Ketvirtadienį Vilniuje bus minima Vilniaus ir Varšuvos miestų 15 metų bendradarbiavimo sukaktis. Šiai progai paminėti 14 val. „Vartų“ galerijoje atidaroma šiuolaikinio Lenkijos meno paroda „Varšuva: diena po…“ , pristatanti dvylika kaimyninės šalies sostinės menininkų. 16 val. Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre duris atvers paroda „Autentiškas žydas iš Kanaano žemės“. O 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje koncertuos lenkų pianistas Tadeuszas Domanowskis, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos viešnia iš Varšuvos Monika Wolinska.

Lygiai prieš 90 metų, 1923 m. kovo 23-iąją, Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencija be jokio rimto teisinio pagrindo Vilnių ir Vilniaus kraštą paskelbė Lenkijos valstybės dalimi. Tačiau Lietuva šio sprendimo niekada nepripažino.

Daugelis žmonių, net pakankamai išsilavinusių, yra įsitikinę, kad istorija turi rūpėti tik specialistams – istorikams, nes praeitis neturi nieko bendro su šių dienų problemomis. Deja, tai labai klaidinga nuomonė: juk ir sudėtingas mūsų sostinės likimas XX amžiuje, ir Lietuvos bei Lenkijos santykių problemos jau šiais laikais tą neginčijamai patvirtina.
Todėl ši Lietuvai skaudi sukaktis yra nebloga proga prisiminti istoriją ir pažvelgti į šį bei vėlesnius įvykius tarptautinės teisės požiūriu. Bet ar tai šiandieną dar įdomu, aktualu?
Iš tiesų turime 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų pasirašytą abiejų valstybių draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurioje patvirtinta, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkų istorikai pabrėžia, kad jokia rimta jų valstybės politinė jėga nepretenduoja į Vilnių ir Vilniją.
Kita vertus, ir šių dienų Lenkijoje vis dar leidžiamos knygos, rimtos mokslinės monografijos bei puošnūs fotoalbumai, kuriuose Baltarusija, Ukraina ir ypač Lietuva vadinamos viso labo tik didžiosios Lenkijos pakraščiais – kresais, o kaimynų televizija skelbia: daugelis lenkų mano, kad Vilnius ir Lvovas turi priklausyti Lenkijai. O visuomenės nuomonė – didelis dalykas, į ją negali numoti ranka ir valdžios žmonės.
Tai gal iš tiesų Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai tada 1923-iaisiais buvo teisūs, o gal teisūs ir kai kurie Lietuvos lenkų veikėjai, skelbiantys, kad Vilniuje lietuvių niekada anksčiau nebuvo ir dabar mes čia gyvename neteisėtai? Ir todėl vieną gražią dieną turėtume apsispręsti: integruotis į jų bendruomenę, tai yra tapti lenkais, arba išsikraustyti.

