Šiais metais Lazdijų krašte veiklą pradės unikalūs projektai, kurie leis sukurti daugiau naujų darbo vietų, skatins vietinių gyventojų užimtumą, pritrauks daugiau investicijų, didins šio krašto žinomumą. Apie artimiausius planus kalbamės su Lazdijų rajono savivaldybės meru Artūru Margeliu.

Auksė Lankaitytė

– Gerbiamasis mere, Lazdijų kraštas per dešimtmetį beveik neatpažįstamai pakeitė savo veidą – atnaujinta daugybė viešųjų pastatų, pritaikytų bendruomenės reikmėms, sutvarkyta infrastruktūra. Kokie tolesni jūsų planai?
A.M.: Pirmiausia, žinoma, laukia pirmieji tiesioginiai mero rinkimai. Tikiu, kad žmonės palankiai įvertins visos mūsų komandos ligšiolinę veiklą ir galėsime tęsti pradėtus darbus, ieškoti naujų galimybių kurti darbo vietas, pritraukti investicijų.

Mano įsitikinimu, pastaruoju metu Lazdijų rajonas tarsi įgyja naują kvėpavimą ir tampa vis patrauklesnis investuotojams, atrandantiems pasienio regiono pranašumus, kurių didžiausias yra darbštūs žmonės, norintys gyventi ir dirbti savame krašte, o valdžios pareiga – sudaryti jiems sąlygas tą daryti.

Lazdijų rajonas atviras kiekvienam potencialiam investuotojui, kiekvienam idėjų turinčiam žmogui, ir labai smagu, kad tokių žmonių sulaukiame vis daugiau.

– Jau šį rudenį Lazdijų rajone bus atidarytas didžiausias viščiukų perinimo inkubatorius Lietuvoje. Kaip jums pavyko pritraukti investuotojų šiai idėjai realizuoti?
A.M.: Esu įsitikinęs, kad bet kokios idėjos pirmiausia turi būti naudingos kraštui ir žmonėms. Šis projektas būtent toks. Mes tikėjome „paukščių rojaus“ idėja ir daug dirbome, kad ji taptų kūnu. Pats su būsimu investuotoju važinėjau po rajoną ir aprodžiau septynis objektus, tinkamus šiam verslui pradėti. Operatyviai buvo sutvarkyti visi reikalingi dokumentai, nesukuriant dirbtinių kliūčių. Kaip jau sakiau, mūsų užduotis – sudaryti palankias sąlygas verslui kurti ir naujoms darbo vietoms steigti. Be abejo, Lazdijus pasirinkęs verslininkas, buvęs Seimo narys Jonas Jagminas, ir pats suprato, kokia strategiškai gera vieta yra Lietuvos ir Lenkijos pasienis.

Jau šį rudenį duris atversianti didžiausia Lietuvoje paukščių perykla, kurioje kasmet bus išperinama keliasdešimt milijonų viščiukų, – pirmasis tokio masto projektas šalyje. Tai ne tik papildomos darbo vietos mūsų rajono gyventojams, bet ir galimybė užsidirbti vištų augintojams. Jau tariamės su verslininku, kad kiaušiniai perinimui būtų superkami iš mūsų rajono ūkininkų.
– Teko girdėti, kad planuojate pasiūlyti naujovių ir mėsinių galvijų augintojams. Kokios jos?
A.M.: Lazdijų krašte kartu su investuotoju iš Vokietijos Ernstu Friedrichu Baumeriu plėtojamas projektas „5000 aubrakų Lazdijams“ jau įgavęs pagreitį. Vienas artimiausių planų – įkurti modernią mėsos perdirbimo įmonę. Sukūrus visą grandinę paslaugų – nuo augintojų iki skerdyklos ir perdirbėjų, ūkininkams bus užtikrinamas didžiausias pelnas.

Mėsinės gyvulininkystės plėtojimas svarbus, nes mūsų krašto žemės nėra derlingos, negalime konkuruoti su kitais augalininkystės atstovais. Realią naudą rajono ūkininkai pajuto susijungę į kooperatyvą, jų parduodamos produkcijos kaina už kilogramą padidėjo net 21 proc.

