Dviračių savitarnos sistema „CycloCity Vilnius“ šiemet sezoną pradės gerokai anksčiau – pirmieji dviračiai į gatves išriedės jau balandžio 1-ąją. Iki gegužės vidurio Vilniuje bus įrengti visi planuoti 36 dviračių savitarnos terminalai, kurie aptarnaus tris šimtus oranžinių „Jacobs 3in1“ dviračių.

„Šiemet plečiasi ir dviračių terminalų geografija Vilniaus mieste, ir kainodaros pasiūlymas – jaunimas sezoninį abonementą galės įsigyti pigiau, taip pat siūlome ir mėnesio narystę, – praneša „JCDecaux Lietuva“ generalinė direktorė Žaneta Fomova. – Dar viena dovana vilniečiams – ne tik dviem savaitėmis ankstesnis startas, o ir pratęstas sezonas iki žiemos šalčių. Pernai sezoną baigėme spalio 15 dieną, tačiau oras buvo puikus ir lapkritį, ir gruodį, tikimės, jis lepins mus ir šiemet.“
Atnaujinti ar įsigyti sistemos vartotojo kortelę jau galima tinklapyje www.cyclocity.lt. 2014-ųjų kainodara: sezoninė narystė kainuos 69 litus, sezoninė narystė jaunimui (14-26 metai imtinai) – 48 litai, mėnesio narystė visiems – 14 litų, trijų dienų bilietas, kurį galima įsigyti terminale, šį sezoną kainuos 10 litų. Oranžiniais miesto dviračiais galima naudotis asmenims nuo 14 metų.
Svarbi informacija dviratininkams – pirmasis paslaugos pusvalandis yra nemokamas. Jei tuo pačiu dviračiu važiuosite ilgiau, mokėti teks šiais įkainiais: papildomas pirmasis pusvalandis kainuos 1,5 lito, antrasis – 5 litus, trečiasis ir daugiau – kas kartą po 12 litų už papildomas 30 min.
Miesto dviračių sistemos duomenimis, pernai liepos-spalio mėnesiais 200 oranžinių „Jacobs 3in1“ dviračių važinėjosi beveik 6,6 tūkstančių Vilniaus miesto gyventojų ir svečių, rugsėjo 12-ąją užfiksuotas rekordas – dviračiais važiuota net 1 900 kartų.
Vilnius yra pirmasis ir kol kas vienintelis miestas Rytų Europoje, kuriame įdiegta Prancūzijos kapitalo bendrovės „JCDecaux“ sukurta dviračių savitarnos sistema „CycloCity“.

Apsnūdusiems sostinės mikrorajonams gaivinti kuriasi bendruomenės aktyvinimo centrai, kurie bando įrodyti, kad ir miegamuosiuose rajonuose galima veikti šį tą daugiau, nei tik miegoti.

Didžioji dalis vilniečių gyvena mikrorajonuose, kuriuos įprasta vadinti miegamaisiais. Šie praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje iškilę daugiabučių kvartalai darosi vis nepatrauklesni ir šiandien yra viena didžiausių miesto problemų. Sovietinės statybos miegamieji rajonai nėra patrauklūs jauniems žmonėms, todėl juose vis didėja senjorų dalis: 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, maždaug trečdalis Karoliniškių ar Viršuliškių seniūnijų gyventojų yra pensinio amžiaus.
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, miegamieji rajonai sensta ne tik demografiniu, bet ir gyvenimo kokybės požiūriu – čia gyvenama senuose, nekokybiškuose ir prastos išvaizdos pastatuose. Būtent todėl jaunos šeimos aplenkia sovietinės statybos miegamuosius rajonus ir mieliau renkasi būstą periferinėse miesto dalyse, kur gali įpirkti žemės sklypą ir pasistatyti namą. Pavyzdžiui, tokiuose naujos statybos rajonuose, kaip Balsiai ar panašūs, šeimų amžiaus vidurkis nesiekia 40 metų.
Nuolat pabrėžiama, kad senų daugiabučių namų problemą iš dalies galima išspręsti juos renovuojant bei atnaujinant vidinę struktūrą. Vis dėlto renovacija negarantuoja, kad senų daugiabučių rajonas iš apsnūdusio miegamojo virs gyvybingu, o Vilnius iš miegamųjų rajonų miesto – policentriniu miestu. „Viešųjų erdvių buvimas yra nė kiek ne mažiau svarbi sėkmingo gyvenamojo rajono plėtros sąlyga“, – įsitikinusi miesto antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto miesto studijų dėstytoja Jaketerina Lavrinec.
Sovietinės statybos miegamiesiems rajonams pamažu virstant pensininkų gyvenimo vieta, naujos statybos rajonai taip pat negali pasigirti ypatingu gyvybingumu, jaukumu ir patogumu. Paradoksalu, tačiau naujai pastatytas Šiaurės miestelio mikrorajonas yra net labiau “miegamasis” nei koks Antakalnis.
Nors sovietmečiu statyti gyvenamieji rajonai stipriai kritikuojami dėl savo architektūrinės monotonijos, vis dėlto juose buvo išplėtota socialinė infrastruktūra. Miegamuosiuose rajonuose buvo statomi vaikų darželiai ir mokyklos, jie turėjo savo baseinų, žaidimų aikštelių, kino teatrų, prekybos centrų bei rajoninių restoranų ir valgyklų. O štai daugelis naujos statybos rajonų nieko panašaus neturi, nebent parduotuvių (charakteringiausias neišplėtotos socialinės infrastruktūros pavyzdys – Perkūnkiemis).
Pasak J.Lavrinec, planuojant tokius mirkorajonus, kaip Šiaurės miestelis, prie kiekvieno daugiabučio buvo paliktas tik minimaliai leistinas žaliasis plotas, kuriame per mažai vietos vaikų žaidimams, o ir vyresni gyventojai nelinkę juose užsilikti. Rajono planuotojai pamiršo, kad patrauklios rekreacinės zonos, kuriose norisi pasivaikščioti, yra geros gyvenimo kokybės požymis. „Suteikdamos rajonų gyventojams galimybę susitikti ir galbūt imtis bendrų laisvalaikio veiklų, šios erdvės tampa vietos bendruomenės formavimosi katalizatoriumi“, – teigia J.Lavrinec.