Lietuva tada nepasidavė

Čia svarbu įsidėmėti, kad Ambasadorių konferencijos sprendimo Lietuvos valdžia nesutiko pripažinti, šios pozicijos tvirtai laikėsi visą tarpukarį, o tai iš dalies ir padėjo mums atgauti Vilnių. Mūsų Vyriausybė rėmėsi ne tik istorija, vieninga savo piliečių parama, bet ir tarptautinės teisės normomis.
“Veidas” jau rašė (ketvirtame šių metų numeryje), kad Vilnių kadaise įkūrė lietuviai, o lenkų jame pagausėjo gerokai vėliau nei kitų tautų atstovų – slavų, žydų ar vokiečių. Pagaliau net ir po Liublino unijos (1579 m.) sulenkėję mūsų didikai, bajorai vis dėlto nelaikė savęs nei lenkais, nei Lenkijos karalystės žmonėmis ir kiekviena proga gynė LDK savarankiškumą. Vilniaus kraštas (iki 1920 m.) niekada nepriklausė Lenkijai ir net nesiribojo su ja – juk buvo atskirtas Gardino krašto, taip pat ne lenkų gyvenamo.
Žinoma, tai tolimesnė praeitis, bet ir XX amžiaus pradžioje, kuriantis tautinėms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai buvo ne kartą patvirtinta tarptautiniais dokumentais. 1919 m. gruodžio 8 d. Aukščiausioji sąjungininkų taryba nustatė laikinąją Lenkijos rytų sieną pagal vadinamąją Kerzono liniją, taip priskiriant Vilnių Lietuvai, ir 1920 m. liepos 10 d. įpareigojo Lenkiją, kuri tuo metu buvo užėmusi Vilnių, grąžinti jį Lietuvai.
Netrukus, liepos 12 d., Vilniaus kraštas teisėta Lietuvos valstybės dalimi buvo pripažintas Lietuvos ir Rusijos sutartimi, o tai, tarptautinės teisės specialistų nuomone, buvo pats svarbiausias argumentas: „Rusija, kuriai iki to momento priklausė suverenitetas Vilniaus teritorijai, jo atsisakė Lietuvos naudai.“ 1920 m. rugsėjį Tautų Sąjungos Taryba savo rekomendacija patvirtino Kerzono liniją rytine Lenkijos siena, o Lenkija šią rekomendaciją priėmė.
Pagaliau 1920 m. spalio 7 d., Tautų Sąjungai reikalaujant ir jos atstovams dalyvaujant, Suvalkuose po Lietuvos ir Lenkijos derybų buvo pasirašyta sutartis, kurioje nubrėžta demarkacinė linija tarp šių valstybių Vilnių paliko Lietuvai, be to, abi šalys atsisakė toliau naudoti karinę jėgą tarpusavio ginčams spręsti. Todėl autoritetingų Vakarų teisininkų nuomone, „nuo Suvalkų sutarties pasirašymo momento tiek Rusijos, tiek Santarvės valstybių bei Lenkijos atžvilgiu Lietuva, faktiškai turėdama Vilnių, įgijo teisinį suverenitetą Vilniaus kraštui“. Tad kaip po visų šių sutarčių galėjo atsirasti toks neteisėtas ir nelogiškas 1923 m. kovo 23-iosios sprendimas?
Taip įvyko iš dalies dėl to, kad praėjus vos kelioms valandoms po iškilmingo Suvalkų sutarties pasirašymo J.Pilsudskio įsakymu maištininku apsimetusio gen. L.Želigovskio vadovaujami lenkų kariuomenės daliniai įsiveržė į Vilnių ir čia įkūrė marionetinę valstybėlę – Vidurio Lietuvą (Litwa Srodkowa). Reikšmės turėjo ir antras įvykis: 1922 m. vasario 20 d. susirinkęs šios tariamos valstybės Seimas priėmė nutarimą prijungti Vilniją prie Lenkijos.
Pagal tarptautinę teisę nė vienas šių įvykių negalėjo būti pagrindu Vilniaus kraštui nuo Lietuvos atplėšti ir okupacijai įteisinti. Dar senovės romėnų teisėje galiojo principas, kurį visos civilizuotas tautos pripažįsta ir mūsų laikais: teisės pažeidimas nesuteikia teisės. Todėl Vilniaus užgrobimas sulaužius Suvalkų sutartį Lenkijai negalėjo sukurti jokių teisių į Vilnių – tą pabrėžia daugelis užsienio ir mūsų tarptautinės teisės specialistų, tarp jų ir prof. Vilenas Vadapalas. Be to, Tarptautinė konferencija Vašingtone jau gana seniai paskelbė, kad jokie teritoriniai pasikeitimai nebus teisėti, jeigu jie įvykdyti užkariaujant ar grasinant karu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 690 metų, 1323 m. sausio 25 dieną, mūsų sostinė pirmą kartą paminėta rašytiniuose istorijos šaltiniuose, o tai pagal tradiciją ženklina jos įkūrimo datą.

Būtent 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, besivadinęs Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karaliumi, Žemgalijos valdovu ir kunigaikščiu, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems, gerbiamiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando miestų reikalų valdytojams, tarėjams bei piliečiams ir bet kokios padėties amatininkams nusiuntė savo pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą. Savo laiškuose jis pakvietė įvairių šalių pirklius, amatininkus, gydytojus ir žemdirbius, taip pat riterius atvykti ir įsikurti jo valdomoje valstybėje, žadėdamas jiems kuo geriausias gyvenimo ir darbo sąlygas. O baigdamas tą raštą pabrėžė: „Duota mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais švento Povilo atsivertimo dienoje.“

Ar nesuklydo kunigaikštis Gediminas?
Šiandieną, žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, geografinė mūsų sostinės padėtis jame atrodo keistoka ir gana nepatogi: nuo jos iki Baltarusijos sienos vos 17 km. Kita charakteringa aplinkybė: sostinės apylinkėse, gretimuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, mūsų tautiečių gyvena nedaug – tad gal vieta sostinei iš tiesų buvo pasirinkta netinkama?
Šis klausimas ypač aktualus mums buvo XX a. pirmoje pusėje, bet iš dalies ir dabar toks yra. Mat kaimyninėse šalyse niekada netrūko ir netrūksta tikrų ir tariamų istorikų, atkakliai tvirtinančių, kad Vilnija – nuo seno baltarusių ar lenkų žemė, kad lietuvių čia niekados nėra buvę. O ir pats Gediminas tikriausiai baltarusis, nes jis – baltarusių žemių vienytojas, vienas iš šimto garsiausių Baltarusijos istorijos asmenybių, kaip ir Mindaugas, Jogaila, Vytautas ar Švitrigaila…
Bet labiausiai čia nuo seno aktyvūs kaimynai lenkai, galbūt todėl, kad jų pozicijos, argumentai kur kas silpnesni – bent jau vertinant istoriniu požiūriu. Savo pretenzijoms į Vilniją pagrįsti jie yra sukūrę net ne vieną pseudoteoriją, o labiausiai paplitusi – apie lenkų belaisvius. Neva XIII–XIV a. lietuvių kariai paėmė į nelaisvę daugybę lenkų, kurie liko Vilniaus krašte, čia jų palikuonys, per šimtmečius gerokai pagausėję, gyvena ir dabar.
Tačiau istorijoje minimas ne vienas atvejis, kai tie belaisviai grįždavo į tėvynę. Pavyzdžiui, 1325 m. kunigaikštis Gediminas sudarė sąjungą, nukreiptą prieš kryžiuočius, su Lenkijos karaliumi Vladislavu Lokietka, o kad ji būtų tvirtesnė, išleido už jo sūnaus Kazimiero savo dukterį Aldoną, kuri iškeliavo į Lenkiją net su 24 tūkstančiais ta proga paleistų lenkų belaisvių.
Progų grįžti namo belaisviams buvo ir daugiau, pavyzdžiui, kunigaikščio Jogailos vedybos su Jadvyga 1385 m., ir pan. Todėl jų palikuonių versijos nepalaikė net dauguma lenkų istorikų, kalbininkų, tarp kurių ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, tarpukariu, 1934–1935 m., tyrinėjusi Vilniaus apylinkių gyventojų kilmę ir tautinę sudėtį: jeigu lenkų, senovėje užklydusių į LDK, ir buvo, tai jie, svetimoje aplinkoje gyvendami, seniai asimiliavosi, nutautėjo.

