Valstybinis turizmo departamentas (VTD) nutarė turistus į Lietuvą vilioti per “Facebook” ir kitus socialinius tinklus.

Paskelbtas viešojo pirkimo konkursas, šios paslaugos valstybei gali kainuoti iki 580 tūkst. litų, rašo “Vilniaus diena”. Anot rinkos dalyvių, ši suma gali būti keturissyk didesnė už rinkos kainą.

“Už tokią sumą galėtume padaryti tris ar keturis stambius metinius projektus”, -sakė interneto rinkodaros paslaugas teikiančios bendrovės “Prieskoniai verslui” rinkodaros vadovas Laurynas Pocius.

VTD reikalauja, kad konkurse dalyvauti norinčios įmonės per pastaruosius trejus metus būtų atlikusios bent vieną informacijos technologijų (IT) projektą už ne mažiau kaip 240 tūkst. litų. Projekto vadovas turi turėti bent trejų metų patirtį IT srityje. Tokia pat reikalavimų kartelė nustatyta ir veiklos procesų analizės ekspertui. Be to, reikalaujama, kad įmonės turėtų bent du programuotojus.

Vasario pabaigoje pirkimo procedūros buvo sustabdytos, kai konkurso sąlygomis nepatenkintų verslininkų skundas nukeliavo į Viešųjų pirkimų tarnybą (VPT).

“Buvo pora pretenzijų, viena buvo nusiųsta į VPT. VPT irgi paprašė tam tikros informacijos, mes ją esame pateikę ir manome, kad vis -kas čia yra gerai, kad pretenzijos iš esmės nepagrįstos. Tam tikri patikslinimai, susiję su kvalifikaciniais reikalavimais, bus padaryti. Ir tiek”, – sakė Valstybinio turizmo departamento vadovo pavaduotojas Juozas Raguckas.

VPT atstovė spaudai Aušra Pocienė teigė, kad Turizmo departamentas jau gali atnaujinti viešojo pirkimo procedūrą. Esą VTD atsižvelgė į verslininkų skundus, pakoregavo pirkimo sąlygas ir terminus, tad VPT nemano, kad šis konkursas gali būti rizikingas.

Pirmasis Lietuvoje krematoriumas Kėdainiuose turėjo pradėti veikti dar pernai. Tačiau jo statyba kol kas įstrigo. Tuo metu kita įmonė jau ketina statyti panašų įrenginį Vilniuje – kone sostinės centre, rašo “Lietuvos rytas”.

Sostinėje, Olandų gatvėje, esančiuose Vilniaus laidojimo rūmuose, kurių renovavimo darbai prasidės jau netrukus, krematoriumas gali pradėti veikti rudenį.

“Kol kas tik svarstome galimybę įrengti vieną kremavimo liniją. Atliekame poveikio aplinkai ir kitus reikiamus tyrimus, skaičiuojame, ar tikrai verta investuoti į tokį projektą. Jei nutarsime teikti kremavimo paslaugas, pakaks apie 3 mln. litų investicijų įrangai įsigyti ir sumontuoti”, – sakė Vilniaus laidojimo rūmų direktorius Vitalijus Gasperovičius.

Jis tikino, kad Kėdainių krematoriumo konkurencija nebaugina, nes sostinėje teikiamų paslaugų kaina būtų mažesnė.

Europos Sąjungos lėšomis įrengtame Kėdainių pramonės parke bendrovė “K2 LT” krematoriumą pradėjo statyti praėjusių metų liepą. Viltasi, kad lapkričio ar gruodžio mėnesį pirmoji kremavimo linija jau veiks, bet statyba dėl šaltos žiemos įstrigo.

“Visa įranga jau paruošta ir bus atgabenta kovo pabaigoje. Specialistai iš Vokietijos ją sumontuos maždaug per keturis mėnesius. Paskui bus atliekami bandymai ir kiti būtini darbai. Maždaug po pusmečio krematoriumas turėtų pradėti veikti”, – sakė bendrovės “K2 LT” direktorius Vytenis Labanauskas.

Krematoriumo, turinčio tiktai vieną kremavimo liniją, statybos Kėdainiuose atsieis daugiau kaip 8 mln. litų. Čia per metus bus galima sudeginti apie 4 tūkst. palaikų.

Šiuo metu rengiama galimybių studija turės atsakyti, ar Vilniuje reikia metro, tačiau jei statybos būtų prasidėjusios anksčiau, joms būtų buvusi suteikta Europos Sąjungos (ES) parama, dabar pinigų greičiausiai niekas nebeduos.

Galimybė finansuoti naujų rūšių transporto diegimą numatyta tik 2007-2013 metų paramos laikotarpiu, o tikimybė, kad metropoliteno statybos galėtų prasidėti iki to laiko, labai nedidelė, pirmadienį rašo “Vilniaus diena”.

Savivaldybės įmonės “Vilniaus planas” vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis metropoliteno reikalingumu abejoja. Anot jo, ši idėja galėjo būti perspektyvi, jei būtų buvusi pradėta įgyvendinti bent prieš dešimtmetį, tačiau per tą laiką vykusi miesto plėtra kelia abejonių dėl tokios priemonės tikslingumo.

