Šv. Kryžiaus bažnyčia ir pirmieji pranciškonai Vilniuje. Pranciškonų kankinystės atminimas. Trys kryžiai. Pranciškonų kvartalas prie Trakų gatvės. Konventualai. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia ir vienuolynas. „Baltoji Ponia“. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Bernardinai. Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio bažnyčia ir vienuolynas. Šv. Onos bažnyčia. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir vienuolynas.

Irena VAIŠVILAITĖ

Šventojo Pranciškaus Asyžiečio brolių ir seserų daliai krikščioniškojoje Vilniaus istorijoje verta skirti atskirą pasivaikščiojimą. Pradėti derėtų nuo Šv. Kryžiaus, arba Bonifratrų, bažnyčios, primenančios seniausiąjį Lietuvos pranciškonų konventą ir brolių kankinystę kunigaikščio Algirdo laikais. Pranciškonų šaltiniai mena ir dar ankstesnius kankinius – Gedimino laikais Vilniuje žuvusius pranciškonus. Pirmieji pranciškonai Lietuvoje atsirado dar anksčiau – valdant Mindaugui. Iš pranciškonų buvo parinkti ir pirmieji Vilniaus vyskupai – Andrius ir Jokūbas. Vyskupas Andrius buvo Elžbietos, Lenkijos sosto įpėdinės Jadvygos motinos, nuodėmklausiu. Manoma, kad būtent jis paskatinęs Jadvygą tekėti už Jogailos. Andrius mokėjęs lietuviškai, per savo vyskupavimo dešimtmetį padėjęs Vilniaus vyskupijos pamatus, ant kurių statė jo įpėdiniai.

Taigi nuo Daukanto aikštės, kur kadaise galbūt stovėjo legendinio Lietuvos pranciškonų globėjo Petro Goštauto rūmai, pro Šv. Kryžiaus bažnyčią, mininčią Vilniuje pralietą pranciškonų kraują, eikime link pranciškonų konvento ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios Trakų gatvėje.

Yra keli būdai ten nukakti. Galime Universiteto gatve išeiti į Dominikonų gatvę, už sankryžos su Vokiečių gatve tampančią Trakų gatve, ir ja traukti link senosios miesto sienos, dabar – Pylimo gatvės.

Nuo Bonifratrų bažnyčios į Dominikonų gatvę galima patekti ir per paradinį Krašto apsaugos ministerijos kiemą ir Šv. Ignoto gatvę.

O galima ilgesniu keliu kilti Liejyklos gatve aukštyn, tada pasukti į kairę Vilniaus gatve, kuri atves iki sankryžos su Trakų gatve. Užkopus Liejyklos gatve aukštyn verta atsigręžti – nuo čia atsiveria puikus vaizdas į Trijų Kryžių kalną.

Trijų kryžių paminklas stovi senų kryžių, pastatytų Vilniaus kankiniams pranciškonams atminti, vietoje. Betoninį paminklą 1916 m. suprojektavo gabus jaunas architektas Antanas Vivulskis, kuris netrukus padėjo galvą, gindamas Vilnių nuo bolševikų. Šitie trys kryžiai buvo sovietų valdžios sunaikinti. Paminklas atstatytas prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, 1989 m., tačiau jau be įrašo, jog tai paminklas kankiniams pranciškonams.

Iš šios vietos žvelgiant į kylančius virš Vilniaus kryžius, o apačioje, prie Lietuvos Prezidentūros, stovinčią kuklią Šv. Kryžiaus bažnyčią, sunku nepagalvoti apie Lietuvos valstybės ir krikščionybės ryšį. Viena vertus, tas ryšis labai stiprus ir esminis, antra vertus – jis pastebimas tik žiūrint iš tam tikro taško. Stovint tiesiai priešais Prezidentūrą, nei Trijų kryžių, nei Bonifratrų bažnyčios nematyti – tam reikia paeiti į šalį arba palipti aukščiau.

Trakų gatvės kairėje pusėje, einant nuo miesto centro, ribojamas Pranciškonų ir Kėdainių gatvių, stovi Vilniaus pranciškonų konventas. Senesniais laikais šis konventas užėmė ištisą didelį kvartalą. Dabar vientisa jo teritorija suardyta, dalis pastatų ir sienų nugriauta.

Iš Trakų gatvės į buvusį vienuolyną ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią įeinama per skverelį – buvusias kapines. Arčiau gatvės stovi graži barokinė Suzinų giminės koplytėlė ir paminklas tarpukario Vilniaus merui, garsiam labdariui ir visuomenininkui Juzefui Montvilui.

Legendinė pranciškonų konvento istorija sako, kad jį XIV a. pabaigoje, dar iki Lietuvos krikšto, įkūręs Vilniaus vaivada Petras Goštautas. Pagonims išžudžius prie jo rūmų įsikūrusius mažesniuosius brolius, Goštautas vėl pranciškonus pakvietęs į Vilnių ir apgyvendinęs juos netoli miesto sienos, įtvirtintoje vietoje, vadintoje Smiltyne.

Nauja, didelė konvento bažnyčia buvusi pašventinta XV a. pradžioje. Vėliau ir bažnyčia, ir konventas daugybę kartų degė, buvo plėšti. Iš pagrindų kompleksas atnaujintas XVIII a. pabaigoje. Vėliau vienuolyną ir bažnyčią dar nuniokojo Napoleono kariuomenė.

Caro valdžia už aktyvų pranciškonų dalyvavimą sukilimuose vienuolyną ir bažnyčią uždarė, pastatus atėmė, turtingą, per du tūkstančius knygų ir rankraščių turėjusią vienuolyno biblioteką konfiskavo. Bažnyčioje buvo įrengtas archyvas, vienuolyne – įstaigos ir lombardas.

Tarpukario metais pranciškonai bažnyčią ir dalį vienuolyno atsiėmė ir pradėjo restauruoti, bet sovietų valdžia vėl vienuolyną ir bažnyčią uždarė. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bažnyčioje buvo archyvas. Praėjusio amžiaus pabaigoje nugyventi vienuolyno pastatai buvo atnaujinti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bažnyčią atsiėmė pranciškonai konventualai. Atgijo religinis gyvenimas, bažnyčios pastatą pradėta atnaujinti. Bažnyčios atgavimu rūpinosi jos prieškarinis rektorius tėvas Kamilis Velymanskis. Kaip daugelis Vilniaus kunigų, jis buvo 1949 m. sovietų valdžios areštuotas ir nuteistas kalėti Sibire. Ten pasižymėjo kaip uolus kalinių ir ištremtųjų ganytojas. Iš Sibiro sugrįžęs negavo leidimo dirbti Vilniuje ir kunigavo prie Baltarusijos sienos, Medininkuose. Jo rūpesčiu pranciškonų konventualų veikla Lietuvoje nenutrūko, o 1998 m. jiems buvo perduota ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Praėjus metams nuo bažnyčios atgavimo tėvas Kamilis peržengė amžinybės slenkstį…

Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios pastate istorijos ir negandų pėdsakai akivaizdūs, tačiau matyti ir naujas senos šventovės gyvenimas. Restauratorių atidengtas raudonas mūras su padegintų plytų ornamentu gotikinis, menantis XV–XVI a. Tada pastatytas ir apvalus bokštas, tikriausiai laiptinė. XVIII a. konvento ir bažnyčios atnaujinimą liudija labai įdomus barokinis fasadas, kuriame matyti senas ir didingas gotikinis portalas.

Bažnyčios fasadas primena, kad visas senasis Vilnius sakytum susivilkęs vieną ant kito kelis rūbus. Gotikinius senųjų miesto pastatų mūrus dažniausiai dabina barokiniai apdarai, o jų lopai – vėlesnių laikų priedai.

Prieš įžengiant į bažnyčią verta apžiūrėti jos šone stovintį pagrindinį vienuolyno korpusą. Tai geriausiai išlikęs XVIII a. vienuolyno pastatas Vilniuje. Priešingai, nei tradiciškai įsivaizduojama, šis vienuolynas nebuvo nei asketiškas, nei niūrus. XVIII a. architektai rūpinosi patalpų grožiu ir patogumu. Tuo metu, plintant raštingumui, pradėta projektuoti didelius langus, kad užtektų šviesos skaityti. Be to, stengtasi, kad patalpos būtų gerai vėdinamos. Nors jokios nereikalingos prabangos pranciškonų konvente nebūta, jis buvo erdvus, šviesus, malonus gyventi. Tačiau įdomu, kad į judresnį bažnyčios kiemą išeina koridoriaus langai, o vienuolių celės langais atgręžtos į vidinį, uždarą kiemą, taigi buvo galvota apie vienuolių rimtį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

3 klausimai apie šilumos  ūkį ir šildymo kainas Vilniaus vicemerui Valdui Benkunskui

– Nors dažnai teigiama, kad prekių ir paslaugų kainą lemia rinkos dydis, šilumos kainoms masto ekonomijos dėsniai negalioja – Vilniuje šildymas gyventojams kainuoja brangiau nei kai kuriuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Kodėl?

– Kiekvienas miestas turi savo specifiką. Vilniaus atveju galima sakyti, jog konkurencija šilumos gamybos sektoriuje nesuveikė, nes visų pirma „Vilniaus energija“, kaip nuomininkė, 15 metų buvo nesuinteresuota, kad atsirastų nepriklausomų šilumos gamintojų, o šie būtų skatinami mažinti kainas ir taip konkuruoti. Buvo vienas monopolinis žaidėjas su dideliais pajėgumais, o jo pagrindinis interesas buvo ne šilumos kainos vartotojams mažumas, bet kuo didesnis pelnas.

Antra priežastis, kodėl Vilniuje, turinčiame didžiausią vartotojų skaičių, neveikia masto ekonomija, yra ta, kad šilumos gamybos šaltiniai pas mus – neefektyvūs ir seni, jie yra dujiniai, miestas neperėjo prie biokuro.

Ilgą laiką, ypač 2010–2012 m., kai vyko valstybės kova su koncernu „Gazprom“ dėl dujų kainos, o ši kaina buvo pasiekusi nežmonišką lygį, vartotojai mokėjo labai brangiai. Vėliau, kai atsirado dujų terminalas, o dujų kaina sumažėjo, tai pasijuto ir vartotojams.

– „Vilniaus energija“ praėjusią savaitę visą sostinės šilumos ūkį perdavė savivaldybės įmonei Vilniaus šilumos tinklams. Tai vadinama „Rubikono eros“ pabaiga. Kokių permainų sostinės šilumos ūkyje galima tikėtis?

– Vilniaus tarybos tikslas buvo susigrąžinti iš privatininko šilumos tinklus, ir daugiau apie jokias partnerystes negali būti nė kalbos. Reikia ant kojų pastatyti savo įmonę, veikti visiškai skaidriai, atverstos knygos principu, atlikti modernizaciją, kuri būtina tam, kad būtų užtikrinta mažiausia kaina vartotojams. 15 metų istorija parodė, kad tokio sektoriaus, kaip šilumos ūkis, kurio paslauga gyventojams yra būtina ir kurios jie negali atsisakyti, negalima atiduoti verslui. Nes verslas suinteresuotas pelnu ir socialinė funkcija jam mažiausiai rūpi.

Savivaldybei perėmus šilumos tinklus padėtis neišvengiamai keisis. Jau dabar pradedame derybas su „Lietuvos energija“, kuri Jočionių gatvėje planuoja statyti kogeneracinę elektrinę. Ši turės du blokus – atliekų ir biokuro, ir kai bus pastatyta ši jėgainė, energijos gamybos struktūra Vilniuje pasikeis, o tai leis mažinti šilumos kainą. Žinoma, pirmiausia reikia susitarti su „Lietuvos energija“, nes savivaldybė siekia tapti jėgainės akcininke, kad galėtų turėti įtakos reguliuojant šilumos kainą.

Be to, Vilniaus šilumos tinklai turi peržiūrėti ir kitus šilumos gamybos resursus, nes kai kurie katilai vis dar veikia deginant mazutą.

– Na, o kaip šilumos kainą paveiks PVM lengvatos šildymui panaikinimas? Kiek šiluma dėl to brangs vilniečiams ir kitiems Lietuvos gyventojams?

– Matematika labai paprasta: jei PVM didės nuo 9 iki 21 proc., vadinasi, šiluma brangs 12 proc.

Dėl jautriausių socialinių sluoksnių, kuriems taikomos lengvatos, sprendimo dar nėra, nes Vyriausybė blaškosi. Dabar nustatyta, kad kompensuojama tiems vartotojams, kurių mėnesio sąskaita viršija 20 proc. pajamų. Šias lubas buvo žadama sumažinti iki 10 proc., dabar, kiek teko girdėti, siūloma 15 proc. Bet kokiu atveju didžiajai daliai vilniečių šiluma dėl šio sprendimo brangsta 12 proc.

gatve

Gatvės veidas. Palyginti su senosiomis Europos sostinėmis, Vilniaus gatvės gyvenimas nebuvo toks spalvingas ir triukšmingas, kaip daugelis įsivaizduoja. Tačiau tiek viduramžiais, tiek Renesanso laikotarpiu didikų dvaruose smagaus šurmulio netrūko.

„Rėžti į akis nepatogias tiesas, pašiepti visuomenės ydas ir nevykusią politiką, sugebėti pasijuokti iš savęs, o tada jau ir iš kito – tam tikras stiprybės ženklas, kuriuo anksčiau pasižymėdavo po kauke veidą slepiantis juokdarys“, – pasakoja gatvės teatro festivalių užsienyje dalyvis, bene vienintelis šio žanro puoselėtojas Lietuvoje aktorius Viačeslavas Mickevičius.

„Le Artist“ pseudonimu prisistatantis 31 metų artistas ir šiandien geba įsijausti į viduramžių ar Renesanso laikotarpio juokdario vaidmenį: žongliruoti, važiuoti vienračiu, užburti gatvės žiūrovus taip, kad šie pamiršę viską akimirksniui sustotų.

Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą.

Kratytis gana dažnai lipdomos juokdario etiketės V.Mickevičius neskuba: jo teigimu, šią profesiją daug kas interpretuoja neteisingai. „Pasakyti tiesą į akis šiandien reikia ne mažesnės drąsos nei anuomet“, – savo argumentą pateikia Jono Vaitkaus auklėtinis.

„Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą“, – patvirtina Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja istorikė Jolanta Karpavičienė.

Tačiau išties juokdario fenomenas Lietuvoje suklestėjo Žygimanto Senojo, jo žmonos Bonos Sforcos bei jų sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikais. Jam iki gyvos galvos tarnavo dešimtimis skaičiuojami juokdariai lenkai, vokietis, graikas ir pan. Vieni jų miegojo prie valdovo miegamojo, kiti lydėdavo jį kelionėse ir nuolat patarinėjo, linksmino. Jie turėjo skaityti ar groti jam valgant. Mirus juokdariui, valdovas skubiai jį pakeisdavo kitu. Juokdariai buvo raštingi, grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gerai orientavosi užsienio realijose ir kaip penkis pirštus išmanė dvaro gyvenimą.

Renesanso epochoje, kai žmogus išmoko pasijuokti iš savęs, valdančiųjų dvarai buvo sunkiai įsivaizduojami be juokdario vaidmens. Šiuo metu bene žinomiausias ir į istoriją įėjęs Žygimanto Senojo mylimas juokdarys – Stanislovas Stančikas, garsėjęs savo gebėjimu itin taikliai pasijuokti iš dvarui nepalankių asmenų. Rašytiniuose šaltiniuose išlikę duomenų, kad amžininkai jo labai nemėgo, nes bijojo jo įžvalgų.

Jei tikėsime istoriniais duomenimis, XVIII a. juokdario reikšmė valdovo rūmuose menko, ir, tikėtina,  persikėlė į gatvės gyvenimą.

Taigi, kaip tuo metu atrodė Lietuvos gatvės?

Siauresnės, tamsesnės ir pavojingesnės

XVII a. tyrinėjantis kultūros istorikas humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Paknys sako, kad šurmulio, tarkime, Vilniaus gatvėse nebūdavo daug: saulei nusileidus žmonių jose praktiškai nelikdavo. Tai lėmė mūsų miesto specifika. Žiburiai atsirado tik XIX a., o XVII–XVIII a. ieškoti nuotykių tamsoje ryždavosi retas.

Keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas.

To meto visuomenės gyvenimo neapibūdinsi kaip itin liberalaus: net ir iš kitų šalių atvykę amatininkai turėdavo įsirašyti į miesto bendruomenę ir mokėti mokesčius. Viešesni visuomenės renginiai buvo bažnytinės šventės ir didikų atvykimas į Vilnių, tuomet būdavo rengiamos medžioklės, repetuojami šokiai, vykdavo iškilmingos didikų puotos.

Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės teigimu, keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas. Taigi gatvėse vis dažnesni galima pamatyti vaidinimą, ypač populiarus tampa įvairių mokslo pasiekimų demonstravimas.

Tiesa, bet kokiam viešam susibūrimui būtinas valdžios leidimas. „Netgi norint surengti teatro trupės pasirodymą ar koncertą visuomet reikia leidimo. Repertuaras turi būti iš anksto suderintas. Net jei dainininkė atlieka biso nenumatytą kūrinį, ir dar, neduok Dieve, lenkų kalba, gali tikėtis labai didelių nemalonų“, – istorija virtusius įvykius primena J.Mulevičiūtė.

Panašūs pasirodymai būdavo rengiami geležinkelio stotyje, nuomojamose salėse, o gatvėse praeivių nuotaiką skaidrindavo tik barzdotų rusų rylininkų melodijos bei gazuoto vandens ir ledų prekeiviai.

Apie ankstesnį Vilniaus gatvės gyvenimą paklaustas etnologas Libertas Klimka skaičiuoja jį nuo savo vaikystės metų. „1947 m. Vilnius skendėjo griuvėsių krūvose. Jos buvo virtusios to meto vaikų žaidimo aikštelėmis. Jose rasdavome visko, ko reikia žaisti karui“, – pokario metus prisimena pašnekovas.

Bet gyvenimas palengva tvarkėsi: J.Stalinas liepė griuvėsius sutvarkyti, tada radosi aikščių ir skverų, Vilniaus senamiesčio gatvės praplatėjo. Tiesa, šurmulio ir linksmybių gatvėse dėl to daugiau neatsirado. Kaip bene didžiausią to laikotarpio pramogą etnologas prisimena vaikų pamėgtą reginį – kartą per savaitę pasirodančius šungaudžius, kurie gaudydavo benamius šuniukus. Vaikai kaip įmanydami mėgindavo nelaimėlius išlaisvinti, bet šungaudžiai būdavo akyli.

Iš kultūrinių to laikotarpio pramogų „Veido“ pašnekovai mini visų lauktą cirką, kurio palapinė nusidriekdavo ties Baltuoju tiltu, vasaros teatrus, tačiau akivaizdu, kad šurmulio nebūdavo daug: žmonės nesijautė saugūs, bijojo dėl savo likimo (saugumiečiai iš pamokų išsivesdavo vaikus, bet kam galėdavo būti užvesta asmens byla).

Iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų.

Bėgant metams gatvės gyvenimo daugėjo, radosi neformalių judėjimų: vadinamuoju brodu su kompanija vaikštinėjo Vytautas Kernagis, Lukiškių aikštėje šurmuliavo mūsų kultūros elitas – Tomas Venclova su bendraminčiais ir kt.

L.Klimka linkęs apgailestauti, kad iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų. Kartais išties susidaro įspūdis, kad kaimiečiai, atsikėlę į miestą, tvarkosi pagal savo supratimą, tačiau vis dar nejaučia Vilniaus specifikos, grožio, unikalios jo istorijos.

Nepaisant paminėtų tamsiųjų pusių, vis dėlto akivaizdu, kad situacija šiandienos miestų gatvėse nepalyginti šviesesnė nei ankstesniais dešimtmečiais.

V.Mickevičius – aktorius su gatvės juokdario kauke

Viduramžių dvasia alsuojančius pasirodymus šiandien Vilniaus skveruose didžiųjų švenčių metu miestelėnams rengiantis Rusų dramos teatro aktorius V.Mickevičius svajoja, kad ir Lietuva ateityje galėtų pasigirti savu Monmartru. Nors daugelis teatralų nėra susižavėję dainas rašančio ir jas atliekančio bardo artistine veikla gatvėje, jis pats sako, jog tai artima jo širdžiai, todėl nesiliauja svajoti, kad gatvės artistų veikla ilgainiui galėtų pakeisti miesto veidą.

Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį.

Žinoma, prie to turėtų prisidėti ir miesto valdžia. „Tarkime, šiandien dažną artistą atbaido vien popierizmas: nesu girdėjęs, kad kitoje kurioje šalyje gatvės artistams reikėtų vietos valdžios pritarimo norint rodyti savo trukius. O Vilniuje net policija nežino, kaip reaguoti į ugnimi spjaudantį gatvės juokdarį. Kitas momentas – dalis išdailintų miesto erdvių vilniečiams tapo neprieinamos. Tarkime, atnaujintame Bernardinų sode lankytojus pasitinka lentelė su užrašu, kad draudžiama važiuoti dviratininkams ir vaikščioti su šunimis. Įsivaizduokite, kokia dalis žmonių jau atkrinta. Nors vieta sutvarkyta, be žmonių ji – lyg automobilis be degalų. Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį“, – įsitikinęs V.Mickevičius.

Išties pakanka įsivaizduoti, kaip tai trauktų vietinių ir miesto svečių dėmesį. Kodėl Vilniaus ar Pilies gatvė negalėtų panėšėti į Vakarų Europos gatves? Anglija garsėja Koven Gardenu, Prancūzija – Monmartru, Barselona, Olandija taip pat turi senas, savo istorija ir gyvybe pulsuojančias gatves, kuriose rengiami įspūdingi artistų pasirodymai. Vienas labiausiai turistų ir pasaulio artistų dėmesį prikaustančių renginių kasmet vyksta Škotijoje. Kodėl nepasekus šios šalies pavyzdžiu?

„Būtent joje pirmą kartą ir išvydau profesionalų gatvės teatrą. Galima sakyti, kad jis tapo savotiška mano mokykla bei galimybe tobulėti“, – pasakoja gatvės praeiviams savas žaidimo taisykles primetantis artistas.

Stebint jo pasirodymus sunku atsakyti, kas būtent praeivius priverčia stabtelėti ir išstovėti nekrustelėjus kone valandą. Žongliruojantis, balansuojantis, vienračiu važinėjantis, spjaudantis ugnimi ir pavydėtinai puikų ryšį su publika išlaikantis V.Mickevičius daugelį savo gerbėjų pirmųjų pasirodymų metu pribloškia tuo, kad neprašo pinigų.

Kiekvienam reikėtų pamatyti, kas nutinka su publika po šio žmogaus triukų: tiek seni, tiek maži nekantraudami laukia, kada galės įmesti po banknotą ar monetą. Taigi šio gatvės artisto kepurė netrukus sužvanga ir suspindi naujomis eurų monetomis ir kupiūromis.

Paklaustas, ar bent įtaria, kodėl gatvės praeiviai jam tokie dosnūs (per vieną gatvės pasirodymą Viačeslavas susižeria apie šimtą eurų), pašnekovas neslepia, kad beprotišku tempu alsuojančiame gyvenime sustabdyti savais reikalais užsiėmusį ir skubantį žmogų nėra paprasta. Tačiau jis turi savų gudrybių, kaip išlaikyti dėmesį, todėl žmogus dažnai ir pamiršta kur ėjęs, o po pasirodymo negaili pinigėlio.

Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti.

Iš keturių vaikų šeimos kilęs V.Mickevičius sako, kad didžiosiose Europos sostinėse gatvės pasirodymai išsigimsta: „Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti. Tarkime, iš tų, kurie atėjo po vieną, prašoma svaro, o iš visos šeimos – jau penkių. Žinote, tuomet visa magija ir prigęsta. Gatvės artisto honoraras – lyg Kalėdų stebuklo laukimas. O čia staiga viso to nebelieka, pasirodymas išvirsta į eilinį apsipirkimą prekybos centre… Žmones atbaido kas kelias minutes su kepure praeinantys ir už vieną ar kitą pokštą susimokėti prašantys juokdariai.“

Iš aktorinio bado (po uostamiestyje baigtų studijų, dramos teatrą uždarius dėl itin prastos būklės, Viačeslavui, kaip ir daugeliui jo bendrakursių, teko galvoti, kuo verstis) bene seniausio amato ėmęsis aktorius pripažįsta: šis užsiėmimas viliojo jį nuo mažumės. Įsiklausęs į savo tėvų (istorikų) patarimą gyvenime užsiimti tuo, kas iš tiesų patinka, sako šiandien suprantantis, kad jis ne dirba, o mėgaujasi mėgstama veikla.

Kandumą, aštrų protą ir liežuvį iš savo amžiną atilsį temperamentingos močiutės paveldėjęs V.Mickevičius gimė ir augo Vilniuje, tačiau kone septynetą metų su visa šeima praleido Trakų rajone, kur vertėsi tuo, ką užsiaugindavo savame ūkyje. „Prieš eidamas į mokyklą pamelždavau karves, o į parduotuvę su tėvais vykdavome kartą per pusmetį degtukų ir kavos“, – prisimena ypatingą meilę žirgams ir knygoms iki šiol puoselėjantis pašnekovas.

Ne kartą kritęs nuo žirgo, susilaužęs stuburą ir pėdos kaulus, jis medikų buvo raginamas pereiti per kabinetus ir „susiveikti“ invalidumą, tačiau į tokius pasiūlymus numojo ranka. Nepaprastai įdomų gyvenimą susikūręs V.Mickevičius sako šiandien gyvenantis iš teatro, renginių vedimo ir gatvės cirko.

Savo pasirodymus miesto gatvėse vadindamas Dievo dovana, jis linki kiekvienam aktoriui išmėginti šį kelią „Jei tikėsime, kad yra karjeros laiptai, tai gatvė – kiekvieno aktoriaus karjeros liftas“, – juokauja rusiško kraujo turintis Viačeslavas.

Pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Savo dainų tekstais ir pasirodymais jis pasakoja aplinkiniams unikalias istorijas ir svarsto, kad dainuoti apie vidinius savo išgyvenimus bei patiriamas būsenas neverta: jos įdomios tik jam pačiam. O štai socialinė tematika ir vadinamosios nepatogios dainos randa atgarsį daugelio žmonių širdyje. Taigi pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Priešingai nei daugelis jaunų žmonių, Viačeslavas šiandien nesiblaško: jis žino, kad gerasis vyrų amžius teatre prasideda tik nuo penkiasdešimties (būtent tada galima tikėtis daugiausiai vaidmenų). O gatvėje vaidinti, jo nuomone, galima dar ilgiau. Kaip pavyzdį jis mini kone 70 metų sulaukusį italą Dino Lampa ir žada sekti jo pėdomis.

Įsipareigoti ir susituokti lietuvis neskuba: žavėdamasis savo tėvų santuoka prasitaria, kad ir pats norėtų moters visam gyvenimui. Bet atsitrenkti į tokią, kuri daug skaitytų ir suprastų jį vos iš poros žodžių esą nėra lengva.

Silpnybę XIX a. ir viskam, kas su juo susiję, jaučiantis menininkas daug ką tinkamo savo namams randa sendaikčių turguose, o tuomet telieka daiktus atgaivinti ir prikelti naujam gyvenimui.

Buvusiame tėvų sodo namelyje (12 km už Vilniaus) šiandien įsikūręs aktorius tikina kartais nė nežinantis, kur dėti savo algą, – jo poreikiai gana kuklūs. Pamatęs, kad drabužiai išeina iš mados, o mašinos sugenda, V.Mickevičius vis dažniau investuoja į gyvenamąją erdvę ir jo gatvės pasirodymams būtiną atributiką.

„Reiklus sau, nuolat atnaujinantis ir peržiūrintis savo repertuarą ir pastebintis, ką daro jo kolegos kituose kraštuose“, – paklaustas, ko reikia norint būti geru gatvės artistu, vardija Viačeslavas.

Amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra labai gerai pasakęs apie lobių ieškotojus: negalima nustoti kasti, net jei ir labai pavargote, – gal kaip tik šią akimirką iki aukso skrynios tetrūksta vienintelio kastuvo grybšnio. „Kartais visiems mums atrodo, kad labai pavargome, nebeturime jėgų, bet tokiomis akimirkomis iki tikslo, iki didžiojo lūžio būna likusios penkios minutės“, – neabejoja V.Mickevičius.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.

BFL

Arūnas MILAŠIUS

Artėjant turistinio sezono pradžiai verslas jį pasitinka dviem naujienomis: viena ta, kad į Vilnių plūstelėjo tiek turistų, jog jiems jau sudėtinga rasti nakvynę, nes trūksta apgyvendinimo įstaigų. Antra žinia – viešbučiai pakilo į kovą su privačius būstus nuomojančiais piliečiais, nes mano, kad konkurencijos sąlygos nevienodos.

Apie atsigavimą ir turistų srauto augimą kol kas galime kalbėti tik Vilniuje. Kurortai dar nerado kuo pakeisti pajamų, kurias sunešdavo rusų turistai, dingę, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Keliautojus iš Rytų keičia lietuviai, tačiau mūsiškiai išleidžia kur kas mažiau ir būstą nuomojasi trumpiau nei rusai.

„Dar nebuvo tokio sezono, kad nuo metų pradžios neturėtume kur apgyvendinti turistų. Vilniuje tiek daug renginių, kad atvažiuojančiųjų daugiau, nei yra viešbučių numerių“, – pasakoja Kęstutis Ambrozaitis, įvažiuojamuoju turizmu užsiimančios UAB „Lithuanian Tour“ generalinis direktorius ir Nacionalinės turizmo verslo asociacijos valdybos pirmininkas.

Palangoje butus nuomojančių žmonių daugėja. Rinka perpildyta.

Keliautojų šuolį lėmė tai, kad sostinėje pradėta rengti ypač daug verslo ir pramoginių renginių. Turizmo asociacijos vadovo žiniomis, panaši padėtis ir Taline, kur viešbučių numerių kur kas daugiau nei mūsų sostinėje.

Kurortuose tokių džiaugsmo šūksnių kol kas negirdėti. „Palangoje butus nuomojančių žmonių daugėja. Rinka perpildyta. Be to, mums neramu, kad mažėja rusų. Iš kitos pusės, tikimės, kad dėl teroro grėsmės mažiau lietuvių keliaus į Turkiją bei Egiptą ir užsuks pas mus“, – lūkesčiais dalijasi Irena Švanienė, visuomeninės organizacijos „Svetingas šeimininkas“, vienijančios apartamentų nuomotojus, vadovė.

Turistai kainų nepakėlė

Nors Vilniuje turistų daugėja, sostinėje dirbantys verslininkai sako, kad kainų didinti negali. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, kai kuriuose segmentuose jos netgi krito.

Vidutinės kainos, palyginti su pernai metais, krito nuo 10 iki 20 proc.

„Turistai renkasi pigiausią sektorių. Savo svečių namuose matome, kad klientų priviliojame tik tada, kai taikome dideles nuolaidas. Vidutinės kainos, palyginti su pernai metais, krito nuo 10 iki 20 proc.“, – įspūdžiais apie naują sezoną dalijasi Rolandas Kasparaitis, UAB „Rolvinkas“, valdančios trejus svečių namus su 150 vietų ir septynis trumpalaikei nuomai skirtus butus, direktorius. Įmonėje dirba, atsižvelgiant į sezoną, nuo 20 iki 40 žmonių.

Verslininkas nurodo ir kitą priežastį, kodėl kainos krinta, – tai milžiniška konkurencija. Prieš keletą metų sostinėje veikė 4–5 svečių namai, šiandien – 22-eji. Kiek padaugėjo nuomojamų butų, niekas nežino. Toks augimas atsirado dėl santykinai lengvo įėjimo į rinką – užtenka įrengti patalpas ir apie paslaugas paskelbti „Booking.com“ arba „Airbnb.com“. Jei kaina bus tinkama, klientai važiuos.

Vienas pagrindinių sostinės trūkumų – nėra pramogų ir veiklos, dėl kurios žmonės čia praleistų ne dvi tris dienas kaip dabar, o bent savaitę.

„Vilniuje pagrindiniai turistai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai. Vakarų europiečių mažiau. Vasarą gana daug italų ir ispanų, kurie ieško vėsesnio klimato“, – pasakoja R.Kas­paraitis ir pastebi, kad vienas pagrindinių sostinės trūkumų – nėra pramogų ir veiklos, dėl kurios žmonės čia praleistų ne dvi tris dienas kaip dabar, o bent savaitę.

Verslininkas sako, kad viešbučiai be reikalo mėgina kovoti su privačių būstų nuomotojais, nes į tokius būstus važiuoja kitokie keliautojai nei į viešbučius. Apartamentus renkasi tie, kurie nori atskiros virtuvės ir didesnio privatumo, nei gali pasiūlyti viešbučiai. „Klientai, kurie nuolat gyvena butuose, atsisako gyventi viešbučiuose, nes yra įpratę gyventi apartamentuose, patys gamintis valgį, vertina privatumą“, – niuansus dėsto R.Kasparaitis.

