Prieš 690 metų, 1323 m. sausio 25 dieną, mūsų sostinė pirmą kartą paminėta rašytiniuose istorijos šaltiniuose, o tai pagal tradiciją ženklina jos įkūrimo datą.

Būtent 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, besivadinęs Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karaliumi, Žemgalijos valdovu ir kunigaikščiu, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems, gerbiamiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando miestų reikalų valdytojams, tarėjams bei piliečiams ir bet kokios padėties amatininkams nusiuntė savo pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą. Savo laiškuose jis pakvietė įvairių šalių pirklius, amatininkus, gydytojus ir žemdirbius, taip pat riterius atvykti ir įsikurti jo valdomoje valstybėje, žadėdamas jiems kuo geriausias gyvenimo ir darbo sąlygas. O baigdamas tą raštą pabrėžė: „Duota mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais švento Povilo atsivertimo dienoje.“

Ar nesuklydo kunigaikštis Gediminas?
Šiandieną, žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, geografinė mūsų sostinės padėtis jame atrodo keistoka ir gana nepatogi: nuo jos iki Baltarusijos sienos vos 17 km. Kita charakteringa aplinkybė: sostinės apylinkėse, gretimuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, mūsų tautiečių gyvena nedaug – tad gal vieta sostinei iš tiesų buvo pasirinkta netinkama?
Šis klausimas ypač aktualus mums buvo XX a. pirmoje pusėje, bet iš dalies ir dabar toks yra. Mat kaimyninėse šalyse niekada netrūko ir netrūksta tikrų ir tariamų istorikų, atkakliai tvirtinančių, kad Vilnija – nuo seno baltarusių ar lenkų žemė, kad lietuvių čia niekados nėra buvę. O ir pats Gediminas tikriausiai baltarusis, nes jis – baltarusių žemių vienytojas, vienas iš šimto garsiausių Baltarusijos istorijos asmenybių, kaip ir Mindaugas, Jogaila, Vytautas ar Švitrigaila…
Bet labiausiai čia nuo seno aktyvūs kaimynai lenkai, galbūt todėl, kad jų pozicijos, argumentai kur kas silpnesni – bent jau vertinant istoriniu požiūriu. Savo pretenzijoms į Vilniją pagrįsti jie yra sukūrę net ne vieną pseudoteoriją, o labiausiai paplitusi – apie lenkų belaisvius. Neva XIII–XIV a. lietuvių kariai paėmė į nelaisvę daugybę lenkų, kurie liko Vilniaus krašte, čia jų palikuonys, per šimtmečius gerokai pagausėję, gyvena ir dabar.
Tačiau istorijoje minimas ne vienas atvejis, kai tie belaisviai grįždavo į tėvynę. Pavyzdžiui, 1325 m. kunigaikštis Gediminas sudarė sąjungą, nukreiptą prieš kryžiuočius, su Lenkijos karaliumi Vladislavu Lokietka, o kad ji būtų tvirtesnė, išleido už jo sūnaus Kazimiero savo dukterį Aldoną, kuri iškeliavo į Lenkiją net su 24 tūkstančiais ta proga paleistų lenkų belaisvių.
Progų grįžti namo belaisviams buvo ir daugiau, pavyzdžiui, kunigaikščio Jogailos vedybos su Jadvyga 1385 m., ir pan. Todėl jų palikuonių versijos nepalaikė net dauguma lenkų istorikų, kalbininkų, tarp kurių ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, tarpukariu, 1934–1935 m., tyrinėjusi Vilniaus apylinkių gyventojų kilmę ir tautinę sudėtį: jeigu lenkų, senovėje užklydusių į LDK, ir buvo, tai jie, svetimoje aplinkoje gyvendami, seniai asimiliavosi, nutautėjo.

