„Lietuviški ženklai pasaulyje“ – taip šį kartą vadinta Vilniaus knygų mugė. Ta mugė, kuri padeda auginti skaitančią kartą. Ta, kuri kiekvienais metais ir džiugina, ir nuvilia. Ta, kurioje įstringi spūstyje ir baiminiesi, kad visiems laikams liksi LITEXPO rūmuose.
Gintarė ADOMAITYTĖ
Ne taip jau svarbu atėjusiam, kiek jis pirko knygų, kokių ir už kiek. Svarbiau, kad mugėje alsuojama tuo pačiu oru: ankštose salėse, siauruose praėjimuose jo stinga, net labai stinga. Perkeltine prasme knygų mugių oras visada gaivus. Tik ten sutinki tiek daug bendraklasių, bendrakursių, bendradarbių, tik ten regi daugybę didelių miestų ir mažų kaimelių bendrapiliečių. Ar tikrai jie visi knygiai? Ne. Ar tikrai norom nenorom kalbasi apie knygas? Taip.

„Daugiau į mugę neisiu“, – sakiau ne kartą sau. Ir ne aš viena. Bet nueiname. Vasario vėjai pučia keista kryptimi: Vilniaus, Lazdynų, LITEXPO pusėn. Pučia pavasariškai.

Šiame rašinyje – tik trys žvilgtelėjimai į mugę, į tuos renginius, kuriuos aplankė daugybė žmonių ar keliasdešimt, kai kuriuos gal tik keliolika… Vienaip ar kitaip, pasakoju apie rašytojus, kuriais pasikliaunu. Apie knygas, kurioms lemta knygių asmeninėse bibliotekose apsigyventi ilgam.

Penktadienis: „Žmogus pasaulyje.
Ne ženklas“

Svarbiausia Knygų mugės diena visada laikiau ketvirtadienį. Ne todėl, kad mugę atveria aukšti valdžios žmonės. Kur kas svarbiau, kad renkasi žinovai – bibliotekininkai. Tie, kurie rūpinasi, kad knygų užtektų visiems – labiausiai tiems, kurių piniginėse erdvu. Pirmą kartą gyvenime ketvirtadienį praleidau, tad apie jį nepasakoju, bet penktadienį, tą ilgąjį mugės penktadienį…

Pilnutėlėje salėje susipažįstame su nauja leidykla: tai „Odilė“. Susitinkame su vienu žymiausių Lietuvos rašytojų Valdu Papieviu. Svarbu paminėti, kad jis anykštėnas, jis iš tos žemės, kuri ne pasaulį, bet Lietuvą paženklino svarbiais literatūros ženklais.

„Odilė“ pateikia naują anykštėno (o dabar paryžiečio) knygą „Žiebtuvėliai anarchistai“. Tai ne romanas, ne apysaka, o apsakymai, susieti meilės ir draugystės trapumo, miestų labirintų klastos, persmelkti amžina vienatve.

„Valdas Papievis – žmogus pasaulyje, o ne ženklas pasaulyje“, – taip senų laikų bičiulį ir kolegą apibūdina rašytojas Liudvikas Jakimavičius.

Naujos leidyklos „Odilė“ jauna vadovė Bartė Kuolytė tvirtina, kad geriausių V.Papievio draugų Paryžiuje amžius – nuo penkerių metų iki devyniasdešimt penkerių, tad kartų konflikto nedera baimintis. Pasak jos, rašytojo tekstai skirti nei jauniems, nei vyresniems – visiems, kuriems suprantama sąvoka „Eiti“ (tai V.Papievio romano pavadinimas).

Violeta Kelertienė, Vašingtono universiteto Sietle profesorė, primena V.Papievio debiutą – romaną „Ruduo provincijoje“, padariusį stiprų įspūdį JAV lietuviams. ,,Kito tokio rašytojo pasaulyje, kaip Valdas Papievis, aš nežinau ir negali būti“, – tvirtina profesorė.

Jos palankūs žodžiai anaiptol nereiškia, kad unikalus rašytojas taps svarbus Amerikai. „Jautrumas Amerikoje nei ugdomas, nei vertinamas“, – sako Lietuvos (ir pasaulio) literatūros žinovė.

Šeštadienis: ,,Kodėl emigrantai?
Gal… išėjūnai?“

Pradėdama šio pasakojimo antrą dalį privalau prisipažinti, tiesiog deklaruoti: su Anykščiais manęs nesieja jokie ryšiai – nei kilmės, nei meilės ar pažinčių, o juolab verslo. Sieja mįslė: kada ir kas tą anykštėnų žemę palaimino, kaip ir kuo ją laistė, kad joje (arba arti jos) gimę, augę žmonės tampa svarbiais Lietuvai rašytojais. Priminsiu tik kelis: Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Saulius Šaltenis, Vytautas Račickas, Rimantas Vanagas, ką tik aprašytas Valdas Papievis ir… Jurga Žąsinaitė, gimusi ir augusi prie Rubikių ežero.

J.Žąsinaitės romanas „Azuritijos kardinolai“ pasakoja apie moterį, kuri vaikystėje nuolankiai pakluso visiems, net ir vėjui. Kuri ilgainiui išsilaisvino – labiau nei vėjas. Azuritija yra menama šalis, gal kiek panaši į Airiją. Galbūt į Lietuvą panašus kraštas, rašytojos pramintas Lygiadieniais. O kardinolai? Tai tik nebylios žuvelės akvariume, šiek tiek primenančios mus, žmones, uždarytus (arba užsidariusius) menkame pasaulėlyje.

