Vilniaus savivaldybėje vykusiame Komunalinio ūkio departamento pasitarime buvo nuspręsta nugriauti, užsandarinti ir sutvarkyti 15 miesto teritorijoje esančių objektų, kurių avarinė būklė kelia grėsmę praeivių saugumui.

“Nėra jokių abejonių, kad reikia griauti arba užsandarinti avarinės būklės pastatus, kurie grėsmingai stūkso šalia mokyklų, gatvių, žmonių gyvenamųjų vietų. Daugelis šių pastatų yra po gaisro, virtę šiukšlių krūvomis, apleisti ir nenaudojami. Jų remontas būtų ekonomiškai nenaudingas. Pinigų nugriovimui ar sandarinimui imsime iš rezervo”, – sako Vilniaus meras Vilius Navickas.

Bus nugriauta 10 pastatų: sudegę gyvenamieji namai Briedžių g. 11, Rytų g. 28, išlikusios sugriuvusių gyvenamųjų namų mūrinės sienos Pramonės g. 100, Džiaugsmo g. 49, po gaisro šiukšlių krūva virtęs buvęs suaugusių ir jaunimo mokymo centras Ievų g. 9, sudegęs sandėlis Mindaugo g. 19, mūrinis sandėliukas Pelesos g. 37, gyvenamieji namai Verkių g. 98, Vilnelės g. 21, skubiai nugriauta buvusi mokykla su gyvenamuoju namu Koloso g. 11/Grūdų g. 2.

Džiaugsmo g. 49 (www.paveldas.vilnius.lt nuotr.)

Bus sutvarkyta jau nugriauto gyvenamojo namo Lvovo g. 1 teritorija ir užsandarinti 4 pastatai: apleistas ir nenaudojamas pastatas Skydo g. 44A, gyvenamasis namas Medaus g. 10, sandėliukai J. Jasinskio g. 1, nebaigtos statybos pastatas Popieriaus g. 23A. Suskaičiuota, kad nugriauti pastatus, juos užsandarinti ir sutvarkyti teritorijas Savivaldybei preliminariai kainuotų apie 230 tūkst. Lt.

Darbus numatoma pradėti jau ateinantį mėnesį ir tai bus pavesta atlikti UAB “Grinda”.

"Veido" archyvas

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos

1920 m. spalio 8 d. generolo Lucjano Želigowskio vadovaujama lenkų armija, sulaužiusi tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pradėjo puolimą ir jau spalio 9 d. užgrobė Vilnių.

Lietuvių ir lenkų ginčas dėl Vilnijos prasidėjo seniai, dar kai ir vienus, ir kitus valdė kaizerio vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma, lenkai jau tada tvirtai tikėjosi užvaldyti visą Lietuvą, bet ypatingas “simpatijas” reiškė Vilniui: savo laiške kaizeriui Vilhelmui II vadino jį antrąja Lenkijos sostine, tvirtino, kad šis miestas lenko širdžiai toks pat brangus kaip ir Varšuva. Šioms valstybėms paskelbus nepriklausomybę konfliktas dar labiau paaštrėjo: kaimynai kėsinosi į mūsų istorinę sostinę, maža to, net nenorėjo pripažinti mums teisės turėti atskirą, nepriklausomą valstybę. Todėl su jais teko ne tik ginčytis, bet ir kariauti, tos kovos prasidėjo dar 1919 m. sausį, o ypač svarbios ir sunkios buvo 1920-ųjų rudenį.

Derybos po derybų

Stiprios kariuomenės neturinti Lietuva dėjo daug pastangų, bandydama išspręsti savo sienų, taip pat ir Vilnijos, klausimą taikiai, įrodinėdama savo teises į šį kraštą, apeliuodama į Vakarų valstybių, pasaulio viešąją nuomonę. Čia mums šiek tiek padėjo Antantė, bet visai ne todėl, kad būtų rėmusi Lietuvos nepriklausomybę. Anaiptol, ji, ypač Prancūzija, visada buvo lenkų pusėje, tačiau tikėjosi, kad pagerėjus abiejų šalių santykiams Lietuva savo noru atsidurs lenkų glėbyje, ir tada Lenkija taps dar stipresnė.

To paties, žinoma, siekė ir Lenkija, bet ji, turėdama milijoninę armiją ir matydama atkaklų lietuvių nenorą atgaivinti uniją, tikėjosi savo tikslą pasiekti karine jėga. Tačiau atvirai tą daryti tuo metu, kai plačiai pasklido JAV prezidento Woodrow Wilsono idėjos apie tautų apsisprendimą, buvo nepatogu, ir Antantė vis ragino lenkus spręsti savo problemas su kaimynais geruoju.

Todėl 1919–1920 m. vyko ne tik ginkluoti konfliktai: tarp Kauno ir Varšuvos kursavo įgalioti atstovai, vyko susitikimai, derybos – tik gerų rezultatų pasiekti jose vilties buvo maža, nes šalių pozicijos buvo nesutaikomos. 1920 m. rugpjūčio 26–30 d. lenkų karinė delegacija lankėsi Kaune, tačiau ji tik reikalavo, kad Lietuva sudarytų palankiausias sąlygas jai kariauti su Rusija, tam tikslui net atiduotų tik ką iš bolševikų atgautą Vilnių, o nieko nežadėjo mainais. Maža to, tuo pat metu lenkai pradėjo puolimą Pietų Lietuvoje, todėl derybos nutrūko.

Vis dėlto diplomatai ir toliau veikė, keitėsi piktomis notomis. Lenkija vis skundėsi Tautų Sąjungai, kad “lietuvių kariuomenė yra bolševikų armijos sąjungininkė ir Lietuvos vyriausybė yra virtusi Sovietų vyriausybės įrankiu”, todėl prašė “gelbėti Lenkiją nuo širdgėlos kovoti su tauta seserimi”. Lietuva savo ruožtu siūlė nustatyti teisingą skiriamąją liniją tarp abiejų kariuomenių.