Vilnius buvo išimtis
Labai gaila, bet mes nežinome, kas buvo kunigaikščio Gedimino tėvai ir seneliai, nedaug geriau pasisekė ir karaliui Mindaugui: kad iš tikrųjų egzistavo ir Lietuvą valdė jo tėvas narsus kunigaikštis Ringaudas (ar Rimgaudas?), daugelis mūsų istorikų nenori tikėti. Bet mes ir vieną, ir kitą, o juo labiau Kęstutį ar Vytautą, laikėme ir visada laikysime saviškiais, lietuviais. Juo labiau kad ir archeologų nuomone, visa dabartinė Lietuva, Vilniaus kraštas ir net teritorijos iki Polocko ar Minsko nuo seno buvo gyvenamos baltų ar lietuvių. Archeologų žodžiais, vietos gyventojų laidojimo būdas, atrastos aprangos liekanos, papuošalai, įrankiai, ginklai, radiniai nesiskiria ir jų nebūtų galima priskirti kitam etnosui. Negana to, prof. Algirdo Gudavičiaus nuomone, „šių dienų Rytų Lietuva, ypač jos vidurinė ir iš dalies pietinė dalis, buvo lietuvių genties, išplitusios didesnėje šių dienų Lietuvos teritorijos dalyje, lopšys“.
Tą patį tvirtina ir daugelis kitų autorių, pavyzdžiui: „Šalčininkų kraštas priklauso teritorijai, kurios gyventojus jau XI a. metraščiai vadino lietuviais. Tarp Nemuno (nuo Merkio žiočių), Neries, Širvintos, Vilnios žemupio ir Merkio baseine gyveno gentis, kurios pavadinimas vėliau davė vardą valstybei ir tautai“ (Algirdas Buchaveckas). Arba: „Vilnius nuo žiliausios senovės buvo tirštai gyvenamoje srityje, kuri istorinių laikų pradžioje vadinama Lietuva. Čia buvo Lietuvos valstybės lopšys ir branduolys“ (Adolfas Šapoka). Ta proga ne pro šalį prisiminti, kad iki pat XIX a. pabaigos net nebuvo vartojamas Aukštaitijos pavadinimas, o kalbėta ir rašyta – Lietuva, nes Žemaitija buvo lyg ir visai kitas kraštas. Pavyzdžiui, katalikiškas laikraštis, leistas Tilžėje 1889–1896 m., vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.
Pagaliau apie neabejotiną šio krašto lietuviškumą praeityje kalba ir jo vietovardžiai, hidronimai – pačiame Vilniuje ir toli į Rytus nuo jo. Todėl priekaištauti Gediminui, kad LDK sostinę jis įkūrė netinkamoje vietoje, būtų naivu. Jis buvo išmintingas valdovas, puikus strategas, didžiulės Gediminaičių dinastijos pradininkas, o jo sostinei pasirinkta vieta XIV a. buvo patogi dėl daugelio priežasčių.
Pilį ir miestą, pastatytą Neries ir Vilnios santakoje, kuo toliau nuo Prūsijos, nuo Marienburgo, buvo patogiau ginti nuo nekviestų svečių, nes pavojingiausi tais laikais buvo kryžiuočiai: jie ne kartą kėsinosi į Gedimino sostinę, bet visada nesėkmingai. Antra vertus, ties Vilniumi tada kryžiavosi svarbūs prekybos keliai, jungę svarbiausius Rytų Europos prekybos židinius, todėl svetimšaliams pirkliams miestą pasiekti buvo nesunku.
Tiesa, žymiu prekybos centru Vilnius tapo ne iš karto – XIII–XIV a. labiau garsėjo Kaunas ir Polockas. Tačiau Lietuvos didieji kunigaikščiai daug nuveikė ugdydami sostinę, suteikė visokių lengvatų jos pirkliams. Jau XV a. Vilnius pralenkė Kauną pagal prekybos apimtis ir tapo pagrindiniu Lietuvos prekybos centru, o XVII a. jo prekybos laivynas buvo dvigubai didesnis nei Kauno.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vasario mėnesį leidykla „Alma littera“ išleis jo knygą „Vilko valanda“, tapsiančia steampunk stiliaus romanų pradininke Lietuvoje. Pirmųjų kritikų teigimu, televizijoje įgytą patirtį sudominti žiūrovą Andrius Tapinas sugebėjo perkelti ir į knygos puslapius.
Knyga „Vilko valanda“ yra atsakymų virtinė į klausimus, kas būtų buvę, jeigu Universiteto alchemikų atradimas būtų aukštyn kojom apvertęs Europos gyvenimą, o Vilnius būtų ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir praėjusio amžiaus pradžioje tapęs Laisvuoju Miestu – progreso, mokslo ir mistikos centru.
Gan naujas steampunk žanras pasirinktas neatsitiktinai – jo dėka Andrius Tapinas kviečia sugrįžti į 1905-ųjų metų Vilnių, tačiau istorinę medžiagą praturtina ir fantastikos elementais.
„Su skaitytoju žaisime intelektualų žaidimą – jis galės nuspręsti, kiek romanas „Vilko valanda“ yra istoriškai tikslus. Pavyzdžiui, Vilnius knygoje yra kitoks – išdidus, laisvas, fantastinėmis mašinomis sujungtas su visa Europa ir, žinoma, turintis šiurpių paslapčių. Knygoje yra veikėjų, kurie – visiški mano vaizduotės dariniai. Yra istorinių asmenybių, kurios atsidūrusios šiame romane elgiasi kitaip, negu esame įpratę skaityti istorijos vadovėliuose. Galiausiai, akylas skaitytojas ras ir faktiškai nepadailintų veikėjų“, – pasakoja Andrius Tapinas.
Valandų valandos praleistos archyvuose vartant anglų, rusų ir lietuvių kalba parašytus metraščius bei senas autoriaus fantastinės literatūros pomėgis kviečia pasinerti į nutrūktgalvišką Lietuvos sostinę Vilnių, svarstant, koks jis galėjo būti, jeigu įvykiai būtų susiklostę visai kitaip. Autoriaus teigimu, šiame romane jis nėra savanaudiškas – paliekama vietos ir skaitytojo fantazijai bei erudicijai.
Vis dėlto romanas nėra skirtas vien istorijos ar fantastikos mėgėjams. Pasak A. Tapino, knyga puikiai įsikurtų namuose tų, kurie įpratę prie greito gyvenimo ritmo, turi mažai laiko ir prisėdę prie knygos tikisi nenuobodžiauti.
„Tikslas būtų pasiektas, jei skaitytojas, įsijautęs į mano knygą, akis nuo paskutinio puslapio pakeltų tik švintant“, – sako Andrius Tapinas, pridurdamas, kad knygą reikėtų pasiūlyti ir skaitymą užmiršusiems vaikams, dienas leidžiantiems kompiuterinių žaidimų pasaulyje.
„Vilko valandos“ skaitytojų laukia ir dar vienas netikėtumas – pirmą kartą Lietuvoje knygos puslapiuose bus galima rasti komiksus.