Romane atskleidžiama žiauri, retai aptariama tiesa – slogūs motinos ir dukters santykiai, tartum moteris būtų pagimdžiusi ne savo, o kitų žmonių vaiką. Nuovargio knygoje daug, bet jis skaitytojo nė kiek nevargina. Tekstas sodrus, sklidinas rečiausių, bet suprantamų, suvokiamų žodžių. Žmonės jame ne vaikštinėja, o gervinėja, riešutai gvilbsta, upė šapa.

Apysakos „Akmeniniai Avondalio namai“ ir romano „Azuritijos kardinolai“ autorė J.Žąsinaitė yra filologė, neseniai apgynusi disertaciją apie XVIII amžiaus Gardiną. Taigi, jau daktarė. Ši žinia ir smagi, ir kiek baugi. Pažįstu ne vieną literatą, iš kurio akademinis rašymas atėmė stilių, jausmo lakumą, galų gale ir naivumą, būtiną menininkui.

Per knygos pristatymą šalia J.Žąsinaitės jos dešinėje pusėje – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė. Reikli kritikė laimina ir romaną, ir Jurgą, linkėdama abiejų krypčių – kiek meno, tiek mokslo.

O salėje, toje Vilniaus knygų mugėje ak kaip sudėtingai randamoje salėje, susirenka keliasdešimt žmonių. Yra Jurgos bendraklasių, yra Anykščių šviesuolių, yra žmonių, kurie J.Žąsinaitės asmeniškai niekada nepažinojo, bet romaną jau skaitė.

„Man nepatinka žodžiai „emigracija“, „emigrantai“, – sako rašytoja Jurga, kadaise keletą savo gyvenimo metų praleidusi tolimoje šalyje. – „Išėjūnas“ – man patiktų toks žodis.“

Smalsiems skaitytojams tikriausiai rūpi, ar vienatvės viršūnes ir nuopuolius romane atskleidusi rašytoja yra vieniša. Manau, kad ne. Ji – ir žmona, ir trijų vaikų mama. Save vadina lėtarašte. Nežada skaitytojams nei romano, nei kitos disertacijos po metų ar kelerių. 

Šiokį tokį pažadą drįstu teikti aš. „Azuritijos kardinolai“ skaitančiajam padės nerti į gelmes. Kas žino, į kurias – upės ar akvariumo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kitą savaitę vyksiančios Vilniaus knygų mugės svečių sąraše – 35 pavardės. Tačiau iš jų atsijoję knygų iliustratorius bei pieštinių knygų vaikams autorius, ekologiškos mitybos bei sveiko gyvenimo būdo propagandininkus, šiaip įvairius siauro profilio specialistus, išvystame įdomų vaizdą: dauguma užsienio rašytojų Vilniun sugužės iš Rusijos ir Ukrainos.

Kartais netgi problemiška būna autorių priskirti kuriai nors vienai iš minėtų valstybių. Štai kone ryškiausia šįmet laukiama literatūrinio pasaulio žvaigždė 54-erių Andrejus Kurkovas gimė ir užaugo Sankt Peterburge, knygas rašo rusiškai, tačiau pats vadina save Ukrainos rašytoju. O enciklopedijos priduria, kad jis – dažniausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas.

Lietuvių kalba pasirodė jau trys A.Kurkovo romanai. Pirmasis, „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“, – prieš gerą dešimtmetį. Jame užguitas geros širdies rašytojas priglaudžia savo namuose pingviną iš Kijevo zoologijos sodo, neturinčio pinigų gyvūnų ėdalui. Rašytojas pinigų irgi neturi, todėl priima keistoką pasiūlymą kurpti kol kas dar gyvų visuomenės veikėjų nekrologus. Pinigų atsiranda, nei rašytojui, nei pingvinui badauti nebereikia, tik štai nekrologų herojai įtartinai tvarkingai miršta vienas paskui kitą. O rašytoją  įtakingi žmonės pradeda kviesti į laidotuves, nes jam iš paskos keliaujantis pingvinas tampa madingu stilingo gedėjimo atributu.

„Mano stilius? Magiškasis realizmas. Jis kitoks nei Lotynų Amerikos autorių, kurių kūryboje gausu religijos ir pasakų vaizdinių. Mano romanus buvo sunku versti į vokiečių kalbą, nes nebuvo aiškios ribos tarp realizmo ir siurrealizmo. Ukrainoje siurrealizmas yra norma“, – yra sakęs pats A.Kurkovas.

A.Kurkovo knygos Rusijoje buvo uždraustos 2004-aisiais, pasirodžius romanui „Paskutinė prezidento meilė“. Jame yra herojus Vladimiras Putinas – Rusijos prezidentas, valdantis šalį iki 2016 m. Knygoje jis grasina Ukrainos prezidentui, kad nutrauks dujų tiekimą, atims Sevastopolį ir Krymą.

Iš pradžių pasitvirtino viena, paskui ir kita. Prabėgus vos pusmečiui nuo knygos pasirodymo pasitvirtino ir tai, kad nuodijamas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka. Tuomet saugumo generolai pasikvietė A.Kurkovą į „Kosmopolitan“ kavinę Kijeve ir bandė mandagiai iškvosti, iš kur rašytojas gavo įvykių scenarijų.

