Trys klausimai Socialinio modelio projekto bendraautoriui, Vilniaus universiteto prof. dr. Teodorui Medaiskiui

– Seimo pradėtoje svarstyti „Sodros“ reformoje kai kas iš socialinio modelio projekte siūlytų sisteminių permainų išskabyta, kai kas palikta. Kaip vertinate, kad nepritariama vadinamosioms „Sodros“ įmokų luboms?

– Taip, įmokų lubas buvo siūloma įvesti. Ne iš karto, nes nukentėtų išmokų gavėjai, o laipsniškai, pradedant nuo dešimties vidutinių darbo užmokesčių ir leidžiantis iki penkių. Socialinio draudimo išmokos turėtų būti proporcingos mokėtoms įmokoms (reikalaujate mokėti įmokas, tai proporcingai nuo jų skaičiuokite ir išmokas). Perskirstymas mažesnes išmokas gaunančiųjų naudai pensijų sistemoje turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį (todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą), o individualiosios (įmokų) dalies dydį turėtų nulemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusiojo (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

– Ar jau būtų pakeliama valstybės biudžetui grąžinti motinystės (tėvystės) išmokas, kurios pasaulyje garsėjo kaip didžiausios?

– Jeigu kalbama apie socialinio draudimo motinystės (tėvystės) išmokas, nereikėtų  pamiršti, kad „Sodrą“ į skolas nugramzdino ne tik padidintos pensijos, bet dar labiau – padidintos motinystės išmokos. Motinystės (tėvystės) draudimo išlaidos 2009 m. buvo daugiau kaip keturiskart, o dabar dukart didesnės nei 2007 m. (2015 m. – 165,5 mln. eurų).

Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusiojo (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

Jeigu kalbėsime apie nedraudžiamąsias paramos išmokas vaikams, gal ir būtų verta neperžengiant sveiko proto ribų didinti paramą šeimoms, auginančioms du ir ypač tris vaikus. Tačiau, mano nuomone, pagrindinės pastangos (ir lėšos) turi būti nukreiptos ne į pinigines išmokas, o į šeimos ir darbo pareigų derinimo galimybių palaikymą, vaikų darželių infrastruktūros plėtrą ir pan. Negimdo vaikų ne todėl, kad negauna 20 ar 30 eurų, o todėl, kad nenori nutraukti profesinės karjeros, kad per menkos galimybės gauti ne piniginę, o visokeriopą kitokią vaiko priežiūros paramą ir pan. Šiuo požiūriu ir socialinio draudimo motinystės (tėvystės) išmoka (jos paskirtis – kompensuoti darbo užmokestį, kol vienas iš tėvų privalo būti su vaiku) neturi būti mokama per ilgai, kad vaiką prižiūrinti mama ar tėtis neiškristų iš darbo rinkos, neprarastų profesinių įgūdžių greitai kintančių reikalavimų aplinkoje.

– Kas iš esmės keistųsi, ėmus mokėti pensijas ir iš „Sodros“, ir iš valstybės biudžeto?

– Dabar visos socialinio draudimo pensijos mokamos vien iš įmokų, priskaitomų nuo darbo užmokesčio. Sumažėjus darbo užmokesčiui ar dirbančiųjų skaičiui, iš karto ima trūkti lėšų. Bendrosios (nepriklausančios nuo asmens darbo užmokesčio) pensijos dalies finansavimo perkėlimas į biudžetą leistų pensijas mokėti ne iš vieno, o iš įvairių šaltinių. Toks finansavimas būtų patikimesnis, mažiau priklausomas nuo galimų darbo užmokesčio svyravimų, be to, leistų sumažinti tiesioginį darbo jėgos apmokestinimą, kas savo ruožtu teigiamai veiktų užimtumą. Gaila, kad linkstama į sprendimą perkelti minėtą finansavimą „pagal galimybes“, o ne pagal iš anksto griežtai nustatytą procentinį dydį kasmet.

VU nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Už kiekvieną Saulėtekyje išleistą centą atsiskaityti turėję mokslininkai neįsivėlė į korupciją – reagentų savo daržų gėrybėms tręšti nepanaudojo, tad Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC) bei Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) duris atvėrė, o Lietuva dar niekada nebuvo taip arti Nobelio premijos. Prof. Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, įvertintas Warreno Alperto fondo premija. Ją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą pasidalijo penki mokslininkai, o Nobelio premija gali tekti trims.

„Veido“ pokalbis apie mokslo ir universiteto vietą moderniame pasaulyje – su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Artūru Žukausku.

– NFTMC ir JGMC atidaryti, CERN paroda atvežta. Ką daryti planuojate dabar?

– Administracijos siekis ir vienas iš strateginio plano uždavinių – kuo greičiau įveiklinti abu centrus. Jau veikia daugiau kaip pusė JGMC, o NFTMC – dar vos kelios laboratorijos, tad išgyvename įprastus kraustymosi džiaugsmus: studentai nešioja dėžes, perkeliami elektros lizdai, jungiami prietaisai, keiksnojami projektuotojai ir statybininkai.

Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

Palyginti su tuo, kas iki šiol buvo pristatyta Lietuvoje, šie centrai bus labai gyvybingi. Galiu patvirtinti, kad nebuvo investuojama vien į betoną, nes daugiau kaip pusė pinigų skirta įrangai ir žmonių darbo sąlygoms. Vadinasi, investuojama ir į žmones. Žinoma, norėtųsi, kad valstybė daugiau investuotų į tų žmonių atlyginimus, nes kol kas nelabai matome ir kartais nesuprantame valstybės strategijos, ji fragmentiška. Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

– Saulėtekyje mokslininkų darbo aplinka puiki, tačiau koks yra jaunų mokslininkų, doktorantų atlygis?

– Geras doktorantas gyvena ne taip ir blogai. Stipriame padalinyje, kur gera mokslinė aplinka, kur institutas turi lėšų mokėti atlyginimą už pusę etato, doktorantas gali dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju ar inžinieriumi – tokia įprasta praktika. Tad vien atlyginimo galima uždirbti ir 600 eurų, o pagal mūsų valstybės standartus tai nėra visai blogai. Dar yra daug projektų, iš kurių galima prisidurti, gauti paramą kelionėms ir keliems mėnesiams išvykti padirbėti į užsienį.

Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Kur kas blogiau yra jaunam mokslų daktarui, kuris jau apsigynė disertaciją. Pradedantis mokslo darbuotojas, lektorius, turintis daktaro laipsnį, po mokesčių gauna 525 eurus. Valstybė atlyginimus kelia fragmentiškai – padidina doktorantams, tai jie gauna daugiau nei daktarai. Nėra tvarkos, kad valstybės apmokamų darbuotojų atlyginimai kiltų proporcingai – vienu, dviem, trimis procentais. Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Tik deklaruojama, jog mokslas, aukštosios technologijos, inovacijos yra prioritetas, nes aiškiai matyti, kad valstybė šioje srityje strategijos neturi, sprendimai priimami lopymo principu, negalvojant apie visumą. Taigi tvarkytis su viešuoju valdymu, valstybės lėšomis sekasi prastai.

Ką rodo mokytojų streikai? Tiesiog netvarką, nes nemažos dalies pedagogų pajamos yra normalios, bet dalis jų iš tiesų skursta dėl netvarkos. Klasėje mokosi trys vaikai, vienam mokiniui tenka 40 kv. metrų ploto – tai yra prasto valdymo rodikliai.

VU buvo siūloma mokėti akademines išmokas, bet taryba nepritarė „pašalpoms“, tad dabar bandysime jauniems žmonėms skirti priemokas už lojalumą. Jei žmogus dirba tik VU, iki tam tikro amžiaus jis gautų priedą, kuris leistų įsitvirtinti – gauti projektų, lėšų iš skatinimo fondo už publikacijas.

Darbo užmokesčio problemos – vienas strateginių VU uždavinių, tačiau šie klausimai, kaip ir struktūros, darbo krūvio, yra sudėtingi. Bet jauniems žmonėms, kurie aukojasi akademiniam darbui, sėdi universitete iki išnaktų, šiemet tikrai bandysime bent 10 proc. padidinti pajamas.

– Vadinasi, jaunas mokslų daktaras, lektorius, galėtų gauti beveik 600 eurų į rankas?

– Apie 580–600 eurų, žiūrint, kiek būtų lojalių. Tačiau tai vis tiek labai maži pinigai. Nors valstybėje stringa milžiniški europiniai pinigai, maždaug milijardas eurų, skirti Sumanios specializacijos strategijai įgyvendinti. Kažkokios ministerijos nesusitaria dėl kažkokių aprašų, talentai tuo metu išvažiuoja į užsienį, o sąskaitose guli šimtai milijonų, kurie leistų pradėti projektus, o tie projektai leistų pasiekti kitų lėšų.

– Ar valstybė ir visuomenė apskritai supranta, kaip veikia mokslas?

– Nelabai. Vyrauja kažkoks archajinis supratimas, matyt, paveldėtas iš sovietinės okupacijos metų, kad universitete akademinį darbą dirbantis mokslininkas yra kažkokios gamybinės grandinės elementas. Tačiau JAV atlikti tyrimai rodo, kad mokslo, akademinių mokslo centrų paskirtis kitokia. Didžiausias poveikis ekonomikai ir visuomenei yra žmonės, kurie išeina iš tų mokslo centrų, universitetų. Būtent jie, išmokę pažinti ir giliai suprasti dalykus, išsineša iš universiteto ne tik profesines kompetencijas, bet ir tai, kas vadinama išsilavinimu, ir atėję į verslo subjektus kuria vertę – čiumpa inovacijas, imasi daryti naujus dalykus.

Pavyzdžiui, startuolių, iš kurių išgyvena vienas kitas iš dešimties, indėlis BVP yra minimalus, – išskyrus vienetus, kurie tampa garsiomis kompanijomis. Absolventams jie labiau reikalingi kaip verslo mokykla – išmokti dirbti konkurencinėje aplinkoje, apsaugoti idėjas. Įrodyta, kad akademinių struktūrų sukurtų inovacijų efektas yra mažas, poveikį daro tai, ką jaunos jėgos sukuria versle. Jei pats verslas neinvestuoja į tyrimus, neturi idėjų, jokie mokslininkai jam nepadės.

Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui.

Universitetai žmonėms suteikia žinių ir išsilavinimą – gebėjimą suprasti, gilintis ir sukurti produktą verslui, bet mūsų valstybėje šio supratimo dar nėra. Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui. Niekur pasaulyje, nei JAV, nei kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse, to nėra – tai verslas kuria technologijas, inovacijas ir taip prisideda prie BVP. Ten visi džiaugiasi mokslo centrais, o prie jų absolventų, magistrų, doktorantų eilėje tyko verslo kompanijos, finansuoja jų tyrimus universitete, kad tik jie ateitų dirbti į tas įmones.