“ES naujų rūšių transporto diegimą iš dalies finansuos iki 2013 metų. Paskui galimybės gauti paramą tokiems projektams nebenumatytos”, – teigė M.Pakalnis.

Abejonių, ar pavyktų Vilniuje įrengti miesto geležinkelį, M.Pakalniui kelia ir tai, kad tokiam projektui turėtų pritarti politikai.

“Mes tik norime parengti dokumentą, kuris aiškiai nurodytų, kokių rūšių transportas Vilniui būtų tinkamiausias, tačiau neabejoju, kad bus ilga ir sunki diskusija. Yra įvairių interesų grupių, tam tikrų rūšių transporto entuziastų, todėl čia bus didelė dirva politinėms spekuliacijoms”, – svarstė architektas.

Vilniaus miesto transporto specialusis planas turėtų būti parengtas gegužę.

Įvairios viešojo transporto galimybių studijos viena po kitos buvo pradėtos rengti dar 2002 metais, kai tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas įsigeidė sostinėje išvysti tramvajų.

Vilniuje nuo kovo pirmosios pasikeitė automobilių stovėjimo kontrolė – nesumokėjus už stovėjimą ten, kur būtina, automobilių ratai nebebus blokuojami.

Šią kontrolę savo žinion iš policijos perėmus savivaldybei, vietoj ratų blokavimo bus fotografuojami tie automobiliai, už kurių stovėjimą nesumokėta, ir jų savininkams į deklaruotą gyvenamąją vietą bus siunčiami protokolai su nurodymais.

“Jei žmonės matys geltoną lapelį, užkištą už valytuvo, tai reiškia, kad jie greitai ten, kur deklaravo savo gyvenamąją vietą, gaus protokolą ir nurodymą, kurį turės kuo greičiau įvykdyti”, – BNS penktadienį sakė savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento direktoriaus pavaduotojas Gintaras Tamošiūnas.

Pasak G.Tamošiūno, nuo šiol automobilį vairavęs asmuo ar jo savininkas, gavęs protokolą, galės pats susimokėti pusę minimalios baudos – 40 litų.

“Jei jis nemokės baudos arba neatvyks nurodytu laiku į savivaldybę, jam bauda gresia nuo 80 iki 140 litų. Bus sudėtinga išvengti baudos mokėjimo”, – tikino savivaldybės atstovas.

Jo teigimu, nauja procedūra trunka daug greičiau nei daug laiko atimdavęs ratų blokavimas, kai prie užblokuoto automobilio būdavo kviečiama policija ir rašomas protokolas. Be to, naujuoju būdu esą nustatoma dvigubai daugiau pažeidėjų.

“Anksčiau per parą būdavo 50-60 pažeidimų, o šiuo metu vidurkis yra maždaug 120 – dukart daugiau jų fiksuojama”, – sakė G.Tamošiūnas.

Seimas gruodį priėmė Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pataisas, pagal kurias ne vietoje pastatytų ar be bilieto už stovėjimo laiką paliktų automobilių ratai nuo birželio nebebus blokuojami, taip pat padidintos baudos vairuotojams už kelių eismo taisyklų pažeidimus.

ATPK taip pat aiškiau reglamentuota, kada galima nutempti automobilį. Tai bus galima padaryti tik tuomet, kai mašina trukdo automobilių ar pėsčiųjų eismu

Po savivaldos rinkimų Vilniaus miestui turėtų vadovauti asmenys, neturintys praeities dėmių, antradienį pareiškė konservatorių lyderis premjeras konservatorius Andrius Kubilius.

“Tikrai norėtumėme, kad Vilniaus miestui vadovautų asmenys, neturintys praeities dėmių ir nebūtų vertinami kontroversiškai”, – Lietuvos radijui sakė A.Kubilius.

Vis dėlto jis tiesiogiai neminėjo Artūro Zuoko, kuris 2008 metais nuteistas dėl bandymo papirkti tarybos narį. Šio politiko suburta koalicija laimėjo daugiausia balsų rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

A.Kubiliaus nuomone, dabartinis Vilniaus meras konservatorius Raimundas Alekna jau įrodė turintis tinkamą kvalifikaciją vadovauti Vilniui.

Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, A.Kubilius teigė, kad su jais reikėtų nuosekliai aiškintis dėl miestui svarbių klausimų.

“Su Lenkų rinkimų akcija, su kuria iki šiol buvome koalicijoje, reikėtų nuosekliai aiškintis. Lenkų rinkimų akciją vienija jų požiūris į tautinių mažumų reikalus, į švietimo reikalus. Bet ar jie visi turi bendrą požiūrį į šilumos reikalus, kitus svarbius ūkinius dalykus? Tuos dalykus reikia racionaliai ir argumentuotai susitarti”, – kalbėjo ministras pirmininkas.

