Vilniaus mažojo teatro/M.Siruso nuotr.

Moterys teatre reprezentuojamos vis dar neproporcingai, palyginti su vyrais. Dėl įvairių priežasčių režisuojančių moterų yra mažiau nei vyrų, moterys aktorės yra reikalingiausios jaunos, o ir dramaturgija daugybę amžių joms buvo šykšti stiprių, įdomių, niuansuotų personažų.

Kristina Steiblytė, kamane.lt

Kai kurie režisieriai (-ės) šias tradicijas laužo (pirmas atmintyje iškylantis vaizdas – Yanos Ross režisuotas Franzo Xavero Kroetzo „Sveikinimų koncertas“ su Danuta Stenka vieninteliame vaidmenyje), kai kurie apie tai negalvoja, bet yra ir tokių, kurie savo darbais prie moterų vaidmens teatre menkinimo prisideda (sąmoningai ar ne, dėl kokių priežasčių – spektaklius žiūrintiesiems suprasti ne visada lengva).

Čia pastaruoju metu Lietuvos teatre nemenką įdirbį padarė Artūras Areima, sugebantis suburti įdomią, scenoje gerai atrodančią ir besijaučiančią vyrų komandą, bet moterų personažus savo spektakliuose labai dažnai sumažindamas iki nelabai reikšmingų pamaivų. Tokios buvo „Vyšnių sodo“ Ranevskaja (Daiva Stubraitė), parodyta išlepinta ir nenuovoki, karalienė Izabelė (Eglė Špokaitė) iš „Ričardas II: post factum“, tapusi Monikos Gurskytės kostiumą demonstruojančia buka pamaiva, „Plėšikų“ voveraitė (Indrė Patkauskaitė), neįdomi, empatijos nesugebanti sukelti Freken Julija (Valda Bičkutė). Išimčių, žinoma, būta. Bene sėkmingiausias A.Areimos spektaklis, kuriame moterys ryškios ir niuansuotos, buvo VDU teatre statytas „Intymumas“ (su Goda Piktyte ir ypač įdomia Severija Janušauskaite). Nors ir jame daugiausiai dėmesio susirinko psichologinę ir fizinę akrobatiką demonstravęs Vainius Sodeika.

Pirmą kartą statydamas Schillerį žaidė formalizmu, antrą – išmėgino tarantinišką stilių, bet nė viename nepamiršo jausmingumo ir daugiausiai vyrų personažų organizuojamų intrigų.

Tad žinant tokį režisieriaus santykį su moteriškais personažais, naujiena apie jo statomą Frydricho Schillerio „Mariją Stiuart“ privertė kilstelėti antakį: kas gi nutiko, kad šis režisierius nusprendė kalbėti moteriškais personažais? Nejaugi jis kieno nors buvo įkvėptas scenoje suteikti balsą ir moterims? Tiesa, net ir prieš pamatant spektaklį tokia mintimi patikėti buvo sunku. Greičiau, maniau, režisieriui įdomus Schilleris ir romantiškas, dramatiškas jo pjesių pasaulis, kurį vilkti į skirtingas išraiškas režisierius jau gana sėkmingai bandė Kaune, statydamas „Laimingus“ (2010 m., pagal „Klastą ir meilę“) ir „Plėšikus“ (2013 m.). Pirmą kartą statydamas Schillerį žaidė formalizmu, antrą – išmėgino tarantinišką stilių, bet nė viename nepamiršo jausmingumo ir daugiausiai vyrų personažų organizuojamų intrigų.

Tad kokia buvo A.Areimos „Marija Stiuart“? Joje buvo formalizmo, buvo savo ir kitų Lietuvoje statytų spektaklių elementų, buvo skirtingų vaidybos būdų, iliustratyvios režisieriaus parinktos muzikos (pavyzdžiui, dantimis griežti verčiantys muzikiniai akcentai prieš pasirodant svarbiam personažui) ir ne mažiau iliustratyvių Rimo Sakalausko vaizdo projekcijų (kurios, nors ir gražios, tebuvo teksto ar veiksmo vietos iliustracijos) bei nemažai klaidų (vien ko verta metalinio dubens svaidymo ir laiško jame deginimo mizanscena, kurioje visi apsimeta, kad nepastebi pasikeitimų).