Kita vertus, yra ir tiesioginis akademinis indėlis į verslą. Pirma, jei verslas užsako mokslinius tyrimus, aišku, ne už dyką, akademinė bendruomenė negali jam atsakyti, nes tokia yra universiteto socialinė atsakomybė. Antra, jei tyrinėdamas mokslininkas aptiko kažką praktiška, jis negali sakyti: man neįdomu, toliau tik rašysiu straipsnius. Jis turi apsaugoti intelektinę nuosavybę ir stengtis, kad praktiški dalykai būtų perduoti verslui suteikiant licencijas, reklamuojant ar paskatinant kolegas kurti startuolį.

Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

Realizuoti praktines idėjas – tokiuose centruose dirbantys mokslininkai tai iš tikrųjų turi daryti, padėti verslui ir nenusišalinti, jei pavyksta atrasti ką nors praktiška. Šitai Saulėtekyje tikrai darysime, to mūsų kultūroje trūksta. Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

– Atrodytų, norima, kad mokslininkai, universitetai garantuotų įmonėms naujų dalykų „tiekimą“?

– Manęs klausia: ką jūs tuose centruose žadate išrasti? Aš atsakau: iš kur aš žinau? Ką pavyks, tą ir išrasim. Iš anksto nežadame ten nieko išrasti, bet jei gilinantis, aiškinantis, tiriant pavyks ką nors aptikti, žinoma, tai patentuosime ir stengsimės perduoti verslui.

Išradimai atsiranda iš gilaus supratimo, o jis pasiekiamas pažinimo aistra, kai pažadinamas žmogaus instinktas gilintis į dalykus. Toks ir yra universiteto darbas – sutelkti gabius žmones, pažadinti jų instinktą aiškintis, tirti, o tada jie tampa aktyviais visuomenės nariais, kurie ir stumia į pažangą.

Paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs.

Norėčiau, kad toks mokslo supratimas būtų propaguojamas, nes esame labai atsilikę: paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs. Matome tik ledkalnio viršūnę, bet giliai dar nesuvokiame, kaip veikia universitetų, mokslo centrų sistema.

– Vis dėlto, jei kalbėtume apie jūsų norus, koks išradimas turėtų priklausyti Vilniaus mokslininkams?

– Kaip pavyzdį turime nuostabų atradimą, patentuotą prof. Virginijaus Šikšnio, – genų redagavimo technologiją. Beje, ji irgi buvo sukurta atsitiktinai: V.Šikšnys nesiekė sukurti genų redagavimo technologijos ir išrasti naujo metodo. Jam buvo įdomu, kaip bakterija apsisaugo nuo viruso, todėl jis tyrinėjo šį reiškinį ir atrado, kaip bakterija perkerpa viruso DNR reikalingoje vietoje. Profesorius suprato, kad tai galima pritaikyti, todėl patentavo šią technologiją ir paskelbė viešai.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją. Yra žinių, kad pernai Nobelio komitetas svarstė galimybę suteikti Nobelio premiją už šį atradimą, bet buvo per daug pretendentų. Tačiau šiemet Harvardo universiteto Medicinos mokyklos Warreno Alperto fondas suteikė premiją penkiems mokslininkams, iš kurių vienas – V.Šikšnys. Nobelio premija skiriama ne daugiau kaip trims. Taigi tai – ne tušti žodžiai, o didesnė kaip 50 proc. tikimybė.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją.

Tai mokslininko tarnystės žmonijos pažangai ir šiuolaikiškai suprantamo mokslo veikimo pavyzdys: atliekami aukščiausio lygio tyrimai, ir kai atrandami dalykai, kurių niekas anksčiau nežinojo, kai pastebima, kad galima juos pritaikyti, pasirūpinama, jog tai įvyktų.

V.Šikšnio genomo redagavimo technologijos licencija parduota didžiulei JAV augalų genetikos vystymo ir plėtros kompanijai „DuPont Pioneer“, ir tai – tik pradžia. „DuPont Pioneer“ nori, kad profesorius kartu su instituto mokslininkais toliau gilintųsi į kitokius atvejus, ir finansuoja jų tyrimus.

Pažangus verslas nereikalauja jų kažko išrasti, bet duoda pinigų, kad aiškintųsi išsamiau. Taip dirba JAV verslas, taip veikia aukštųjų technologijų kompanijos pasaulyje. Kad ir mūsų „Thermo Fisher Scientific Baltics“, priklausanti didelei JAV korporacijai, – neprašo ko nors išrasti, sudėti staklių į liniją, kad galėtų kažką gaminti. Ši įmonė mūsų mokomąsias laboratorijas aprūpina reagentais, kad studentai turėtų sąlygas kūrybingai dirbti, o kai jie nueis dirbti į įmonę, sukurs jai ir mūsų šaliai didžiulę pridėtinę vertę. Taigi turime pavyzdžių, kaip verslas turi dirbti su mokslo centrais, bet pas mus ateina kas nors iš ministerijos ir sako: kokias kreives čia paišot, duokit verslui ką nors.

– Tačiau universitetai kritikuojami, kad jų bendradarbiavimas su verslu fragmentiškas arba jo iš viso nėra.

– Kaip tai nėra? „DuPont Pioneer“ – ne verslas? „Thermo Fisher Scientific Baltics“ – ne verslas? Lazerių pramonė – ne verslas?

Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

Jei verslininkas sako: aš gaminu vinis, sukurkite inovaciją ir tada gaminsiu kosminius laivus, tai šito nebus, toliau vinių nenueisi. Jei nori, pirma savo įmonėje sukurk mokslo, tyrimų ir plėtros padalinį, ir universitetas kalbėsis su jo žmonėmis. Visai kas kita, jei paprasčiausia prekyba užsiimantis verslininkas sako: uždirbau kalną pinigų ir supratau, kad kažkaip reikia juos įprasminti, noriu panaudoti visuomenės labui ir 300 tūkst. eurų investuoju į VU neliečiamojo kapitalo fondą. Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, išsilavinimą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

– Buvo net stebimasi, kad Saulėtekio mokslo slėniui pritarė visos Vyriausybės, amžiaus projektą palaikė ir kairieji, ir dešinieji. Ar baigiamajame etape valdantiesiems dar buvo kuo padėti, ar iki tol jautėte jų indėlį?

– Baigiamajame jau nejautėme nieko (galva svaigo), dabartinė Vyriausybė mažai kuo galėjo padėti, nes reikėjo tik baigti statybas, o pradžia buvo labai sunki. Kai viena Vyriausybė patvirtino programą, kita ilgai delsė pradėti finansavimą, todėl turėjome problemų, vos spėjome baigti darbus, nes atsiskaityti už europinius pinigus reikėjo dar iki Kalėdų.

Šis projektas buvo labiausiai kritikuojamas įvairiausio plauko „ekspertų“. Galima sakyti, jo popieriai buvo patys blogiausi, o rezultatas, mano galva, geriausias iš visų slėnių. Taip ir būna: kai mokslo nėra, popieriai sutvarkomi labai gerai, o kai tikri mokslininkai imasi iniciatyvos, jiems sunkiau rašyti popierius. Tad mus visur kritikavo – blogai tas, anas ne taip.

Ko pasigendame iš visų Vyriausybių, tai pagalbos valdant slėnį. Slėnių programose buvo įrašyta, kad slėnius valdytų Slėnių asociacija, ji gautų kažkokių išteklių. Vilniaus slėnių asociacija buvo įkurta, bet praktiškai liko be Vyriausybės paramos. Verčiamės, kaip galime, visų vilčių dėti į Vyriausybę neverta, bet nedidelė kelių milijonų pagalba būtų veiksminga.

– Nereikia tiek, kiek Japonijos vyriausybė skyrė 2014-ųjų Nobelio premijos laureatui inžinieriui Shuji Nakamurai?

– Tai kas kita. Žadama padėti dėl prof. V.Šikšnio, juk reikia viešinimo, kad jis visur važiuotų ir kalbėtų visose konferencijose, bet nematyti net mechanizmų, kaip būtų galima skirti pinigų (išlaidos „netinkamos“).

Japonijos vyriausybė S.Nakamurai davė 10 mln. dolerių, nepaisant to, kad jis išvažiavo dirbti į JAV. Jis buvo japonų mokslininkas, todėl jį rėmė 20 metų, ir jis pagaliau gavo Nobelio premiją.

Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas.

Mes tokio dėmesio kol kas nesulaukėme, nors galbūt, kai paaiškinome, jog šansai gauti Nobelio premiją labai rimti, jau daug kas suprato, kad paramos reikia. Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas, kaip iki šiol.

Kalbamės su valdžios atstovais, daug kas linksi galva, bet, matyt, viešinimu teks pasirūpinti patiems, o gal atsiras verslininkas, kuris norės prisidėti. Nedaug reikia, lietuviui premiją duotų greitai, 20 metų laukti nereikės. Bet jei šiemet ar kitąmet neinvestuosime į prof. V.Šikšnio darbų viešinimą, keliones, iš 60 proc. tikimybės gauti Nobelį gali likti 40 proc. nesėkmės.

– NFTMC ir JGMC atidarymo išvakarėse sakėte, kad yra nematomos rankos, kurios nori, kad Lietuva liktų atsilikusi šalis. Kieno jos?

– Susidaro įspūdis, kai žlugdomas finansavimas, delsiama jį pradėti. Niekaip nesupratome, kodėl daugiau kaip metus nuo Slėnių programos Vyriausybėje pasirašymo buvo delsiama pradėti statybas, kai visi žinojo, kad viešųjų pirkimų konkursai yra siaubingai sudėtingi.

Arba stebi viešųjų pirkimų procesą, regis, pagal tą pačią ES direktyvą, bet Nyder­landuose, Vokietijoje mokslininkams jokių bėdų nekyla, o Lietuvoje atsiranda įvairiausių ribojimų, atrodo, kad „korumpuoti“ mokslininkai reagentus nusipirks už trigubą kainą ir susiveš juos į savo daržus pomidorams tręšti. Kokia dar korupcija gali būti, kai visa įranga, medžiagos perkamos iš tarptautinių kompanijų, siekiant konkuruoti pasaulyje?

Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia.

Arba keleri metai nenaudojamos sumaniai specializacijai skirtos lėšos (dabar po truputį pradedamos leisti antraeiliams dalykams, bet tik ne prioritetams – mokslui ar projektams su verslu), bet niekas netrenkia kumščiu į stalą. Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia. Tai valstybės lygio problema – nežinau, ar nereikėtų to klausti atsakingų už valstybės saugumą. Jei atsiranda tokių stabdžių, visai gali būti, kad yra įtakos agentų, kurie į ratus kaišioja pagalius.

Kiek metų buvo stabdomi energetikos projektai? Bet valstybė susiėmė ir pasakė, kad tai strateginis uždavinys: reikia terminalo, reikia jungčių, rado gerus vadovus ir sutvarkė. Dabar svarbiausia yra išsilavinimas, todėl, jei valstybė nesutelks strateginių pajėgų jai spręsti, iš atsilikimo neišbrisime.