Pernai lietuvių kalba pasirodė jo „Maidano dienoraštis“. Jis pradedamas pirma Maidano proeuropietiško sąjūdžio diena, 2013-ųjų lapkričio 21-ąja. Vėliau taikūs protestai virsta antivyriausybiniais mūšiais. Drauge su autoriumi išgyvename Maidano revoliuciją, prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimą, dalyvaujame rašytojo sūnaus gimtadienyje, sodiname bulves Lazarivkoje, kartu su metraštininko motina važiuojame į ligoninę daryti kardiogramos… Istoriniai Ukrainos įvykiai knygoje atsispindi per kasdienį kijeviečio gyvenimą.

Neseniai Lietuvoje pasirodė A.Kurkovo fantasmagorinis romanas „Bikfordo pasaulis“, kurio herojus jūreivis Charitonovas pėsčias keliauja per visą Rusiją nuo pat Japonų jūros, uoliai vyniodamas paskui save bikfordo virvelę.

Ji buvo jo kelionės prasmė, ginklas ir sykiu teisėjo lazda, pajėgianti spręsti: gyvuoti pasauliui ar virsti ugnies linija, apvalysiančia pasaulį nuo nereikalingų žiaurumų ir nesuprantamų reiškinių, sukurtų blankaus žmonijos proto. Ir mažai ką Charitonovui norėjosi palikti neliestą, o tai, ką būtų norėjęs palikti, nebuvo sukurta žmonių. Ir štai jis jau pasirengęs keliauti toliau, nepadegęs virvelės, nepasmerkęs žmonijos liepsnai, dar kartą jos pasigailėjęs.

Kijeve, Vladimiro gatvėje, nuo kurios iš viršaus matyti Maidano aikštė, su žmona angle ir trimis jų vaikais gyvenantis A.Kurkovas – dažnas svečias Lietuvoje. Mūsų šaliai jis ketina skirti ir savo naują kūrinį, kurio veiksmas, pasak rašytojo, prasidės 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lietuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė.

Džiaugsmingo įvykio proga lietuvių jaunimas organizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos. Tai naktis-žaidimas, kuriame „sutuokiamos“ trys ką tik susipažinusios jaunuolių poros. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o trečia lieka Lietuvoje. Išvykusieji į užsienį nusivilia vienas kitu ir gyvenimu svetur, o gimtinėje likusi pora iš tikrųjų tampa vyru ir žmona.

Dar šiame romane dažnai šlubčioja Kukutis – iš poeto Marcelijaus Martinaičio pasiskolintas personažas medine koja, keliaujantis per Europą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pavėluoja, užtat pamato ir supranta daugiau nei bet kas kitas.

Lietuviški motyvai Odesoje

Maskvai neįtiko ir kitos, menkesnio kalibro ukrainiečių autorės Ksenijos Zastavskajos romanas „Meilės talismanas“. Rašytoja buvo apkaltinta Sovietinės armijos šmeižimu ir istorinės tiesos iškraipymu.

Užtat Lietuvoje sentimentalus „Meilės talismanas“, pasakojantis lietuvės Kristinos gyvenimo istoriją, prieš metus pasitiktas gražiai. Pagrindinės romano herojės prototipu galima laikyti K.Zastavskajos senelę, kuri išgyveno sovietų valdžios įtvirtinimo Vakarų Ukrainoje žiaurumus, o pokariu buvo areštuota ir dešimtmetį praleido Sibiro lageriuose. Tačiau savo veikėjai Kristinai autorė paruošė geresnį likimą – jos neištrėmė į Sibiro lagerius ar NKVD kalėjimus kartu su kitais šeimos nariais, o leido pabėgti į Vakarus ir ten tapti sėkminga mados kūrėja.

Kadangi romanas buvo skirtas kitakalbiam skaitytojui, jo puslapiuose šmėkšteli intarpai apie lietuvių tautinę kultūrą, mitologiją. Ypač daug variacijų gintaro tema: meilės talismanas taip pat yra Kristinai mylimojo Henricho dovanota gintaro sagė.

Odesoje gyvenanti K.Zastavskaja savo kūrybinę karjerą pradėjo kaip dainų tekstų autorė kartu su žinomais Ukrainos kompozitoriais. Parašiusi keturis meilės romanus, jau ketino leisti ir penktąjį, tačiau jos šalyje prasidėjo karas, ir aistringą istoriją autorė atidėjo ateičiai. Vietoj jos pasirodė „Likimų labirintas“, kuriame tris bendravardes moteris – lenkaitę, ukrainietę ir lietuvę vienija valios, žmoniškumo ir tautinės atminties paieškos.

„Noriu, kad žmonės nustotų vadinti fašistais didvyrius, kurie gynė teisę ir laisvę būti savos šalies piliečiais. Noriu parodyti, kad sovietų kariuomenė buvo ne tokia jau didelė išvaduotoja. Jie žudė, prievartavo, atiminėjo. Romane vaizduoju ir 1991-uosius Lietuvoje, kai jus atakavo tankai. Yra daug siaubingų dalykų, apie kuriuos žmonės nesusimąsto. Jie, sovietai, ėjo kaip išvaduotojai ir tebeeina. Masiniai vokiečių moterų prievartavimai – sovietų karininkams tai buvo leista daryti, Lietuvoje savo tvarką įvedinėjo, Vakarų Ukrainoje įvedinėjo, istoriją perrašinėjo. Šito negalima užmiršti, aš noriu prisibelsti į ukrainiečių sąmonę ir parodyti, kas kaip buvo. Visa tai aiškiai išsako mano herojė, kalbėdama, kad Lietuva pripažino savo didvyrius didvyriais, o mes nepripažinom, mes buvome draugiški su rusais, ir tai blogai baigsis“, – teigia K.Zastavskaja.