Verslininkas pastebi ir kitą šio sezono niuansą: negalima prognozuoti, iš kurios valstybės bus didžiausias turistų srautas, kam skirti daugiausiai dėmesio ir kaip investuoti į reklamą.

Ne laikas kariauti

„Nors privatūs nuomotojai konkuruoja su viešbučiais, dabar galbūt ne pats geriausias laikas kovoti su pavieniais verslininkais. Šiandien, bent jau Vilniuje, turistams tiesiog trūksta vietų“, – sako K.Ambrozaitis.

Verslininkas sako, kad privačios nuomos segmentas auga, nes keliautojai ieško, kur pigiau. Naktis viešbutyje kainuoja 60–80, privačiuose apartamentuose – 30–40 eurų. Skirtumas gana didelis, tačiau kai paklausa taip pat didelė, sostinėje klientų užteks visiems.

I.Švanienė teigia, kad Viešbučių ir restoranų asociacijos iniciatyva griežtinti sąlygas pavieniams apartamentų nuomotojams nebus sėkminga. Tiesiog pastaroji veikla per daug išskaidyta, kad ją būtų galima nubrėžti keliais teisės aktais ir taip sugriežtinti sąlygas.

Pas mus daugiausiai lietuvių. Prieš porą metų antri pagal skaičių buvo rusai, dabar jie ketvirti. Rusų atvažiuoja tiek pat, kiek ir latvių.

„Kurortai, kurie gyveno priimdami rusų turistus, sėkmingai persiorientavo į lietuvius. Daugėja vakariečių, baltarusių. Tačiau rusai gyvendavo kelias savaites ar mėnesį, o lietuviai – tik savaitgalį arba, geriausiu atveju, savaitę“, – skirtumus aiškina K.Ambrozaitis ir su šypsena priduria, kad verslas kurortuose vis dėlto nebadauja.

Asociacijos vadovui pritaria ir verslininkai. „Pas mus daugiausiai lietuvių. Prieš porą metų antri pagal skaičių buvo rusai, dabar jie ketvirti. Rusų atvažiuoja tiek pat, kiek ir latvių“, – apie savo verslą pasakoja Alenas Antanaitis, Druskininkuose veikiančių svečių namų „Draugų namai“ bendraturtis.

Po kelerių metų, kai supras, kad mūsų sostinė – tvarkingas europietiškas miestas, nuvažiuos ir į kaimą.

K.Ambrozaitis sako, kad klientų yra, ir skundai, jog kuo toliau, tuo sunkiau, ne visai pagrįsti. Galbūt laikai ne patys geriausi, tačiau pragyventi įmanoma. Kaimo turizmo sodybos taip pat išsilaiko, tačiau jų pagrindiniai klientai – lietuviai. Tik atskirose sodybose daugiau vakariečių, bet tai lemia sodybų savininko ryšiai ir gebėjimai, o ne tendencija.

„Kol kas žmones dar reikia įtikinti važiuoti į Vilnių, nes jie prisibijo. Srautai pradėjo didėti tik dabar, o važiuoti į kaimą žmonės paprasčiausiai bijo. Po kelerių metų, kai supras, kad mūsų sostinė – tvarkingas europietiškas miestas, nuvažiuos ir į kaimą. Tam tiesiog reikia laiko“, – į ateitį žvelgia K.Ambrozaitis.

Sezono pradžia

„Gegužės pradžioje būna daugiau žmonių, po to lankytojų šiek tiek sumažėja. Tikrasis vasaros sezonas prasidės mėnesio pabaigoje, sulig miesto švente“, – apie pagrindinių darbų pradžią pasakoja A.Antanaitis.

Verslininkas pabrėžia, kad šis kurortas skiriasi nuo tokių kaip Palanga ar Šventoji. Sudėjus savaitgalius ir laisvadienius Lietuvoje bei aplinkinėse valstybėse, kai net ne sezono metu atvažiuoja daugiau turistų, nei įprasta, sezonas čia tęsiasi daugiau kaip penkis mėnesius. Vasaros pikas, kai užimtumas siekia 80–90 proc., prasideda nuo Joninių.

„Kartu su turistų srautu didėja ir konkurencija. Prieš trejus metus „Booking.com“ mes buvome 29-a ten registruota apgyvendinimo įstaiga Druskininkuose. Šiandien mes vieni iš 165-ių. Dauguma jų – tokie svečių namai kaip mūsų ir butai“, – apie tai, kad ten, kur pinigai, ten ir verslas, aiškina A.Antanaitis.

Verslininkas pasakoja ir kodėl taip nutiko: naujokams itin paprasta įeiti į rinką. Užtenka registruotis tokiose svetainėse, kaip „Booking.com“, ir jei kaina bus priimtina, keliautojai pradės važiuoti.

A.Antanaitis sako, kad dabar pagrindiniai jų pačių klientai – lietuviai, kuriuos galima vilioti ne tik per rezervavimo platformas.

Šeimos verslas

„Draugų namus“ prižiūri du broliai ir vienas samdomas žmogus. Kadaise čia veikė siuvykla, kurią šeima nusprendė pertvarkyti į viešbutį. Patirties jau turėjo, nes jie buvo vienos sanatorijos savininkai. „Grįžau iš kelionių po pasaulį namo ir kartu su broliu nusprendėme atidaryti viešbutį“, – kelio pradžią prisimena A.Antanaitis.

Šiandien čia 16 numerių, įrengiama dar 12, kurie lankytojams bus pasiūlyti vasarą. Iki šiol teko dirbti patiems, nes, norint samdyti žmones ir viešbutį paversti ne tik savo darbu, bet ir verslu, reikia daugiau kaip 20 numerių. Tai nedidelio ekonominio viešbučio, galinčio leisti samdyti personalą ir siūlyti daugiau paslaugų, dydis.

„Daugiau kaip 20 kambarių reikia todėl, kad numeriai būna užimti ir pajamų duoda tik savaitgaliais. Samdant administratorius jų išlaikyti nepavyks. Dabar mes tiesiog užsidirbame sau atlyginimą“, – dėlioja A.Antanaitis.

Šalia viešbučio žmonės plečia ir kitą verslą: neseniai atidarė sulčių barą, pagal franšizę – kavos išsinešti kavinę. Šie papildomi objektai skirti turistams. Vietinėje rinkoje tokios santykinai brangios paslaugos neprigyja.

Mažas arba didelis

Kitas būdas išgyventi kurorte – steigti viešbutį, turintį iki 10 kambarių. Tada galima dirbti įsigijus verslo liudijimą be viešbučių administravimo programos ir be samdomų žmonių. „Draugų namai“ – tarpinis variantas tarp verslo su verslo liudijimu ir tradicinio viešbučio.

A.Antanaitis sako, kad Druskininkuose smulkusis apgyvendinimo segmentas auga. Žmonės investuoja į butus ir mėgina juos nuomoti poilsiautojams, stato mažus viešbučius. Mieste investuoja ir rusai – jie perka po keletą butų ir patiki juos nuomoti patikimiems tarpininkams. Kartais taip elgiasi ir lietuviai, mieste įsigydami antrą būstą. Panašus modelis plinta Vilniuje, tačiau jis veikia šiek tiek kitaip: žmonės išsinuomoja keletą butų ir mėgina juos pernuomoti turistams.

„Kol kas rinka Druskininkuose nėra perkaitinta. Savaitgaliais trūksta nakvynės vietų“, – dėsto A.Antanaitis.

Verslininkas pastebi ir tai, jog sanatorijos stengiasi žmones išlaikyti pas save, kad klientai pinigus išleistų neišeidami iš teritorijos. Tačiau bendras žmonių gausėjimas vis tiek kelia visą Druskininkų verslą.

Palanga – išimtis

Turistinis sezonas ne apgyvendinimo verslui, iš vienos pusės, yra galimybė užsidirbti visiems metams, iš kitos – galvos skausmas, kaip prisitaikyti prie sparčiai kintančių sąlygų.

„Iki euro įvedimo darbuotojui lovos nuoma parai kainavo 5 Lt. Dabar ta pati lova – 5 eurai. Sezoniniams darbuotojams, atvažiavusiems į Palangą užsidirbti, paprastai atitenka patalpos, netinkamos poilsiautojams. Pavyz­džiui, turistai nebenori kambarių, kuriuose nėra tualeto ir dušo“, – dėsto Artūras Timukas, valdantis restoraną miesto centre ir sezono metu prekiaujantis suvenyrais.

Žiemą pas jį dirba 10 žmonių, vasarą – šimtas. Dauguma atvažiuoja iš kitų miestų ir juos reikia apnakvindinti.

Palangoje vietų, kur dirbantis žmogus gali priglausti galvą, pakanka. Kas kita Šventoji. Ten tradiciškai poilsiautojams nuomojamos patalpos be dušų ir tualetų, todėl darbuotojams lieka tik pačios blogiausios vietos. Kainos tos pačios kaip ir Palangoje – 5 eurai per parą.

„Jeigu kalbame apie restoranų verslą, įvedus eurą buvo pakilimas, nes žmonės nesuvokė pinigų vertės. Dabar taupo“, – apie vartotojų įpročius pasakoja A.Timukas.

Kartu su euru per trejus metus ketvirtadaliu padidėjo kainos, bet sezoninių darbuotojų algos šoktelėjo pusantro karto. A.Timukas sako, kad surinkti žmones sezonui kiekvienais metais vis sunkiau. Dauguma – jaunimas iki 20 metų, bet jie kitais metais nebegrįžta. Kiekvienam sezonui reikalingas naujas kolektyvas.

Druskininkuose lengviau

Kitaip nei Druskininkuose, pajūryje sezonas tęsiasi iki dviejų mėnesių.

„Palangoje poilsiautojams skirtų būstų nuomos kainos nekinta jau keletą metų. Pasiūla tiesiog per didelė. Be to, mūsų klientai nemokūs, nes Lietuvoje nėra vidurinio sluoksnio. Turtin­gieji gyvena viešbučiuose“, – aiškina I.Švanienė, pati nuomojanti septynis kambarius.

Klientai nebenori gyventi bendrabučio tipo butuose, kuriuose keliems kambariams tenka vienas dušas ir tualetas. Be to, baigia nunykti ir vadinamoji močiučių Palanga – klientai nakvynės ir poilsio vietų ieško nebe pakelėse, bet internete. Kur priglausti galvą, galima rasti netgi labiausiai užimtais savaitgaliais.

Verslininkė pripažįsta, kad vienas didžiausių kurorto trūkumų yra tas, kad jei blogas oras – nėra pramogų. „Palangoje nesustoja naujų gyvenamųjų namų statyba. Praktiškai visi šie būstai nuomojami. Net negalime lyginti pasiūlos, kuri buvo prieš nepriklausomybę, ir dabar“, – sako I.Švanienė.

Tokia konkurencija verčia gerinti sąlygas ir nekelti kainos, tačiau žmonės, kurie sugeba prisitaikyti, nuomodami savo būstą uždirba pragyvenimui ar bent jau prisiduria gana dideles papildomas pajamas.

„Mes nepanikuojam. Palanga – kurortas ir sezono metu čia būdų užsidirbti randa visi norintys ir netingintys. Tai milžiniškas krašto privalumas“, – neabejoja I.Švanienė.

Dirbti galima ir be verslo liudijimo

Alina Gaudutytė, Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja

Gyventojas, nepriklausomai nuo to, trumpam ar ilgam laikui nori nuomoti nekilnojamąjį turtą fiziniams asmenims, tai gali padaryti įsigijęs verslo liudijimus: „Gyvenamosios paskirties patalpų nuoma, neteikiant apgyvendinimo paslaugų“ ir „Apgyvendinimo paslaugų (nakvynės ir pusryčių paslaugos) teikimas“, „Apgyvendinimo paslaugų (kaimo turizmo paslaugos) teikimas“. Verslo liudijimą žmogus gali įsigyti nebūtinai metams ar mėnesiui, o ir pageidaujamam dienų skaičiui (bet ne mažiau kaip penkioms dienoms, kurios gali eiti ir ne iš eilės).

Pažymėtina, kad paslaugą galima teikti ir neregistravus individualios veiklos pagal pažymą, t.y. neįsigijus verslo liudijimo, tokiu atveju metams pasibaigus gyventojui privalu deklaruoti pajamas ir sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį.

Atkreipiame dėmesį, kad gyventojų vykdoma nekilnojamojo turto nuomos veikla pagal teisės aktų nuostatas nebėra priskiriama individualiai veiklai. Todėl tais atvejais, kai nekilnojamąjį turtą (patalpas) gyventojas nuomoja kitiems gyventojams, pakanka su nuomininku sudaryti nuomos sutartį ir gautas pajamas už turto nuomą, kaip tai numato Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, deklaruoti iki kitų metų gegužės 1 d., iki to paties termino sumokant gyventojų pajamų mokestį.

Pastaraisiais metais gyventojų, deklaravusių pajamas, gautas iš nekilnojamojo turto, skaičius didėja.

Šiemet pajamas iš minėtos veiklos už 2015 m. jau deklaravo (nors deklaravimo ir sumokėjimo terminas dar nėra pasibaigęs) beveik 12 tūkst. gyventojų, už 2014 m. – 46,2 tūkst., 2013 m. – 42,6 tūkst., 2012 m. – 39 tūkst.

„Airbnb.com“ ir „Booking.com“ – tik su PVM

„Airbnb.com“ ir „Booking.com“ platformos – tai interneto svetainės, kuriose lankytojai gali susirasti nakvynę, o asmenys, turintys laisvus namus, butus ar kambarius, gali informuoti apie nuomojamą būstą ir gauti papildomų pajamų. Nuomininkai už suteiktas būsto nuomos paslaugas su per šias platformas nuomojančiais būstą asmenimis atsiskaito per šiuos puslapius administruojančias įmones, kurios veikia kaip tarpininkai tarp nuomininko ir nuomotojo.

Gyventojui, Lietuvoje taip nuomojančiam būstą, visada yra prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM (21 proc.) nuo sumos, kurias gyventojas sumoka už suteiktas tarpininkavimo paslaugas (nepaisant to, kad jo gautas atlygis per pastaruosius 12 mėnesių už PVM apmokestinamas paslaugas neviršijo 45 tūkst. eurų).

Pažymime, kad VMI, siekdama užtikrinti pajamų apskaitymo už būsto nuomą ir mokesčių sumokėjimo kontrolę, atlieka asmenų, savo vardu įregistravusių daug gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto, analizę. Tai leidžia identifikuoti tuos žmones, kurie galimai nuomoja turtą ir nedeklaruoja gautų pajamų, o jų atžvilgiu atliekami stebėsenos ir taikomi kontrolės veiksmai. Remiantis kitais informacijos šaltiniais, yra nustatomi galimai gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos pajamų nedeklaruojantys asmenys. Jiems taip pat taikomos poveikio priemonės, siekiant užtikrinti gautų pajamų deklaravimą.

BFL

Vilniaus meru išrinkus liberalą Remigijų Šimašių istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas pagaliau buvo išvaduotas nuo šešis dešimtmečius jo vaizdą gadinusių raudonarmiečių ir kolchozninkų skulptūrų. Paties mero teigimu, situacijos ato­maz­ga jau buvo pribrendusi ir jos baigtis taip pat buvo aiški, tiesiog ilgai klaidžiota teisiniuose brūzgynuose. „Veido“ įsi­ti­ki­ni­mu, tai, kad istorinis Vilniaus tiltas buvo apvalytas nuo okupantų simbolių, yra miesto mero šių metų sėkmės ženklas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Apie tai, kad derėtų atsikratyti sovietų oku­­pantų skulptūrų, buvo kalbama jau seniai. Tačiau diskusijos ypač įsismarkavo 2014 m. pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą ir už­grobus Krymą. Nors tai neretai bandyta nu­žeminti iki dešiniųjų pučiamo burbulo, to­kios nuomonės laikėsi ir Kultūros ministerija bei  Kultūros paveldo departamentui priklausan­tis Kultūros paveldo centras, siūlę Žaliojo tilto skulptūras išbraukti iš saugotinų vertybių są­rašo. Nepaisant to, Nekilnojamojo kultūros pa­­vel­do taryba 2015 m. pradžioje nusprendė so­­vie­tų okupantų reliktus palikti šiame registre.

Didžiausias stabdys šioje istorijoje buvo Gražinos Drėmaitės vadovaujama Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK).

Komisija laikėsi požiūrio, kad Žaliojo tilto skulptūros – šalies kultūros ir istorijos dalis, taigi tu­rėtų likti kaip mūsų gyvenimo liudininkės. Ar­­­­gumentas, kad miesto centre atspindima oku­­pantų ideologija, kad tai žeidžia nuo NKVD ir Raudonosios armijos represijų nu­kentėjusių lietuvių jausmus, komisijai nepasirodė vertas dėmesio.