– Kiek kainuos NFTMC ir JGMC išlaikymas, ar valstybė skirs tam pinigų?

– VU lėšų jų išlaikymui turi. Aišku, esame skriaudžiami, nes studijų krepšelyje nenumatyta administracinių, ūkio išlaidų, jos yra skirstomos iš po kilimo. Tačiau didžiuliai studentų neturinčių universitetų tušti pastatai stovi, o kai sakome, kad VU reikia pinigų, išgirstame, kad mes ir taip turtingi. Tad lėšos administracinėms išlaidoms yra iš to paties studijų krepšelio, studijų kokybės sąskaita, nes dėstytojams mokame mažiau.

Tačiau mokslininkai uždirba vis daugiau pinigų. Be to, universitete pereiname prie sąnaudų modelio. Padalinių vadovus skatinsime skaičiuoti išlaidas, nes daug pinigų iššvaistoma, kai dekanas mano, jog kiek elektros ar šilumos fakultetas išnaudos, tiek centrinė administracija ir apmokės, ir neskaičiuoja, kad į ką nors galima investuoti ir sutaupyti.

Turime planą, kad šis modelis kasmet ūkio išlaidas leistų sumažinti bent keliais procentais. O šiemet, kol vyko kraustymasis į NFTMC ir JGMC, teko pasinaudoti universiteto biudžeto lėšomis, bet tos išlaidos nėra milžiniškos, nes nauji centrai gana modernūs ir ekonomiški. Pastatai apšiltinti, uždara prietaisų aušinimo sistema leis sutaupyti daug geriamojo vandens. Ketiname apšvietimui naudoti vos kelių vatų šviesos diodų lemputes. Tai pigiausia šviesa, bet reikia investuoti.

– Kai prieš metus pradėjote dirbti šiame kabinete, jau radote taupiąsias lemputes?

– Jas iškart ir įsuko, matyt, žinojo, kad šito paprašysiu.

Taigi NFTMC ir JGMC nebus pinigų švaistymo šildymui ar vandeniui – tai modernus projektas, naujos sistemos leidžia sutaupyti, tad abiejų centrų išlaikymas per metus kainuos mažiau nei milijoną eurų. Tai keliskart mažiau, nei išleistume senose, nepritaikytose patalpose. Taigi, atsiperka ir „investicijos į betoną“.

Valstybė prie centrų išlaikymo tiesiogiai neprisidės. Yra parengtos gairės, kad ūkio išlaidos būtų įskaičiuotos į studijų krepšelį, bet nežinau, kiek pavyks jas realizuoti, nes pasipriešinimas bus milžiniškas. Niekas nesiryžta iš tuštėjančių universitetų atimti pastatų, viešojo valdymo efektyvumo stinga, prieš rinkimus atsirita populizmo banga.

Tačiau tikimės gauti šiek tiek lėšų adminis­travimui iš sumanios specializacijos projektų, aktyvesnės veiklos su verslu. Per penkerius metus pajamas iš verslo pavyko padidinti nuo 200 tūkst. litų, ir šiemet kalbame apie 1 mln. eurų. Turime specialių partnerystės projektų, kad pritrauktume ne tik Lietuvos verslą, daug dirbame šioje srityje, tad tikimės, kad pajamos iš verslo, licencijavimo padidės, kaip ir visame pasaulyje. Suprantame, kad turime potencialo, bet jis neišnaudojamas.

– Ar norėtumėte, kad lietuviai mokslininkai grįžtų dirbti į Saulėtekį?

– Jie grįžta. Ką tik laimėtos trys Europos Komisijos skiriamos Marie Skłodowskos-Curie stipendijos, kurias gavę lietuviai paraiškose pirmą kartą pasirinko Lietuvą. Susigrąžinome pasaulinės klasės fiziką Jogundą Armaitį, neurobiologę Urtę Neniškytę, molekulinės biologijos atstovą Liną Mažutį. Pastarajam verslininkas prof. Arvydas Janulaitis iš savo lėšų įrengė laboratoriją ir šis dirbs NFTMC.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.

Pavyzdžių yra, bet norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir kad atvykstantys mokslininkai nebūtų vien lietuviai. Bandome atgaivinti podoktorantūros stažuočių programą, kurią vienu metu lyg ir rėmė valstybė. Dabar tą darysime už savo pinigus, nes turime tikslą, kad bent trečdalyje fakultetų būtų bent po vieną užsienietį stažuotoją. Mano dukra, fizikė, stažuoja Vokietijoje ir taip pat svajoja grįžti dirbti į Saulėtekį.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.  Užsienyje padirbėjęs jaunimas grįžta verslesnis, pramokęs rašyti projektų paraiškas, žinantis daugiau galimybių, ne vien ES struktūrinius fondus. Visus juos žadame priimti išskėstomis rankomis.

Irena Kriviene

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kiek gaisrų teko išgyventi universiteto bibliotekai, kokie praradimai?

– Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos fondus nuniokojo XVII–XVIII a. kilę Vilniaus miesto gaisrai. 1610 m. gaisras sunaikino didesnę Vilniaus miesto dalį, nukentėjo ir Vilniaus akademijos bibliotekos fondai, 1737 m. gaisro liepsnos nusiaubė jėzuitų noviciatą su jo turtinga retų knygų biblioteka. 1747–1748 m. Vilniaus gaisro metu degė jėzuitų akademija, taip pat ir jos biblioteka.

Du gaisrai, pasiglemžę apie 50 tūkst. spaudinių, VU bibliotekoje kilo XX amžiuje. 1962 m. gaisrą sukėlė netvarkinga elektros instaliacija, 1968 m. gaisras kilo dėl per didelės terpentino, kuris tuo metu buvo naudojamas valymo reikmėms, koncentracijos patalpoje. Per gaisrus vandeniu gesintos degančios knygos – neatkuriamai pražuvęs kultūros paveldas. Be to, nukentėjo ir istorinės patalpos. Gaisrų gesinimą komplikavo tai, kad iki Senamiesčio pastatų, kuriuose buvo įsikūrusi biblioteka, gaisrininkų mašinoms privažiuoti buvo labai sudėtinga.

– Po 1962-ųjų gaisro sklandė gandai apie ugnyje žuvusį Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Kokių saugos priemonių imtasi po šio įvykio?

– XX a. 7-ojo dešimtmečio gaisrai labai aiškiai parodė, kokių baisių pasekmių gali sukelti netinkamos spaudinių saugojimo sąlygos. Kaip liudija to meto VU bibliotekos ataskaitos,  bibliotekoje ne tik nebuvo jokios gaisro gesinimo sistemos, knygos buvo saugomos medinėse, pačių darbuotojų sukaltose lentynose, dažnai įrengtose koridoriuose, siauruose praėjimuose.

Gaisrai ir jų padariniai atkreipė tuometės valdžios dėmesį, jai tik tada pagaliau pavyko rasti lėšų VU bibliotekos 9-o ir 5-o aukšto priestatų, skirtų visus to meto dokumentų saugojimo reikalavimus atitinkančioms saugykloms įrengti, statybai. Saugyklose buvo įrengtos gaisro gesinimo dujomis, gesinimo vandeniu sistemos, patalpos papildomai aprūpintos gesintuvais.

– Kokia priešgaisrinė sistema įrengta dabar? Ar galėtų atsitikti, kad liepsnos pasiektų vertingiausius spaudinius? Jei vis dėlto kiltų gaisras, kaip jis būtų gesinamas?

– VU biblioteka šiuo metu įsikūrusi dviejuose pagrindiniuose pastatuose, iš kurių viename įrengta automatinė gaisro gesinimo dujomis (sumontuota 2007–2008 m.), kitame – automatinė gaisro gesinimo aukšto slėgio rūku (sumontuota 2010–2011 m.) sistema, taip pat abiejuose pastatuose – automatinės gaisrinės signalizacijos sistemos.

Sistemos buvo išbandytos prieš jas pradedant eksploatuoti, yra atliekama periodinė patikra. Tai patikimai veikiančios, daugelyje Europos dokumentų saugyklų išbandytos ir mūsų šalyje sertifikuotos sistemos, garantuojančios tiek dokumentų, tiek patalpose dirbančių žmonių saugumą. Kita vertus, labai svarbios ir prevencinės priemonės. Įgyvendinant projektus „Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija“ ir „Nacionalinio mokslinės komunikacijos ir informacijos centro kūrimas“, visos bibliotekos patalpos įrengtos vadovaujantis moderniai saugyklai keliamais techniniais reikalavimais.

– Kiek iš viso leidinių yra VU bibliotekoje? Kurie vertingiausi?

– Šiuo metu VU bibliotekos dokumentų fondą sudaro 5,3 mln. fizinių vienetų, tarp jų mokslo ir kultūros paveldui priskirtinos kolekcijos: per 319 tūkst. rankraščių, 93 tūkst. grafikos darbų, 167 tūkst. senų ir retų spaudinių.

Čia rasime seniausią spausdintą knygą, esančią Lietuvoje, Rabano Mauro „Opus de universo“ (Strasbourg, 1467), vieną iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių, didžiausią Lietuvoje pirmųjų  spausdintų knygų – inkunabulų rinkinį, senųjų Aldų, Elzevyrų, Planteno-Moretti spaustuvių leidinių kolekcijas, knygų iš Žygimanto Augusto, Sapiegų giminės kolekcijų ir daug kitų mokslo ir kultūros istoriją šiame regione liudijančių dokumentų.

Dreamtime

Tuo metu, kai Lietuvoje buvo atidarytas pirmasis ir vienintelis „McDonald’s“ restoranas, o mokyklose buvo tik 1,5 tūkst. kompiuterių, gimė šiųmečiai pirmakursiai. Po 19 metų į aukštųjų mokyklų auditorijas sutilpo Gargždai ir Jurbarkas: 26 tūkst. pirmakursių (tiek žmonių gyvena šiuose miestuose) šiemet pradėjo mokytis universitetuose ir kolegijose.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei pieštume pirmakursio portretą, dažniau šiųmetis fuksas būtų mergina nei vaikinas (merginų dalis universitetuose yra 55,9, ko­legijose – 51 proc.), pradėjęs mokytis socialinius mokslus ir vargiai kilęs iš Birštono ar Kalvarijos. Dėstytojų nuomone, jis studijuoti dar nepasirengęs, bet dažniau mokosi valstybės finansuojamoje studijų vietoje, nei už mokslą moka pats.

Nors mokinių, tad ir studentų, mažėja, studijuoti nori daugiau abiturientų. Šiemet gavę vidurinės atestatą iškart įstoti į aukštąją bandė 64 proc. abiturientų. Nors mokinių ir stojančiųjų skaičiai traukiasi, palyginti su praėjusiais metais, priimtųjų šį rudenį sumažėjo maždaug tūkstančiu.