Vilnius buvo išimtis
Labai gaila, bet mes nežinome, kas buvo kunigaikščio Gedimino tėvai ir seneliai, nedaug geriau pasisekė ir karaliui Mindaugui: kad iš tikrųjų egzistavo ir Lietuvą valdė jo tėvas narsus kunigaikštis Ringaudas (ar Rimgaudas?), daugelis mūsų istorikų nenori tikėti. Bet mes ir vieną, ir kitą, o juo labiau Kęstutį ar Vytautą, laikėme ir visada laikysime saviškiais, lietuviais. Juo labiau kad ir archeologų nuomone, visa dabartinė Lietuva, Vilniaus kraštas ir net teritorijos iki Polocko ar Minsko nuo seno buvo gyvenamos baltų ar lietuvių. Archeologų žodžiais, vietos gyventojų laidojimo būdas, atrastos aprangos liekanos, papuošalai, įrankiai, ginklai, radiniai nesiskiria ir jų nebūtų galima priskirti kitam etnosui. Negana to, prof. Algirdo Gudavičiaus nuomone, „šių dienų Rytų Lietuva, ypač jos vidurinė ir iš dalies pietinė dalis, buvo lietuvių genties, išplitusios didesnėje šių dienų Lietuvos teritorijos dalyje, lopšys“.
Tą patį tvirtina ir daugelis kitų autorių, pavyzdžiui: „Šalčininkų kraštas priklauso teritorijai, kurios gyventojus jau XI a. metraščiai vadino lietuviais. Tarp Nemuno (nuo Merkio žiočių), Neries, Širvintos, Vilnios žemupio ir Merkio baseine gyveno gentis, kurios pavadinimas vėliau davė vardą valstybei ir tautai“ (Algirdas Buchaveckas). Arba: „Vilnius nuo žiliausios senovės buvo tirštai gyvenamoje srityje, kuri istorinių laikų pradžioje vadinama Lietuva. Čia buvo Lietuvos valstybės lopšys ir branduolys“ (Adolfas Šapoka). Ta proga ne pro šalį prisiminti, kad iki pat XIX a. pabaigos net nebuvo vartojamas Aukštaitijos pavadinimas, o kalbėta ir rašyta – Lietuva, nes Žemaitija buvo lyg ir visai kitas kraštas. Pavyzdžiui, katalikiškas laikraštis, leistas Tilžėje 1889–1896 m., vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.
Pagaliau apie neabejotiną šio krašto lietuviškumą praeityje kalba ir jo vietovardžiai, hidronimai – pačiame Vilniuje ir toli į Rytus nuo jo. Todėl priekaištauti Gediminui, kad LDK sostinę jis įkūrė netinkamoje vietoje, būtų naivu. Jis buvo išmintingas valdovas, puikus strategas, didžiulės Gediminaičių dinastijos pradininkas, o jo sostinei pasirinkta vieta XIV a. buvo patogi dėl daugelio priežasčių.
Pilį ir miestą, pastatytą Neries ir Vilnios santakoje, kuo toliau nuo Prūsijos, nuo Marienburgo, buvo patogiau ginti nuo nekviestų svečių, nes pavojingiausi tais laikais buvo kryžiuočiai: jie ne kartą kėsinosi į Gedimino sostinę, bet visada nesėkmingai. Antra vertus, ties Vilniumi tada kryžiavosi svarbūs prekybos keliai, jungę svarbiausius Rytų Europos prekybos židinius, todėl svetimšaliams pirkliams miestą pasiekti buvo nesunku.
Tiesa, žymiu prekybos centru Vilnius tapo ne iš karto – XIII–XIV a. labiau garsėjo Kaunas ir Polockas. Tačiau Lietuvos didieji kunigaikščiai daug nuveikė ugdydami sostinę, suteikė visokių lengvatų jos pirkliams. Jau XV a. Vilnius pralenkė Kauną pagal prekybos apimtis ir tapo pagrindiniu Lietuvos prekybos centru, o XVII a. jo prekybos laivynas buvo dvigubai didesnis nei Kauno.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.

Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma.

Dar kartą skaitinėjant Nobelio premijos laureato mintis kyla paprastas klausimas. Ar Vilnijos lenkiškų mokyklų moksleiviai skatinami perskaityti bent jau Č. Milošo „Tėvynės ieškojimą“ – knygą, kurioje skausmingai sprendžiama tautinės tapatybės problema. Kiek pavyko sužinoti – ne. Juk Č. Milošas nėra mėgstamas lenkų nacionalistų rašytojas. Kaip beje, ir lietuvių nacionalistų…

O juk kaip tik šio abiejų tautų genijaus lobyne galime rasti daugelio Vilnijos problemų sprendimo raktą.

Dar įdomiau, ar Vilnijos lenkų mokyklose bent paminimas Oskaras Milašius, kurį ne tik giminaitis Česlovas laikė vienu didžiausių 20 amžiaus Europos poetų ir kuris, kitaip nei labiau išgarsėjęs pusbrolis, sąmoningai pasirinko būti lietuvis ir tarnauti Lietuvai? Nors buvo gimęs ir augęs net ne Lietuvoje, o pačioje Baltarusijos gelmėje.

Dar įspūdingesnis pavyzdys – Žemaitijos bajorai Narutavičiai, kurių vienas tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o antras buvo Vasario 16-osios akto signataras ir, manoma, netgi asmeniškai parašė jo tekstą.

Galima pririnkti daugybę pavyzdžių ir argumentų, kurie įrodys, kad tėvynė nėra fatumas. Ji nėra genetiškai užprogramuota, kaip teigia visų šalių kraštutiniai nacionalistai. Kaip tik toks gyvenimo ir mokslo paneigtas primityvus supratimas ir kelia didžiausius konfliktus.

Tėvynę galima rinktis. Tėvynės galima ieškoti ir netgi skausmingai blaškytis tarp dviejų pasirinkimų. Ypatingai šiuolaikiniame pasaulyje. Bet taip buvo visada. Ir kuo toliau, tuo labiau tėvynė bus kiekvieno mūsų sąmoningas pasirinkimas.

