Socialiniai pokyčiai. Nepriklausomybės 25-metis pakeitė lietuvių mentalitetą ir atitolino nuo sentimentų sovietmečiui. Nepriklausomos Lietuvos 25-metis paliko įspaudą tautos sąmonėje ir istorijoje: nebesame tik praeities stebėtojai ar jos fiksuotojai, šiandien patys kuriame savo istoriją.Apie įvykusius tautos mentaliteto pokyčius per nepriklausomybės metus, palengva rimstantį savižudybių piką ir kur kas šviesesnę perspektyvą – „Veido“ pokalbis su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja psichologe prof. Danute Gailiene.

VEIDAS: Praėjusią savaitę užbaigėte tris kartas apimantį tyrimą „Kultūrinių traumų psichologiniai procesai ir padariniai“. Kokią įtaką šie reiškiniai daro mūsų visuomenės individų gyvenimui? Ką atskleidė jūsų atliktas tyrimas?

D.G.: Trijų kartų tyrimas apėmė 600 skirtingo amžiaus Lietuvos gyventojų, kurių buvo klausiama, kaip jie vertina Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kokios jų sąsajos su vertinimo ir įprasminimo aspektais praeityje ir dabartyje. Iš populiacinės imties galime matyti, kad perėjimo laikotarpio (iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą) traumas psichologiškai įveikiame gana sėkmingai. Kiekybiškai vertinant psichologinę visų grupių savijautą matyti, kad ji nuo vidurio kopia į viršų.

VEIDAS: Dalis visuomenės, ypač jaunosios kartos, nebenori gręžiotis į tautos istoriją ir praeitį. Ar ignoruodami tai, kas buvo, galime išsaugoti savo krašto palikimą, jo istoriją ateities kartoms?

D.G.: Labai svarbu, kad neignoruotume savo tautos istorijos, jos praeities, svarbu, kad suvoktume: būtina apie ją kalbėti būsimoms kartoms. Tai nėra visiems savaime suprantamas dalykas. Ir pati esu girdėjusi kalbų, esą kiek galime kapstytis savo praeityje, reikia žvelgti į ateitį. Tokios indokrinacijos individams ir socialinėms grupėms ypač tikslingos ir populiarios buvo nepriklausomybės pradžioje. Tačiau galvoti, kalbėti ir vertinti tautos praeities neturėtume nustoti. Asmeniškai mane pačią maloniai stebina įvykę pokyčiai Lietuvoje: užaugę mūsų vaikai ir vaikaičiai tampa kūrėjais, pasipylė naujų knygų, filmų, spektaklių. Gal tik pirmaisiais nepriklausomybės metais sulaukėme pliūpsnio memuarų, tai iš tiesų darė stiprų įspūdį, o vėliau susidūrėme su žmonių nenoru girdėti jų. Taigi keletą metų išties buvo įsivyravusi nesveika tyla, bet šiandien situacija gerėja.

VEIDAS: Kodėl kitos sovietmetį išgyvenusios valstybės atsitiesė daug lengviau nei Lietuva? Jos negąsdino pasaulio ir bauginančiomis savižudybių tendencijomis…

D.G.: Socialistinio lagerio kraštai nepriklausė Sovietų Sąjungai, taigi gyvenimas ten buvo šiek tiek geresnis ir psichikos sveikatos požiūriu, todėl jie lengviau įveikė ir kilusius iššūkius. O Lietuva su kaimyninėmis Latvija bei Estija priklausė Sovietų Sąjungai, taigi ir padariniai atitinkamai sunkesni ir panašūs visose Baltijos šalyse.

VEIDAS: Prevencinė savižudybių programa nacionaliniu mastu vykdoma Belgijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų šalių. Kiek šiuo klausimu pasistūmėta Lietuvoje?

D.G.: Nacionaliniu mastu mūsų valstybė ir toliau nieko nedaro. Jei ne nevyriausybinės organizacijos (jų pastangomis šiandien turime efektyvų psichologinės telefoninės pagalbos tinklą) ir pavieniai rūpestingi specialistai, situacija būtų gerokai liūdnesnė. Deja, per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nepavyko įgyvendinti jokio valstybinio plano, nors ne vienas jų buvo parašytas ir patvirtintas.

VEIDAS: Kodėl Lietuvoje tai taip sudėtinga? Estai šį klausimą jau seniai sėkmingai išsprendė.