Vienų metų pokytis nėra dramatiškas, tačiau bendra studentų dinamikos kreivė leidžiasi tiesiai žemyn. Tarkime, pernai, palyginti su 2012-aisiais, universitetuose studentų sumažėjo 14 proc., kolegijose – dešimtadaliu. Po pen­­kerių metų stojančiųjų gali sumažėti 40 proc., kaip prognozuoja Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centras (MOSTA) ir metinėje Lietuvos studijų būklės apžvalgoje 2015 m. formuluoja vis kartojamą, bet dar ignoruojamą tendenciją – Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas pernelyg platus.

Jo tankumas nuo Europos mastelių skiriasi daugiau kaip trigubai. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – tik 4,6 aukštosios mokyklos.

Už tokį aukštojo mokslo „prieinamumą“ – 14,6 aukštosios mokyklos milijonui gyventojų, 64 proc. norinčių studijuoti abiturientų, valstybės finansuojamą studijų vietą kolegijoje turint 0,83 konkursinio balo iš 10-ies – Lietuvai galima rašyti dešimtuką. Tik „Dans­ke Bank“ Bal­tijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas primena, kad kita pirmūnė yra Grai­kija.

Ekonomistas įsitikinęs, kad lietuviškas aukštojo išsilavinimo visuotinumas ir kiekybė nustekena mokslų kokybę. Todėl jis taip pat kalba apie aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką, tik kitais žodžiais – reikia mažinti studentų skaičių.

„Šiemet į aukštąsias mokyklas stojo daugiau nei kada nors anksčiau – 64,1 proc. abiturientų. Pagal studentų skaičių, tenkantį 100 tūkst. gy­ventojų, mus lenkia tik Graikija. Matyt, nė ne­reikia sakyti, kad Graikijos aukštojo mokslo sistema nėra pažangiausia. Lietuvoje santykinai nedidelis biudžetas paskiriamas dideliam skaičiui studentų, juos aptarnaujančiam personalui. Taigi problema ta, kad vienam studentui tenka per mažas studijų krepšelis, kurio nepakanka kokybiškoms studijoms, gerų dėstytojų atlyginimams užtikrinti ir panašiai“, – komentuoja ekonomistas.

Jis primena prieš kelias savaites Vilniaus universiteto (VU) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorių išsakytą idėją kone dvigubai mažinti studentų skaičių: „Tai drąsus pareiškimas, bet iš tiesų jis atspindi realią situaciją. Kietai tariant, studentų turėtų sumažėti perpus. Tada siektume ne kiekybės, o ko­kybės.“

Mokykloje prasčiau sekėsi kolegijų studentams

Būtent studijų kokybei išsamiau aptarti MOSTA paskyrė metinę Lietuvos studijų būklės apžvalgą 2015 m. Jos duomenys rodo, kad beveik pusė dėstytojų neigiamai vertina pirmakursių pasirengimą studijuoti ir jų žinių lygį.

Kad gerėtų studijų kokybė ir kad dėstytojams nereikėtų tiksliųjų mokslų mokyti pasitelkus rankų pirštus, šiemet buvo sugalvota kilni idėja. Švietimo ir mokslo ministerija rekomendavo nustatyti minimalų stojamąjį balą, kurio pagal reikalingų brandos egzaminų rezultatus nesurinkęs kandidatas į aukštąją mokyklą neįstotų. Idėja graži, bet išgirsta viena ausimi: 6 uni­versitetai ir 7 kolegijos tokio reikalavimo neįgyvendino.

Aukščiausią kartelę iškėlė didžiausia šalies aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas, be išlygų paprašęs surinkti 3 konkursinius balus. Dar du universitetai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetas tiek pareikalavo surinkti stojančiųjų į menų studijas.

Kas būtų, jeigu būtų, jei aukštosiose galiotų vienodi minimalūs konkursiniai balai, kai šiųmečiai pirmakursiai jau pakrikštyti ir įpusėjo antrąjį studijų mėnesį, skaičiuoti lyg ir neverta, bet įdomu. Tą padarė MOSTA.

Pasirodo, jei visos šalies aukštosios mokyklos reikalavimus kilstelėtų iki VU lygio, pusė kolegijų pirmakursių dabar nebūtų pirmakursiai, o universitetų studentų nubyrėtų maždaug 12 proc. Tačiau už mokslą mokantiems kolegijų pirmakursiams ne tik trys, bet ir du balai dar yra siekiamybė. MOSTA teigimu, didžiausia problema yra tarp už mokslą mokančių kolegijų studentų: 43 proc. jų neviršijo dviejų balų ribos.

„Nustačius 2 balų ribą į valstybės finansuojamas vietas įstojusių studentų skaičius būtų su­mažėjęs nedaug (4 proc.), tačiau gerokai dau­giau būtų sumažėję įstojusiųjų į valstybės ne­finansuojamas vietas (21 proc.). Įvedus 3 ba­lų ribą, kuri jau yra patvirtina keliuose universitetuose, priimtųjų studentų skaičius sumažėtų stipriai. Į valstybės finansuojamas vietas neįstotų 14 proc., o į mokamas studijas – 43 proc. pretenduojančiųjų“, – skaičiuo­jama Lie­tu­vos stu­dijų būklės 2015 m. apžvalgoje.

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos (LKDK) prezidentas, Lietuvos aukštosios jū­reivystės mokyklos (LAJM) direktorius prof. Viktoras Senčila primena, kad 2–3 konkursinis balas neretai klaidingai prilyginamas pažymių vidurinėje mokykloje vidurkiui. Profesorius patikslina, kad stojantysis, turintis 2 konkursinius balus, tikrai nėra dvejetukininkas, bet ir ne pirmūnas.

„Anksčiau sistema buvo šimtabalė, tada klausimų kildavo mažiau. Palyginti su dabartiniu skaičiavimu, viskas padauginta iš dešimties. Masteliui sumažėjus 10 kartų pastebiu, kad neretai konkursinis balas tapatinamas su įvertinimų rezultatų vidurkiu. Neva, jei konkursinis balas yra 3, net kyla klausimų, kaip žmogus galėjo mokytis vidurinėje“, – klaidingą konkursinio balo interpretavimą apžvelgia profesorius.

Tad reikalavimų norint studijuoti įvairovės amplitudė vingiuoja nuo 3 konkursinių balų iki sėkmės studijuoti nemokamai turint 0,83 konkursinio balo.

Tačiau LAJM vadovas primena, kad taip ir ne­susitarta dėl požiūrio – suteikti galimybę studi­juoti ir pasistengti aukštojoje labiau, nei pavyko mokykloje, ar pagal valstybinių egzaminų rezultatus bent jau tais metais užverti kelią į bakalauro studijas. „Kiekviena aukštoji mo­kyk­la nori kuo stipresnių studentų, bet tai le­mia ir regiono galimybės jų pritraukti. Dau­guma stipriausių mokinių stoja į sostinės aukštąsias mokyklas. Vis neapsisprendžiame, ar su­teikti žmogui galimybę bandyti studijuoti. Tar­kime, Danijoje tokių problemų nėra, galimybė suteikiama visiems, o vėliau reikalavimų netenkinantys studentai braukiami iš sąrašų“, – lygina V.Senčila.

MOSTA duomenimis, šiemet geriausiai egzaminus išlaikę stojantieji universitetuose pasirinko biomedicinos ir fizinių mokslų studijas, kolegijose – menų ir humanitarinių mokslų programas. Vertinant vidutinius balus, kaip ro­do MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai pasirengę, nepaisant nei aukštosios mokyklos tipo, nei finansavimo pobūdžio, įstojo į technologijos mokslų studijas.

Šimtukininkų, kurie turėjo bent po vieną di­džiausią 100 balų valstybinių brandos egzami­nų įvertinimą, šiemet buvo 5 proc. (1,7 tūkst.). Kaip matyti iš detalesnių Lietuvos aukš­­tųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmi­­mui organizuoti duomenų, per 700 jų pa­traukė į VU, per 200 – į KTU, per 100 šimtuki­­ninkų sulaukė Lietuvos sveikatos mokslų uni­­versitetas ir Vilniaus Gedimino technikos uni­versitetas.

36 pirmakursiai iš Birštono

Tikimybę įstoti į aukštąją mokyklą sumažina ar padidina tėvų išsilavinimas, socialinis ekonominis statusas ir net savivaldybė, kurioje abiturientas baigė mokyklą.

Kaip rodo MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai šiemet pasisekė Kalvarijoje ir Birštone išugdytiems mokiniams (į aukštąją mokyklą įs­tojo 65 ir 64 proc. bandžiusiųjų). Jei matuotume absoliučiais skaičiais, studijas šiemet pradėjo 36 birštoniškiai.

Santykinai daugiausia įstojusiųjų į aukštąją mokyklą šiemet buvo iš Prienų (83 proc.), taip pat sekėsi ir Švenčionių, Skuodo, Telšių, Jo­niškio ir Molėtų rajonų stojantiesiems – per 80 proc. jų gavo kvietimą studijuoti.

Geriausiai įstoti į universitetus pavyko mo­kyklas baigusiems Palangoje (67 proc.), Kaune (66 proc.) ir Kauno rajone (63 proc.), Vilniuje (65 proc.).

Tikimybė studijuoti priklauso ir nuo tėvų išsilavinimo: jei bent vienas jų turi aukštojo mokslo diplomą, ji išauga dvigubai. Kaip teigiama MOSTA atliktoje apžvalgoje, tokią priklausomybę lemia ne tik vertybės: išsilavinę tėvai gali įpirkti korepetitorių, kurie padėtų pasirengti egzaminams, paslaugas. MOSTA ap­klausos duomenimis, daugiau nei pusė mo­kinių, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo, teigia neturintys pinigų korepetitoriui, bet tik 35 proc. sako, kad jiems korepetitoriaus ir nereikia.

Atlikusi studijų apžvalgą MOSTA išveda tendenciją, kad valstybės finansuojamų vietų sistema yra nepalanki prastą socialinį ekonominį pagrindą turintiems stojantiesiems. Kaip teigiama analizėje, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose finansavimas skiriamas tik pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų įvertinimus. Be to, moksleivių ap­klau­sos duomenimis, galimybė studijuoti ne­mokamai jiems svarbiau nei tai, ką ar kur studijuoti.

Socialiniai mokslai – priekyje

Nepaisant kalbų apie socialinių mokslų nuvertėjimą, prie prekystalių dirbančius teisinin­kus ir ekonomistus, nors per penkmetį jų po­puliarumas ir sumažėjo dešimtadaliu, socialinius mokslus vis dar renkasi didžioji dalis stojančiųjų – 39 proc.

O štai perspektyviais laikomų mokslų studijas pasirinko tiek pat stojančiųjų, kiek ir praėjusiais metais: biomedicinos – 23 proc., technologijų – 15 proc., fizinių mokslų – 9 proc.