Rugsėjo 16–18 d. Kalvarijoje vykusios derybos žlugo, o netrukus lenkai pradėjo naują didelį puolimą Sūduvoje. Lietuva nebe pirmą kartą kreipėsi pagalbos į Tautų Sąjungą, bet laimėjo nedaug: atsirado tarptautinė karinė komisija lietuvių ir lenkų ginkluotam konfliktui stebėti vietoje, o Lenkija sutiko dalyvauti naujose derybose Suvalkuose. Kaip vėliau pripažino žymus mūsų diplomatas Petras Klimas, “mums nebuvo išeities, sukandę dantis vėl turėjome eiti į derybas, leistis į kompromisus ir dėkoti Santarvei už pagalbą”.

Iš tiesų tada lenkams visai nerūpėjo susitaikyti su Lietuva. Todėl jų lyderis Jozefas Pilsudskis davė savo delegacijai tokius nurodymus: kaltinti, pulti Lietuvą, o svarbiausia – reikalauti, kad nustatant naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos Varėnos geležinkelio stotis būtų priskirta lenkams, ir vilkinti derybas iki spalio 9 d. Lietuvai atstovavo diplomatai Kazys Balutis, Voldemaras Černeckis, kariškiai gen. ltn. Maksimas Katchė, mjr. Aleksandras Šumskis ir Mykolas Biržiška.

Be abiejų pusių delegacijų, dalyvavo ir stebėtojai – anglai, amerikiečiai, spalio 5 d. į Suvalkus atvyko ir Tautų Sąjungos karinė komisija. Regis, tai turėjo ne tik suteikti deryboms solidų pobūdį, bet ir užtikrinti teisingus, abi puses tenkinančius jose priimtus sprendimus. Deja… Garbieji stebėtojai visiems maloniai šypsojosi, kalbėjo apie būsimą gražią kaimynų draugystę, net pažadėjo Lietuvai Daugpilį, Liepoją ir dalį Rytprūsių. Tačiau pritarė visiems lenkų reikalavimams ir net sankcionavo jų spalio 3 dieną įvykdytą Varėnos stoties užgrobimą.

Lietuvai teko sutartį pasirašyti – juk joje bent buvo numatyta nutraukti karo veiksmus, o nauja demarkacinė linija nubrėžta taip, kad Vilnius liko mūsų pusėje.

Želigovskiada

Ne veltui britų politikos vilkas Davidas Lloydas George’as yra pasakęs, kad nėra tokios sutarties, kuri apsaugotų nuo klastos ir veidmainystės.

Dar 1918 m. lapkritį J.Pilsudskis buvo išleidęs įsakymą formuoti lietuvių ir baltarusių diviziją, kurios oficialus uždavinys buvo gražus – ginti Lietuvą ir Baltarusiją nuo bolševikų. O tikrasis tikslas – užgrobti šias šalis ir prijungti prie Lenkijos, bet jį teko maskuoti, tad ir divizijos pulkai gavo Vilniaus, Gardino, Minsko ir net Kauno pavadinimus. Tačiau lietuvio ten nebuvo nė vieno, o suviliotų baltarusių, lenkų – nemažai. 1919 m. rudenį jau buvo dvi tokios divizijos, abi 1920 m. spalio pradžioje sutelktos Gardino ir Lydos rajone.

Tada J.Pilsudskis pasikvietė generolą L.Želigovskį ir liepė jam žygiuoti į Vilnių, pasiskelbus maištininku: “Bolševikai atidavė Vilnių Kauno vyriausybei. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, istorija mums neatleis”.

Mūsų valdžiai šie lenkų planai nebuvo paslaptis, dar rugsėjo 25-ąją ji pasiuntė telegramas į Paryžių ir Londoną: “Lenkai nori okupuoti Vilnių. Reikia energingos akcijos”. Tačiau prancūzai kaip paprastai rėmė Lenkiją, o anglus J.Pilsudskis mulkino – pažadėjo jiems nepulti Lietuvos.

Vien savo jėgomis apginti Vilniaus niekaip negalėjome, visoje mūsų kariuomenėje tada tebuvo apie 17 tūkst. karių, o L.Želigowskio žinioje – 15 tūkstančių, jis puolė siauru ruožu Rūdninkų–Jašiūnų kryptimi, iš kairės ir dešinės jį turėjo saugoti ir remti ištisos dvi lenkų armijos, 80–90 tūkst. karių. Tuo tarpu beveik visa mūsų kariuomenė, gerokai nukentėjusi per kautynes Seinų krašte, tebebuvo Pietų Lietuvoje, o skubiai permesti ją ginti Vilniaus buvo neįmanoma: vienintelį geležinkelį lenkai užblokavo užėmę Varėnos stotį.

Suvalkų sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d. 24 val. vakaro, o jau spalio 8 d. 6 val. ryto prasidėjo Želigowskio “maištas”. Kai kurie lenkų istorikai ir dabar tvirtina, kad vietos gyventojai sutiko jo divizijas kaip išvaduotojus, nors iš tikrųjų jie gerokai nukentėjo nuo tų “išvaduotojų” savivalės ir plėšimų. O lenkų valdžia tada skelbė, kad lietuviai atidavė Vilnių geruoju, nesipriešindami. Tačiau pasipriešinti pagal išgales bandyta – 4-asis pėstininkų pulko batalionas dvi valandas atkakliai gynė tiltą per Merkio upę Jašiūnuose, Rūdninkų irgi nebuvo lengva užimti. Todėl, nors ir planuota dar tą pačią dieną įžengti į Vilnių, to padaryti nepavyko.

Gavusi žinių apie Jašiūnų užėmimą, mūsų Užsienio reikalų ministerija nedelsdama nusiuntė lenkams paklausimą, ką tai reiškia. Varšuva pranešė nieko apie tai nežinanti.