VKPK jau ne kartą buvo sulaukusi kritikos už savo kietakaktiškumą, siaurą požiūrį ir viršijamus įgaliojimus, saugant Lietuvos kultūros paveldą, kas neretai labiau trukdo nei padeda. Net buvo rimtų svarstymų, ar ši institucija apskritai reikalinga, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas per slaptą balsavimą buvo nepatvirtinęs G.Drėmaitės kandidatūros į pirmininko pareigas.

Tačiau kovo mėnesį atsirado viltis, kad įstrigusią plokštelę pavyks išjungti, nes tiesioginius mero rinkimus laimėjo Liberalų sąjūdžio atstovas R.Šimašius.

Nepabijojęs perimti iniciatyvos į savo rankas, naujasis sostinės meras susidorojo su šiuo  Gordijo mazgu. Miestui pasisekė, kad naujasis meras mokėjo ne tik gerai pakalbėti ir gražiai atrodyti prieš filmavimo kameras, bet ir spręsti reikalus.

41-erių iš Tauragės kilęs teisininkas R.Ši­mašius praeityje ne kartą buvo renkamas Vil­niaus tarybos nariu, buvo Laisvosios rinkos instituto prezidentas, o ketverius metus dirbo teisingumo ministru.

„Žinau, kaip teisininkai gali viską subiurokratinti, bet man atrodo, kad, jei pats sprendimas aiškus, reikia greičiau apsispręsti, kaip jį įgyvendinti, – įsitikinęs R.Šimašius. – Jei stovi penkiese ir galvoja, kas atsakingas, jei neaišku, kieno tai problema, vadinasi, ji tavo. Su Žaliojo tilto skulp­tūromis buvo būtent tokia situacija: visi ro­do vienas į kitą ir nebeaišku, kas už ką atsako.“

Sklandžiai atomazgai užteko vos dviejų ra­mių naktų, tad kodėl sugaišome tiek daug lai­ko?

„Dažnai vilkas piešiamas baisesnis, negu yra iš tikrųjų. Mano ikimokyklinio amžiaus dukra taip pat bijo vilko ir einant į mišką jai kirba klau­simas, ar jo nesutiks. Toks ilgas sprendimų nepriėmimas susijęs su įsikalbėtomis baimėmis: taip, dalis jų turėjo pagrindo, bet ne visos, – dėsto R.Šimašius. – Veikė ir tai, kad vis bandyta rasti visokių biurokratinių procedūrų, dėl ko ne­galima padaryti vieno arba kito dalyko. Tie­siog reikėjo įžengti į mišką ir patiems pamatyti, kad jokio vilko jame nėra.“

Tai, kad skulptūros buvo nuimtos, R.Ši­ma­šiaus manymu, iliustruoja, jog pradėjome skirti pelus nuo grūdų, o tai, kas anksčiau ne­badė akių, nes buvo kur kas aktualesnių dalykų, tapo nepriimtina.

Nors VKPK ir toliau aiškina, kad nukeltos skulptūros vis vien turės grįžti ant Žaliojo tilto, R.Šimašius pastebi, kad aistros atslūgo ir prastos būklės „balvonai“ retai kada prisimenami.

Matyt, jos dar ilgai „puoš“ savivaldybei priklausančią „Grindos“ aikštelę, nes Vilniaus sa­vivaldybė nelinkusi taškyti pinigų jų raudonarmiečių ir kolchozninkų kuproms tvarkyti. Kaip, beje, ir Kultūros paveldo departamentas, pa­grįs­tai teigiantis, kad Vilniuje netrūksta vertesnių objektų, kuriems reikėtų skirti lėšų.

BFL

Festivalis. Hamakai po tiltu, šviečiantis badmintonas, grojantys vilkeliai ir gatvėmis marširuojantis Karalius Ūbas. Tai vos kelios iš šimto Kultūros nakties Vilniuje atrakcijų.

Galima ginčytis, ar geriau šimtas renginių, kurių nė dešimtadalio nespėsi aplankyti, per vieną naktį, ar dešimt renginių, tolygiai paskirstytų sostinėje per dešimt vasaros savaitgalių. „Kultūros nakties“ rengėjams priimtinesnės pilnos žmonių gatvės vieną ilgą vasaros vakarą.

Tas vakaras jau šiandien, penktadienį, užbaigus savaitės darbus. Renginiai numatyti nuo 18 val. iki 2 val. nakties. Beje, tai reta proga išvysti Lietuvos sostinėje kursuojančius daugelyje Europos miestų (pavyzdžiui, Latvijos sostinėje Rygoje) įprastus naktinius autobusus. Irgi šiokia tokia šventė. Arba, kaip tvirtina naujasis meras Remigijus Šimašius, galimybė pamatyti Vilnių kitokį.

Šių metų renginio devizas „Šviesos ieškok tamsoje“, metaforiškai žvelgiant, irgi ganėtinai daugiaprasmis: tarsi raginantis nusigręžti nuo šviesos į tamsą, tarsi toliaregiškai įspėjantis, kad tokie įgūdžiai ateityje pravers, nes blūdinėti tamsoje, tik ne masiškai, o jau individualiai, teks gerokai ilgiau nei vieną naktį. Mažiausiai – visą likusią sostinės vasarą. Ką gi, bent jau nesuteikiama tuščių vilčių.

Bet, užuot niurzgėję, verčiau pasidžiaukime tuo, kas siūloma šiam vakarui.

„Praėjusių metų festivalio akcentas buvo teatrų pasirodymai, o šį kartą daugiau dėmesio skirsime išskirtiniams improvizacijų bei vizualiniams projektams ir renginiams ant vandens“, – pabrėžia devintą kartą organizuojamo vienos nakties festivalio iniciatorė, o dabar – jau ir Kultūros tarybos pirmininkė Daina Urbanavičienė.

O improvizacijos, žinia, – sunkiai prognozuojamas žanras, todėl realiai tegalime pasidalyti tuo, ką akcentuoja patys Kultūros nakties organizatoriai. Festivalio renginiai prasidės prieštaringai vertinamo menininko iš Čekijos Davido Černy meninės instaliacijos „Kabantis žmogus“ pristatymu. Kabos jis pačiame centre, ant viešbučio „Novotel“ fasado, iki liepos 6-osios, taigi vilniečiams, šiaip ar taip, teks užversti galvą aukštyn.

Pirmą kartą ši į stogo atbrailą įsitvėrusio 220 cm aukščio žmogaus skulptūra 1997 m. buvo demonstruojama Prahoje, vėliau pabuvojo JAV, Pietų Korėjoje, Vokietijoje, o šiemet apie egzistencijos prasmę prabils Kultūros nakties svečiams. Skulptūros atidengimo ceremonijoje dalyvaus pats jos autorius.

Beje, kaboti, tik ne taip drastiškai, galėsite pamėginti ir patys. Tarp Baltojo tilto ir krantinės organizatoriai žada ištempti keletą virvių, o jų „voratinklyje“ pakabinti daug spalvotų hamakų, kuriuose pageidaujantieji galės pamėginti išsimiegoti. Jeigu, žinoma, jiems netrukdys čia pat, Neries upėje, įrengti vandens ekranai, ant kurių itin ryškiomis spalvomis bus transliuojami lazeriniai vaizdai, ir kompoziciją papildantys elektroninės muzikos ritmai. O jei trukdys – bus galima tiesiog pasisupti, nes po tiltu turėtų atsirasti ir šviečiančios „anoniminės“ (t.y. nežinia iš kur atsirandančios) sūpynės.

Muzikos ritmais šią naktį žada prabilti ir netoliese esantis, jau senokai naktimis šviečiantis Žvėryno tiltas. Čia bus galima išmėginti ir šviečiantį badmintoną, tai yra pažaisti šviečiančiomis raketėmis vaikantis šviečiantį plunksninuką.

Šviesos instaliacijomis suspindės ir Vilnelė, ir Užupio kūdros. Virš Vilnelės pakibs dar ir lietuviškais centais nusagstyta paklodė, simbolizuojanti lietuviškos valiutos ilgesį.

Sostinės muziejininkai ironiškai pastebi, kad šventinėmis naktimis, kai bilieto pirkti nereikia, jų ekspozicijos staiga tampa labai populiarios. Ir žiūrėti jų veržiasi anaiptol ne vargingi inteligentai, o pasiturintys, užsienyje tikriausiai dešimčių eurų muziejų bilietams negailintys piliečiai. Tačiau savame krašte jie verčiau stumdysis eilėse ir stebės eksponatus pro tris pečių eiles, nei paaukos kelis eurus muziejui bet kurį kitą savaitgalį.

Nepaisant to, muziejai rengiasi eiliniam taupiųjų antplūdžiui. Taikomosios dailės muziejaus viršutiniame aukšte bus atidaryta restauruotų kūrinių paroda, kurioje pristatomi restauratorių rankomis naujam gyvenimui prikelti vertingi ir unikalūs eksponatai. Tarp jų – didieji altoriniai Vilniaus Šventos Kotrynos bažnyčios paveikslai, mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos eksponatai, lėlių teatro kūrėjo Stasio Ušinsko gamintos marionetės, kitos istorinės vertybės, archeologiniai radiniai. Be to, šalia palyginimui bus rodomi laiko ir įvairių nelaimių patyrę unikalūs daiktai, kuriuos restauratoriai dar tik ruošiasi grąžinti į ekspozicijų bei parodų sales.

Vilniaus paveikslų galerija šiemet siūlo du įspūdingus teatralizuotus Nacionalinio operos ir baleto teatro jaunųjų solistų koncertus prie žvakių Chodkevičių rūmų salone bei netikėtus prancūzų gatvės teatro „Cie Solta“ pasirodymus galerijos kieme. Vytauto Kasiulio dailės muziejus kvies mėgautis žymios pianistės Birutės Vainiūnaitės atliekama prancūzų kompozitorių muzika, o Radvilų rūmų muziejuje bus pristatyta netoliese numatomo įkurdinti užsienio meno muziejaus vizija.

Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyks koncertas, kuriame pasirodys Mstislavo Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ alumnai bei fondo remiami jaunieji talentai. Koncertas sumanytas kaip kelionė muzikine laiko mašina, perkeliančia klausytojus tai į baroko puošmenų pilną Vokietiją, tai į Vieną išgerti popiečio arbatėlės su  Wolfgangu Amadeumi Mozartu. Bus primintos riaušės, kilusios po ekscentriškojo Igorio Stravinskio baleto premjeros Paryžiuje, o galiausiai sugrįžta į Vilnių, kuriame maestro M.Rostropovičius paskutinįkart viešėjo prieš dešimtmetį.

O prieš keturis dešimtmečius Vilniuje, šalia Bastėjos, režisierius Emilis Loteanu nufilmavo legendinį filmą „Taboras žengia į dangų“, visame pasaulyje išgarsinusį kompozitoriaus Eugenijaus Dogos kūrybą – čigonų muziką ir šokius. Šia proga toje pačioje vietoje ansamblis „Baltic Balkan“ kartu su lenkų muzikantais Megitza ir Andreasu Kapsalis bei vengrais „Sondorgo“ inicijuoja meninę akciją „Taboras žengia į Kultūros naktį“.

Jau ketvirtus metus viena populiariausių festivalio lauko scenų statoma Prezidentūros kieme. Šiemet ji skirta Šiaurės šalių kultūrai. Kompozitorių Jano Sibelijaus ir  Edvardo Griego kūrinių programą atliks smuikininkė Paulina Daukšytė su akompaniatoriumi pianistu Andriumi Vasiliausku. Norvegų grupė „The Publiners“ naktinėtojams pristatys savo geriausių dainų programą, o pagrindiniu vakaro akcentu taps Skandinavijos perlu vadinamo Danijos šokio teatro spektaklio „Juodasis deimantas“, pernai rodyto „Naujajame Baltijos šokyje“, ištraukų pristatymas.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme šoks ne žmonės, o vilkeliai – čia vyks Olandijos kompozitoriaus Gertjano Ademos projektas „Humming around and around“ („Zvimbiantis ratu“).

Vilkelio skleidžiamo garso tyrinėjimas atvedė muzikantą iki specialiai jiems skirtų kompozicijų kūrimo. Penki spalvingi, specialiais efektais instaliuoti metriniai vilkeliai ir nuotaikinga muzika primins cirko atmosferą ir nostalgiškus vaikystės žaidimus.

Vilniaus gatvėse bus galima matyti Airijos atlikėjų „Macnas“ teatralizuotas eitynes, S.Daukanto aikštėje – aistringą ispanų šokio duetą „Hurycan“. O Muzikos ir teatro  bei Vilniaus dailės akademijų studentai surengs „Karaliaus Ūbo maršą per Vilnių į Europą“, kuriame gyvai atgis nemirtingos Alfredo Jarry absurdo pjesės personažai. Karalius Ūbas, Ūbienė, Kapitonas Bordeliūras it kiti keliaus nuo Rotušės iki Lukiškių aikštės, visiems primindami ūbiško gyvenimo atributus: šrūdiną pagaikštį, fuinansų kuiną ir nusmegeninimą.

Beje, tie, kurie neturėjo kitos progos, naktį galės (iš anksto užsiregistravę) pasivaikščioti ir po „juodąjį kubą“ – be nuolatinio vadovo likusį Generalinės prokuratūros pastatą, kurį bus galima apžiūrėti nuo giliausių rūsio kertelių, prokurorų kabinetų įkypais langais iki paties aukščiausio taško – stogo lauko terasos, kur ekskursiją užbaigsite žvelgdami į Kultūros nakties nutviekstą Vilnių.

Renata Baltrušaitytė

BFL

3 klausimai  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei Almai Vaitkunskienei

VEIDAS: Kokie, jūsų nuomone, yra svarbiausi iššūkiai, iškilsiantys Vilniaus miesto savivaldybei ir jos administracijai artimiausiu metu?

A.V.: Pirmas iššūkis yra suvaldyti savivaldybės skolų augimą ir įgyvendinti priemones jų augimo mažinimui bei pačios skolos mažinimui. Antra, būtina įvertinti savivaldybės valdomų įmonių veiklą ir jų dabartinę finansinę būklę bei pertvarkyti jų valdymą, parengiant tokius veiklos planus, kurie leistų augti įmonių veiklos efektyvumui. Šis valdymo pertvarkymas reiškia, kad visų pirma bus formuojamos naujos įmonių valdybos, kuriose daugiau nei pusė narių, bent 60 procentų, sudarytų nepriklausomi valdybos nariai – aukštą kompetenciją turintys vadybininkai, profesionalai, nesantys savivaldybės darbuotojais arba politikais. Šiuo metu savivaldybės valdomose įmonėse, kurios turi tiek savivaldybės įmonės statusą, tiek uždarosios akcinės bendrovės statusą, kiek aš žinau, nepriklausomų narių nebūdavo arba buvo išties labai mažai. Žinoma, Vilniaus miesto savivaldybėje yra ir daugiau iššūkių, bet būtent šie yra svarbiausi.

VEIDAS: Kokias matote galimybes Vilniui “išlipti” iš finansinės duobės? Kur visų pirma ieškosite galimybių taupyti ar surinkti daugiau lėšų?

A.V.: Svarbiausias ir pirmasis mūsų tikslas yra normalizuoti situaciją, bet tai padaryti nėra labai lengva, nes jau po pirmųjų darbo dienų gaunu informaciją, kad, pavyzdžiui, įmonė „Vilnius veža“ ir daugelis kitų savivaldybės valdomų bendrovių yra labai nuostolingos. Mes šiuo metu vertiname, kiek ir kurių įmonių skolos yra labiausiai pradelstos ir kokia situacija yra pagal skolų terminus, tuomet galėsime įgyvendinti efektyviausias priemones. Yra rengiamos konkrečios priemonės, kaip mes ieškosime ir panaudosime įvairius rezervus savivaldybės veiklos ir jos padalinių efektyvumui didinti. Kasdien išaiškėja vis naujų problemų, kurios mums iki tol, žiūrint iš išorės, nebuvo žinomos. Apie konkrečias priemones, kurių imsimės ateityje, atskirai informuosime Vilniaus bendruomenę.

VEIDAS: Kokios, jūsų manymu, yra pagrindinės Vilniaus miesto problemos šiandien?

A.V.: Vilniaus miesto darželiuose labai trūksta vietų vaikams ir čia mes taip pat turime konkretų planą ir toliau dar ieškome visų galimų rezervų. Taigi vienas iš opiausių yra ir socialinis klausimas. Taip pat vienas iš svarbiausių klausimų yra kaip atpiginti šildymą kiekvienai vilniečių šeimai ir kokias priemones reikėtų įdiegti, kad tai pavyktų pasiekti, nes to tikrai neįmanoma padaryti per vieną dieną. Ir trečioji aktuali tema šiandien yra Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklai, kurie tikrai labai reikalauja atnaujinimo. Tai yra vilniečių viešojo intereso klausimas.