Bet tikrai nebuvo stiprių moterų. Bene daugiausiai šiame pastatyme „vaidenosi“ A.Areimos „Freken Julija“ (2010 m.). Abu spektakliai siejasi ne tik ta pačia Vilniaus mažojo teatro scena, bet vaidybos maniera ir choreografiškai sustatytu judėjimu. Naujausiame spektaklyje tuo rūpinosi šokėjas, choreografas Mantas Stabačinskas, su A.Areima dirbęs jau „Mechaninėje širdyje“.

Žiūrint „Mariją Stiuart“ ne kartą pasirodė, kad aktoriai gavo skirtingą informaciją, koks yra šio spektaklio žanras.

Artima atrodė ir abiejų spektaklių scenografija, kurios pilkumą ir šaltį 2010 m. kūrė Kotryna Daujotaitė, o naujausiame darbe – pats režisierius. Tiesa, šioji atrodė matyta. O tiksliau – pasiimta tiesiai iš „Didvyrių aikštės“ (trys pilkos sienos, net langas toje pačioje vietoje), tik grindys pabarstytos drožlėmis (taip sukuriant kapinių atmosferą) ir nėra viršutinės – lubų – plokštės, kad būtų galima nuleisti šviestuvą, iliustruojantį veiksmo vietos pasikeitimus.

Žiūrint „Mariją Stiuart“ ne kartą pasirodė, kad aktoriai gavo skirtingą informaciją, koks yra šio spektaklio žanras. Elžbieta Latėnaitė (karalienė Elžbieta) derino parodiją ir spektaklio finale dramą. Panašiai dirbo ir Tomas Rinkūnas (Lesteris), Tomas Stirna (Berlis). Visiškas parodijas sukūrė Mindaugas Capas ir Almantas Šinkūnas (Beljevras ir Obepinas). Indrė Patkauskaitė (Marija Stiuart) savo vaidmenį traktavo gana rimtai, nors vaidmuo, deja, nelabai sėkmingas.

Bet iš tikrųjų vienintelis, sukūręs sėkmingą draminį personažą, buvo Edmundas Mikulskis (Šuzberis).

Panašiai, tik gerokai sėkmingiau, rimtas buvo Daumantas Ciunis (Mortimeras). Bet iš tikrųjų vienintelis, sukūręs sėkmingą draminį personažą, buvo Edmundas Mikulskis (Šuzberis). Tokioje maišatyje, aprėdytoje dailiais, tačiau nelabai kokybiškai pasiūtais M. Gurskytės kostiumais (jau vien ko vertas karalienės Elžbietos kostiumėlis, visai taikliai nurodantis į tokias XX a. politikes kaip geležinė britų ledi ar Hillary Clinton, tačiau jau po pirmų kelių minučių scenoje susilamdęs ir pradėjęs atrodyti tiesiog pigiai), sukeliamas šizofreniškas jausmas – tarsi personažai, kiekvienas gyvenantis ir veikiantis vis kitame pasaulyje, mėgintų susikalbėti, vartodami skirtingas kalbas.

Panašiai kaip vaidyba, buvo supainiotas ir pats spektaklis. Jis, regis, turėjo būti tragedija. Tačiau abi pagrindinės karalienės nepasirodė galinčios sukelti empatijos, tad ir jaudintis dėl jų likimo buvo itin sunku. Viena išskirtinė tuo, kad graži, vienintelė dėvinti suknelę, kandi ir visų vyrų geidžiama. Kita – valdinga ir aikštinga, gaunanti viską, ko nori, bet už pasekmes atsakyti verčianti savo aplinkos vyrus. Bet nė viena negali ir nesirenka veikti. Abi tiesiog laukia, kaip susidėlios aplinkybės, kuris vyras pasiūlys geresnę išeitį, įtikins savo tiesa ar įtikinamiausiai pademonstruos savo ištikimybę.

Pats spektaklis yra visiškai arti šiuolaikinio Lietuvos teatro parodijos.