Paryžiuje prieš lenkų veiksmus protestavo ir Antantės pagalbos šaukėsi mūsų diplomatas Oskaras Milašius – juk sulaužyta karo veiksmų nutraukimo sutartis, pasirašyta Tautų Sąjungos stebėtojams dalyvaujant. Beje, ji toje organizacijoje 1922 m. sausį net buvo oficialiai įregistruota 221-uoju numeriu – argi tai ne Lenkijos pasityčiojimas iš tarptautinės teisės? Tačiau tai buvo tuščios pastangos: anglai dar bandė gėdinti, barti lenkus, bet, prancūzams tvirtai juos užtariant, nurimo. Maža to, naudodamiesi proga broliai latviai užėmė Ilukstę, kėsinosi į Zarasus.

Žinoma, ir šiuo atveju, kaip vykstant kovoms Seinų krašte, vadovavimas mūsų kariuomenei nebuvo tinkamas – dėl žemos mūsų karo vadų kvalifikacijos turimos pajėgos nebuvo gerai panaudotos. Spalio 9 d. Lietuvos valdžios įstaigos, o vėliau ir kariuomenės daliniai skubiai paliko Vilnių. Tą pačią dieną po pietų, kaip oficialiai pranešta, miestą užėmė “lietuvių ir gudų kariuomenė”.

Tuo metu prancūzai nepailsdami kurstė L.Želigowskį žygiuoti toliau, į Kauną: tai, jų nuomone, geriausia priemonė Lenkijos problemoms su Lietuva išspręsti galutinai. Šis, ilgai nelaukdamas, Vilniuje papildęs savo divizijas, amunicijos atsargas, taip ir bandė daryti, bet prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų buvo sustabdytas.

1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje buvo surašytas dar vienas paliaubų protokolas, Vilnija beveik 20 metų atsidūrė svetimųjų valdžioje. Spalio 9-ąją, Suvalkų sutarties ir sostinės praradimo dieną, kasmet minėdavo visa Lietuva – tai buvo ne tik gedulo, bet ir susitelkimo bei vilties diena. Lenkų planai tada užvaldyti Lietuvą žlugo, bet nebuvo palaidoti: tarpukariu galimybės juos įgyvendinti ne kartą buvo svarstomos, ypač kai to meto Lenkijos vadovai žadėjo žygiuoti į Rytus kartu su Hitlerio vermachtu. O Vilnių jie tikėjosi užkariavę visiems laikams, nes gavo Tautų Sąjungos palaiminimą. Laimei, istorija nusprendė kitaip.

Koalicijos partneriai Vilniaus miesto savivaldybėje trečiadienį išsakė paramą konservatoriaus Raimundo Aleknos kandidatūrai į sostinės merus.

Dalyvauti valdančiojoje koalicijoje sutarė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Socialdemokratų, Liberalų ir centro sąjungos bei Liberalų sąjūdžio partijų frakcijos. Jos neturi daugumos, todėl žada kalbėtis ir su kitomis frakcijomis.

“Jeigu kalbėtume apie pasiūlytą mero kandidatūrą R.Alekną, mes kaip ir neįžvelgiame labai didelių problemų, bet mes labai norėtume žinoti, kokiais principais bus vadovaujamasi veikiant koalicijoje ir kokie darbai numatomi padaryti ir kokiu keliu”, – po susitikimo Seime žurnalistams sakė socialdemokratas, vicemeras Romas Adomavičius.

“Mus pilnai tenkina konservatorių kandidatas”, – teigė liberalcentristas Stanislovas Šriūbėnas.

Jis teigė, kad koalicijoje neturėtų dirbti nuo liberalcentristų atskilę Artūro Zuoko bendražygiai, susibūrę į Vilniečių frakciją.

Sutinkantis su R.Aleknos kandidatūra tikino ir Liberalų sąjūdžio atstovas Šarūnas Gustainis.

Prieš kurį laiką iš valdančiosios koalicijos pasitraukęs Liberalų sąjūdis, pasak Š.Gustainio, prie valdančiųjų vėl dedasi su sąlyga, kad iki rinkimų nebus priimami su šilumos tinklų nuoma ir atliekų deginimo gamyklos statymu Vilniuje susiję sprendimai.

Dėl spaudimo savivaldybės kontrolieriui Šarūnui Skučui iš konservatorių gretų pašalintas dabartinis meras Vilius Navickas. Jis žada atsistatydinti iš mero pareigų, kai valdantieji sutars, kas jį pakeis.

Vilniaus miesto savivaldybės valdančiojoje koalicijoje šiuo metu kartu dirba konservatoriai, socialdemokratai, liberalcentristai ir Nepriklausoma frakcija.

Vilniaus miesto savivaldybėje valdančiąją koaliciją sudarančių partijų Vilniaus skyrių vadovai dėl naujojo sostinės mero kandidatūros turėtų tartis penktadienį, ketvirtadienį pranešė vicemeras Romas Adomavičius.

“Prieš valandą kalbėjausi su ponu Mantu Adomėnu (konservatorių Vilniaus miesto skyrių sueigos pirmininku – BNS), jis skambino ir sutarėme, kad rytoj įvyks pasitarimas visų miesto lygio partijų vadovų, kurie dalyvavo pirminėje koalicijoje, kurie yra pasirašę koalicinę sutartį, netgi ir Liberalų sąjūdis, kuris šiuo metu de facto ir de jure yra išėjęs”, – žurnalistams ketvirtadienį sakė R.Adomavičius.

Jo teigimu, tikimasi iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovų susitikime išgirsti pasiūlymų, kaip keisti susidariusią situaciją.

“Susidarė nesmagi situacija dėl konservatorių partijos veiksmų, kurie šią situaciją sukūrė, ir mes norime gauti pasiūlymą. Kadangi konservatorių partija yra, kaip žinote, vedanti šioje koalicijoje, ir buvo sutarta, kad merą ir konkretų savo frakcijos narį pasiūlo į merus, tai mes tikimės gauti pasiūlymą, kaip jie įsivaizduotų šitą situaciją pakeisti”, – sakė R.Adomavičius.

