojamas. Kartu su senuoju gamybos būdu, Vilkmergės darykla atgaivina ir to meto Lietuvoje paplitusį talpos matą – senąją lietuvišką kvortą. Mažosios daryklos alus bus pilstomas į tamsaus storo stiklo pusės kvortos butelius – 0,41 litro.
Istoriko prof. Alfredo Bumblausko teigimu, lietuviškoji kvorta buvo vienas iš ilgiausiai gyvavusių senovinių lietuviškų tūrio mato vienetų. „Lietuvoje skysčiai kvortomis buvo matuojami net iki XX a. pradžios, įvairiuose regionuose jų talpa kiek skirdavosi. Šiandien mums didelis atrodo puslitrio talpos bokalas, tuo tarpu seniau didelį bokalą atitiko kvortos talpos indas – iš pradžių pusantro litro, vėliau – 0,82 litro talpos. Įdėmiai stebint galima pastebėti tam tikras mažėjimo tendencijas: gal seniau žmonės buvo stambesni, o gal didesni alaus mėgėjai,“ – pokštavo prof. Bumblauskas.
Alaus someljė prof. Linas Čekanavičius pristatydamas alaus rūšis pasakojo, jog ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ilgą laiką dominavo būtent paviršinės fermentacijos alus – elis (ang. „ale“). „Skirtingai nei lageris, elis rauginamas šiltai, dėl to fermentacija vyksta sparčiau. Fermentacija aukštesnėje temperatūroje suteikia alui turtingesnį aromatą ir skonio kompleksiškumą. Elis paprastai yra sodresnio skonio nei apatinės fermentacijos alus. Geros kokybės elio paragauti verta tiems, kurie mėgsta eksperimentuoti ir atrasti įdomesnius, netradicinius alaus skonius,“ – pasakojo L. Čekanavičius.
Vilkmergės aludariai kartu su aludarystės tradicijomis ketina puoselėti ir alaus kultūrą. „Vilkmergės alus – tai alus skirtas skanauti, todėl kartu gaivinsime ir alaus gėrimo kultūrą: kaip alus turi būti ragaujamas, patiekiamas, derinamas, pasakosime apie jo rūšis. O mūsų įsipareigojimas kiekvieną alaus kvortą išvirti tik aukščiausios kokybės iš vandens, salyklo bei apynių yra net įspaustas ant kiekvieno mūsų butelio,“ – sakė R. Blazarėnas. Pasak jo, aukštos kokybės pagal 18 a. tradicijas pagamintas alus turėtų tapti ir geromis lauktuvėmis iš Lietuvos, reprezentuojančiomis aukštą šalies aludarių lygį.
Pažymėdama senajam Lietuvos miestui svarbią datą – 1792 metus, kai Vilkmergei (dabartinei Ukmergei) buvo suteikta LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto privilegija, o mieste ėmė klestėti įvairūs amatai ir burtis gildijos, Vilkmergės alaus darykla išleido partiją išskirtinių butelių. Pirmieji 1792 kolekciniai buteliai pažymėti specialiais numeriais. Tikimasi, kad ilgainiui šie pusės kvortos buteliai įgis kolekcinę vertę.
„Vilkmergės“ alaus galima įsigyti pagrindiniuose šalies prekybos centruose ir kai kuriuose restoranuose bei kavinėse.