Kuo Pilaitė skiriasi nuo Šeškinės

Visuomenininkai viešųjų erdvių ir lokalių susitikimo vietų trūkumą mikrorajonuose bando kompensuoti kurdami alternatyvias platformas, kurių veikla skiriama rajono gyventojams. Pavyzdžiui, Pilaitėje veikia „BEEpart“ kultūros centras, Antakalnyje – atviras jaunimo centras „Žalianamis“, Karoliniškėse iki pat metų pabaigos veikė Karoliniškių architektūros laboratorija. Pačių visuomenininkų įsitikinimu, tokie centrai ne tik pagyvina vietos socialinį ir kultūrinį gyvenimą, bet ir pačią gyvenamąją vietą daro patrauklesnę.
„Dauguma miegamųjų rajonų yra monofunkciniai – juose gyvenama. Tačiau renkantis gyvenamąją vietą svarbu, kad tame rajone būtų kuo daugiau patogumų ir funkcijų (parduotuvės, aptarnavimas, rekreacinės zonos, kultūros taškai), ne tik vienas prekybos centras už kilometro“, – aiškina vienas Karoliniškių architektūros laboratorijos (K-LAB) iniciatorių Mindaugas Reklaitis. „Tokios iniciatyvos kaip mūsų prisideda prie rajono daugiafunkciškumo ir įvairiapusiškumo, kuris daro jį patrauklesnį. Kitaip tariant, nebūtina važiuoti į centrą, kad gautum, ko nori“, – aiškina M.Reklaitis.
Tipiniame Karoliniškių daugiabutyje įsikūrusi K-LAB kvietė apsilankyti apie pusę metų – praėjusių metų pabaigoje ji buvo uždaryta. Kaip atvira eksperimentinė erdvė veikusi laboratorija turėjo tapti ta vieta, kurioje Karoliniškių gyventojai susiburia ir diskutuoja bet kokiais jiems rūpimais klausimais. K-LAB durys buvo atviros šešias dienas per savaitę: laboratorijos aktyvistai organizavo ekskursijas po rajoną, rengė kultūros vakarus, viešas diskusijas, kvietė rajono vaikus mokytis žaisti bridžo bei visiems kartu susėsti prie pusryčių stalo.
Susidomėjusiųjų K-LAB veikla buvo daug, aktyviai įsitraukusiųjų – tik saujelė. „Žmonėms buvo nedrąsu užeiti. Užėjusieji klausinėjo, kuo mes čia užsiimame, teiraudavosi, kiek reikia mokėti, ar nesame partija arba religinė organizacija“, – prisimena kita K-LAB pradininkė Indrė Ruseckaitė.
Kartais gyventojams išjudinti prireikdavo net provokacijų. K-LAB aktyvistai prisimena, kad teko apsimetus matininkais palei daugiabučių langus ir sklypą pamatuoti. Sutrikusiems gyventojams buvo paaiškinta, kad palei jų namus bus statomi kotedžai, jie buvo pakviesti į projekto aptarimą. „Į aptarimą atėjo grupelė žmonių, kurie iš pradžių buvo pasipiktinę, tačiau labai greitai suprato mūsų mintį ir įsitraukė į diskusiją. Sulaukėme teigiamos reakcijos – daugiau matuokit, daugiau judinkit čia visus“, – pasakoja M.Reklaitis.
Penkių jaunų architektų inicijuotas K-LAB projektas atsiėjo apie 30 tūkst. Lt, kuriuos skyrė Kultūros ministerija. I.Ruseckaitė įsitikinusi: „Tokioms iniciatyvoms reikia labai nedaug – paramos ir patalpų. Visa kita yra žmonių entuziazmas.“
Nors šiuo metu projektas jau pasibaigęs, K-LAB aktyvistai viliasi, kad gyventojai imsis iniciatyvos ir pratęs jų pradėtą darbą. „Viename iš susitikimų su gyventojais svarstėme, kodėl visos Karoliniškės negalėtų atrodyti kaip didelis botanikos sodas. Taip, čia būtų daugiabučių, tačiau jie stovėtų išgražintoje botanikos aplinkoje. Kitaip tariant, galima pradėti nuo kiemo, laiptinės ar namo ir judėti ta kryptimi tolyn“, – aiškina M.Reklaitis.
Iš tiesų bendruomeniškumas ir vietos gyventojų aktyvumas stipriai prisideda prie gyvenamosios vietos patrauklumo. Kultūros centro Pilaitės rajone „BEEpart“ įkūrėjas Andrius Ciplijauskas teigia: „Aš nekilnojamojo turto plėtotojams nuolat kartoju, kad būtina remti bendruomenių iniciatyvas, kurios didina viso rajono pridėtinę vertę. Juk taip pakyla ir visa jų pastatų vertė. Žmogus mato – rajonas jaukus, gyventojai visi kartu kažką bendrai veikia, yra kur nueiti, siūloma įdomių renginių. Toks rajonas laimi konkurencinėje kovoje su kitais „miegančiais“ rajonais.“
Jau trečią sezoną skaičiuojantis „BEEpart“ atsirado labai praktiniais sumetimais. A.Ciplijauskas prisimena ieškojęs patalpų biurui Pilaitės rajone, o neradęs pats pradėjo projektuoti pastatą. Dvejus metus trukęs biurokratinių slenksčių mynimas davė vaisių – Pilaitės pakraštyje ant valstybinės žemės išdygo laikinojo pastato statusą turintis iš jūrinių konteinerių sulipdytas kultūros centras.
„Pagrindinis mūsų tikslas yra decentralizuoti kultūrą. Miesto centre vyksta labai daug įvairiausių renginių, o periferija merdi apimta visiškos apatijos. Su šia iniciatyva mes bandome ne tik patys pragyventi iš tų kultūrinių renginių, bet dar ir savo patarimais, meninėmis bei socialinėmis įžvalgomis kitiems padėti surasti savo nišą“, – dėsto A.Ciplijauskas.
Taip veikla, prasidėjusi nuo Pilaitės suvenyrų kūrimo, išsiplėtė iki būrelių bei užsiėmimų, skirtų ir vaikams, ir suaugusiems, filmų peržiūrų, pilaitiškių proto mūšių bei įvairių mugių ir festivalių. A.Ciplijauskas pastebi: “Pas mus besilankančiųjų amžiaus spektras platus – nuo kūdikių iki tikrai garbaus amžiaus senjorų.“ Jo teigimu, per dieną kultūros centre apsilanko apie 30 žmonių, viena iniciatyviausių grupių yra jaunos mamos.
„BEEpart“ – privati iniciatyva, parama centro veiklai nėra garantuojama nei iš savivaldybės biudžeto, nei iš Europos Sąjungos fondų. „Mes rašome projektus ir arba pataikome į savivaldybės nustatytus rėmus, arba ne“, – pasakoja A.Ciplijauskas.
Lėšų užsidirbama iš patalpų nuomos, organizuojamų užsiėmimų, suvenyrų pardavimo, bendradarbiavimo su Pilaitėje įsikūrusiais didžiaisiais verslais ir amatininkais. Centras turi du nuolatinius darbuotojus, tačiau nemažai žmonių prie „BEEpart“ veiklos prisideda savanorišku darbu.
Būsimiems miegamųjų rajonų gaivintojams ir visuomenininkams A.Ciplijauskas pataria: „Labai svarbu, kad kiekvienas miegamasis rajonas turėtų įdomų objektą. Visi tie rajonai yra tokie monotoniški ir nuobodūs, kad juose atsiradęs kitoks, įdomesnis pastatas ar objektas iškart taptų tuo traukos tašku. Iš karto atsirastų kažkoks identitetas – Pilaitė tokia, Šeškinė kitokia, Žirmūnai dar kitokie.“
Centro vadovą džiugina, kad į Pilaitę pradeda užsukti turistų, ir domina čia juos ne kas kitas, o išskirtinės konstrukcijos „BEEpart“ pastatas.
Ne mažiau svarbios ir pačios veiklos: gyventojus būtina „užkurti“, leisti jiems pasijusti reikalingiems per savanorystę, darbą su kitais. Visuomenė, nors ir lėtai, keičiasi – žmonės darosi atviresni ir aktyvesni. Labiausiai šie pokyčiai matomi pažvelgus į jaunas šeimas, tad bendruomenių centrų poreikis tik didės.
„Pilaitėje mes norėtume sukurti gerąjį pavyzdį, kai įtraukiama visuomenė, verslas, amatai, kai yra sukurtas aiškus identitetas, tad ir atvažiuoti į tą rajoną smagu. Aš įsivaizduoju, kad ateityje susikurs tokių kultūros centriukų tinklas“, – planais dalijasi A.Ciplijauskas.

Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Vilnius veža“ taksi automobiliuose pradėjo montuoti specialią saugos įrangą – pavojaus signalą, kuriuo taksi vairuotojas nelaimės atveju galėtų atkreipti aplinkinių dėmesį. Kad įsijungė pavojaus signalas, mato ir dispečerės, kurios taip pat gali iškviesti pagalbą ir pareigūnams nurodyti tikslią automobilio vietą pagal GPS signalą.

Ant „Vilnius veža“ taksi automobilio galinės dalies sumontuota oranžinė lemputė ir šalia priklijuotas lipdukas su užrašu skambinti nelaimės telefonu 112. Atsitikus nelaimei ar tais atvejais, jeigu taksistas būtų užpultas, paspaudus pavojaus signalą, įsijungia garsinė sirena ir visi automobilio žibintai.

„Tokia sistema taksi automobiliuose naudojama Kanadoje. Taksi vairuotojams kyla didesnė tikimybė susidurti su agresyviai klientais, todėl, rūpindamiesi jų saugumu, pradėjome montuoti tokią įrangą.

Praėjusią savaitę buvo kilęs incidentas, kai agresyvūs klientai nenorėjo sumokėti už važiavimą ir bandė sumušti vairuotoją. Tačiau buvęs policijos pareigūnas, dirbantis taksi vairuotoju, sutramdė juos ir perdavė policijos pareigūnams. Toks atvejis patvirtina, kad pavojaus signalas, kurį pradėjome montuoti dar prieš kelias savaites, tikrai reikalingas“, – sakė įmonės „Vilnius veža“ direktorius Benas Renatas Baltusis.