D.G.: Estijoje savižudybių mažėjimą lėmė politiniai sprendimai. Dar per pirmus nepriklausomybės metus jie įvykdė sveikatos apsaugos reformą ir išvengė daugelio bėdų, kurių mes iki pat šiol neišsprendžiame. Tarkime, psichikos sveikatos sistema Lietuvoje vis dar labai nemoderni ir neefektyvi, susikoncentravusi į vaistų išrašinėjimą, tačiau psichoterapinė ir psichologinė pagalba dar daug kur neprieinama. Kartais ši situacija primena sabotažą: atrodo, kažkas tyčia stengiasi, kad reikiami pokyčiai valstybiniu mastu nevyktų.

VEIDAS: Lietuvos nepriklausomybė atkurta daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus. Regis, vien tai – pakankamas laiko tarpas bent kiek apgyti represuotų žmonių psichologinėms traumoms. O gal jos perduodamos iš kartos į kartą?

D.G.: Psichologinė gyventojų savijauta siejasi ne tik su amžiumi, bet ir su kitomis ypatybėmis. Visose apklaustose amžiaus grupėse išryškėjo savi dėsningumai. Tarkime, jaunesnių žmonių psichologinė savijauta labai priklauso nuo šeimos istorijos, nuo jos atsiminimo ir žinojimo, perdavimo savo vaikams. Šios grupės savijauta pasižymi optimizmo ir viltingumo rodikliais. Atrodytų, paradoksalu, bet tie tyrimo dalyviai, kurių šeimose yra nuo represijų nukentėjusių žmonių, šiandien jaučiasi psichologiškai geriau. Galbūt tai lemia jų gebėjimas palyginti skirtingus laikmečius, o gal tai, kad jaučiamasi esant nugalėtojų pusėje? Vien tai, kad buvo pasipriešinta okupantams, daugeliui atrodo verta pasididžiavimo, pasiekta teisingumo. Šiuo atveju nukentėjimas nuo okupacijų prognozuoja geresnę psichologinę žmonių savijautą šiandien.

VEIDAS: Galbūt tai kažkiek keičia ir niūrias Lietuvos gyventojų savižudybės tendencijas?

D.G.: Sovietmetis smarkiai paveikė žmonių mentalitetą ir požiūrį. Tarkime, dar 1924 m. pagal savižudybių skaičių Lietuvą lenkė Latvija, Estija, Austrija, Šveicarija, o per pastarąsias dvi sovietų ir vieną nacių okupacijas išaugęs savižudybių paplitimas įrodė, kad socialinės aplinkybės veikia žmones, jų savijautą ir elgesį. Tarpukariu savižudybių rodikliai Lietuvoje buvo žemi, tačiau po 1962-ųjų jie katastrofiškai augo, todėl savižudybių skaičiumi pasivijome estus. Pastarajame tyrime daug dėmesio skyrėme žmonių polinkiui į savižudybę ir savižudiškam elgesiui vertinti (žiūrėjome, kiek apklaustųjų pasižymi savižudiškomis mintimis). Pamatėme sąsają, kad vyrų polinkis į savižudišką elgesį labai priklauso nuo ryšio su tėvu, tėvo rūpestingumo ir autoriteto.

VEIDAS: Daugelį metų tyrinėjate sunkių traumų psichologiją bei suicidologiją. Ką atskleidžia naujausias jūsų tyrimas, ar pagal besižudančiųjų skaičių Lietuva ir toliau išlieka pirma pasaulyje?

D.G.: Kol kas pagal besižudančiųjų skaičių tebesame pirmi pasaulyje, labai panaši situacija ir Pietų Korėjoje. Pastaraisiais metais savižudybių rodikliai mūsų šalyje palengva mažėja (20–25 proc.), jei lyginsime su tuo laiku, kai buvo pasiektas jų pikas. Tačiau Lietuvoje savo noru iš gyvenimo pasitraukia vis dar per daug gyventojų, palyginti su kitomis šalimis. Taigi vertinant formaliai savižudybių rodiklių mažėjimo dinamika yra, bet, kaip rodo tyrimai, iki šiol valstybės lygmeniu pasitelkiama per mažai reikiamų priemonių. Šiek tiek mažėja ir gyventojų baimė kreiptis pagalbos į psichologus, palengva kinta bendra visuomenės atmosfera, tačiau savižudybės tema mūsų visuomenėje tebėra didžiulė stigma.

VEIDAS: Kaip matyti iš statistikos, vyrų vis dar netenkame kur kas daugiau nei moterų. Kokios priežastys lemia, kad jie palūžta dažniau?