Abi karalienės trečiame spektaklio veiksme pradeda atrodyti kaip parodijos. O ir pats spektaklis yra visiškai arti šiuolaikinio Lietuvos teatro parodijos. Nuorodos į spektaklius, ne kartą Lietuvoje statyta drama, gražūs personažų kostiumai (panašiai kaip Jono Vaitkaus „Marijoje Stiuart“, tik ten grožis buvo dar ir istoriškas), manipuliavimas skirtingais vaidybos būdais, tarsi šiaip sau į veiksmą įsiterpiantys choreografo sustatyti fragmentai. Trūko labai nedaug ir būtume pamatę gana retai Lietuvos dramos teatrą ištinkančią savirefleksyvią parodiją. Kaip ir pritrūko personažų, su kuriais būtų galima tapatintis, kad šis „Marijos Stiuart“ variantas taptų tragedija.

Statant pjesę, kurioje pagrindinės veikėjos yra moterys ir jas sumenkinant iki suknelės ar kostiumėlio, rizikuojama neperteikti pagrindinės minties. Net ir apie orią mirtį, dažnai minėtą prieš premjerą, kalbėti neverta, mat Marija Stiuart šiame spektaklyje mirti išeina visiškai neoriai, bijodama ir kažkodėl užsikorusi ant scenoje esančio stuobrio. Aprengta baltai, be peruko, tarsi dabar, finale, jau būtų švari ir apsivaliusi nuo visų nereikalingų aistrų ir blizgučių, bet praradusi visą savo kandumą, drebanti ir nesusitaikiusi su savo likimu.

Manipuliacijos amžinosiomis vertybėmis neįtikina, savirefleksijos trūkumas liūdina, o niekaip neišsprendžiamos santykio su statomais tekstais problemos jau ima siutinti.

Tiesa, Marijos egzekucijos scena, atrodžiusi kaip spektaklio finalas, dar buvo ne spektaklio pabaiga. Atskirą finalą gavo ir karalienė Elžbieta. O žiūrovai gavo galvosūkį: kodėl režisierius, kuriam puikiai sekasi dirbti su vyriška aktorių komanda, pasirinko statyti „Mariją Stiuart“, kodėl pasirinkęs šitą pjesę jos neperrašė vyriškiems personažams, ir, galų gale, kodėl apskritai pasirinktas Schilleris – šiuolaikinių dramų apie mirtį ir intrigas, parašytų dabartiniam žmogui artima kalba, taip pat esama? Manipuliacijos amžinosiomis vertybėmis neįtikina, savirefleksijos trūkumas liūdina, o niekaip neišsprendžiamos santykio su statomais tekstais problemos jau ima siutinti. Blaškymasis tarp skirtingų stilių, žanrų ir trupių režisieriui taip pat nepadeda. Norisi tikėti, kad šioje „Marijoje Stiuart“ sukurta kapų atmosfera reiškia, kad visa tai, kas iki šiol trukdė režisieriui nuosekliai dirbti, bus palaidota. Tačiau turint omenyje iki šiol A.Areimos statytus spektaklius, šia mintimi patikėti yra taip pat sunku, kaip ir stipriomis moterimis jo pastatymuose.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegeužės 10 d.

Teatras. Vilniaus mažasis teatras savo jubiliejų pasitinka Rimo Tumino režisuotu spektakliu „Minetis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka vienas trupės senbuvių Arvydas Dapšys.

Thomo Bernhardo pjesės tekstas mirga kovingomis frazėmis, raginančiomis kovoti su dvasios šiukšlėmis, su visuomenės, geidžiančios paviršutiniškų pramogų, bukaprotiškumu. Tačiau jas skelbiantis senas aktorius Minetis nebeturi vilčių ką nors šiame pasaulyje pakeisti: jis tetrokšta viešai išsakyti tai, kas dusino jį tris dešimtmečius, praleistus be scenos. O savo atsisveikinimo spektakliui pasirenka Kalėdas švenčiantį provincijos viešbutį, kadaise gražų, dabar – apšepusį. Paskutiniais Minečio žiūrovais ir jo isteriškų pareiškimų liudininkais tampa atsitiktiniai šio viešbučio svečiai.

„Ar Minetis pasako daug tiesos?“ – teiraujuosi šį personažą premjeriniuose spektakliuose vaidinančio Arvydo Dapšio.