Teisingai save suvokti Vilnijos gyventojams labai padėtų ir Č. Milošo „Ulro žemė“, parašyta dar gyvenant Amerikoje. Šioje knygoje jis garbina tą „mistinę Lietuvą“, kuri daugeliui ne tik LDK, o ir didžiosios Lenkijos šviesuolių buvo dvasios tėvynė. Beje, kreipdamas link Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“, Č. Milošas čia teigia, kad „tėvynė yra tos pačios srities sąvoka kaip mitas ir legenda“. Ir „Tėvynė yra didelis mūsų vaizduotės kūrinys ir poreikis…“

Taigi kiekviena tėvynė, šalis, valstybė kuriama tokią ją turėti norinčių žmonių. Kaip gražiai šis supratimas atitinka kito poeto – Justino Marcinkevičiaus redaguotą mūsų Konstitucijos preambulę ir antrąjį jos straipsnį teigiantį, kad VALSTYBĘ KURIA TAUTA. Žinoma, tai yra politinė tauta, kuri apima visą etninę Lietuvos įvairovę.

Ar grynais lenkais save įvardijantys ir pagal Varšuvos rinkiminius scenarijus sumaištį Vilnijoje keliantys politikieriai supranta kokiame pavojingame žaidime jie dalyvauja? Ar jie laiko save lenkiškai kalbančiais lietuviais ir to paties politinio kūno nariais kaip ir visa Lietuva, ar galvoja priklausą kažkam kitam? Ar jie kuria tą pačią šlovingos Lietuvos legendą, kaip broliai Lavrinovičiai krepšinyje, ar gyvena visai kitame naratyve? Pagaliau: ar jie laiko savo tikrąja tėvyne Lietuvą ar Lenkiją?

Tai labai rimti klausimai, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Ypač tiems, kurie yra davę priesaiką Lietuvai.

Žinoma, niekas negali versti žmogaus rinktis tą tėvynę, kurios jis nenori. Ypatingai dabar, Lietuvai ir Lenkijai tapus Europos Sąjungos narėmis, situacija tapo labai palanki taikiam ir laisvam tautų sambūviui. Juk dabar galima puikiausiai gyventi kitoje šalyje ir turėti visas teises. Žinoma, išskyrus vieną – galimybę sėdėti valstybės, kuri tau yra antraeilė, parlamente ir spręsti tos šalies likimą. Teks tenkintis galimybe dalyvauti vietos valdžios rinkimuose. To tikrai gana.

Prieš du dešimtmečius Lietuvai ir Lenkijai išsivadavus iš imperinės priespaudos nebuvo pakankamai aiškiai pasakyta žmonėms: štai čia yra Lietuva ir jūs visi esate kviečiami į šios valstybės kūrimo šventę. Bet jeigu jūs norite priklausyti kitai tėvynei – jūsų valia. Niekas už tai nebaus ir nediskriminuos. Galite būti kitos valstybės piliečiai ir kuo laimingiausiai gyventi čia. Niekas jūsų neišvarys.

Štai tada būtų atsiradęs skaidrus aiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė. O jau po to, apsisprendus ir pasirinkus, atsiranda ir pareigos.

Nežinau, gal dar nevėlu tą padaryti? Mažiausia ko dabar reikia, tai konfrontacija, kurią savais tikslais kursto Lenkijos politiniai vanagai. Beje, daug gudresni už lietuviškuosius.

Štai Lenkijos užsienio reikalų ministras, kovinės patirties įgijęs draugaudamas su tikrais, o ne folkloriniais talibais, dabar siūlo Lietuvai „susikalbėti su savo piliečiais“. Tačiau jis nepasako, kaip tą padaryti, jei tie piliečiai nenori mokytis lietuviškai. Kaip su jais kalbėti: lenkiškai? Tą siūlo garsusis Lietuvos (?) europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.

Tas pats ministras Sikorskis (ach, tos lietuviškos paralelės, kaip ir rokiškėno Lenkijos prezidento Komarovskio, išvadinusio Lietuvą ožka!) priekaištauja Lenkijos lietuviams, kad jie atsisako savo laisvės rašyti vietovardžius dvejomis kalbomis. Bet nutyli, kad tai Lenkija juos pavertė Vilnijos problemų ir didžiojo žaidimo tenai įkaitais, kas apskritai yra labai neteisinga ir žiauru.

Tad pastarasis Seinų krašto lietuvių sprendimas yra labai išmintingas. Gal net vertėtų pagalvoti apie galimybę atsisakyti Lenkijos pilietybės ir priimti lietuvišką? Šiaip ar taip didžiojoje Lenkijos politikoje jie nieko nereiškia, o tik naudojami kaip įrankis spaudžiant Lietuvą. O kuo toliau tuo labiau polonizuojami – kartais netgi prievartiniu būdu – ir politiškai aktyvizuojami Vilnijos lenkai kitame Seime bus dar didesnė, galbūt, net lemianti jėga. Peržengti 5 proc. barjerą ir Seime sudaryti įtakingą frakciją pastarąjį kartą jiems pritrūko vos 0,21 procento…

Bet svarbiausia dabar – išvengti dar didesnės konfrontacijos, kuri į naudą tik lenkų vanagams.

