Mokymasis ir skaitymas visada likdavo kalėjimų subkultūros, kuri Lietuvoje jau nyksta, nuošalyje. 11-oje Lietuvos kalinimo įstaigų mokosi trečdalis nuteistųjų, pernai 1,5 tūkst. jų gavo mokslo baigimo pažymėjimus. „Žmonės čia ateina ne mokytis. Tai ne kalėjimas mokykloje, bet mokykla kalėjime“, – prie įėjimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pasitinka didžiausios laisvės atėmimo vietose dirbančios bendrojo ugdymo mokyklos – Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro (VJSKBLC) direktorius Arvydas Šuksteris.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dovaidas PABIRŽIS

Įžengus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-ka­lėjimo teritoriją, skelbimų lentoje ryškiausiai matyti Rugsėjo 1-osios sveikinimas.

Keturiose Vilniaus laisvės atėmimo vietose dirbanti mokykla, iki 1994 m. vadinta Vilniaus nuteistųjų švietimo konsultaciniu punktu, turi maždaug 400 mokinių ir per 20 užsieniečių, no­­rinčių pramokti lietuviškai. Šios mokyklos auklėtiniai gali įgyti pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, be to, mokykla tampa tarpininke tiems, ku­r­ie nori įgyti aukštojo mokslo diplomą.

Pirmoji aplankyta patalpa – viena iš nedidelių kabinetų, skirtų mokyklai ir išsimėčiusių ke­liuose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pastatuose. Atrodytų, įprastas mokytojų kambarys, įmūrytas šaltesniuose koridoriuose: keli darbo stalai su popieriais ir pieštukinėmis, švie­siai išdažytos sienos, informacinė lenta su Švie­timo ir mokslo ministerijos pranešimais, bib­lioteka, kurioje surikiuoti naujo leidimo lietu­vių literatūros klasikų kūriniai. Nugara į kny­gų lentyną, prižiūrimas mokytojo, prie kompiuterio sėdi nuteistasis.

„Kai mokiausi laisvėje, norėjau studijuoti tei­sę arba ekonomiką, o atsidūręs čia, Lu­kiš­kėse, nutariau studijuoti abu dalykus. Ka­me­ro­je turiu daug laisvo laiko, todėl galiu mokytis ir skaityti, nieko daugiau čia nepriveiksi. Dabar esu Balstogės universiteto antrakursis ir My­kolo Romerio universiteto pirmakursis“, – pa­sakojimą pradeda Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sėdintis kalinys.

Jeigu jau supykote, kad suklydęs ir nusikaltimą padaręs žmogus kalinimo įstaigoje tuo pat metu siekia dviejų aukštojo mokslo diplomų, metas pasakyti, kad už šio nuteistojo studijas moka tėvai. Jie maždaug 1,5 tūkst. eurų per me­­tus kainuojantiems mokslams pinigų atseikėjo iš santaupų, dar pardavė automobilį.

Nuotoliniu būdu besimokantis kalinys studentas sėkmingai išlaikė 4 valstybinius brandos egzaminus, vieno jų įvertinimas buvo 80 balų, kitų – apie 30.

„Į Lukiškes pakliuvau likus keliems mėnesiams iki abitūros egzaminų, todėl jau būdamas čia iškart parašiau prašymą baigti vidurinę mo­kyklą ir laikiau egzaminus. Studijuoti norėjau dar būdamas laisvėje, o dabar, kai gresia ilgas laisvės atėmimas, laiko leisti bet kaip nesinori. Geriau įgyti diplomą, o kadangi yra galimybė – ir du“, – tęsia jis.

Šis nuteistasis, prižiūrimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbančių VJSKBLC pe­dagogų, tam tikru laiku gali naudotis kompiuteriu ir internetu studijų tikslams. Vir­tua­lio­je mo­kymosi aplinkoje „Moodle“ jis gauna už­duo­tis, stebi paskaitų įrašus, jei reikia, elektroniniais laiškais susisiekia su dėstytojais. Ar­timiausi kalinio darbai – logikos, teisės istorijos egzaminai.