Per sekmadienį vykusius rinkimus A.Zuoko koalicija Vilniuje iškovojo 12 mandatų, Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija gavo 11 vietų, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – 10. Po jų rikiuojasi Darbo partija su aštuoniais mandatais, po penkias vietas iškovoję socialdemokratai ir partija “Tvarka ir teisingumas”.

Iš viso Vilniaus miesto savivaldybės taryboje dirba 51 politikas.

Tarptautinio Vilniaus oro uosto dviejų riedėjimo takų ir perono dangos rekonstrukcijai skirta 27,2 mln. litų paramos.

Transporto investicijų direkcija pranešė vasario 23 dieną pasirašiusi dvi sutartis, pagal kurias riedėjimo takų atnaujinimui skirta 2,9 mln. litų, o perono dangos rekonstrukcijai – 24,306 mln. litų Europos Sąjungos ir valstybės paramos.

Konkursą laimėjusi Vilniaus kelių ir inžinerinių tinklų tiesimo bendrovė “Fegda” pagal pernai lapkritį pasirašytą sutartį su oro uostu perono dangą atnaujins už 34,5 mln. litų.

“Fegdos” generalinis direktorius Žydrius Baublys BNS anksčiau teigė, kad darbus planuojama pradėti šių metų pavasarį, o baigti – lapkritį. Darbai bus finansuojami ES, valstybės ir oro uosto lėšomis.

Riedėjimo takus už 5,6 mln. litų atnaujins Suomijos kapitalo kelių tiesimo bendrovė “Lemminkainen Lietuva”, BNS pranešė TID Geležinkelių projektų skyriaus vedėjas Andrius Navickas.

Dviejų orlaivių riedėjimo takų rekonstrukciją, per kurią bus paklota apie 2,3 tūkst. kvadratinių metrų naujos dangos, ketinama baigti iki šių metų pabaigos.

Vilniaus oro uostas dabar turi 5 orlaivių riedėjimo takus, kurie veda į kilimo-tūpimo taką. Bus rekonstruojami vienas ilgasis ir trumpasis. Planuojama, kad ilgasis takas bus pratęstas iškeliant priešgaisrinę stotį.

ES parama skiriama iš 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos pagal Susisiekimo ministerijos administruojamą priemonę “Tarptautinių oro uostų keleivių terminalų išplėtimas, skrydžių saugos ir aviacijos saugumo priemonių diegimas”.

Sėkmingai rinkimuose Vilniuje pasirodęs buvęs sostinės meras Artūras Zuokas sako sieksiantis grįžti į mero postą.

A.Zuoko vadovaujama nepartinių koalicija, preliminariais duomenimis, sekmadienį per rinkimus iškovojo 12 mandatų sostinės savivaldybės taryboje. Pirmadienį politikas sakė dėl koalicijos preferencijų neturintis.

“Vakar pasveikinau ir bendravau su praktiškai visų partijų vadovais ar atstovais, kurių partijos nariai gavo pasitikėjimą Vilniaus mieste, ir sutarėme, kad artimiausiu metu pradėsime diskusijas dėl koalicijos. Ir galiu pasakyti, kad jokių išankstinių preferencijų mes neturime”, – spaudos konferencijoje sakė A.Zuokas.

Anot jo, derybas dėl koalicijos ketinama pradėti antradienį. A.Zuoko teigimu, derybose jis sieksiąs grįžti į sostinės vadovo postą.

“Be abejonės, norint prisiimti atsakomybė ir priimti sprendimus, reikalingi maksimalūs postai (…) Be abejonės, mes sieksime mero posto”, – kalbėjo A.Zuokas.

Anksčiau Liberalų ir centro sąjungai vadovavęs politikas Vilniaus meru buvo 2000-2007 metais.

Politikas pirmadienį sakė buvęs nustebintas sėkmingo “Valdemaro Tomaševskio bloko” pasirodymo. Negalutiniais duomenimis, ši Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija sostinės taryboje 11 mandatų.

“Aš manau, kad jie labai sėkmingai panaudojo konfliktus, kurie šiuo metu egzistuoja nacionalinėje politikoje tarp Lenkijos ir Lietuvos, ir manau, kad gal net ir kažkiek tai lėmė, kad nacionalinės mažumos labai stipriai mobilizavosi, aktyviai dalyvavo rinkimuose ir balsavo už Lenkų rinkimų akciją ir Rusų aljanso atstovus”, – tvirtino A.Zuokas.

Pasak A.Zuoko, pagrindinis jo vadovaujamos Vilniaus koalicijos tikslas dirbant Vilniaus taryboje būtų, kad sostinės gyventojams iki 2020 metų vidutinis atlyginimas padidėtų iki 6400 litų per mėnesį.

Anot jo, pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvavę nepartiniai kandidatai sudarė konkurenciją politinėms partijoms, tačiau jiems tinkamai sudalyvauti pritrūko ir laiko ir pasiruošimo.

“Be abejonės, matyt, nepartiniams kandidatams neužteko laiko pasiruošti (…) Dalis nepartinių kandidatų į rinkimus pažiūrėjo labai paprastai, galima sakyti, primityvokai”, – tvirtino A.Zuokas.