Todėl būtina paprašyti savų nacionalistų elgtis protingai ir nelįsti su savo propaganda ir renginiais į Vilniją, o visiems kitiems vėl prisiminti nuo Sąjūdžio laikų pamirštą pareigą atsigręžti veidu į šiuos Lietuvos pamirštus žmones. Kitaip agresyvus polonizacijos procesas įgaus dar didesnį pagreitį.

Ir netrukus beliks liūdnai skėsčioti rankomis, kad kažkur išnyko dar viena dalis Lietuvos…

Prieš 60 metų, 1950–1951 m., Vilniją, ypač jos mokyklas, pagal komandą iš Maskvos užgriuvo nauja, dar viena polonizacijos banga, kurios pasekmės jai skaudžiai atsiliepia ir šiandien.

Per visą istoriją Vilniaus kraštą nutautinti bandyta daugybę kartų ir įvairiais būdais. Vilnijai labai pakenkė mūsų didikų, bajorų sulenkėjimas, prasidėjęs po Liublino unijos 1579 m., nepadėjo jai ir dvasininkų veiksmai. Vilniaus vyskupijos vadovybės politika buvo nesuvokiama, nes pagrindiniai jos principai buvo tokie: katalikų tikėjimas – lenkų tikėjimas, lietuvių kalba – pagonių kalba, Dievas jos nesupranta. O XX amžiuje svarbiausiu šio krašto nutautinimo įrankiu tapo mokykla.
1920–1939 m. lenkų okupacinė valdžia labai nuožmiai persekiojo lietuviškas mokyklas Vilnijoje: tiek joms, tiek mokinių tėvams krovė didžiules baudas, 1921 m. be ceremonijų į gatvę iš jos patalpų išmetė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, grūdo į kalėjimus mokytojus ir pan. O 1936 m., matydama, kad kitaip lietuvių neįveiks, ji beveik visas lietuviškas mokyklas uždarė. Bet ir tada lietuviai nepasidavė: vietoj mokyklų kūrė skaityklas ir jose bandė mokyti vaikus lietuviškai, tęsė savo kilnų darbą, kol sulaukė 1939 m. rudens, kai bent dalis Vilnijos grįžo Lietuvai.
Tiesa, ir tada čia mokytis lietuviškai nebuvo lengva: pakenkė ir naujos okupacijos, karas, Armijos Krajovos siautėjimai, vargingas pokaris – trėmimai ir t.t. Bet pamažu reikalai ėmė gerėti, dauguma lenkų uždarytų mokyklų buvo atkurtos, deja, tai tęsėsi tik iki 1950 m. rudens.

Maskva – prieš lietuviškas mokyklas

Tada, žinoma, gavus griežtą nurodymą iš Maskvos, spalio 1 d. išėjo labai slaptas LKP(b) CK nutarimas “Dėl priemonių darbui tarp Lietuvos TSR gyventojų lenkų pagerinti”. Prieš tai šis klausimas buvo apsvarstytas audringame CK biuro posėdyje. Kodėl Maskvai staiga parūpo Vilnijos lenkų reikalai, galime tik spėlioti. Gal tai buvo tradicinės imperialistų politikos “skaldyk ir valdyk” apraiška – kiršinti lietuvius su lenkais? Gal bandymas pričiupti lietuviškuosius nacionalistus, atkeršyti jiems už niekaip neįveikiamą ginkluotą pogrindį ar surengti dar vieną nelengvą proletarinio internacionalizmo egzaminą LTSR, LKP(b) vadams, ypač Antanui Sniečkui? O gal Kremliaus valdovai tikėjosi (ir labai apsiriko!), kad lenkiškai agituojant įpūsti komunizmo idėjas Lietuvos lenkams seksis lengviau, nei rusiškai ar lietuviškai?
Apie tai ne kartą buvo užsiminta minėtame CK biuro posėdyje: “Reikia padėti dirbantiesiems įsisavinti marksizmą. Mes to pasieksime tada, kai leisime literatūrą kalba, kurią žino visi gyventojai.” Pagaliau dėl lenkiškų mokyklų stokos Maskva buvo gavusi skundų iš Vilnijos. Vienas Širvintų rajono kolūkietis net rašė, kad dėl to žmonės kolūkiuose prastai dirba…
Vis dėlto aptariamasis LKP(b) CK biuro posėdis nebuvo visai standartinis ir sklandus: jame vyko aštrūs ginčai, o tai pasitaikydavo nedažnai. Du prieštaringai vertinami CK biuro nariai – Justas Paleckis ir Mečislovas Gedvilas tuomet pareiškė, kad rengiamas dokumentas pradės naują Vilnijos polonizaciją. Negana to, jie tvirtino, kad šio krašto gyventojai iš dalies neapsisprendę dėl savo tautybės ir paprastai vadina save “tuteišiais”, o tai iš dalies sulenkinti lietuviai (tai, beje, pripažino ir lenkų mokslininkė Halina Turska, tarpukariu atlikusi specialius tyrimus). Taigi “pabrėžimai, kad jie yra lenkai, reikš tos lenkinimo politikos tęsimą, kurį vedė buržuazinė lenkų vyriausybė”.
Tačiau A.Sniečkus neleido svarstymui pakrypti rizikinga kryptimi – suabejoti Maskvos išmintimi. Juk dar neseniai, 1948 m. pradžioje, LKP(b) vadas, pasiūlęs VKP(b) CK sekretoriui G.Malenkovui neforsuoti žemės ūkio kolektyvizacijos tempų, gavo iš jo tokį pamokymą: “Draugas Sniečkau, jūs galite ginčytis su žmona. CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi.”
Todėl, nors posėdžio dalyviai ir nepateikė originalių siūlymų, o apsiribojo pritarimais Maskvai ir, žinoma, dviejų minėtų maištininkų triuškinimu, nutarimas išėjo dalykiškas, solidus ir, regis, net nekenksmingas: ruošti kuo daugiau mokytojų lenkų mokykloms, aprūpinti jas vadovėliais, leisti masinę politinę literatūrą lenkų kalba, organizuoti šimtą agitatorių, mokančių lenkiškai, ir tam skirti 75 tūkst. rublių.