„Kartais norisi išvykti į tikras paskaitas, kad ir su priežiūra. Pabendrauti su dėstytoju, pabūti tikroje paskaitoje, tai juk ne tas pats, kaip gau­ti medžiagą iš „Moodle“ ar stebėti paskaitas per kompiuterį. Bet jei nori mokytis, nematau problemos, kad tie mokslai vyksta internetu ar nu­filmuoti kamera. Juk toks yra nuotolinių studi­jų organizavimo būdas“, – svarsto pa­šne­ko­vas, dar nebuvęs tikroje universiteto auditorijoje.

Jis – vienas iš 4 nuteistųjų, kurie Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime siekia aukštojo mokslo diplomo. Vieninteliame kalėjime Lie­tuvoje dirbantis VJSKBLC teikia ir pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, organizuoja anglų, lietuvių kalbos užsieniečiams ir informacinių technologijų kursus.

Matuojant visos šalies mastu, ko nors atlikdami bausmę mokosi 30 proc. iš iki 8 tūkst. įkalintų asmenų. Nuo rugsėjo pirmą kartą dar ne­nuteisti, bet tardymo izoliatoriuose laikomi as­menys iki 16 metų amžiaus gali mokytis, o esan­tieji atvirose kolonijose ir socialinės reabilitacijos centruose – mokytis laisvėje esančiose įstaigose. Galimybė mokytis sudaryta visose 11 ka­linimo vietų, juolab kad ir patys kaliniai to­kios ga­limybės nesikrato.

A.Šuksteris prisimena maždaug 2000-uo­sius, kai rašydamas magistro darbą atliko nu­teistųjų apklausą. Jos rezultatai dar prieš 15 me­tų atskleidė, kad mokytis kaliniai, bent teoriškai, tikrai norėtų: 85 proc. atsakė teigiamai.

Galima sakyti, kad apribojimų siekti mokslo pagal nusikaltimus, bausmės laikotarpį ar kitką nėra. Vis dėlto išlygų pasitaiko. Pavyzdžiui, jei nuteistasis laikomas po 7 spynomis, kažin ar koks mokytojas galės jį pasiekti. VJSLBC di­rek­­torius paaiškina, kad pagrindinis reikalavimas yra suderinti izoliaciją ir mokymą, būtina atskirti vienoje byloje teisiamus asmenis.

Kalbų, informacinių technologijų kursai vyksta grupėms, tačiau bendrojo ugdymo dalykų nuteistieji mokosi savarankiškai, individualiai padedant mokytojams. Dalykų pamokų jie neturi, o su „bendraklasiais“ susitinka nebent per tarpinius atsiskaitymus, egzaminus.

„Norintiems mokytis visada bus pagelbstima. Reikia pasakyti, kad mokinių grupės labai skirtingos – nuo beraščių iki laisvai besiorientuo­jančių, – pabrėžia A.Šuksteris ir priduria, kad pasitaiko ir tokių mokinių, kurie valstybinius brandos egzaminus išlaiko beveik šimtukais. – O štai kitas nuteistasis prašo priimti į 7 klasę, bet iš jo mokyklos sulaukėme atsakymo, kad nors jis ir mokėsi šešerius metus, visus juos praleido toje pačioje pirmoje klasėje.“

Kitaip, kaip tik mokyklų siekiu kuo ilgiau išlaikyti mokinius įstaigoje dėl krepšelio lėšų, to nepaaiškinsi. Todėl VJSLBC direktorius sa­ko, kad neretai kalinių išsilavinimas neatitinka jų realių žinių.

1901 m. statant Lukiškių tardymo izoliatorių-ka­lėjimą, kaip juokauja jo darbuotojai, ca­ras apie mokyklą negalvojo. Vienintelė kalėjimo paskirtis buvo izoliuoti. Todėl dabar nuteistųjų mokymuisi skirti kabinetai išmėtyti po vi­sus šio architektūrinio paminklo pastatus. Vie­ni kabinetai įrengti iš kamerų, kitus galima rasti pusrūsyje, kur palubėje įsriegtus langelius dengia užuolaidos, per kurias net grotų nematyti.