„Likimų labirinto“ siužetas baigiasi 2010 m., dar prieš karą. Kodėl? „Kol karas nesibaigė, rašyti apie jį grožinius kūrinius man atrodo tam tikra spekuliacija. Apie tikrovę reikia rašyti tik publicistinius kūrinius“, – įsitikinusi ukrainietė.

Nesusigundė Holivudo doleriais

Būtent tai ir daro 62-ejų metų Ukrainos žurnalistas Sergejus Loyko, plačiai išgarsėjęs savo knyga „Aeroport“. Laikraščio „Los Angeles Times“ Maskvos biure dirbantis S.Loyko bando pasauliui nušviesti, kas vyksta Ukrainos rytuose. Pernai už reportažus iš Ukrainos jis pelnė vieną prestižiškiausių JAV žurnalistų apdovanojimų – „Overseas Press Club Award“.

Keturias 2014 m. spalio dienas S.Loyko praleido bombarduojamame Donecko oro uoste. Ten patirti įspūdžiai ir tapo publicistinio romano „Aeroport“ pagrindu.

„Nuo pat pradžių žinojau, kad tai turi būti romanas, nes šykščiomis kronikos eilutėmis neįmanoma išreikšti viso šios tragedijos gilumo. Kaip ir viso herojiškumo bei niekšybės, aistros ir neapykantos, irgi būdingų šiam karui. Aš negalėjau apie tai pasakoti šaltu, abejingu metraštininko tonu“, – prisipažįsta autorius.

Jo romanas iš pradžių buvo išleistas bendru 10 tūkst. egzempliorių tiražu rusų ir ukrainiečių kalbomis. Ir iš lentynų dingo akimirksniu. Leidimus teko kartoti, netrukus dėl knygos leidimo teisių ėmė konkuruoti įvairios užsienio leidyklos. „Aeroport“ atkreipė ir Holivudo dėmesį, tačiau autorius atsisakė kino studijoms perleisti savo tekstų ekranizacijos teises. Nesugundė jo nė 157,5 tūkst. JAV dolerių kontraktas.

„Nenoriu, kad apie žuvusių Donecko oro uosto gynėjų žygdarbius rašytų koks nors kalifornietišką vyną gurkšnojantis vaikinas iš Santa Monikos, serijiniu būdu konstruojantis veiksmo filmų scenarijus. Jeigu kada nors pagal mano knygą bus kuriamas filmas, norėčiau, kad jis iš tiesų būtų kuriamas pagal mano knygą. Norėčiau, kad viskas jame būtų parodyta taip, kaip aš regėjau savo akimis“, – tvirtina S.Loyko.

Pagrindinis jo romano veikėjas yra pats Donecko oro uostas, pastatytas artėjančiam Europos futbolo čempionatui, – naujas, šiuolaikiškas, puikios architektūros. Jo statyba vyko metų metus, o jam sugriauti iki pamatų pakako 242 dienų.

„Artėdamas prie knygos teksto pabaigos, pritrūkau ir emocinio užtaiso, ir faktinės medžiagos. Tuomet nuvykau į Charkovą, kur vienas vietos verslininkas subūrė visus savo pažįstamus „kiborgus“. Du iš jų oro uoste buvo iki paskutinės mūšio minutės. Mūsų interviu truko 12 valandų. Ir ne tai, kas į ką šaudė, man labiausiai rūpėjo, o tai, ką jie patyrė, kokias spalvas ir kvapus prisimena“, – pasakoja romano autorius.

Tai, ko niekas nebeparašys

92 metų rusų dailininkas ir poetas Leonidas Rabičevas – neabejotinai vyriausias mugėje laukiamų svečių sąraše. Garbaus amžiaus sulaukęs Antrojo pasaulinio karo veteranas teigia, kad karas apskritai nebūna gražus ir įdomus. Jis buvo ir liks žiauri kova dėl būvio, bet šioje kovoje nevalia nusiristi iki primityvių gyvuliškų instinktų.

„Jeigu to neparašysiu, niekas to ir nesužinos. Rašau tik tai, ko niekas kitas neparašys“, – savo knygos „Karas viską nurašys“ pratarmėje teigia senjoras, kurio tekstą vieni buvę fronto draugai pagyrė, o kiti prašė sunaikinti ar bent nespausdinti.

L.Rabičevo atsiminimuose apie Antrąjį pasaulinį karą poezijos išties nedaug – nemažai knygos detalių skaitytojus gali šokiruoti. Ypač tuos skaitytojus, kurie buvo įpratę prie sovietinės karo „teisybės“ ir ideologizuoto sovietinio kario paveikslo – jiems L.Rabičevo knyga gali būti peilis į širdį. Autorius, būdamas sąžiningas sau, dėsto įvykius nieko neslėpdamas ir nepagražindamas tiesos.

L.Rabičevas buvo apdovanotas sovietiniais „Raudonosios žvaigždės“ ir „Tėvynės karo“ II laipsnio ordinais bei medaliais. Kariavo sovietų Centri­niame, 3-iajame Baltarusijos ir 1-ajame Ukrainos frontuose, dalyvavo kovose prie Rževo, Minsko, Lydos, forsuojant Nemuną ties Druskininkais. Didelę savo knygos dalį ilgaamžis senjoras, kurį į Vilnių atlydės sūnus, skyrė kovoms Rytų Prūsijoje.

Arčiausiai Dievo

Garsi rusų romanistė Marina Stepnova savo knygas skiria tiems skaitytojams, kurie, kaip ir ji pati, knygoje pirmiausia ieško ne siužeto, o stiliaus.