Sausio 13 d. Valstybinis choras „Vilnius“ išvyksta į Punską (Lenkija) kur kartu su Punsko lietuvių bendruomėne paminės Laisvės gynėjų dieną.

Punskas – nedidelis miestelis Lenkijos šiaurės rytų dalyje, kur susiduria dvi valstybės ir dviejų tautybių atstovai.

Punske nuo 1956 m. veikia Lietuvių kultūros namai, kuriuose įvairaus amžiaus žmonės renkasi tam, kad puoselėtų lietuvių kultūros paveldą, tautiškumą ir bendruomeniškumą.

Valstybinis choras „Vilnius“ džiaugiasi galėdamas prisidėti prie šios gražios Punsko lietuvių misijos ir Laisvės gynėjų dienos proga padovanoti koncertą, kuriame skambės gražiausios Laimio Vilkončiaus dainos atliekamos: solistės Laimos Česlauskaitės choro bei paties kompozitoriaus.

Juk Sausio 13 – osios įvykiai tai ne tik faktas istorijos vadovėlyje, tai išgyvenimai ir patirtys kuomet vieninga Lietuvos šeima visuose pasaulio kampeliuose gyveno laisvės dvasia ir viltimi jog Lietuvai pavyks apginti savo kraštą ir kalbą. Tik tokios akimirkos kaip ši labiausiai suvienija.

v
Kas privers vilniečius ir sostinės svečius per šventinius šalčius iškišti nosis į lauką? Į veiksmą įtraukiančios pramogos tiesiogine šių žodžių prasme. Virtęs tikru žiemos pasakų miestu, snieguose paskendęs Vilnius pateiks daugybę stebuklingų staigmenų.