Pasak socialdemokratų Vilniaus skyriui vadovaujančio R.Adomavičiaus, diskusijos dėl mero frakcijose ir tarp frakcijų gali užtrukti, nes “sprendimas turi būti labai gerai pamatuotas”.

Dėl spaudimo savivaldybės kontrolieriui iš konservatorių gretų pašalintas dabartinis meras Vilius Navickas sutarus koalicijos partneriams žada pats pasitraukti iš posto.

“Kai tik koalicijos apsitars ir suras naują kandidatą, nedelsiant tą sprendimą pateiksiu. Tikrai netrukdysiu darbui, netrukdysiu koalicijai”, – žurnalistams ketvirtadienį sakė V.Navickas.

Klausiamas, kokioje frakcijoje dirbs nebebūdamas Vilniaus metu, V.Navickas sakė dar turintis laiko pagalvoti. Jis taip pat neatskleidė, ar ir kokiu statusu dalyvautų artėjančiuose savivaldos rinkimuose.

“Kaip žmogus jaučiu tam tikrų nuoskaudų, bet susitvarkysime su tuo”, – dabartinį savo santykį su konservatorių partija apibūdino V.Navickas.

“Politikoje su žmonėmis nesiskaitoma, spiralė egzistuoja nuo Cezario laikų, kirvį tada į nugarą giminės įkaldavo, broliai ar seserys, dabar politikai. Metodai, aišku, labai negražūs”, – dėstė meras.

Pasiteiravus, ar neketina tartis su opozicinėmis partijomis, kad šios nepalaikytų jo atsistatydinimo per balsavimą sostinės taryboje, meras leido suprasti, kad to nedarys.

“Aš tikrai nesiruošiu tempti (iki rinkimų – BNS), aš gyvenime, matyt, turiu, ką veikti ir tikrai nesiruošiu čia kažko tampyti (…) Nestatykim patys savęs į kampą, iš kurio po to turėtume save už ausų ištraukti”, – sakė jis.

Vilniaus miesto savivaldybės valdančiojoje koalicijoje kartu dirba konservatoriai, socialdemokratai ir liberalcentristai.

Pastaruoju metu Vilniaus meras konservatorius V.Navickas sulaukė didelės kritikos, paviešinus slapta įrašytą jo pokalbį su savivaldybės kontrolieriumi Šarūnu Skuču, kurį jis spaudė tyrimus atlikti taip, kad jie būtų palankūs valdančiajai koalicijai.

Po šio skandalo TS-LKD Priežiūros komitetui nusprendus, iš pradžių Š.Skučas buvo išmestas iš partijos, o V.Navicko narystė joje sustabdyta, tačiau daugeliui konservatorių išreiškus nepasitenkinimą, trečiadienį komitetas savo sprendimą pakeitė – kontrolieriaus narystę sustabdė, o merą išmetė. TS-LKD prezidiumas praėjusią savaitę pasiūlė V.Navickui trauktis iš mero pareigų.

Vilniaus meras Vilius Navickas penktadienį pareiškė ketinantis atsistatydinti tada, kai sostinės savivaldybės tarybos partijų frakcijos susitars dėl naujo mero.

Kritikos iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos bendražygių sulaukęs V.Navickas sakė postų nesilaikąs, tačiau jaučiantis atsakomybę prieš miestą, miestiečius ir valdančiąją koaliciją.

“Nenoriu visko mesti ir palikti miesto taryboje sumaišties, noriu, kad būtų darbų tęstinumas, todėl kviečiu visas miesto tarybos partijų frakcijas susitarti ir nuspręsti dėl situacijos mieste ir naujo mero. Kai tik jos nuspręs, iškart atsistatydinsiu”, – penktadienį pareiškė V.Navickas, kurio pareiškimą BNS perdavė savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius.

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumas ketvirtadienio vakarą nutarė rekomenduoti Vilniaus miesto merui Viliui Navickui trauktis iš posto.

“Gerbiu savo partijos nuomonę ir tikrai nenoriu jai kenkti”, – teigė sostinės meras.

Konservatorių frakcijos Vilniaus savivaldybės taryboje vadovas Raimundas Alekna BNS penktadienį teigė, jog “partijos prezidiumo sprendimus reikia ne vertinti, o vykdyti”.

“Kaip partijos narys V.Navickas turėtų paklusti prezidiumo sprendimams”, – sakė R.Alekna.

Meru V.Navickas išrinktas praėjusių metų vasarį.

TS-LKD Priežiūros komitetas praėjusią savaitę sustabdė V.Navicko narystę partijoje, viešumon iškilus įrašui kaip V.Navickas, rugsėjo pradžioje susitikęs su savivaldybės kontrolieriumi Šarūnu Skuču, “mokė” kontrolierių daryti tyrimus, palankius valdančiajai koalicijai.

BNS turimame įraše girdėti, kaip V.Navickas per pokalbį su partijos bičiuliu sako, kad nurodymą, kuris naudingas valdančiajai Tėvynės sąjungai, savivaldybės kontrolieriai gali atlikti per tris dienas, o nurodymą, kuris naudingas “paksiniams”, galima nagrinėti ir trejus metus.

Už pokalbio įrašinėjimą slapta ir jo paviešinimą Priežiūros komiteto sprendimu Š.Skučas pašalintas iš TS-LKD.

, kai savivaldybės frakcijos nuspręs dėl naujo Vilniaus mero

Vilnius, spalio 1 d. (BNS). Vilniaus meras Vilius Navickas penktadienį pareiškė ketinantis atsistatydinti tada, kai sostinės savivaldybės tarybos partijų frakcijos susitars dėl naujo mero.