Jis tikino, kad judėjimas “TAIP” nevirs politine partija.

Pasak A.Zuoko, jo ilgametis bendražygis, Seimo narys Žilvinas Šilgalis liks parlamente.

“Manome, kad Ž.Šilgaliui geriausi būtų likti Seime (…) Manyčiau, kad mūsų pajėgos Seime artimiausiu metu šiek tiek padidės”, – tvirtino politikas.

Airijos pigių skrydžių bendrovė “Ryanair” gegužę iš Vilniaus pradės skraidinti į 5 Europos miestus – Londoną, Dubliną, Barseloną, Milaną ir Romą. Lėktuvų bazę Kaune turinti bendrovė teigia, kad kol kas bazės Vilniuje nesteigs.

Tai pirmadienį spaudos konferencijoje pranešė “Ryanair” pardavimų ir marketingo vadovė Henrikė Schmidt (Henrikė Šmit). Ji patvirtino, kad į Vilnių iš Kauno bus perkelti “Ryanair” skrydžiai į Barseloną ir Milaną, tačiau, anot jos, abu Lietuvos oro uostai tarpusavyje nekonkuruos.

“Bus sukurta papildoma pasiūla, konkuruosime tik su kitomis oro bendrovėmis”, – teigė ji.

Vilniuje šiemet “Ryanair” ketina pervežti 250 tūkst. keleivių. Iš Vilniaus į Londoną “Ryanair” skraidins kasdien, į Dubliną, Milaną ir Romą – tris kartus, o į Barseloną – du kartus per savaitę. Iš Vilniaus ir Kauno Airijos pigių skrydžių bendrovė siūlys skristi iš viso 25 kryptimis.

H.Schmidt patvirtino, kad kol kas bazės Vilniuje “Ryanair” neturi ir nelinkusi komentuoti vykstančių derybų.

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis spaudos konferencijoje teigė, jog “Ryanair” lėktuvais į Vilnių gali atkeliauti apie 120 tūkst. papildomų turistų. Jis prognozavo, jog žemų kaštų oro bendrovės šiemet Vilniuje užims apie 27 proc. rinkos.

“Vilniaus oro uosto tikslas yra turėti dvi pigių skrydžių oro bendroves ir taip padidinti keleivių srautą. Po “Wizz Air” ir “Ryanair” plėtros Vilniuje, mes skaičiuojame, kad 2011 metų vasarą žemų kaštų bendrovės Vilniaus oro uoste pagal siūlomų skrydžių skaičių turėtų 27 proc. rinkos”, – sakė susisiekimo ministras.

E.Masiulio teigimu, kasmet į Vilnių atvyksta apie 500 tūkst. turistų, o “Ryanair” dėka jų padaugės dar penktadaliu.

Vien iš Kauno ir į jį “Ryanair” šiemet ketina skraidinti 1 mln. keleivių.

Susisiekimo ministras patvirtino, kad “Ryanair” už atėjimą dirbti į Vilnių nesuteikta jokių lengvatų ar paramos, nes tai draudžia europiniai teisės aktai. Tačiau, jo teigimu, iniciatyvą bendradarbiauti populiarinant skrydžius galėtų parodyti Vilniaus miesto bei kaimyninės savivaldybės.

Tuo tarpu Kauno miesto, kuriame “Ryanair” dirba jau kelerius metus, meras Andrius Kupčinskas pirmadienį išplatintame pranešime spaudai pareiškė, kad “Ryanair” siekia nukonkuruoti Vilniaus oro uoste pradėjusią dirbti “Wizzair”.

Pernai lapkritį Kauno miesto taryba patvirtino miesto konkurencingumo ir patrauklumo didinimo programos dalinio finansavimo programos sąmatą. Iš jos 1,5 mln. litų bus skirta įvairioms priemonėms, kuriomis siekiama į miestą pritraukti daugiau turistų per Kauno oro uostą.

Antro pagal dydį Lietuvoje Kauno oro uosto keleivių skaičius pernai augo sparčiausiai Europoje – jis šoktelėjo 1,7 karto, rodo oro transporto naujienų tinklapio anna.aero duomenys.

“Ryanair” planuoja Kauno oro uoste statyti antrąjį lėktuvų angarą, priimti daugiau inžinierių.

Kauno oro uostas tikisi, kad skrydžių į Barseloną ir Milaną netekimą visiškai kompensuos kryptys į Alikantę (Ispanija) ir Graikijos Rodo ir Koso salas. Be to, Kauno oro uosto planuose yra ir skrydžiai Rytų kryptimi.

“Ryanair” turi 262 naujų “Boeing 737-800″ orlaivių parką, dar 49 lėktuvus yra užsisakiusi.

Airijos pigių skrydžių bendrovė šiais metais visoje Europoje tikisi sulaukti apie 73,5 mln. keleivių.