Šiuo metu nuo 2012 metų rugsėjo taksi veiklą vykdančioje įmonėje sukurta apie 140 darbo vietų taksi vairuotojams. Iš viso „Vilnius veža“ turi 40 automobilių „Volkswagen Touran“, atitinkančių Euro5 standartą. Automobilyje ne tik sumontuota start-stop sistema, jis atitinka visus Europos Sąjungos keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, tik „Vilnius veža“ sumontuoti plafonai tvirtinasi specialiais magnetais, todėl, esant didesniam greičiui ar avarijos metu, nenukris ir nesužalos aplinkinių.

Visuose automobiliuose yra galimybė atsiskaityti banko kortelėmis, kelionės gale atspausdinamas kelionės čekis.

„Vilnius veža“ vairuotojai kalba lietuvių, anglų, rusų, vokiečių kalbomis, gali turistams suteikti informaciją apie lankytinus objektus. Įmonė teikia ir vaikų nuvežimo į mokyklą, papildomo ugdymo būrelį, paslaugas.

Automobiliai saugiai pritaikyti vežti mažamečius vaikus – tam yra specialios sėdynės, taip pat įmonė turi specialius laikiklius ir gali pervežti dviračius.

Viešojoje erdvėje dažnai girdimos kalbos, kad Vilniaus miestui gresia bankrotas, turi mažai realaus teisinio pagrindo, nors ir skamba grėsmingai, teigia advokatų kontoros TRINITI partneris Vytautas Kalmatavičius. Jo teigimu, reikia aiškiai skirti bankroto ir nemokumo sąvokas. Jei Vilniaus miestas taptų nemokus, jam finansinę pagalbą privalėtų teikti valstybė, tačiau kaip juridinis asmuo Vilnius nebankrutuotų.

„Savivaldybės atveju sąvoka „nemokumas“ reiškia ne tą patį, kaip kitų juridinių asmenų atveju. Kai juridinis asmuo, tarkime, įmonė, tampa nemokus, tai reiškia, kad jis bankrutuoja, ir teismas paprastai tokiu atveju kelia bankroto bylą. O miestas gali būti nemokus, tačiau tuomet jis bus gelbėjamas valstybės biudžeto lėšomis. Nebus taip, kad skolininkai kreipsis į teismą, o tada savivaldybė tiesiog pareikš, kad nebegali mokėti, ir užsidarys“, – sako V. Kalmatavičius, advokatų kontoros TRINITI partneris.

Advokatas pabrėžia, kad galimybė savivaldybėms nutraukti veiklą dėl negalėjimo vykdyti finansinius įsipareigojimus nenumatyta jokiuose teisės aktuose: nei Konstitucijoje, nei įstatymuose, nei Civiliniame kodekse. Be to, pažymi jis, ir remiantis Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nuostatomis, neegzistuoja teisinis pagrindas savivaldybei iškelti bankroto bylą bei vykdyti bankroto procedūras.

„Įstatymai nenumato net teorinės galimybės savivaldybei bankrutuoti, kadangi Lietuvos teisės aktuose savivaldybių statusas iš esmės skiriasi nuo kitų juridinių asmenų statuso ir savivaldybių nėra bankrutuoti galinčių teisės subjektų sąraše. Tam, kad Vilnius bankrutuotų, miestas turi ne tik nebegalėti vykdyti finansinių įsipareigojimų, bet ir pasikeisti teisinis reguliavimas. Sunku įsivaizduoti, kad valstybė galėtų imtis tokių didelių permainų“, – teigia V. Kalmatavičius, advokatų kontoros TRINITI partneris.

Advokatas taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į Lietuvos įstatymuose numatytus savivaldybės pajamų šaltinius ir jų mokestinį pobūdį bei esančius valstybės finansinės pagalbos teikimo mechanizmus pati situacija, kurioje Vilniaus miesto savivaldybė taptų absoliučiai nemoki, yra mažai tikėtina, kadangi įstatymai numato, jog valstybė savivaldybėms teikia finansinę paramą dar iki šio momento.

„Konstitucija numato, kad Vyriausybės pareiga – užtikrinti savivaldybės veiklą, o įstatymai numato, kad savivaldybei gali būti teikiamos finansinės pagalbos priemonės. Tai reiškia, kad jei Vilnius metų viduryje susiduria su pajamų trūkumu ir nebepavyksta pasiskolinti pinigų iš bankų ar kitų kreditorių, savivaldybė kreipiasi į Finansų ministeriją, prašydama suteikti trumpalaikę paskolą laikinam pajamų trūkumui padengti “, – sako V. Kalmatavičius.

Advokatų kontoros TRINITI atstovo teigimu, tokioje situacijoje Finansų ministerija Vilniui skolina pinigus suteikdama trumpalaikę paskolą  iš valstybės  biudžeto apyvartos lėšų, o vėliau, paprastai iki metų pabaigos, surinkęs biudžetą, miestas turi juos grąžinti. Jei numatytas Vilniaus biudžetas nesurenkamas ir grąžinti lėšų trūksta, tada savivaldybė vėl gali kreiptis į Finansų ministeriją su prašymu dėl trumpalaikės  paskolos suteikimo pajamų trūkumui padengti. Taip iš valstybės biudžeto  miesto gelbėjimui tenka skirti vis daugiau lėšų.

Praėjusią savaitę Vilniuje vykęs Europos Sąjungos bei Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas netapo triumfo akimirka, tačiau nepatirta ir pralaimėjimo: futbolo terminais kalbant, Lietuvoje konstatuotos lygiosios, kurios geresnę ateities perspektyvą brėžia eurointegracijos šalininkams.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo 28 ES valstybių bei šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai, kurie ne tik aptarė ketverių metų pasiekimus, bet ir nubrėžė gaires Rytų partnerystės politikai ateityje. Svarbiausias viršūnių susitikimo laimėjimas – parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Gruzija ir Moldova, taip atveriant kelią galutiniam sutarčių pasirašymui kitais metais.
Nepaisant to, dėmesio centre visą laiką buvo Ukraina. Tikėtasi, kad būtent Lietuvos sostinėje įvyks „civilizacinis lūžis“ – Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymas, tačiau spaudimo neatlaikęs Kijevas sprendimą atidėjo. Tai buvo neabejotinai svarbiausias Lietuvos prioritetas, turėjęs vainikuoti pirmininkavimą ES Tarybai, todėl kai kurie politikos ekspertai suskubo pareikšti, kad viršūnių susitikimas Vilniuje tapo Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
Prie to tiesiogiai prisidėjo ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, neslepianti ambicijų prisiimti daugiau iniciatyvos užsienio politikoje, kuri šiaip jau yra prezidento ir Vyriausybės kompetencija. Likus kelioms dienoms iki susitikimo Ukrainos prezidentui paskelbus, kad Vilniuje sutartis pasirašyta nebus, ji sukritikavo Dalią Grybauskaitę bei užsienio reikalų ministrą ir išskubėjo į Kijevą esą taisyti Lietuvos užsienio politikos strategų klaidų. Bandymas baigėsi fiasko: kadangi susitikimas su Ukrainos parlamento vadovais jų iniciatyva buvo atšauktas, L.Graužinienės vizitas apsiribojo dalyvavimu provakarietiškame mitinge, dėl kurio vėliau teko aiškintis Kijeve reziduojantiems Lietuvos diplomatams. „Aš tai vertinu labai griežtai, kaip vieną skandalingiausių poelgių Lietuvos užsienio politikos istorijoje“, – teigia užsienio politikos ekspertas Marius Laurinavičius.
Nepaisant to, kad didžioji pergalė pasiekta nebuvo, tai anaiptol nereiškia nei Rytų partnerystės politikos, nei Lietuvos pralaimėjimo. Sveikindamas konferenciją „Rytų partnerystė šiandien“, vykusią tuo pačiu metu kaip ir viršūnių susitikimas, Europos Komisijos komisaras plėtros ir kaimynystės politikos klausimais Stefanas Fule pranešė, kad susitikimo išvakarėse buvo uždegta žalia šviesa Moldovos bevizio režimo, kuris yra viena pamatinių Rytų partnerystės dalių, įgyvendinimui. „Tik vakar EK pasiūlė bevizį režimą Šengeno erdvėje Moldovos piliečiams, (…) remiantis tuo, kad Moldovos vyriausybė sėkmingai įgyvendino visus vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano kriterijus. Šis pasiūlymas dabar bus svarstomas Europos Parlamente ir Europos Taryboje. Taigi sveikinu Moldovą“, – pareiškė eurokomisaras.
Todėl viršūnių susitikimas Vilniuje ne žymi Rytų partnerystės politikos sėkmę ar nesėkmę, o veikiau leidžia įvertinti nuveiktus darbus bei pažvelgti į ateities iššūkius.
Tai, kad Rytų partnerės žengia teisingu keliu, įrodo ir mažesni laimėjimai. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo pasirašytas ES ir Azerbaidžano susitarimas dėl palengvinto vizų režimo.