Tulos srityje gimusi 44-erių rašytoja Lietuvoje išgarsėjo antruoju romanu „Lazario moterys“. Tai šeimos saga, pasakojanti apie tris svarbiausias vyro, vadinamo sovietinio mokslo šviesuliu, moteris. Dabar pasitinkame antrąjį M.Stepnovos romaną lietuvių kalba „Italų pamokos“. Jis skirtas, anot autorės, žmonėms, esantiems arčiausiai Dievo, – gydytojams. Priešingai nei „Lazario moteryse“, „Italų pamokų“ veiksmas vyksta dabartiniais laikais, romane vaizduojama viena žmonių karta.

M.Stepnova prisipažįsta, kad tokį romaną rašyti gerokai sudėtingiau: „Kai įsivaizduojamas pasaulis susiduria su realiais žmonių prisiminimais ir įspūdžiais – į visas puses pažyra kibirkštys. Karta tik atrodo vienalytė, o juk kiekvieno iš mūsų – savas skausmas, sava istorija. Todėl pagrindinis „Italų pamokų“ herojus Ogariovas daugelį skaitytojų erzina ir siutina.“

Pagrindinis romano herojus, užguitas tarybinis berniukas Ivanas Ogariovas iš darbininkų priemiesčio, stengėsi susikurti sau kitokį nei tėvų gyvenimą. Tragiškas atsitikimas armijoje jį pastūmėja tapti gydytoju ir po „perestroikos“ įsidarbinti privačioje klinikoje.

Gausybė pacientų, romi žmona, nuomojamas butas, ilgametis deginančios meilės stygius – regis, niekada nebepavyks ištrūkti iš pilkos kasdienybės rato. O staiga likimas ima ir pamėtėja staigmeną – Ogariovas sutinka savo gyvenimo moterį, gerokai jaunesnę keistą merginą Malią, kuri jį išmoko pajusti gyvenimo skonį.

„Esama tokios iliuzijos (beje, ji aktyviai palaikoma), kad šiuolaikiniam žmogui nereikia nieko, išskyrus jį patį. Aukščiausias gėris ir pasiekimas – asmeninė karjera, asmeninė sėkmė. Reikia būti įžūliam, pirmauti, ropštis per galvas. Ne pasaulis, o ištisinis „aš“ linksniavimas. Kaip ir bet kokia iliuzija, išsisklaidžiusi ji palieka akis į akį su karčia tiesa: jokia sėkmė, jokie pinigai nepakeis žmogiškosios šilumos. Gyvenimas, kuriame nėra vietos pasitikėjimui ir meilei, – siaubingas. Deja, daugelis tai supranta tik patyrę savo kailiu“, – apibendrina pirmąkart Vilniuje viešėsianti M.Stepnova.

Vasario 19–22 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje viešės keliasdešimt užsienio rašytojų. Atkreipiame dėmesį į ryškiausius šių metų svečius: Michailą Šiškiną, Sallą Simukką, Imbi Paju, Gregory Feiferį, Andrzejų Franaszeką ir Susanną Kubelką.

Renata Baltrušaitytė

Kasmet giriamės, kad tarptautinė Vilniaus knygų mugė – reikšmingiausia Baltijos šalyse. Tačiau tokių renginių svarbą ir mastelį neišvengiamai lemia vietinės skaitytojų rinkos apimtys, todėl, atvirai šnekant, keistoka būtų, jei latviškai arba estiškai gebančios skaityti auditorijos pranoktų lietuviškąją. Kol nepranoksta – didžiausia Baltijos šalių knygų mugė vyksta savo vietoje.

Bet štai leidėjų įkvėpimas vilioti Vilniaus mugėn užsienio rašytojus (kalbu apie svetimtaučius, o ne emigravusius tautiečius, kurie patys noriai veržiasi) per penkiolika metų baigia išvėsti. O juk prisiminti tikrai yra ką: 2004-aisiais čia viešėjo Alessandro Baricco, 2005-aisiais – Jensas Christianas Grondahl, o 2008-aisiais – Johnas Irvingas, turbūt ryškiausia iki šiol Vilniuje žibėjusi literatūros žvaigždė. Vėliau dar lankėsi Andrei Makine’as, Josteinas Gaardneris, Joanne Harris… Kas šįmet juos pakeis?

Pasiklydusių laiškų autorius

Patinka tai kam ar ne, tačiau laukiamiausiu artėjančios mugės svečiu pretenduoja tapti rusas Michailas Šiškinas. Dviejų lietuvių kalba išleistų romanų – „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“ – autorius jau turi apsčiai gerbėjų tarp apsiskaičiusių Lietuvos moteriškių. Tuo nesunku įsitikinti internete pervertus grožinės literatūros rijikių rašomus tinklaraščius.

„Laiškų knyga“ parašyta labai paprastu stiliumi, superpaprastu. Bet tas paprastumas yra didžiausia šios knygos vertybė ir brangenybė. Ir jokiais žodžiais neperpasakosiu kodėl. Tai tarsi didinga, melodinga odė mažiems ir, atrodo, nereikšmingiems kasdieniams dalykams, iš kurių ir susideda šis pasaulis, ši visata, ši laimė ir visi mes joje. Knyga nuostabi, ir taškas“, – teigia viena skaitytoja.

„Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs“, – tvirtina trečia.

