Sunkiai suprantami Vilniaus mero sprendimai piktina miestiečius, bet be reformų padėtis tik blogėtų.

Kai jauna vilniečių Astos ir Vaido šeima prieš bemaž dvylika metų persikėlė iš daugiabučio Šeškinės mikrorajone į sostinės priemiestyje, tiksliau, Vilniaus rajono Klevinės kaime, pradėtą statyti vieną pirmųjų priemiesčio individualių namų gyvenviečių, čia, oficialiais duomenimis, tegyveno keturiolika gyventojų. Praėjus dešimčiai metų jau gyveno 426 jauni, prakutę vilniečiai, pasistatę šiuolaikiškus būstus.
Šiandien Klevinė – tik viena iš keliasdešimties naujųjų Vilniaus miesto pakraščio gyvenviečių. Panašiai per pastarąjį dešimtmetį formavosi bei plėtėsi ir daugelis kitų individualių gyvenamųjų namų kvartalų, gyvenviečių bei mikrorajonų. Štai Gineitiškių gyvenvietėje, 2001 m. duomenimis, gyveno 525, o 2011 m. – jau 1093 gyventojai.
Ypač sparčiai naujosios gyvenvietės radosi ir gyventojų jose daugėjo nuo 2001 iki 2007 m., vadinamojo nekilnojamojo turto burbulo metais. Tuo metu sostinei vadovavo dabartinis meras Artūras Zuokas. Iš verslo pasaulio į apkerpėjusią savivaldybės administraciją įsisukęs veržlusis meras ypač prisidėjo prie to, kad būtų lengviau gauti statybos leidimą. Anksčiau statybos leidimui gauti prireikdavo dvejų metų, o 2005-aisiais Vilniuje jį gaudavai per 4–6 mėnesius.
Be to, nuo 1996 iki 2013 m. Vilnius savo ribas stipriai išplėtė dar ir rajono sąskaita: į miesto teritoriją įsiterpusios gyvenvietės buvo “atkovotos” iš prolenkiškos rajono savivaldybės. Ypatingas miesto plėtros entuziastas buvo ir šiandieninis meras A.Zuokas.
Taip jo ir jo pirmtakų pastangomis Vilniuje padaugėjo gyventojų. Bet esmė ta, kad šiandien įvairiuose sostinės priemiestiniuose bei užmiesčio kvartaluose, gyvenvietėse ir soduose gyvena daugiau kaip 50 tūkst. šeimų. Daugiausia tai jauni, išprusę vidurinio sluoksnio atstovai, auginantys po du ir daugiau vaikų, gerai uždirbantys ir mokantys nemažus mokesčius.
Remiantis strateginiu 2010–2020 m. Vilniaus miesto planu, naujuosiuose Vilniaus priemiesčių kvartaluose ir gyvenvietėse gyvenimo kokybė turėjo tapti bemaž tobula. Aišku, greitos infrastruktūros – darželių, mokyklų čia pastatyti savivaldybės taryba nežadėjo, o naujakuriai, bėgdami nuo miesto triukšmo, to ir nesitikėjo. Svarbiausias atokesnių naujųjų sostinės kvartalų naujakurių noras buvo patogus susisiekimas su miestu. Ir visiškai nesvarbu kaip – savu transportu ar viešuoju.
Bet jų lūkesčiams išsipildyti nebuvo lemta, mat liepos 1 d. 50 tūkst. šeimų padėtis drastiškai pablogėjo – vidurvasarį sostinėje prasidėjo, atrodo, gerai neparengta viešojo transporto sistemos pertvarka: privežamieji maršrutai, kuriais gyventojus iš užmiesčio mikroautobusais vežiojo dažniausiai privatūs vežėjai, nutraukti, strategijoje minima “Parkuok ir važiuok” sistema, tai yra nemokamos automobilių stovėjimo aikštelės iš užmiesčio į miestą atvažiuojantiems ir persėsti į visuomeninį transportą ketinantiems vilniečiams neįrengtos, o važiavimas privačiu transportu maksimaliai apsunkintas, nes daugelyje miesto vietų pirmoji juosta palikta tik visuomeniniam transportui.
O visų sunkiausia užmiestyje gyvenančioms šeimoms, turinčioms jau ūgtelėjusių vaikų, kuriuos žūtbūt privalu per automobilių spūstis nuvežti į mokyklas iki 8 val. “Pernai pati keldavausi pusę šešių, dar po pusvalandžio keldavau vyresnėlę dukrą, lankančią progimnaziją, ir mažesniuosius berniukus, vieną pradinuką, o kitą darželinuką. Visus juos turėdavau išvežioti ir pati dar spėti į darbą iki aštuntos, tad iš namų Nemenčinės plente reikėdavo išvažiuoti po septynių dvidešimt. Šįmet jau ir vaikus turėsime kelti penktą valandą, kitaip nespėsime”, – nuogąstauja trijų mažamečių mama Daiva.
“Pavargau būti vairuotoja, noriu keltis į Senamiestį, – atsidūsta mūsų pašnekovė Asta. – Ypač dabar, kai prasidėjo šį neaiški reforma.”
Priminsime, kad tokių šeimų yra keliasdešimt tūkstančių, ir jei Vilniaus meras su savivaldybės Švietimo departamento klerkais bei kitais vaikų gerovės sergėtojais jų neišgirs ir neįpareigos mokyklų pamokas pradėti bent pusvalandžiu vėliau, tai dauguma priemiesčiuose gyvenančių vaikų iš lovų turės ropštis jau penktą ryto.
Įdomu, kad absoliuti dauguma Kauno mokyklų pamokas pradeda nuo pusės devynių. Taip jas įpareigojo miesto savivaldybė.
Tiesa, nors vilniečiai dėl prasidėjusių atostogų bei iki liepos pradžios baigtos gatvių rekonstrukcijos realiai nepajuto padidėjusių transporto spūsčių, pasak Vilniaus miesto tarybos nario konservatoriaus Vido Urbonavičiaus, iš tikrųjų per pastarąsias dienas automobilių Vilniaus gatvėse padaugėjo maždaug 7,5 proc. Mat, nelikus privežamųjų maršrutų iš priemiesčių ir užmiesčio bei panaikinus net keturis troleibusų ir dešimt autobusų maršrutų, dalis buvusių viešojo transporto entuziastų vilniečių vėl persėdo į savo mašinas.
“Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be automobilio. Gyvename sostinės Santariškių mikrorajone, mokyklos arti nėra, o abu mūsų berniukai lanko skirtingas švietimo įstaigas ir po pamokų kasdien važiuoja į “Akropolyje” vykstančias ledo ritulio treniruotes. Kiekvieno ledo ritulį žaidžiančio sūnaus apranga, netgi sudėta į atskirus maišus, užima maždaug tiek pat vietos, kiek visuomeniniame transporte užima pats vaikas, ką jau kalbėti apie mokyklinę kuprinę, – nervinasi vilnietė Kristina, draugaujanti su sostinės meru A.Zuoku socialiniame tinkle “Facebook” ir grasinanti parašyti jam tūžmingą laišką. – Bet kelionė iš namų iki mokyklos, netgi per vasaros atostogas, pailgėjo bene dvidešimčia minučių, nes galiu važiuoti tik antrąja juosta.”
“Iki liepos 1 d. iš namų Eišiškių sodų bendrijoje į darbą centre atvažiuodavau per penkiolika minučių, o dabar reikia visų 45-ių. Neįsivaizduoju, kas bus rugsėjį, kai visi grįš po atostogų”, – nerimauja vilnietė Giedrė.
Deja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Saugos eismo centro vadovas doc. Vigilijus Sadauskas teigia, kad tai tik pradžia. Tikruosius nevykėliškos pertvarkos padarinius pajusime rugsėjį. Ypač daug bėdų būsią ten, kur iš buvusių dviejų eismo juostų viena atiduota viešajam transportui. Šitai pasakytina apie Olandų, Kalvarijų, Ozo, Gelvonų, Švitrigailos bei dar keliolika kitų svarbiausių miesto transporto arterijų.
Beje, netgi tos gatvės, kurių pirmąja juosta privačiu transportu važiuojantiems keturiems asmenims tarsi ir būtų galima važiuoti kartu su visuomeniniu transportu, iš tikrųjų paženklintos klaidingai ir nemokšiškai. Mat realiai dažna A ir 4+ simboliais paženklinta juosta vairuotojas gali važiuoti tik tuomet, jei suka į dešinę, o jei važiuoja tiesiai, daro kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimą. Todėl belieka arba rizikuoti ir gauti nuo 100 iki 300 Lt siekiančią baudą už KET pažeidimus, arba erzinti kitus eismo dalyvius ir prašytis būti užleidžiamiems, arba tiesiog nemandagiai lįsti į antrąją juostą.
“Iš tiesų ženklai neatitinka KET numatyto ženklinimo, neaiškus visuomeniniam transportui skirtų A juostų tęstinumas, kai kur ištisinės linijos per ilgos, kitur – per trumpos. Be to, didelę įtaką spūsčių susidarymui turės tai, kad, pirmąją juostą palikus tik visuomeniniam transportui, iš antrosios galima ir važiuoti tiesiai, ir sukti į kairę. O taip neturėtų būti. Būtina arba leisti važiuoti visiems abiem juostomis, arba iš antrosios leisti važiuoti tik tiesiai”, – dėsto Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas.
Kaip pabrėžia buvęs mero A.Zuoko kolega parlamentaras Remigijus Šimašius, nors jam, gyvenančiam sostinės centre, ši pertvarka nėra itin aktuali, nes iš namų jis viską pasiekiąs pėsčiomis arba dviračiu, esmė ta, kad negalima gerinti vienų eismo dalyvių padėties, bloginant sąlygas kitiems.
Pats meras A.Zuokas teigia, kad jei didžiausias rūpestis priemiesčiuose gyvenančioms šeimoms, kaip reikės nuo rugsėjo 1-osios nuvežti vaikus 8 val. į mokyklą, sostinės administracija yra pasiryžusi šį klausimą išspręsti. “Dar antrosios mano kadencijos metais prašėme Vyriausybės suteikti mums teisę nustatyti įstaigų darbą. Deja, neleido. Bet jei vilniečiams, gyvenantiems priemiesčiuose, dėl viešojo transporto sistemos pertvarkos kelia problemų ugdymo įstaigų darbo laikas, įsipareigojame jį pakoreguoti, kad mokyklos pradėtų darbą vėliau, tarkime, 8.30 val.”, – žada A.Zuokas.
Dar viena alternatyva priemiesčiuose gyvenančioms šeimoms – savivaldybės taksi “Vilnius veža”. Jis nuo rugsėjo priemiesčių gyventojams siūlys vaikų pavėžėjimo į mokyklas ir darželius paslaugą. “Susikooperavus 4–7 šeimoms, tikrai nebus brangu. Be to, tėvai gaus SMS žinutes, kad jų vaikas nuvežtas į mokyklą ar parvežtas namo”, – tvirtina meras.

Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija (VVDK) sėkmingai įgyvendino pustrečių metų trukmės projektą „Vilniaus regiono verslininkystės proceso aktyvinimas per asocijuotų struktūrų veiklą“. Jame dalyvavusios įmonės užmezgė naujų ryšių užsienio rinkose, mokėsi efektyviau dirbti ir didinti pardavimus.
„Lietuva pagal įmonių veiklos efektyvumą atsilieka nuo Vakarų valstybių. Nusprendėme padėti įmonėms jį padidinti ir susitelkti į veiklą, kuri leidžia kurti didesnę pridėtinę vertę, – pasakoja prof. Rimvydas Jasinavičius, VVDK prezidentas. – Dažniausiai įmonės susiduria su dviem problemomis: per mažai klientų vietos rinkoje ir per mažos eksporto apimtys.“
Įgyvendinant projektą VVDK suorganizavo penkias kontaktų muges: dvi – Italijoje, po vieną – Švedijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje. Jose 12 Lietuvos įmonių  – UAB „Lithill ID“, UAB „Sveikas žmogus“, UAB „Stiklita Vilnius“, UAB „Giedra“, UAB „Asorta“, UAB „Sidabrinis krioklys“, UAB „Aurum Lt“, UAB „If P&C Insurance AS”, VšĮ „Galerija Tadas“, UAB „Darbas“, UAB „Toleco“ ir UAB statybos komercijos firma „Arkada“ – susipažino su užsienio šalių verslininkais, pristatė savo paslaugas, užmezgė naudingų ryšių su potencialiais partneriais, aptarė tolimesnio bendradarbiavimo galimybes.
Projekto metu suorganizuota 12 trijų dienų renginių ciklų darbdaviams, darbuotojams, ieškantiems darbo ir besiruošiantiems kurti verslą. Renginių ciklai vyko Vilniuje, Švenčionyse, Ukmergėje ir Elektrėnuose. Jų dalyviai aiškinosi, kokios kliūtys trukdo ir padeda pradėti ir vystyti verslą, kokie smulkių ir vidutinių įmonių pranašumai, ir kt.
Be renginių ciklų suorganizuota 30 informacinių renginių. Į juos susirinkusieji sužinojo, kaip didinti konkurencingumą ir plėsti veiklą Vilniaus apskrityje, sumažinti kaštus ir padidinti gamybos apimtis, įsitvirtinti naujuose rinkos segmentuose ir kt.
„Tam tikras tiesas, kurias išgirdau seminare, žinojau, bet buvau primiršęs. Taip pat sužinojau daug naujų dalykų, kilo daug minčių ir planų, kaip juos pritaikyti savo įmonėje,“ – sako Saulius Girčys, UAB „SGS plius“ ir UAB „Vivalsa“ vadovas.
Tuo tarpu mokymų dalyvė Daiva Vorobjovienė prisipažino, kad jau seniai su dukra norėjo „dirbti sau“, bet vis nedrįso ir nežinojo, nuo ko pradėti. Moteris džiaugėsi, kad seminare pasisėmė ne tik žinių, bet ir ryžto, ją labiausiai domino galimybės kurti šeimos verslą.
Įgyvendinant projektą „Vilniaus regiono verslininkystės proceso aktyvinimas per asocijuotų struktūrų veiklą“ taip pat parengtos 2 galimybių studijos, kurios padės įmonės sustiprinti savo pozicijas vietos ir užsienio rinkose.
Anot R. Jasinavičiaus, pokyčiai įmonėse priklausys nuo to, kiek kiekviena jų pritaikys įgytas žinias praktiškai. Pagal Apribojimų teoriją, norint judėti į priekį, reikia atsakyti į tris klausimus: ką keisti, į ką keisti ir kaip įgyvendinti pasikeitimus.
Vis dėlto VVDK tikisi, kad po šio projekto net 8 įmonės pradės eksportuoti savo produkciją į naujas užsienio rinkas. Taip pat  jame dalyvavusių įmonių eksportas ūgtels 7 proc., jos sukurs arba išsaugos 52 darbo vietas.
Projekto „Vilniaus regiono verslininkystės proceso aktyvinimas per asocijuotų struktūrų veiklą“ vertė – beveik 720,75 tūkst. litų, iš jų 504,52 tūkst. litų sudaro ES parama iš Europos regioninės plėtros fondo. Projektas įgyvendintas pagal Ekonomikos augimo veiksmų programos prioriteto „Verslo produktyvumo didinimo ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas-1“.