Trumpalaikis Ukrainos pasirinkimas

Iš tiesų Rytų partnerystės politikai iškeltas tikslas priartinti šešias posovietines valstybes prie ES bei paskatinti jų eurointegraciją, nepaisant trukdžių, yra vykdomas. Vis dėlto iki šiol neatsikratoma įspūdžio, kad tai – posovietinių ar ES paribio šalių, bet ne visos ES interesas. Šią nuomonę tarsi pagrindžia faktas, kad, nepaisant Ukrainos klausimo svarbos, didžiųjų ES valstybių vadovai vengė vykti į Kijevą susitikti su Viktoru Janukovyčiumi ir sukurti bent simbolinę atsvarą Vladimirui Putinui, kuris su kolega matydavosi keliskart per mėnesį.
ES laikėsi pozicijos, kad negalima įsivelti į savotišką aukcioną, kurį sukėlė Ukrainos vadovo balansavimo politika: prieš priimdamas strateginį sprendimą dėl valstybės ateities V.Janukovyčius laukė vis geresnių abiejų pusių pasiūlymų. V.Putinas tapo akivaizdžiai lankstesnis, o Europa savo ruožtu atsisakė pažadėti milijardines kompensacijas dėl nuostolių, kurių Ukraina patirs dėl sutarties pasirašymo atveju neabejotinai padidėsiančio ekonominio Rusijos spaudimo.
Tačiau Kijevo sprendimas anaiptol nelaidoja eurointegracinės krypties, mat ji siūlo kryptingą ir nuoseklų vystymąsi, o ne trumpalaikį bei nestabilų Rusijos priegblostį. Tą suvokia ir pats V.Janukovyčius, įvykdęs daug ES keltų teisinių ir kitokių reikalavimų bei reformų, todėl nuveikęs ne mažiau, o gal ir daugiau, nei provakarietiški jo pirmtakai. Klausimas kyla tik dėl tam tinkamiausio laiko, kuris leistų minimizuoti neišvengiamai dideles suartėjimo su Europa išlaidas. Ilgainiui Ukraina dreifuos arčiau Europos tol, kol neįsilies į Kremliaus diriguojamą Eurazijos sąjungą, narystė kurioje reikalautų Kijevo prisiimti teisinius bei politinius įsipareigojimus, tiesiogiai prieštaraujančius ES normoms.

Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė

Per ketverius programos metus išryškėjo aiški tendencija, kad Rytų partnerės į eurointegracijos kelią žiūri labai skirtingai. Kitaip tariant, išryškėjo mažiausiai du blokai: tai sparčiau į Europą žengiančios Gruzija, Moldova, Ukraina ir stringančios ar susiduriančios su didesnėmis kliūtimis Armėnija, Azerbaidžanas bei Baltarusija.
Ryškiausias stabdys bei problema – kaip atsakyti į Rusijos spaudimą tarp dviejų integracinių erdvių atsidūrusioms valstybėms. Akivaizdu, kad Rusijos spaudimas tapo lemiamu veiksniu, Ukrainai apsisprendžiant nepasirašyti sutarties Vilniuje, – tą pripažino ir pats Ukrainos prezidentas. Todėl prognozuojama, kad kitais metais didesnio Rusijos dėmesio gali sulaukti Vilniuje sutartį parafavusios Gruzija ir Moldova. Gruzijoje Rusijos svertai aiškūs – tai okupuotos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos. O Moldovoje greičiausiai bus naudojamasi „įšalusiu“ Padniestrės klausimu bei tuo, kad Moldova energetiškai yra priklausoma nuo Rusijos.
Taip pat pastebima, kad Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė prisitaikant prie iššūkių. Pavyzdžiui, šalys, siekiančios pasirašyti Asociacijos sutartį, turi įvykdyti reformas, beveik prilygstančias tam, ką turėjo įgyvendinti Lietuva, siekdama įstoti į ES, tačiau Rytų partnerėms narystės perspektyvos pasiūlyti neskubama. Todėl milžiniškos ekonominės ir politinės sąnaudos bei nepakankamos paskatos iš ES pusės apsunkina šių valstybių transformaciją.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prasidedant Vilniaus viršūnių susitikimui, koordinaciniame pasitarime su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy, Europos Komisijos Pirmininku José Manueliu Barroso, Europos Komisijos vicepirmininke Catherine Ashton ir plėtros komisaru Stefanu Fule aptarė bendrą ES poziciją dėl Rytų partnerystės programos perspektyvų, taip pat situaciją Ukrainoje.
Prezidentė, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos Pirmininkai aptarė Vilniaus viršūnių susitikimo renginius ir planuojamus pasirašyti susitarimus su Rytų partnerėmis. Taip pat buvo kalbama apie susitikimo deklaraciją.
Vėliau Prezidentė dalyvaus koordinaciniame ES šalių vadovų susitikime ir darbo vakarienėje, kurioje prisijungs ir 6 Rytų partnerystės šalių vadovai.
Į dvi dienas truksiantį Viršūnių susitikimą laukiama susitikimą laukiama atvykstant Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Prancūzijos Prezidento François Hollande’o, Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko Davido Camerono. Taip pat susitikime dalyvaus Latvijos, Lenkijos, Kipro, Rumunijos, Slovakijos Prezidentai, Čekijos, Danijos, Estijos, Graikijos, Italijos, Kroatijos, Liuksemburgo, Maltos, Nyderlandų, Portugalijos, Slovėnijos, Švedijos, Vengrijos, Ispanijos ministrai pirmininkai bei kitų šalių aukšti pareigūnai.
Iš Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių laukiama Armėnijos Prezidento Seržo Sargsjano, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo, Ukrainos Prezidento Viktoro Janukovyčiaus, Gruzijos Prezidento Giorgo Margvelašvilio, Moldovos Ministro Pirmininko Iurie Leancos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministro Ivano Makėjaus.
Vilniaus viršūnių susitikime dalyvaus ir ES vadovai ir pareigūnai: Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Hermanas Van Rompuy, Europos Komisijos Pirmininkas José Manuelis Barroso, Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Schulzas, Europos Komisijos vicepirmininkė, vyriausioji įgaliotinė ES užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton, komisaras plėtrai ir kaimynystei Stefanas Fule, komisaras prekybai Karelis De Guchtas.
Taip pat atvyksta ir kitų ES institucijų atstovai: ES ir Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžių konferencijos (CORLEAP) atstovė Mercedes Bresso, EURONEST parlamentinės asamblėjos atstovai – pirmininkas Evgeni Kirilovas ir Borysas Tarasyukas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Henry Malosse, Europos investicijų banko Prezidentas Werneris Hoyeris.

Trečiadienį 19 val. slovėnų pianistės Kajos Draksler koncertu „Piano.lt“ salėje prasidės penkias dienas truksiantis festivalis „Vilnius Jazz“. Šįmet festivalio svečiai – būgnininkai Williamas Hookeris, Seanas Noonanas ir gitaristas Davidas Fiuczynskis iš JAV, Briuselio džiazo orkestras „Graphicology“, vibrafonininko Pascalio Schumacherio kvartetas iš Liuksemburgo, pianisto Andy Emlerio megaoktetas iš Prancūzijos ir šveicarų vokalisto Andreaso Schaererio grupė „Hildegart Lernt Fliege“. O lietuvių džiazo muzikantai kartu su Švento Kristoforo kamerinio orkestro stygininkais festivalyje atliks kompozitoriaus Osvaldo Balakausko „Pavasario psalmes“.

Vilnius yra skurdus ir beviltiškai prasiskolinęs miestas, tačiau daugumą projektų vykdo taip, tarsi būtų pinigais apšapęs magapolis.