Tokių lietuviškų atsiliepimų sulaukė „Laiškų knyga“, 2011-aisiais M.Šiškinui pelniusi nacionalinę Rusijos literatūros premiją „Didžioji knyga“ – garbingiausią Rusijos rašytojų apdovanojimą, kurio piniginė išraiška siekia 100 tūkst. JAV dolerių. Likus savaitei iki apdovanojimų teikimo ceremonijos „Didžiosios knygos“ laureatą balsuodami rinko ir skaitytojai, kurių nuomonė sutapo su komisijos nuomone: taip „Laiškų knyga“ pelnė ir Skaitytojų premiją.

„Ivanas Buninas išmokė mane nesivelti į kompromisus ir pasitikėti savimi. Antonas Čechovas perdavė humaniškumo jausmą ir suvokimą, kad kūriniuose negali būti absoliučiai negatyvių personažų. O iš Levo Tolstojaus pasimokiau nebijoti būti naivus“, – prisipažįsta rusų rašytojas.

Jis taip pat yra teigęs, kad išties geros knygos retai patenka į bestselerių sąrašus, o reikšmingos tampa ir skaityti pradedamos dažniausiai jau po autoriaus mirties, nes genialių autorių kūryba pralenkia laiką. Paradoksalu, tačiau paties M.Šiškino kūriniai buvo greitai pastebėti ir apdovanoti garbingiausiomis tėvynės premijomis. Mat Rusija buvusiam maskviečiui jau du dešimtmečius – tiktai tėvynė: vedęs šveicarę, 1995 m. M.Šiškinas apsigyveno Ciuriche, kuriame lig šiol vertėjauja ir verčiasi kalbų pamokomis.

„Laiškų knygos“ veikėjams gyvenimo atskaitos tašku tampa viena laiminga vasara, po kurios Ji lieka gyventi savo mieste, o Jis išvyksta į karą. Abu rašo laiškus, tačiau sklandus įsimylėjėlių susirašinėjimas tėra iliuzija, nes, kaip pamažu atskleidžiama skaitytojui, visi Jo tekstai rašyti per keletą mėnesių nuo išsiskyrimo, o Ji savuosius raitė dar gerus du dešimtmečius po mylimojo žūties. Abiejų laiškai pasiklysta laike ir erdvėje. Galiausiai tampa net nebesvarbu, koks tai buvo karas, kiek laiko Ji laukė Jo sugrįžtančio… Kai du žmonės ilgai bendrauja laiškais, žodžiai tampa apgavikais: jie „žada pasiimti tave į jūrą, o paskui patyliukais išplaukia iškėlę visas bures, kai tu lieki ant kranto“. Bet laiškų rašymas ir Jam, ir Jai buvo sielą raminantis išsigelbėjimas: „Jeigu tavęs nebūtų, nuskęsčiau savyje, kapanodamasi savo tuštumoje, nerasdama į ką atsispirti.“ Siela negali būti vieniša, kitaip jai skauda. „Nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi“, – tvirtina autorius.

Ankstesnis M.Šiškino romanas, nors ir vėliau pasiekęs lietuvių skaitytojus, –  „Veneros plaukas“. Taip vadinamas augalas, kurio lotyniškas pavadinimas ~Adiantum capillus-veneris~.  Rusijoje jis puoselėjamas namuose, nes be šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai paprasta piktžolė, šimtmečiais savaime siūruojanti laukuose. Romanas komponuojamas panašiu principu kaip ir „Laiškų knyga“, tačiau pasakojimas gerokai komplikuotesnis: jį sudaro Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui; šio liūdna meilės istorija Italijoje ir laiškai savo sūnui, kuriuose cituojamos vertėjo skaitomos mitologinės knygos; ir galiausiai – dainininkės, kurios biografiją jis ketinęs rašyti, dienoraščiai. Ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai knygoje gali neturėti tarpusavio ryšio. Kaip ir „Laiškų knygoje“, čia nėra gyvų personažų, tik jų imitacijos dienoraščių, protokolų, laiškų, oficialių apklausų atspindžiuose.

Nepaisant to, „Veneros plaukas“ Rusijoje ne tik pelnė analogišką „Didžiosios knygos“ apdovanojimą, bet ir buvo pripažintas nacionaliniu bestseleriu. Vokietijoje šis romanas 2011-aisiais pelnė Tarptautinės literatūros prizą, skiriamą geriausiam į vokiečių kalbą pirmąkart išverstam užsieniečių prozos  kūriniui, o JAV 2013-aisiais – Geriausios verstinės metų knygos prizą. Tokios premijos bet kam nešvaistomos, todėl M.Šiškiną ir vadiname tituluočiausiu šįmet Vilniaus knygų mugėje viešėsiančiu rašytoju.

Ir dar – žmogumi, kuris „Laiškų knygoje“ taikliai pastebėjo: „Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“

Jaunimo trileriai iš Suomijos

Artėjančios mugės pagrindinė diskusijų tema – detektyvai, tad natūralu, kad leidėjai pasistengė pakviesti ir šio populiaraus žanro atstovų. Iš Suomijos atvyksta kriminalinių romanų, skirtų jaunimui, autorė Salla Simukka. Pirmoji jos trilogijos knyga „Raudona kaip kraujas“ sulaukė stulbinamos sėkmės: vos per dvi savaites nuo pasirodymo buvo pradėta versti į 18 kalbų. Šiuo metu teises į šią knygą yra įsigijusios net 42 pasaulio šalys, tarp kurių – Japonija, Malaizija ir Tailandas. Tokia staigi tarptautinė romano sėkmė leidžia jį lyginti su švedo Stiego Larssono bestseleriu „Mergina su drakono tatuiruote“.