Toks stojančiųjų pasidalijimas, valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymas kelia klausimų ekonomistui R.Grajauskui. Pasak jo, nors technologinius, fizinius mokslus nemokamai kasmet gali studijuoti vis daugiau pirmakursių, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų rengimo apsukos mažėja pernelyg lėtai.

„Atotrūkis tarp specialistų paklausos ir pasiūlos tik didėja. Tarkime, asociacija „Infobalt“ prognozuoja, kad per kelerius metus labai pritrūksime IT specialistų. Tai reiškia, kad nesuge­­bame žengti koja kojon su rinkos poreikiais“, – sako R.Grajauskas.

Jis priduria, kad Lietuva, reginti savo, kaip aukštųjų technologijų šalies, įvaizdį, neskatina šiam tikslui prioritetinėmis laikomų sričių. Kai užsienio investuotojai pasirenka Lietuvą, pigi darbo jėga būna trečioje vietoje, nes svarbesni motyvai susiję su specialistų kvalifikacija.

„Nors jau turime gerų atskirų pavyzdžių, sistemos dar nėra. Todėl, jei norime tapti aukštųjų technologijų šalimi, turime sukaupti žmogiškųjų išteklių tose srityse. Bet kaip pasiekti jų kokybę, kai dėstytojų atlyginimai kelia juoką? Į valstybinius universitetus nesugebame pritraukti aukščiausios klasės dėstytojų. Geriausi fizinių, inžinerinių mokslų specialistai išvažiuoja dirbti į užsienio universitetus, nebent jie yra idealistai, visai nesirūpinantys materialia gyvenimo puse“, – vieną abejotinos studijų kokybės priežasčių aptaria ekonomistas.

LKDK vadovas V.Senčila pastebi prieštaravimą tarp to, ko, kaip teigiama, reikia darbdaviams, ir to, ko jie patys sako ieškantys: „Gerai, kad pamažu didėja susidomėjimas technologijų studijomis, bet apklausos rodo, kad darbdaviai vertina bendrąsias kompetencijas – gebėjimą bendrauti, dirbti komandoje ir panašias savybes, kurios priklauso socialinių mokslų sričiai. Jie nenurodo, kad ieško mokančių skaičiuoti žmonių.“

Rektorius. Nuo balandžio Vilniaus universitetas oficialiai turės naują rektorių. Juo netrukus bus inauguruotas akademikas, fizikos profesorius habil. dr. Artūras Žukauskas. Su juo ir kalbamės apie seniausio šalies universiteto laukiančias naujoves, iš praeities besivelkančias problemas ir ambicingus siekius.

VEIDAS: Pabrėžiate geros vadybos reikšmę ir tikitės, kad pagerinus šią sritį VU netruktų prisivyti pasauliniame QS universitetų reitinge 379-oje vietoje esančio Tartu universiteto. Dabar VU yra 551–600 vietoje. Nuo ko pradėsite?

A.Ž.: Verslo valdymo programa jau parengta. Tai toks dalykas, kai, sakykime, universiteto administracijos darbuotojai kurį laiką, savaitę ar dvi, turės užrašinėti viską, ką veikė (rašiau elektroninį laišką – 5 minutės, gėriau kavą – 5 minutės, atsakiau į telefono skambutį – 7 minutės). Tada visa informacija sueis į vieną vietą, kad būtų išsiaiškinta, kas ką konkrečiai veikia. Pamatysime, ką kokiose vietose galima pašalinti, ką kur vertėtų perkelti, išsiaiškinsime, kur švaistomas laikas. Pats matau, kad kai kurie darbuotojai sėdi iki išnaktų, o kiti kavutes gėrinėja. Taip viskas bus optimizuojama. Versle tai jau seniai sutvarkyta, o universitete tiek visko per 400 metų priaugo, tiek daug žmonių buvo priimta… Tai nesubalansuota, niekas netaikė modernių valdymo metodų.

VEIDAS: Per kiek laiko tikitės optimizuoti administracijos darbuotojų darbą?

A.Ž.: Didžiausia problema yra per viešuosius pirkimus nupirkti tą paslaugą iš specialistų. Na, o tada tereikės poros savaičių.

VEIDAS: Kaip apskritai apibūdintumėte dabartinę VU padėtį?

A.Ž.: Daugybę metų vyko ekstensyvi plėtra: daugėjo studentų, didėjo padalinių skaičius, prie universiteto buvo jungiami institutai, administracijos aparatas plėtėsi, atsirado daug „minkštų“ struktūrinių projektų. Mano galva, jau seniai atėjo laikas pereiti prie intensyvios plėtros. Turi kilti studijų, mokslo kokybė, o kiekybinė plėtra turėtų baigtis. Reikia spręsti kokybinius dalykus: modernizuoti studijų organizavimą (nekalbu apie turinį – bent jau formą), įdiegti modulinę sistemą. Ši kai kuriuose fakultetuose fragmentiškai veikia, tačiau tai turi veikti viso universiteto mastu. Tai techninis dalykas: beveik niekas nesikeistų, tik esami moduliai būtų padaromi vienodo „dydžio“.

Toliau, vėlesniu etapu, bus naikinamas dubliavimasis. Kam dėstyti kažkokį dalyką, jei jį dėsto ir gretimoje katedroje? Taip bus sumažintas bendras krūvis, atlaisvintos auditorijos, dėstytojai turės daugiau laiko moksliniam darbui dirbti. Žinoma, reikės amortizavimo, kažkiek žmonių liks be darbo.

Taip pat reikia sužiūrėti mokslą. Net nėra sukurta tinkamų jo vertinimų, tad situacija neaiški, ypač socialinių, humanitarinių mokslų srityje. Niekas negali pasakyti, ar jų lygis iš tikrųjų aukštas, ar žemas. Juk ir mokslinės publikacijos daugiausia rašomos tam, kad būtų gautos kokios nors pareigos, o ne dėl kažkokių inovacijų, noro komunikuoti, perduoti žinias. Kai kuriose srityse išsikerojęs „atestacinis“ mokslas. Žinoma, turime ir aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkų, tarkime, biotechnologijų, genų inžinerijos, lazerių srityje.

Be to, universiteto bendruomenė išsiskaidžiusi, fakultetai dažnai dirba kas sau. Turime kažkokią fakultetų asociaciją. Taip pat apleista partnerystės sritis. VU nukenčia ir dėl to, kad mūsų viešieji ryšiai fragmentiški, nėra nuoseklumo, agresyvumo, priešingai nei daugumoje pasaulio universitetų.

Blogiausia, kad nėra aiškaus vektoriaus, aiškios krypties. Tai užrašyta universiteto strateginiame plane, patvirtintame dar 2012 m., bet jo realizavimas stringa.

„Ką daryti“ maždaug aišku, bet ta dalis „kaip daryti“ yra problemiška. Dėl to rengiamės bendradarbiauti ir su verslu. Nors universitetai tikrai neturėtų tapti verslo įmonėmis, perimti kai kuriuos aspektus iš verslo vertėtų.

Galų gale strateginio plano punktus reikės paskirstyti pagal svarbą. Ten prirašyta visko, o kai kurių dalykų nė neįmanoma pamatuoti. Pavyzdžiui, „kažką pagerinti“. Kas turėtų pasakyti, ar kas nors užtektinai pagerėjo, ar ne?

Taigi VU yra bėdų dėl bendruomenės, partnerystės, didelio mokslo kokybės netolygumo, o jeigu vertinsime studijas, tai čia sunku surasti galus, suprasti, kam už ką moka.

VEIDAS: Ar dėl modulinės sistemos neatsirastų dar daugiau darbo?

A.Ž.: Kaip tik viskas taptų paprasčiau: visos auditorijos būtų valdomos iš vieno taško, pinigai kontroliuojami viena programa (kiek kreditų suteikta, tiek pinigų ir atiteka padaliniui), o svarbiausia, kad nuo mokymo būtų pereita prie mokymosi. Nuo pat įstojimo į universitetą studentas priimtų sprendimus, kaip susidėlioti studijų eigą. Žinoma, jam padėtų ir jį orientuotų, tačiau galutinę atsakomybę jis prisiimtų pats. Taip būtų orientuojamasi ne į procesą (kaip baigti kursą), o į tikslus (įgyti vienokią ar kitokią kompetenciją). Aišku, būtų privalomų dalykų, tačiau studijas būtų galima labiau prisitaikyti sau. Dėstytojai patartų jaunuoliui pagal jo gabumus, motyvaciją. Kadangi tada reikėtų mažiau dėstyti, nes būtų maksimaliai mažinamas auditorinis krūvis, padaugėtų darbo akis į akį su studentais.

Svarbiausia, kad užsienyje visa tai jau veikia. Į Lietuvą atvažiuoja užsienio ekspertai ir sako, kad neišradinėtume rato – viskas jau sukurta. Be to, manau, kad tai, kaip studijos organizuojamos dabar, yra jovalas. Kas ten gali susigaudyti?

VEIDAS: Ar yra kokių nors konkrečių valstybių, kurių pavyzdžiu sekame ar vertėtų sekti?

A.Ž.: Mano galva, moderniausia studijų sistema šiuo metu yra Švedijoje, Danijoje.

VEIDAS: Ar galvojama ir apie mokslo optimizavimą? Gal galima tikėtis, kad mokslas duos didesnės finansinės naudos?

A.Ž.: Yra žmonių, manančių, kad universitetinis mokslas turi išsilaikyti iš verslo. Tai absoliutus kliedesys. Taip nėra net Masačusetso technologijų universitete (MIT), nors jis universitetų reitinguose yra pirmas, be to, tai technologijų universitetas. Apie 70 proc. mokslo portfelio sudaro valstybės dotacijų lėšos, 17 proc. ateina iš verslo ir dar maždaug 13 proc. MIT apskritai gauna iš labdaros. Na, o paslaugos, apie kurias šnekama, kad universitetai gali užsidirbti, net čia sudaro dešimtąsias procento. O Lietuvoje žmonės atsistoja tribūnoje ir kliedi: esą visko pasistatote, tai dabar turite susirasti verslą, kuris norėtų visa šitai išlaikyti.

Apskritai universitete negalima organizuoti jokio verslo vien dėl viešųjų pirkimų. Tiesiog tragedija, jei profesoriui nupirkti naują kompiuterį gali užtrukti porą metų. Apie kokias inovacijas tokiu atveju galima kalbėti? Man pačiam irgi jau pusantro mėnesio nulūžęs nešiojamojo kompiuterio ekranas ir turėjau jį priklijuoti lipnia juosta. Tuo metu, kai nuvykau į Daniją, vienam vietiniam profesoriui vakare kaip tik sugedo kompiuteris, jis susisiekė su administracija, ir iš ryto jau turėjo naują.

Universitetas neturi užsiimti verslu. Jis „gamina“ žmones ir atlieka tyrimus, kad atsirastų naujų idėjų. Nėra fundamentinių tyrimų – nėra idėjų, nėra ko pasiūlyti verslui.