Gyvenimas sostinėje tampa vis nepatogesnis ir brangesnis. Savivaldybės įmonė “Susisiekimo paslaugos” su Vilniaus miesto valdžios žinia vis mažina laisvų automobilių parkavimo vietų skaičių ir visiškai negalvoja nei apie to pasekmes, nei apie ekonominį efektą, nei apie savo įsipareigojimus miestui.
Šiandien Vilniaus mieste pastatyta jau 213 parkomatų, renkančių mokesčius už automobilių stovėjimą. Tačiau pati parkavimo apmokėjimo sistema mūsų sostinėje yra ypatingai nevykusi, nelanksti, netgi plėšikiška. Dažname Vakarų Europos didmiestyje vairuotojai parkomatuose bilietėlius gali pirkti valandai, trims, visai dienai, savaitei, ar mėnesiui, ir kaina, nelygu trukmė, atitinkamai skiriasi: tai yra, žmogus nusipirkęs parkavimo bilietą savaitei ar mėnesiui už valandą moka mažiau nei tas, kuris bilietą nusipirko tik valandai. O pas mus viskas kitoniškai, nesvarbu, kad nežmoniškai: jei automobilio parkavimo bilietas valandai kainuoja tris litus, tai už mėnesį vairuotojui tenka susimokėti 528 Lt (3 x 8 darbo valandos x 22 darbo dienos). Kiek žmonių Lietuvoje gali sau leisti vien už automobilio parkavimą pakloti daugiau nei pusę tūkstančio?
“Na, bet tokia mūsų strategija. Mes orientuojamės į valandinį apmokėjimą ir nieko keisti neplanuojame”, – aiškina SĮ “Susisiekimo paslaugos” vadovas Gintas Bliuvas. O Vilniaus meras Artūras Zuokas čia priduria, kad tai bus paskata, kad miestiečiai persėstų į visuomeninį transportą.
Tačiau dabar panagrinėkime tokios apgailėtinos parkavimo sistemos pasekmes. Pirma, maždaug 80 tūkst. Vilniuje gyvenančių žmonių gyvena sostinės priemiesčiuose arba rajone ir visuomeniniu transportu atvežti vaikų į darželius bei mokyklas ir patys atvažiuoti į darbą tiesiog negali (nes visuomeninis transportas tam nepritaikytas), taigi jie turi važiuoti automobiliu. Vakaruose įprasta iš priemiesčių atvažiavus į miestą automobilį palikti specialiose aikštelėse, sėsti į metro ar tramvajų ir važiuoti į darbą. Bet pas mus nėra nei aikštelių, nei nuolaidų sistemos taip į darbą vykstantiems žmonėms. “Ateityje bus”, – žada G.Bliuvas. Bet kažkodėl nesitiki.
Trečia, Vilniuje ima daugėti parkomatų, kurių įrengimas ir priežiūra kainuoja brangiau nei jie surenka pinigų (brangiai kainuoja pats parkomatas, dar apie 200 Lt kainuoja jo įrengimas ir dar kas mėnesį apie 150 Lt atseina jo priežiūra). Tai nonsensas. Tarkime, dešinėje Goštauto gatvės pusėje esantis parkomatas per mėnesį surenka vos 8 Lt, nors jeigu “Susisiekimo paslaugos” įvestų mėnesinį, tarkime 100 Lt parkavimo mokestį, toks parkomatas surinktų 4 tūkst. Lt (priminsime, kad pernai Vilniuje vidutiniškai iš vieno bilietų automato buvo surinkta iki 2,7 tūkst. Lt per mėnesį).
Ketvirta, “Susisiekimo paslaugos” įrenginėja vis naujus parkomatus, tačiau miestiečiams už tai jokios naudos nesuteikia. Šiaip jau ši įmonė turėtų įrenginėti naujas automobilių stovėjimo aikšteles, daugiaaukščius parkingus, bet jau daug metų kažkodėl to nedaro.

Vilniaus Neries krantinės šlaite atsirado 20 geltonų kėdučių, skirtų miestiečių naudojimui. Jos išsibarstė upės krantinės šlaite tarp Žirmūnų tilto ir Verslo trikampio. Visuomeninio projekto „Upės korys“ kėdutės ne tik puoš pakrantę, kurs dar vieną viešąją erdvę miestiečams, bet ir sieks juos  įkvėpti – kiekviena kėdutė papuošta skirtinga sentencija.

Pasak visuomeninio projekto organizatoriaus dizainerio Vytauto Puzero, atgaivinti šią miesto dalį reikėjo jau seniai.

„Miesto architektūrai upė labai svarbi, bet deja Vilniuje ši miesto dalis pamiršta, apleista ir neišnaudota. Norėjosi kartu su visais miestiečiais sukurti kitokį Neries pakrantės veidą, kad tai būtų vieta pasisėdėjimams, romantiškiems pasimatymams ir nauja kūrybinė erdvė jaunimui“, – sako V. Puzeras.

„Upės korio“ įkūrėjas teigia jau kelis kartus įsitikinęs, kad sėdimųjų vietų pakrantėje poreikis tikrai egzistuoja.

„Vieną dieną specialiai atlikau ekspermentą – per valandą apvažiavau Neries pakrantę nuo Žirmūnų tilto iki Verslo trikampio ir užfiksavau apie 80 žmonių sėdinčių tiesiog ant šlaito betono. Žmonės atrado šią erdvę, bet kad ją išties pamiltų, reikia truputį į ją investuoti ir visiems kartu pagyvinti“, – teigia dizaineris.

Projekto iniciatorius teigia, kad tai ne paskutinės kėdutės, papuošusios krantinę, jo galvoje jau sukasi kitos idėjos, kiekviena su skirtingais tikslais: kūrybinės erdvės kūrimas prie Mindaugo tilto, Lietuvos trispalvė iš kėdučių priešais Gedimino pilį ir emigrantų kėdutės prie Lietuvos Respublikos Seimo.