„Šios knygos idėja atėjo nelauktai – stovint knygyne ir vartant jaunimui skirtas knygas. Pastebėjau, kad jos paprastai skirtos arba suaugusiems, arba paaugliams, bet beveik nėra tokių, kurios parašytos būtent jaunimui, ypač trilerių. Taigi nusprendžiau tokią knygą parašyti pati. Iš karto žinojau, kad pagrindinės veikėjos vardas bus Snieguolė, nes visada maniau, kad pasakos labiausiai skirtos jaunimui – juk būtent jos dažniausiai parodo, kaip jauni žmonės staiga tampa suaugusiais“, – savo pasisekimo priešistorę žurnalistams dėstė S.Simukka.

Ji, kaip ir pagrindinė „Raudona kaip kraujas“ veikėja septyniolikmetė Snieguolė Anderson, ligi šiol gyvena prie ežerų įsikūrusiame Tamperės mieste, kuriame – šaltos žiemos ir slogios nuotaikos. Be literatūrinės kūrybos, S.Simukka žinoma kaip švedų kalbos vertėja, rašo knygų recenzijas dienraščiams ir žurnalams, dirba jaunimo literatūros leidinio „LUKUfiilis“ redaktorės pavaduotoja.

O štai jaunosios Snieguolės gyvenime pilna sukrėtimų. Viskas prasidėjo nuo to, kad mergina mokyklos fotolaboratorijoje aptiko ant virvutės padžiautus krauju permirkusius banknotus. Radinys Snieguolei pasirodė keistas, todėl ji ryžtasi išsiaiškinti jo paslaptį. Ši mergina, dažniausiai pietaujanti atskirai, niekam neleidžia prieiti per arti. Ji – vieniša kovotoja, kuriai patinka pačiai rinktis priešininkus. Ji – dėlionės gabalėlis, kuris netinka niekur ir tinka visur…

Kol kas lietuviškai turime tik pirmąjį S.Simukkos detektyvinį romaną „Raudona kaip kraujas“, tačiau šįmet jį turėtų pasivyti kitos trilogijos dalys: „Balta kaip sniegas“ ir „Juoda kaip juodmedis“.

Dokumentiniai liudijimai

Iš Suomijos atvyks ir dar viena rašytoja žurnalistė Imbi Paju, tik šioji – estė, dirbanti Helsinkyje estiškų dienraščių korespondente. Iki tol, kol įsikūrė kaimyninėje valstybėje, I.Paju teko ir padainuoti Tartu „Vanemuine“ operos teatro chore, ir padirbėti samdoma žurnaliste vienai iš Suomijos televizijų. Ji – kelių dokumentinių filmų, pasakojančių Baltijos šalių istoriją, autorė. Kino analogą turi ir lietuviškai pasirodžiusi autorės dokumentinė knyga „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“. Tai pasakojimas apie Suomijos ir Estijos moterų organizacijų bendradarbiavimą.

1940-ųjų vasara. Po alinančio Žiemos karo Suomija ką tik sudariusi paliaubas su Sovietų Sąjunga. Į estaičių skaučių vasaros stovyklą atvyksta suomės – mažosios lotos. Joms atostogaujant Estija okupuojama. Esčių šaulių organizacijų vadoves ištinka Estijos karininkų likimas – jos negailestingai nužudomos sovietų. Kitapus įlankos po karo uždraudžiama suomių moterų organizacija „Lotta Svärd“, kuri, Sovietų Sąjungai reikalaujant, paskelbiama fašistine. Vartai tarp dviejų valstybių ilgam užsiveria…

Beje, 2009-aisiais I.Paju kartu su kita žymia Suomijoje gyvenančia estų rašytoja Sofi Oksanen (Vilniaus knygų mugėje viešėjusia 2011 m.) išleido esė rinkinį „Už visko buvo baimė“, kuriame pasmerkė sovietų vykdytus Baltijos šalių gyventojų trėmimus. Prieš šios knygos pristatymą Helsinkyje protestavo vietos antifašistinės organizacijos.

Apie Rusijos praeitį ir šiandieną publicistinę knygą parašė amerikietis, buvęs „National Public Radio“ korespondentas Maskvoje Gregory Feiferis. Beveik dešimtmetį jis rengė reportažus iš Rusijos, šiandien savo tekstus publikuoja „The Washington Post“.

Informacijos knygai „Rusai. Žmonės už valdžios fasado“ Harvardo universiteto absolventas sėmėsi iš asmeninių pokalbių. Jo pašnekovai – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Knygoje taip pat pateikiama pirmuoju asmeniu pasakojama G.Feiferio motinos rusės, kurią jaunystėje lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir jo amerikiečio tėvo, diskusijose prie degtinės bandančio išvengti KGB pinklių, istorija.

„Aš keliavau nuo Rusijos vakarinių sienų per devynias laiko juostas į Tolimuosius Rytus, nuo subtropinės Juodosios jūros pakrantės iki visada šaltos Tolimosios Šiaurės. Tačiau daugiausia žinių pasisėmiau ne iš interviu, per kuriuos rusai retai kada būna atviri, bet dalyvaudamas jų kasdieniame gyvenime ir ilguose neskubriuose pokalbiuose, kurie atskleidė man žmonių požiūrį į seksą, degtinę, religiją ir Vakarus“, – tvirtina amerikiečių žurnalistas, savo knygoje pateikęs gyvą, intymų ir įspūdingų kraštutinumų saistomą šiandieninės Rusijos portretą.