Būtų gana nelengva rasti dar vieną Europos sostinę, kuri būtų taip subjaurota grafičių teplionėmis, kaip Vilnius. Daugumoje miestų grafičiai išstumti į metro tunelius, pramoninius rajonus ir bent jau istoriniuose centruose neužgožia praėjusių amžių palikimo, o Vilniuje jie akį rėžia visur – ir universiteto prieigose UNESCO saugomame Senamiestyje, ir ant ką tik renovuotų namų sienų, ir ant papilkėjusių daugiabučių.

Kalbiname Veroniką Urbonaitę-Barkauskienę, Vilniaus universiteto doktorantę, tyrinėjančią miesto, erdvės ir vietos sociologiją. Pasak jos, grafičius galima skirti į tris didžiules grupes. Spontaniški užrašai, piešiniai – bet kur ir bet kokie – mieste ant sienų, mokyklose ant suolų, tualetuose yra vadinamosios latrinalijos. Kita dalis yra „tagų“ grafičiai. Tai specifinis užrašas, konkretaus žmogaus arba piešėjų komandos ženklas  – „tagas“. Trečia rūšis yra gatvės menas, kuris išsivystė iš „tagų“. Tai piešiniai, vaizdiniai, o jeigu ir užrašai, tai prasmingi, suprantami ne tik patiems autoriams, bet ir miestiečiams. Visos minėtos kategorijos gali būti ir legalios, ir ne, priklauso nuo to, kur nupieštos.

Įdomu, kad rašinėjimas ant sienų nėra naujas reiškinys: atsiradus raštui ir miestams, atsirado ir užrašai, jų rasta net Pompėjoje. Žinoma, kad romėnai mėgdavo ant sienų rašyti politinius šūkius, agitacinius tekstus.

„Šiuolaikiniai grafičiai atsirado septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Amerikos didmiesčiuose. Tai lėmė kelios priežastys: atsirado priemonių, tokių, kaip aerozoliniai dažai, vandeniui atsparūs spalvikliai. Pakito socialinis ir kultūrinis gyvenimas didmiesčiuose: pasiturintiems baltaodžiams masiškai keliantis į priemiesčius, „vidiniame mieste“ susidarė getų erdvės, kuriose koncentravosi žemesnės socialinės klasės žmonės, migrantai. Jų vaikai būrėsi į jaunimo gaujas, kurios formavo naująją miesto kontrkultūrą, atmetančią tradicines dominuojančios kultūros formas“, – pasakoja V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Taip atsirado gatvės šokis, hiphopo muzika. Dalis šios miesto kontrkultūros – ir nesankcionuotas rašymas ant sienų, pirmiausia tuose geto tipo rajonuose, vėliau ir visame mieste. Tai tapo savotiška socialinio protesto išraiška, noru išsiveržti iš kontrolės ir parodyti, kad miestas priklauso ir tiems jauniems žmonėms, kurie yra tarsi nurašyti, nustumti į visuomenės pakraščius.

Pašnekovė pasakoja, kad į Europą ir kitus žemynus grafičiai ateina maždaug per porą dešimtmečių. Per tą laikotarpį „tagų“ grafičiai keitėsi, atsirado daug įvairių jų formos ir turinio interpretacijų – gimė miesto erdvėms ir miestiečių skoniui jautresni postgrafičiai, arba gatvės meno judėjimas, kuris nebėra taip stipriai siejamas su socialine atskirtimi ir protesto kultūra. Šiais laikais visų trijų rūšių grafičiai koegzistuoja miesto erdvėje ir jų galima pamatyti beveik visur.

Kodėl vieni miestai, tokie kaip Vilnius, išterlioti grafičiais visur – nuo Senamiesčio ir centro iki miegamųjų rajonų, o kituose grafičiai išstumti bent jau iš reprezentatyvių erdvių?

Pasak V.Urbonaitės-Barkauskienės, tai priklauso nuo skirtingų miestų politikos grafičių atžvilgiu. Santykinai galima išskirti tvarkos miesto strategiją, kurią geriausiai iliustruoja Skandinavijos miestų pavyzdžiai. Jų savivalda rūpinasi pašalinti grafičius kaip įmanoma greičiau. Grafičių piešėjams iš tiesų labai svarbu būti matomiems – jie nerašo dėl momentinio džiaugsmo rašyti, jiems svarbu, kad jų darbai išliktų, būtų matomi ir žinomi, kad jų „tagas“ pasiliktų kaip antspaudas. Todėl „tvarkos miesto“ politika remiamasi logika, kad jeigu grafičiai bus tuoj pat nuvalomi, bus mažesnė motyvacija ir juos piešti. Paprastai tokia politika pasiteisina, tik kainuoja brangiai.

Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, nuvalyti vieną kvadratinį metrą teplionių kainuoja daugiau nei septynis eurus. Per 2014 metus Vilniuje nelegaliems užrašams nuvalyti skirta maždaug 4800 eurų, tai yra nuvalyta apie 520 kvadratinių metrų.

Kovojant su nelegaliu terliojimu, pravartu pasidomėti ir kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, kai kurios Briuselio komunos (savivaldos) bet kokius grafičius traktuoja kaip rimtą viešosios tvarkos pažeidimą, mažinantį gyventojų saugumo pojūtį. Todėl savivaldybė gyventojams už simbolinį mokestį siūlo grafičių šalinimo paslaugas, taip pat iš dalies kompensuoja vaizdo kamerų įrengimo išlaidas.

„Šiuolaikiniai miestai labai dideli, todėl dažniausiai tik centrinės dalys – istorinis, komercinis centras – gali griežtai laikytis tvarkos miesto pozicijos, o atskiruose to paties miesto rajonuose gali būti taikomos ir kitokios grafičių vadybos strategijos“, – sako V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Pavyzdžiui, atviro miesto strategija taikoma kai kuriose Berlyno erdvėse: centre ar privačių namų kvartaluose grafičių nedaug, tačiau tam tikruose rajonuose (pvz., ~Kreuzberg~, ~Friedrichshain~, ~Neukölln~) grafičiai yra įprasta miesto vizualumo dalis, ten jų net nesistengiama valyti, nes jie suvokiami kaip erdvinio tapatumo ir visuotinės laisvės išraiška: daugybė teritorinių „tagų“, daug gatvės meno pavyzdžių ir tiesiog spontaniškų užrašų.

Galima dar viena miesto erdvių valdymo politika – grafičių legalizavimas, komercializavimas ir tikslingas panaudojamas kuriant išskirtinio, įdomaus, meniško, kūrybinio miesto įvaizdį.

Vilniuje ir stoties prieigose, ir Senamiestyje – vaizdas panašus. „Manau, kad Vilniaus miesto savivaldybėje stengiamasi kovoti su grafičiais, bet nėra iki galo analizuojama, kas yra grafičių kultūra, kokios jos rūšys ir kaip skirtingai jos funkcionuoja mieste“, – pastebi V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad grafičių rūšys yra šiek tiek izoliuotos viena nuo kitos, todėl ir politika jų atžvilgiu turėtų būti formuojama atsižvelgiant į tai – su jomis reikia dirbti skirtingai. Bet pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, koks mūsų miestas turėtų būti.

„Pirminė Vilniaus savivaldybės vizija, mano nuomone, – sterilus tvarkos miestas su grafičiais tik tam tikrose legaliose vietose. Bet palaikyti absoliučiai tvarkai trūksta lėšų, kurių tam reikėtų daug. Dabar truputį lėšų ir dėmesio skiriama prevencijai, truputį – legalioms sienoms, kažkiek – grafičių šalinimui, bet viskam – nepakankamai. Reikėtų aiškaus įsivardijimo ir pagrindimo, kurioms miesto erdvėms skiriame daugiausiai lėšų ir dėmesio, kurie rajonai yra neprioritetiniai, o kokias erdves mieste paliekame laisvai grafičių ir gatvės meno raiškai. Dabar Vilniuje ir lėšų, ir aiškios strategijos trūksta, todėl miestas lieka toks, koks yra“, – mano grafičių, kaip socialinio reiškinio, tyrinėtoja.

Kita vertus, ji pastebi,Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, grafičiai yra gana naujas reiškinys, o jų vadybos idėjos randasi metropoliuose, kurie turi daug senesnę ir turtingesnę grafičių ir gatvės meno valdymo patirtį. Šiuo požiūriu Vilnius yra greitai besikeičiantis miestas, nors savivaldybėje dirbantys žmonės – galbūt šiek tiek inertiški, grafičiai jiems yra naujas, gąsdinantis, neaiškus reiškinys, kurį norisi užgniaužti, o jis tam kažkodėl nepasiduoda.

Kad Vilniaus miesto savivaldybė ne tik neturi strategijos, kaip kovoti su sienų terliotojais, bet ir stengiasi šią problemą permesti patalpų savininkams, iliustruoja ir savivaldybės darbuotojų atsakymas į klausimus, kurie buvo nusiųsti merui, kaipgi kovojama su grafičiais: „Nuo 2013 m. kovo mėn. Statinių tinkamos priežiūros taisyklėse nebeliko nuostatos, jog statinio naudotojas, bendrojo naudojimo objektų valdytojas privalo nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą. Ne vieną kartą Savivaldybė jau kreipėsi ir į Vyriausybę, ir į Aplinkos ministeriją, kad ši tvarka būtų sugriežtinta. Iki tvarkos pasikeitimo, per 2013 m., Viešosios tvarkos skyriaus duomenimis, buvo surašyta apie 20 protokolų, remiantis LR ATPK 161 str., kuris užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų tūkstančių litų.“

Tačiau V.Urbonaitė-Barkauskienė mano, kad Vilniuje, dinamiškame ir besikeičiančiame mieste, galima įdiegti naują erdvės kultūrą, žinoma, jeigu atsiras žmonių, rimtai dirbančių su miesto erdvėmis. Ne per metus ar dvejus, bet per dešimt ar penkiolika metų galima paversti Vilnių miestu, kuris rūpintųsi savo erdvėmis, ir ne tik išorinėmis pastatų sienomis, bet ir daugiabučių kiemais, šaligatviais, parkais.

„Šiuo metu tuo „rūpinasi“ grafičių piešėjai, jie diegia savo miesto erdvės kultūrą. Tačiau labai svarbus ir savivaldybės vaidmuo – ar ji lakstys paskui vėją laukuose, bandys sugaudyti ir užgniaužti grafičių kultūrą, ar stengsis ją suvaldyti inovatyviomis vadybos priemonėmis. Skiriant daug dėmesio, neišvengiamai dideles lėšas, įmanomas Vilniaus ir grafičių sugyvenimas, kuris taptų priimtinas tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams. Ir netektų klausytis turistų nuostabos, kad miesto centras užvaldytas grafitininkų“, – įsitikinusi pašnekovė.

Kaip jau minėta, grafičiai atsirado geto tipo rajonuose ir iki šiol siejami su žemo socialinio sluoksnio žmonėmis. Tačiau dažnai gatvės menu užsiima jau visai kito socialinio profilio žmonės, dažnai turintys meninį išsilavinimą, nebūtinai gyvenantys atskirties rajonuose. V.Urbonaitė-Bardauskienė pasakoja, kad grafitininkai, su kuriais jai teko bendrauti, šiai veiklai skiria labai daug laiko, jie supranta tą subkultūrą ir aiškiai skiria erdves, kur galima rašyti ir kur ne.

„Kalbu apie „profesionalius“ grafičių piešėjus, kurie tuo užsiima ilgai ir jaučia atsakomybę rinkdamiesi, kur galima piešti. Bet kokie ir bet kur piešiami grafičiai yra pradedančiųjų darbas. Arba tų „tagerių“, kurie nors ir turi didelę patirtį, į visuomenės norus ir poreikius nereaguoja – reaguoja tik į savo subkultūros poreikius bei tradicijas. Jie piešia nesirinkdami erdvių: Senamiestis jiems ne kliūtis, o atvirkščiai – viliojantis iššūkis“, – pastebi pašnekovė.

Pasak jos, grafičių tema – neišvengiamai prieštaringa. Meno ir vandalizmo dėmenys grafityje visada egzistuoja kartu. Iš čia ir kyla užprogramuotas konfliktas. Gatvės menas yra šiek tiek labiau prijaukinta grafičių forma, gatvės meno kūrėjai jautriai žiūri į miesto erdvę, nori, kad jų darbas būtų įdomus tam tikroje erdvėje, o ne pats savaime, o štai „tagai“, priešingai, yra vartojantys erdvę. Juos geriausiai būtų galima palyginti su reklama: reklamos užsakovai nori kuo labiau matomos erdvės, kur jų produktas bus labiausiai pastebimas. Tas pats pasakytina ir apie „tagus“: jų turi būti daug, greitai ir visur.

Reklamos užsakovų tikslas – žinomumas ir pelnas, o koks anoniminių grafičių kūrėjų tikslas?

V.Urbonaitė-Barkauskienė aiškina: „tagų“ piešėjams svarbi subkultūrinė logika, jie gana gerai pažįsta vieni kitus. „Tagai“ skelbia žinią: „Aš esu kietas, su savo vardu ar savo komandos vardu galiu mieste užvaldyti daug erdvės.“ Kai tas žinomumas išeina į visuomenę, grafičių kūrėjai jaučia vadinamąjį „fame“ – pripažinimo, šlovės efektą. Kai kurie piešėjai teigia: „Išeinu į miestą, matau grafičius ir jaučiuosi šiek tiek pranašesnis už kitus, nes aš juos perprantu ir taip pat žinau, kad paprastam žmogui tai nejauku, svetima, nesuprantama.“

Taigi malonumo jiems teikia miesto užvaldymo pojūtis, miestas tam tikra prasme tampa jų nuosavybe. Čia vėl kalbama apie „tagų“ piešėjus.

Sociologė pastebi, kad Vilniaus grafitininkų pasakojimai apie miesto erdvės pojūtį sutampa su informacija iš JAV ar Australijos. Įdomu, kad jie erdvę supranta skirtingai nei daugelis mūsų. Daugumai miestiečių normalu, kad miestą formuoja savivaldybė, žmonės, turintys kompetencijos ir galių, – urbanistai, inžinieriai, architektai, o grafičių piešėjai miestą suvokia visiškai skirtingai. Sociologė atkreipia dėmesį, kad jiems nėra skirtumo, ar erdvė yra jų virtuvė, ar miesto aikštė, – pojūtis iš esmės vienodas. „Jeigu virtuvėje galiu dėlioti prieskonių indelius kaip noriu, tai ir viešojoje erdvėje taip elgiuosi – aš esu jos gyventojas, tam tikra prasme aš galiu ją kurti“, – tokia logika vadovaujasi grafičių piešėjai, nors gerai žino, kad laužo taisykles. Tačiau mieste jie pritaiko savas taisykles ir tuo mėgaujasi. Gatvės meno atstovai nuoširdžiai siekia „pagerinti“ miestą, paįvairinti jo pilkumą, suteikti šarmo, „pabudinti“ žmogų savo netikėtomis erdvės interpretacijomis.

Tačiau Vilniaus menininkai jau senokai bando suteikti miesto gatvėms žavesio gerokai subtilesniais būdais: tai nežinia iš kur atskridę angelai, apmegzti medžiai, stebuklingos grindinio plytelės, vienas kitą mylintys krantai.

„Tai tam tikra legalaus gatvės meno forma – viešasis menas. Vakarų miestuose šiuo metu labai populiarėja taktinis urbanizmas – judėjimas, siekiantis įtraukti miestiečius į miesto kūrimą, grąžinti miestui jaukumą ir skatinti jam svarbių sprendimų svarstymą bei priėmimą „iš apačios į viršų“, – pasakoja V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Kadangi dažnai didieji miestai projektuojami atsižvelgiant į transporto, stambaus verslo interesus, žmonės pastebi, kad netenka šaligatvių, suoliukų, žaliųjų erdvių. Pajutę šį trūkumą miestiečiai imasi patys inicijuoti naujų viešųjų erdvių kūrimą. Pavyzdžiui, organizuojama pasaulinė „Parkavimo diena“ („(Park)ing day“), kurios metu gatvės paverčiamos vienos dienos parkais. Štai prieš keletą metų ir Vilniuje Gedimino prospekto dalis buvo uždaryta eismui ir paversta parku, patiesta dirbtinės žolės.