– Turite idėją, kad Lazdijų regione veikiančios įstaigos ir įmonės pirktų tik šiame rajone pagamintą produkciją. Kaip tai planuojate pasiekti?
A.M.: Turime būti savo krašto patriotai visomis prasmėmis: jį mylėti, puoselėti, padėti vieni kitiems. Tai yra tikrasis bendruomeniškumas. Pradėti reikia nuo paprastų dalykų, kurie dažnai mažiausiai kainuoja, bet neretai sunkiausiai pasiekiami, nes jie priklauso nuo žmogaus mąstymo. Todėl pirmiausia reikia ugdyti žmogaus suvokimą, kad pirkdamas tai, kas sukurta, užauginta jo krašte, jis prisideda prie to krašto gerovės.

Daugelis mano, kad įsigyti prekę kitur yra pigiau, tik ne visuomet įvertina, jog nuvykti, pavyzdžiui, į Lenkiją irgi kainuoja. Todėl skatinsime mūsų kraštiečius pirkti Lazdijuose pagamintą prekę ir palaikyti mūsų krašto verslininkus, ūkininkus. Juk kitose šalyse žmonės skatinami pirkti savo krašto produkciją. Kuo mes prastesni? Esu įsitikinęs, kad pasaulį reikia pradėti gerinti kiekvienam nuo savęs, tai ir pradėsime!

– Lazdijų kraštas taip pat garsėja savo ežerų, turizmo objektų gausa. Kaip planuojate į rajoną privilioti dar daugiau turistų?

A.M.: Mes siekiame plėtoti ne tik poilsinį, bet ir gydomąjį turizmą. Ne paslaptis, kad į modernų ir namus savo jaukumu primenantį Lazdijų ligoninės akušerijos-gimdymo skyrių atvyksta gimdyvės ne tik iš gretimų rajonų, bet ir Lenkijos, net Egipto. Vadinasi, principingai priimtas sprendimas neleisti uždaryti šio skyriaus atsipirko su kaupu.

Be abejo, dėmesio skiriame ir turistų pritraukimui į švara ir tyrais ežerais garsėjantį mūsų kraštą. Sutvarkytos miesto ir rajono viešosios erdvės, įrengti paplūdimiai su visa kokybiškam poilsiui reikalinga infrastruktūra. Artimiausiu metu planuojame dar aktyviau panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.

Dar vienas turistų, žirginio sporto mėgėjų traukos objektas – modernus Lazdijų hipodromas, kuriame rengiamos tarptautinio lygio varžybos. Štai dabar intensyviai ruošiamasi artėjančioms Vasario 16-osios minėjimo – Tradicinėms tarptautinėms ristūnų žirgų lenktynėms.

Tai tik dalis vizijų. Turime daugiau tikslų, kaip puoselėti bei populiarinti Lazdijų kraštą, ir atkakliai siekiame juos paversti tikrove.

Centrinė šalies valdžia skelbia ūkio atsigavimą, o savivaldybių merai ir vėl dejuoja dėl prastai renkamų biudžetų, didėjančio pašalpų gavėjų būrio, lėšų stygiaus, nes nėra už ką remontuoti gatvių, pjauti žolės, sodinti gėlynų.

Tai girdėdamas dar prieš penketą metų nusmurgusios Lietuvos paribio savivaldybės – Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas tik šypsosi. Pasirodo, per pastaruosius dvejus metus šiame rajone buvo pats didžiausias darbo užmokesčio augimo šuolis, o vidutinė statistinio akmeniškio alga patenka į didžiausią vidutinę algą gaunančių savivaldybių gyventojų algų dešimtuką, tik per dvejus metus pašalpų gavėjų čia sumažėjo daugiau kaip 40 proc., o butų kainos pakilo kartais, miestas pasipuošęs gėlėmis, nušienautos visos viešosios erdvės, centre įrengtas didžiulis ekranas įvairiems svarbiems renginiams stebėti, o miestelėnų gyvenimo ramybę sergsti įrengtos stebėjimo kameros.
Taigi ką iš verslo į politiką pasukęs Akmenės rajono vadovas daro kitaip, kad jo savivaldybė per puspenktų metų padarė didžiausią šuolį iš visų savivaldybių? Nuo to ir pradėjome pokalbį su V.Mitrofanovu.