D.G.: Mes iš kitų šalių išsiskiriame tuo, kad vyrų žudosi penkis šešis kartus daugiau nei moterų. Šią tendenciją aiškiname tuo, kad vyrai Lietuvoje tapo itin pažeidžiama grupe pačioje sovietinės okupacijos pradžioje, ypač sunaikinant privačią nuosavybę ir vyro visuomeninį vaidmenį. Jie nukentėjo nuo persekiojimų, trėmimų, žūdavo, dingdavo, taip pat jie gana prastai įveikia stresą (dažnai – girtaudami), ne kažin koks jų požiūris į sveikatą, sveiką gyvenseną. Okupacijos sąlygomis susiklostęs vyrų požiūris, galima sakyti, mažai tesikeitė iki šiol. Visa tai matome ir iš atliko tyrimo individualiai apklaustų žmonių istorijų (dažnu atveju tėvo arba nėra, arba jis tiek prigąsdintas ar suklaidintas, kad nesugeba patenkinti esminių bendravimo su savo vaiku poreikių, taigi nėra emocinio ryšio).

VEIDAS: Ko reikia, kad įvyktų norimas lūžis? Ar galime dar daugiau dėmesio skirti savižudybių prevencijai?

D.G.: Atrodytų, paradoksas: tiek daug kalbame, rašome, bet savižudybės paliesti žmonės ar mėginusieji žudytis pagalbos ir toliau neieško. Dažnai vis dar gėdijamasi, kita vertus, profesionali pagalba Lietuvoje nėra gerai organizuota. Taigi, jei profesionalai nėra adekvatūs ir nepasirengę tokių žmonių priimti, kyla nusivylimų. Visi tarsi žinome, kad prašyti pagalbos yra normalu, tačiau taip pat susiduriame su nuostata, jog kiekvieno mūsų problemos – tik mūsų pačių reikalas, todėl patys turime su jomis susidoroti. Kai kada situacija būna pernelyg sunki, o lūkesčiai sau nebeadekvatūs, taigi susimažinę herojišką kompleksą (galiu ir pats), labiau padėdami vieni kitiems, ragindami kitus tą pagalbą priimti, jau daug pakeistume.

VEIDAS: Sakoma, kad geriausiai žaizdas gydo laikas. Ar tai tinka kalbant ir apie savižudybes?

D.G.: Priklauso nuo to, ką per tą laiką netektį patyręs žmogus veikia: ar neigia savo būseną, ar tik kali savo prisiminimuose, o gal vartoja psichotropinius (psichiką veikiančius) vaistus? Jei asmuo paveiktas vaistų, giluminiai susitaikymo su netektimi procesai nevyksta. Naujausias mūsų tyrimas atskleidė, kad savižudybę savo šeimoje patyrę asmenys kenčia ir yra veikiami pačių įvairiausių procesų: nuolatinių permąstymų, emocojų kaitos ir pan. Tai jie bendrauja su kitais, tai vėl įsitraukia į save – gedėjimo procesas vyksta keliomis kryptimis ir kelia prieštaringus jausmus (kartais tai kylantys skauduliai, o kartais – vos juntamas palengvėjimas).

VEIDAS: Kas lemia netektį patyrusio asmens gebėjimą suimti save į rankas, kitaip sakant, mobilizuotis?

D.G.: Tikslas neturėtų būti suimti save į rankas ar mobilizuotis. Tikslas yra galėti palengva priimti situacijos realybę ir rasti būdų, kaip joje gyventi. Nuo to, kokias nuostatas turime, priklauso, kaip elgiamės, kai mums sunku. Kiekvienas mūsų per gyvenimą esame prikaupę savų resursų, taigi žinome, ko stvertis, kai labai sunku, kaip iš tų situacijų išeiti. Gyvenimas nėra nekintantis procesas, jis – lyg nuolatiniai kalnai ir pakalnės, tarp kurių nuolat balansuojame.

VEIDAS: Kultūros kritikas Vytautas Rubavičius teigia, kad sovietmetis nenuėjo į praeitį – jis išliko kultūroje, žmonių atmintyje ir veikia kaip ypatingas individualaus bei grupinio tapatumo savikūros veiksnys. Jūsų tyrimo „Kultūrinių traumų psichologiniai procesai ir padariniai“ išvados patvirtina tą patį?

D.G.: Tiesa, ilgos okupacijos nulemti visuomenės įpročiai persiduoda ir per kelias kartas, ir mentalitetas kinta ne taip sparčiai, kaip galbūt norėtųsi. Tačiau galime matyti ir teigiamų pokyčių: mažiau žudomės, pozityviau mąstome, nebesame tokie prisirišę prie savo praeities, daugiau reflektuojame – tampame visaverte ir brandžia Vakarų Europos valstybe.

VEIDAS: Tačiau nuo savo istorijos ir praeities pernelyg neatitrūkstame. Kaip manote, kuo ji mums svarbi?