Informacinių technologijų kabinete – dvi ei­lės stalinių kompiuterių, priešais juos – išmanioji lenta. Didesnėje „klasėje“, kurioje dviem kalbomis vyksta lietuvių kalbos kursai užsieniečiams, mokiniams ir iš Taivano, ir iš Norvegijos, suolų jau daugiau, o ant plastikinės baltos lentos paryškintos besikeičiančios išlinksniuotų daiktavardžių galūnės.

„Jei bus statomas naujas kalėjimo pastatas, so­cialinės reabilitacijos reikmėms, užsiėmimams, mokymo programoms, profesiniam, ben­drajam ugdymui turėtų būti atskiros patalpos, – svarsto A.Šuksteris. – Pavyzdinės mokymo­si sąlygos yra Danijoje, Niborgo kalėjime. Ži­noma, ten daug kas kitaip, kalėjimuose žmonių nedaug, visai kitos ir piniginės investicijos. Lankydamiesi Danijoje išgirdome, kad darbuotojai vos susitvarko su 10 tardomųjų, o mes juos galime skaičiuoti šimtais. Arba kai gavome pirmus šešis kompiuterius, labai džiaugėmės, o atvažiavo danai ir stebėjosi tokia mūsų laime.“

Išsilavinimo dokumentų pasigenda laisvėje

Alytaus pataisos namuose daugelį mokymui­si skirtų erdvių nuteistieji sutvarkė savo ran­­komis.

„Patalpos, kuriose vysta mokymas, priklauso Alytaus pataisos namams. Daug darbų jose at­liko patys mokiniai, projektinės veiklos metu pakeisti langai, sutvarkyta kabinetų aplinka, už­­tikrinta tinkama temperatūra. Apskritai infrastruktūra yra nebloga ir šiuolaikinė – naudojama multimedija, projektoriai“, – besimokančiųjų Alytaus pataisos namuose sąlygas apžvelgia Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas Zubras.

Jo vadovaujamoje įstaigoje mokslo metus šie­met pradėjo 240 nuteistųjų, dar 200 jų mo­kysis pagal bendrojo ugdymo programą Aly­taus jaunimo ir saugusiųjų mokykloje.

„Nutiestieji gali rinktis iš 6 profesinio mokymo programų, visos yra paklausios darbo rinkoje. Pavyzdžiui, suvirintojų mokymo programa – paklausios inžinerinės pramonės dalis, ren­­giame ir elektros mechanikus, turime dvi sta­­tybos, taip pat siuvėjų, baldžių programas“, – vardija V.Zubras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius pasakoja apie profesinio mokymo organiza­vimą pataisos namų teritorijoje ir svarsto, kad turinio požiūriu mokymas nelabai kuo skiriasi nuo laisvėje vykstančių pamokų. Su nu­teistaisiais dirba dalykų mokytojai, pavyzdžiui, kalbos kultūros moko lietuvių kalbos mokytoja, profesijos dalykus dėsto profesijos mokytojai. Sudėtingesnis nebent praktinis mokymas, bet ir tai pasirinkusieji baldžių programą įgūdžių mokosi realioje darbo aplinkoje, dirba vals­tybės įmonėje prie Alytaus pataisos namų.

„Žinoma reikia aiškiai pasakyti, kad yra mo­kytojų, kurie nenori ten dirbti. Tačiau turime ir jaunų specialistų, dirbančių pataisos namų teritorijoje. Kai kalbuosi su mokytojais, iš jų girdžiu, kad pamokos vyksta tvarkingai, incidentų nebūna. Patys mokiniai yra motyvuoti, dalis jų stengiasi ir dėl charakteristikų, kurias mokytojai pateikia svarstyti lygtinio paleidimo komisijai. Tai gal ir priverstinis stimulas, bet vis tiek di­dinantis motyvaciją“, – neabejoja V.Zub­ras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius sako, kad būtų galima rasti ir savotiškų sėk­mės istorijų. Pavyzdžiui, vienas nuteistasis, atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, įsidarbino Aly­tuje, duonos kepykloje. Be to, neretai pasitaiko, kad, profesinę kvalifikaciją įgiję ir tai liudijantį do­kumentą pradanginę dar būdami kalinimo įstaigoje, išėjusieji į laisvę susisiekia ir prašo pa­dėti jį rasti, nes reikia parodyti darbdaviui.