Kritikos iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos bendražygių sulaukęs V.Navickas sakė postų nesilaikąs, tačiau jaučiantis atsakomybę prieš miestą, miestiečius ir valdančiąją koaliciją.

“Nenoriu visko mesti ir palikti miesto taryboje sumaišties, noriu, kad būtų darbų tęstinumas, todėl kviečiu visas miesto tarybos partijų frakcijas susitarti ir nuspręsti dėl situacijos mieste ir naujo mero. Kai tik jos nuspręs, iškart atsistatydinsiu”, – penktadienį pareiškė V.Navickas, kurio pareiškimą BNS perdavė savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius.

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumas ketvirtadienio vakarą nutarė rekomenduoti Vilniaus miesto merui Viliui Navickui trauktis iš posto.

“Gerbiu savo partijos nuomonę ir tikrai nenoriu jai kenkti”, – teigė sostinės meras.

Konservatorių frakcijos Vilniaus savivaldybės taryboje vadovas Raimundas Alekna BNS penktadienį teigė, jog “partijos prezidiumo sprendimus reikia ne vertinti, o vykdyti”.

“Kaip partijos narys V.Navickas turėtų paklusti prezidiumo sprendimams”, – sakė R.Alekna.

Meru V.Navickas išrinktas praėjusių metų vasarį.

TS-LKD Priežiūros komitetas praėjusią savaitę sustabdė V.Navicko narystę partijoje, viešumon iškilus įrašui kaip V.Navickas, rugsėjo pradžioje susitikęs su savivaldybės kontrolieriumi Šarūnu Skuču, “mokė” kontrolierių daryti tyrimus, palankius valdančiajai koalicijai.

BNS turimame įraše girdėti, kaip V.Navickas per pokalbį su partijos bičiuliu sako, kad nurodymą, kuris naudingas valdančiajai Tėvynės sąjungai, savivaldybės kontrolieriai gali atlikti per tris dienas, o nurodymą, kuris naudingas “paksiniams”, galima nagrinėti ir trejus metus.

Už pokalbio įrašinėjimą slapta ir jo paviešinimą Priežiūros komiteto sprendimu Š.Skučas pašalintas iš TS-LKD.

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) prezidiumas vėlų ketvirtadienio vakarą nutarė rekomenduoti Vilniaus miesto merui Viliui Navickui trauktis iš posto.

Apie sprendimą BNS pranešė TS-LKD frakcijos atstovė Estela Mažonaitė, partijos pirmininkas premjeras Andrius Kubilius sprendimo bei motyvų siūlyti V.Navickui trauktis nekomentavo.

V.Navicką į mero postą pasiūlė TS-LKD frakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai. Meru jis išrinktas praėjusių metų vasarį.

TS-LKD Priežiūros komitetas praėjusią savaitę sustabdė V.Navicko narystę partijoje, viešumon iškilus įrašui kaip meras V.Navickas, rugsėjo pradžioje susitikęs su savivaldybės kontrolieriumi Šarūnu Skuču, “mokė” kontrolierių daryti tyrimus, palankius valdančiajai koalicijai.

BNS turimame įraše girdėti, kaip V.Navickas per pokalbį su partijos bičiuliu sako, kad nurodymą, kuris naudingas valdančiajai Tėvynės sąjungai, savivaldybės kontrolieriai gali atlikti per tris dienas, o nurodymą, kuris naudingas “paksiniams”, galima nagrinėti ir trejus metus.

Tuo tarpu už pokalbio įrašinėjimą slapta ir jo paviešinimą Priežiūros komiteto sprendimu Š.Skučas pašalintas iš TS-LKD.

Komiteto sprendimas yra galutinis. Tačiau dėl tokio komiteto sprendimo partijoje kilo nepasitenkinimas.

Šeštadienį posėdžiavusi TS-LKD taryba partijos Priežiūros komitetui nurodė persvarstyti sprendimą.

V.Navickas anksčiau siekė, kad Š.Skučas būtų atleistas iš savivaldybės kontrolieriaus pareigų, tačiau savivaldybės taryba atsisakė šį klausimą įtraukti į posėdžio darbotvarkę.

Praėjusią savaitę Vilnius tapo dviejų prestižinių renginių – Pasaulinio interneto valdymo forumo ir ESBO ekspertų susitikimo šeimininku. Nuo 2001-ųjų Lietuvos sostinėje rengiamų tarptautinių asociacijų renginių padaugėjo net penkiskart. Tiesa, Talino analogiškas rodiklis padidėjo beveik 12 kartų, tačiau štai Rygos – vos pusantro.

Lietuvą potencialiems konferencijų rengėjams pristatančios viešosios įstaigos Vilniaus turizmo informacijos centro direktorė Jolanta Beniulienė sako, kad Lietuva atitinka praktiškai visus konferencinio turizmo reikalavimus.”Konferencijų organizatoriai ieško naujų nenusibodusių vietų, o mes vis dar esame “neatrasti”.

Be to, esame ES, taip pat esame lengvai pasiekiami, skaičiuojant skrydžių trukmę nuo tranzitinių oro uostų – Frankfurto ar Kopenhagos. Turime ir pakankamai gerai išplėtotą infrastruktūrą – konferencijoms rengti pritaikytus viešbučius su puikia įranga. Galime drąsiai siūlyti savo paslaugas tarptautinei rinkai”, – įsitikinusi J.Beniulienė.

Be abejonės, geriausias technines galimybes rengti didžiulius tūkstančio ir daugiau dalyvių kongresus turi “Litexpo”, tačiau silpnoji šių rūmų pusė ta, kad jie tolokai nuo centro, susisiekimas prastas, nėra pėsčiomis pasiekiamų apgyvendinimo įstaigų. Kaip parodė praėjusi savaitė, Vilniuje gali išsitekti ir kelių renginių dalyviai, tačiau trūksta trijų žvaigždučių viešbučių. Tad pasistengti Vilnius dar galėtų.