Nuo gruodžio 25 d. sekant kalėdinių pramogų žemėlapiu ir vaikštanti išpuoštomis centrinėmis gatvėmis nuotykiai lauks ir vaikų, ir suaugusių. Rotušės aikštėje bus galima pasimėgauti gardžiausiais skanėstais ir jų aromatais, pamatyti inovatyvių projekcijų ir modernių šviesos instaliacijų, tiesiogiai pabendrauti su Kalėdų Seneliu, įsitaisiusiu Katedros bokšte.
„Lietuvos sostinė kasmet stengiasi nustebinti kalėdiniais renginiais ir ypatingomis atrakcijomis tiek miestiečius, tiek Vilniaus svečius. Džiaugiamės, kad šventinių renginių organizatoriams nepritrūksta originalių idėjų, kurios padeda pritraukti daug sostinės lankytojų, sulaukia užsieniečių dėmesio ir skatina gyventojų keliones net šaltuoju metų laiku “, – sakė Valstybinio turizmo departamento vadovė Raimonda Balnienė.
V. Kudirkos aikštėje pasitelkę interaktyvią projekciją – Kalėdų televizorių, Vilnių sveikins ir visus praeivius prie šių sveikinimų prisijungti kvies skirtingų pasakų herojai. Vakare išpuoštu Gedimino prospektu pasiekus Katedros aikštę bus galima pabendrauti su rezidenciją Katedros varpinės bokšte įsirengusiu Kalėdų Seneliu. Šis pasaulyje analogų neturintis moderniausiomis technologijomis sukurtas Kalėdų Senelis šventiniu laikotarpiu lauks visų, norinčių pasikalbėti, pasidalinti svajonėmis ir norais greta didžiausios kalėdinės eglutės Baltijos šalyse.
„Daugybė šių metų Vilniaus renginių – interaktyvūs, kviečiantys žmones prisijungti ir leidžiantys tiesiogiai pajusti šventinę nuotaiką, – sakė šventinių renginių sostinėje koordinatorė Vilma Balčiūnienė. – Kuriant programą orientuotasi į įvairaus amžiaus ir pomėgių žmones – stengtasi šventes įdomias padaryti visiems.“
Pakeliui link Rotušės aikštės Sirvydo skverelyje išdygs milžiniškų formų spalvingų ledinukų miškelis. Praeiti pro šalį neleis įspūdingos šviesos instaliacijos ir jų saldūs kvapai. Pastarieji vilios ir į Rotušės aikštėje įsikūrusį jaukų, įvairiais gardėsiais prekiaujantį Kalėdų miestelį. Jame bus galima pasmaguriauti tradicinių lietuviškų kepinių, šokolado, tradicinės lietuviškos virtuvės gaminių, įvairių gurmaniškų saldumynų, karštų gėrimų ir kitų skanumynų.
Pavargę vaikštinėti miestiečiai ir Vilniaus svečiai iki pat sausio 13 d. gali sėstis į elfų vairuojamą Kalėdų traukinuką ir apžiūrėti sostinės centrą patogiai keliaudami. Pernai didžiulio populiarumo sulaukęs traukinukas kasdien pajuda nuo Rotušės aikštės ir apsukęs ratą Pilies gatve, Gedimino prospektu pro Seimą grįžta atgal į centrinę aikštę. Pakeliui keleiviai galės išlipti pasirinktose stotelėse.

Šiandien požiūris į paveldą ir architektūrines vertybes yra pernelyg atsainus ir turbūt nepasikeis taip greitai, kaip norėtume.

Kultūrinis sąmoningumas yra savotiškai įgimtas jausmas, o jei ne įgimtas, tai įgyjamas tik nuolat jį ugdant ir puoselėjant nuo pat vaikystės. Taip mano Gražina Drėmaitė – aukščiausios kategorijos restauratorė, paminklosaugininkė, Lietuvos valstybinės paveldo komisijos pirmininkė ir visuomenės veikėja.

„Vaikai nuo mažens turi žinoti, kad seniausi šeimoje esantys daiktai turi būti gerbiami ir saugomi. Tai gali būti prosenelės skara ar austas rankšluostis, paveikslas, o gal kraičio skrynia, tačiau vaikui turi būti paaiškinta, kad tai – brangi relikvija. Vėliau kultūrinis ugdymas turi būti perkeltas į darželį bei mokyklą. Vaikus reikia sudominti, o tai galima daryti vedant pamokas netradicinėje vietoje, pavyzdžiui, istorijos pamokas tiktų vesti muziejuose, pilyse ar kitose reikšmingose istorinėse vietose, per dailės pamokas vaikams galima pateikti užduočių nupiešti gražiausią senamiesčio namą ar bažnyčią. Tai žadintų tam tikrą vaikų susidomėjimą, o kartu ir kultūrinį sąmoningumą, kurį jie puikiai įsisavintų jau būdami suaugę bei galėtų perduoti savo vaikams.“ – idėjų, kaip ugdyti kultūrinį sąmoningumą pažeria paveldosaugininkė.

Daugelis turbūt pasakytų, kad pagrindinis paveldo priešas yra laikas, tačiau Gražina Drėmaitė sako, kad yra kiek kitaip, nes šiandien daugiausia žalos paveldui padaro verslas, kitaip tariant, žmonių veikla.

„Retai kuris nors verslininkas turi pakankamai vidinės kultūros ir suvokimo, kas yra paveldas. Dažnam atrodo, kad jeigu kavinės sienoje įmontuojami trys akmenys – tai jau paveldas. Vadinasi, kažkokiu aspektu žmonės supranta, kad paveldas yra gerai, tačiau nesiima restauruoti senų pastatų ar atkurti autentiškų interjerų todėl, kad tai yra dešimt kartų brangiau, nei nugriauti ir pastatyti viską iš naujo. Daugelis autentiškų pastatų ir paveldo objektų stovi gerose teritorijose, o tai yra labai paranku verslui vystytis, nes jo sėkmė dažnai priklauso nuo vietos.“ – susidariusią situaciją aptaria Lietuvos valstybinės paveldo komisijos pirmininkė.