+370 5 2058518

Kiekviename Europos mieste rasime kavinių ir parduotuvių, kurių šeimininkai galėtų valandų valandas pasakoti margaspalvę, kelis dešimtmečius menančią šios vietos istoriją. Keliolika tokių ilgaamžių esama ir Vilniuje bei Kaune. Kaip joms pavyko atlaikyti laukinio kapitalizmo metus ir dvi krizes?

Tariantis dėl susitikimo Vilniaus centre įvairaus amžiaus vilniečiams dar išsprūsta: susitikime prie “Vaikų pasaulio”, nors sovietmečiu populiarios vaikų prekių parduotuvės Gedimino prospekte jau seniai nebėra. Vilniuje pamėgtos vietos keičia viena kitą žaibiškai – metus neapsilankyk ir, žiūrėk, prie mėgstamo baro, kavinės ar parduotuvės jau kabo kita iškaba.

Vis dėlto keliolika vietų Vilniuje ir Kaune sukaupė dešimtmečių patirtį, nors jau vargiai galėtų suskaičiuoti aplink pasikeitusius kaimynus. Kaip joms tai pavyko? Pasirodo, vienų ilgaamžiškumo paslaptis – prieinamos kainos, kitų – gebėjimas laiku atrasti savo naują, patrauklų veidą, o trečius išgelbėjo entuziastai, gindami ir saugodami šią vietą nuo sunaikinimo.

Prie pastarųjų galėtume priskirti Vilniuje, Gedimino prospekte, įsikūrusį legendinį restoraną “Neringa”, šiandien reklamose apeliuojantį į nostalgiją. Kadaise miesto “grietinėlės” ir inteligentijos susirinkimų vieta, suburdavusi geriausius miesto muzikantus, iki šiol yra mėgstama vyresnės kartos vilniečių. Paklausti, kodėl “Neringa” veikia jau 52 metus, kai kiti sovietmečiu garsėję restoranai seniai užvėrė duris, restorano vadovai ir savininkai pamini architekto Algimanto Nasvyčio, kartu su broliu Vytautu projektavusio “Neringos” kavinę, indėlį.

“Manau, kad A.Nasvyčio priežiūra ir pastangos išlaikyti savo kūrinį gyvą davė rezultatą”, – svarsto šiandieninis “Neringos” savininkas, įmonės “Bridge Capital” vadovaujantis partneris Jonas Tamulis.

A.Nasvytis pamena, kad kova dėl “Neringos” išlikimo buvo nelengva, nes kai po nepriklausomybės atkūrimo Gedimino prospekte imta viską keisti, norėta ir restorano vietoje įrengti parduotuves. Vis dėlto broliams architektams pavykdavo įtikinti savininkus to nedaryti.

“Ir man, ir broliui “Neringa” brangi kaip pirmas ryškesnis mūsų darbas, kuriam jau per 50 metų. Bet, matyt, nieko nebūtų pavykę, jei ne palankiai susiklosčiusi padėtis: “Neringos” interjeras gana greitai buvo įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą ir mes, remdamiesi tuo sprendimu, atbaidydavome visus nuo “Neringos” okupacijos”, – “Veidui” pasakojo A.Nasvytis.

Piktų kėslų nuo pastabios architekto akies savininkai nepajėgtų nuslėpti dar ir todėl, kad “Neringoje” A.Nasvytis iki šiol kasdien pietauja. Tiek aplinka, tiek maistas architektui labai patinka. Juk, kaip primena “Neringos” restorano direktorius Jurgis Žukauskas, valgiaraštyje išlikę patiekalai, kuriems per 30 metų.

Beje, Vilniuje yra ir daugiau solidžią sukaktį mininčių tikrųjų restoranų, tačiau jie jaunesni ir labiau pasikeitę nei “Neringa”: nuo 1972 m. veikia restoranas “Lokys”, nuo 1974 m. – “Medininkai”.

Dar vienas ilgaamžis Vilniaus restoranas – 165 metrų aukštyje Televizijos bokšte įrengtas “Paukščių takas”, gyvuojantis jau daugiau nei 25 metus. “Paukščių tako” direktorė Gražina Junevičienė įžvelgia dvi priežastis, kodėl restoranas atlaikė sunkius laikus: pirmiausia jis priklauso valstybinei įmonei, antra – yra įsikūręs išskirtinėje vietoje, todėl populiarus tarp turistų, sulaukia pakankamai lankytojų ir sugeba išsilaikyti.

Sultininėje lankosi ne viena karta

Įžengęs į neišvaizdžią sultininę Vilniuje, Jogailos gatvėje, grįžti kelis dešimtmečius atgal: plytelėmis išklotos grindys, sovietmečiui būdingi aukšti stalai, skirti valgyti stovint, mėlynomis prijuostėmis apsitaisiusios pardavėjos, nuo klientų atskirtą erdvę padabinusios plastikinėmis gėlėmis ir iš senovinio rusiško virdulio (“samovaro”) pilstančios sultinį.