„Tai komplikuoti dalykai: gali būti įsitikinęs, kad pasakoji tiesą ir tik tiesą, o kitas tave stebi ir svarsto, ką meluodamas slepi… Taip ir Minetis: įsitikinęs, kad sako tiesą, bet ar visada jam pavyksta? Ar klausytojai juo tiki? Nes visąlaik jaučiama, kad mano personažo elgesys nenatūralus, žodžiai – neadekvatūs pristatomai situacijai, kalbos ritmas – keistas, trūkinėjantis… Tik vėliau, gerai įsiklausęs, pradedi įžvelgti, kad tikroji tiesa galbūt slypi Minečio fantazijose ir daugiau tiesos jis perteikia netyčia, tuomet, kai visai neketina jos atskleisti“, – samprotauja aktorius.

Pjesės tekste nėra skiriamųjų ženklų, vadinasi, prieš aktorius atsiveria skirtingų traktuočių, dviprasmybių erdvės. „Taip, turbūt tai „Minečio“ stiprybė, kad autorius nepabijojo palikti laisvą farvaterį: jei norite, patys pasirinkite kryptį ir tada plaukite kartu su mano tekstu, pažiūrėkite, kur jis jus nuneš… Tai leidžia sau tik stiprūs dramaturgai, siūlantys ne linijinį siužetą, o paralelių visumą. Th.Bernhardo pjesės tiesos anaiptol nėra tiesmukos, jos „įskaitomos“ tik aplinkybių, emocijų, minčių visumoje, o ne paskirose frazėse“, – pritaria A.Dapšys.

Minetis lieja nuoskaudas dėl to, kad senatoriai jį buvo nuteisę ir ištrėmę. Tačiau, pasak aktoriaus, iki galo nėra aišku, ar dėl tris dešimtmečius trukusios tremties jis labiau nėra kaltas pats, ar nebuvo pats „išsitrėmęs“.

„Kai kurie žmonės, ypač jei jie – politikai, iškenčia visus teismus, pasmerkimus ir toliau žengia užsibrėžtu keliu, nepasitraukę, kaip Minetis, auginti kopūstų ir svogūnų. O jis, man rodos, nuteisė ir pats save… Daug kūrybos žmonių šiandien jaučiasi lyg gyveną tremtyje, tačiau nemažai ir tokių, kurie leidosi ištremiami savų ambicijų, neišsipildžiusio savojo ego“, – pastebi pašnekovas.

Pastaruosius trejus metus A.Dapšys kartu su žmona, diplomate Daiva Dapšiene, praleido gyvendamas Kijeve, iš kurio sugrįžo tik praėjusį rudenį, jau po žiauriojo Ilovaisko mūšio. Aktorius užsimena tuo metu turėjęs kvietimą už neblogą (t.y. dosnesnį nei lietuvių siūlomą) honorarą Vilniuje filmuotis rusiško filmo epizode, tačiau iš arti stebėdamas įvykius Ukrainoje nusprendė pasiūlymo atsisakyti.

Ar Kijeve praleisti metai nebuvo A.Dapšio savanoriška tremtis iš mūsų teatrinio gyvenimo? „Na, jie sunokino savų vaisių. Tarkim, tėvynė dabar atrodo gražesnė: tikriausiai buvo atėjęs laikas iššokti „iš dėžutės“ ir pamatyti ją iš šalies. Sugrįždavau čia kaip gaivaus oro gurkšnio įkvėpti… Iki Maidano įvykių iš viso nesupratau, kaip Ukrainoje gyvenimas sutvarkytas. Pinigų ten daug, Kijevo centre – didžiuliai salonai, kuriuose gali „gyvai“ pačiupinėti naujausio modelio mersedesą ar ferarį. Jeigu pasiturintis ukrainietis turguje pirks džiovintų vaisių už dvidešimt grivinų, tai davęs šimtinę aštuoniasdešimt būtinai paliks pardavėjui arbatpinigių. Tačiau žmonės vis tiek labai įsitempę, įtarūs, nepasitikintys vieni kitais. Ir skurdas už sostinėje tvyrančios prabangos – neaprėpiamas“, – pasakoja aktorius.

Ar apie Ukrainos padėtį jam jau teko padiskutuoti su Rimu Tuminu, kuris, dirbdamas Maskvoje, turėjo galimybę iš vidaus stebėti priešingos stovyklos reakcijas? „Ne, kol kas neteko. Branginome repeticijų valandas ir skyrėme jas tiktai „Minečiui“, – tvirtina A.Dapšys.