Turbūt ne veltui Gražina yra atsidėjusi paveldosaugininkės darbui, nes jos tėvas, Vladas Drėma, skaudžiau nei kas kitas reagavo į paveldo nykimą ir naikinimą. Jis buvo Lietuvos dailės istorikas, pedagogas, muziejininkas, tapytojas ir grafikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo tyrėjas ir puoselėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Vladas Drėma daug laiko ir jėgų paskyrė Vilniaus miesto architektūrai ir paveldui saugoti, įamžinti ir atgaivinti. Tačiau tokio Vilniaus vaizdo, kokį jis bandė atkurti iš istorinių šaltinių, jau seniai nebėra. Gražina sako, kad kartais tyliai pasidžiaugia, jog jos tėvas nebemato visų dabar Vilniuje įvykusių pokyčių, nes jie V.Drėmai būtų be galo skaudūs. Kalbėdama apie tėvą paveldosaugininkė pabrėžia, kad jį galima apibūdininti ne tik kaip menotyrininką: „Menotyra, istorija ir architektūra – viskas labai susiję“.

Per savo gyvenimą V.Drėma parengė įvairių leidinių, tarp jų tokias svarbias knygas apie Vilniaus architektūros šedevrus, kaip „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais“, „Vilniaus namai archyvų fonduose“, „Šv. Jono bažnyčia“ ir „Vilniaus bažnyčios“. Nemažai leidinių išėjo jau po autoriaus mirties. Tačiau viena iš svarbiausių V.Drėmos knygų buvo 1991 m. išleistas monumentalus veikalas „Dingęs Vilnius“.

Po pirmojo knygos leidimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų leidykla „Versus aureus“ perleidžia šį legendinį Vlado Drėmos veikalą. Knygos pristatymas numatomas vasario mėnesį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje, o planuojamas tiražas – 2 tūkst. egzempliorių.

„Dingęs Vilnius“ įamžina neįkainojamą Vilniaus istoriją bei dar nelaimių nepaliesto ir nenuniokoto miesto vaizdą. Knygoje galima rasti smulkių ir išsamių pilių teritorijų, Lietuvos didikų rezidencijų, siaurų senamiesčio gatvelių aprašymų, taip pat įvairių brėžinių, piešinių, net sąskaitų. Gražina Drėmaitė pabrėžia, kad knygoje beveik nėra fotografijų, nes dingęs Vilnius knygoje atsispindi įvairiuose jos tėvo surastuose planuose, tapyboje, graviūrose, kurios visos naujam leidimui buvo iš naujo fotografuojamos. Iš viso į leidinį pateko 634 sumaniai V.Drėmos parinktos istorinės iliustracijos, kartu su išsamiais autoriaus aprašymais atskleidžiančios laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus.

Gražina atskleidžia, kokių savybių reikia turėti žmogui, kad visą savo gyvenimą paskirtum istorijos, architektūros ir meno tyrimams, atidžiam archyvų naršymui, o galiausiai visos tos medžiagos sisteminimui bei leidinių rengimui.

„Mano tėvas buvo labai kruopštus žmogus, gilinosi į esmę – nebuvo paviršutiniškas. Nesvarbu, ką užsibrėždavo daryti ar kokią užduotį gaudavo, visada buvo reiklus sau ir sąžiningas prieš save. V.Drėma jautė tuštumą Lietuvos moksle, jautė pareigą papasakoti tai, kas buvo anksčiau, todėl į savo darbą labai gilinosi ir stengėsi realizuoti visus sumanymus.“

G.Drėmaitė pasakoja, kad visą savo laisvą laiką, kuris likdavo po dėstymo valandų ar darbo muziejuje, tėvas praleisdavo archyvuose bei bibliotekose. Ten ištisas dienas skaitydavo įvairius, senosiomis rusų, lenkų, lotynų kalbomis parašytus dokumentus bei po truputį rinkdavo ir kaupdavo reikiamą medžiagą.

Nepaisant milžiniško darbo, knyga „Dingęs Vilnius“ visgi buvo parengta, tačiau jos išleisti nepavyko ilgus metus. Gražina šypsosi ir sako, kad knygos istorija galėtų būti verta romano.

