Sostinės gatvėse jau mėnesį stovi 20 plastikinių dėžių, padedančių platinti dienraštį “Vilniaus diena”. Miestiečiai raginami skaityti laikraštį ir kartu paremti organizaciją “Gelbėkit vaikus” – prašoma į dėžutę įmesti lito monetą, bet laikraštį galima pasiimti ir nieko neaukojant.

“Vilniaus dienos” rinkodaros vadovė Rūta Banytė tvirtina, kad laikraštis nemokamai nedalijamas: “Tie, kurie į dėžutę lito neįmeta, laikraštį pavagia”.

Taigi aiškėja, kad sostinėje gyvena daug vagių: kasdien į dėžes sudedama maždaug 3 tūkst. laikraščio egzempliorių, o iš taupyklių išimama tik apie 50 Lt. Didžiausia per dieną surinkta suma – 67 Lt. Daugiausiai randama 1–2 centų monetų.
Pinigai išimami kiekvieną vakarą ir sudedami į plombuotą “Gelbėkit vaikus” organizacijos dėžę, kuri stovi laikraščio kontoroje. “Vilniaus dienos” atstovai tvirtina, kad aukų dėžutės populiarina laikraštį, o “Gelbėkit vaikus” vadovė Rasa Dičpetrienė šitaip tikisi išmokyti visuomenę altruizmo.

Tačiau tokia akcija nuvylė “Vilniaus dienos” prenumeratorius. “Iš pradžių maniau, kad tose dėžėse nemokamai dalijamas laikraštis “15 min”, bet pasirodė, jog tai “Vilniaus diena”. Prenumeravau laikraštį metams, sumokėjau nemažą sumą, o dabar jį veltui dalija. Esu nusivylusi”, – “Veidui” sakė vilnietė Ona L.

Beje, nemokamai laikraštis “Vilniaus diena” dalijamas ir skirtingose Vilniaus seniūnijose. Taigi, regis, šis leidinys ilgainiui gali tapti “15 min” konkurentu. Nors šiuo metu jį galima ir pirkti, ir gauti nemokamai, bet įžengus į nemokamai dalijamų leidinių rinką iš jos ištrūkti jau bus sunku.

Seimo Darbo partijos frakcijos nariai Jonas Pinskus ir Virginija Baltraitienė užregistravo įstatymo pakeitimus, nustatančius ir apibrėžiančius Vilniaus kaip sostinės statusą, bei keičiančius pajamų mokesčio dalies perskirstymo santykį Vilniaus naudai. Anot darbiečių, teikiamo projekto tikslas — sostinės biudžeto papildymas ir jos statuso apibrėžimas.

Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad sostinės statusą turi Vilnius. Konstitucijos 17 straipsnyje įtvirtinta, kad „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas — ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“.

„Sostinė — tai svarbiausias valstybės miestas, kuriame įsikūrusios centrinės valstybės valdžios institucijos. Miestui-sostinei priskiriamas politikos, mokslo, kultūros, turizmo ir verslo centro vardas. Sostinė yra pats svarbiausias, valstybę reprezentuojantis miestas, todėl jam turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tam reikalingi ir papildomi finansiniai asignavimai, todėl kartu su Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo projektu teikiami Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo priedėlio pakeitimai. Projekte numatoma, kad gyventojų pajamų mokesčio dalis, skiriama Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui, bus padidinta nuo 40 proc. iki 80 proc.“. — teigia Jonas Pinskus.

J. Pinskaus skaičiavimais, priėmus šias pataisas, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas padidės apie 420 mln. Lt. „Papildomos lėšos leis išspręsti susidariusias Vilniaus miesto problemas, tokias kaip mokyklų ir darželių renovacija, kelių priežiūra, spūstys, viešasis transportas, automobilių statymas, miesto tvarkymas ir gyvenamoji aplinka (apšvietimas, šiukšlės, užterštumas)“, — mano politikas.

Seimas nutarė nesvarstyti siūlymo sudaryti laikinąją komisiją, kuri tirtų, ar teisėti ir skaidrūs Vilniaus miesto valdžios ketinimai šilumos ūkį dar 20 metų patikėti valdyti Prancūzijos bendrovei “Dalkia”.

Už balsavo 44 Seimo nariai, prieš – 11, o susilaikė 38 parlamentarai ir projektą dėl komisijos sukūrimo iniciatoriams atidavė tobulinti.