O kad plėtoti konferencinį turizmą apsimoka, rodo ir toks faktas: konferencijos dalyviai miestui palieka vidutiniškai tris keturis kartus daugiau pinigų nei paprastas turistas.

box
Tarptautinių asociacijų renginių skaičius
Metai    Miestas
2001    2008    2009
Vilnius    Talinas    Ryga    Helsinkis
6    3    12    59
27    27    20    71
30    35    17    56
Šaltinis: ICCA

Šią savaitę dalyje Vilniaus troleibusų turėtų pradėti veikti filmavimo kameros.

Anot bendrovės “Vilniaus troleibusai”, eksperimento metu dešimtyje 19-ojo maršruto troleibusų veiks po vieną kamerą, kuri gali matyti visą vaizdą 360 laipsnių kampu. Išanalizavus šių kamerų duomenis, Vilniaus savivaldybė planuoja priimti sprendimą dėl stebėjimo kamerų įrengimo ir kitose viešojo transporto priemonėse.

Vilniaus valdžia sako, kameros padėtų išspręsti problemas dėl bilieto neturinčių “zuikių”, drausmintų keleivius ir leistų kovoti su kišenvagiais.

Žmogaus teisių gynėjai savo ruožtu perspėja, kad filmavimo kameros riboja žmogaus privatų gyvenimą, todėl reikia įrodyti, kad tai yra būtina ir kitų

Rugsėjo 3–5 d. Vilniuje vyks “Sostinės dienos”. Šventės atidarymas penktadienio vakarą rengiamas Vingio parke: čia vyks tarptautinis fejerverkų festivalis, kuriame savo meistriškumą demonstruos Prancūzijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos pirotechnikai. Tačiau tikruoju šventės centru trims dienoms žada tapti Gedimino prospektas, suskirstytas į atskiras zonas.

Atkarpa nuo Seimo iki Lukiškių aikštės bus atiduota sporto varžyboms ir aktyvioms pramogoms. Čia vyks futbolo, krepšinio, smiginio, šachmatų rungtynės, praeiviai galės pasivartyti milžiniškuose pripučiamuose burbuluose ar pašokinėti ant tatamio, bus surengta naujausių automobilių modelių paroda.

Greta Lukiškių aikštės – retrozona su praėjusio amžiaus muzika, antikvarų kioskais ir senų automobilių paradu. Toliau iki A.Jakšto gatvės – menininkų zona, kurioje vilniečių dėmesio lauks įvairiausi performansai. Už jos iki Jogailos gatvės – lauktuvių zona, kurioje bus prekiaujama ekologiškais maisto produktais ir knygomis. Toliau iki pat Katedros aikštės veiks lauko restoranai, amatininkų dirbtuvės, vyks koncertai ir knygų pristatymai. Pagrindinė renginio scena stovės V.Kudirkos aikštėje, šiek tiek mažesnė antroji – prie Nacionalinio dramos teatro.

Vis dėlto pagrindiniai vakaro koncertai, kaip įprasta, vyks Katedros aikštėje. Šeštadienį nuo 21 val. čia koncertuos atlikėja Jurga, o sekmadienį nuo 20 val. Vytauto Kernagio dainų programą atliks Lietuvos scenos grandų rinktinė: Neda, Algirdas Kaušpėdas, Jurgis Didžiulis, Česlovas Gabalis, Gytis Paškevičius, Vytautas Juozapaitis, Veronika Povilionienė ir kt.

Į “Sostinės dienų” programą taip pat įtraukta šeštadienį vyksianti Vilniaus regata Neries upėje, bėgimas Vingio parku su maratonininke Živile Balčiūnaite ir kitos įdomybės.

Lankomiausiose sostinės vietose per tris mėnesius įrengta daugiau nei 200 nemokamų dviračių stovėjimo vietų.

Pasak Vilniečių užimtumo skatinimo agentūros pranešimo, iš viso sostinėje galima rasti 20 “veloparkais” pavadintų dviračių stovėjimo aikštelių. Jos įrengtos Lukiškių, Rotušės, Nepriklausomybės, Katedros aikštėse, Sereikiškių parke, šalia Santariškių ligoninės, Baltojo tilto, Vilniaus miesto savivaldybės pastato.

Daugiau galimybių nemokamai pasistatyti dviračius turės ir Saulėtekio alėjoje įsikūrusiuose Vilniaus bei Vilniaus Gedimino technikos universitetų padaliniuose besimokantys studentai, Vilniaus pedagoginio universiteto studentai, S.Daukanto mokyklos bei S.Nėries gimnazijos moksleiviai.

Projekto iniciatorių Vilniečių užimtumo skatinimo agentūros ir mažmeninės prekybos tinklo “Rimi Lietuva” teigimu, Veloparko aikštelėse pastatyti dviračiai bus saugūs, nes stovai įrengti vaizdo kamerų stebimose miesto teritorijose.

Pasak Vilniečių užimtumo skatinimo agentūros projektų vadovo Roko Germanavičiaus, Veloparkas yra pirmasis projekto “Dviračių eismo infrastruktūros plėtojimas Vilniaus mieste” etapas.

“Tolesniuose planuose – dviračių takų modernizavimo idėjos, poilsio aikštelių dviratininkams įrengimas ir kita”, – pranešime cituojamas R.Germanavičius.

Praėjusią savaitę vėl buvo išdaužyta daugybė sostinės autobusų ir troleibusų stotelių stiklų. Pagal sutartį su Vilniaus savivaldybe 500 stotelių tinklo vitrinas prižiūri lauko reklamos bendrovė “JCDecaux”, kuri neteikia duomenų, kiek vitrinų iš viso buvo suniokota pastaruoju metu.

Bendrovės plėtros vadybininkė Jurga Kopūstaitė sakė, kad mieste jau įrengta 12 “antivandalinių” stotelių – tose vietose, kur jos būdavo dažniausiai niokojamos, pavyzdžiui, S.Stanevičiaus gatvės gale, Dvarčionių g. Čia vitrinos uždengtos ne grūdintu stiklu, o specialia nedūžtančia medžiaga. Reklama į tokias vitrinas nededama.