„Kai knyga buvo parengta, Vlado Drėmos draugai ragino greičiau ją išleisti. Tačiau „Vagos“ leidykla atsisakė leisti knygą, nes joje buvo patalpinta per daug bažnyčių, o to tuometinė valdžia netoleravo, todėl visas jas būtų reikėję pašalinti. Su šia sąlyga tėvas kategoriškai nesutiko. Po ilgų metų leidykla vis tik sutiko leisti knygą su bažnyčių iliustracijomis, tačiau pareikalavo nukirpti visus jose esančius kryžius. V.Drėma vėl nesutiko. Po to knyga nebejudinama leidykloje išgulėjo net iki 1990 metų. Tuomet „Vaga“ pakvietė grafiką Rimtautą Gibavičių sumaketuoti leidinį ir pagaliau nusprendė knygą spausdinti geroje Vengrijoje esančioje spaustuvėje. Tačiau pasikeitusi Vengrijos valdžia atsisakė išleisti „Dingusį Vilnių“. Tada R.Gibavičius knygą nuvežė į Dresdeną, nes šis miestas garsėjo labai vertingais meno leidiniais. Tačiau tais metais susivienijusi Vokietija taip pat atsisakė išleisti veikalą. Atrodė, kad paskutinė išetis – nuvežti knygą į Maskvą. Bet kai knyga buvo atiduota spausdinti, Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir tai vėl tapo kliūtimi išleisti veikalą. Tuomet tai atrodė kaip užburta nesėkmių grandinė. Paskutinė likusi viltis buvo kaimyninė Baltarusija. Minskas mielai sutiko išspausdinti R.Gibavičiaus atvežtą knygą, tačiau perspėjo, kad juodos viršelio medžiagos, kokia vaizduojama makete, jie neturi, todėl knyga bus išleista su raudonu viršeliu. Visa ši knygos kelionė truko ilgus 22 metus.“ –„Dingusio Vilniaus“ istoriją pasakoja Gražina Drėmaitė.

Paveldosaugininkė prisimena, kad jos tėvui knygos išleidimas buvo be galo netikėtas įvykis, kuris sukėlė stiprių išgyvenimų bangą.

„1991 m. R.Gibavičius atvežė pirmą atspausdintą knygos „Dingęs Vilnius“ egzempliorių tada jau sunkiai sergančiam V.Drėmai. Mano tėvui ant kelių padėta knyga sukėlė stiprų emocinį šoką, nes tai buvo jau palaidota jo svajonė, kuri galiausiai buvo įgyvendinta. Dėl tokio netikėto psichologinio sukrėtimo V.Drėma maždaug savaitei apako ir tik atgavęs regėjimą galėjo įvertinti pagaliau išėjusį leidinį.“ – neįtikėtiną įvykį prisimena Gražina.

Šiandien „Dingęs Vilnius“ yra tapęs bibliografine retenybe, nes paskutiniu metu antikvariatuose knygos kaina pakilo net iki 500 lt. Šio leidinio ieško ne tik architektai, paminklosaugininkai ar dailininkai, tačiau ir vidinės kultūros nestokojantys piliečiai, Vilniaus mylėtojai. Tai reiškia, kad šios knygos pakartotinis leidimas yra ilgai lauktas įvykis tiek dailės ir kultūros istorikų sluoksniuose, tiek ir Vilniaus miestą branginančių ir jo istoriją vertinančių gyventojų tarpe. Gražina Drėmaitė sako, kad knyga sukaupusi ir tam tikrą emocinį krūvį.

„Greičiausiai ta knygos kančia turi ypatingą aurą ir sukuria papildomą, pinigais neišmatuojamą knygos vertę“ – sako G.Drėmaitė.

Šis monumentalus leidinys aktyviai naudojamas aukštųjų mokslo įstaigų bibliotekose, todėl jų turimi egzemplioriai jau yra smarkiai nušiurę arba suplyšę. Tai viena iš priežasčių, kodėl šių metų pradžioje Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė parodė iniciatyvą knygą perleisti. Gražina Drėmaitė teigia, kad ta idėja atrodė sunkiai įgyvendinama, nes kadaise R.Gibavičiaus ranka darytas maketas „Vagos“ leidykloje nebuvo išlikęs ir sunku pasakyti, kur jis šiandien galėtų būti.

Tačiau situaciją lengvino tai, kad didžioji dalis knygoje esančių iliustracijų buvo saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita nemaža jų dalis laikoma Lietuvos dailės muziejuje, kurio direktorius Romas Budrys taip pat sutiko prisidėti prie pakartotinio knygos leidimo. Likusios trūkstamos iliustracijos buvo surastos ne Lietuvoje. Šią gražią iniciatyvą įgyvendinti buvo patikėta „Versus aureus“ leidyklos direktoriui Artūrui Mickevičiui, kuris, būdamas istorikas, puikiai suprato šios knygos vertę. V.Drėmos tekstas išliko autentiškas, tačiau leidyklai pavyko patikslinti kai kurių paveikslų metrikas: datas, inventoriaus numerius, pavadinimus.

Gražina Drėmaitė sakosi jau sulaukianti ir įvairių skambučių iš žmonių prašančių patvirtinti, jog knyga tikrai bus pakartotinai išleista.

„Žinoma, aš esu labai patenkinta. Man malonu, kad „Dingęs Vilnius“ yra perleidžiamas ir vėl gyvuos. Atrodo, kad tokiu būdu gyvuos ir mano tėvo atminimas.“ – džiaugiasi paveldosaugininkė.

Aušra Rakštelytė

Daugeliui Vilniaus senamiestis asocijuojasi su praeities didybe, atsispindinčia išlikusioje įvairių epochų architektūroje, taip pat – su romantiškais pasivaikščiojimais klaidžiomis gatvelėmis… Tačiau yra dar vienas istorinis faktas, leidžiantis pažvelgti į mūsų sostinę per žmogiškųjų instinktų prizmę – Vilniuje iki pat sovietinės okupacijos legaliai gyvavusią prostituciją.