Kaip vyko tarybinė polonizacija

Labai charakteringa, kad minėtame LKP(b) CK nutarime nebuvo nė žodžio apie tai, jog Vilnijoje reikia išnaikinti visas lietuviškas mokyklas ir vietoj jų steigti lenkiškas. Bet tie, kurie inspiravo to dokumento atsiradimą, mokėjo skaityti tarp eilučių ir netrukus ėmė piktai kritikuoti švietimo ministrą V.Knyvą, esą šis nevykdo CK nurodymų jau 1949–1950 mokslo metais steigti lenkiškas mokyklas.
Neilgai trukus ir prasidėjo juodas darbas, kuriam vadovavo ir kurį prižiūrėjo, kaip ir dera, LKP(b) CK skyriaus vedėjo pavaduotojas V.Vidmontas ir švietimo ministro pavaduotoja V.Vyšniauskaitė: jie kartu su ministerijos atstovais J.Cukerzisu ir B.Purviniu važinėjo po Vilniaus kraštą ir per trumpą laiką iki 1955 m. įkūrė net 367 lenkiškas mokyklas: pradines, septynmetes, vidurines – vietoj lietuviškų ir net rusiškų. Jos steigtos net ir ten, kur jokių lenkų nebuvo, tarkime, Molėtų, Širvintų rajonuose.
Žinoma, mūsų tautiečiai savo vaikus bandė ginti nuo naujos, priverstinės polonizacijos: rinko nepatenkintų gyventojų parašus, rašė skundus. Bet atkovoti teisę mokytis gimtąja kalba pavyko labai nedaug kur. Tuometinio Eišiškių rajono Naujadvario kaimo žmonės vieningai pasipriešino J.Cukerzisui, neleisdami paversti savo mokyklos lenkiška. Vietiniai gyventojai neleido sulenkinti ir Vilniaus rajono Žagarės kaimo mokyklos, nors valdžia atkakliai tam priešinosi.
Beje, nepamirškime, kokie laikai tada buvo. Vilnijoje daug kas dar prisiminė Armijos Krajovos siautėjimus, lietuvių žudymą, kartu vyko ir “lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų” trėmimai, areštai. Todėl žmonės buvo įbauginti, daug kur nedrįso priešintis valdžiai, taigi lietuviškų mokyklų naikinimas tęsėsi dar ir 1956-aisiais, ir 1957-aisiais. Tai buvo, anot žinomo veikėjo S.Tichonovičiaus, Stalino dovana lenkams. Negana to, Vilnijoje buvo sugalvota ir kitokių priemonių lietuvybei naikinti: visagaliai kolūkių pirmininkai grasino mokinių tėvams atimti sodybinius sklypus, neduoti ganyklų, jeigu šie leis vaikus į lietuviškas mokyklas.
Taip lietuviškų mokyklų šiame regione beveik nebeliko, ištisa gyventojų karta buvo sulenkinta, žinoma, kaip ir vėlesnės. Tai buvo didžiulis nuostolis mūsų tautai, skriauda tūkstančiams vaikų, tapusių politinių žaidimų aukomis. Todėl po J.Stalino mirties sušvelnėjus režimui žinomi mūsų mokslo, meno veikėjai dėl to ėmė protestuoti. Pradžią tam padarė rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, kuris pasinaudojo savo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputato statusu ir jos sesijoje 1956 m. lapkričio 29 d. pasakė gerai argumentuotą, karštą kalbą, pareikšdamas, kad “lenkiškų mokyklų steigimas lietuvių gyvenamuose plotuose yra priešingas Didžiojo Lenino nustatytai tautų apsisprendimo ir jų broliškumo politikai. Jis griauna tautų draugiškumo principą… Lenino paskelbti tautų laisvės, apsisprendimo ir draugiškumo principai turi būti griežtai vykdomi gyvenime. Visiems lietuviams turi būti lietuviškos mokyklos!”
Šios kalbos to meto laikraščiai, žinoma, nepaskelbė, bet išgirsta ji buvo visoje Lietuvoje – jos tekstas ėjo per žmones. Nors ir labai nebejaunas, bet kovingai nusiteikęs literatūros klasikas kartu su Vincu Mykolaičiu-Putinu ir prof. Juozu Balčikoniu net buvo užsimoję šiuo reikalu kreiptis į Maskvą, į patį K.Vorošilovą, tuo metu TSRS Aukščiausiojo Tarybos prezidiumo pirmininką. Tiesa, šio ketinimo neįvykdė, užtai kartu su Kipru Petrausku, Baliu Dvarionu, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene ir kitais garsiais mūsų žmonėmis 1956 m. lapkričio 4 d. premjerui Motiejui Šumauskui pasiuntė protesto laišką: “Mes, žemiau pasirašę, prašome Partiją ir Vyriausybę apsvarstyti susidariusią padėtį Vilniaus krašto švietimo darbe ir kuo skubiausiu laiku atitaisyti daromą Vilniaus krašto liaudžiai ir mūsų tarybinei respublikai didelę skriaudą.”
O Antanas Venclova raštu kreipėsi į A.Sniečkų, Motiejų Šumauską, J.Paleckį, atkreipdamas jų dėmesį dar ir į lietuvių nutautinimą, vykdomą Baltarusijoje.
Matyt, visa tai padėjo šiek tiek pristabdyti Vilnijos polonizaciją per mokyklas. Nuo 1957 m. Vilniaus rajone ėmė daugėti gerų naujienų. Štai Marijampolio kaime pradinę lietuvišką mokyklą ne tik pavyko apginti nuo polonizacijos, bet ir išplėsti iki vidurinės. Tai daugiausia jos įkūrėjo mokytojo Viliaus Siemaškos ir ilgamečio direktoriaus Algimanto Masaičio pastangų ir darbų vaisius. Savo laimėjimais švietimo darbe ši mokykla išgarsėjo visoje Lietuvoje, ypač tuo, kad čia galėjo mokytis ir vaikai iš lietuviškų Baltarusijos salų – Gervėčių, Pelesos, Apso ir kt. Net du šimtai jų čia gavo brandos atestatus, o vėliau tapo gydytojais, mokytojais, agronomais, kitaip tariant, buvo išgelbėti nuo nutautinimo.
Atkūrus nepriklausomybę lietuviškų mokyklų Vilnijoje šiek tiek pagausėjo, keletas jų buvo pastatyta Šalčininkuose, Jašiūnuose, visai neseniai – Maišiagaloje. Bet jų likimas ir toliau lieka neaiškus, o švietimo problemų Vilnijoje tebėra daug.