Pirmą kartą į šią sultininę mane, dar moksleivę, nepriklausomybės pradžioje atsivedė mama. Ir dabar ši užkandinė lygiai tokia pati, kokia išliko mano prisiminimuose iš to pirmo apsilankymo. Tokios pačios ir bandelės – su mėsa, grybais, ryžiais, kopūstais. Regis, net kainos ne itin pakito, nes bandelės kainuoja po 1,5–2 Lt.

Nors, atrodytų, šiandieniniam išrankiam vartotojo skoniui tokia užkandinė niekaip negalėtų įtikti, ši ilgaamžė, duris atvėrusi 1969 m., pergyveno dešimtis kur kas prašmatnesnių aplinkinių kavinių.

“Netoli įsikūrusios kavinukės savininkai jau turbūt dešimt kartų pasikeitė, vis bankrutuoja. O mes tebedirbame, nes nuo senų laikų žmonės priprato, kad tokių bandelių kaip pas mus niekur daugiau nėra. Be to, ir kainos nedidelės. Nors mūsų bandelės irgi brangsta – anksčiau jos kainuodavo ir po 1,1, ir po 1,5 Lt”, – pasakoja 28 metus “Sultiniuose” dirbanti buhalterė Jelena Griškevič.

Per 42-ejus “Sultinių” gyvavimo metus susidarė ištikimų lankytojų gretos – dažniausiai čia užsuka vyresnio amžiaus vilniečiai. “Štai neseniai vienas maždaug 45 metų vyras pasakojo dar vaikystėje su mama į “Sultinius” vaikščiodavęs”, – pridūrė J.Griškevič.

Panaši kavinė tebeveikia Kaune. Nuo sovietmečio interjero ir receptų nepakeitusi spurginė Laisvės alėjoje iki šiol labai populiari. Brangioje senamiesčio vietoje įsikūrusią kavinę, kuri priklauso kelioms daugelį metų čia dirbančioms darbuotojoms, ne kartą norėjo perpirkti apsukrūs verslininkai, tačiau atkaklios kulinarės spurginės neatsisakė.

Seniausias Vilniaus prekybos centras

Vilniuje rasime ne tik daug metų skaičiuojančių restoranų, bet ir prekybos vietų. Ne viena vilniečių karta sustodavo įsigyti vaistų Gedimino prospekte įsikūrusioje Gedimino vaistinėje, o prieš rugsėjo pirmąją, norėdama apsirūpinti mokykliniais vadovėliais, stovėdavo eilėse prie Pilies knygyno Pilies gatvėje. Daugelį metų taip pat užsukame ir į Gedimino prospekte įsikūrusius “Vagos” bei Vilniaus centrinius knygynus.

Gana seniai gyvuoja ir šiuo metu itin populiarėjančių blusturgių pirmtakas – sendaikčių turgus ant Tauro kalno. Įdomu, kad jo niekas nekūrė – šis sendaikčių turgus įsisteigė spontaniškai. Profsąjungų rūmuose ant Taurakalnio būstinę turintis Vilniaus kolekcininkų klubas jau 40 metų šeštadieniais renkasi rūmuose, kur kolekcininkai mainosi ar pardavinėja įvairias vertybes. Kaip pasakoja klubo pirmininko pavaduotojas Algis Gaidamavičius, po gaisro Profsąjungų rūmuose kolekcininkai sulaukę gražių orų išeidavo į lauką ir pasistatydavo stalus. “Štai tada ir prisiplakė sendaikčių pardavėjai. Prieš kokius penkerius metus jų ėmė vis daugėti, pradėjo su mašinomis važiuoti iš visos Lietuvos, ir pasidarė blusturgis. Jie nėra kolekcininkų klubo nariai, tik prekiautojai sendaikčiais”, – kaip susikūrė niekieno nekurtas turgus, pasakoja A.Gaidamavičius.

Išlikusi sostinėje ir Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė (VCUP), pastatyta 1973-iaisiais. VCUP direktorė Ona Nevinskienė primena, kad sovietmečiu sostinėse stovėdavo du strateginiai objektai – operos ir baleto teatras bei universalinė parduotuvė. Direktorė įsitikinusi, kad seniausias Lietuvos prekybos centras, skaičiuojantis jau 37 metus, iki šių dienų išliko dėl geros vietos. Žinoma, pradėjus dygti moderniems ir dideliems prekybos tinklams, nuo atgyvenusio VCUP klientai būtų nusisukę, tačiau savininkai laiku spėjo modernizuoti universalinę parduotuvę ir prisitaikyti prie vartotojų poreikių. Juo labiau kad kurį laiką iki rekonstrukcijos VCUP nebeturėjo savo veido ir priminė po stogu įsikūrusį turgų.

“Skalvija” atrado savo nišą

Tai, kad laiku atrado savo sritį, buvo viena priežasčių, kodėl iki šiol vilniečiai lankosi jau 49-erius metus skaičiuojančiame seniausiame Vilniaus kino teatre “Skalvija”. Iki 1993 m. jis vadinosi “Planeta”.