Išsamiai apie nobelistą

Storumu tarp mugės naujienų nepralenkiama žada tapti lenkų autoriaus Andrzejaus Franaszeko studija „Milosz. Biografija“. Šios knygos apimtis (kartu su kelis šimtus puslapių užimančiais paaiškinimais) viršija tūkstantį puslapių.

Tai pirmoji tokia išsami ir nuodugniai parengta Czesławo Miłoszo biografija. Ir tikriausiai  ilgam – vienintelė. Mat pats Nobelio literatūros premijos laureatas nebuvo linkęs viešai atskleisti savo ir jam artimiausių žmonių reikalų, nesipasakojo ir apie asmeninius išgyvenimus. Todėl jo biografijos autoriaus lenkų literatūrologo, radijo ir televizijos literatūrinių laidų redaktoriaus A.Franaszeko laukė išties titaniška užduotis.

Tačiau Cz.Miłoszas buvo produktyvus rašytojas, o A.Franaszekas puikiai išmano visą jo kūrybą. Cz.Miłoszas, be to, mėgdavo rašyti laiškus, kurie jo biografui įgavo neįkainojamos vertės. Be to, tuomet dar trisdešimtmetį vaikiną savo biografu nobelistas, rūpinęsis būsimuoju intelektualiniu įvaizdžiu, pasirinko pats, o A.Franaszekas šį pasirinkimą pripažino sau privalomu.

Jam buvo patikėta ir anksčiau nežinoma Cz.Miłoszo palikta archyvinė medžiaga antrašte „Materiały do mojej biografii“ („Medžiagos mano biografijai“): knygos prierašuose gausu nuorodų būtent į ją. A.Franaszekas daug dalykų atskleidė pirmą kartą, pavyzdžiui, aprašė Cz.Miłoszo ryšius su moterimis ir jam svarbiausius bičiuliškus bei meilės santykius. Knygoje pateikta ir poeto didelių meilių portretų galerija, ir Paryžiuje atrastas 1956 m. Cz.Miłoszo santuokos su Janina Cękalska liudijimas. A.Franaszekas sumaniai parodo, kokią daugybę puikių ir įžymių žmonių pažinojo Cz.Miłoszas, ir su kiekvienu jį siejo vis kitoks ryšys.

Pirmą kartą nuosekliai atspindėtas poeto pabėgimas iš Varšuvos po 1939 m. rugsėjo okupacijos, gyvenimas Rumunijoje ir grįžimas į Varšuvą po kelionės per Rusiją: apie šį savo gyvenimo etapą Cz.Miłoszas nemėgdavo kalbėti. Nepaisant to, jis jautė neišvengsiąs literatūrinės skaistyklos, todėl norėjo kuo objektyvesnės savo biografijos.

Ilgaamžės jaunystės paslaptys

Austrų rašytoją, „amžinai jauną“ Susanną Kubelką Vilniaus knygų mugėje jau matėme 2003-iaisiais, todėl daugeliui vyresnių skaitytojų tai nebebus pirmoji pažintis. Iš anos, pirmosios viešnagės skaitytojos labiausiai įsiminė ilgą pasakojimą apie visus aristokratiškai poniai likimo skirtus vyrus ir ypač tuometį, amžiumi tikusį jai į anūkus. Prancūzijoje gyvenanti S.Kubelka teigė, kad panorėjusi tokia laime galėtų džiaugtis kiekviena pagyvenusi dama, ir, kaip ir savo knygose, gausiai žarstė kūno priežiūros, elegancijos, subtilaus moteriško flirto bei ilgamečių seksualinių santykių patarimus.

Tuomet jai pačiai buvo šešiasdešimt, dabar – septyniasdešimt dveji. Smalsuolės turės progą įvertinti patarimų efektyvumą, kuris, sprendžiant iš tęsiamų rašytojos susitikimų su skaitytojais, vis dar neblėsta.

Lietuvių kalba išleistos bene septynios S.Kubelkos knygos, populiariausios iš jų – „Ofelija mokosi plaukti“, „Šiandien madam pareis vėliau“, „Pagaliau per 40“ –  pastaraisiais metais sulaukė naujų leidimų.

Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio sostinėje vykusioje 12-ojoje Vilniaus knygų mugėje organizatoriai suskaičiavo daugiau nei bet kada anksčiau – 61,8 tūkst. – lankytojų.

Parodų ir kongresų centre “Litexpo” BNS sakė, kad tai rekordinis lankytojų skaičius, aplenkęs pernykštį, 2010-aisiais taip pat laikytą rekordiniu.

Pernai mugėje apsilankė 59,2 tūkst. svečių, iki tol daugiausia lankytojų suskaičiuota 2008 metais. Tuomet mugėje svečiavosi 57,8 tūkst. žmonių.

Šiemet mugėje, rengtoje su šūkiu “Už teisę skaityti”, vyko apie 330 renginių, ji sutraukė apie 220 dalyvių. Skaitytojai galėjo susitikti su mėgstamais kūrėjais iš užsienio ir Lietuvos rašytojais.

Nemažai renginių buvo skirta rašytojo, poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo 100 metų gimimo jubiliejui.

Šiemet pirmąkart mugėje lankytojus traukė Knygos kino salė, kur demonstruoti dokumentiniai filmai apie įžymius kūrėjus ir garsių romanų ekranizacijos.

Mugėje tradiciškai apdovanoti konkurso “Metų knygos rinkimai”, Knygos meno konkurso “Vilnius’2010″, J.Ivanauskaitės premijos bei šiemet įsteigtos Patriotų premijos laureatai, paskelbtas kūrybiškiausios pernykštės knygos autorius, vyko Metų verstinės knygos rinkimai.