Taigi miestas gyvas dabartimi, tačiau didžiuojasi praeitimi. Galime didžiuotis, kad Vilniaus senamiestis – vienas didžiausių Europoje, dar ir saugomas UNESCO, kad jame slypi barokiniai Europos architektūros perlai. Beje, Vilniaus barokas brėžia skiriamąją ribą tarp Rytų ir Vakarų – toliau į rytus šios architektūros nepamatysime. Daugiatautis ir daugiakultūris istorinis paveldas kažkada leido Vilnių tituluoti Lietuvos Jeruzale, o kur dar vienas seniausių universitetų Rytų Europos erdvėje. Galima vardyti ir daugiau pavyzdžių.

Tačiau istorija įspūdinga tiek, kiek ji atpažįstama bei gyva dabartyje. Grafičiais nuterliotos sienos ir dvokiantys viešieji tualetai praneša tą pačią žinią kaip ir pelėsiai bei voratinkliai apleistuose, tegul ir labai gražiuose, namuose: nėra šeimininko.

O ką apie grafičius sostinėje mano meras ir populiariausi kandidatai į jo postą? Deja, Artūras Zuokas, įsuktas rinkimų karštinės, nei pokalbiui, nei atsakymui raštu į du trumpus klausimus – „Ką manote apie grafičius Vilniuje? Ar turite numatę savo rinkimų programoje, kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?“ laiko nerado. Teko pasitenkinti savivaldybės darbuotojų komentaru mero vardu:

„Tikrieji grafičiai yra menas ir judėjimas. Menui yra sava vieta. Grafičių piešėjai ir sienų terliotojai – ne tas pats. Bet tai, ką mes dažniausiai matome Vilniuje, ne kas kita kaip terlionės. Esu įsitikinęs, kad kovoti su teplionėmis, kurių negalima pavadinti grafičiais, turėtų sutelkti jėgas ir namų savininkai, ir savivaldybė. Kai trūksta gabumų, išgarsėti siekiama tik išsišokimais ir vandalizmu. Tokie vandalai turi būti paviešinti ir kuo griežčiau nubausti.

Vilniečiams reikia aiškiai įvardyti erdves, kuriose tikrai negalima daryti grafičių, ir erdves, kur kviečiama tai daryti. Mes atsižvelgėme į grafičių piešėjų prašymą išrinkti Vilniuje tokias vietas, kur piešti galima iš karto, nederinant su savivaldybe leidimų. Dabar Vilniaus mieste yra dviejų tipų grafičių piešimo vietos: tokios, kuriose galima piešti grafičius nederinant su Vilniaus miesto savivaldybe, ir vietos, kuriose galima piešti grafičius tik suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe.

Vietas ir reikalavimus galima rasti čia: ~http://www.vilnius.lt/index.php?3868226211~.“

Remigijus Šimašius ir Mykolas Majauskas rado laiko pateikti savo nuomones.

Remigijus Šimašius.

VEIDAS: Ką manote apie grafičius Vilniuje?

R.Š.: Manau, kad Vilnius labai smarkiai nuterliotas miestas ir grafičiai yra iš esmės miestą bjaurojantis dalykas. Noriu pabrėžti, kad grafičius reikėtų atskirti nuo gatvės meno, kuris yra legalus, suderintas su pastatų savininkais ir gali papuošti miestą. Čia reikėtų nubrėžti labai aiškią skiriamąją ribą, kur yra miesto terliojimas, o kur jo gražinimas, pasitelkiant gatvės meną.

VEIDAS: Ar turite numatę savo rinkimų programoje, kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?

R.Š.: Savieigai šios problemos palikti negalima, nes tai viešas miesto veidas. Svarbu, kad ir gyvenamųjų rajonų gyventojai rastų, kur prisėsti, išeiti su vaikais ir neturėtų dėl to būtinai važiuosi į Bernardinų sodą. Natūralu, kad grafičiais nuterliota aplinka tam kiša koją. Esu apie tai kalbėjęs su policija, yra priemonių kovoti su grafičiais efektyviau nei dabar. Reikėtų kiekvienu atveju rasti tinkamą sprendimą. Svarbu tartis su policija, pastatų savininkais, vietos bendruomenėmis, seniūnais. Vienais atvejais reikėtų įrengti gerą apšvietimą, kitais – kameras, dar kitais gali pagelbėti dažai, nuo kurių grafičius galima nuplauti, padėtų ir operatyvinė policijos veikla. Variantų yra įvairių, konkrečiai situacijai reikia rasti tinkamą, nes ne visur tas pats receptas padėtų. Visi norime gyventi švariai ir gražiai, tačiau sutelkto veikimo trūksta.

Savivaldybė puola savininkus, išrašinėja baudas, tačiau padėties tai negerina. Kad ir kaip banaliai skambėtų, Vilniuje trūksta šeimininko.

Mykolas Majauskas

VEIDAS: Ką manote apie grafičius Vilniuje?

M.M.: Esu prieš grafičius, nes manau, kad tai miesto urbanistinės aplinkos niokojimas, prilygintinas vandalizmui.

VEIDAS: Ar turite numatę savo rinkiminėje programoje kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?

M.M.: Geriausia kova – visuomenės švietimas ir nepakantumo tokio tipo vandalizmui ugdymas. Jeigu būsiu išrinktas meru, šiai problemai spręsti sudarysime specialią komisiją, į kurią įtrauksime tiek teisėsaugos atstovus, tiek ir tokius su grafičiais viešai kovojančius asmenis, kaip Algis Ramanauskas.

Ramūnas Matonis, Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus viršininkas

Grafičiai gali būti vertinami ir kaip turto sugadinimas, ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas – nelygu užrašo turinys. Nuo nuostolių dydžio priklauso, ar tai administracinė, ar baudžiamoji atsakomybė – nuo to priklauso ir nuobaudos dydis (bauda iki 86 eurų) ar bausmė (iki 5 metų laisvės atėmimo).

Policija reaguoja į visus pranešimus, tačiau ikiteisminį tyrimą pradeda tik gavusi pastato savininko skundą, nes turi būti įvertinti nuostoliai. Tačiau jeigu būna pagrindo, ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas ir nesant skundo.

Grafitis, jeigu jis yra neteisėtas, yra administracinis teisės pažeidimas arba nusikalstama veika. Tirti šias veikas – viena iš policijos funkcijų. Tačiau kovoti su neteisėtomis veikomis turi teisę ir savivaldybė, ir pastatų savininkai.

Regina Statkuvienė

Merų rinkimai. Ar save matantieji sostinės merais skiria esmines miesto problemas nuo fantazijų, kurių realizavimas miesto skolos naštą padidino dešimtimis milijonų?

„Pažadinsime Vilnių – snaudžiančią gražuolę“, – žadėjo 2011 m. trečiąkart sostinės meru tapęs Artūras Zuokas. Dabar, baigiantis kadencijai, jam atrodo, kad jis gražuolę pažadinęs, miestą išvedęs iš aklavietės, ir vėl vilniečiams žada, jo žodžiais tariant, milijonus gerų darbų.

Žada ir kiti vienuolika kandidatų į sostinės merus, kuriuos pirmą kartą piliečiai rinks tiesiogiai. Kai kurie pažadai spręstų esmines opiausias Vilniaus problemas, tačiau kai kurie tėra tuščiagarbės atskirų personų ambicijos, jau užkrovusios ar ketinančios užkrauti Vilniui dar didesnę skolos naštą.

Kas ginčysis, kad Vilnius per pastaruosius keletą metų pagražėjo: ne tik palopyta, bet – beveik stebuklas – naujai išasfaltuota keletas gatvių atkarpų. Galų gale tas faktas, kad Vilniaus savivaldybė – vienintelė Lietuvoje, kurioje gyventojų gausėja, vaikų gimstamumas didėja, įrodo: Vilnius – geidžiamas miestas, su kuriuo savo ateitį nori sieti ne tik vilniečiai.

Tačiau gražus fasadas vis dėlto nedera su vilniečių kasdienybe – valandomis transporto spūstyse, vienais didžiausių tarp miestų mokesčiais už šilumą, beveik neįmanomybe rasti vaikui darželį. Tikrai labai gražus atgimęs Bernardinų sodas, tačiau jame didelė dalis vilniečių, jei ir lankėsi, tai tik kokį kartą. Arba turbūt retas vilnietis yra skridęs sostinės savivaldybės avialinijomis, o spūstyse stovėti ar už šilumą mokėti reikia nuolat. Beje, ir tas gražus fasadas – ar pagal kišenę praktiškai bankrutavusiam miestui, kurio skola viršija metinį biudžetą?

Dar reikia turėti omeny, kad sostinė – ne tik vilniečių, o visos Lietuvos, tad dėl dalies jo projektų, kaip ir problemų, laurai ar kritika turėtų tekti ne tik vietos valdžiai. Tačiau ką iš tikrųjų ji pati pagerino spręsdama opiausias Vilniaus ir vilniečių problemas? Ar už ją išmintingesnės ir toliaregiškesnės atrodo kandidatų į merus naujai kadencijai programos?

Automobilių spūstys: investicijos – į balą

A.Zuokas giriasi, kad Vilnius regione nebepirmauja pagal automobilių spūstis. Tačiau miegamuosiuose rajonuose gyvenantys, o centre dirbantys vilniečiai tose spūstyse stovi kaip stovėję.

Vienas matomiausių per besibaigiančią savivaldybių kadenciją įgyvendintų projektų, skirtų automobilių spūstims mažinti, – viadukas Geležinio Vilko gatvėje ties Vingio parku. Per 35 mln. Lt kainavęs objektas, transporto ekspertų teigimu, realiai nesprendžia spūsčių problemų mieste, tačiau bemaž trejus metus buvo įkalinęs vilniečius kilometrinėse automobilių eilėse ir smoge. Kėlė nuostabą, kaip privačia iniciatyva atsiradęs panašios apimties projektas ties „Ikea“ atsirado per kelis mėnesius.

Vienas iš kandidatų į sostinės merus liberalas Remigijus Šimašius pasakoja, kad su transporto specialistais atlikti skaičiavimai parodė, jog žmonės daugiau laiko sugaišo spūstyse per viaduko Geležinio Vilko g. statybos metus, kai buvo uždarytos kelios eismo juostos, nei sutaupys per 40 metų jį pastačius. Maža to, projektas vykdytas ne rinkos, o didesnėmis kainomis, nuolat buvo atliekami papildomi pirkimai jau pradėtiems projektams baigti. R.Šimašius piktinasi, kad 35 mln. Lt išmesti į balą, o liko neįgyvendintos akivaizdžiai reikalingos transporto sistemos pertvarkos, pavyzdžiui, prie Pedagoginio universiteto žiedo, buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Mėnulio kalno ar Ateities g. Viaduko Geležinio Vilko g. naudą galima įžvelgti nebent tokią, kad patvarkytos siurblinės ir nutiestas dviračių takas.

„Reikia preciziškai skaičiuoti, kiek įdėtas euras duos akivaizdžios naudos, o dabar principas – gražu, darom, neskaičiuojant, ar tas „gražu“ labiausiai reikalingas vilniečiams ir ar ne per brangus“, – kritikuoja R.Šimašius.

Kur kas daugiau naudos Vilniui davė baigtas vakarinio aplinkkelio antrasis etapas. Tačiau, tenka pripažinti, šiame projekte daugiau ir finansavimo, ir projekto valdymo nuopelnų tenka ne vietos valdžiai.

Galima džiaugtis, kad sostinėje šiek tiek pagerėjo gatvių danga, bet tai vėlgi ne tik savivaldybės nuopelnas: gražinantis prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. iš valstybės lėšų tam skirta 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai).

Tačiau, „Nordea“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico siūlymu, gatvių kokybe reiktų konkuruoti, kaip kad dabar, ne su Kaunu, bet su Ryga ar Talinu. O čia jau atsiliktume.

Tęsiant susisiekimo temą klaida vertėtų vadinti savivaldybės norą turėti ir savo taksi, ir oro linijas. „Vilnius veža“ – visai pro šalį: tai ne tik neišsprendė sostinės taksi problemų, bet ir smarkiai iškreipė konkurenciją. Savivaldybės sprendimas steigti savą taksi Konkurencijos tarybos pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, o „Vilnius veža“ bendrovės įsteigimui bei veiklai finansuoti iš Vilniaus savivaldybės biudžeto 2012–2014 m. skirta mažiausiai 1,6 mln. Lt dotacijų.

Nepaisant tokio taškymosi mokesčių mokėtojų milijonais, Ž.Maurico vertinimu, taksi paslaugų kokybe Vilnių lenkia ne tik Talinas ar Ryga, bet ir Gruzijos ar Azerbaidžano sostinės.

„Air Lituanica“, nors padarė Vilnių pasiekiamesnį, tačiau bendrovei išleidžiama mažiausiai dešimtkart daugiau nei visai turizmo plėtrai. Skiriant daugiau pinigų turizmo plėtrai, būtų ir reisų, ir turistų, ir susisiekimas būtų geresnis“, – vertina R.Šimašius.

Didžiulė sostinės problema – automobilių parkavimas. Proveržio čia nepasiekta. Na, jei būtų geras susisiekimas visuomeniniu transportu, o miesto prieigose, kaip kad Vakarų Europos miestuose (to pradai jau sukurti ir Klaipėdoje), būtų automobilių aikštelės, sujungtos su miestu visuomeninio transporto maršrutais, automobilių spūsčių ir jų statymo miesto centre problemų būtų mažiau. Dabar tik atvažiuojantiems nuo Kauno yra galimybė palikti automobilį prie „Maximos“ bazės ir autobusu važiuoti į centrą. Tiesa, „Maxima“ ir aikštelę, ir autobusą skyrė ne tokiai paskirčiai, o savo pirkėjams.

Viešojo transporto sistema Vilniuje nepatogi, nors brangi: transporto paslaugų 1 km kaina Vilniuje yra 6,47, skaičiuojant litais, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 4–5 Lt. Liberalų skaičiavimais, perkant paslaugas skaidriame konkurse per metus galima sutaupyti apie 40 mln., skaičiuojant litais.

A.Zuokas žada spręsti ir perbrendusią automobilių statymo daugiabučių kiemuose problemą – sutvarkyti privažiavimo kelius, apšviesti kiemus. Drauge su bendruomenėmis ir bendrijomis tokie projektai parengti Žirmūnuose ir Fabijoniškėse.

„Daugiabučių kiemuose nėra nei infrastruktūros, nei tvarkos, automobiliai praktiškai stovi ne parkavimo, o vaikų žaidimo aikštelėse. Reikia investuoti, sutvarkyti ir įvesti mokamas aikšteles – tai tikrai geriau nei automobilių mokesčiai“, – siūlo Ž.Mauricas.

Tačiau ekonomistas už pažadų netesėjimą Vilniaus valdžią ir giria: „Gerai, kad nepradėti avantiūristiniai ir labai brangūs metro ar tramvajaus projektai. Vilnius per daug išsiskaidęs, nėra gyventojų koncentracijos, kad galėtų reguliariai naudotis tokiu transportu. Turime vieną „metro“ liniją – nuo oro uosto iki stoties, bet ja praktiškai niekas nesinaudoja.“

Šiuolaikinio tramvajaus projektą, kuris būtų kainavęs apie 300 mln. Lt, žadėta pradėti įgyvendinti jau pernai. Metro idėja taip pat kol kas neįgijusi realaus pavidalo. Na, pasiūlymų, kaip pagerinti komplikuotą sostinės susisiekimo sistemą, buvo įvairių, net tokių kaip gondolos. Kartais tikrai gerai, kad vizijos neįgyvendinamos.

Šildymo kainos: sostinės šiluma beveik brangiausia

Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia neatitikimą: vilniečiai už šildymą moka beveik brangiausiai iš didžiųjų miestų (lenkia tik Kaunas), nors dėl masto ekonomijos turėtų mokėti mažiausiai. Kaip čia neprisiminsi A.Zuoko įsipareigojimo 2011 m.: „Šilumos kainos sumažės 20 proc. – iki 18 ct už kilovatvalandę ir bus mažiausios Lietuvoje.“  Deja, pernai gruodį mokėjome 24,37 ct/kWh.

Konservatorių kandidatas į merus Mykolas Majauskas piktinasi, kad didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, ir visiems aišku kodėl. Kaip savo metiniame pranešime konstatavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 mlrd. Lt. (…) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“

Bemaž visi kandidatai į merus, žinoma, išskyrus A.Zuoką, žada vilniečius išvaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės ir šilumos ūkyje sukūrus konkurenciją bei užtikrinus skaidrų valdymą atpiginti šilumą apie 20–25 proc., maždaug iki 18 ct/kWh. Centralizuotu šildymu besinaudojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 27 eurų (94 Lt), arba 136 eurų (471 Lt) per vieną šildymo sezoną.

Vaikų darželiai: neliks eilių?

Švietimui skiriama beveik pusė – 47 proc. Vilniaus biudžeto. Tačiau sostinė nemyli mažiausių vilniečių: darželiuose vietos neranda 1,5 tūkst. vaikų. Beje, valstybiniuose darželiuose vietos neatsiranda net 4 tūkst. mažųjų vilniečių. Dalis tėvelių privačias įstaigas renkasi tik iš bėdos, nes patekti į pigiau kainuojančias valstybines neįmanoma.

A.Zuokas žada: „Eilių į darželius neliks. Per šią kadenciją sukūrėme apie 3,4 tūkst. naujų vietų darželiuose, kai, palyginimui, 2009–2010 m. – tik 460 vietų.“ Tačiau ketverius metus lyginti su perpus trumpesniu laikotarpiu gal ne visai korektiška, kaip ir nelyginti, koks buvo darželio vietų stygius, mat vaikučių sostinėje, priešingai nei kitose savivaldybėse, vis daugėja. A.Zuokas žada statyti naujus, renovuoti senus darželius ir taip sukurti apie 1,6 tūkst. naujų vietų.

Jo konkurento merų rinkimuose R.Šimašiaus įsitikinimu, užuot 19 mln., skaičiuojant litais, investavus į plytas naujiems darželiams statyti, geriau jau dabar jais kompensuoti dalį lėšų vaikams, kurie lankytų privačius darželius. Darželiai galėtų veikti ir modernių biurų patalpose, lengvų konstrukcijų pastatuose, kurių nuomą ar jos dalį kompensuotų savivaldybė. Ne tik sumažėtų savivaldybės išlaidos, bet ir būtų sukurta naujų darbo vietų, padidėtų biudžeto pajamos.

Beje, liberalų iniciatyva supaprastinus darželių steigimo ir veiklos sąlygas, įvedus ikimokyklinuko krepšelį, Vilniuje pradėjo dirbti per pusšimtį nevalstybinių darželių, priimančių daugiau nei 200 vaikų. Liberalų kandidatas į merus žada, kad jo pergalės atveju jau šiemet neliktų nė vieno nepatenkinto prašymo patekti į darželį, nes lėšos, numatytos dviejų darželių (400 vaikų) statybai, leistų nedelsiant patenkinti per 1,5 tūkst. eilėje laukiančių šeimų lūkesčius.

„Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau“, – siūlo konservatorių kandidatas į merus M.Majauskas.

Jis piktinasi, kad Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais, o jaunų šeimų problemų nepastebėjo. O juk miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų, tad ir jis, kaip ir daugelis kitų kandidatų į merus, žada spręsti šią opią Vilniuje problemą.

Parkai ir stadionai: prabanga ar būtinybė

Taigi apie tuos „blizgučius“: ar ne pirmo būtinumo projektai nėra per didelė prabanga ir dar didesnė finansinė našta vis labiau prasiskolinančiai sostinės savivaldybei?

Bernardinų sodą kritikai mini lyg sostinės plikbajoriškumo simbolį. Tačiau, R.Šimašiaus nuomone, nors tai tikrai brangiai kainavęs projektas, puiku, kad sodas atkurtas, nes tokių viešų erdvių reikia. Tik reikia daugiau. O Bernardinų sodo atkūrimo finansavimą, daugiausia iš ES lėšų, užtikrino tuomečiai ministrai: kultūros –  Remigijus Vilkaitis ir ūkio – Dainius Kreivys. 211 mln. Lt projekto sąmatoje savivaldybės dalis – tik 16,2 mln. Lt.

R.Šimašius apgailestauja tik dėl to, kad daug kitų gražių planų įvairiose srityse nė nepasistūmėjo, nors juos buvo galima įgyvendinti ir pasitelkus privačią iniciatyvą, kurios tikrai yra.

Nors A.Zuokas žada, kad vilniečių ir sostinės svečių taip mėgstamas Bernardinų sodas buvo tik pradžia, o visame mieste atnaujinta daugiau nei 200 vaikų žaidimų aikštelių, nuolat atnaujinama per 780 įvairių sporto aikštelių ir aikštynų, tačiau,  Ž.Maurico akimis, tvarkant žaliąsias Vilniaus erdves pasistūmėta dar nedaug, ir tai daugiausia rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Beje, šiai progai skubėta, bet ne visai spėta sutvarkyti ir Bernardinų sodą.

Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vilnius – viena žaliausių Europos, net pasaulio sostinių, bet didžioji dalis to žalumo, deja, apaugusi krūmais, o tokiomis erdvėmis daugiau naudojasi asocialūs asmenys.

Tikra gėda, kad Lukiškių aikštė per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nesulaukė žadėto renesanso. Reikia tikėtis, kad pagaliau valstybei pavyks atpirkti į liūdnai pagarsėjusio bankininko rankas patekusius daug metų stovinčius apleistus unikalios architektūros buvusius Koncertų ir sporto rūmus ir čia įkurdinti kongresų centrą, – bent jau taip neseniai ir vėl žadėjo premjeras.

Vilnius, kaip reta sostinė, lig šiol neturi padoraus stadiono. Žinoma, jo statyba vieno miesto biudžetui per brangi – tai visos valstybės reikalas, tad iš valstybės biudžeto pažadėti beveik 350 mln., skaičiuojant litais. Lig šiol įkurtuvės buvo vis atidedamos, bet artėjant kokiai sukakčiai minima nauja data. Praėjo valstybės tūkstantmetis, kai nacionaliniu vadinamame stadione jau buvo planuojami renginiai, dabar minima 2016 m. liepos 1-oji, kai vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė. Greitai galėsime stadiono atidarymą derinti su jo paties statybos jubiliejumi: 2017 m. sukaks trisdešimt metų, kai jis pradėtas statyti, tam jau išleista apie 120 mln. Lt.

Tad Vilniaus „vaiduoklių“ mažės, sostinė dar gražės. Tik šiame procese dažnai miesto indėlis nėra lemiamas. Bet taip ir turi būti – sostinė yra sostinė, tik nereikia merams prisirašyti svetimų nuopelnų.

Kandidatai į sostinės galvas dabar vilniečius agituoja pažadais, kad bus pasirūpinta ne tik centrine miesto dalimi: ir kituose mikrorajonuose daugės žaliųjų erdvių, sporto bei žaidimų aikštelių, kitų traukos objektų. A.Zuokas tarp naujos kadencijos prioritetų nurodo ir tokį – integruoti į miesto visavertį gyvenimą sodų bendrijas ir individualių namų kvartalus. „Drauge sutvarkysime aplinką bei gerbūvį, kelius, apšvietimą ir viešąjį transportą“, – žada A.Zuokas.

Tačiau urbanistai visų pirma siūlo išbarstytam, todėl ir su tokiomis didelėmis transporto, švietimo, sveikatos įstaigų tinklo ir kt. infrastruktūros problemomis susiduriančiam Vilniui visų pirma urbanizuoti tyrlaukius ar apleistus buvusius pramoninius pastatus ir jų teritorijas centrinėje miesto dalyje.

Skolos: Vilnius užtikrintai bankrutuoja

A.Zuokas džiaugiasi: „Pagaliau pavyko įrodyti, kad Vilnius nepagrįstai skriaudžiamas. Sostinės biudžetas, ačiū Vyriausybei ir Seimui, per pastaruosius dvejus metus padidėjo beveik 200 mln. Lt. Tačiau to negana – juk vilniečiai sumoka daugiausiai mokesčių.“

Ž.Mauricas iš dalies pritaria, kad sostinės skolos didėjimas buvo užprogramuotas: krizės metais sumažinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, o sumažinus pajamų nepadidinta lėšų naudojimo kontrolė. Atvirkščiai: ypač rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai buvo skatinama daugiau panaudoti ES lėšų, o juk savivaldybė turėjo prisidėti prie tokių projektų finansavimo. Ekonomisto manymu, savivaldybėms reikia suteikti daugiau autonomiškumo surenkant pajamas, bet labiau kontroliuoti išlaidas. Dabartinė sistema, pasak Ž.Maurico, buvo atvirkštinė: kaip Graikijai, savivaldybėms labiau apsimokėjo daugiau išleisti ir paskui bėdoti, kad būtų padidinta joms tenkančių mokesčių dalis. Taip Vilniuje ir vyko.

Taip, krizės metais stipriai išaugo ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos savivaldybių, kaip ir visos valstybės, skola. Tačiau kitų didžiųjų Lietuvos miestų skolos jau pradėjo mažėti, o Vilniaus skola toliau auga. Vilnius tarp Lietuvos miestų labiausiai prasiskolinęs, jo skola siekia 1,4 mlrd., skaičiuojant litais (iš kurios per 400 mln. Lt jau yra pradelsti įsipareigojimai) ir viršija miesto 2015 m. biudžetą (1,16 mlrd. Lt).

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo, kad 2013 m. 42 Lietuvos savivaldybės grimzdo į skolas: miestų savivaldybių skolos vidutiniškai siekia 55 proc. pajamų, rajonų savivaldybių mažiau – apie 46 proc. pajamų. Tačiau sostinės skola šalies vidurkį viršija beveik dukart. Vis dėlto trečdaliui savivaldybių skolų didėjimą pavyko suvaldyti: aštuoniolikoje jų skolos mažėjo.

Beje, kaip atkreipia dėmesį R.Šimašius, apie 90 proc. Vilniaus imamų naujų paskolų naudojama ne investicijoms, o skoloms grąžinti. Net savivaldybės pastatas buvo užstatytas bankams ir pernai Vilniui teko skolintis iš Finansų ministerijos, kad darbuotojams būtų sumokėti atlyginimai.

„Nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas Vilniaus meru nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai didėja, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus. Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas“, – konstatuoja ir M.Majauskas.

Jo žiniomis, įmonės priverstos sukandusios dantis tylėti, nes besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. O tuo pat metu, pasak M.Majausko, miesto lėšos per abejotino skaidrumo schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt išgyventi iki rinkimų.

Stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes konsultavęs finansų ekspertas M.Majauskas neabejoja: „Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo – tereikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.“

Praktiškai visi kandidatai į sostinės merus, išskyrus A.Zuoką, skolų didėjimo problemos šaknis įžvelgia korupcijoje ir prastame valdyme. Kandidatai siūlo įdiegti skaidrią, centralizuotą ir bendrą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, įvesti apribojimus, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.

R.Šimašius žada, kad planuojant investicinius projektus visuomet būtų įvertinti miestiečių poreikiai, atlikta sąnaudų ir pajamų analizė, be to, kaip alternatyva būtų svarstoma ilgalaikės paslaugos pirkimo galimybė, nes neretai savivaldybė visai be reikalo imasi konkuruoti su privačiu verslu. Neprioritetiniai projektai būtų įšaldyti. Sostinės savivaldybė, pagal R.Šimašiaus viziją, turėtų ne tik peržiūrėti ir atsisakyti nebūtinų investicijų, žinoma, nedarant žalos miesto plėtros tempui, bet ir parduoti dalį savivaldybės turto ir gautas lėšas panaudoti skoloms sumokėti. Pardavus dalį turto per pirmus metus sumažinti skolą būtų galima 50–70 mln., skaičiuojant litais, per vėlesnius ketverius metus – po 25–30 mln. per metus. Reikia ne tik spręsti skolų bankams, kurios sudaro 40 proc. visų pačios savivaldybės skolų, problemą, bet ir mažinti skolas tiekėjams.

Tiek konservatorių, tiek liberalų kandidatai į merus siūlo depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą, kad didžioji dalis valdybų narių būtų nepriklausomi (dabar  valdybose – savivaldybės tarnautojai ir politikai). Šiuo metu Vilniaus savivaldybės valdomo turto portfelis didžiausias šalyje – 1,8 mlrd., skaičiuojant litais. Tačiau, R.Šimašiaus vertinimu, savivaldybės įmonių veikla vertinama kaip neskaidri, finansinis efektyvumas mažiausias iš visų didžiųjų miestų (vienintelio Vilniaus savivaldybės įmonės dirba nuostolingai). Savivaldybių įmonių didesnį skaidrumą užtikrintų ir dalinis jų akcijų išplatinimas per vertybinių popierių rinką.

O atkūrus savivaldybės mokumą M.Majauskas siūlo žengti toliau: Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų mažas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje, kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms suteikta galimybė leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.

Investicijos: galėtų būti daugiau

A.Zuokas didžiuojasi, kad per šią kadenciją, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, valstybės institucijoms ir privačiam verslui, vilniečiams sukurta 13 tūkst. gerai mokamų darbo vietų, nedarbas sumažėjo nuo 12,4 iki 6,1 proc., Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru, kurį pasirenka didžiausios pasaulio kompanijos.

Vis dėlto Vilniuje darbo dar neturi 21 tūkst. žmonių, o algos sostinėje, nors didžiausios Lietuvoje, atsilieka nuo Europos sostinių vidurkio. „Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. O tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų“, – pabrėžia M.Majauskas.

Nors A.Zuokas per savo kadenciją prikarpė įkurtuvių juostelių, tačiau turėtų pripažinti, kad tokius vardus, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, į Vilnių atvedė ne jis, o  Andriaus Kubiliaus Vyriausybė su „Investuok Lietuvoje“ agentūra.

Tuo metu Vyriausybėje premjero patarėju dirbęs M.Majauskas pabrėžia, kad merui neužtenka būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkančiu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles, ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetu. Bet tam reikia apvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujų galimybių jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

R.Šimašius lygina: Vilniuje – 32 pasaulinių bendrovių paslaugų centrai su 8,4 tūkst. darbuotojų, o Krokuvoje – 80. Tad rezervų dar yra ir jie būtų geriau panaudojami, jei norint gauti leidimą statybai, renovacijai, prekybai lauke ir kt. verslui nereiktų, kaip dabar, sugaišti nuo dvidešimt dienų iki pusės metų, o kartais ir iki keleto metų. Pastatyti objektą trunka mažiau, nei gauti tam leidimą.

Pasitelkus privatų kapitalą per pastaruosius kelerius metus iškilo ir „Ikea“, pagaliau mažėja „vaiduoklių“: nuo sovietmečio styrojusio vadinamojo komjaunimo viešbučio vietoje statomas verslo kompleksas, prie Vingio parko neliko buvusios „Vel­gos“ gamyklos griaučių, čia bus prekybos centras, gyvenamieji namai. Tačiau, ne paslaptis, kai kurie investuotojai idėjų plėtoti verslą Vilniuje atsisakė dėl neskaidrumo šleifo, neapleidžiančio sostinės savivaldybės.

Vilnius sukuriama beveik 40 proc. valstybės BVP. Čia tiesioginės užsienio investicijos gyventojui šalies vidurkį viršija beveik dešimt kartų, Vilniuje sparčiai auga ir veikiančių įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pasak LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso projekto vadovo Lauryno Rekašiaus, didžioji dalis investicijų natūraliai nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Tačiau daug lemia ir savivaldybės gebėjimas tvarkytis.

LLRI vertinimu, didžiausia sostinės problema ir yra jos valdymas.
Čia Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės priežastys – nuolat didėjanti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos.

A.Zuokas kandidatų rikiuotėje pirmauja

Nors kritikos dabartiniam sostinės merui daug, ketvirtąkart į šį postą besitaikantis A.Zuokas apklausose tarp kitų kandidatų pirmauja. Taip, jis nebe toks novatoriškas, pilnas modernių idėjų, veiklus politikas, koks buvo pirmą kartą stojęs prie Vilniaus vairo. Prieš ketverius metus rinkėjai jam suteikė dar vieną šansą tvarkyti miestą, o kartu nusimesti per ankstesnę kadenciją užsimestą neskaidrių sandorių naštą. Deja, pastaroji misija jam buvo sunkesnė, nei „piarintis“ tankete traiškant (ačiūdie, tik „fotošopą“ pasitelkus) ne vietoje pastatytus automobilius Gedimino prospekte. Tad praktiškai visų jo konkurentų programų leitmotyvas – užbaigti gėdingą rubikoninį Vilniaus istorijos skyrių ir pradėti švaresnį.

Tačiau A.Zuokas primena perėmęs valdžią po kadencijos, kai sostinės taryboje vyko nuolatinės peštynės dėl valdžios, per ketverius metus pasikeitė net trys sostinės merai, beveik keturis kartus išaugo miesto skolos, vyravo nedarbas, Vilnius pretendavo tapti duobių sostine, o miesto gatvėse buvo išjungtas apšvietimas, manant, kad tai geriausias būdas taupyti, bet taip didėjo nusikalstamumas, vilniečiai jautėsi nesaugiai.