R.Tuminas teigė, kad yra kupinas nevilties, kurią stengiasi įveikti kurdamas teatro meną: „Visuomet pradedu nuo nevilties ir einu į viltį. Tai vienintelis kelias.“

Ar Minetį vaidinantis aktorius galėtų patvirtinti tokius režisieriaus žodžius? „Kaip čia jums geriau sumelavus, kad daugiau tiesos pasakyčiau, – mąsliai atsidūsta A.Dapšys. – Žinoma, nevilties mano personažui netrūksta, nes jis apsisprendęs užbaigti savo gyvenimą. Ir šia proga kuria ištisą mirties spektaklį… Randa dailininką, kuris pagamina Karaliui Lyrui skirtą kaukę, tačiau vaidindamas jos nepanaudoja – užsideda kaukę tik išeidamas. Po ta Lyro kauke išsenka dar vienas beviltiškas gyvenimas, nugyventas ne taip, kaip tikėtasi ir svajota. Tačiau jis baigiasi taip, kaip pasirinko Minetis, o aktoriui tai jau šiokia tokia prabanga.“

Pasak jo, reikšmingiausios pasaulio tiesos priklauso bepročiams, ir tai – didžiausias mūsų egzistencijos paradoksas. Kaip ir tai, kad mūsų tiesos „juda“, jos nėra amžinos, nėra statiškos. Kaip tik tuomet, kai atrodo, kad kažką pagaliau supratai, sužinojai, išmokai, kai norisi kitiems pasigirti arba sušukti „eureka!“, viskas ima ir subyra į šipulius. Ir vėl tenka prisipažinti, kad nieko nebežinai…

„Štai prieš kelias dienas perskaičiau kvantinės fizikos mokslininkų išvadą, kad jokio didžiojo sprogimo niekada nebuvo – visata buvo ir bus visada. O jeigu nėra atskaitos pradžios – daug kas keičiasi mūsų supratime apie pasaulį, santykiuose tarp žmonių ir religijų. Juk tuomet, tarkim, išeina, kad nebuvo ir septintosios dienos, kai kurdamas pasaulį Dievas ilsėjosi: taigi arba jis visą laiką kūrė, arba… Bet gali būti, kad po kelių dienų perskaitysiu dar vieną pasaulio atsiradimo teoriją, paneigiančią visas ankstesniąsias“, – šypteli A.Dapšys.

Minetis tvirtina: „Vaidybos menas yra pavojingas menas.“ O teatruose aktoriai dažnai klausinėja vienas kito: „Kada susirgai teatru?“ Nes jeigu juo susergi, tai jau sergi, išsigelbėjimo nebėra: liga visada su tavimi, dieną ir naktį. Ir „emigracijos“ iš teatro procesai būna labai skausmingi.

„Dažnai iš mano kolegų gali išgirsti lakią frazę: „Aš nieko kita nemoku, tik vaidinti.“ Tačiau žinau, kad daugelis jų sugeba daugiau. Tie, kurie rimtai nesusirgo arba laiku pagijo, puikiausiai sukasi ir versluose, ir žiniasklaidoje. Blogiau „nepagydomiems“, kuriems visa kita paguodos nebeteikia. Taip ir iš teatro išvarytas Minetis tarsi nepražuvo: laistė kopūstus, pynė į kasas savo užaugintus svogūnus, tačiau vis tiek svajojo apie „Karalių Lyrą“, – sako A.Dapšys.

Pats prisipažįsta „sergąs“ nuo šešiolikos metų, kai atėjo vaidinti į liaudies teatrą, veikusį sostinės Statybininkų kultūros rūmuose. Įdomus sutapimas: būtent 1976 m., kai tai įvyko, Th.Bernhardas ir parašė „Minetį“. Tačiau pirmajame savo gyvenimo teatre aktorius debiutavo vaidindamas Aleksandro Vampilovo pjesėje „Atsisveikinimas birželį“, kuri anuomet vadinta „tarybiniu Hamletu“. Nors buvo tik paauglys, scenoje įkūnijo dvidešimt penkerių metų studentą, įsimylėjusį rektoriaus dukrą ir priverstą rinktis ją arba universiteto diplomą.