"Veido" archyvas

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos

1920 m. spalio 8 d. generolo Lucjano Želigowskio vadovaujama lenkų armija, sulaužiusi tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pradėjo puolimą ir jau spalio 9 d. užgrobė Vilnių.

Lietuvių ir lenkų ginčas dėl Vilnijos prasidėjo seniai, dar kai ir vienus, ir kitus valdė kaizerio vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma, lenkai jau tada tvirtai tikėjosi užvaldyti visą Lietuvą, bet ypatingas “simpatijas” reiškė Vilniui: savo laiške kaizeriui Vilhelmui II vadino jį antrąja Lenkijos sostine, tvirtino, kad šis miestas lenko širdžiai toks pat brangus kaip ir Varšuva. Šioms valstybėms paskelbus nepriklausomybę konfliktas dar labiau paaštrėjo: kaimynai kėsinosi į mūsų istorinę sostinę, maža to, net nenorėjo pripažinti mums teisės turėti atskirą, nepriklausomą valstybę. Todėl su jais teko ne tik ginčytis, bet ir kariauti, tos kovos prasidėjo dar 1919 m. sausį, o ypač svarbios ir sunkios buvo 1920-ųjų rudenį.

Derybos po derybų

Stiprios kariuomenės neturinti Lietuva dėjo daug pastangų, bandydama išspręsti savo sienų, taip pat ir Vilnijos, klausimą taikiai, įrodinėdama savo teises į šį kraštą, apeliuodama į Vakarų valstybių, pasaulio viešąją nuomonę. Čia mums šiek tiek padėjo Antantė, bet visai ne todėl, kad būtų rėmusi Lietuvos nepriklausomybę. Anaiptol, ji, ypač Prancūzija, visada buvo lenkų pusėje, tačiau tikėjosi, kad pagerėjus abiejų šalių santykiams Lietuva savo noru atsidurs lenkų glėbyje, ir tada Lenkija taps dar stipresnė.