“Koks grožis, kokie nuostabūs fontanai, kiek suoliukų, kaip skoningai parinkti augalai”; “Piguva, pilkuma, liūdesys ir daug blogiau, nei tikėjausi, nei buvo galima padaryti ir nei yra Vakarų Europos parkuose”, – tokie kardinaliai priešingi vertinimai pasipylė po rekonstruoto Bernardinų sodo atidarymo rugsėjo 8 d.
Tai natūralu, o keisčiausia, kad abi pusės teisios: fontanai tikrai gražūs, parkas traukia ateiti ir jame leisti laiką, žavi išskirtinė apšvietimo sistema. Bet lygiai taip pat teisūs ir skeptikai, šį parką, tiksliau, jo rekonstrukciją, vertinantys kritiškai. Nes trūkumai bado akis, pabendravęs su privačių parkų kūrėjais netrunki suprasti, kad už 18 mln. Lt (o būtent tiek kainavo Sereikiškių parko atnaujinimas) buvo galima padaryti daug geriau, gražiau, greičiau ir patogiau.
Dauguma augalų pigūs ir nelabai vertingi (be to, per žiemą dalis jų nušals), fontanų įrenginėtojai prieš pradėdami darbus galėjo pasimokyti, kaip tai daryti, ne tik iš Vakarų valstybių, bet net ir iš kokių Druskininkų. Takelių tiesėjai pasimokyti galėjo gal iš dvidešimties Lietuvos miestų, nes ten jie nutiesti geriau. Vaikų žaidimų aikštelių planuotojams būtų buvę pravartu iš pradžių baigti logikos kursus (nes ši erdvė pagal dydį tinka Ramygalai, bet tikrai netinka sostinei), o paskui apsilankyti Utenoje ar Alytuje ir pasimokyti iš jų, kaip įrengti teritorijas, skirtas vaikams.
Būtų fantastiška, jei Bernardinų sodo kūrėjai prieš visus darbus būtų pravažiavę pro keletą Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos parkų, bet jie, deja, to nepadarė.
“Na, bet tai bet kokiu atveju geriau, nei buvo”, – teigia vienas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. To dar betrūktų, kad už 18 mln. Lt padarytų blogiau, nei buvo.
“Bet kai užsakovas yra valstybė ar savivaldybė, o ne privatus asmuo, nieko daugiau ir negali tikėtis”, – vėl komentuoja valdžios atstovas.
Kodėl negali? Gali. Ir net privalai tikėtis, kad ir valstybės ar Europos Sąjungos pinigai bus išleidžiami ne bet kaip, o maksimaliai efektyviai ir naudingai Lietuvos gyventojams.
“Bet juk ir Bernardinų sodas, ir “Vilniaus avialinijos”, ir “Vilnius veža”, ir oranžinių dviračių projektas, ir visuomeninio transporto sistemos reforma yra geriau nei nieko”, – vėl įsiterpia Vilniaus savivaldybės tarybos narys.
Tačiau negi mūsų sostinės valdžia jau tiek nusirito, kad pagrindinis jos tikslas – kad kas nors atsirastų. O kaip ir už kiek – jau nebe taip svarbu. Bet koks projektas už mokesčių mokėtojų ar ES pinigus turėtų būti atliekamas iš vykdytojų reikalaujant maksimalios kokybės, efektyvumo ir taupant – taip, kaip tai pavyksta pasiekti privatiems užsakovams, tarkime, kaip pavyko “Lifosai” pastatyti Kėdainiuose naują areną. O jei projektai be “otkatų” bus neįmanomi arba bus vykdomi taip, kaip vyko šią vasarą, kai iš pradžių baltos juostos gatvėse už šimtus tūkstančių litų buvo piešiamos, vėliau vėl už didžiulius pinigus trinamos ir graužiamos, tada gatvės platinamos ir vėl piešiamos naujos linijos, tada mūsų sostinė atrodys kaip nusmurgę Rusijos miestai.
Iš tiesų taip, kaip Vilniuje buvo elgiamasi šią vasarą, elgtis gali tik kvailys arba pasipinigauti norintys valdžios atstovai ir klerkai. Taip milijonai išmetami į balą, o sostinės skola ir toliau didėja.

Rugsėjo mėn. 7 d., šeštadienį, per patį Sostinės dienų įkarštį – nuo 10 iki 19 val. Lukiškių aikštėje – mamos ir tėčiai ketina pradžiuginti vilniečius, svečius ir kitus prieraišios bei tvirtos šeimos tradicijų saugotojus savo rankų darbo kūriniais, amatų pavyzdžiais. Nors šiųmetinė Šeimos amatų mugė yra antroji, tačiau ‚Sostinės dienose“ – jų premjera.

„Galima drąsiai sakyti, kad ši mugė – tradicijas dar tik kurianti šventė.  Tačiau jos indėlis labai svarus akcentuojant šeimos, kaip pirminio visuomenės darinio, svarbą. Vilniuje gimstamumas  auga, o  ir į sostinę gyventi atvyksta daug jaunų šeimų. Mes privalome jaunus tėvus palaikyti, kad nesijaustų atskirti nuo miesto gyvenimo, nuo visuomenės,  kad  noras susilaukti kuo daugiau atžalų ir noras patiems juos auginti  nebūtų nuslopintas“, – sako mugės iniciatorė Agnė Zuokienė.

Tarp gausybės žaidimų, specialių atrakcijų vaikams ir jaunimui Gedimino prospekte, Lukiškių aikštėje bus įrengta dešimt mugės paviljonų, kuriuose 25 Šeimos amatų mugės dalyviai gausiai nuklos prekystalius savo išskirtiniais darbais.

Tai – ir megzti rankinukai, rankų darbo auskarai, segės tekstilės gaminiai, vaikiški miegmaišiai, plaukų puošmenos, siūti žaislai, siuvinėti paveikslai, sutažo papuošalai, veltinio, keramikos dirbiniai, pačių siūtos daugkartinės sauskelnės, pačių rinktos žolelės, aliejai, sirupai, esencijos. Ten pat mugės lankytojai galės dalyvauti socialinėje akcijoje „Nepūdykime obuolių – pasidalinkime džiaugsmu“, kur bus dalinamasi šiųmetiniu obuolių derliumi ir vietoje spaudžiamos sultys.

„Manau, kad ši Šeimos amatų mugė yra puiki galimybė parodyti bei pristatyti savo darbus aplinkiniams. Ir, žinoma, kad sėkmingo pasirodymo mugėje atveju priverstų susimąstyti apie ateitį ir galbūt dabartinį hobį ar laisvalaikio praleidimo būdą paversti nuolatiniu darbu”, – teigia mugės dalyvė mama Sandra.

Pasirengimo mugei laikotarpiu organizatoriai iš tėvelių, auginančių mažamečius, sulaukė daugybę laiškų, kuriuose jie dalinosi savo istorijomis, kaip gimė viena ar kita idėja imtis rankdarbių ar amato, o paskui – ir verslo,  kaip, susilaukę mažylių, jie naujai atrado savo pomėgius.

Viena mugės dalyvė pastebėjo, kad natūraliausia medžiaga yra linas ir, pramokusi, pradėjo siūti sau ir kitiems lininius rūbelius. „Pastebėjau, kad mamytės vasarą mielai puošia Krikštynų šventei savo vaikiukus lininiais rūbeliais. Rūbelius siuvu berniukams, nes pati turiu berniuką. Ne tik lininių, bet ir visokiausių prekių asortimentas mergaitėms yra gerokai didesnis, todėl pamaniau, kad berniukai neturėtų būti nuskriausti. Jie taip pat gali gražiai atrodyti ir pasipuošti vyriškais aksesuarais,  iš įvairiausių spalvų derinių galiu sukurti nuostabias berniukų puošmenas“, – rašo mama Asta.

„Nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogose esu jau beveik šeši metai, nes auginu 4 vaikus.  Kad galėčiau kaip nors save realizuoti, pradėjau rankdarbiauti. Pradžioj savo malonumui, o laikui bėgant atsirado ir poreikis iš to užsidirbti. Taip ir pradėjom kurti mažą savo šeimos versliuką. Siuvam ir prekiaujam daugkartinėmis sauskelnėmis ir vaikiškais aksesuarais. Į jį įsitraukia visa šeima. Vaikai – pirmieji gaminių bandytojai, nešiotojai ir foto modeliukai. Mūsų internetinė krautuvėlė – „Kukutis.lt”, o mūsų komanda – „Kukučio komanda“, – prisimena verslo pradžią  mama Airida su šeima.