50 parlamentarų Seimui siūlė sudaryti parlamentinę komisiją, kuri per 45 dienas ištirtų, ar Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties pratęsimas būtų neteisėtas ir neskaidrus, bet ir aiškintųsi aplinkybes, kuriomis buvo priimtos šalies vadovės vetuotos Šilumos ūkio statymo pataisos.

Konservatorius-krikdemas Kęstutis Masiulis pasiūlė ne komisijomis spręsti problemą, o uždrausti savivaldybių tarybose esantiems partiečiams balsuoti už abejotino skaidrumo projektus.

“Ir meskime iš partijų, jeigu jie nevykdo pavedimų”, – sakė parlamentaras.

Naujos parlamentinės komisijos sukūrimo iniciatorių vardu kalbėjęs “tvarkietis” Valentinas Mazuronis tvirtino, kad siūlymas dirbti tokiai komisijai esąs “iš nevilties, matant, kaip savivaldybių tarybos tarnauja verslui”.

“Tokių savivaldybių lyderis – Vilniaus mieto savivaldybė. Premjere, pastatykite į vietą savo partijos narį – Vilniaus miesto merą, jeigu nedrįstate pasodinti”, – sakė parlamentaras.

Pasak jo, komisija ne tik turėtų pateikti išvadas dėl Vilniaus šilumos ūkio nuomos, bet ir pasiūlyti pataisas, kurios neleistų panašių atvejų kituose miestuose.

Socialdemokratas Vytenis Andriukaitis pasiūlė komisijai analizuoti, kaip “Vilnius buvo į tokią sutartį su “Dalkia” įtrauktas”.

“Jau tada, 2002-iaisiais, kai buvo sutartis su “Dalkia” pasirašoma, apie galimus pavojus buvo įspėjusi Valstybės kontrolė, kuri nurodė, kad sutartis gali sukelti neigiamų pasekmių ne tik Vilniui, bet ir Lietuvai”, – pareiškė V.Mazuronis.

Pasak jo, verslininkams išnuomotose šilumos įmonėse kainos yra didesnės net kelis kartus negu tose, kurias valdo savivaldybės.

Konservatorių-krikdemų partijos Vilniaus skyrius yra uždraudęs sostinės tarybos valdančiojoje koalicijoje daugumą sudarantiems partiečiams balsuoti už sutarties su “Dalkia” pratęsimą.

“Dalkia” jos valdomoje bendrovėje “Vilniaus energija”, kuri nuomojasi Vilniaus šilumos tinklus, ketina įrengti biokuro katilus. Tačiau “Dalkia” investuotų tik su sąlyga, kad savivaldybė su įmone 2016-ųjų pabaigoje besibaigiančią sutartį pratęstų dar 20-čiai metų.

Gegužės viduryje sostinės savivaldybės taryba iš esmės pritarė, kad klausimas dėl šilumos ūkio nuomos koncernui “Dalkia” toliau būtų svarstomas. Miesto valdžioje esanti opozicija tvirtina, kad sutartis būtų naudinga koncernui “Icor” (buvusi “Rubicon Group”).

Teigiama, kad tuometinis “Rubicon” prancūzų “Dalkia” atvedė į Lietuvą ir iki šiol abi įmonės yra partnerės – didžiąją dalį šilumos tinklų remonto darbų užsakymų gauna “Icor” priklausančios bendrovės “City servise” ir ” Axis Industries”. Neabejojama, kad diegiant naujus biokurui naudoti reikalingus įrenginius “Icor” grupės įmonės nesiskųstų užsakymų gausa.

Vilnius aplenkė Taliną ir Rygą geriausių pagal gyvenimo kokybę pasaulio miestų reitinge. Didmiesčių reitinge, kurį kasmet skelbia įtakinga JAV konsultacijų įmonė “Mercer”, Vilniui atiteko 79 vieta. Talinas užėmė 89 vietą, o Rygai atiteko 91 vieta.

Geriausiu pasaulio miestu pagal gyvenimo kokybę antrus metus iš eilės pripažinta Viena. Antrą vietą didmiesčių reitinge užėmė Ciurichas, o trečioje vietoje atsidūrė Ženeva. Į penketuką taip pat pateko Vankuveris ir Oklendas.