To paties, žinoma, siekė ir Lenkija, bet ji, turėdama milijoninę armiją ir matydama atkaklų lietuvių nenorą atgaivinti uniją, tikėjosi savo tikslą pasiekti karine jėga. Tačiau atvirai tą daryti tuo metu, kai plačiai pasklido JAV prezidento Woodrow Wilsono idėjos apie tautų apsisprendimą, buvo nepatogu, ir Antantė vis ragino lenkus spręsti savo problemas su kaimynais geruoju.

Todėl 1919–1920 m. vyko ne tik ginkluoti konfliktai: tarp Kauno ir Varšuvos kursavo įgalioti atstovai, vyko susitikimai, derybos – tik gerų rezultatų pasiekti jose vilties buvo maža, nes šalių pozicijos buvo nesutaikomos. 1920 m. rugpjūčio 26–30 d. lenkų karinė delegacija lankėsi Kaune, tačiau ji tik reikalavo, kad Lietuva sudarytų palankiausias sąlygas jai kariauti su Rusija, tam tikslui net atiduotų tik ką iš bolševikų atgautą Vilnių, o nieko nežadėjo mainais. Maža to, tuo pat metu lenkai pradėjo puolimą Pietų Lietuvoje, todėl derybos nutrūko.

Vis dėlto diplomatai ir toliau veikė, keitėsi piktomis notomis. Lenkija vis skundėsi Tautų Sąjungai, kad “lietuvių kariuomenė yra bolševikų armijos sąjungininkė ir Lietuvos vyriausybė yra virtusi Sovietų vyriausybės įrankiu”, todėl prašė “gelbėti Lenkiją nuo širdgėlos kovoti su tauta seserimi”. Lietuva savo ruožtu siūlė nustatyti teisingą skiriamąją liniją tarp abiejų kariuomenių.

Rugsėjo 16–18 d. Kalvarijoje vykusios derybos žlugo, o netrukus lenkai pradėjo naują didelį puolimą Sūduvoje. Lietuva nebe pirmą kartą kreipėsi pagalbos į Tautų Sąjungą, bet laimėjo nedaug: atsirado tarptautinė karinė komisija lietuvių ir lenkų ginkluotam konfliktui stebėti vietoje, o Lenkija sutiko dalyvauti naujose derybose Suvalkuose. Kaip vėliau pripažino žymus mūsų diplomatas Petras Klimas, “mums nebuvo išeities, sukandę dantis vėl turėjome eiti į derybas, leistis į kompromisus ir dėkoti Santarvei už pagalbą”.

Iš tiesų tada lenkams visai nerūpėjo susitaikyti su Lietuva. Todėl jų lyderis Jozefas Pilsudskis davė savo delegacijai tokius nurodymus: kaltinti, pulti Lietuvą, o svarbiausia – reikalauti, kad nustatant naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos Varėnos geležinkelio stotis būtų priskirta lenkams, ir vilkinti derybas iki spalio 9 d. Lietuvai atstovavo diplomatai Kazys Balutis, Voldemaras Černeckis, kariškiai gen. ltn. Maksimas Katchė, mjr. Aleksandras Šumskis ir Mykolas Biržiška.

Be abiejų pusių delegacijų, dalyvavo ir stebėtojai – anglai, amerikiečiai, spalio 5 d. į Suvalkus atvyko ir Tautų Sąjungos karinė komisija. Regis, tai turėjo ne tik suteikti deryboms solidų pobūdį, bet ir užtikrinti teisingus, abi puses tenkinančius jose priimtus sprendimus. Deja… Garbieji stebėtojai visiems maloniai šypsojosi, kalbėjo apie būsimą gražią kaimynų draugystę, net pažadėjo Lietuvai Daugpilį, Liepoją ir dalį Rytprūsių. Tačiau pritarė visiems lenkų reikalavimams ir net sankcionavo jų spalio 3 dieną įvykdytą Varėnos stoties užgrobimą.

Lietuvai teko sutartį pasirašyti – juk joje bent buvo numatyta nutraukti karo veiksmus, o nauja demarkacinė linija nubrėžta taip, kad Vilnius liko mūsų pusėje.

Želigovskiada

Ne veltui britų politikos vilkas Davidas Lloydas George’as yra pasakęs, kad nėra tokios sutarties, kuri apsaugotų nuo klastos ir veidmainystės.

Dar 1918 m. lapkritį J.Pilsudskis buvo išleidęs įsakymą formuoti lietuvių ir baltarusių diviziją, kurios oficialus uždavinys buvo gražus – ginti Lietuvą ir Baltarusiją nuo bolševikų. O tikrasis tikslas – užgrobti šias šalis ir prijungti prie Lenkijos, bet jį teko maskuoti, tad ir divizijos pulkai gavo Vilniaus, Gardino, Minsko ir net Kauno pavadinimus. Tačiau lietuvio ten nebuvo nė vieno, o suviliotų baltarusių, lenkų – nemažai. 1919 m. rudenį jau buvo dvi tokios divizijos, abi 1920 m. spalio pradžioje sutelktos Gardino ir Lydos rajone.