Pasak J.Kopūstaitės, kartais policija pagauna vandalus, kurie atlygina padarytą žalą arba jiems iškeliamos baudžiamosios bylos. “Neretai tokie žmonės sako, kad buvo įdomu pasižiūrėti, kaip dūžta grūdintas stiklas”, – pasakojo bendrovės atstovė.

Ne visuomet stotelės nukenčia dėl piktybiškos žmonių veiklos. Kartą į stotelę buvo įvažiavusi mašina, būna, kad vitrinos dūžta netyčia užkliudytos.

J.Kopūstaitė pabrėžė, kad stotelių vitrinos niokojamos ir kitose šalyse, todėl vienintelis prastų tokių poelgių priešnuodis – aktyvesnė policijos veikla.

"Veido" archyvas

Nors Šnipiškių rajono gyventojai vos per keletą minučių pasiekia aukščiausius sostinės dangoraižius, kasdienis jų gyvenimas bėga kaip gūdžiame kaime

Vandenį jie nešasi kibirais iš vandens kolonėlių, gamtinius reikalus atlieka lauko tualetuose, o maudosi puoduose prisišildę vandens. Tokiomis XX a. pradžios kaimo sąlygomis ir dabar tebegyvena net 7 tūkst. vilniečių.

Vilnietę Ireną Boicovą, rytais pravėrusią nuosavo namo duris, džiaugsmingai pasitinka kieme pririštas didelis juodas šuo. Šis augintinis – tik viena iš apleistame kieme matomo kaimiško vaizdo mozaikos dalių: šulinys, lentgaliais ir tuščiomis medinėmis dėžėmis užgriozdintas bei piktžolėmis apžėlęs kiemas, rakandais apstatytas suolelis prie tamsaus paklypusio namelio, tolėliau – palaikiai pastatai. O už šio sklypo ribos baltuoja naujas daugiaaukštis namas, kitoje pusėje eina viena judriausių ir ilgiausių sostinės gatvių – Kalvarijų.

"Veido" archyvas

Boicovų šeima tarsi kaime gyvena šalia judriausios sostinės Kalvarijos gatvės

Šiame name, kuriame I.Boicova šiuo metu gyvena su vyru ir keturiolika vaikų, moteris gimė, o jos seneliai čia gyveno nuo 1939 m. Prieš keliolika metų šiame Šnipiškių rajone prasidėjusi urbanizacija šios šeimos nepalietė – kaip ir civilizacijos teikiami patogumai. Moteris iki šiol skalbia rankomis, naudojasi lauko tualetu, maudytis su vaikais važiuoja pas brolį ar pusseserę. Negi nenorėtų patogesnių gyvenimo sąlygų? “Vaikai nori išsikraustyti į namą su patogumais. O man gaila šios vietos. Net šiurpas nupurto, kai pagalvoju, kad reikėtų iš čia išsikelti”, – tikina moteris, net neįsivaizduojanti kitokio savo gyvenimo.

Tiesa, senbuvių nemėgsta šalia tokių trobelių išdygusių daugiabučių gyventojai – rašo į savivaldybę raštus, piktinasi, kad ramybę drumsčia lojantis šuo, o šalia laksto daug vaikų. “Šito namo gyventojams nepatinka, kad mes čia įsikūrę. Tad ir gyvenam tarsi ant vulkano”, – liūdnai pasakoja moteris.

Toje Kalvarijų gatvės pusėje, kurioje gyvena I.Boicovos šeima, kaimiški namukai ar net lūšnos be patogumų pastaraisiais metais tapo atskiromis nykstančiomis salelėmis. Tuo tarpu kitoje Kalvarijų gatvės pusėje nuo senų laikų įsikūręs kaimas išliko iki šiol: žvyrkeliai, senos trobos, šalia kurių įrengti daržai, prisodinta gėlių, žmonės, linguojantys su pilnais kibirais vandens, prisipilto iš mėlynų vandens kolonėlių, bendri visai gatvei skirti lauko tualetai. Vilniečiai šį prasta reputacija garsėjantį rajoną vadina Šanchajumi ir stengiasi jį aplenkti.

Pro vienus vartelius užsukame aplankyti Pranios Voitkevičienės, Šnipiškių kaime gyvenančios nuo 1968 m. Moteris pakviečia mus į vidų ir rodo mažytį 11 kv. kambarėlį, kuriame ilgą laiką gyveno penkiese – ji su vyru, du vaikai ir mama. Priešais kambarį dar mažesnė virtuvėlė su krosnimi ir nedidele virykle su dujų balionu.

P.Voitkevičienė, į Vilnių iš kaimo atsikėlusi daugiau nei prieš 30 metų ir pirkdama ketvirtį namo šioje vietoje, nesitikėjo ilgai čia užsibūti: moteris vylėsi, kad šiuos netoli centro esančius namus nugriaus, o gyventojams skirs butus su patogumais. Tačiau lūkesčiai neišsipildė – praėjus metams po to, kai ponia Prania įsigijo būstą, šioje vietoje buvo uždrausta griauti namus ir daugiabučius imta statyti Lazdynuose.

“Iš Maskvos atvykusi valdžia apžiūrėjo, kad jei čia nugriaus namus, reikės daug butų skirti, nes Šnipiškėse gyveno apie 2 tūkst. žmonių, todėl nusprendė, kad pigiau bus statyti kitur”, – pasakoja P.Voitkevičienė.

Per kelias dešimtis metų gyventi šiame kaime miesto viduryje mūsų pašnekovė apsiprato, bet ją labai erzina prasti kvapai dėl netoliese pastatytų visai gatvei skirtų lauko tualetų ir šiukšlių konteinerių. “Atvykusieji iš naujų rajonų stebisi, kaip mes taip be patogumų gyvename”, – sako lyg ir miestietė, lyg ir kaimietė P.Voitkevičienė.