Vertinant miestus, atsižvelgta į tokius veiksnius kaip nusikalstamumo lygis, politinis stabilumas, ligoninių skaičius ir medicininės pagalbos kokybė, transporto sistemos patogumas, kavinių ir restoranų gausa, vietų poilsiui buvimas, klimato sąlygos, asmeninės laisvės lygis ir kiti veiksniai – iš viso 39 kriterijai.

Septynias pirmojo dešimtuko eilutes šiemet užima Europos miestai.

Šeštoje reitingo vietoje šiemet yra Diuseldorfas, o Frankfurtas ir Miunchenas dalijasi septinta ir aštunta vietomis. Devintoje vietoje yra Bernas, o dešimtoje – Sidnėjus.

“Mercer” skelbia šį reitingą nuo 2007 metų. Atskaitos tašku laikomas Niujorkas, kuriam kasmet skiriamas 100 punktų gyvenimo lygis ir su kuriuo lyginami gyvenimo lygio rodikliai kituose miestuose. Niujorkui šių metų reitinge atiteko tik 49 vieta.

Pasak reitingo autorių, jis turėtų padėti didelių tarptautinių įmonių vadovams įvertinti darbuotojų darbo sąlygas, tinkamai pasirinkti darbuotojus ir jų darbo užmokesčio lygį.

"Veido" archyvas

Vilniaus vadavimo sąjunga išleido per šimtą knygų ir brošiūrų

Prieš 85-erius metus buvo įkurta Vilniaus vadavimo sąjunga, kuri visą mūsų tautą sutelkė kovai dėl savosios sostinės.

Tikėtina, kad kai kam ši sukaktis pasirodys nereikšminga, kaip ir pati Vilniaus vadavimo sąjunga – juk tarpukario Lietuvoje veikė kelios dešimtys patriotinių visuomeninių organizacijų. O Vilnių, kaip daugelis yra įsitikinę, susigrąžinome vien dėl tam tikrų istorinių aplinkybių – netyčia. Tačiau pažvelkime, ką apie tai sako istorijos faktai.

Kaip atkovoti prarastą sostinę

Priminsime, kad 1920 m. spalį Lenkija klastingai užgrobė Vilnių ir tikėjosi, kad jį valdys amžinai, nes lenkus labai palaikė įvairios nacijos, ypač prancūzai. Šie netgi pageidavo, kad lenkai užimtų ir visą Lietuvą. Laimei, jiems tas, kaip žinome, nepavyko. Tačiau 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas paskelbė Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos, o tarptautinė organizacija Ambasadorių konferencija po metų – kovo 15 d. – pripažino Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, nors tam ir neturėjo jokių įgaliojimų.

Nei Lietuvos valdžia, nei mūsų tauta su tokiu sprendimu niekada nesutiko: juk Vilnius nuo pat 1323 m. buvo ne tik istorinė mūsų sostinė, bet ir XIX a. pab. – XX a. pr. tautinio atgimimo, taip pat lietuviškos veiklos centras. Tačiau kova dėl mūsų teisių į Vilnių buvo itin sunki, ir laimėta ji galų gale buvo tik todėl, kad toje kovoje buvo panaudotos įvairios priemonės ir būdai.

Visų pirma labai aktyvūs buvo mūsų diplomatai, ypač Augustinas Voldemaras, premjeras ir užsienio reikalų ministras 1926–1929 m. Jie nuolat kėlė į viešumą tą didžiulę skriaudą, tekusią jaunai mūsų valstybei: juk iki tol istorija nežinojo atvejo, kad kokia nors valstybė pretenduotų į kaimyninės šalies sostinę.

Negalima teigti, kad tos pastangos buvo visiškai bevaisės: juk vienas rezultatų buvo belgų diplomato Paulo Hymanso sukurtas projektas Vilniaus problemai spręsti. Gal jo autorius ir norėjo mums gero, bet nesuprasdamas lietuvių ir lenkų konflikto esmės pasiūlė tokį jo sprendimą, kurį įgyvendinus Lietuva būtų atgavusi Vilnių, bet praradusi nepriklausomybę ir tautinį identitetą. Todėl kilo didžiulis visuomenės pasipiktinimas, ir Lietuvos valdžia tą projektą atmetė.

Ieškota ir kitokių šio klausimo sprendimo būdų: 1922 m. net planuota kartu su baltarusiais Vilniaus krašte surengti ginkluotą sukilimą, panašų į tokį, koks vėliau įvyko Klaipėdos krašte, bet padėtis ten buvo visai kitokia. Beje, Lietuvos valdžia Lenkijai ne kartą siūlė įvairius kompromisinius sprendimus, bet ši, jausdama savo karinį ir diplomatinį pranašumą, į jokias kalbas nesileido.