VEIDAS: Kalbama, kad universitetams sunku pritraukti doktorantais tinkamų tapti studentų. Kokia padėtis yra VU?

A.Ž.: Tai tiesa. Dabar doktorantų VU yra apie 400. Nuo vasaros minimalus atlyginimas, tarkime, valytojos, jau bus 375 eurai. Panašiai tiek pat gauna doktorantas, baigęs šešerių metų studijas, jei daugiau niekur nedirba. Kokių žmonių už tokius pinigus tikimės pritraukti? Vadinasi, dažnai į doktorantūrą ir stoja valytojos lygio žmonės. Aišku, nenoriu įžeisti, yra daug gabių vaikų, kurie stoja vien iš entuziazmo.

VEIDAS: Ką čia galima padaryti?

A.Ž.: Jei valstybė neturi pinigų, tegul du kartus sumažina studentų skaičių ir du kartus padidina stipendiją. Lietuvoje maždaug 40 proc. žmonių turi aukštąjį išsilavinimą (JAV – mažiau nei 20 proc., Šveicarijoje – apie 20 proc.), ir darbo rinka visiškai iškraipyta. Lietuvoje diplomai yra tarsi indulgencija nuo fizinio darbo. Padidinus doktorantūros studijų krepšelio dydį reikalai pajudėtų. Deja, vis dar orientuojamės į kiekį.

Mums reikia išsaugoti pirmarūšius studentus, sukurti jiems geras sąlygas. Paklauskite, kodėl daug geriausiųjų nelieka Lietuvoje? Jie žino, kad universitetai – „ubagynas“, dėstytojai gauna mažas algas, dirba antrus darbus ir čia ateina tik kad atbambėtų paskaitas. Kas iš to, jei prigaminsime daug studentų, jeigu jie nekurs realios pridėtinės vertės? Uždaras ratas: baigę universitetus nesugeba kurti darbo vietų ir nemoka uždirbti pinigų. Iš ko gyvena universitetai? Iš mokesčių mokėtojų pinigų. Sutelkite resursus universitetuose, kad iš čia išeitų žmonės, sugebantys uždirbti pinigų, – daugiau lėšų ateis ir į biudžetą.

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė dėl minimalių stojimo į aukštąsias mokyklas balų?

A.Ž.: VU minimalus stojimo balas – 3. Manau, jis būtinas. Universitetas nėra vieta, kurioje būtų lopomos mokyklinio išsilavinimo spragos. Juk galima perlaikyti nepavykusius egzaminus, papildomai pasimokyti – tai geriau, nei mokėti pinigus už kokį nors bevertį diplomą (juk dažniausiai mokama už studijas, po kurių išduodami beverčiai diplomai). Dabar būna taip, kad sumokami pinigai už studijas, ir tokie studentai maustomi. Kaip vienas universitetas aiškina: pasimokys porą metų, netiks – išmesime. Beje, taip ir padaro – didelė dalis studentų būna pašalinami. Bet ar sąžininga imti iš jų pinigus, kai žinai, kad vaikai neskubės mokytis universitete?

Juk kokia nauda iš to diplomo, jei žmogus nieko nemoka? Sakykime, žmonės, baigę vadybą, moka dirbti kompiuteriu, yra paskaitę apie mikroekonomiką ir makroekonomiką, moka naudotis „Google“, „Excel“. Ar čia vadybininkas?

Dirbu su pramone ir galiu pasakyti, kad šalyje nėra gerai parengtų pardavimo vadybininkų. Ką sako pramonė? „Gaminame lygiai tokiomis pat staklėmis, iš tokių pat medžiagų, tokios pat kokybės produktą kaip vokiečiai, o parduodame du tris kartus pigiau. Kodėl? Nes nemokame parduoti. Kodėl nemokame? Nėra gerų pardavimo vadybininkų. Niekas Lietuvoje neinvestavo į tokią sritį. Juk paprasčiau dėstyti iš vadovėlių ir imti pinigus. O kas kviečiasi gerų dėstytojų iš užsienio bent dviem savaitėms? Juk dabar yra daugiau galimybių, universitetai yra viešosios įstaigos, gali paimti paskolą banke, pasikviesti geriausių. Tada ateis studentai ir mokės daugiau už tokias studijas, nes tai žadės jiems didelius pinigus pabaigus.

VEIDAS: O kaip dėl planų prie mokslininkų „pastatyti“ vadybininkus, pardavimo ekspertus?

A.Ž.: Tam turi būti rengiami specialistai, vadinamieji antrepreneriai. Jų neparengsi auditorijoje – jiems reikia daug praktikos. Tokie dalykai pasaulyje jau daromi. Kuo dabar skundžiamasi? Sako, yra mokslas, yra verslas ir dėl kažko jie ten nesusitaria. Tokią spragą ir turi užpildyti šie specialistai, tam reikia kurti atskiras struktūras. Pateiksiu pavyzdį: Suomijoje yra toks VTT centras – Suomijos techninių tyrimų centras, jį perpus išlaiko valstybė ir verslas. Jis ir atlieka tą technologijų perdavimo funkciją.

Beje, Suomijoje, turinčioje 5,5 mln. gyventojų, dirba apie 30 tūkst. aukštos kvalifikacijos žmonių, kurių pagrindinė užduotis ta, kad mokslo idėjos virstų produktais. Tokių panašių specialių institutų yra ir kitur. Beje, noriu pabrėžti, kad jie kabo ne ant universitetų kaklo. Universitetai turi daryti savo darbą, verslas – savo, o tokie institutai – atlikti savas užduotis. Aišku, universitetai atsakingi, kad būtų parengti tinkami žmonės.

VEIDAS: Ar įmanoma antreprenerius parengti universitetuose?

A.Ž.: Kodėl gi ne? Tik, deja, Lietuvoje blogai išplėtotos tokios mokymo formos, kaip vadinamasis treiningas, ir daugiausia apsiribojama paskaitomis, rašto darbais. Tiesa, būna šiek tiek ir tų pasižaidimų – simuliacijų. O Vakaruose treiningas užima labai daug mokymosi laiko.

VEIDAS: Ar dirbdamas rektoriumi sieksite, kad daugiau dėmesio būtų skiriama praktinei mokymosi daliai, jūsų minėtam treiningui?

A.Ž.: Taip. Pirmiausia nusiųsime žygūnus pasižvalgyti, kaip rengiami antrepreneriai. Antra, būtina imti rimtai rengti pardavimo vadybininkus, apskritai vadybos studijas pakelti į aukštesnį lygį. Jos negalima išmokti iš vadovėlių ar kokių nors savamokslių – reikia kviestis ekspertų iš užsienio. Nėra tam lėšų? Reikia jų ieškoti. Stengsimės, nors jei valstybė to nerems – nieko nebus. Užsienyje vyriausybės irgi skiria daug lėšų, kad būtų parengta tokių tarpininkų.

VEIDAS: Papasakokite daugiau apie laukiančią struktūrinę reformą VU. Kokių svarbiausių tikslų norite ja pasiekti?

A.Ž.: Ši reforma turi keletą svarbių aspektų. Pirma, siekiama sumažinti struktūrinių padalinių, kuriems tiesiogiai vadovauja rektorius, skaičių. Šiuo metu turime, regis, 17 kamieninių padalinių ir dar keletą kamieninių centrų. Iš vadybinės pusės tokia sistema jau vargiai besuvaldoma.

Vis dėlto vadybos aspektas ne pagrindinis. Esmė – padaryti pertvarką tuose struktūriniuose padaliniuose. Tokių katedrų, kokios yra dabar, turėtų nelikti. Tai turi pakeisti akademinės komandos, vadovaujamos lyderių profesorių. Profesorius veikiau turi turėti katedrą, o ne dirbti joje. Šios grupės dažniausiai būtų „minkštos“. Tai reiškia, kad tie patys žmonės galėtų dirbti keliose grupėse iš karto. Atsirastų didelė kritinė masė, tyrėjų nebeskirtų tų mažų padalinių rėmai, jie daugiau tarpusavyje bendrautų ir būtų galima prisiimti didesnių iššūkių. Kiek gali nuveikti penkių žmonių padalinys? Tai yra vadinamoji Stanfordo sistema.

Sakyčiau, dabar apskritai yra milžiniška struktūrinė problema viso Lietuvos viešojo valdymo srityje. Jis labai atsilikęs. Padėtį dar labiau sugadino europinių pinigų įsisavinimas. Tai didelę dalį žmonių tiesiog ištvirkino iki tokio lygio, kad pagrindiniu dalyku tapo procesas, kaip tas lėšas įsisavinti, o konkretus rezultatas – kone trečiaeilis.

Niekam nerūpi, ar mokslininkas kažką išrado ar atrado, – pinigus skirstančioms institucijoms rūpi, kad savo paraiškoje parašytum, į kokią konferenciją važiuosi po trejų metų (tai dar nė nebūna paskelbta) ir kiek kainuos autobusas tame mieste iki viešbučio. Vadinasi, mokslininkas pasirenka, kad esą skris į San Fransiską, ir surašo, kas kiek jam ten turėtų kainuoti. Žinoma, po tų trejų metų viskas būna kitaip. Padėtis tokia, kad svarbiau, jog būtų krūva popierių ir viskas „pagrįsta“, ir vienodai šviečia, kas tame San Fransiske būtų buvę.

VEIDAS: Žinote daug užsienio pavyzdžių, kaip yra tvarkomas aukštųjų mokyklų valdymas, organizuojamos studijos, mokslas.

A.Ž.: Esu keliavęs nuo Nepalo iki JAV. Čia esu ir dirbęs pusę metų. Visur, kur keliaudavau, su kolegomis iš užsienio kalbėdavausi, domėdavausi, kaip ten veikia  universitetai ar kaip perdavinėjamos mokslo idėjos.

Taigi pirmas darbas, kurį atliksiu po visų formalumų, – pasisamdysiu porą užsienio specialistų, kad šie apsiuostytų ir parodytų, kokie didžiausi mūsų skirtumai nuo sistemų Vakaruose, kokios bėdos labiausiai bado akis, bei nupaišytų strateginį žemėlapį, kuriame sudėtų visus tikslus ir visas priemones į vieną vietą. Tai yra strategijos grafinis pavaizdavimas ir tikslų išdėliojimas pagal svarbą, jų prioritetizavimas. Iš to lengva pamatyti, kur galima greitai ir su nedaug išteklių pasiekti maksimalų rezultatą, į ką reikia daugiau investuoti, kas užtruks ilgesnį laiką, bet taip pat duos didesnę naudą, ir kokius sumanymus geriau mesti į šiukšlių dėžę. Tai svarbu, nes kol kas viskas, kas dabar surašyta universiteto strategijoje, yra vieno lygio.

VEIDAS: O kaip VU senate buvo sutinkamos tokios kalbos, kad štai Danijoje yra vienaip, JAV tai tvarkoma šitaip ir pan.? Ar tai sulaukdavo palaikymo?