„Tai įrodo, kad atliekant bausmę įgytas ama­­tas turi teigiamos įtakos socializacijai. Ži­noma, tai priklauso ir nuo žmogaus požiūrio“, – apibendrina V.Zubras.

Nuteistųjų mokslas – ne egzotika

Sąlygos mokytis sudarytos visose 11 kalinimo vietų. Kaip paaiškina Kalėjimų departamen­to Resocializacijos skyriaus viršininkas Gin­tautas Klimavičius, kalinimo įstaigose dirba Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios mokyklos, kurios išduoda savo dokumentus, todėl baigimo pažymėjimuose nematyti, kad asmuo išsilavinimą ar profesiją įgijo būdamas nelaisvėje.

Priklausomai nuo to, kokį išsilavinimą, pa­grindinį ar žemesnį, įgijo laisvėje, mokytis pa­gal bendrojo ugdymo programas gali visi nu­teis­tieji. O štai galimybės rinktis profesinio mo­kymo programas yra ribotos grynai dėl vietų, patalpų skaičiaus.

„Profesinį mokymą vykdome taip, kaip įs­tengiame. Vietų skaičius ribotas, todėl ne visi nu­teistieji spėja pakliūti mokytis norimos specialybės. Pasitaiko projektų, kurių metu galime su­daryti papildomų grupių, priimti mokytis dau­­giau nuteistųjų“, – tvirtina G.Klimavičius ir priduria, kad jei nuteistasis nori mokytis, bet neturi nė menkiausių finansinių galimybių, jam parūpinama reikalingų priemonių.

Kalėjimų departamento atstovas pabrėžia, kad pastaraisiais metais padaugėjo nuteistųjų, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programą, todėl jų jau daugiau nei profesinio mokymo dalyvių.

„Dalis nuteistųjų mokosi dėl tolesnio gyvenimo perspektyvų, be to, besimokantieji turi dau­­giau „privilegijų“, už gerą mokymąsi skatinama, tarkime, nuteistasis gali gauti padėką ar pa­pildomų pasimatymų“, – komentuoja G.Kli­ma­vičius ir priduria, kad mokslas atliekant baus­­mę – įprastas reiškinys, todėl nereikėtų jo lai­­­kyti egzotika.

2014 m., Kalėjimų departamento duomenimis, aukštojo mokslo įstaigose visoje šalyje mo­kėsi 9 nuteistieji. Kaip tvirtina visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, tokie atvejai – ne tendencija, bet išimtys, nes daugiausia per 1,3 tūkst. nu­teis­tųjų mokosi bendrojo ugdymo mokykloje, be­veik tiek pat jų – profesinėje.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentų sąrašuose taip pat yra vienas nuteistasis, siekiantis magistro laipsnio. VGTU Nuotolinių studijų centro direktorius doc. Vai­dotas Trinkūnas, paprašytas apžvelgti kalinimo įstaigose esančiųjų galimybes studijuoti ir jiems keliamas sąlygas, tvirtina, kad tokios nuo­­to­li­nės studijos nesiskiria nuo mokslo organi­za­vi­mo ki­tiems asmenims, negalintiems at­vykti į uni­v­er­si­tetą – auginantiems mažamečius vaikus, turintiems judėjimo negalią ar dažnai keliaujantiems.

Taigi ir priėmimo sąlygos bausmę atliekantiems asmenims yra tokios pat kaip ir kitiems studentams. Skirtumas tas, kad reikalingi do­kumentai siunčiami paštu, bendraujama neakivaizdžiai. V.Trinkūno teigimu, pagal universitete nustatytos tvarkos galimybes studijuojančiajam iš kalinimo įstaigos gali būti sudaromas in­dividualus studijų grafikas ir individuali studijų programa.

„Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, ar įkalinimo įstaiga sudarys bent minimalias sąlygas studijuoti. Buvo atvejis, kai įkalinimo įstaiga nesuteikė galimybės studijuojant naudotis internetu, studentas nebeturėjo galimybės naudotis virtualioje aplinkoje esančiais ištekliais ir bendrauti su dėstytojais, todėl studijas teko nu­traukti“, – komentuoja VGTU atstovas.

Mokytis nėra gėda

Jis priduria, kad kalinimo įstaigoje esančių as­menų studijos nėra masinis reiškinys. Mi­nė­tam VGTU studentui paskaitų konspektai, už­duo­tys, darbų atlikimo reikalavimai pateikiami skait­meniniu pavidalu, nustatytu laiku jis gali konsultuotis su dėstytojais per vaizdo konferencinį ryšį.

Šiandieninė įkalinimo įstaigų subkultūra vis dar tebėra tokia, kokia buvo susiformavusi so­vie­­tinės okupacijos metais. Kaip teigia Lietu­vos teisės instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Gin­tautas Sakalauskas, bet kurioje šalyje, išsikapsčiusioje iš totalitarizmo, paskutinis iš jų iš­s­ikapsto kalėjimas. Lietuvoje tokių pa­vyzdžių gausu net mokyklose ar globos namuose, todėl ti­kėtis esminių permainų kalėjimuose sudėtinga – ši sistema labai uždara, ji beveik neturi lo­bis­tų, politinių balų ją reformuodamas greitai ne­susikrausi, be to, juk žmonės kali už nusikalti­mus, todėl manoma, kad „taip jiems ir reikia“.

Tačiau, kaip sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis, per dvidešimtmetį iš sovietinės okupacijos laikų atėjusi subkultūra, nutrūkus ryšiams su šaltiniu, keičiasi ir prisitaiko prie Lietuvos sąlygų, vis labiau įgauna ekonominį pobūdį.

„Anksčiau su vadinamaisiais nuskriaustaisiais bet koks ryšys buvo negalimas, o dabar jie žai­džia kartu krepšinį, netgi bendrauja, dalijasi ir mais­tu. Anksčiau tai iš principo nebuvo įmano­ma. Tai­syklės švelnėja, nebelieka absurdiškų nuo­­sta­tų. Pa­vyzdžiui, tarp nepilnamečių anksčiau bū­davo to­kių taisyklių, kad negalima valgyti deš­relių, po­midorų“, – pasakoja D.Vos­kre­sens­­kis.

Ir sovietinės okupacijos metais, ir dabar mo­kytis kalėjime nėra gėdinga. Pasak D.Vos­kre­sens­kio, daugiau problemų kyla dėl nemokamo dar­bo – į tokią veiklą žiūrima prastai, tačiau skai­tyti knygas, mokytis, lankytis bibliotekoje vi­­sada buvo laikoma geru ir sektinu pavyzdžiu. O mokytojai ir gydytojai, kaip visur, taip ir ka­lėjime, visada gerbiami, juos liesti draudžiama.

Tą „Veido“ žurnalistams patvirtino ir kalbin­tas kalinys studentas. Pasak jo, mokslas ka­lė­jimo subkultūroje niekaip neigiamai nefigūruo­ja. Tačiau, pasak A.Šuksterio, mokytojai su tam tik­rais subkultūros niuansais susiduria: „At­­ro­do, visa klasė susirinko, bet yra žmonių, ku­­rie nepritampa, kurie negali kažkur lankytis.“

Nesėdėjai – likai nenubaustas

Lietuvoje įkalintų žmonių, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra labai daug. 2014-ųjų pa­baigoje pagal kalinių, tenkančių tūkstančiui gy­­ventojų, skaičių Lietuvą lenkė tik Rusija, Azer­­baidžanas ir Baltarusija, nors nusikalstamu­mo ly­gis mūsų šalyje buvo žemesnis nei kai ku­­riose kitose ES valstybėse. 2014-ųjų pabaigoje laisvės atėmimo vietų įstaigose buvo laikomi 8636 as­menys, tūkstančiui gyventojų teko 296 ka­liniai. 90 proc. jų buvo nuteisti ir atliko bausmę.