Ir tada, nusivylusi didžiųjų Vakarų valstybių politikais, nesulaukusi teisybės, sukruto mūsų visuomenė: ir pačioje Lietuvoje, ir išeivijoje. 1925 m. pradžioje grupė bendraminčių aktyvistų – Mykolas Biržiška, Stasys Šilingas, Fabijonas Kemėšis, Antanas Smetona ir kiti parengė būsimos organizacijos įstatus, patvirtintus balandžio 4 d., kuriuose buvo parašyta: “Tvirtai nustačius, jog visų mūsų mintys, jausmai ir pastangos taip laisvoj ir okupuotoj Lietuvoj, taip ir Amerikos, Anglijos bei kitų šalių išeivijoje susibėga ties pagrindine lietuvių tautos idėja – vaduoti savo sostinę Vilnių, – steigiama Sąjunga Vilniui vaduoti.” Žinoma, greitai atsirado skeptikų ir pesimistų, bet jau balandžio 26 d. universiteto rūmuose įvyko steigiamasis Vilniaus vadavimo sąjungos (VVS) susirinkimas. Pirmaisiais jos nariais, be jau minėtų asmenybių, tapo tokie žinomi žmonės, kaip Vaižgantas, Zigmas Žemaitis, Balys Sruoga, Antanas Žmuidzinavičius, Vladas Putvinskis ir kiti. VVS pirmininku išrinktas M.Biržiška.

Unikali organizacija

"Veido" archyvas

Aukų rinkimas Kaune 1935 m.

Ši organizacija buvo unikali tiek išsikeltais tikslais, tiek veiklos mastais, tiek rezultatais. Jos įstatuose buvo įrašyti tokie uždaviniai: “Jungia gyvam darbui lietuvius, kurie nori dėtis ir dirbti Vilniaus krašto vadavimo idėjai; žadina, auklėja ir stiprina Vilniaus meilę ir tautinės bei valstybinės vienybės idėją; varo kovos bei kultūros darbą, ekonomijos, politikos, mokslo, meno, švietimo srityse” ir kt.

Šiems uždaviniams įgyvendinti VVS siekė įtraukti visą kraštą, visus visuomenės sluoksnius, nepaisant tautybės, religijos, amžiaus. Ir tai, galima sakyti, jai pavyko. Dauguma kitų visuomeninių organizacijų turėjo didesnį ar mažesnį ideologijos, partiškumo atspalvį, o VVS to nebuvo, todėl jai į savo veiklos orbitą pavyko įtraukti ir skautus, ir jaunuosius ūkininkus, ir ateitininkus, ir pavasarininkus – krikščioniškojo jaunimo organizacijas, ir jaunalietuvius, ir visas politines partijas, ir verslininkus, ir darbininkus, ir ūkininkus, ir studentus, ir mokinius, taip pat įvairiausių tautybių žmones: ne tik lietuvius, bet ir žydus, baltarusius, ukrainiečius. Ypač daug prie VVS veiklos prisidėjo Lietuvos šaulių sąjunga – taip pat nepolitinė organizacija, turėjusi apie 60 tūkst. narių.

Šiai veiklai išpopuliarinti pasitarnavo ir paties prezidento raginimai. Tarkime, 1933 m. pavasarį Kaune jis pareiškė: “Tegul Vilniui vaduoti sąjunga bus visos tautos sąjunga, pasiryžusi pasiekti savo tikslo, susigrąžinti, kas prarasta: tegul visos mūsų krašto organizacijos eina tais pačiais dorybės takais, vedančiais Gedimino sostinėn. Vieningai organizuota tauta yra didelė galybė.”

Šios sąjungos veiklą visada rėmė premjeras Juozas Tūbelis, taip pat ministrai ir diplomatai. Todėl ji tapo tikrai masine ir tikriausiai svarbiausia iš visų to meto visuomeninių organizacijų. Juk jos skyriai veikė ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Škotijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Brazilijoje ir kt.