V.M.: Nors aš seniai buvau įkalbinėjamas eiti į politiką ir dar dirbdamas versle tapau Socialdemokratų partijos nariu, niekada nebuvau aktyvus partietis. Tačiau mano pirmtakė merė amžinatilsį Eugenija Meškienė vis ragino būti aktyvesniam, sakė, kad jauniems žmonėms čia itin geros perspektyvos.
Vis dėlto tik visiškai pasitraukęs iš verslo į politiką supratau, kad čia eidamas ir galvodamas, kaip spėriai nuversiu kalnus, buvau itin naivus. Versle sprendimą su akcininkais priimdavome per penkiolika minučių, o biudžetiniame sektoriuje tai tęsiasi savaites, nes reikia pasitarti, išdiskutuoti ir t.t. Toks lėtas sprendimų priėmimas pirmaisiais metais mane labai erzino.
Pirmą kartą į vietos valdžią buvau išrinktas 2007-aisiais. Tąkart koalicijai vadovavo mūsų skyriaus pirmininkė E.Meškienė. Mes pakeitėme iki tol tris kadencijas Akmenei vadovavusius tautininkus. Iš tikrųjų tuomet Akmenė išsiskyrė tuo, kad čia buvo vienintelis Lietuvoje tautininkų bastionas, nors rajonas buvo visiškai nusmurgęs: savivaldybės pastatas – apšiuręs, niekas iš specialistų nekalbėjo jokia svetima kalba, išskyrus rusų, neišmanė ekonominių reikalų, tad investuotojai atvažiuodavo, pamatydavo, kad negali su niekuo susikalbėti, ir vėl išvažiuodavo.
Atėję į valdžią mes taip pat neišvengėme ginčų su saviškiais dėl Akmenės strategijos ir prioritetinių darbų. Pamenu, buvau Jaunimo reikalų tarybos pirmininkas, tad jau per pirmą posėdį iškėliau klausimą, kaip pradėti gaivinti Akmenę, kad ji būtų patraukli jaunimui, šeimoms. Vienas siūlymų – buvusioje “Vaikų pasaulio” teritorijoje įrengti žaidimų aikšteles vaikams. Bet tam pasipriešino pati merė, girdi, mes tvarkysime, o naudosis girtuokliai.
Tada aš merei atvirai pasakiau: nepykite, mere, bet jei jūs netvarkysite teritorijos vaikams, tai mes, jaunimas, miesto prieigose pakabinsime iškabą: “Sveiki atvykę į senelių namus”. Mes turime rūpintis ne tik socialiai remtinais žmonėmis, seneliais, bet ir vaikais, jaunimu, antraip rajonas neturi ateities.
O dar po maždaug pusantrų metų, 2008 m. gruodžio 8 d., mirus merei E.Meškienei likimas lėmė man, nežinomam politikui, tapti meru. Ko gero, atėjau pačiu nedėkingiausiu laiku, juk tai buvo pati krizės pradžia. Dėl krizės 2009 m. Akmenės rajono biudžetas buvo sumažintas 30 proc. Todėl pats važiavau į kiekvieną biudžetinę įstaigą ir aiškinau žmonėms, kad turime tik du būdus taupyti. Pirmas būdas – uždaryti dalį įstaigų ir atleisti darbuotojus, bet už kiekvieno dirbančiojo yra jo šeima: vaikai, sutuoktiniai, tėvai. Kitas būdas, viena vertus lengvesnis, antra vertus, irgi skausmingas, – smarkiai mažinti algas, sutartinai eiti nemokamų atostogų. Bet pasirinkę šitą būdą ir pergyvenę krizę atsitiesime. Taigi mes per krizę neuždarėme savo rajone nė vienos biudžetinės įstaigos.
Iš tikrųjų per pirmus dvejus metus visiems įrodžiau, kad į valdžią atėjęs jaunas žmogus nieko negadina ir kad sprendimai priimami ne tam, jog taip užsigeidė meras, o kad tai bus naudinga visiems, tai mūsų bendras tikslas.