Nors „Upės korio“ įkūrėjas šias kėdutes finansuoja iš savo lėšų, tačiau prie upės susigrąžnimo gali prisidėti ir privatūs asmenys, ir verslo kompanijos.

Neries pakrantėje jau yra įkurtos įsimylėjelių ir jaunavedžių zonos, taip pat kėdutės puošia zonas prie Mindaugo ir Baltojo tiltų. Iš viso Neries krantinės šlaite jau yra 60 kėdučių.

„Upės korys“ – visuomeninė iniciatyva, kurios tikslas paskatinti miestiečius atrasti viešąją erdvę prie Neries upės išnaudojant ją bendravimui, pasivaikščiojimams ir kūrybinėms iniciatyvoms.

Viadukas priemiestyje kyla keliskart sparčiau nei pačioje judriausioje sostinės gatvėje, nes savivaldybei nesvarbu, kaip jaučiasi vilniečiai.

Šiandien Vilnius kelia asociacijų su sovietmečiu, kai prieš atvykstant kokiam Maskvos ponui į parduotuvių lentynas trumpam prikraudavo prekių ar padažydavo žolę, kad būtų žalesnė. Visas sostinės centras – vieni apkasai ir nesibaigiančios spūstys, nes tuo pat metu remontuojamos visos gatvės. Bet iki liepos 1-osios, kai Lietuva taps ES Tarybos pirmininke, o Vilnius – beveik ES sostine, sulauksiančia milijonų svečių, viskas turi būti baigta.
Tiesa, oficialių delegacijų padaugėję ir dabar, tad europiečiams kyla nemažai klausimų, kokia stichinė nelaimė nusiaubė Vilnių, kad prireikė keisti visus šaligatvius ir asfaltuoti gatves. Juk tuo pat metu vykdomi ir ilgalaikiai kelių projektai. Vienas jų – Geležinio Vilko g. viadukas – eismą bene judriausioje centrinės sostinės dalies gatvėje pagal projektą trikdys maždaug trejus metus. Beje, darbai panašiame objekte miesto pakrašty, regis, bus baigti per kelis mėnesius.
Kas atsakingas už visas šias šaradas?

Pirmąkart remontuoja, o ne lopo
Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža gatvių remonto darbų eiga patenkintas: visai uždarytas eismas vienintelėje Šventaragio g., o kitur remontuojamos gatvės tik mažiau pralaidžios, darbai pradėti laiku, t.y. kai tik buvo įmanoma juos pradėti atėjus vėlavusiam pavasariui, o kad darbai nevėluotų, savivaldybė leido juos vykdančioms bendrovėms dirbti ilgiau – iki 19–20 val. Šiek tiek kebliau dėl Šventaragio g. Senamiestyje rekonstrukcijos, nes čia darbai strigtelėjo dėl archeologinių tyrimų. Meras Artūras Zuokas minėjo, kad čia gali tekti dirbti ir naktimis, bet V.Pauža tikisi, kad gal to neprireiks, o jei prireiktų, būtų dirbama tik tai, kam nereikia triukšmingos technikos.
Tačiau ar gatvių ir šaligatvių danga tokia netvari, kad jų nebuvo galima pakloti pernai arba užpernai? Juk seniai žinojome, kada pirmininkausime ES. Meras keiksnoja ankstesnę Vyriausybę, kurios prašyta papildomų lėšų, bet ji neskyrusi. Dabartinė ES pirmininkavimo proga atriekė 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai), o iš savivaldybės biudžeto planiniam gatvių tvarkymui skirta dar 16 mln. Lt. Žinoma, kyla klausimas: jei atrandame 32 mln. Lt sostinės gatvėms, kodėl jas tvarkome tik prieš svečius iš Briuselio, nors šie atvažiuos ir išvažiuos, o mums važinėti duobėtomis gatvėmis ir vaikščioti išklaipytais šaligatviais teko metų metus.
Tačiau šis proeuropietiškas gatvių remonto šturmas – tik laikini nepatogumai prieš po to būsiantį praktiškai unikalų reiškinį Vilniuje: išasfaltuotas, o ne užlopytas gatves. O štai didieji projektai, visų pirma viaduko Geležinio Vilko g. statybos, spūstyse vilniečius laikys dar ilgai.

Kitur dirbama ir naktį
„Kai kas rytą važiuodamas į darbą įstrigdavau Geležinio Vilko gatvėje (tiesa, dabar nebevažiuoju, darau lankstą), kurioje statomas viadukas, statybvietėje matydavau krapštantis vieną ar du piliečius ir kokį vieną burzgiantį mechanizmą. Teko gyventi Vokietijoje, Švedijoje, bet ten su tokiais nepatogumais žmonės nesusiduria, nes niekas taip neorganizuoja darbų tose gatvėse, kuriose didelis judėjimas“, – sako Automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Egidijus Skrodenis.
Kitose šalyse tokius objektus intensyvaus eismo gatvėse stengiamasi baigti kuo greičiau, todėl dirbama keliomis pamainomis, taip pat ir naktį. „Jei jau nedirba naktį, tai nereikia dirbti ir piko valandomis – patrauktų kelio ženklus ir leistų žmonėms važiuoti. Ką ten – visą žiemą Geležinio Vilko gatvėje buvo duobė ir vien per ją didėjo kamščiai. Kelių direkcija raštu kreipėsi į savivaldybę, kad užlygintų tą duobę ir pakeistų Lietuvos kelių eismo taisyklių neatitinkantį kelio ženklą, kurį buvo pasistačiusi darbus vykdanti Latvijos bendrovė. Bet šis objektas finansuojamas ne Kelių direkcijos ir didesnės įtakos jam padaryti negalime“, – konstatuoja E.Skrodenis.
Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus V.Paužos požiūris į šio viaduko statybos darbus kitoks: „Jei kas pravažiuodamas nemato daug žmonių statybvietėje, tai yra informacija, ištraukta iš konteksto. Jei darbininkas nestovi prie gatvės, dar nereiškia, kad jis nedirba kitoje šio objekto vietoje. O naktimis leidžiama dirbti nebent netriukšmingus darbus, pavyzdžiui, gatvių ženklinimo, priešingu atveju pasipila gyventojų skundai. Kas draudžia? Įstatymai“, – tikina savivaldybės valdininkas.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos vyriausiasis specialistas Valdas Uscila sako nežinąs jokių valstybės teisės aktų, kurie beatodairiškai draustų statybos darbus, ypač minimu atveju, kai arti nėra gyvenamųjų pastatų, nebent pati savivaldybė būtų priėmusi kokių savo taisyklių.
„Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra straipsnis dėl viešosios rimties trikdymo naktį. Jis buvo labiau orientuotas į buitinį triukšmą, pavyzdžiui, per garsiai grojamą muziką ir pan., bet prieš porą metų inicijuotas kodekso pakeitimas ir praplėsta ši savoka, kad negalimi bet kokie veiksmai, galintys trikdyti viešąją rimtį. Triukšmo ribiniai dydžiai taikomi gyvenamuosiuose būstuose ar visuomeninės paskirties – mokyklų, ligoninių pastatuose. Bet jei statybos darbai vyksta ten, kur nėra tokių objektų, tai negali ir trukdyti, todėl nematyčiau pagrindo tokiems darbams stabdyti“, – aiškina V.Uscila.
Galų gale, remiantis Triukšmo valdymo įstatymu ir higienos reikalavimais, griežčiausios triukšmo normos nuo 22 iki 6 val., todėl, tikėtina, ne pačius triukšmingiausius darbus šiuo šviesiausiu metų laiku dar būtų galima dirbti bent jau iki 22 val., kai triukšmo normos nuo dienos laiko skiriasi penkiais decibelais, bet juk tuo metu sumažėja automobilių keliamas triukšmas.
Be to, pasak E.Skrodenio, reikėtų vertinti ir kitus dalykus: vieno kito namo gyventojai prie viaduko statybvietės gali ramiai ilsėtis ir miegoti, bet per tą vietą kasdien pravažiuoja apie 50–60 tūkst. automobilių, o juose sėdi dar daugiau žmonių. „Ir vieni, ir kiti svarbūs, bet reikia nusistatyti prioritetus. Jei gatvė eitų vidury gyvenamojo rajono, sutinku, naktį nereikėtų dirbti, bet juk čia atokiau nuo gyvenamųjų namų“, – mano E.Skrodenis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Nuo liepos 15 d. Vilniaus gyventojai ir svečiai galės naudotis „CycloCity“ dviračių savitarnos sistema, analogiška veikiančiai Paryžiuje, Briuselyje, Dubline ir dar 64 pasaulio miestuose. Tuomet mieste bus įrengtos 24 „CycloCity“ stotelės ir pastatyti 200 dviračių, gavusių „Jacobs 3in1“ vardą. Vilnius bus pirmasis miestas Rytų Europoje, turintis tokią sistemą.