Tada J.Pilsudskis pasikvietė generolą L.Želigovskį ir liepė jam žygiuoti į Vilnių, pasiskelbus maištininku: “Bolševikai atidavė Vilnių Kauno vyriausybei. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, istorija mums neatleis”.

Mūsų valdžiai šie lenkų planai nebuvo paslaptis, dar rugsėjo 25-ąją ji pasiuntė telegramas į Paryžių ir Londoną: “Lenkai nori okupuoti Vilnių. Reikia energingos akcijos”. Tačiau prancūzai kaip paprastai rėmė Lenkiją, o anglus J.Pilsudskis mulkino – pažadėjo jiems nepulti Lietuvos.

Vien savo jėgomis apginti Vilniaus niekaip negalėjome, visoje mūsų kariuomenėje tada tebuvo apie 17 tūkst. karių, o L.Želigowskio žinioje – 15 tūkstančių, jis puolė siauru ruožu Rūdninkų–Jašiūnų kryptimi, iš kairės ir dešinės jį turėjo saugoti ir remti ištisos dvi lenkų armijos, 80–90 tūkst. karių. Tuo tarpu beveik visa mūsų kariuomenė, gerokai nukentėjusi per kautynes Seinų krašte, tebebuvo Pietų Lietuvoje, o skubiai permesti ją ginti Vilniaus buvo neįmanoma: vienintelį geležinkelį lenkai užblokavo užėmę Varėnos stotį.

Suvalkų sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d. 24 val. vakaro, o jau spalio 8 d. 6 val. ryto prasidėjo Želigowskio “maištas”. Kai kurie lenkų istorikai ir dabar tvirtina, kad vietos gyventojai sutiko jo divizijas kaip išvaduotojus, nors iš tikrųjų jie gerokai nukentėjo nuo tų “išvaduotojų” savivalės ir plėšimų. O lenkų valdžia tada skelbė, kad lietuviai atidavė Vilnių geruoju, nesipriešindami. Tačiau pasipriešinti pagal išgales bandyta – 4-asis pėstininkų pulko batalionas dvi valandas atkakliai gynė tiltą per Merkio upę Jašiūnuose, Rūdninkų irgi nebuvo lengva užimti. Todėl, nors ir planuota dar tą pačią dieną įžengti į Vilnių, to padaryti nepavyko.

Gavusi žinių apie Jašiūnų užėmimą, mūsų Užsienio reikalų ministerija nedelsdama nusiuntė lenkams paklausimą, ką tai reiškia. Varšuva pranešė nieko apie tai nežinanti.

Paryžiuje prieš lenkų veiksmus protestavo ir Antantės pagalbos šaukėsi mūsų diplomatas Oskaras Milašius – juk sulaužyta karo veiksmų nutraukimo sutartis, pasirašyta Tautų Sąjungos stebėtojams dalyvaujant. Beje, ji toje organizacijoje 1922 m. sausį net buvo oficialiai įregistruota 221-uoju numeriu – argi tai ne Lenkijos pasityčiojimas iš tarptautinės teisės? Tačiau tai buvo tuščios pastangos: anglai dar bandė gėdinti, barti lenkus, bet, prancūzams tvirtai juos užtariant, nurimo. Maža to, naudodamiesi proga broliai latviai užėmė Ilukstę, kėsinosi į Zarasus.

Žinoma, ir šiuo atveju, kaip vykstant kovoms Seinų krašte, vadovavimas mūsų kariuomenei nebuvo tinkamas – dėl žemos mūsų karo vadų kvalifikacijos turimos pajėgos nebuvo gerai panaudotos. Spalio 9 d. Lietuvos valdžios įstaigos, o vėliau ir kariuomenės daliniai skubiai paliko Vilnių. Tą pačią dieną po pietų, kaip oficialiai pranešta, miestą užėmė “lietuvių ir gudų kariuomenė”.

Tuo metu prancūzai nepailsdami kurstė L.Želigowskį žygiuoti toliau, į Kauną: tai, jų nuomone, geriausia priemonė Lenkijos problemoms su Lietuva išspręsti galutinai. Šis, ilgai nelaukdamas, Vilniuje papildęs savo divizijas, amunicijos atsargas, taip ir bandė daryti, bet prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų buvo sustabdytas.

1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje buvo surašytas dar vienas paliaubų protokolas, Vilnija beveik 20 metų atsidūrė svetimųjų valdžioje. Spalio 9-ąją, Suvalkų sutarties ir sostinės praradimo dieną, kasmet minėdavo visa Lietuva – tai buvo ne tik gedulo, bet ir susitelkimo bei vilties diena. Lenkų planai tada užvaldyti Lietuvą žlugo, bet nebuvo palaidoti: tarpukariu galimybės juos įgyvendinti ne kartą buvo svarstomos, ypač kai to meto Lenkijos vadovai žadėjo žygiuoti į Rytus kartu su Hitlerio vermachtu. O Vilnių jie tikėjosi užkariavę visiems laikams, nes gavo Tautų Sąjungos palaiminimą. Laimei, istorija nusprendė kitaip.