Regindama, telkdama ir mobilizuodama tautą atkovoti Vilnių, VVS, žinoma, nekaupė ginklų, nerengė diversantų: jos veikla visų pirma buvo kultūrinė agitacinė. Ši sąjunga leido labai populiarų žurnalą “Mūsų Vilnius”, organizavo tūkstančius paskaitų, vakarų, išleido apie šimtą knygų, brošiūrų apie Vilnių ir Vilniaus kraštą, jo praeitį ir dabartį. Informacijos apie Lietuvai padarytą skriaudą, apie mūsų tautiečių persekiojimą Vilnijoje platinta ir užsienyje. Ypač didelis darbas buvo dirbamas mokyklose. Kasmet spalio 9-ąją visa Lietuva vieningai minėdavo Tautos gedulo dieną – Vilniaus praradimo metines.

Kita svarbi darbų kryptis buvo lėšų rinkimas iš gyventojų – mat jų reikėjo visų pirma mūsų tautiečių mokykloms, organizacijoms Vilnijoje remti, taip pat pačiai VVS veiklai finansuoti, nes iš Vyriausybės ji negaudavo nė cento. Tam tikslui 1932 m. buvo įkurtas Vilniaus geležinis fondas (VGF), kuriam daugiausia aukojo ne turtuoliai, o paprasti žmonės, net pradinukai – taip jie visi įsitraukdavo į kovą dėl sostinės, o tai buvo net svarbiau už pinigus.

Kas nulėmė Vilnijos likimą

Iš esmės Vilniaus vadavimo sąjunga padarė milžinišką ir labai pozityvų darbą: nors to meto visuomenėje nepatenkintų A.Smetonos valdžia buvo gana daug, Vilniaus klausimu ji buvo ypač vieninga. O visuomenės nuomonę išreiškė Maironis:

“Prakeiktas amžių amžiais
To lietuvio vardas,
Kurs Vilniaus kada nors išsižadėt
Išdrįstų!”

Žinoma, didžiosios valstybės retai kada tesiskaito su mažųjų nuomone ir jų teisėmis, bet tokių atvejų vis dėlto yra pasitaikę, ypač kai pasaulyje vykdavo didelės permainos, kai būdavo perbraižomi politiniai žemėlapiai. Taip įvyko 1918–1920 m., kai gimė nepriklausoma Lietuva, taip įvyko ir 1939-aisiais. Tuomet Vilniaus klausimo sprendimas iš Paryžiaus ir Londono perėjo į didžiųjų plėšrūnų – A.Hitlerio ir J.Stalino rankas. O šie kurį laiką dėl Lietuvos tarpusavyje varžėsi, todėl Vilnius ir mūsų tautos pozicija tuo klausimu tapo gana svarbiu veiksniu. Tą patvirtina Molotovo-Ribbentropo pakte atsiradęs sakinys: “Abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui”.

Aptariamas varžybas, kaip žinome, laimėjo J.Stalinas, bet po to jam reikėjo apsispręsti, kam atiduoti Vilniaus kraštą – lietuviams ar baltarusiams. Suprantama, jis galėjo numoti ranka į pakto teiginį apie Lietuvos interesus, bet to nepadarė. Ir ne iš didelės meilės Lietuvai. Juk baltarusiai jau senokai buvo “broliškoje SSRS tautų šeimoje”, o lietuvius dar reikėjo ten įgrūsti, ir padaryti tą sukuriant savanoriškumo regimybę. Atidavus Vilnių baltarusiams, tą padaryti būtų buvę kur kas sunkiau, todėl, galima tvirtinti, kad tąkart mūsų tautos pozicija Vilniaus klausimu, kurią J.Stalinas, kaip rodo istorijos dokumentai, gerai žinojo ir iš savo diplomatų, ir iš žvalgybos agentų, buvo lemiama.

Žinoma, kai kas ims tvirtinti: o kas iš to – juk netrukus Lietuva prarado savo nepriklausomybę, pateko į Kremliaus imperijos nelaisvę. Tačiau tos imperijos seniai nebėra, o Vilnius – mūsų, jis lietuviškas miestas, mūsų valstybės sostinė. Nors kad tai pripažintų kaimynai lenkai, 1993–1994 m. su jais teko ilgai ir sunkiai derėtis. Tad argi neverta šiandien geru žodžiu paminėti VVS aktyvistų M.Biržiškos, Andriaus Rondomansko, Z.Žemaičio, Sibiro lagerius atkentėjusių Marcelės Kubiliūtės, F.Kemėšio, Vinco Uždavinio, S.Šilingo ar 1942 m. Sverdlovske sušaudyto Juozo Papečkio nuopelnų ir vargų?