„Į „CycloCity“ įrengimą investuojama 22 mln. litų, didžioji šios sumos dalis skirta jos saugumui ir priežiūrai. Užtat vilniečiai, sumokėję registracijos mokestį, važinėti dviračiais galės iš esmės nemokamai: pirmasis važiavimo tokiu dviračiu pusvalandis nieko nekainuoja“, – sakė „CycloCity“ kūrėjos bendrovės „JCDecaux Lietuva“ generalinė direktorė Žaneta Fomova.

„Jacobs 3in1 dviračiais“ bus galima naudotis iki spalio 15 d., o naujas sezonas prasidės pavasarį – 2014 m. balandžio 15-ąją. Ateinančią vasarą sostinėje jau bus 36 „CycloCity“ stotelės ir važinės 300 šių dviračių. Kiekvienas norintis jais naudotis visą sezoną galės prisijungti prie sistemos savo Vilniečio kortele arba asmenine „CycloCity“ kortele, kurią reikės papildyti 30 litų suma (nuo jos būtų nuskaičiuojamas mokestis už dviračio nuomą).

Šios kortelės bus dalijamos nemokamai prie pirmųjų „CycloCity“ stotelių, jų registracijos mokestis sezonui šiemet sieks 20 litų, o nuo ateinančių metų – 69 litus. Kortelės bus aktyvuojamos internete www.cyclocity.lt. Įsigyti 3 dienų „CycloCity“ bilietą už 10 litų bus galima ir mokant banko kortele.

Kad gyventojai kuo daugiau dalytųsi „Jacobs 3in1 dviračiais“, sukurta tokia kainodaros sistema, kuri skatina važiuoti pusvalandį, o po to dviratį keisti. Kitaip antrasis pusvalandis tuo pačiu dviračiu apmokestinamas 1,5 Lt, trečiasis – 5 Lt, ketvirtasis – 12 Lt tarifu ir t.t. „Kainodara sudaryta taip, kad žmonės neimtų dviračių savaitgaliui ar važiuoti tolimus atstumus. Didžiausią nuotolį tarp „CycloCity“ stotelių – stoties ir „Europos“ prekybos centro – galima nesunkiai numinti per pusvalandį, o dauguma stotelių išdėstytos 300-400 metrų atstumu, tad protingai naudodamiesi gyventojai gali visą sezoną po miestą važinėti tik už registracijos mokestį“, – pridūrė „JCDecaux“ dviračių nuomos sistemos projekto vadovas Darius Jasiukaitis.

Anot jo, miesto dviračių kainodara, priežiūros sistema ir pats dviračio modelis sukurtas atsižvelgiant į ilgametės tarptautinės praktikos metu įgytas žinias. „Apie 600 eurų (2100 Lt) vertės trijų bėgių dviratis paruoštas taip, kad būtų kaip galima saugesnis ir stabilesnis, pritaikytas važiuoti mieste. Dviračiui ir stotelėms naudojami itin tvirti mechanizmai, juo gali važiuoti 1 ne jaunesnis nei 14 m. amžiaus asmuo. Pradėję minti pamatysite, kaip tai patogu“, – kalbėjo D. Jasiukaitis.

Kad miesto gyventojai žinotų, kuriose stotelėse yra dviračių, o kuriose – laisva vieta dviračiui pastatyti, jiems pravers tinklalapis www.cyclocity.lt bei programėlė išmaniajam telefonui „AllBikesNow“, o iškilus klausimų vilniečiai galės bet kada nemokamai skambinti į klientų aptarnavimo skyrių telefonu 8 800 22008. „Jacobs 3in1 dviračiais“ važinėjanti bendruomenė galės burtis ir socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje. „Siekiame, kad visi miesto gyventojai priimtų šiuos dviračius kaip šeimininkai, žinotų, kad jie yra jų privilegija ir nuosavybė“, – pabrėžė Ž. Fomova.

Ji tikisi, kad sistemos įdiegimas padės vilniečiams gyventi sveikiau ir sumažins išmetamųjų dujų kiekį mieste. „JCDecaux“ dviračių sistemos visame pasaulyje padeda sumažinti anglies dvideginio emisiją 14.600 tonų per metus – tiek pat, kiek į atmosferą patektų per 15 „Airbus A380“ lėktuvo skrydžių iš Paryžiaus į Niujorką ir atgal“, – papildė „JCDecaux“ rinkodaros vadovas Albertas Assérafas.

„Jacobs 3in1 dviračių“ atsiradimą mieste inicijavo Vilniaus miesto savivaldybė, paskelbusi miesto reklamos plotų nuomos konkursą. Už sistemos įrengimą ji atleidžia „JCDecaux“ nuo dalies rinkliavų už šiuos plotus ir tokiu būdu investuoja apie 7 mln. litų. Prie projekto prisidėjo ir „Jacobs 3in1“: šis prekės ženklas tapo dviračių mecenatu.

„JCDecaux“ su miesto savivaldybė pasirašė sutartį dėl savitarnos dviračių sistemos 15 metų terminui. Pagal sutartį su miesto savivaldybe „JCDecaux“ buvo įsipareigojusi įrengti sistemą 2014 m. balandžio 15 d., tačiau paankstino dviračių startą iki šių metų vasaros. Dauguma „CycloCity“ stotelių bus įrengtos miesto centre, jų vietas konkurso metu nurodė Vilniaus savivaldybė.

Vilniaus kolegijoje baigiamas projektas „Vilniaus kolegijos kokybės vadybos sistemos tobulinimas“. Įgyvendinant šį projektą parengti kokybės strategijos nuostatai, patobulinti vidiniai kokybės vadybos mechanizmai, sukurtas informacinėmis technologijomis grįstas vidinės studijų kokybės vadybos sistemos rodiklių valdymo įrankis.

Vilniaus kolegijos (VK) Kokybės valdymo skyriaus vedėjas Stasys Bučys pripažįsta, kad dėmesys akademinei kokybei ir nuosekliai įgyvendinamos jos gerinimo priemonės yra strateginio jų kolegijos valdymo sudedamoji dalis, prisidedanti prie kolegijos ateities vizijos įgyvendinimo ir savitos kultūros plėtotės: „Kokybės vadybos sistema VK jau veikia. Šiuo metu optimizuojami procesai, stiprinama jų tarpusavio dermė, orientuojamasi į rezultatais grindžiamą veiklos vertinimą ir tobulinimą. VK siekia, kad studijų kokybė atitiktų tarptautinį lygį ir tenkintų visų suinteresuotųjų poreikius. VK vis aktyviau diegia inovacijas, dalyvauja visuomenės gyvenime, bendradarbiauja su verslo įmonėmis – tampa realiu pažangius pokyčius inicijuojančiu potencialu. Veiksminga vidinės kokybės užtikrinimo sistema tampa informacija ir institucijos vertybėmis grindžiamo strateginio valdymo instrumentu, o veiklos savianalizė ir tobulinimas – įprasta praktika.“
Praėjusių metų pabaigoje VK Elektronikos ir informatikos fakultete vyko visų studijų programų vertinimas. Tarptautiniai ekspertai nustatė, kad vykdomos studijų programos sistemiškai plėtojamos, turi savitų bruožų ir akredituojamos maksimaliam šešerių metų laikotarpiui. Pasak Studijų tarnybos vadovės Ritos Liepuonienės, labai svarbi studijų programų valdymo dalis yra studentų, absolventų ir darbdavių nuomonės bei lūkesčių tyrimai. Grįžtamasis ryšys užtikrina efektyvią studijų programų stebėseną. „Kai atlikome vidinį įvertinimą, labiau įsigilinome į studentų ir dėstytojų lūkesčius. O išklausydami darbdavių nuomones apie jų įmonėse praktiką atliekančių studentų žinias, praktinius įgūdžius ir profesines nuostatas, suprantame, ką reikia keisti studijų programoje, kad ji tenkintų studentų ir darbo rinkos poreikius“, – pabrėžia R.Liepuonienė.

Kokybė – tai ir gera infrastruktūra

Per 2007–2013 m. laikotarpį VK vykdė penkis infrastruktūros modernizavimo projektus, kuriems įgyvendinti panaudota apie 11 mln. Lt. VK direktoriaus pavaduotojas infrastruktūrai Vytautas Lauciūnas įsitikinęs, kad moderni infrastruktūra sudaro prielaidas aukštai studijų kokybei: „Vienas mūsų kolegijos strateginių tikslų – modernios studijų ir taikomųjų mokslų tyrimų infrastruktūros kūrimas bei plėtra. Tai šiuolaikiškos, patogios, ergonomiškos patalpos, moderni aparatūra, laboratorinė, kompiuterinė, programinė įranga.“
Pašnekovas išskiria, kad didžiausia parama – apie 5 mln. Lt – gauta Elektronikos ir informatikos fakulteto infrastruktūrai gerinti. „Buvo atliktas kapitalinis remontas, įsigyta laboratorinės, kompiuterinės, programinės, bazinės auditorinės įrangos, technikos, baldų, – vardija V.Lauciūnas. – Pastatas pritaikytas neįgaliesiems – įrengtas liftas, keltuvų. Taip pat įrengta 120 vietų srautinė amfiteatrinė auditorija su rekuperavimo, įgarsinimo sistema. Įsigyta įrangos telekomunikacijų technologijų, radijo signalų mokomajai, kompiuterių dizaino, fizikos, elektroninių sistemų laboratorijoms, praktinių mokymų centrui – mokomųjų robotų, automatinių maišymo, pilstymo stočių, imituojančių gamybos procesus. Įrengta išmaniųjų įrenginių laboratorija, kurioje įdiegti patys naujausi daugiafunkciai „Apple“ ir planšetiniai kompiuteriai. Šiuo metu sėkmingai vykdome išmaniųjų įrenginių technologijų studijų programą, kuri yra labai populiari. Technologijų srities studijos nėra lengvos studentams ir nėra pigios aukštajai mokyklai, o studijų kokybės siekiame modernizuodami infrastruktūrą.“

Parodų sostinėje tiek, kad tik spėkite suktis. O kulminacija bus pasiekta birželio pabaigoje, kai duris atvers naujas Vytauto Kasiulio dailės muziejus ir meno mugė „Art Vilnius“.

Birželis jau ant nosies. Prieš išvykstant atostogauti į Lietuvos pajūrį, kur žemaičiuojantiems mišrios kilmės vietos gyventojams tapsite lengvai apkerpamomis avimis, būtų ne pro šalį susipažinti su senąja Vakarų Lietuvos istorija – kas žino, gal savo žiniomis sugraudinsite kokią davatkiškiau nusiteikusią pensininkę brangininkę. Nors painioti katalikiško dosnumo su nuomos pajamomis jos paprastai nelinkusios, vis dėlto priminkite, kad Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas, sutvarkę verslo reikalus su kryžiuočiais Žalgirio mūšio lauke, žemaičių krikštu pradėjo rūpintis būtent 1413-aisiais, arba lygiai prieš šešis amžius.
Šis veiklos baras anuo metu buvo smarkiai užleistas, nes Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija anksčiau priklausė, miškuose tūnančių pagonių evangelizacijos ir christianizacijos labui nieko nenuveikė – turėjo kitų neatidėliotinų rūpesčių. Taigi žemaičiai buvo belikę vienintele pagoniška sala Europoje.
1414 m. Konstancos Bažnyčios susirinkime Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras buvo įgalioti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Vyskupijos centru pasirinkti Medininkai (dabartiniai Varniai). O pirmuoju Žemaičių vyskupu 1417 m. spalio 24 d. Trakuose pašventintas Motiejus I, gerai mokėjęs lietuvių kalbą.
Žemaičių krikšto 600-osioms metinėms skirta paroda praėjusią savaitę atidaryta Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale. Joje eksponuojamas vienas ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Pirmą kartą visuomenei rodomi archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Skirtingų laikotarpių krikštyklos atskleidžia žemaičių christianizacijos etapus. Taip pat pirmą kartą rodoma keturiasdešimties Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys. Smalsu apžiūrėti ir aukštųjų dvasininkų insignijas: vyskupų pastoralus, pektoralus, kanauninkų kryžius ir netgi tikrą „Palangos Juzės“ autoriaus Motiejaus Valančiaus žiedą. Žodžiu, net jeigu nepavyktų sugraudinti Palangos močiučių – vis tiek neblogai praleisite laiką.

Teateinie mylimasis į savo sodą

Nesunku numatyti, kad daugiau laiko menams turinčios sostinės močiutės jau kitą savaitę pradės plūsti į Vilniaus paveikslų galeriją, kurioje po dabar vykdomų nuolatinės ekspozicijos pertvarkymų bus imtas eksponuoti iš Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo atkeliaujantis Luko Kranacho vyresniojo paveikslas “Madona su kūdikiu po obelimi”.
Mariją šešiolikto amžiaus vokiečių dailininkas nutapė auksaplaukę, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, šiek tiek primerktomis akimis – atitinkančią ano laikmečio europietišką moters grožio idealą. Melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse, abiem rankom apglėbusi ji laiko kūdikį Jėzų, kuris stovi ant motinos kelių žvelgdamas į paveikslo žiūrovą.
Marija sėdi po obelimi, primenančia rojaus sodą ir pirmųjų žmonių nuodėmę. Tai viduramžius siekiančio Marijos tapatinimo su „Giesmių giesmės“ sužadėtine aidas: „Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių.“ Jėzus vienoje rankoje laiko obuolį, kitoje – duonos kriaukšlelę, simbolizuojančią Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu gyvenimo duona. Išties, kas ateina pas mane, nealks.“
O kairėje regima panorama su miškingais slėniais, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais yra būdingi Dunojaus mokyklos peizažų bruožai, pasikartojantys daugelyje L.Kranacho vyresniojo kūrinių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šios savaitės antroje pusėje Vilniuje jau 41-ą kartą vyks folkloro atlaidai – tarptautinis festivalis „Skamba skamba kankliai“. Kadangi šiemet vyksta Sereikiškių parko rekonstrukcija, renginiai persikels į kitas erdves. Ketvirtadienį festivalis prasidės Teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį daug renginių numatyta V.Kudirkos aikštėje ir Vilniaus senamiesčio gatvėse (Stiklių, Žydų, Gaono, Universiteto), taip pat kiemuose ir skveruose. Po keletą renginių planuojama surengti ir Radvilų rūmų muziejaus salėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje bei Vilniaus rotušėje. O Gedimino prospekte vyks tautodailininkų darbų mugė.

Nuo liepos 1-osios Vilniuje iš esmės keičiasi prieš 30 metų sukurta viešojo transporto sistema. Tai reiškia, kad sostinėje nebeliks maždaug pusės visų dabar esančių stotelių, keisis nuo seno įprasti maršrutai, o kai kurie jų bus visai panaikinti. Dėl to gatvėse išnyks beveik 60 troleibusų, o autobusų padaugės keliomis dešimtimis.
Tiesa, Vilniaus viešojo transporto optimizavimo darbo grupės vadovas Kastytis Lubys pabrėžia, kad šalia pagrindinių autobusų maršrutų atsiras šeši greitieji, kuriais 5–6 min. intervalu važiuosiantys greitieji autobusai keleivius veš pagrindinėmis kryptimis: Stotis–Santariškės, Santariškės–Laisvės prospektas–Stotis, Fabijoniškės–Centras–oro uostas, Pilaitė–Saulėtekis, Pašilaičiai–Saulėtekis ir Naujoji Vilnia–Centras.
Vis dėlto daugiausiai nepasitenkinimo Vilniaus miesto gyventojams kelia ne vasarą laukianti painiava, o tai, kad miesto gatvėse nebeliks dabar kursuojančių privačių bendrovių maršrutų.
Kol kas nežinia, ar miesto taryba susitars leisti skelbti konkursus privatiems vežėjams, kurie aptarnautų privežamuosius maršrutus ir vežtų keleivius iš priemiesčių iki greitųjų autobusų. Kol tokio sprendimo nėra, kai kurie vilniečiai jau skaičiuoja, kad jų kelionė iš namų į darbą, anksčiau užtrukdavusi pusvalandį, gali pailgėti antra tiek. Nors miesto valdžia įsitikinusi, kad naujoji sistema ne tik sumažins miesto biudžeto išlaidas, bet ir suteiks daugiau komforto gyventojams.
Priminsime, kad šiandien „Vilniaus viešasis transportas“ turi 111 mln. Lt skolų, o iš šiuo metu Vilniuje esančių 96 autobusų ir troleibusų maršrutų 90 proc. yra nuostolingi. Skaičiuojama, kad optimizavus Vilniaus viešojo transporto sistemą kasmet bus sutaupoma apie 10 mln. Lt. Bet tai tik planai, o tikrovė Lietuvoje iš jų dažnai mėgsta pasišaipyti.

Kitą pirmadienį Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta VšĮ “Savanorių centras” pristatys projektą “Dovana Vilniui”. Daugybę idėjų, kaip miestelėnai galėtų prisidėti prie savo sostinės gražinimo, pateikė ir savaitraščio “Veidas” komanda.

Dalį šių idėjų kaip tik ir įgyvendins paramos sostinei projektą administruojantys savivaldybės viešosios įstaigos darbuotojai. Apie Vakarų Europoje itin populiarias akcijas miestelėnams prisidėti prie savo miestų tvarkymo kalbamės su Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku.