Per šią kadenciją turiu tikslą sutelkti savivaldybėje tokią komandą, kuri atitiktų mano viziją ir galėtume kartu siekti užsibrėžtų tikslų keisdami Akmenę. Todėl pirmas mano sprendimas buvo keisti struktūrą, reformuoti funkcijas. Per dvejus metus pasikeitė beveik 20 proc. specialistų. Dauguma jų jauni, ką tik universitetus baigę žmonės. Net 15 proc. visų naujai priimtų specialistų visiškai laisvai kalba angliškai.
VEIDAS: Kaip jūs įkalbate jaunimą, baigusį mokslus didmiesčiuose, grįžti į tokią atkampybę?
V.M.: Vakar mano patarėju pradėjo dirbti vaikinas, baigęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Tai sužinoję kai kurie vyresni kolegos stebėjosi, kaip jis grįžo į “tokią Akmenę”. Aš atkirtau, kad frazė “tokia Akmenė” nevartotina, nes Akmenė niekuo ne blogesnė už Druskininkus ar Vilnių. Kiekviena savivaldybė turi turėti savo strategiją ir savo išskirtinumą. Akmenė ją irgi turi.
Iš tikrųjų gyventi mažuose miesteliuose ir patogu, ir malonu. Šitai supratau per pirmus dvejus studijų Vilniuje metus, nors irgi turėjau įvairių siūlymų likti sostinėje. Bet kai kasryt įstrigdavau Vilniaus spūstyse, supratau, kad gyvendamas mažame miestelyje gali turėti kur kas daugiau laisvo laiko ir daugiau nuveikti. Štai baigei darbą 17 val., susiskambini su draugais ir leki žvejoti, medžioti. Čia gali gyventi nuosavame name miesto centre arba sodyboje su didžiule teritorija. Vaikų niekur nereikia vežioti: mokyklos, būreliai čia pat. Tad jei turi gerą išsilavinimą, gerą galvą ir aiškius tikslus, gyvenimas mažame miestelyje yra labai patogus. Iš tikrųjų reikia ne verkšlenti, kad mažame miestelyje blogai, o imti ir keisti tą gyvenimą.
Mes labai daug dirbame su vietos jaunimu. Mūsų Švietimo skyrius veda apskaitą, kur studijuoja kiekvienas mūsų abiturientas. O aš, tapęs meru, pasakiau, kad grįžusiems ir besidarbinantiems biudžetinėse įstaigose mūsų rajono jaunuoliams turėtų degti žalesnė šviesa. Manau, jei į kiekvieną savivaldybę po studijų grįš bent trečdalis abiturientų, bus idealu.
Man svarbu ne tik universiteto diplomas ir kvalifikacinės darbuotojo žinios, bet ir jo gebėjimas dirbti komandoje. Todėl priimdami naujus darbuotojus skambiname net mokyklų, kurias baigė kandidatai, direktoriams ir aiškinamės, kiek konkretus jaunuolis buvo aktyvus mokykloje, dalyvavo nevyriausybinių organizacijų, kitoje visuomeninėje veikloje.
Savivaldybėje reikalingi kūrybingi žmonės, o ne robotai, gebantys tik mechaniškai vykdyti pavedimus. Mechaninis darbas reikalingas prie konvejerio, o savivaldybėje darbas kūrybinis.
VEIDAS: Kaip į keliamus kvalifikacinius reikalavimus reaguoja senoji valdininkų armija?
V.M.: Tie, kuriems reikalavimai netinka, patys išeina. Bet iš tikrųjų mes turime didžiulį kai kurių specialistų stygių: seniesiems specialistams neretai apie septyniasdešimt metų ir daugiau, bet jų nėra kuo pakeisti. Dar neseniai niekaip nesisekė rasti architekto, nes ilgamečiam vyriausiajam architektui buvo daugiau kaip septyniasdešimt, o jauni, ką tik mokslus baigę jaunuoliai neina dirbti į viešąjį sektorių, nes algos per mažos.
Centrinė valdžia šaukia, kaip efektyviai ji valdo krizę, bet iš tikrųjų visas valstybės sektorius stokoja kvalifikuotų darbuotojų. Mes turime didžiulį, išpūstą valdininkijos aparatą, tačiau kokybė prasta ir jos nėra kuo pakeisti. Todėl anksčiau ar vėliau, jei kiekybė nebus pakeista į kokybę, valstybės sektorius pateks į dar didesnę bėdą.