D.G.: Tai labai svarbi mūsų asmeninio psichologinio tapatumo dalis. Klausimas, kas aš esu, iš kur atėjau, kiekvienam iš mūsų aktualus ir individualus. Į šiuos klausimus patenka ir mus nuolat supantys žmonės, ir tautos istorija, ir nuolatinis mūsų asmenybės kismas.

VEIDAS: Kaip manote, ko reikia, kad galutinai išsilaisvintume nuo istorinės praeities poveikio ir kurtume pavyzdines nepriklausomos valstybės tradicijas?

D.G.: Turėtume imtis labai konkrečių uždavinių: išspręsti švietimo ir mokytojų rengimo kokybės, psichinės ir psichologinės pagalbos sveikatos užtikrinimo klausimus, uždaryti vaikų namus. Deja, šiandien vis dar nesame tokie modernūs, kokie norėtume būti, o tai lemia mūsų realybė.

VEIDAS: Kaip istorinė praeitis veikia lietuvių mentalitetą?

D.G.: Kultūrinių traumų kontekste 25-eri nepriklausomos valstybės metai nėra ilgas laikas. Galbūt tik ekonominiai pokyčiai šiek tiek greitesni, o kultūriniai, mentaliteto ir istorijos vertinimo pokyčiai vyksta kur kas lėčiau. Tačiau, nepaisant ilgo ir lėto proceso, adaptuojamės sėkmingai. Į daugelį dalykų imame žvelgti labiau diferencijuotai, nebesame tokie kategoriški. Šiuo atveju tai matome iš konkrečių atlikto tyrimo rodiklių: gyventojų optimizmo, psichologinės savijautos, viltingumo. Nors daliai visuomenės dar gaila anksčiau pigiau kainavusios dešros, bet jau suvokiama, kad tokia laisvės kaina, ir apklausiamieji pabrėžia, jog Lietuvos nepriklausomybė – didelė dovana. Mąstymo ir vertinimo pokyčiai vyksta tiek individo, tiek visuomenės lygmeniu.

VEIDAS: Kuo individo ir tautos istorijai svarbūs prisiminimai?

D.G.: Mūsų atmintyje saugomi prisiminimai suteikia mums gyvenimo pilnatvę. Pastebėta, kad senatvėje dėl jų nesijaučiame tokie vieniši. Psichologai žino, kad biografinė atmintis – dinamiškas dalykas: tai, ką mes šiandien atsimename, priklauso nuo dabartinės mūsų būsenos. Iš terapinės praktikos psichologai žino, kad prastai jausdamasis žmogus apie tą patį dalyką gali papasakoti vienaip, o savijautai pagerėjus tą pačią situaciją nuspalvins visai kitais emociniais atspalviais. Svarbu suprasti, kad atminties procesas gyvas ir neatsiejamas nuo individo dabarties.

Mes patys tuos procesus galime kažkiek valdyti, pavyzdžiui, sukaupę pakankamą atsargą gerų prisiminimų (ego stiprinanti atmintis), galime jais naudotis užplūdus liūdesiui. Kitas pavyzdys: jei kankinami nemigos ar rūpesčių negalime užmigti, pakanka pasitelkti savo kelionių prisiminimus ir tokiu būdu dar kartą aplankyti norimus kraštus. Tikėtina, kad mintyse keliaudami norimu maršrutu nejučiomis užsnūsime. Viskas, ko reikia, – išmokti susižadinti savo geruosius prisiminimus (jie nuolat yra mūsų atmintyje, tiesiog apie šią priemonę retai kada pagalvojame).

VEIDAS: Tai vis dėlto kokia prisiminimų reikšmė mūsų gyvenime?

D.G.: Žmonėms jie suteikia tapatumo ir gyvenimo tęstinumo jausmą. Prisiminimai – mūsų pamatas ar užnugaris. Jų turėdamas žmogus žino, iš kur atėjo, nesijaučia vienišas, o tai, kad vyresniame amžiuje žmonės jais nuolatos gyvena, galima vadinti tam tikro amžiaus tarpsnio dėsningumu. Senatvė – amžiaus tarpsnis, apimantis nuveiktų darbų įprasminimą ir permąstymą. Tai laikas, kai žmogus savęs vėl klausia: kaip gyvenau? Ką užgyvenau? Ne vienas esame girdėjęs ir jaunus žmones to savęs klausiant, pavyzdžiui, man jau septyniolika, o dar nieko nenuveikiau. Tokių metų galbūt pirmą kartą ir iškyla savęs tapatumo klausimų, bet juos užduodame visą gyvenimą. Tik senatvėje, aprimus išorinio gyvenimo fonui ir intensyvumui, jie skamba šiek tiek garsiau.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė