D.Šlekys

3 klausimai apie oro gynybą Deividui Šlekiui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojui

Arūnas BRAZAUSKAS

– Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasirengusi išleisti 100 mln. dolerių vidutinio nuotolio oro gynybos sistemai – norvegiškiems NASAMS raketų kompleksams. Kokia šio pirkinio būtinybė?

– Būtinybė nekelia abejonių. Kariniu ir politiniu atžvilgiu tai vienareikšmiškai labai svarbus dalykas. Oro kontrolė – pirminis dalykas, kuris turi būti efektyvus, jeigu šalis patirtų agresiją. Lietuvoje NATO sąjungininkai vykdo oro policijos misiją, o ką mes galime padaryti iš savo kišenės? Mes turime mažo atstumo oro gynybą – tokių ginklų kaip „Stinger“, kitokių sistemų. Dabar būtina stiprinti ir plėsti vidutinio nuotolio gynybą. Mes turime radarų, turime tam tikrų sąjungininkų įsipareigojimų dėl gynybos, turime bazinio lygmens ginkluotės, todėl reikia žengti žingsnį plečiant vidutinio nuotolio pajėgumus. Taigi klausimas ne dėl to, ar reikia. Klausimas, kokią ginkluotę pirkti – tai kainos ir sistemos klausimas.

– Kokia NASAMS reputacija?

– Tai patikima, gerai išbandyta sistema – vienas patikimiausių šios srities produktų. Yra konkuruojančių gaminių, tačiau NASAMS nėra kas nors negirdėta. Ginklų rinkoje NASAMS reiškia kokybės ženklą. Amerikiečiai ją pastatė saugoti JAV Kongreso rūmų – Kapitolijaus oro erdvės. Nekyla abejonių dėl to, kad technika pasirinkta teisingai. Kitas klausimas – kiekis, kaina, techniniai parametrai. Tai derybų reikalas, ir nespecialistai tų dalykų nelabai išmano. Techninį užsakymą pateikia kariškiai – kiek ir kokių ginklų reikia. Reikia turėti omeny – kiek išgalime, tiek perkame. Dabar deramasi dėl dviejų kompleksų. Kitas klausimas – ką ginsime. Jei viena baterija dislokuojama, pavyzdžiui, Zokniuose, o kita pietinėje Lietuvoje, tarkime, prie Alytaus, tada gynybos zona padengia nemažą Lietuvos teritoriją dalį. Kadangi baterijos mobilios, jos gali būti labai efektyvios.

– Nors buvo kalbama apie bendrus Baltijos šalių veiksmus plėtojant vidutinio nuotolio oro gynybą, kol kas Lietuva veikia viena. Dar anksčiau būta kalbų dėl bendrų oro pajėgų. Vis dėlto kokios bendrų veiksmų perspektyvos?

– Jeigu Baltijos šalims pavyktų kartu organizuoti ginklų pirkimą, tai būtų puiku. Valstybėms susitarti perkant ginkluotę – sudėtingas dalykas. Kartais lemia pinigai, kartais asmenybės, kurios derasi. Netgi bijodamos Rusijos, trys Baltijos šalys skirtingai dėlioja savo gynybos prioritetus. Pavyzdžiui, mes grįžome prie šauktinių kariuomenės, latviai ne. Jeigu esant tokiai darbotvarkių įvairovei pavyksta susitarti dėl kokio nors konkretaus įsigijimo, kuris susijęs su išlaidų pasidalijimu, planų koregavimu, kariuomenių veiklos vienodinimu, – tai fantastika. Tuo galima tiktai džiaugtis. Nors dabar oro gynybos ginklų Lietuva įsigyja savarankiškai, tačiau sistema bus plėtojama, todėl yra erdvės bendriems Baltijos šalių pirkimams.

O bendrų oro pajėgų galimybę vertinu skeptiškai. Oro pajėgos – labai brangus dalykas. Reikia įsigyti nemažai lėktuvų, kad tos pajėgos būtų funkcionalios. Ne toks variantas, kad du lėktuvai skraido, o kiti du remontuojami. Oro pajėgos veikia tada, kai yra lėktuvų masė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Galimybė laisvai keliauti ir dirbti, geresni keliai, švaresnis vanduo, kiti infrastruktūros projektai, auganti ekonomika – šie plika akimi matomi narystės Europos Sąjungoje rezultatai beveik nepadarė mūsų laimingesnių. Daugelis socialinių ir subjektyvių visuomenės rodiklių per 12 metų beveik nepakito. Akivaizdu, kad niekas artimiausioje ateityje iš Briuselio neatvyks ir stebuklų lazdele nepamos – pokyčiai priklausys nuo vietinių lyderių ir reformų.

Ir 1990-aisiais, ir 2012-aisiais patenkintų savo gyvenimu žmonių Lietuvoje, Eurobarometro duomenimis, buvo tiek pat – mažiau nei pusė. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pasitenkinimas gyvenimu staiga ėmė kilti ir 2015-ųjų pradžioje pa­sie­kė 74 proc. rodiklį. Sukrėtimai netolimoje Rytų kaimynystėje mobilizavo, sutelkė visuomenę ir leido šiek tiek realistiškiau vertinti savo būvį.

Būtent tai, o ne į įvairias sritis investuoti ES milijardai atliko reikšmingesnį vaidmenį. Galbūt tai reiškia, kad po 2020-ųjų, kai tiesioginė parama Lietuvai greičiausiai gerokai sumažės, jokių pastebimų visuomenės būsenos pokyčių nepajusime?

Parama davė ne tik naudos

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Liutauras Gudžinskas pabrėžia, kad vertinant ES poveikį Lietuvos gyvenimui ir visuomenės raidai struktūrinė parama, sudaranti apie 4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, nėra didžiausią naudą teikiantis veiksnys. Svarbiausi pažangos postūmiai buvo prisijungimas prie vidaus rinkos, užsienio kapitalo ir investicijų atėjimas, skandinavų bankų įsitvirtinimas Lietuvoje. Visa tai tiesiogiai atsiliepė BVP augimui, kuris buvo vienas didžiausių tarp visų ES narių. Maždaug dvigubai išaugo ir įvairios gerovės politikos finansavimas.

Maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši.

„Struktūrinės paramos vertinimų yra įvairių. Naujausias tyrimas parodė, kaip struktūrinė parama skatino korupciją šalyse narėse. Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pa­vyzdžiai rodo, kad maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. O tai būtų maždaug trečdalis visos paramos, kurią šios trys šalys gavo iš ES. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši“, – sako mokslininkas.

Vis dėlto, net jeigu iki trečdalio paramos nukeliauja ne visai ten, kur reikia, ES skiriami milijardai sudaro nemažą Lietuvos biudžeto eilučių dalį. Ar politikai ir valstybinės institucijos yra pasirengę jų bent iš dalies netekti ir gyventi taupiau bei racionaliau?

„Nemanau, kad Lietuva labai jau ruošiasi šitam gyvenimui be papildomos fi­nansinės žarnelės. Taip, kartkartėmis apie tai pakalbama, bet bijau, kad kol mes realiai nepajusime, jog esame atskiriami nuo tos masyvios finansinės paramos, tol ir ne­prisirengsime. Net sunku įsivaizduoti, kaip pri­sirengti gyventi be paramos. Tiesiog ateis metas, kai būsime pastatyti į naują si­tuaciją ir joje turėsime kapstytis. Aš, priešin­gai nei kai kurie, sakantys, kad po 2020 m. ateis pasaulio pabaiga, taip nemanau. Kaip iki 2004 m. kažkaip gyvenome, taip gyvensime ir po 2020-ųjų“, – situaciją vertina SEB banko generalinio direktoriaus patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda.

Jo teigimu, svarbesnis klausimas šiuo metu yra tai, kaip pavyks išnaudoti paskutinį dosnų struktūrinės paramos laikotarpį – ar bus elgiamasi panašiai kaip per praėjusį laikotarpį, kai daug pinigų buvo skirta viešosioms erdvėms tvarkyti ir gražinti, kas savaime jokios pridėtinės vertės nekuria, o dažnai dar ir reikalauja papildomų lėšų priežiūrai, ar investicijos bus nukreiptos produktyvesne linkme. Iš šio proceso rezultatų paaiškės, ar 2020-uosius pasitikti bus lengviau.

Biudžetas greičiausiai mažės

Daugelis požymių rodo, kad kito ES finansinio laikotarpio biudžetas gali būti mažesnis – Bendrijoje ir taip apstu finansinių iššūkių bei įtampų. Tai ir Graikijos sunkumai, ir netolygus šalių narių vystymasis, nežinia, kaip baigsis ir Didžiosios Britanijos referendumas dėl išstojimo, galintis pakoreguoti daugelį planų.

Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti.

„Tokiomis aplinkybėmis tikėtis, kad ES biudžetas bus riebesnis, būtų tikrai naivu, nes akivaizdžiai matome, jog šalys vis garsiau kelia balsą dėl optimalaus ES funkcionavimo, dėl to, kuriuos klausimus būtina perduoti jai, o kurie turi būti sprendžiami nacionaliniu lygiu. Gali būti, kad pasigirs tam tikri kritikos balsai dėl centralizuoto biudžeto ir centralizuoto lėšų skirstymo. Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti“, – teigia G.Nausėda.

Nors tiek pagal BVP procentą, tiek pagal vienam gyventojui tenkančią paramą Lietuva gauna bene didžiausią parama visame ES Rytų bloke, tiksliai įvertinti, kiek tai prisideda prie ekonomikos augimo, sudėtinga ir konkrečių tyrimų šioje srityje nėra daug: visuomet sunku atskirti, kiek augimą lemia finansinės injekcijos ir kiek – laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Ekonomisto vertinimu, tai užtikrina apie 2–2,5 proc. papildomą metinį BVP augimą. Netekus tiesioginių injekcijų, svarbesnis bendros rinkos principas niekur nedings.

Reformos laukia ten, kur ES nesikiša

Lietuvos narystės ES patirtis rodo, kad tos viešojo gyvenimo sritys, kurias ES integracija ir teisė apima mažiausiai, yra labiausiai atsilikusios, reformos jose lėčiausiai skinasi kelią. Tai visų pirma švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų sritys. Ar galime tikėtis, kad silpstančią Bendrijos integraciją į plotį pakeis inte­gracija į gylį ir tai pagaliau padės sutvarkyti problemiškiausiais valstybės gyvenimo sritis?

L.Gudžinsko manymu, toks scenarijus mažai tikėtinas, nes bet koks integracijos gilinimas artimiausiu metu vargu ar įmanomas. „Iš kitos pusės, yra daugybė tyrimų, rodančių, kad išorinis ES spaudimas keistis politiniam elitui kovojant su korupcija ar atliekant kažkokias reformas paprastai nėra lemiamas. Ypač tais atvejais, tarkime, gerovės politikoje, kai remiamasi gerųjų praktikų sklaida. Vargu ar pati ES ir jos faktorius čia gali kažką tokio lemti. Esminis dalykas yra politinė valia šalies viduje. Turi ateiti tam tikri lyderiai, o visuomenė turi iš jų pareikalauti, kad būtų daromos esminės reformos šiose srityse“, – įsitikinęs politologas.

Švietimo ar sveikatos apsaugos srityse sektinų pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kaimyninė Estija ėmėsi reformų vos atkūrusi nepriklausomybę ir tūkstantmečių sandūroje, o pasiekti rezultatai yra tikrai neblogi. Be to, Estijos socialinio teisingumo indeksas gerokai aukštesnis tarp visų ES narių, kai Lietuva tėra tarp vidutiniokų.

Tikėtis, jog ES parama ir įtaka paskatins proveržį šiose srityse, neleidžia ir faktas, kad didžioji dalis tiesioginių lėšų iki šiol atitekdavo statybininkams ir jų vykdomiems projektams, ne itin kreipiant dėmesio, kiek darbo vėliau turės rekonstruotos bibliotekos ar ligoninės.

Sunkiausia pasiekti politinį sutarimą

Tyrimai rodo, kad ir politinis sutarimas dėl tų klausimų, kurie yra susiję su tiesioginiu ES teisės perėmimu ar taikymu, parlamente pasiekiamas lengviausiai. Apskritai, kai kuriais vertinimais, iki trečdalio Lietuvos teisėkūros sudaro europinių normų perkėlimas į nacionalinę teisę. Tačiau būtent tose srityse, kurių ES normos neapima, sprendimus priimti sunkiausia.

„Tam yra bent kelios priežastys: kairiųjų ir dešiniųjų jėgų priešprieša, tam tikra poliarizacija ir nesugebėjimas rasti sprendimo ar tęsti pradėtų darbų, dažnai daug ką mėginant keisti. Kitas dalykas – vadinamoji inercija. Sveikatos apsaugos, švietimo politikos ir aukštojo mokslo sektoriuose esama daug sovietinio palikimo. Kažkas reformuota, bet daug kas iki šiol vyksta nuo senų laikų. Ši institucinė inercija, kai nebuvo reformų, dar labiau gilėjo ir atlikti reformas tampa dar sudėtingiau. Tai apsunkina paties konsensuso paieškas“, – padėtį apibūdina L.Gudžinskas.

G.Nausėda priduria, kad nesėkmingos politinio sutarimo paieškos apsunkina ir bet kokį optimalų ES lėšų panaudojimą. Pavyzdžiui, nežinant, kokios siekiame švietimo reformos, pinigų skyrimas tai ten, tai šen bendro vaizdo visiškai nekeičia.

Artimiausi iššūkiai

Taigi artimiausi Lietuvos visuomenės raidos iššūkiai mažai susiję su tuo, kur link vystysis Europos Sąjunga ir kaip jai pavyks susitvarkyti su šiandieninėmis krizėmis. L.Gudžinsko manymu, svarbiausia šiandien – pažaboti korupciją, kurios lygis, ypač savivaldos lygmenyje, tebėra didelis, o tai atitinkamai veikia ir viešąsias paslaugas regionuose. Taip pat būtina realiai susirūpinti socialinėmis problemomis ir užtikrinti jų sprendimo finansavimą bei kaip nors suvaldyti emigracijos iššūkį šalies demografijai.

Norint to pasiekti reikia neišvengiamai didinti valdymo kokybę ir gerinti bendrą politikos turinį. Nors formalios demokratijos procedūros Lietuvoje veikia kone pavyzdingai, žmonės jos veikimu vis tiek yra nusivylę, nepasitiki valstybės institucijomis. Visi šie procesai tarpusavyje susiję.

„Konstatuojame, kad Lietuvoje didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų arba atvirkščiai – išplaunama vidurinė klasė. Patys turime ir mokesčių politikos, ir socialinių išmokų, ir darbo rinkos politikos svertų, kurie tą nelygybę galėtų sumažinti. Bet pirmiausia reikia konstatuoti faktą, kokios yra didžiausios problemos: ar atotrūkis tarp turtingų ir nepasiturinčiųjų, ar negausi vidurinė klasė, kas sukuria pavojų, kad šalis bus nestabili, nes vidurinė klasė dažnai ir stabilizuoja politinį ir ekonominį gyvenimą. O jei jos Lietuvoje nėra, turbūt reikėtų galvoti, ką galima padaryti, kad ji taptų laisvesnė“, – sėkmės receptų ieško G.Nausėda.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Reformų įgyvendinimas ir išsikeltų tikslų pasiekimas yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Todėl pagrindinis klausimas galėtų būti, kodėl kartais pavyksta esminės reformos“, – rašo prof. Vitalis Nakrošis kolektyvinės monografijos „Kada reformos virsta pokyčiais?“ įvade. Vieną iš reformų vangumo priežasčių mokslininkas apibūdina Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio aforizmu: „Visi mes žinome, ką daryti, bet nežinome, kaip būti perrinktiems po to, kai tai padarysime.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius V.Nakrošis (41 m.) apibrėžimą „politologas“ tikslina taip: „Vie­­šosios politikos tyrinėtojas.“

Savaitraščio „Veidas“ teikiamas „Mini No­be­­lis“ prisivijo dešimčių mokslinių darbų autorių po to, kada pernai jam buvo įteiktas Alenos Bru­nowskos apdovanojimas už didelę kompetenciją ir išskirtinius veiklos rezultatus viešojo administravimo srityje.

Apdovanojimą teikia Vidurio ir Rytų Eu­ro­pos viešojo administravimo universitetų bei mo­­kyklų tinklas NISPAcee, tuo pagerbdamas ir lau­­reatus, ir čekės A.Brunowskos (1941–1998) pa­­­siekimus plėtojant viešojo administravimo studijas regione.

Vyriausybės ir jų prioritetai

V.Nakrošis minėtame įvade į 2015-aisiais kar­tu su E. Barcevičiumi, R. Vilpišausku ir ki­tais TSPMI bendraautoriais iš­leistą kolektyvinį veikalą apibūdina naujųjų ES narių būklę: šalyse apstu įvairių kliūčių re­for­moms. Pasak moks­­lininko, viešosios politikos įgyvendinimas Lie­tuvoje nėra išimtis. Pavyzdžiui, nė vienas stra­teginis energetikos pro­jektas nebuvo baigtas per 15 metų iki 2014 m., kai Klai­pėdos uos­te pagaliau buvo atidarytas suskystintųjų gamti­nių dujų terminalas. Net kelios Lietuvos vy­riausybės nesėkmingai vykdė būsto atnaujinimo programą.

„Viešoji politika, angliškai „public policy“, – tai konkretūs valdžios veiksmai. Šis terminas neįprastas tarp politikų, tarnautojų, netgi žurna­listų. Mes dažniausiai kalbame apie politiką, kaip viešųjų reikalų tvarkymą, – „Veidui“ sakė V.Nakrošis.

Monografija „Kada reformos virsta pokyčiais?“ skirta Lietuvos XV Vy­riau­sy­bės veiklai. Tė­­vynės sąjungos-Lietuvos krikš­čio­­nių demokratų partijos lyderio Andriaus Ku­­biliaus vadovaujama Vyriausybė dirbo nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Knygoje, be teorinių dalykų, apžvelgtos daugiabučių namų renovacijos nesėkmės, valstybės tarnybos re­for­ma, as­mens sveikatos priežiūros tinklo restruktūrizavimas, aukštųjų mokyklų val­dymo reforma, Visa­gino atominės elektrinės projekto nesėkmė.

„Penkioliktoji Vyriausybė pirmąkart vyriausybių istorijoje paskelbė, kokie yra konkretūs prioritetai“, – pasirinkimą aiškino V.Nakrošis. Pa­­sak profesoriaus, mokslininkus domina, kaip už viešosios politikos fasado – Vyriausybės pro­gramos vykdoma reali politika, koks atotrūkis tarp fasado ir realios veiklos. „Pasakius, kas yra prioritetai, kartu pasakoma ir kas nėra prioritetai. Atsiranda nepatenkintų interesų grupių, ku­­rioms stinga politinio dėmesio, – aiškino V.Nak­­rošis ir konstatavo: – Maždaug nuo 2010 m. tie prioritetai kuo toliau, tuo labiau buvo at­skiedžiami. Iš esmės prioritetiškumo neliko.“

Tačiau, pasak tyrinėtojo, socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama šešioliktoji Vyriausybė, kuri dirba nuo 2012-jų gruodžio, išsaugojo Vyriausybės veiklos prioritetų planavimą ir jų stebėseną.

V.Nakrošis nušviečia, kaip gyvenimo realijos verčia koreguoti veikimą: „Šių metų pradžioje viešojoje erdvėje kilo rezonansas dėl vaikų, ku­rie buvo įmesti į šulinį. Visuomenei tai darė stip­­rų įspūdį – buvo išspausdintos nuotraukos iš nelaimės vietos, tragedija detaliai aprašyta. Aš patikrinau, ar tarp prioritetinių Vyriausybės užduočių 2016-aisiais yra kova su alkoholio vartojimu, ar įvardytas darbas su socialinės rizikos šeimomis. Dokumente to nebuvo, nors tenai nurodytos 22 prioritetinčs kryptys ir net 162 svarbiausi darbai.

Į Vyriausybės darbotvarkę paminėtos priemonės įtrauktos po to. Vyriausybė pasakė: mes kuriame tarpinstitucinį veiklos planą dėl alkoholio vartojimo mažinimo. Tai geras pavyzdys, kaip greitai gali keistis Vyriausybės darbotvarkė. Pa­vie­­­niai įvykiai gali daryti įtaką politikams: jie priversti šokinėti nuo vieno klausimo prie kito. Dėl nuolat besikeičiančių aplinkybių be aktyvios lyderystės jiems būna sudėtinga išspręsti viešosios politikos problemas.

Politinių blokų sūpuoklės

Ne vien blaškymasis tarp prioritetų tampa politikos kliūtimi. Profesorius konstatuoja: viešosios politikos laukui Lietuvoje būdinga tai, kad vyksta konkurencija tarp dviejų partijų blo­kų, kuriems vadovauja atitinkamai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).

V.Nakrošis teigia: „Sąveika nepakankamai re­miasi politikos turiniu. Mes turėtume konkuruoti, pavyzdžiui, kaip geriausiai spręsti aukštojo mokslo problemas, kaip geriausiai ką nors padaryti energetikos srityje. Tačiau dažnai konkuruojama, remiantis tų politinių partijų blokų santykiais – jų ankstesniais nusivylimais ar ko­kiais nors laimėjimais. Pažiūrėkime kad ir į ato­minės elektrinės projektą. 2008-aisiais LSDP įsteigė koncerną „Leo LT“, tačiau atėjus į valdžią TS-LKD „Leo LT“ buvo likviduotas ir buvo inicijuotas naujas Visagino atominės elektrinės projektas, kuris galiausiai buvo pateiktas referendumui – taip viskas ir pakibo.

Apskritai žvelgiant, priešprieša tarp konkuruojančių politinių blokų užgožia normalią diskusiją apie viešąją politiką – ką reikėtų daryti, tarkime, sprendžiant alkoholio vartojimo, smur­to šeimoje ir kitas problemas. Taigi pats diskursas labai politizuotas ir remiasi politinių blokų konkurencija.“

Kai politinė konkurencija, o ne išmanymas lemia, kas užims vieną ar kitą postą, kuriam rei­­kalinga būtent kompetencija, atsiranda va­di­namoji patronažinė sistema. Šis reiškinys 2011 m. buvo įvertintas jo ir dr. Žilvino Mar­ti­naičio sudarytoje knygoje anglų kalba „Lithua­­nian agencies and other public sector organisations: organisation, authonomy, control and performance“ („Lietuvos agentūros ir ki­tos vie­šojo sektoriaus organizacijos: sąranga, kon­trolė, efektyvumas“).

Komentuodamas knygą V.Nakrošis rašė, kad Lietuvos politinės sistemos švytuoklės prin­­cipas ir konfrontacija tarp svarbiausių partijų gali paaiškinti, kodėl Lietuvoje politizuoti ne tik įstaigų pertvarkymai, bet ir su tuo susiję vadovaujančių valstybės tarnautojų priėmimai bei atleidimai, pavyzdžiui, kada griebiamasi reor­ganizacijos norint „nuimti“ netinkamą va­dovą. Nors ir prisidengiama įvairiais „organizaciniais modeliais“, iš tiesų siekta ir siekiama „pastatyti“ savus žmones.

Pasak tyrimo autorių, Vyriausybės, kurios atė­­jo į valdžią po esminio valdančiosios daugumos pasikeitimo Seime, priėmė sprendimus dėl dviejų trečdalių organizacinių pokyčių (įs­kai­­tant įstaigų panaikinimą). V.Nakrošis ir Ž.Mar­­­ti­nai­tis tada apskaičiavo, kad vidutinis Lie­tuvos viešojo sektoriaus įstaigų amžius buvo apie 9 me­tus, o 16 šalių, su kuriomis lyginta Lie­tuva, pa­na­šių įstaigų amžiaus vidurkis siekė 32 metus.

V.Nakrošis „Veidui“ apibūdino įvairių Lie­tu­­vos politinių partijų kadrų politikos ypatumus. Pasak jo, LSDP turi nemažą kadrų rezervą ir aktyviai skiria juos į postus, TS-LKD rodo daugiau energijos šalindama iš postų politinių konkurentų paskirtus žmones – beje, į jų vietas konservatoriai neretai paskiria kompetentingus profesionalus. V.Nakrošio vertinimu, Dar­bo partijai dažnai trūksta tinkamų kandidatų į pos­tus, kurie jai tenka pagal partinius susitarimus. „Darbiečiai“ sukasi iš padėties siūlydami įmo­nių, žinybų tarnautojams stoti į partiją ir ža­dėdami už tai greitą karjerą.

TSPMI profesorius „Veidui“ sakė, kad moks­lo įstaigų bei aukštųjų mokyklų finansavimo tvarka neskatina viešosios politikos tyrimų: „Lie­tuvoje yra arti 50 aukštųjų mokyklų. Py­ragą išdalijame visiems po ploną riekelę.“

Dalis nereformuoto finansavimo eina sistemai palaikyti, pavyzdžiui, administracijos al­goms ir kitoms valdymo išlaidoms. Tačiau mokslininką stumia į priekį anaiptol ne materialiniai interesai. „Tyrimas man yra kaip de­tektyvas. Pavyzdžiui, kas nors pateikė įstatymo projektą, paskui staiga tai buvo atšaukta. Aiš­kinamės, kokie interesai paskatino tai pa­daryti. Smalsumas yra svarbiausias mokslininko motyvas“, – „Veidui“ aiškino V.Nakrošis, pel­nęs sa­vait­raščio „Mini Nobelį“.

Vitalis Nakrošis

Gimė 1975 m. sausio 25 d.

1993–1997 m. studijos VU TSPMI, bakalauro laipsnis.

1997–1998 m. studijos Londono universitete, magistro laipsnis.

2000–2004 m. doktorantūra VU TSPMI, daktaro laipsnis.

Publikacijos anglų k. 2000-2012 m. (įskaitant publikacijas su bendraautoriais): per 30 pozicijų.

Valstybės valdymo tobulinimo komisijos (Saulėlydžio komisijos) narys: 2006–2008, 2011–2012, 2013 – iki dabar.

Kelių dešimčių tyrimo bei vertinimo projektų vadovas arba dalyvis.