Aš manau, kad mums galiausiai pavyks sutelkti gerą, savivaldybės naudai dirbančią komandą. Šiandien Akmenės rajono vyriausiąja architekte dirba 26 metų mergina iš Skuodo, baigusi KTU bakalauro ir VGTU magistro studijas. Investicijų skyriui vadovauja 27 metų mergina, anksčiau dirbusi Jaunųjų lyderių akademijoje bei kompanijose, rengusiose investicijų projektus užsienio kalba.
Beje, kadangi man daug tenka bendrauti su įvairių ministerijų departamentų ir skyrių vedėjais bei specialistais, galiu drąsiai sakyti, kad kai kurių mūsų skyrių vedėjų ir specialistų kvalifikacinės žinios daug geresnės nei kai kurių ministerijų departamentų ir skyrių specialistų.
Kita vertus, manau, meras turėtų turėti daugiau įgaliojimų rinkdamasis komandą, o specialistai turėtų iš tiesų augti ir kilti karjeros laiptais, nes dabar yra tik pavadinimas “karjeros tarnautojas”, o realybė kitokia. Štai neseniai mes reorganizavome Žemės ūkio skyrių, bet iš dvylikos darbuotojų nebuvo kuo pakeisti buvusios vedėjos, kuriai suėjo 63 metai ir kuri tapo vicemere. Iš tikrųjų šiandien visų savivaldybių bėda ta, kad pas mus nėra savivaldybių personalo vadybos.
O minėtai vedėjai atvirai pasakiau: jūs esate prasta vedėja, nes neparengėte sau pamainos. Iš tikrųjų turėtų būti sistema be jokių išimčių: suėjo žmogui 65 metai, įteikiama premija už gerą darbą, gėlės, padėka – ačiū už darbą ir viso gero. Nes dabar tiek aš, tiek mano kolegos merai neretai turime jaustis nepatogiai prieš savo partiečius tarybos narius, kurių žmonos yra skyrių vedėjos, ir vyrai prašo, kad padarytume išimtį ir pratęstume jų kadenciją. Šito neturėtų būti.
VEIDAS: Iš kur, kai kitos savivaldybės dejuoja, Akmenės rajonas gavo lėšų gatvių apšvietimui pagerinti, žolei pjauti, gėlynams sodinti?
V.M.: Daugelį savivaldybėje taikomų principų perėmiau iš verslo. Nors dėl to man dažnai tenka pasiginčyti su mūsų administracijos direktoriumi, kuris yra buvęs mokyklos direktorius, seniūnas, regioninio parko vadovas. Jis man priekaištauja, girdi, aš į viską žiūriu per privatininko prizmę, nors turėčiau laikytis viešojo administravimo principų. Bet aš negaliu į veiklą savivaldybėje žiūrėti kitaip, abejingiau. Aš savo kolegai sakau: direktoriau, mūsų viso viešojo sektoriaus bėda ir yra ta, kad mes į viešą veiklą žiūrime ne kaip į nuosavą, o kaip į valdišką. Jei mes žiūrėtume į savo darbą kaip į privatų, rezultatai tikrai būtų kitokie.
Daug vadovavimo patirties aš pasisemiu iš kitų šalių, kad ir iš Vokietijos. Pasirodo, jų transporto, vandens tiekimo, komunalines įmones valdo koncernas, kuris nepelningų įmonių veiklą padengia pajamomis tų, kurios duoda pelno. O štai mūsų savivaldybės, ypač didmiesčių, neretai skundžiasi, kad troleibusų parkas ar vandens ūkis reiškia vienus nuostolius.
Tad kai manęs paklausia, ar mūsų savivaldybės įmonės dirba pelningai, sakau, kad aš joms neleidžiu dirbti pelningai, bet neleidžiu dirbti ir nuostolingai. Juk jei jos dirbs labai pelningai, tai tik mūsų gyventojų sąskaita. Todėl mes nurodėme visoms savivaldybės įmonėms įsivesti protingus įkainius, kad jos neitų į bankrotą, bet ir nelobtų gyventojų sąskaita.