Tad kodėl šios šeimos taip gyvena? Priežasčių, pasirodo, yra įvairiausių – žmonės prisirišę prie vietos, kurioje praleido didelę savo gyvenimo dalį, vandentiekiui įsivesti ir gyvenimo sąlygoms pasigerinti sakosi neturį pinigų, o kai kuriems ir parduoti savo namelio už tokią sumą, kokią gauti norėtų, nepavyksta.

Į daugiabutį kraustytis nesutinka

Gana daug necivilizuotomis ar kaimo sąlygomis gyvenančių vilniečių telkiasi arčiausiai centro esančiuose mikrorajonuose, tokiuose kaip Šnipiškės, Žvėrynas, Naujininkai, Markučiai.

Vos už kelių kilometrų nuo miesto centro, Markučiuose, mus pasitinka duobėtas žvyrkelis, kuriuo kylame aukštyn, kol pamatę rudą medinį namą ant kalvelės sustojame. Šio namo kieme 32 metų keturių vaikų mama Edita lauke džiausto skalbinius, o pavėsinėje “McDonald’s” sumuštiniais stiprinasi ką tik iš maudynių netoliese tekančioje Vilnelėje grįžę vaikai.

68 metų Editos tėvas Albinas pasakoja, kad namui, kuriame jie gyvena, jau 120 metų. Iš Žemaitijos kilęs vyras atitarnavęs armijoje pasiliko dirbti Vilniuje, vedė ir išsinuomojo šiame name kambarį pas pagyvenusią šeimininkę. Po jos mirties iš giminaičių nusipirko pusę namo ir iki šiol čia gyvena. Jau 42 metus.

"Veido" archyvas

Netoli Vilniaus centro esančių Markučių gyventojos Editos dukros daržovių pasiskina darže šalia namo

Ponas Albinas juokauja, kad žmona jau daug metų ragina jį kraustytis į daugiabutį, vilioja šiltu vandeniu ir kitais patogumais, bet žemaitiško užsispyrimo nestokojantis vyras nesutinka. “Čia aš kiekvieną dieną sportuoju – ryte atsikėlęs lekiu malkų skaldyti, į daržą. Agurką galiu nusiskinti. Man mieste kaulai sustingtų vien prie televizoriaus sėdint. Aš pripratęs kaime, čia džiaugiuosi gyvenimu”, – tvirtina ponas Albinas. Netoliese namo esančiame darže – šiltnamis, agurkų, česnakų ir kitų sodo gėrybių lysvės.

Edita taip pat mato gyvenimo kaimo sąlygomis privalumų. Pats didžiausias, kad vaikams nereikia augti ant asfalto, o jai jaudintis, ką išbėgę į lauką jie veikia. Keturis vaikus turinti Edita gyveno ir vieno kambario bute Savanorių prospekte, bet mažų vaikų turinčiai mamai buvo nelengva nusinešti vežimėlį žemyn. Dar vienas gyvenimo tarsi kaime privalumas – pigiau, nes nereikia mokėti už vandenį, o šildymas atsieina kelis kartus pigiau nei gyvenant butuose.

7 tūkst. žmonių gyvena kaimo sąlygomis

Aplinkos ministerijos duomenimis, Vilniuje kaimo sąlygomis gyvena beveik 7 tūkst., arba 1,2 proc., vilniečių – tiek jų iki šiol neturi namuose vandens ir kasdien nešini kibirais traukia vandens kolonėlių link. Tarp tokių – ir Markučiuose prie kolonėlės sutikta 79 metų ponia Lyda, gyvenanti šiame rajone nuo 1953 m. Praėjusią savaitę per karščius vandens iš mėlynojo čiaupo moteriai teko eiti net po dešimt kartų per dieną. “Man greitai 80 metų, o dar turiu eiti vandens atsinešti”, – atsidūsta moteris.

"Veido" archyvas

Beje, vandens namo parsinešti turi ne tik senovinių nuosavų trobelių gyventojai. “Mes gauname raštus, kad vandens namie neturi ir prie stoties stovinčiuose daugiabučiuose gyvenantys žmonės, kurie nuomojasi namus iš savivaldybės”, – priduria Aplinkos ministerijos Vandenų departamento specialistė Judita Vaišnorienė.

O “Vilniaus vandenys” informavo, kad Vilniuje įrengta 550 vandens kolonėlių. Daugiausiai senuose rajonuose, tokiuose kaip Naujoji Vilnia, Rasos, Naujininkai. Dar 202 gyventojams vanduo tiekiamas cisternomis. Tuo tarpu prie centralizuotų vandentiekio tinklų 2010-ųjų pradžioje buvo prisijungę beveik 450 tūkst. Vilniaus miesto gyventojų (80,3 proc.), o 4,8 tūkst. (0,86 proc.) įsirengę nuosavus gręžinius.

Dar mažiau sostinės gyventojų namie turi tualetus – prie centralizuoto nuotekų tvarkymo sistemos prisijungę 438 tūkst. (78,34 proc.) vilniečių. Likusieji turi nuosavas nuotekų tvarkymo sistemas arba lauko tualetus.

Aplinkos ministerijos duomenimis, visoje Lietuvoje geriamojo vandens prieinamumas dar mažesnis negu Vilniuje – tik 78 proc., o prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos prisijungę 71 proc. gyventojų.

“Iki 2014 m. gruodžio 31 d. savivaldybės turi pasirūpinti, kad 95 proc. gyventojų turėtų priėjimą ir prie vandens, ir prie nuotekų valymo”, – tvirtino J.Vaišnorienė. Tačiau pavažinėjus po miestą ir pamačius, kiek daug namų ir butų dar reikia prijungti, tokia užduotis per ketverius metus atrodo sunkiai įgyvendinama.