Vyriausiajam Vilniaus architektui Mindaugui Pakalniui Vilnius – daugiaveidis miestas, ir kiekvienam jo veidui jis linki vis kitokių pokyčių.

Rima JANUŽYTĖ

„Vilnius – miestas, kuriame užaugau. Jis man labai simpatiškas savo nenuspėjamumu. Savo nestandartiniais gatvelių posūkiais, urbanistinėmis klaidomis, kurios kartais pavirsta vertingosiomis savybėmis“, – apie savo miestą kalba M.Pakalnis.

– Pokalbį pradėjote nuo žavių miesto nesusipratimų. Kokie jie, architekto akimis?

– Na, pavyzdžiui, Sapiegų rūmai, barokinis parkas. Ir staiga – rūmai pasisuka, užuot stovėję taisyklingai. Iš to gimsta kažkoks originalumas.

Vilnius įdomus tuo, kad jis besikeičiantis, besivystantis, nėra užsikonservavęs. Ir netgi į Pasaulio paveldo sąrašą Vilnius įtrauktas ne kaip kažkoks paminklas, o kaip miestas, kuris vystosi, keičiasi. Keičiasi pagal tam tikras apsitartas taisykles. Ir žavi tiek senasis Vilnius – istorinis Senamiestis, kuris visiems gražus, tiek naujasis miestas, atsiradęs dešiniajame Neries krante, kaip XXI a. miesto simbolis. Seno ir naujo santykis – puikiai atrastas ir žavus. Naujasis centras yra pasitraukęs į šoną nuo Senamiesčio, o ne taip, kaip kaimyninėse šalyse, kur aplink senamiestį pradeda dygti aukštybiniai pastatai. Nepaisant kelių nesėkmių, Vilniuje pavyko naujuosius pastatus sukoncentruoti šioje vietoje. Naujasis besiformuojantis centras – puikus dalykas.

Kitas dalykas – išskirtinė Vilniaus gamtinė si­tuacija, nes miestas stovi ledynmečio upės vagoje, vainikuojamas žalių šlaitų. Gamtinis charakteris teikia labai daug savitumo.

Tai daugiaveidis miestas, labai daugiaveidis. Net labai apytikriai skaičiuojant galima išskirti mažiausiai tris Vilnius. Pirmasis – istorinis ir naujasis centrai. Tai miestas aplink Gedimino pilį nuo pusantro iki trijų kilometrų spinduliu. Visai kitas miestas – sovietiniai daugiabučių rajonai. Ten – visiškai kitos problemos ir kita architektūra. Tre­čiasis miestas – periferinė zona su savo priemiesčiais. Kiekvienas iš šių miestų turi savas problemas, savus gyventojus ir savą ateitį.

Bandymas rasti scenarijų kiekvienam iš šių miestų yra ir žavus, ir, kaip sako anglai, – „challenging“ (liet. iššūkis – R.J.). Yra ką veikti.

– Pasikalbėkime apie kiekvieną iš šių miestų ir jų ateitį. Pirmiausia – kas laukia Senamiesčio?

– Į šį klausimą atsakyti lengviausia, nes čia viskas aišku: Senamiestį mes saugome. Dėl jo vertės nekeliame klausimo, nes būtina saugoti tai, kas pripažinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai pasaulio paveldo objektas.

– Kaip vertinate kai kurių politikų pasvarstymus, ypač prieš rinkimus, kad valstybė turėtų parduoti bent dalį savo turimų Senamiesčio objektų, nes juos išlaikyti – netaupu. Jei vieną dieną taip būtų nutarta, kas nutiktų?

– Niekas nepasikeistų, nes nėra jokio skirtumo, kieno rankose yra paveldo objektas. Tas, kas jį valdo, turi jį saugoti. O savivaldybė turi racionaliai tvarkytis su savo turtu. Jei objektas nuostolingas ar nevykdo socialinės funkcijos, kuri priskirta savivaldybei, tuomet jį galima parduoti. Iš kitos pusės, savivaldybė turi turėti savo rankose tam tikrą turtą ir galėti juo vienaip arba kitaip paveikti ar padėti – paremti menininkus ar kitą veiklą. Tokie dalykai daugelyje europinių savivaldybių egzistuoja.

– Vis dėlto Senamiestis irgi po truputį keičiasi?

– Senamiestis daug nukentėjo karo metais – yra daug visokių tuščių kampų, kai kur jis nebuvo baigtas statyti. Atsiranda galimybių baigti formuoti struktūrą pagal istorinius principus, kurių svarbiausi – perimetrinis užstatymas, darni viešųjų erdvių struktūra, aiškios viešųjų erdvių ribos, nežiojnčios skylės kvartaluose, suformuoti kvartalų kampai. Tai duoda pakankamai veiklos ir Se­na­miestyje. O jei dar įvertintume aplink Se­na­mies­tį esantį Naujamiestį, kur yra labai daug potencialo konversijai, veiklos užtektų ilgam. Esame apskaičiavę, kad jei į Naujamiestį sutelktume visas galimybes, tuomet miestas į išorę galėtų iš viso nesiplėsti dar kokius dešimt metų.

– O kaip toliau formuosis vadinamasis naujasis miesto centras dešiniajame Neries krante?

– Galima kalbėti apie jo išvystymą iki pat buvusios Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos ir Kuro aparatūros gamyklos. Taip pat daug galimybių yra Šiaurės miestelio pramoninėje zonoje. Taigi turime ką veikti artimiausius 10–15 metų.

– Pro jūsų darbo langą geriausiai matyti Šnipiškės. Šiame rajone bent anksčiau buvo numatomi didžiuliai pokyčiai – naujos erdvės, nauji pastatai, gatvės, netgi naujas tiltas per upę, turėjęs net pavadinimą – Kernavės. Ar bent dalis šių užmojų kada nors išvys dienos šviesą?

– Jei kalbėsime apie miesto efektyvinimą ir vidinio potencialo išnaudojimą miesto plėtrai, Šnipiškės tam labai tinka. Bet kad tai vyktų, reikalingos in­vesticijos į infrastruktūrą. Kernavės gatvės projektas buvo parengtas 2008 m. Dabar jis yra atnaujintas, tuoj bus gautas statybos leidimas atnaujintam projektui, ir Kernavės gatvė miesto planuose numatyta, bet be tilto. Reikia dirbti kaštų ir naudos principu. Koridorius tiltui tebėra, bet matant dabartinį miesto biudžeto pajėgumą ir naudą, kurią tiltas realiai duotų, vis tik apsispręsta, kad pirmajame etape bus apsieita be tilto. O ateityje tam neužkertamos galimybės.

Miesto plėtra tokia yra visuomet – niekas niekada iki galo nepabaigta, nes reikia palikti galimybių ateities sumanymams. Pavyzdžiui, statydami naują gatvę turime atsižvelgti į dabartinį automobilių srautą, bet turėti omenyje, kad situacija gali visiškai pasikeisti: gal nuosavų automobilių iš viso nebeliks, o žmonės mobiliosiomis programėlėmis išsikvies automobilį be vairuotojo.

Arba, pavyzdžiui, statydami miestą ir numatydami greitąjį autobusą turime palikti rezervo ateičiai, kai galbūt turėsime kažkokią kitą susisiekimo priemonę – tramvajų, metro ar dar kažką. Ne­turime užkirsti ateities kelių.

– Ar miestas praeityje yra padaręs kokių neištaisomų klaidų?

– Net sunku pasakyti, ar tai klaidos. Kai kas kvestionuoja netgi Neries krante atsirandančią urbanistinę kalvą, bet net daug paveldosaugos ekspertų šį naujadarą tarp istorinio miesto ir Šeškinės žaliųjų šlaitų mato kaip privalumą. Manau, sprendimas buvo labai teisingas, nes aukštus pastatus sukoncentravome vienoje vietoje, neišbarstėme po didelę teritoriją, kaip atsitiko Taline.

Arba, pavyzdžiui, tuomet, kai buvo nuspręsta, kad Baltasis tiltas bus pėsčiųjų, buvo užkirstas kelias jį paversti transportiniu, nes tai dabar padaryti būtų labai sudėtinga. Bet ar tai klaida, nesiimčiau vertinti.

O, tarkime, sovietmečiu priimtas sprendimas statyti Laisvės prospekto kilpą su miegamaisiais rajonais buvo teisingas. Nesugriovėme Sena­mies­čio, nes nelindome į jį su stambiaplokšte statyba, kaip atsitiko, pavyzdžiui, Vokietijoje.

– Ar šių sovietinių rajonų, kuriuos pavadinote vienu iš Vilniaus veidų, laukia ryškesnės permainos?

– Socialiniai tyrimai rodo, kad šie rajonai sensta, kad jauni žmonės išsikrausto, ieško naujesnio, kitokio būsto. Jiems nebetinka nuo virtuvės atskirta svetainė, reikia normalių sanitarinių mazgų. Tas būstas nebetinkamas jaunoms šeimoms. Taigi reikalinga ir didelė politinė diskusija, ir diskusija su žmonėmis, ką apskritai su šiais rajonais darysime. Nes jei namus apšiltinsime, jie netaps patrauklesni jauniems žmonėms.

Išeičių yra daug. Viskas priklauso ir nuo to, koks yra būstas, kaip jis suplanuotas, ar rajonas gali priimti naują statybą. O gal kai kuriuos pastatus galima aukštinti ir iš tų pinigų bandyti finansuoti jų atnaujinimą. Laukia didelė diskusija. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje buvo taikomi visi modeliai. Dalis pastatų tik renovuota, dalis nu­griauta ir pastatyta iš naujo, dalis – iš dalies re­konstruoti kvartalai. Tą patį daro anglai. Tai nėra kažkoks išskirtinis atvejis. Pasaulyje esama daug modelių, nors mes kol kas taikome tik vieną – šiltiname. Įrankių yra daugiau, reikėtų atverti daugiau galimybių.

– Neseniai Vilniaus meras pareiškė, kad Karoliniš­kės netrukus taps Manhatanu. Kaip vertinate tokius pažadus? Ar jie neprasilenkia su realybe?

– Ko gero, omenyje turėti aukštybiniai pastatai Narbuto kalvoje. Tai bus antra vieta, miesto planuose numatyta naujiems aukštiems pastatams, nes būtent šioje kalvoje prasideda Konstitucijos prospektas. Toliau ji driekiasi Vakarinio aplinkkelio link, ir tai bus dar viena tarp Karoliniškių ir Vir­­šuliškių atsiradusi urbanistinė kalva. Ten jau da­bar pastatyta naujų gyvenamųjų namų, o šios vietos patrauklumas bus gana didelis. Ši vieta turi potencialo tapti vienu iš rimtų miesto pacentrių.

– Na, o kaip plėtosis Vilniaus priemiesčiai?

– Jie neturi išplėtotos infrastruktūros – nei socialinės, nei inžinerinės, nei susisiekimo. Ten dažnai keliasi jaunos šeimos, kurios ten pradeda kurti savo svajonių būstą, o paskui yra priverstos nuolat dirbti savo vaikų „taksistais“. Savivaldybės vaidmuo šiuo atveju konsoliduojantis – ir naujajame plane įrašytas periferijų centrų vystymas. Iš periferinio centro greitasis autobusas veža į miesto centrą, be to, periferiniame centre žmogus gai gauti visas paslaugas, kurias gautų ir miesto centre, tad jam nelieka būtinybės iš viso važiuoti į miesto centrą.

– Egzistuoja keletas nuomonių: vieni architektai pasisako už miesto centro tankumo didinimą, kiti – už investicijas į periferijų infrastruktūrą, siekiant „atlaisvinti“ miesto centrą. Kokia jūsų pozicija dėl Vilniaus?

– Reikia suvokti, kad miestui plečiantis į išorę mes sugadiname dideles gamtines teritorijas. Jeigu miesto gyventojų skaičius didėja, tuomet plėtra į išorę neišvengiama. Bet mūsų gyventojų skaičius gana stabilus, o tai reiškia, kad plėsdamiesi į išorę labai pabranginame infrastruktūrą. Ji tampa tokia brangi, kad už ją nebesugebame susimokėti.

Austrijos sostinė Viena yra lygiai tokio paties ploto kaip Vilnius. Lygiai tiek pat procentų teritorijos užstatyta, tik Vienoje gyvena tris kartus daugiau žmonių. Vadinasi, surenkama tris kartus daugiau mokesčių infrastruktūrai finansuoti. Vadi­nasi, Viena – triskart efektyvesnė nei Vilnius.

Žinoma, gal mes ir galime būti tokie kaip Ame­rikoje, kur yra miestas, ir priemiesčiai. Bet tuomet būkime amerikietiški ir mieste: nėra šaligatvių, visur važiuojame automobiliais, nugriauname Se­namiestį ir pastatome didelius parkingus. Nes vi­sas gyvenimas pririštas prie automobilio. Į priemiesčius nebevažiuoja viešasis transportas, nes tiesiog neapsimoka.

Amerikiečiai skaičiuoja labai paprastai: vienas butas priemiestyje reiškia 25 tūkst. JAV dolerių paslėptų subsidijų.

Kita vertus, sovietmečiu Vilniui trūko individualių namų statybos rinkos – galimybių turėti in­dividualų namą. Londone viskas aišku: už Lon­dono ribos statyti negalima. Miestas negali plėstis, jis turi augti viduje. Vilnius taip nesivysto, Lie­tu­vos įstatymai kitokie, galimybės kitokios. Todėl mes šiuo atveju galime taikyti principą, kad skatiname žmones likti mieste – suteikiame jiems ge­resnę infrastruktūrą, geresnes sąlygas įsigyti būstą. Gyvendami mieste jie gali turėti individualų namą, bet dar ir visus miesto patogumus. Tu­rė­tume eiti šituo keliu – ne draudimo išsikraustyti į periferiją, o skatinimo pasilikti mieste. Tai protingos plėtros kelias.

– Vis dėlto ar Vilniaus plotas ateityje didės, ar slinksis administracinės jo ribos?

– Administracinės ribos – politinis klausimas, o ne urbanistų sprendimai. Bet jei vertintume ne pagal administracines ribas, o pagal tai, kokia yra reali situacija, mūsų atliekami tyrimai ir vertinimai liudija, kad miestas yra išsiplėtęs beveik iki Mai­šia­galos, apima Rastinėnus, Lentvarį, Riešę. Faktinės Vilniaus metropolio ribos yra gerokai didesnės negu administracinės, o prie dabar skaičiuojamų 550 tūkst. gyventojų galima drąsiai pridėti dar apie 100–150 tūkst., kurie, gyvendami priemiestyje, kiekvieną dieną važiuoja į miestą dirbti.

Mindaugas Pakalnis Vilniaus Gedimino technikos universitete yra įgijęs architekto urbanisto magistro laipsnį.

19 metų šiame universitete dirbo docentu ir vadovavo studentų kursiniams darbams urbanistiniuose projektuose.

15 metų dirbo savivaldybės bendrovėje „Vilniaus planas“, buvo vyriausiasis architektas, projektų vadovas, vėliau vadovavo ir pačiai įmonei.