Štai atėjęs vadovauti savivaldybei pamačiau, kad mes labai daug sumokame už rajono apšvietimo priežiūrą – daugiau negu už patį apšvietimą. Tad sugalvojau alternatyvą – abonentinį stulpo aptarnavimo mokestį. Mes kiekvieną mėnesį už kiekvieną stulpą mokame juos aptarnaujančiai įmonei, bet ji yra įsipareigojusi, kad degs visos lemputės, o švenčių metu bus papildomas apšvietimas, bet jei nedega nors vieno stulpo lempa, įmonė moka už kiekvieną stulpą 100 Lt bauda. Pasirašius šią sutartį apšvietimas iškart pagerėjo, o mes sutaupėme pinigų. Už juos pakeitėme visų darželių, mokyklų ir kitų viešųjų įstaigų kaitriąsias elektros lempas į taupiąsias. Žinoma, pačiai įstaigai pasikeisti daugybę lempučių būtų brangu, o efektas nedidelis – apie 500 Lt per metus. Bet kai keiti visoms įstaigos, tai jau veikia makrotaupymo efektas.
Tas pats ir su žolės pjovimu: prieš metus paskelbėme žolės pjovimo konkursą, bet pamatėme, kad vienoje seniūnijoje pretendavo ir laimėjo viena įmonė, kitoje – kita, trečioje – trečia ir visų įmonių pasiūlyta paslaugos teikimo kaina buvo vienoda. Supratau, kad tai jų kartelinis susitarimas, tad pasikviečiu jų vadovus ir sakau: vyrai, norite ateityje sąžiningai dalyvauti ir laimėti konkursus ar mums nuo kitų metų šiuos darbus pavesti savivaldybės komunalinei įmonei? Kvailių galite ieškoti kituose miestuose, mes nemokėsime jūsų prašomos ir niekuo nepagrįstos kainos – 700 Lt už hektarą. Beje, prie pjaunamų plotų buvo priskaičiuoti net tie, kuriuose nėra žolės. Tad paprašiau pateikti tikslius skaičiavimus: ploto, degalų sąnaudų, darbo našumo bei užmokesčio, ir sulygome, kad jie pjaus už 300 Lt.
Iš tikrųjų, kai susėdi su verslininku kalbėtis prie vieno derybų stalo, tai turi kalbėtis verslo, o ne politikos kalba. Politikuoti reikia, kai kalbiesi su politikais, bet ne su verslininkais. Kitaip niekada nerasi bendro intereso. Tai skirtingi dalykai. Save irgi reikia į verslininko vietą pastatyti: svarbu skaičiai, argumentai, o ne politiniai šūkiai.
Apskritai mes skiriame ypatingą dėmesį rajono aplinkai. Yra priimtas tarybos sprendimas, kad iki birželio 15-osios bus organizuojamas biudžetinių įstaigų aplinkos sutvarkymo konkursas. Speciali komisija važinės ir stebės kiekvienos biudžetinės įstaigos teritoriją – kaip nupjauta žolė, sutvarkytas kiemas, gėlynai, nes atėjęs radau baisią padėtį. Štai prie bibliotekos žolė želia iki kelių, nė vienos gėlytės, o viduje sėdi būrys moterų ir nuobodžiauja. Sakau: moterys, juk čia praleidžiate visą dieną, negi sunku pasisodinti gėlyčių, nusipjauti žolę? Juk darbe praleidžiant ištisą dieną kur kas maloniau matyti, kad tave supa jauki aplinka, o ir klientui maloniau.
Beje, šįryt daug bariausi su Naujosios Akmenės seniūnu. Jam nepasisekė, nes aš turiu mažą vaiką, taigi su vežimėliu apvažiuoju visus kampus ir matau, kas nepadaryta, kur reikia pasitempti. O juk šiandien Akmenės miestas pilnas užsieniečių – lenkų, šveicarų, vokiečių. Vieni stato gamyklą, kiti dirba. Man gėda prieš juos, rajonas turi blizgėti.
VEIDAS: Kitos savivaldybės jums pavydi, kad pavyko prisitraukti “Ikea” padalinį, o kaip sekasi vilioti daugiau žinomų investuotojų?