- Miestiečių kultūra prisidėti prie savo gyvenamojo miesto gražinimo labai stipri britiškos tradicijos šalyse, JAV. Bene geriausiai esu susipažinęs su Filadelfijoje (JAV) vykdomais analogiškais projektais. Įdomu tai, kad ten itin aktyviai prisideda ir paprasti miestelėnai ir ypač verslo asociacijos. Verslininkai per asocijuotas struktūras susitaria, kokį jie rinks papildomą nekilnojamojo turto mokestį (šalia miesto valdžios nustatyto oficialaus šio mokesčio tarifo). Papildomi mokesčiai yra mokami į specialų fondą. Į šį fondą lėšas miestų puošybai perveda ir savivaldybė. Tokie specialūs fondai, turintys atskiras tarybas, valdo dešimtis milijonų dolerių siekiančius biudžetus. Iš šių pinigų daroma tai, kas, verslo nuomone, yra būtina padaryti, pirmiausia, centrinėse miestų dalyse. Tarkime, stiprinamas saugumas, statomi įvairūs paminklai, mažoji gatvės architektūra, skiriamos lėšos papildomam gatvių valymui ir pan. Tokiu būdu verslas pakelia savo turimo ar parduodamo nekilnojamojo turto vertę ir iš taip gauna papildomos naudos. Tai įprasta praktika įvairiose JAV valstijose.
Tokią iniciatyvą prieš keletą metų bandžiau įgyvendinti ir Vilniuje: siekiau sutelkti Gedimino prospekte dirbančius verslininkus, nes dažnas jų tik skundžiasi, kaip čia blogai, kaip sunkiai einasi verslas, mažai klientų. Verslininkams siūliau vienytis ir sukooperavus dalį lėšų (kita tiek, kiek jie būtų surinkę, būtų prisidėjusi savivaldybė) kviečiau organizuoti bendrus renginius, koncertus, taip reklamuotis ir pritraukti į Gedimino prospektą lankytojų. Deja, man nei tuomet, nei dabar nepavyko išjudinti prospekto verslininkų. Tuo tarpu jie ir toliau skundžiasi, kad viskas blogai ir dėl savo nesėkmių kaltina valdžią.
Beje, grįžtant prie užsienio šalių praktikos, šitokių iniciatyvų dažniausiai imasi viešbučius vienijančios asociacijos. Jos pačios sutaria rinkti “pagalvės mokestį”, bet ne dėl to, kad šito reikalauja miestas, o, kad turėtų pinigų reklamai. Tiksliau jie, kartu su savivaldybe, įsteigia fondus ir iš tų pinigų organizuoja didelius, įdomius koncertus. O tai garantuoja viešbučių ir turizmo verslui papildomus turistų srautus, taigi, papildomas pajamas. Deja, kai šitai apie 2005 m. pasiūliau mūsų viešbučių ir restoranų asociacijai, šito nepavyko padaryti.
VEIDAS: Kuo skirsis kitą savaitę startuosiantis projektas nuo tų, kuriuos anksčiau siūlydavote ir, kurie baigėsi nekaip?
A.Z.: Šis projektas gerokai didesnės apimties ir skirtas pačiam įvairiausiam miestiečių sluoksniui: tiek paprastiems vilniečiams, neturintiems itin daug pajamų, tiek pavienėms verslo įmonėms, tiek asocijuotoms verslo struktūroms. Kitą pirmadienį interneto svetainėje vilnius.lt pristatysime rubriką “Dovana Vilniui”. Joje bus pateikta apie šimtas skirtingų paketų, idėjų, kur, kaip ir kokiomis sumomis galima prisidėti prie savo miesto puošybos. Tarkime, vienas idėjų paketas – galimybė tvarkyti viešąsias erdves: įrengti gėlynus, želdynus; antras, susijęs su sporto aikštelių įrengimų; trečias – įvairios kitos iniciatyvos, tarkime, apšvietimo stulpų ar poilsio suolelių ir pan. Kiekvienas miestietis ar verslo įmonė, prisidėjusi prie miesto puošybos sulauks viešos padėkos – ant dovanos bus įrašyti jų vardai. Bendrovės, prisidėdamos prie šio projekto, galės parodyti tikrąją savo socialinę atsakomybę ir rūpinimąsi aplinka, gerove. Privatiems asmenims tai galimybė parodyti, ką jie patys gali padaryti savo mylimam miestui, o įmonėms – yra puiki marketingo forma: ne vienadienėmis nuolaidų akcijomis, o ilgalaikėmis socialinėmis akcijomis parodyti savo atsakomybę. Miestelėnai tikrai įvertins įmonių pasodintus parkas, sutvartkytus fontanus, o įamžinta padėka yra ilgalaikis gero įvaizdžio formavimas.
Štai, šiuo metu yra rekonstruojamas Bernardinų sodas, anksčiau vadintas Sereikiškių parku, ir visi, kas nori ir gali prisidėti prie jo puošybos, galės paaukoti lėšų suoliukams sode įrenti. Ant kiekvieno suoliuko bus įamžintos mecenatų pavardės. Be to, esame suprojektavę apie dešimt viešųjų erdvių, skverų apželdinimo projektų miegamuosiuose mikrorajonuose. Padaryti gerų darbų miestui bus galima tiek prie Neries miesto centre, tiek Vingio, Lazdynų parkuose, kad tik būtų norinčiųjų. O visi dokumentai jau parengti, belieka tik įgyvendinti.
Beje, išgirdusi apie šį mūsų projektą, viena pirmųjų atsiliepė bendrovė “Čili”. Ji panūdo įrengti krepšinio aikšteles. Mainais, ji paprašė, kad ant kiekvieno krepšinio stovo lentos būtų bendrovės logotipas.
O štai, bendrovė “Barclays” parengė projektą ir siūlosi prisidėti tvarkant Neries krantinę tarp Žvėryno ir Konstitucjos prospekto. Čia suprojektuotos įrengti poilsio zonos tiek šios bendrovės darbuotojams, tiek miestiečiams. Savivaldybė įsipareigoja privesti iki šios vietos komunikacijas, o vėliau perimti įrengtų poilsio zonų priežiūrą. Jei bendrovė nepakeis sprendimo, manau, jau šią vasarą šį idėja bus įgyvendinta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo 2010 m. į vertybinių popierių biržą “NASDAQ OMX Vilnius” atėjo tik viena įmonė – “Linas Agro Group”, o joje neliko net penkių: bankrutavusių “Snoro” ir Ūkio bankų, taip pat įmonių “ALT investicijos”, “Pamprojektas”, “Lifosa”. Netrukus pasitrauks dar viena – Kanados įmonės įsigytas “Sanitas”.
Sulig kiekviena pasitraukiančia įmone Vilniaus birža vis menksta, o naujų įmonių neateina. Vienintelis judėjimas, kurio šiemet tikimasi, – „Grigiškių“ SPO antrinio viešo akcijų platinimo.
Investicinio banko “Finasta” finansų makleris Domas Klimavičius šiemet nesitiki pamatyti naujų IPO, tačiau nenustebtų, jeigu daugiau įmonių nuspręstų pasitraukti: apie tai, kad veikla biržoje netenkina, yra pareiškęs “Aprangos” savininkas Darius Mockus, aktyviai įmonės akcijas supirkinėjo “Teo LT” savininkai, o reorganizuojamos “Invaldos” kotiruojamas kapitalas sumažės perpus, nes įmonė skeliama pusiau ir vienos jos dalies nebeliks biržos sąraše.
Beje, net pusė iš biržos sąraše esančių įmonių apskritai nesulaukia investuotojų susidomėjimo. “Iš 33 įmonių, esančių biržoje, yra tik apie penkiolika, kurių akcijomis aktyviai prekiaujama. Puse įmonių nesidomima, nes jos nenori dalytis pelnu su investuotojais, nepateikia pakankamai informacijos, kad investuotojas galėtų suprasti, kokia įmonės strategija, planai”, – aiškina D.Klimavičius.
“NASDAQ OMX Vilnius” valdybos pirmininko pavaduotojas Saulius Malinauskas tvirtina, kad dėl finansų krizės bendrovės pristabdė savo atėjimą į biržą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose rinkose: pagal PWC atliktą “IPO Wach Europe” tyrimą, 2012 m. Europoje IPO sumažėjo beveik 40 proc., palyginti su 2011 m. (2011 m. įvyko 430, o 2012 m. – 263 IPO).
“Be efektyvios, skaidrios biržos, bendrovėms, kurios svarsto atėjimą į biržą, labai svarbu, kad rinkoje veiktų stiprūs investuotojai. Pvz., Lenkijoje, Švedijoje numatyta, kad pensijų fondai tam tikrą dalį turto investuotų savo šalyse. O Lietuvoje II pakopos pensijų fondai iš savo beveik 5 mlrd. Lt turto į šalies bendroves teinvestuoja keletą milijonų Lt. Labai didelė paskata augti šalies kapitalo rinkai būtų, jei Vyriausybė apsispręstų atvesti į biržą kai kurias valstybines įmones ir gerokai padidinti biržoje jau esančių bendrovių laisvų akcijų skaičių. Pvz., jei Vyriausybė parduotų bent 15–20 proc. “Lesto” ir „Lietuvos energijos“ akcijų, tai pritrauktų apie 380 mln. Lt lėšų dabartinėmis akcijų kainomis”, – kaip paskatinti prekybą, svarsto S.Malinauskas.