Dešimt metų “Skalvijos” kino centro programų koordinatore dirbanti Sonata Žalneravičiūtė mano, jog “Skalvijos” ilgaamžiškumą lėmė ir tai, kad šis kino teatras nebuvo privatizuotas ir išliko savivaldybės žinioje. Juk kai nepriklausomybės pradžioje prasidėjo kino teatrų privatizavimas, įsisuko ir jų uždarinėjimo vajus – jų vietoje duris atverdavo parduotuvės.

“Kino teatras “Skalvija” nebuvo toks didelis lobis ir labai tinkama vieta užsiimti prekyba, todėl sąraše liko paskutinis. Galiausiai, po kino teatrų šienavimo, “Skalvija” liko vienintelė alternatyva komerciniam kinui. Antra priežastis – kad savivaldybė, kaip “Skalvijos” steigėja, jaučia atsakomybę, jog egzistuotų ir kitoks kinas, ne vien komercinis”, – išlikimo priežastis vardijo S.Žalneravičiūtė.

Konkuruoti rinkos sąlygomis, išgyventi galvojant apie repertuarą “Skalvijai” nebuvo lengva. Vilniečių atmintyje dar išlikęs “Skalvijos” kino teatro vaizdas su staliukais šalia kėdžių – tais laikais į seansą buvo galima atsinešti užkandžių, o filmą neretai žiūrėdavo iki dešimties žiūrovų. Daugybę skolų prikaupusi “Skalvija” ėmė atsigauti, kai direktore tapo kino kritikė Živilė Pipinytė, pasikvietusi dirbti ir S.Žalneravičiūtę. Tuometinė direktorė su komanda pradėjo formuoti kitokį, nekomercinį repertuarą, stengėsi rodyti teminius filmų ciklus, išsamiau pristatyti režisierius. Galiausiai kino teatras išlipo iš finansinės duobės, o gyvybingumo įnešė ir daugiau jaunimo pritraukė vėliau vadovavimą “Skalvijai” perėmusi Greta Zabukaitė.

Apibendrinant galima teigti, kad daugelį metų išsilaikiusios parduotuvės, kavinės, knygynai ar kino teatrai kelia įvairių prisiminimų, tačiau vietos, į kurias savo vaikus atsivedęs vilnietis gali jiems papasakoti čia nutikusių gyvenimo istorijų, visuomet suteikia miestui savito žavesio.

Vilniaus valdžia davė leidimą tradicinėms Kovo 11-osios eitynėms, kuriose prie vėliavų ir skanduočių žadama prijungti chorą bei orkestrą, rašo “Kauno diena”.

Prieš metus jaunimo eitynių trasa nusidriekė per senųjų žydų kapinių teritoriją, esančią prie Kultūros ir sporto rūmų. Toks sostinės savivaldybės sprendimas papiktino žydų bendruomenę.

Šiemet eitynių dalyviams leista žygiuoti nuo Katedros aikštės per visą Gedimino prospektą. Pasiekę Lukiškių aikštę, eitynių dalyviai ketina giedoti himną akompanuojant orkestrui.

Vienas eitynių organizatorių, Lietuvių tautinio centro tarybos narys Julius Panka teigė, esą eitynėse turėtų dalyvauti daugiau kaip tūkstantis žmonių, o dainas eitynėse diktuos ne pati minia, o choras.

“Priekyje eis choras ir užves dainas, kad nebūtų, jog vieni dainuoja vieną dainą, kiti – kitą. Eisime Gedimino prospektu iki buvusių KGB rūmų. Ten sustosime, mus turėtų pasitikti orkestras, kad būtų gražiau sugiedotas himnas”, – kalbėjo J.Panką. Pasak jo, tiek choras, tiek orkestras eitynių dalyviams nekainuos, esą muzikantai prie renginio prisidės iš gero valios.

Paklaustas, ar šiais metais Vilniaus centre aidės šūkis “Lietuva – lietuviams!”, pašnekovas teigė tame nematantis nieko blogo.

“Nemanome, kad tai yra bloga skanduote. Manau, ji bus ir šiemet. Kam daugiau ta Lietuva gali priklausyti? Negi rusams, kinams ar danams? Šita skanduote tikrai bus. O nesantaiką skatinančių šūkių tikrai nebus, nes bus mūsų tvarkdariai. Ir į eitynes daugiausia susirenka tie žmonės, kurie gerbia savo tėvynę ir gerbia visus čia gyvenančius žmones”, – sakė J.Panka.

Dėl Lietuvos žydų istorijos vertinimo nerimą ima kelti griežtėjantis abiejų pusių tonas, teigia britų savaitraštis “The Economist”.

Naujame leidinio numeryje paskelbtame rašinyje atkreipiamas dėmesys, kad nemažai istorinių įvykių lietuvių ir žydų yra vertinami skirtingai. Kaip pavyzdys pateikiama 1941 metų Birželio sukilimą organizavusio antisovietinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikla.

Anot “The Economist”, ši organizacija daugeliui lietuvių buvo “narsus valstybingumo žybsnis” prieš 50 metų okupaciją, tačiau “mirties pranašas” žydams ir lenkams, nes žydų pogromai Lietuvoje prasidėjo anksti.