V.M.: Mes patys ieškome tiesioginių kontaktų su investuotojais. Šią savaitę sudarėme darbo grupę verslo skatinimo programai parengti. Pirmas mūsų žingsnis – mažinti žemės mokesčius. Tiesa, mažinami jie tikrai ne visiems – kai kam gerokai didinami, nes daugybę sklypų Akmenėje nupirko investicinės bendrovės iš Vilniaus, bet tie sklypai stovi tušti. Todėl priėmėme sprendimą, kad jei sklypas tuščias, jo savininkai turi mokėti 4 proc. žemės mokestį.
Bet jei į sklypą investuota ar investuojama, tai kodėl mes turėtume skriausti savo verslininkus? Jiems mokestį sumažinome iki minimumo – 0,1 proc.
Pernai mes, kaip probleminė savivaldybė, gavome 6 mln. Lt infrastruktūrai gerinti. Daugelis savivaldybių už tuos pinigus sutvarkė daugiabučių kiemus, šaligatvius ir gatves. Aišku, mes irgi galėjome taip elgtis, bet visus tuos šešis milijonus sukišome į pramonines zonas: nutiesėme idealius kelius ir komunikacijas. Mat radosi keletas įmonių, kurios ėmė domėtis, ar mes tvarkysime pramoninę zoną, ar ne, jei tvarkysime, tai jos investuosiančios. Ir iš tikrųjų tie investuotojai atėjo ir jų dar ateina.
VEIDAS: Nepaisant mero ir tarybos pastangų tenka nugirsti, kad valdininkai nelabai skuba į talką verslui.
V.M.: Taip, tai tiesa. Štai miesto prieigose ilgą laiką stovėjo nebaigta statyti degalinė. Kartą paskambinau tinklo vadovui ir pasakiau, kad jeigu greitu laiku arba neužbaigs, arba nenugriaus nebaigto statinio ir teritorijos neužsės žole, pats iškabinsiu plakatą, kuris jų tinklui padarys gėdą. Jie pažadėjo statybas užbaigti per tris mėnesius, bet po keleto dienų sulaukiau to vadovo skambučio, girdi, mūsų specialistai reikalauja naujo techninio projekto, kuris jau nustojo galioti, mat statybos buvo pradėtos dar prieš krizę ir įšaldytos jos įkarštyje. Išsikviečiau savo specialistus, o jie mojuoja teisės aktais, esą įstatymai reikalauja… O aš jiems pasakiau, kad jei jie nepažiūrės į situaciją lanksčiai ir miestas toliau bus bjaurojamas, tada patys privalės paimti iš verslininkų dokumentus ir surinkti visus parašus, reikalingus naujam techniniam projektui.
VEIDAS: Vis dėlto kai kurie pramonininkai teigia, kad tokie miestai kaip Akmenė neturi ateities. Girdi, investuoti verta ir visas gėrybes koncentruoti tik didmiesčiuose. Kokia jūsų Akmenės ateities vizija?
V.M.: Akmenė buvo ir ateity bus žinoma kaip statybos pramonės centras.
Aš daug ginčijausi su partijos kolege ūkio ministre Birute Vėsaite dėl regionų plėtojimo. Jos nuomone, koncernas “Arvi”, pretenduojantis į LEZ operatorius, yra vienintelis išsigelbėjimas. Mano nuomone, mums reikia ne operatoriaus, o rimtos agentūros su aiškiai suformuluotu tikslu, ką mes norime sukurti LEZ. Tokiai Vilniuje, šalia Ūkio ministerijos veikiančiai agentūrai turėtų vadovauti rimti jauni terminuotam laikui samdomi specialistai. Agentūros bei Ūkio ministerijos darbuotojai bendraudami su mūsų atašė, ambasadoriais galėtų nukreipti potencialius investuotojus į LEZ pagal jų ir LEZ veikiančių įmonių specializaciją.
Dabar mes galvojame vien apie Vilnių, o regionai visiškai užmiršti. Mano nuomone, kalbos, kad nebereikia investuoti į mažus miestukus, o lėšas verta koncentruoti didmiesčiuose, kurie “išsems” tuos miestukus, yra nusišnekėjimas. Taip kalbėdami galime nueiti dar toliau, juk kam ES remia Lietuvą? Taigi didžiosios valstybės gali “išsemti” Lietuvą ir padaryti tai, ko Lietuva negali.