Pasak G.Sakalausko, per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje nesusiformavo nau­ja baudimo kultūra, ji liko panaši į sovietinę – laisvės atėmimas tebėra bausmės sinonimas, ja vis­kas pradedama ir baigiama skaičiuoti. Bau­džiamajame kodekse numatyta ir kitų bausmių, jos taikomos praktikoje, bet „tikroji“ baus­mė vis dar yra atsėdėjimas.

Pirmasis baudimo praktikos raidos etapas prasidėjo po nepriklausomybės paskelbimo ir tęsėsi iki naujų kodeksų priėmimo. Tai, mokslininko teigimu, buvo desperatiškas bandymas reaguoti į pasikeitusią nusikalstamo elgesio tik­rovę, kuri išsilaisvino kartu su visu socialiniu gyvenimu. Susilpnėjusi socialinė kontrolė ir laisva žiniasklaida suformavo kitokį nusikaltimų suvokimą visuomenėje, todėl tam laikotarpiui buvo būdingas nuolatinis bausmių griežtinimas, bet kartu buvo svajojama apie „europinius standartus“. Po stabilesnių penkerių metų, prasidėjus ekonominei krizei, vėl prasidėjo bausmių griežtinimo bumas.

„Vakaruose buvo suvokta, kad įkalinimas yra žalingas, kad jis nemažina nusikalstamumo ir be­veik niekada nepakeičia įkalinto žmogaus, todėl turi būti taikomas tik kaip išimtinė bausmė, kai tai neišvengiamai būtina, ir kiek įmanoma trum­pesnį laiką. Nepaisant to, jog mūsų Bau­džia­ma­jame kodekse lyg ir mėginama siųsti žinią, kad lais­vės atėmimas turi būti paskutinė ir iš­imtinė prie­monė, ta žinia ten sakoma labai ty­liai. Ir priešingai – yra taisyklė, pagal kurią bausmė turi būti pa­skiriama matuojant nuo jos vi­dur­kio. Už to sly­pi ta pati totalitarinė mintis, kad yra kažkoks žmo­gaus vidurkis, kuriam reikia atseikėti į vieną ar į kitą pusę. Jei jau laisvės atė­mimas turi būti minimalus, tai ir skaičiuoti ­reikėtų nuo minimumo – bent jau taip daroma dau­gumoje Eu­ro­pos šalių“, – teigia G.Sa­ka­laus­kas.

Didžioji dalis kalinių laiką leidžia beprasmiškai – dirba tik 12–13 proc. nuteistųjų. Tai ma­žiausia dalis ES. Kaliniai praranda socialinius ir darbinius įgūdžius, nutraukia santykius su artimaisiais, prastėja jų sveikata, dalis pradeda varto­ti narkotikus, įklimpsta į skolas. Mokymasis kalinimo vietoje, nesvarbu, dėl amato, pagrindinės mokyklos pažymėjimo ar tiesiog užsiėmimo, nuteistajam išeina tik į naudą ir bent teoriškai sumažina tikimybę prasikalsti vėl.

„Veido“ kalbintas studentas kalinys, kaip sa­ko pats, turintis daug laisvo laiko, ir jam įprasmin­ti pasirinkęs studijas, į klausimą, ar sunku mo­­kytis, kaip ir dauguma mokinių atsako: „Jei mo­­kaisi ir stengiesi, tai sunku. Bet kai iš tikrųjų no­­ri mokytis, gali mokytis ir čia, galimybių yra.“

„Juodos lentos ir baltos kreidos neturime, bet kažkokios sąlygos yra“, – priduria Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro direktorius A.Šuksteris, pats ne kartą iš Balstogės parvežęs studentui reikalingos literatūros.