„Į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą (dabar – Nacionalinis dramos teatras) 1982 m. atėjome netikėtai – jam buvo rengiama kita, kito pedagogo vadovaujama mūsų didelio kurso aktorių grupė. Tačiau susiklostė taip, kad trupę papildė būtent R.Tumino mokiniai. Iš pradžių, žinoma, užpildėme visų spektaklių masines scenas, bet išaušo diena, kai to nebeužteko. Tada patys pradėjome repetuoti Pierre’o de Marivaux pjesę „Dvigubas nepastovumas“, nes mūsų buvęs pedagogas tuo metu buvo užsiėmęs teatro veteranais. Galiausiai išprovokavome jį pastebėti ir mus, bet  „Dvigubas nepastovumas“ sceną išvydo tik po septintos peržiūros: net šešis kartus teatro prievaizdams neįtikome ir savo spektaklį perdarinėjome. Buvome per stipriai kitokie, nei buvo leidžiama būti šiame teatre“, – liudija A.Dapšys.

Aišku, pasiryžimą kurti savo atskirą teatrą ta patirtis tik sustiprino, nes tai, kas anuomet vyko svarbiausiame šalies dramos teatre, jaunosios kartos netenkino. Buvo minčių netgi įkurti prievaizdų silpniau kontroliuojamą liaudies teatrą, nes tokie teatrai dėl suprantamų priežasčių kartais tapdavo net populiaresni už valstybinius.

Aktorius prisimena fiktyvų Vilniaus mažojo teatro atidarymą, surengtą pasklidus gandams, kad atsirado kitų įtakingų pretendentų į teatrui numatytas patalpas. „Pinigų remontui vis dar nebuvo, tačiau kai į patalpas nusitaikė kaimynystėje reziduojantys „Vilniaus brigados“ šefai, nusprendėme nedelsdami parodyti, kad čia jau veikia teatras. Sukvietėme žurnalistus ir suvaidinome dvidešimties minučių trukmės spektaklį „Helgelando karžygiai“. Toks buvo pirmasis mūsų meninis vyksmas būsimo teatro griuvėsiuose“, – pasakoja A.Dapšys.

Pirmųjų spektaklių repeticijos naujose patalpose, pasak jo, vykdavo kartu su dirbančių statybininkų „benefisais“: „Kai jie smarkiai įsitriukšmaudavo, mes eidavome gerti kavos arba patys repetuodavome rėksmingiausius dramų epizodus. Bet nesibardavome, nepykome – supratome, kad viskas daroma mūsų labui.“

A.Dapšys ne kartą tapo R.Tumino statomų spektaklių bendraautoriumi. Taip nutiko ir su Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaru“, kai paaiškėjo, kad dramaturgo atneštas tekstas neatitinka režisieriaus siūlytos vizijos. „O aš su Mariumi jau buvau dirbęs prie kelių pastatymų, todėl pradiniame darbo etape pabandžiau pakeisti R.Tuminą. Kadangi spektaklis galiausiai pasiekė sceną, vadinasi, pastangos pasiteisino“, – kukliai pripažįsta A.Dapšys.

Faktiškai aktorius, atlikdamas vieną pagrindinių vaidmenų, režisavo ir pirmąją M.Ivaškevičiaus „Artimo miesto“ versiją, tačiau galiausiai spektaklį į savo rankas perėmė pats dramaturgas. Deja, nesėkmingai: „Artimas miestas“ po oficialios premjeros gyvavo nebeilgai. „Kai pradėjome repetuoti antrąją spektaklio versiją, viskas buvo smarkiai kitaip. Tiek kitaip, kad netrukus pasitraukiau iš komandos suvokdamas, jog niekuo nebegaliu būti jai naudingas“, – liudija A.Dapšys.

Vilniaus mažojo teatro branduolį sudarė ir dabar tebesudaro buvę to paties pedagogo – R.Tumino studentai. Ar tai gerai, ar blogai? Ar pirmoji – teatro įkūrėjų karta kolektyve jaučiasi kažkuo privilegijuota? Aktorius svarsto, kad gerumas ar blogumas iš šalies turbūt geriau matyti. Tačiau prisimena, kad amžinatilsį Vytautas Šapranauskas, kuris nebuvo R.Tumino studentas, teatro kolektyve greitai tapo savas. „Dedovščiną“ taip pat sunku būtų įrodyti, nes kai prireikė aktorių etatų naujam R.Tumino diplomantų kursui, A.Dapšys savojo etato atsisakė ir nuo tol teatre pasirodo kaip nepriklausomas aktorius.