Vilniaus pašviesėjimą (kaip ir patamsėjimą), žinoma, lėmė ir bendra ekonominė situacija, tačiau ir A.Zuoko teigiamo indėlio vilniečiai neneigia, priešingu atveju sociologų apklausų ir politologų prognozėse jis nebūtų tarp neabejotinų antrojo mero rinkimų turo dalyvių. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje A.Zuokas sulaukė 25 proc. respondentų simpatijų.

Antroje vietoje esančio liberalo R.Šimašiaus (21 proc.) programa išsamiausia tarp dvylikos varžovų valdyti Vilnių, kartu ambicinga ir reali, o politikas – nebe naujokas, turi politinės patirties Seime ir Vyriausybėje.

Kas dešimtas balsuotojas rinktųsi „Lietuvos sąrašo“ kandidatą Naglį Puteikį. Savo programoje „Perženkim Rubikoną“ jis žada skaidrų valdymą vilniečiams tiesiogiai dalyvaujant miesto valdyme: naujoji miesto taryba kartu su meru turėtų savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės per visuotinę apklausą. Vilniečiams būtų pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba, investiciniai projektai būtų aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis. Siūlomi miesto privalomieji referendumai. Žodžiu, būtų nuolat diskutuojama.

Na, socialdemokratų Vyriausybės darbo grupių valdymas baigėsi šnipštu – sugaišta daug laiko, o sprendimų darbo grupių svarstytais opiausiais klausimais taip ir nepriimta. Bet daliai rinkėjų toks N.Puteikio siūlomas tiesioginis piliečių valdymas, be abejo, skambės patraukliai.

„Darbiečiui“ Jonui Pinskui „Baltijos tyrimų“ apklausa žada 9 proc., o konservatoriui M.Majauskui – 8 proc. rinkėjų simpatijų.

Nors Lenkų rinkimų akcijos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui šioje apklausoje prognozuojami šansai menki, vos 4 proc., tačiau kitose – net vieta antrajame rinkimų ture. Beje, jam ilgos programos nereikia: jis turi tikslinę auditoriją – 44 proc. sostinės kitataučių ir į ją orientuojasi, žinoma, neužmiršdamas pridurti religinių akcentų: nebe pirmą kartą jo keliamos Dievo gailestingumo sanktuariumo Vilniuje iniciatyvos ir tautinių mažumų centrų veiklos ar naujų steigimo. Jo planuose – daug miesto erdvių tvarkymo darbų, vandens tiekimo tinklo miesto pakraščiuose, socialinio būsto plėtra.

Socialdemokrato Gintauto Palucko, kaip ir daugelio jo konkurentų, programoje žadama mažinti šilumos kainas, tiesti dviračių takus, spręsti darželių, automobilių parkavimo problemą, net suskaičiuota, kiek būtų nupirkta naujų autobusų ir troleibusų.

Dar keli kandidatai, galima sakyti, temankština politinius raumenis tolesnei politinei veiklai.

Bet, kaip pastebi ekonomistas Ž.Mauricas, ir tiesiogiai išrinkti merai turės labai mažai galių, tad čia dar reikėtų keisti įstatymus. O sostinės mero alga, 1,5 tūkst. eurų, mažesnė nei savivaldybės administracijos vadovo ar vidutinio lygio specialisto. Gali kilti įvairių klausimų, kodėl taip varžomasi dėl palyginti menkai atlyginamo darbo.

Savivaldos rinkimai svetur: panašumai ir skirtumai

Galų gale ar mūsų vietos valdžios rinkimai smarkiai skiriasi nuo skandinavų, į kuriuos dažnai norime lygiuotis? Švedijoje savivaldybių rinkimai vyko šį rudenį, kartu su apskričių ir nacionaliniais rinkimai. Švedijoje gyvenanti mokslininkė Milda Celiešiūtė pasakoja, kad sujudimas per rinkimus čia didelis. Kandidatai pastato specialų miestelį-mugę, kuris veikia kelias savaites prieš rinkimus, skirtinguose mediniuose nameliuose galima pasišnekėti su skirtingų partijų atstovais. Rinkėjai tokia proga labai naudojasi.

Dažniausios temos – viešasis transportas, jaunimo nedarbas, ligonių ir pagyvenusių žmonių priežiūra bei jos kokybė, sveikatos paslaugos.

M.Celiešiūtė pasakoja, kad radikalios, populistinės partijos kelia savo idėjas, pavyzdžiui, prieš imigraciją, nors šis klausimas iš esmės priklausytų nacionalinei politikai.

Labai aktyvios diskusijos viešojo transporto ir susisiekimo tema. Žalieji pirmenybę teikia aplinkai, tvariai plėtrai, o dešinieji tradiciškai remia naujas statybas, investicijas, siekia kuo geresnio susisiekimo, darbo vietų gausėjimo. Žalieji pasisako už visišką nuosavų automobilių ribojimą, nemokamą viešąjį transportą, skatinimą dar daugiau važinėti dviračiais. Dešinieji Stokholme žadėjo tęsti daug kainavusią aplinkkelio statybą.

Pastaruoju metu Švedijoje stiprėjo feministinė linija, apskritai palaikoma visų kairiųjų partijų. Pavyzdžiui, diskutuodami susisiekimo temomis jie siūlo viešojo  transporto sistemą padaryti kuo patogesnę tėvams su vaikais pasiekti miesto centrą. Jų manymu, kuo geresnis viešasis transportas, tuo daugiau lygybės visuomenėje. Beje, po rinkimų kai kurios kairesnės savivaldybės atsisakė pirkti paslaugas iš pelno siekiančių įmonių – tai švedams svarbi tema. Pavyzdžiui, ar gali sveikatos priežiūros ar mokslo įstaigos siekti pelno?

Kita opi problema – jaunimo ir apskritai nedarbas. Buvo ginčijamasi, ar sudaryti sąlygas privalomoms praktikoms atlikti ir pan.

Švedijoje daug diskutuojama apie ilgalaikius projektus. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Švedijos miestuose dabar statomos ištisos dalys, rajonų kvartalai, kuriami ilgalaikiai infrastruktūros projektai, ir nėra lengva rasti sutarimą dėl prioritetų: siekti pritraukti didelius verslus ir investicijas ar remti mažas vietines įmones, tiesti greitkelį ar investuoti į kitą viešąjį transportą, kad žmonės mažiau važinėtų savais automobiliais ir būtų mažiau spūsčių.

Ir Švedijoje, čia gyvenančios lietuvės vertinimu, kai kurie projektai abejotini. „Malmėje didžiulis, trijų dalių autobusas ėmė kursuoti tarp dviejų labai skirtingų socialiniu ekonominiu požiūriu miesto dalių. Argumentas buvo mažinti segregaciją. Perstatytos kelios gatvės, mat autobusas netilpo. Dabar jis važiuoja be vargo. Tik kažin ar segregacija sumažėjo“, – abejoja M.Celiešiūtė.

Aušra Lėka

Prieš 75 metus, 1939 m. spalio 28-osios vidurdienį, mūsų kariuomenės daliniai su dainomis vėl žygiavo Vilniaus gatvėmis – po ilgų svetimųjų okupacijos metų.

Jonas Rudokas

Visa Lietuva tada džiūgavo. Įvykių liudininkai pasakoja – tokių džiaugsmo manifestacijų niekada iki tol nėra buvę. Vienas jų, būsimasis Izraelio premjeras Menachemas Beginas, vėliau rašė: „Aistringa mažos tautos svajonė, kurią visi blaivūs stebėtojai būtų pavadinę fantastiška, staiga išsipildė…“

Bet taip atsitiko ne vien dėl palankiai mums susiklosčiusių aplinkybių, kaip neretai rašoma. Tą ne mažiau lėmė ir 19 metų atkaklių bei vieningų mūsų valdžios ir visos tautos pastangų atgauti savąją sostinę – apie jas gerai žinojo visa Europa, sako, mus užjautė net Šiaurės Afrikos arabai…

Tiesa, Vilniaus grįžimas Lietuvai labai nepatiko mūsų kaimynams – ir Pietuose, ir Rytuose. Lenkų istorikas rašo, kad siekdama atgauti sostinę Lietuva pati įsiprašė svetimas rusų įgulas, taip žengdama žingsnį nepriklausomybės praradimo keliu. Keistoka, kad tam pritaria ir britas Normanas Daviesas, kurio manymu, lietuviams džiaugtis tada nebuvo ko: „Bėgdami nuo lenkiško vilko, jie užšoko ant sovietinės meškos.“

Tai nepagrįsti teiginiai: išsisukti nuo svetimųjų įgulų tuo metu vis viena nebuvo įmanoma, kai jos jau buvo Estijoje ir Latvijoje, kai Maskva buvo pasirengusi esant reikalui primesti jas atvira karine intervencija – 200 tūkst. raudonarmiečių, 1000 tankų, 1400 artilerijos pabūklų. O Vilnių prarasti galutinai tikrai galėjome: tada, 1939 m. rudenį, žlugus Lenkijos valstybei jis galėjo atitekti baltarusiams, kurie net savo sostinę ten planavo perkelti. Bet taip neįvyko, ir dėl to jų istorikai iki šiol reiškia pretenzijas Maskvai – kad jų nuomonės niekas nepaklausė: „Mūsų senąją sostinę, baltarusių kultūros centrą, kuriame žymi dauguma gyventojų buvo baltarusiai ir lenkai, Stalinas ir Molotovas atidavė žemaičiams.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Kuo skiriasi okupantas nuo šeimininko

Žinoma, ir mes tada sulaukėme ne tik gerų naujienų: Maskva sugrąžino vos ketvirtadalį 1920 m. liepos 12 d. SSRS ir Lietuvos sutartimi mums pripažintos teritorijos, palikdama Baltarusijai Švenčionis, Gervėčius, Pelesą, Dieveniškes. Maža to, prezidentas Antanas Smetona, 1939 m. spalio 11 d. kalbėdamas Vilniaus grįžimo proga, pabrėžė: „Nepamirškime vieno visų svarbiausio dalyko, kad mes į Vilnių ne tik teises turime, ir turime jas atgavę, bet mes Vilniuje turime daug, be galo daug pareigų.“

Verslas ir valdžia turi groti viename ansamblyje. Tačiau iki šiol pasitaiko atvejų, kai valstybei ar savivaldybei priklausančios įmonės su biudžetinių lėšų pagalba konkuruoja verslo rinkose.

Martynas Šimulis

Lietuvos Konkurencijos taryba rugsėjo mėnesį paskelbė siūlymą, jog Vilniaus savivaldybei priklausanti taksi įmonė „Vilnius veža“ turi būti panaikinta. Pasak Konkurencijos tarybos, savivaldybės sprendimas steigti taksi paslaugas teikiančią įmonę “Vilnius veža” prieštarauja Konkurencijos įstatymui.
„Konkurencijos tarybos ekspertų nuomone, įsteigus VšĮ “Vilnius veža” buvo sukurtas interesų konfliktas, nes savivaldybė pradėjo dalyvauti ūkinėje veikloje, kurią pati administruoja. Tyrimo metu nustatyti vėlesni savivaldybės sprendimai VšĮ „Vilnius veža“ atžvilgiu, pavyzdžiui, iš savivaldybės biudžeto skirtos dotacijos, patvirtino, kad šis interesų konfliktas daro įtaką veiklos sąlygoms rinkoje. Tyrimą vykdžiusių ekspertų neįtikino savivaldybės paaiškinimai, jog VšĮ „Vilnius veža” buvo įsteigtas, siekiant legalizuoti taksi verslą ar pagerinti paslaugų teikimo lygį Vilniaus mieste“, – rašoma Konkurencijos tarybos rugsėjo 16-ąją išplatintame pranešime.
Savivaldybė tuo tarpu piestu stoja prieš šį sprendimą, teigdama, jog įstatymas nedraudžia jai steigti savo įmonės ir stoti į vieną gretą su verslininkais. O stoti į vieną gretą šiuo atveju reiškia konkuruoti. Nors dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žadėjo, jog kai kurias valstybės funkcijas bus stengiamasi perduoti verslui, per visą šį laiką nebuvo nė vieno tokio atvejo. Priešingai – valstybė kai kuriais atvejais stengiasi kišti pagalius verslininkams į ratus, pati pradėdama žaisti rinkoje.
„Vilnius veža“ – tai tik vienas, tačiau pastaruoju metu aktualus tokio reiškinio pavyzdys. Dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas 2012 m. teigė, kad naujoji įmonė sukurta siekiant panaikinti šešėlį, kuris iki tol buvo užtemdęs visą keleivių vežimo taksi automobiliais Vilniaus mieste verslą. Ir po Konkurencijos tarybos sprendimo A. Zuokas mušasi į krūtinę, sakydamas, kad „Vilnius veža“ yra skaidraus ir legalaus verslo pavyzdys, kuriuo turi sekti ir kitos taksi įmonės.
„Vilnius vežė, veža ir veš. Toks Konkurencijos tarybos sprendimas yra žudantis“, – apgailestavo A. Zuokas.

Apie savivaldybės skolas su Vilniaus meru Artūru Zuoku kalbamės virš miesto pakilę oro balionu. Artėjant savivaldybių rinkimams, A.Zuoką galima sutikti neįprastose vietose.

VEIDAS: Ar šitaip aukštai pakilus virš Vilniaus didžiulė beveik 900 mln. Lt siekianti savivaldybės skola netraukia žemyn?

A.Z.: Žiūrint su kuo lyginsime. Jei lyginsime Lietuvos valstybės skolos santykį su valstybės biudžetu, tai Vilniaus miesto savivaldybės skola ir biudžeto dydis yra vienas su vienu. Valstybės skolos santykis su biudžetu yra vienas su trimis. Taigi valstybės skolos tris kartus didesnės nei Vilniaus miesto.

VEIDAS: Bet tai turbūt neguodžia. Kodėl tos skolos tokios didelės?

A.Z.: Paaiškinsiu paprastai. Sakykim, valstybė yra įmonė, o savivaldybės – 60 jos filialų. Vienas iš jos filialų, Vilniaus miestas, yra pats pelningiausias, tačiau visas jo pelnas atitenka pagrindinei įmonei – valstybei, kuri ir sprendžia, kaip tuos pinigus skirstyti. Didžiąją dalį pinigų ji paskirsto filialams, kurie yra nuostolingi, o didžiausiam naudos teikėjui, kuris generuoja daugiausiai pajamų, neskiria pinigų net benzinui. Todėl visa atsakomybė už tokį savivaldybės biudžeto planavimą tenka Vyriausybei ir Seimui.

2007 m. perdaviau miesto valdymą tuometinei naujai išrinktai valdžiai su 274 mln. Lt skola, o 2011 m. atgavau jau su 860 mln. Lt skola. Dar po pusmečio turėjome išpirkti buvusios Vilniaus valdžios parduotas įmonių skolas, kurių išpirkimo terminas buvo atidėtas dvejiem metams. Taigi skola jau siekė apie milijardą litų.

Reikia pasidžiaugti, kad ši Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos, ir pernai Vilniaus miestui pagaliau nuo 42 iki 48 proc. buvo padidinta skiriama gyventojų pajamų mokesčio dalis, todėl šiemet Vilniaus biudžetas didesnis šimtu milijonų litų. Deja, per tuos šešerius metus Vilniaus miesto biudžetas kasmet turėjo apie 180 mln. Lt deficitą, todėl ta skola ir yra užaugusi.

Dabar mes džiaugiamės Vyriausybės sprendimu 2015 m. didinti savivaldybių biudžetus. Jau pareikšta, kad sostinė kitais metais turės 50 mln. Lt didesnį biudžetą, tačiau mes siekiame, kad Vilniaus miestui skiriama gyventojų pajamų mokesčio dalis būtų padidinta iki 60 proc. Priminsiu, kad Kaunui lieka 94 proc., Klaipėdai – 86 proc.

VEIDAS: Kas lemia tokias gyventojų pajamų mokesčio dalybas?

A.Z.: Tiesiog taip yra. Tačiau Vilnius negali būti lyginamas su kitais Lietuvos miestais, nes mes konkuruojame su kitų šalių sostinėmis. Ką tik grįžau iš Vroclavo: ten vienam gyventojui biudžeto lėšų tenka du kartus daugiau nei vilniečiui, kuriam tenka mažiausia lėšų dalis apskritai Lietuvoje, ką jau kalbėti apie regiono sostines. Pavyzdžiui, vienam Varšuvos gyventojui tenka 7 tūkst. Lt, Rygos gyventojui – 3589 Lt, Talino – 3984 Lt, o vilniečiui – 2189 Lt biudžeto lėšų. Vilnius neturi finansinių išteklių, kad būdamas pagrindiniu valstybės ekonomikos varikliu, generuojančiu 40 proc. BVP, galėtų kurti dar didesnę naudą valstybės biudžetui ir būti miestu donoru kitoms savivaldybėms.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m