Mugėje bus  galima pamatyti vaikiškų papuošalų krikštynoms ir kitoms šventėms, kuriuos gamina mamytė Monika, taip pat pačių siūtas kanapines, bambukines ar iš merino sauskelnes, kuriomis Aistės šeima, sukūrusi įmonę su prekiniu ženklu „Green Rose“, prekiauja net Norvegijoje, taip pat pamatyti Gitos lino raižinių apie motinystę darbų ciklą,  keramikos gaminių.

„Gal nėštumas, gal nauji motinystės jausmai  vėl atskleidė viduje kūrybinį polėkį. Taip gimė ir gimsta mano keramika. Išties labai gera, kad toks kūrybinis darbas užkrečiantis. Vos tik išsitraukiu molį, šalia nutupia du maži žmogučiai, pasiruošę į savo mažas rankytes imti, kaip dukrytes sako, „moliuką” ir lipdyti, kurti kažką savitą, šiltą ir jaukų“, – rašo Jurgita.

Mugėje bus galimybė savo vaikučius įamžinti didžiulėje senovinėje skrynioje. „Gimus dukrytei, norėjau įamžinti kiekvieną jos šypseną, jos mielą prisilietimą, jos mažus pirštelius, pėdutes. Taip gimė ši idėja“, –rašo Viktorija, sukūrusi savo fotografijų internetinę svetainę.

Tai tik mažoji dalis tų užsiėmimų, kūrybinių sumanymų ir darbų, kuriuos lankytojai galės pamatyti, paliesti, pasinaudoti, įsigyti.

Visi darbai, kuriuos pristatys šiuo metu vaiko priežiūros atostogose esantys mamos ir tėčiai,  yra vaiko raidą lavinantys bei tėvų tarpusavio ryšį stiprinantys rankdarbiai. Atverdami savo namų dirbinių, sukurtų su šiluma ir meile kamerinėje jaukioje erdvėje, pasaulį, mamos ir tėčiai siekia pasidalinti džiaugsmu atrandant kitas gyvenimo spalvas bei prasmes auginant mažylius.

Mugę lankančias šeimas su vaikais pralinksmins ypatingai smagūs nuotykiai vaikams – įlindus į gigantiškus plastikinius burbulus bus galima pasiplaukioti pačiame Gedimino prospekte. Ten pat bus įrengti ir specialūs šokinėjimo ir pasičiuožinėjimo atrakcionai, tatamiai.

35 tūkst. litų už vieno kambario, 50 tūkst. – už dviejų kambarių butą? Ne kokią nors landynę, bet suremontuotą ir su visais patogumais, ne bendrabutyje, o tipiniame sename daugiabutyje. Pasirodo, butą už tiek jau galima įsigyti ir Vilniuje.
Kai anksčiau tekdavo girdėti kalbų, kad Vilniuje jau formuojasi tokie rajonai, kuriuose ypač ryškus kokios nors socialinės klasės dominavimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, į tai visada žiūrėjau šiek tiek nepatikliai, manydama, jog kalbos apie tai yra truputį „perspaustos“. Juk kiekviename mieste esama ir prestižinių, ir nelabai prestižinių rajonų, bet kad ir kokį įvaizdį vienas ar kitas gyvenamasis kvartalas turėtų, vis tiek visur bus visokių žmonių – nuo pačių turtingiausių iki didžiausių vargšų. O Vilniuje ypač gausu tokių socialinių kontrastų, juk net šalia dangoraižių tebestovi senos trobos, kuriose nėra nei šilto vandens, nei tualeto.
Visa tai tiesa: nė vienas sostinės kvartalas dar nėra toks beviltiškas, kad galėtum sakyti, jog ten beliko vieni alkoholikai, dirbti nenorintys bedarbiai, visokie iš pašalpų gyvenantys veltėdžiai ir, žinoma, vargšai pensininkai, nes visi kiti jau išsikėlė kitur. Vis dėlto akivaizdu, kad Vilniuje per pastaruosius du dešimtmečius įvyko labai rimtų socialinių pokyčių, lėmusių tai, kad kai kuriuose gyvenamuosiuose rajonuose pasiskirstymas pagal socialinius sluoksnius tapo ypač ryškus. Ir būtent nekilnojamojo turto kainos yra vienas tų rodiklių, liudijančių apie įvykusį lūžį ir atsiradusius socialinius netolygumus.
Štai sostinės Naujininkų rajone (tokiose gatvėse, kaip Dzūkų, Pelesos ar Panevėžio) šios tendencijos jau kuris laikas labai stipriai koreguoja nekilnojamojo turto kainas. Teko girdėti ne vieną graudžią istoriją, kiek žmonės vargo bandydami parduoti net ir visai neprastą butą šiame kvartale, ir kad parduoti galų gale pavyko tik itin drastiškai sumažinus kainą. Taigi jau ir sostinėje atsiranda 1–2 kambarių butų, siūlomų vos už 30–60 tūkst. Lt. Vis dėlto, kiek teko susidurti, daug tokių bandymų parduoti butą taip ir baigiasi susitaikymu, kad išsikelti „kur geriau“ jau nepavyks, nes ką gi kitur įpirksi atidavęs gerą butą blogoje vietoje pusvelčiui.
Deja, socialinis Naujininkų portretas šiandien iš tiesų labai liūdnas. Niekur kitur neteko matyti tiek daug alkoholikų, narkomanų, po kiemus slankiojančių purvinų vaikų apiplyšusiais drabužiais ir taip dažnai net be iškvietimo užsukančių policijos patrulių. „Girtuoklių čia daug, jie nuolat sėdi stotelėje priešais parduotuvę, bet jie nepiktybiniai, – raminasi viena pensininkė, bet priduria: – Tik blogai, kad ant namo kampo šlapinasi.“
Naujininkų gyventojų pomėgius išduoda ir tai, kad šiame rajone prie kiekvieno kampo gali rasti mažų parduotuvių, kuriose populiariausia prekė – pigus alkoholis.
Beje, Dzūkų gatvėje po ilgos pertraukos imta statyti naują ekonominės klasės daugiabutį – butai jame jau parduodami. Patys nekilnojamojo turto brokeriai skelbimuose nė nebando slėpti, kad šis mikrorajonas daug ką gąsdina, bet vis tiek siūlo čia keltis, nes juk yra ir pliusų: rajonas netoli centro, susisiekimas puikus, gerai išplėtota infrastruktūra (daug mokyklų, darželių). Kiek teko kalbėtis su didžiųjų nekilnojamojo turto bendrovių vadovais, būtent dėl šio aspekto jie ragina nenurašyti tokių senųjų Vilniaus mikrorajonų, kaip Naujininkai. Kitaip tariant, jie tiki, kad Naujininkai dar turi šansą, ypač jei bus sugebėta išjudinti apgailėtinai atrodančių daugiabučių renovaciją.
Žinoma, tiems girtuokliams, kurie ištisas dienas sėdi ant suolelio stotelėje, kaip vandenį gurkšnodami alų iš bambalio, visokios renovacijos – nė motais. Vis dėlto norisi tikėti, kad šis ir kiti seniausi sostinės mikrorajonai dar nėra visiškai pasmerkti tapti tikrais socialiniais „getais“.

Giedrė Bolzanė

Kova iki paskutiniųjų su gėjų eitynėmis ar drastiškos Vilniaus transporto reformos gali būti dalis Artūro Zuoko plano susikurti sau naują rinkėjų masę.