“Nuo 1991 metų visų suinteresuotų šalių mokslininkai narpliojo žudynių detales, skrupulingai lygindami šaltinius ir aiškindamiesi šių įvykių persipynusių priežasčių niuansus, tokius kaip prietarai, kurstymas iš išorės, kerštas arba bailumas”, – pastebi “The Economist”.

Tačiau, anot straipsnio autoriaus, kai kuriems kritikams atrodo, kad istorijos įvertinimas vyksta per lėtai. Jie kritikuoja, esą Lietuvoje nepakankamai rūpinamasi žydams svarbiomis vietomis, vilkinama restitucija ir persekiojami holokaustą išgyvenę žmonės dėl tariamų žydų partizanų žiaurumų, be to, pastebimas “ultranacionalistinis požiūris į istoriją, kuris sumenkina holokaustą”.

“The Economist” primena, kad šią savaitę Londone vykusioje Lietuvos ambasados organizuotoje konferencijoje apie Lietuvos žydų istoriją įvyko viešas protestas ir aštrus apsižodžiavimas – kritikai paskelbė laišką, smerkiantį Lietuvos Vyriausybę bei tarptautines pastangas dėl nacių ir sovietų nusikaltimų vertinimo panašiu pagrindu.

“Kaltinimus energingai atmetė istorikai ir kiti konferencijos dalyviai, tarp jų – ir holokaustą išgyvenusi mažos Lietuvos žydų bendruomenės veikėja Irena Veisaitė. Ji atsidūrė neįprastoje padėtyje – buvo išplūsta kampanijos prieš antisemitizmą dalyvio, Britanijoje gimusio filmų kūrėjo ir akademiko Danny Ben-Moshe”, – rašo “The Economist”.

“Ponia Veisaitė ir jos bendražygiai smerkia LAF aukštinimą. Lietuvos valdžios veiksmuose jie įžvelgia daugiau nerangumo negu pagiežos. Tačiau didžiausią nerimą jiems kelia griežtėjantis abiejų pusių tonas. Kai kuriems lietuviams atrodo, kad per uolūs žydai kritikai suteikia per mažai erdvės susitaikymui”, – teigia britų savaitraštis.

“Esame suspausti tarp dviejų Talibanų”, – sakė Jidiš instituto profesorius Šarūnas Liekis.

Anot “The Economist”, dar platesnis klausimas yra pastangos keisti Europos požiūrį į istoriją.

“2008 metų Prahos deklaracija, kurią parėmė tokie šviesuliai kaip Vaclavas Havelas, pareikalavo Niurnbergo pobūdžio komunistinio laikotarpio nusikaltimų aukų ir vykdytojų įvertinimo. Prie teksto rengimo prisidėjęs švedų politikas Goranas Lindbladas sako, kad tikslas nebuvo sumenkinti holokausto, bet pakelti į kitą lygį sovietų nusikaltimus. Tai sulaukė paramos iš tokių struktūrų kaip Europos Parlamentas. Bet tai papiktino kai kuriuos, jei ne visus, žydų aktyvistus, kairiuosius politikus (daugiausia iš Vakarų Europos) ir, neišvengiamai, Rusiją”, – rašo britų savaitraštis ketvirtadienio numeryje.

Vilniaus mero pavaduotojas Romas Adomavičius teigia, kad artimiausiu metu sostinės gatvės be druskos ir smėlio neliks.

R.Adomavičius susitiko su miestui druską gatvėms barstyti tiekiančios bendrovės “Baltikalis” generaliniu direktoriumi Piotru Kravčenko dėl nevykdomų įsipareigojimų.

Sutarta, kad šią savaitę bus atgabentas tūkstantis tonų druskos, kitą savaitę – 2 tūkst. tonų, o iki mėnesio pabaigos dar žadama atvežti 4,5 tūkst. tonos druskos gatvėms barstyti, pranešė Vilniaus savivaldybė.

Vicemeras teigia, kad žiniasklaidos pranešimai, jog kelininkų sandėliuose druskos gatvėms barstyti beveik nebėra, esą nepagrįsti.

“Šiomis dienomis žiniasklaidoje kilęs triukšmas nėra visai pagrįstas. Miestas tikrai nebuvo likęs be priemonių gatvėms barstyti. Visuomet turime pasiruošę didžiules smėlio-druskos mišinio atsargas. Lietuvoje smėlio kol kas netrūksta. Kalbėti apie chaosą dar per anksti”, – tvirtina R.Adomavičius.

Kaip skelbta žiniasklaidoje, šį sezoną Vilniaus gatvėse jau išbarstyta per 11 tūkst. tonų druskos ir daugiau kaip 15 tūkst. tonų smėlio bei druskos mišinio.

Paprastai visai žiemai užtenka iki 15 tūkst. tonų druskos, tačiau prognozuojama, kad šiemet Vilniuje jos reikės iki 20-22 tūkst. tonų.