„Dabartinis jaunimas – aktyvus, jam ir pridera perimti teatrą į savo rankas: ko gi laukti? Jie jau spėjo padirbėti ir su kitais teatro meistrais, o tai – į naudą. Man patinka naujieji Gabrielės Tuminaitės kurti spektakliai „Savižudis“ bei „Dėdės ir dėdienės“. Pastarajame turiu ir vaidmenį, nes pakeičiau senjorą Regimantą Adomaitį. Tiesa, prancūziškai kalbėti man sekasi prasčiau nei jam, todėl svetimkalbius monologus režisierei teko apkarpyti“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis neslepia, kad šiandien lietuviškos trupės nebėra taip garbstomos kaip prieš dešimtmetį, tačiau neabejoja, jog Vilniaus mažasis teatras turi visas prielaidas gyvuoti ir vystytis. O  įtampos ir atsipalaidavimai, potvyniai ir atoslūgiai kiekvieno teatro istorijoje – natūralūs procesai. Norint nustatyti jų priežastis, kiekvieną konkretų atvejį tektų nagrinėti tarsi detektyvą: kiekvieno „įtariamojo“ klausti, kur jis stovėjo tuo metu, kai buvo smogta. Kitaip neįmanoma išsiaiškinti, ar tavo stovėjimas po medžiu pasirodė lemtingas, ar tai tebuvo paprasčiausias stovėjimas po medžiu…

„Prisimenate, kaip Lietuvoje Atgimimo metais amžinatilsį Kazimieras Antanavičius žadėjo, kad po septynerių metų lietuviai gyvens kaip švedai? Bėda ta, kad tuos metus švedai irgi nestovėjo vietoje, o mes taip ir likome besivejančiųjų bei geresnio gyvenimo laukiančiųjų vaidmenyje. Mano mama sako: sunkiausia gyvenime laukti ir vytis. Bet ar tai, ką turime šiandien, labai blogai?“ – retoriškai teiraujasi A.Dapšys.

Atsisveikindama paklausiau, ko aktorius laukia dabar. Atsakė – pavasario.

Renata Baltrušaitytė

Rimas Tuminas: „Mažiukais buvome vadinami dar akademiniame teatre“

Šią savaitę Vilniaus mažasis teatras mini savo 25-erių metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjas Rimas Tuminas prisiminė, kaip kovojant dėl dabartinių patalpų jam teko panaudoti ir aktorinius gebėjimus, nes kiekvienąkart užsukus apžiūrėti geidžiamos salės tekdavo apsimesti tai valdininku, tai architektu, tai meistru…

„Mažiukais“ jo studentų kursas buvo neoficialiai pakrikštytas dar dirbdamas Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, mat nuolat verždavosi repetuoti į tuomet tik darbuotojų partiniams susirinkimams naudotą Mažąją salę. Joje buvo statomas ir garsusis septynias peržiūras patyręs Marivaux „Dvigubas nepastovumas“.

Tačiau tam, kad teatro administracija sutiktų Mažąją salę atverti žiūrovams, R.Tuminui teko pirmiau joje režisuoti kamerinę Haroldo Muellerio dramą „Tyli naktis“. Šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliko Monika Mironaitė, o jai niekas nieko nedrįsdavo atsakyti… Taip žymios artistės dėka „mažiukai“ gavo laikiną sceną, kurioje besiglausdami 1990 m. kovo 2 d. ir paskelbė apie Vilniaus mažojo teatro įkūrimą.

Įkurtuvių naujajam teatrui skirtose atskirose patalpose jiems buvo lemta laukti net 15 metų: Vilniaus mažasis teatras savo salės duris žiūrovams atvėrė 2005 m. Šiuo metu R.Tuminas svajoja apie antrąją vaidybos aikštelę Labdarių gatvėje esančiame dabartiniame teatro sandėlyje, kuriame planuoja įkurti kultūrinį centrą „Teatro sodas“.