A.Ž.: Veikiau atsiliepimų, kad Žukauskas – arogantiškas tipas, trukdo dirbti, vėl sužlugdė posėdį…

VEIDAS: Galbūt VU, optimizuodamas veiklą, ketina atsisakyti ir tam tikrų priklausančių patalpų?

A.Ž.: Prieš apie tai galvojant pirmiausia reikėtų šiuolaikiškai sutvarkyti turto valdymą. Tarkime, Biotechnologijų institutas atsikels į Saulėtekį, kur statomas Gyvybės mokslų centas, ir Aukštuosiuose Paneriuose liks jo pastatas. Iki šiol VU negalėjo net jo įforminti kaip savo nuosavybės, nes valdžia pasakė, kad, kol nebus įvykdyta valdymo reforma (suformuoti visi organai: naujas senatas, taryba ir išrinktas rektorius), neturėsime visų turto valdymo teisių.

Taigi tarp pirmųjų darbų bus paversti tai normalia universiteto nuosavybe. Pavyzdžiui, pastatui Aukštuosiuose Paneriuose jau būtų ir pirkėjas. Vadinasi, gautas lėšas jau būtų galima investuoti į naujus pastatus ar dar kažkur. Arba, pavyzdžiui, Naugarduko gatvėje yra Chemijos fakultetas, o Matematikos fakulteto pastatas jau suprojektuotas Visoriuose, bet statyboms trūksta pinigų. Naugarduke aplink prasidėjusios statybos, kiek vien už tą žemę ten būtų galima gauti.

Buvo ir daugiau apribojimų dėl to, taigi nuo balandžio, kai būsiu inauguruotas rektoriumi, universitetas galės daug laisviau disponuoti turtu.

VEIDAS: Kaip manote, ar universitetams reikalinga autonomija?

A.Ž.: Atsakyčiau šitaip: brandiems universitetams – taip. Vis dėlto negali susirinkti keli žmonės, pasivadinti kažkokiu skambiu vardu, gauti autonomiją ir daryti, ką nori. Kitas reikalas, kai universitetui jau per 400 metų ir jis jau yra įrodęs savo vertę, daug ką nuveikęs. Juk ką iš tiesų reiškia autonomija? Atsakomybės prisiėmimą. Manau, VU turima autonomija adekvati.

Vaiva Sapetkaitė

Vilniaus universiteto (VU) Biochemijos institute prie pabaigos eina projektas, orientuotas į oksigenazių – fermentų, galinčių oksiduoti organinius junginius, paiešką. Jų potencialas pramoninio pritaikymo požiūriu – didžiulis.

Vaiva Sapetkaitė

Šį balandį baigsis dvejus metus trukęs projektas, kurio metu VU Biochemijos instituto mokslininkai kūrė ir tobulino metodus, kaip atrasti mikroorganizmus, galinčius hidroksilinti piridino žiedą, arba, jei šie negali būti kultivuojami laboratorijos sąlygomis, kaip padaryti, kad laboratorijoje galinčios augti bakterijos perimtų dalį tų mikroorganizmų genų.

Skirtingi fermentai gali „suvalgyti“ bet kokius junginius

Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos skyriaus vedėjas prof. dr. Rolandas Meškys, vadovavęs šiam projektui, primena, kad fermentams būdingas atrankumas substratui, tai yra kiekvienas jų sąveikauja su specifine medžiaga. „Bet kokia ląstelė, norinti pasidalyti, turi „pavalgyti“ ir tas medžiagas, kurių gauna iš aplinkos, paversti tomis, kurios jai reikalingos. Šiuo požiūriu mikroorganizmų esama be galo įvairių. Mes, žmonės, galime valgyti gliukozę, riebalus ir baltymus, o su mikroorganizmais yra visai kitaip. Dalis jų gali „valgyti“ gliukozę, vandenilį, anglies dvideginį, metaną, naftaleną, organinius tirpiklius, benziną, pesticidus…“ – dėsto profesorius.

Kad mikroorganizmai galėtų tai padaryti, jiems būtini tam tikri fermentai – baltyminiai biokatalizatoriai, dėl kurių vyksta tam tikros cheminės reakcijos. Vaizdžiai tariant, tam, kad mikroorganizmai iš vieno junginio galėtų padaryti kitą, juose turi veikti tam tikras chemijos fabrikas. Ir kadangi kiekviena mikroorganizmų rūšis sau reikalingų medžiagų pasigamina savitu būdu, ši savybė atveria daug tolesnio fermentų taikymo galimybių.

Kita vertus, viskas nėra taip paprasta. Norint įdarbinti mikroorganizmus, pirmiausia juos reikia mokėti surasti. Čia ir prasideda sunkumai. Mikroorganizmų biocheminė įvairovė yra milžiniška. Skaičiuojama, kad viename grame dirvožemio gali būti iki milijono rūšių mikroorganizmų, taigi pirmiausia reikia žinoti, ko ieškai. Tam reikia sukurti metodus, leidžiančius gamtoje paprasčiau aptikti mikroorganizmus, galinčius sintetinti norimus junginius.

Tiesa, ieškodami tam tikro mikroorganizmo mokslininkai vis vien nėra garantuoti, kad jis skaidys būtent tokį junginį, kokio norima. Gali nutikti ir taip, kad ieškomas mikroorganizmas gamtoje apskritai neegzistuoja.

Taigi, netrūkstant neapibrėžtumo, svarbu sukurti kuo veiksmingesnę norimo biokatalizatoriaus atrankos metodiką. Tai buvo ir vienas iš vykdyto projekto uždavinių, dirbant su piridino žiedu. Galima pasidžiaugti, kad pasiekta gerų rezultatų. Vis dėlto mokslininkams reikalus stipriai apsunkino tai, kad 95–99 proc. iš daugybės gamtoje egzistuojančių mikroorganizmų laboratorijos sąlygomis neauga.

„Tada reikia atsiminti biologijos pagrindus: jei ląstelėje yra baltymas, fermentas, jį koduoja tam tikras genas. Vadinasi, jei pasitelkę genų inžineriją galėtume „ištraukti“, klonuoti genus, pavyktų išskirti DNR ir iš laboratorijose nekultivuojamų mikroorganizmų. Tada belieka tuos genus perkelti į tuos mikroorganizmus, kuriuos galima išauginti laboratorijoje“, – aiškina R.Meškys.

Schema tokia: klonuojame tam tikrus DNR fragmentus ir rekombinantinėmis molekulėmis transformuojame, pavyzdžiui, į žarnyno lazdeles – į vienas iš bakterijų, puikiai augančių laboratorijos sąlygomis. Gauname milijonus skirtingų žarnyno lazdelių variantų, kurių kiekvienas turi tam tikrą ankstesnio genomo fragmentą. Jei, sakykime, turime dirvožemį ar žarnyno turinį, iš to galime išskirti suminę DNR, kur bus įvairiausių DNR molekulių. Kiekvieną fragmentą galima įterpti į tam tikrą seką, kurios gali imti autonomiškai daugintis kad ir minėtose žarnyno lazdelėse.

„Tikimės, kad jei čia bus reikiamas genas ir jis bus nuskaitytas bei susintetintas kažkoks fermentas, jei tas fermentas bus aktyvus ir jo aktyvumui nustatyti turėsime tinkamą metodą (pavyzdžiui, pakišime jam medžiagą, kurią jis veikia, ir produktas, sakykime, taps spalvotas), yra didelė tikimybė, kad bakterija gamins būtent reikiamą fermentą. Jei taip – jau turime jo geną. Tokiu būdu genų galime ieškoti net tokiose bakterijose, kurios nekultivuojamos laboratorijose“, – paaiškina R.Meškys.

Atrasti nauji fermentai piridino žiedui hidroksilinti

Kadangi fermentų rūšių yra tūkstančiai ir visko iškart tirti neįmanoma, projekte koncentruotasi į oksigenazes. Pasak R.Meškio, vykdomo projekto tikslas – išgauti fermentų, gebančių hidroksilinti piridino žiedą. Mąstyta, kad jei pavyktų išskirti bakterijų, „valgančių“, tai yra skaidančių, piridiną, yra didesnė tikimybė, kad jos, o ne, pavyzdžiui, skaidančios gliukozę, turės ieškomų fermentų. „Taigi, jei vietoj gliukozės kaip anglies šaltinį dėtume piridiną (iš pradžių atsirinkę jį skaidančias bakterijas), vadinasi, tikimybė atrasti fermentų, kurie gali hidroksilinti tą junginį, yra didesnė tokiose bakterijose“, – teigia mokslininkas.

Projekte buvo panaudota įvairių piridino junginių, kaip anglies šaltinių bakterijoms, gebančioms juos skaidyti, ir jau jose ieškota norimų fermentų. Ir buvo rasta. Taigi vienas didžiausių projekto laimėjimų – atrasti unikalūs fermentai, tam tikru būdu hidroksilinantys piridino žiedą. Šis atradimas svarbus dviem aspektais: dėl įnašo į fundamentalųjį mokslą ir potencialo rasti pritaikymą pramonėje. Trumpai tariant, mokslininkams pavyko įrodyti, kad egzistuoja dar viena fermentų grupė, katalizuojanti tam tikras reakcijas. Tai paskatino gilintis į vykstančios reakcijos mechanizmus ir bandyti atitinkamus fermentus priversti dirbti kitoje ląstelėje, klonuojant jų genus.

„Kai jau turi geną, atsiranda galimybė jį keisti. Jei pakeistume kokias nors aminorūgštis baltyme, galima tikėtis, kad pasikeistų ir šio fermento savybės, o kai kurie iš gautų variantų galbūt galėtų oksiduoti ir kitus piridino darinius. Taip pakeičiamas jo atrankumas. O juk piridino junginių yra labai daug“, – priduria profesorius.

Paminėtina, kad piridino katabolizmo tyrimai VU Biochemijos institutui nebuvo naujas dalykas: piridino junginių skaidymo procesai mikroorganizmuose čia tiriami jau ne vienus metus.

Fermentų potencialas pramonėje

Pasaulinėje chemijos pramonėje netrūksta problemų, susijusių su efektyvumu, tarša ar kaina. Nors šiuolaikinė chemijos pramonė gali padaryti daug ką, tai neretai pareikalauja santykinai didelių sąnaudų, sunkiau valdomų, ilgesnių procesų. Jei sugebėtume įdarbinti biokatalizatorius, analogiškus procesus galėtume vykdyti ekologiškai palankesnėmis sąlygomis ir, tikėtina, efektyviau. Nenuostabu, kad biokatalizė, vadinamoji žalioji chemija, yra itin svarbi biochemijos mokslo kryptis. Be vaistų pramonės ir medicinos, būtent čia slypi vienas didžiausių biotechnologijų potencialų.