Kuriems galams Vilniaus merui Artūrui Zuokui prireikė tapti didžiausiu Lietuvos homofobu? – anądien mąsčiau, laukdamas greitojo autobuso ir viena ausimi klausydamasis, kaip stotelėje kelios moteriškės aptarinėja svarbiausią praėjusios savaitės aktualiją. Kūmutės (gal kiek „violetinės“) darė išvadą, kad tie gėjai tikrai labai galingi, nes netgi „pats Zuokas“ nesugebėjęs užkirsti kelio jų eitynėms. Šiuo klausimu moteriškės akivaizdžiai buvo A.Zuoko pusėje.
Nežinau, ką jos mano apie transporto reformą, – per 15 minučių taip ir nesulaukęs greitojo „zuokobuso“, spjoviau ir nuėjau, kur reikia, pėsčiomis. Jei gerai pastebėjau, kol ėjau, „zuokobusas“ manęs taip ir neaplenkė, tad galima teigti, kad mano eksperimentas – savo kailiu išbandyti naująją, taip prieštaringai vertinamą, Vilniaus transporto reformą – davė neigiamą rezultatą. Nors teoriškai, žvelgiant į naujųjų maršrutų tinklą, man, neturinčiam automobilio, naujoji Vilniaus transporto schema labai patiko – kur reikia, nuvažiuoti turėtų būti patogiau. Žinoma, jei autobusas atvažiuos.
Tačiau manoji neigiama patirtis dar nieko nereiškia. Iš savo draugų ir pažįstamų, kurių žodžiais negaliu netikėti, girdžiu vis geresnių atsiliepimų tiek apie greituosius „zuokobusus“, tiek apie jų apgalvotus ir važiuojančiųjų poreikiams pritaikytus maršrutus. Riešėje gyvenantis draugas, iš širdies keikęs Vilniaus eismo pertvarką, kuri jam ir jo žmonai, automobiliais važiuojantiems į darbą miesto centre, yra labai nepatogi, neseniai nustebino pareikšdamas: „Koks nuostabus dalykas tas greitasis autobusas iš Santariškių į stotį.“ Pasirodo, jis idealiai atitinka jo dukters, važinėjančios į mokyklą Vilniuje, poreikius.
Antakalnio gale gyvenantys kolegos teigia, kad nors vairuotojams reforma – tikra bėda, bet viešuoju transportu važinėjantys studentai turėtų būti laimingi: parkakti iš miesto į Saulėtekį „zuokobusais“ – vienas malonumas.
Kuo daugiau atsiliepimų, tuo aiškesnis vaizdas: keliaujantieji į darbą automobiliais, ypač iš priemiesčių ir turtingesnių miesto rajonų, A.Zuoką deda į šuns dienas. Keliaujantieji viešuoju transportu, ypač iš miegamųjų rajonų, vis labiau džiaugiasi. Išvertus į politinę kalbą – A.Zuoką keikia tie, kurie anksčiau už jį tvirtai balsavo, bet po antrosios kadencijos mero poste skandalų taip pat tvirtai nusisuko. O giria tie, kurie anksčiau už jį nebalsavo, o kaip balsuos po dvejų metų – kol kas nežinia. Bet dabar jiems A.Zuokas jau pradeda patikti.
Tas jau minėtas draugas iš Riešės, kadaise buvęs A.Zuoko fanas, šiemet žiemą jį prakeikė ir pasižadėjo „daugiau niekados“, o kaip bus ateityje, jei jo dukrai meras padarė patogią kelionę į mokyklą, dėl kurios anksčiau būdavo daug bėdų?
Grįžkime prie politinės dimensijos: o ar negali būti taip, kad A.Zuokas, suvokęs, kad ankstesnių, išsilavinusių, labiau pasiturinčių, balsuojančių sąmoningai, rinkėjų paramos jis nebeturi ir veikiausiai nebeturės, nutarė pabandyti patraukti į savo pusę tuos, kurie anksčiau už jį niekuomet nebalsavo, ir tam kuria sau naują įvaizdį? A.Zuokas, kuris pertvarkė Vilniaus transportą taip, kad ponams automobiliuose blogai, užtai „paprastam žmogui“ – gerai. Ir į miestą greitai nuvažiuoji, ir dar kikeni iš kamščiuose dūstančių ponų.
Prie šio naujojo A.Zuoko įvaizdžio kuo puikiausiai dera ir jo arši, iki paskutinės dienos vykusi kova su gėjų eitynėmis. Buvę jo partiečiai liberalai socialiniuose tinkluose piktinasi: tai koks iš to A.Zuoko liberalas, jei jis šitaip?! Kas dar galės už jį balsuoti?! Jie nesusimąsto, kad liberalių pažiūrų vilniečiai ir taip už A.Zuoką nebebalsuoja: 2011 m. per savivaldybių tarybų rinkimus Vilniuje jo koalicija laimėjo surinkusi 34 136 balsus, o 2012-aisiais per Seimo rinkimus buvo sutriuškinta, per visą Lietuvą surinkusi vos 24 129 balsus, iš jų Vilniuje – niekingus 10 973. Su tiek balsų A.Zuokas per savivaldybių tarybų rinkimus net 5 proc. barjero nebūtų įveikęs. Todėl jis, po Seimo rinkimų praradęs vilniečių rinkėjų paramą, ir tapo politiniu zombiu: kaip meras, tarsi su postu ir gyvas, bet kaip politikas – be rinkėjų miręs.
Jeigu savivaldybių tarybų rinkimai vyktų dabar, A.Zuokas su savo „taipiniais“ ar kokia kitokia koalicija nesurinktų nė tų 11 tūkst. balsų kaip pernai rudenį. Dar klausimas, ar jam kokią rinkimų koaliciją arba bent sąrašą sulipdyti pavyktų. Pats esu rašęs, kad A.Zuokas dar prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus elgėsi taip, tarsi norėtų padaryti kaip galima daugiau sąmoningų klaidų ir galutinai išnykti iš politinės arenos bei postų. Tarkime, tam, kad nereikėtų tesėti anksčiau rėmėjams gausiai dalytų pažadų, kurių nepažeidžiant įstatymų tesėti tiesiog neįmanoma. Bet ši išvada prašėsi remiantis prielaida, kad A.Zuokas tebesiorientuoja į dešinįjį, liberalių pažiūrų rinkėją. Ir savivaldybių tarybų rinkimai bus ne šiandien, o po pusantrų metų. Į juos gali ateiti „Zuokas 3.0“.
Jeigu A.Zuokas nutaria rinkėją keisti ir atsisuka į mažų pajamų, sovietiniuose daugiabučiuose gyvenančius, menko išsilavinimo, tradicinių pažiūrų rinkėjus, rusakalbius, lenkus – jo pastarojo meto veiksmai, šiurpinę ankstesnius rinkėjus ir kėlę klausimą, ar jis visai sukvailėjo, tampa visiškai logiški. A.Zuokas – homofobas? Parodykit pritariančius gėjų eitynėms Koraluose, Šeškuose ar Fabuose. A.Zuokas – už atominės elektrinės statybą Kaliningrade? O ką –  su Rusija reikia draugauti, ne pyktis. A.Zuokas nardo Neryje kaip Vladimiras Putinas Suomių įlankoje? O kuo jums V.Putinas nepatinka? Va kaip Rusiją sutvarkė!
Žinoma, tai dar tik prielaidos, kad A.Zuokas keičia savo įvaizdį, ne faktas. Juo labiau ne faktas, kad šis bandymas, jei būtų, galėtų pavykti ir A.Zuokas atgimtų politikoje kaip feniksas iš pelenų. Bet faktas, kad pavykti gali, ir faktas, kad blogiau, nei dabar yra, A.Zuokui nebus.

A.Zuoką keikia tie, kurie anksčiau už jį tvirtai balsavo, bet paskui taip pat tvirtai nusisuko. A.Zuoką giria tie, kurie anksčiau už jį nebalsavo, o kaip balsuos po dvejų metų – kol kas nežinia.

Į “Veido” klausimus atsako Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas

VEIDAS: Kodėl prireikė keisti Vilniaus miesto viešojo transporto sistemą?
A.Z.: Vyraujanti sudėtinga viešojo transporto finansinė būklė neleido gerinti susisiekimo kokybės. Pertvarka vykdoma siekiant optimizuoti viešojo transporto sistemą, padaryti ją greitesnę, patogesnę ir modernesnę. Siekiame, kad viešasis transportas taptų patogiausia susisiekimo priemone Vilniaus mieste.
Ruošiantis pačiai pertvarkai nuo 2008 m. atliktas milžiniškas darbas. Parengtas naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste specialusis planas, prie kurio rengimo prisidėjo ir ekspertai iš Prancūzijos.
VEIDAS: Kiek nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. padidėjo Vilniaus miesto skola?
A.Z.: 2011 m. liepos 1 d. savivaldybės skola buvo 860 mln. Lt, o šių metų birželio 1 d. – apie 1,1 mlrd. Lt. Pagrindinės jos didėjimo priežastys: Vilniaus miesto savivaldybės taryba gavo apmokėti 2010–2011 m. bankams parduotus įmonių įsiskolinimus, apmokėti skolas įmonėms už 2010–2011 m. laikotarpį – apie 50 mln. Lt. Antra priežastis – praėjusi Vyriausybė Vilniaus biudžetą sumažino 2,6 proc. Trečia – dėl pakeistų įstatymų Vilnius už 2013 m. negavo 32 mln. Lt planuoto NT mokesčio.
VEIDAS: Kiek skolų šiandien turi UAB “Vilniaus viešasis transportas”? Kaip susidarė ši skola?
A.Z.: 2011 m. pradžioje bendras įsiskolinimo lygis buvo 183 mln. Lt. O šių metų gegužės 31 d. įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ skola įvairiems kreditoriams siekė 11,6 mln. Lt. Ji sumažėjo daugiau nei 70 mln. Lt. Ši skola susidarė per keletą metų, esant nepakankamam finansavimui.
VEIDAS: Vieno Vilniaus I autoparko patalpose renkamo lietuviško troleibuso “Amber” kaina siekia nuo 720 iki 750 tūkst. Lt, vienas šiuolaikiškas suspaustomis dujomis varomas autobusas kainuoja irgi nuo 600 iki 750 tūkst. Lt. Bet, kaip rodo Lozanoje atlikti tyrimai, šiuolaikinių elektros (taigi troleibusų) variklių naudingumo koeficientas siekia 90 proc. ir daugiau, o naujausių technologijų dyzelinių variklių neviršija 50 proc. Kodėl Vilniuje vis dėlto pasirinkti autobusai ir linkstama atsisakyti troleibusų?
A.Z.: Jūsų minimi elektrinio ir dyzelinio variklio naudingumo koeficientai teisingi, bet jūs neatsižvelgiate į troleibusų tinklo infrastruktūrai reikalingas išlaidas – vien kasmetinei priežiūrai įmonė „Vilniaus viešasis transportas“ turi skirti 3 mln. Lt.
Be to, jeigu kalbame apie maršrutų trasų keitimą – su troleibusais to negalima atlikti pigiai. Pvz., naujos 6 km linijos darbai nuo Pramogų arenos iki Santariškių, specialistų skaičiavimais, kainuotų apie 42 mln. Lt. Šios troleibusų tinklo infrastruktūros ypatybės negalima neįtraukti analizuojant pačios transporto priemonės naudingumą. Ir dar svarbu, kad Vilniaus troleibusų tinklas nugyventas ir reikalauja kapitalinių investicijų atnaujinimui. Be to, pasaulis pereina prie elektrinių autobusų, kurių pagrindas – baterijos ir jiems nereikalingas kontaktinis tinklas. Kitaip tariant, ateityje visas Vilniaus transportas bus troleibusai, tik be “ūsų”.
VEIDAS: Buvęs jūsų partijos kolega, teisingumo eksministras, pasėjo įtarimų, neva troleibusai naikinami, nes autobusus Vilniaus miestui pardavusi įmonė finansiškai remia su Vilniaus meru A.Zuoku artimai susijusią viešąją įstaigą. Kaip tai pakomentuotumėte?
A.Z.: Remigijus Šimašius kalba apie autobusų pirkimą, vykusį prieš septynerius metus, o tas pirkimas neturi nieko bendro su dabar, po septynerių metų, vykdomu viešojo transporto optimizavimu. Jeigu būtų kažkokių korupcijos atvejų, specialiosios tarnybos juos seniai būtų nustačiusios.
VEIDAS: Kiek troleibusų vairuotojų nenori persikvalifikuoti? Ir kiek jų liks be darbo? Kiek padidės nedarbas dėl troleibusų parko sunaikinimo ir kiek išaugs našta valstybei?
A.Z.: Šiuo metu D kategorijos vairuotojų pažymėjimus turi jau 25 troleibusų vairuotojai, dar 25 juos turės iki rugpjūčio, likę 25 – iki rugsėjo. Taigi būsime perkvalifikavę 75 troleibusų vairuotojus. Vėliau darysime tą patį, jei troleibusų vairuotojų poreikis mažės. O šiaip darbuotojų mažinti šiuo metu neplanuojame.
VEIDAS: Kiek troleibusų meistrų, jei ir toliau būtų gaminami “Amber” troleibusai, turėtų darbo? Kiek būtų sukuriama pridėtinės vertės? Kiek naudos iš to būtų miestui ir valstybei?
A.Z.: Visi – tiek troleibusų dirbtuvių meistrai, tiek šaltkalviai darbo turi. Jų skaičiaus mažinti neplanuojama. Jie sukuria tą pačią pridėtinę vertę, kaip ir iki „Vilniaus autobusų“ ir „Vilniaus troleibusų“ sujungimo.
O surinkti minėti du “Amber” troleibusai tebuvo epizodinis ir trumpalaikis projektas, jokios įtakos darbuotojų apkrovai jis neturėjo.
VEIDAS: Kiek naujų autobusų Vilniaus savivaldybė įsigijo ir kiek planuoja įsigyti artimiausiu metu?
A.Z.: Vilniaus viešojo transporto parką planuojame papildyti 59 naujais autobusais: kovo mėnesį į Vilniaus gatves jau išriedėjo 18 naujų autobusų, metų pabaigoje turėsime dar 19 naujų transporto priemonių, o kitų metų pradžioje į sostinės gatves išvažiuos dar 22 nauji autobusai.
VEIDAS: Ar naujieji autobusai yra su kondicionieriais?
A.Z.: Šis projektas finansuojamas ES lėšomis, todėl jam buvo nustatyta maksimali autobuso kaina – 750 tūkst. Lt. Dėl to kondicionierių ir negalėjome įsigyti, nes jų kaina (vieno – apie 35–40 tūkst. Lt) būtų per daug padidinusi transporto priemonės kainą. Kitos juos turės.
VEIDAS: Kiek kainavo subraižyti gatvėse visuomeninio transporto, tai yra A ir 4+ juostas, skaičiuojant medžiagas, darbą ir visas su tuo susijusias išlaidas?
A.Z.: Šie ženklinimo darbai kainavo apie 350 tūkst. Lt su PVM.
VEIDAS: Kiek kainavo įrengti švieslentes stotelėse? Kodėl jos neveikia? Kada veiks?
A.Z.: Švieslentės įrengtos 2008 m. lapkritį, jų pirkimas ir įrengimas kainavo 962 tūkst. Lt. Tačiau elektros maitinimas buvo susietas su troleibusų tinklu, ši buvo tiekiama nepastoviai, todėl švieslenčių veikimas dažnai strigdavo. Šiuo metu stotelėse baigiami įrengti nauji laikikliai, į visas stoteles privesta elektros energija. Visus darbus rangovas įsipareigojęs baigti liepos mėnesį.
VEIDAS: Tikriausiai sutiksite, kad nuo rugsėjo pirmosios automobilių spūstys Vilniuje padidės kelis kartus. Kaip į tai ketinate reaguoti ir kaip spręsite šia problemą?
A.Z.: Šiuo metu eismas nuolat stebimas: po liepos 1 d. viešojo maršrutinio transporto optimizavimo ir pertvarkų eismo sąlygos Vilniaus miesto gatvėse nepakito.
O spūsčių sprendimo būdų yra daug ir kai kurie jų šiuo metu įgyvendinami. Tai pirmiausia pirmenybės teikimas viešojo maršrutinio transporto eismui. Šis sprendimas leidžia pritraukti keleivių, mažinti automobilių srautą, spūstis.
Neįgyvendinus viešojo maršrutinio transporto optimizavimo planų sudėtinga būtų pritraukti keleivių, o tai tiesiogiai paveiktų nuolat didėjantį automobilių eismo srautą. Ypač svarbu rugsėjo mėnesį į visuomeninį transportą pritraukti jaunimą, kuris atvyksta studijuoti į Vilnių ir nėra tinkamai susipažinęs su Vilniaus miesto eismo sąlygomis.
Antra, atsižvelgdami į eismo srautus taip pat svarstytume galimybę A juostose įvesti galiojimo laiką. Nustatytas laikas informuotų vairuotojus, kuriuo metu bendram srautui draudžiama važiuoti A juostomis.
VEIDAS: Kiek Vilniaus miesto prieigose pastatyta nemokamų automobilių stovėjimo aikštelių (kokio yra visose civilizuotose Europos sostinėse), skirtų iš Vilniaus miesto paribių bei priemiesčių į Vilnių dirbti atvykstantiems gyventojams?
A.Z.: Turime dvi tokias aikšteles: “Parkuok ir važiuok” aikštelės yra prie “Siemens” arenos ir Ukmergės gatvėje. Ateityje planuojama šį tinklą plėtoti.