Kad pramonėje galėtų būti panaudojami mikroorganizmai, turintys įvairių biokatalizatorių, nėra nauja mintis. Taigi chemikai, užuot naudoję įvairius sintetinius katalizatorius, galbūt galėtų naudoti fermentus. Tai aktualu jau vien dėl to, kad procesai galėtų būti vykdomi švelnesnėmis, paprastesnėmis sąlygomis.

Paprastas pavyzdys: dirvožemyje mikroorganizmai gyvena, sakykime, esant 20 laipsnių temperatūrai, vandeninėje terpėje ir sugeba tokiomis švelniomis sąlygomis susintetinti net ir itin sudėtingus junginius. Kad chemikas padarytų tą patį, jam neretai prireiks šimto laipsnių temperatūros, šimto atmosferų, dar kažko. Be to, tam, ką chemikas gali padaryti per dešimt ar penkiolika sintetinimo stadijų, fermentui pasiekti dažnai prireikia kur kas mažiau etapų.

Dar vienas niuansas: chemijos pramonėje neretai kyla problema, kad chemikui naudojant tam tikrus oksidatorius gali būti gaunamas kažkoks mišinys, o fermentas veikia atrankiai ir kur kas tiksliau (atlieka net ryšio vietai atrankias reakcijas). Taigi chemikas, gavęs reikalingą junginį, dar turės jį išgryninti, pašalinti susidariusius šalutinius produktus.

„Vis dėlto mūsų užduotis yra atrasti ne tik fermentus, galinčius atlikti vienokią ar kitokią norimą reakciją, bet ir platesnį reakcijos panaudojimą. Tarkime, atliekama ta pati reakcija, tik su skirtingais junginiais, kitaip sakant, katalizuojama skirtingų junginių oksidacija toje pačioje vietoje. Taip suteikiama galimybė gauti ne vieną, o visą grupę junginių. Nors katalizatorius yra tas pats, pasirenkamas šiek tiek kitoks substratas leidžia gauti skirtingą produktą“, – pabrėžia R.Meškys.

Aišku, atsiveriančios galimybės turi apsimokėti. Jei tai bus brangiau už jau naudojamus cheminius katalizatorius, fermentams bus sunku tapti masiškai naudojamais. Žinoma, jų, kaip ir visų technologijų bei inovacijų, sąnaudos laikui einant mažėja, o tai nuteikia optimistiškai.

Visuotinės dotacijos priemonė administruojama ir viešinama ESF lėšomis, įgyvendinant projektą „Lietuvos mokslo tarybai pavestų funkcijų, įgyvendinant priemonę VP1-3.1-ŠMM-07-K „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“ vykdymas, projekto Nr. VP1-5.1-FM-01-V-02-001. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo (ESF) lėšomis pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą. Projektas „Keiskis arba mirk: oksidoreduktazių perkonstravimas (CHORD)“, projekto kodas VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-015

ERPF SF kuriame_LT_ateiti_CMYK-01 Manto

2010-ieji į vieno seniausių ir žymiausių Vidurio bei Rytų Europos aukštųjų mokyklų istoriją įeis kaip išties sėkmingi metai, per kuriuos ne tik išlaikytas šalies studentų pasitikėjimo egzaminas, bet ir pelnytas geriausio universiteto Baltijos šalyse vardas.

Tai, kad į Vilniaus universitetą stoja gabiausi šalies abiturientai, jau antrus metus įrodo studentų krepšelių sistema. Šiemet VU surinko per 2,7 tūkst. studento krepšelių, o tai tūkstančiu daugiau, nei pritraukė kiti universitetai, pagal šį rodiklį esantys arčiausiai VU.
Pasak švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, vienas švietimo reformos tikslų – perkelti studentą į galios centrą, kad nuo jo pasirinkimo priklausytų aukštosios mokyklos finansavimas, – pasiteisino.
Beje, universitetų paslaugų kokybę vertina ne tik studentai, bet ir įvairios reitingų agentūros bei leidiniai. Štai mūsų žurnalo jau trylika metų sudaromame šalies aukštųjų mokyklų reitinge seniausia Lietuvos Alma mater metai po metų nepalieka aukščiausios pozicijos ir yra geriausia Lietuvoje pagal mokslo bei meno veiklą, akademinio personalo kvalifikaciją, studijų krypčių įvairovę ir kitus kriterijus.
O šį rudenį paaiškėjo, kad ir tarptautiniame kontekste Vilniaus universitetas turi puikias pozicijas. Ir jas kasmet gerina. Praėjusiais metais tarptautiniame universitetų reitinge QS buvęs tarp 550–600 pačių geriausių pasaulio universitetų, šiemet VU pakilo jau į 500–550 vietas užimančių universitetų grupę, palikdamas užnugaryje artimiausią konkurentą iš Baltijos šalių – Tartu universitetą.
Tarp mūsų regiono universitetų geresnį nei VU rezultatą parodė Švedijos Upsalos universitetas (62 vieta), Maskvos M.Lomonosovo universitetas (93 vieta) ir Krokuvos Jogailos universitetas (304 vieta). O kaimyninių Latvijos ir Baltarusijos universitetai atsidūrė žemesnėse pozicijose nei VU. Pasak VU studentų atstovybės prezidento Liutauro Gudžinsko, ypač džiugu, kad Vilniaus universitetas kyla dabartiniais laikais, kai daug kas Lietuvą ir jos perspektyvas skuba nuvertinti.
Pagal atskirus rodiklius VU laimėjimai yra gana dideli. Pvz., pagal akademinę reputaciją užimta 301 vieta, o pagal darbdavių įvertinimus – net 251 vieta. VU akademinė bendruomenė ypač džiaugiasi šiuo įvertinimu ir žada siekti dar aukštesnių pozicijų. Pasak VU rektoriaus akademiko Benedikto Juodkos, norint pakilti reitingų lentelėje, būtina didinti VU mokslininkų publikacijų geriausiuose pasaulio moksliniuose žurnaluose skaičių. Taip pat labai svarbus veiksnys yra tarptautiškumas, todėl bus siekiama pritraukti dar daugiau studentų iš užsienio. Tai daryti bandoma gausinant magistro studijų programų užsienio kalba. Priminsime, kad šiais mokslo metais studijas VU pradėjo per 500 užsieniečių iš 60-ies pasaulio šalių, trečdalis iš jų įgis VU diplomą, kiti studijuos vieną ar du semestrus.

VU sustiprins mokslo institutai

Neabejojama, kad VU mokslo rezultatus pagerinti ir dar labiau lygį pakelti turėtų prie universiteto šiais metais besijungiantys mokslo institutai. Priminsime, kad spalį prie VU prisijungė Lietuvos mokslo akademijai priklausę Matematikos ir informatikos, Biotechnologijų ir Biochemijos institutai.
O stiprinant studijų kokybę šią vasarą VU pagal konsorciumo principą susivienijo su Vilniaus pedagoginiu universitetu, su kuriuo bus bendradarbiaujama rengiant sporto medicinos ir kitus gamtos mokslų specialistus, dalijamasi moksline įranga.
Dar viena naujovė – šių metų pabaigoje bendradarbiaujant su Kinijos Liaoningo universitetu VU įsteigtas Konfucijaus institutas, kuris yra vienas iš daugiau kaip 200 institutų, veikiančių 88 pasaulio šalyse. Šis institutas papildys Orientalistikos centro veiklą, studentai turės daugiau galimybių pažinti kinų kalbą ir kultūrą.
Beje, verta paminėti, kad VU yra vienas iš daugiausiai ES lėšų panaudojančių universitetų Lietuvoje. Per įvairius projektus jam pavyks pritraukti net 500 mln. Lt ES lėšų. Visa tai pasiekė jungtinės universiteto vadovybės, akademinės bendruomenės ir studentų pajėgos.
Tiesa, L.Gudžinskas siūlo neužsiliūliuoti sėkme: nors vertinant iš esmės bendra studijų kokybė Vilniaus universitete aukšta, tačiau skirtinguose fakultetuose ji labai nevienoda. “Vieni fakultetai yra pažangesni, kituose reikia didelių permainų”, – pripažįsta pašnekovas.

Vilniaus universitete (VU) penktadienį atidaromas pirmasis Baltijos šalyse Konfucijaus institutas, kurio įkūrimą inicijavo bei finansavo Vilniaus universitetas bei Kinijos Švietimo ministerijos padalinys (Hanban).

VU Konfucijaus institutas, steigiamas bendradarbiaujant su Liaoningo universitetu, papildys ir praplės dešimtmetį VU Orientalistikos centre vykdomą sinologijos bakalauro studijų programą, pranešė Orientalistikos centras.

Pagrindiniai Konfucijaus instituto veiklos tikslai – skatinti ir plėtoti su Kinija susijusius mokslinius tyrimus bei studijas, organizuoti akademinius, kultūrinius renginius.

Kinų kalbą institute dėstys Kinijos universitetų dėstytojai, seminarams, kursams, konferencijoms bus kviečiami ne tik Kinijos, bet ir kitų Europos bei Amerikos šalių mokslininkai.

Atidarymo proga į Vilniaus universitetą atvyksta didelė Liaoningo universiteto delegacija, kuri kartu su VU kolegomis ruošia platesnio abiejų universitetų bendradarbiavimo sutartį.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Konfucijaus instituto steigimą VU yra pavadinusi vienu iš svarbių pirmųjų Kinijos ir Lietuvos bendradarbiavimo žingsnių.

Konfucijaus institutų tinklas pasaulyje siekia puoselėti kinų kalbos ir kultūros pažinimą, skatinti kultūrinę įvairovę globaliame pasaulyje, stiprinti bendradarbiavimą tarp Kinijos ir kitų pasaulio šalių.

Remdamasi kitų šalių patirtimi skleidžiant nacionalines kalbas, 2004 metų pabaigoje Kinija įkūrė pirmąjį Konfucijaus institutą užsienyje. Iki 2009 metų vidurio buvo įkurti 282 Konfucijaus institutai ir 272 Konfucijaus auditorijos 83 pasaulio šalyse.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad Vilniaus universitetui priklausanti Šv.Jonų bažnyčia turėtų likti mokslo šventove.

“Kiek domėjausi istorija ir kiek žinau, mūsų ankstesnieji valdovai kartu su jėzuitais buvo grąžinę šią bažnyčią mokslo šventovei. Būtų gerai, kad mokslo šventove ir liktų”, – žurnalistams penktadienį sakė prezidentė.

Vilniaus universiteto studentų atstovybė susirūpino dėl Šv.Jonų bažnyčios likimo, kurią, pasak dienraščio “Lietuvos rytas”, Vilniaus arkivyskupija nori perimti iš universiteto.

Rašoma, jog Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio prašymu premjeras Andrius Kubilius jau sudarė darbo grupę dėl šios bažnyčios perdavimo arkivyskupijos kurijai.

Vilniaus universiteto architektūriniam ansambliui priklausanti Šv.Jonų bažnyčia akademinei bendruomenei buvo perduota 1571 metais.