Su šia tema galima susipažinti pramogų agentūros „Vaiduokliai“ organzuojamoje ekskursijoje „Nuodėmių miestas“. Vienintelė sąlyga – ekskursijos dalyviai turi būti sulaukę pilnametystės.

„Išdrįsome prabilti apie tai, kas daugeliui yra tabu, bei parodyti Vilnių ne tik karališką ir didingą, bet ir nuodėmingą, – teigia pramogų agentūros „Vaiduokliai“ vadovė Vaida Šulniūtė. – Kiekviena sostinės senamiesčio detalė pasakoja apie ne vieną amžių čia virusį gyvenimą, kadaise gyvenusius kunigaikščius, bajorus, carus ar sukrečiančius dvidešimtojo amžiaus neramumus, tačiau bene vienas labiausiai intriguojančių – seniausios pasaulyje profesijos – prostitucijos – klestėjimas amžių tėkmėje“.

Dviejų valandų trukmės ekskursijos metu, jos dalyviai, vaikščiodami po įvairias Vilniaus senamiesčio gatveles, skersgatvius, turės unikalią galimybę išgirsti apie Vilniuje buvusį Raudonųjų žibintų kvartalą, kuriame knibždėte knibždėjo laisvo elgesio merginų, sužinoti šokiruojančių faktų, kiek jos uždirbdavo, kaip gyveno ir kas jas globojo.

V. Šulniūtė pastebi, kad tikrai retas žino, jog pačioje Vilniaus širdyje stūgsantys prabangūs pastatai anuomet it musę prie medaus viliojo jaunus studentus ir neištikimus vyrus, tarp kurių buvo net didikų bei aukštų valstybės pareigūnų. „Juk iš dainos žodžių neišmesi – tokios žmonių ydos kaip gašlumas ar nepadorumas taip pat yra istorijos dalis, o ar pakito dorovės samprata nuo senojo iki mūsų laikų Vilniaus – tesprendžia „Nuodėmių miete“ apsilankiusieji“,– sako ji.

UAB „Vaiduokliai“– pramogų agentūra, veikianti nuo 2005 m. ir teikianti paslaugas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Rygoje. Agentūra organizuoja orientacinius žaidimus, pažintines ir pramogines ekskursijas, įvairius žygius žmonių grupėms ir organizacijoms.

Vilnius, Ryga, Talinas ir Varšuva – keturios sostinės, bent kartą deklaravusios norą tapti regiono finansų, turizmo, verslo ir žmonių gerovės centru. Tačiau šiose lenktynėse Baltijos šalių sostinės labai stipriai atsilieka nuo Varšuvos.

Kažkada patraukliai skambėjusi Vilniui klijuota Šiaurės Atėnų etiketė dabar nebeatrodo tokia viliojanti: nors Lietuvos sostinės padėtis nėra tokia dramatiška kaip Atėnų, tačiau miestas, vadintas regiono kultūros židiniu ir svajojęs tapti pirmaujančia regiono sostine, šiuo metu ambicijas jau gerokai susimažinęs. Dabar Vilniui tenka dar labiau stengtis nei anksčiau, kad išvengtų autsaiderio vardo netgi konkurencinėje kovoje su Ryga ir Talinu, ką jau kalbėti apie kažkada vytą ir nepavytą Varšuvą, nuo kurios atsilikome kartais, o kalbant dar tiesiau – atsidūrėme skirtingose lygose.
“Vilnius, Ryga, Talinas ir Varšuva – tarpusavyje nepaprastai skirtingos sostinės. Jose skiriasi ne tik atmosfera, bet ir objektyviai vertinama gyvenimo kokybė bei subjektyvus žmonių pasitenkinimas ja”, – tvirtina šiose keturiose sostinėse veikiančios tyrimų bendrovės “Dive Group” Lietuvos padalinio generalinė direktorė Jurgita Adomaitytė-Šimavičienė. Jos teigimu, šiuos skirtumus išryškina daugybė bendrovės atliekamų tyrimų, kuriais bandoma įvertinti sostinių pažangą vienoje ar kitoje srityje. Ir daugeliu atvejų Varšuva yra nepralenkiama, o neretai net nepavejama.
Kita vertus, Varšuvos rungtynes su Baltijos šalių sostinėmis galima palyginti su penkiakove: nors galutinėje lentelėje daugiausiai taškų pelno Varšuva, kai kuriose rungtyse sužibėti pavyksta ir Vilniui, Talinui ar Rygai.
Tad “Veidas” imasi nelengvos užduoties – išnagrinėti, kurioje iš keturių regiono sostinių gyventi, turistauti, užsiimti verslu ar pramogauti yra geriausia ir patogiausia.

Vilnius – infrastruktūros autsaideris

Viena svarbiausių priežasčių, lemiančių keturių sostinių galimybes, yra jų geografinė ir demografinė padėtis, neatsiejama ir nuo infrastruktūros. Vilniuje ši padėtis nepalankiausia. Juk ir Talinas, ir Ryga yra patys svarbiausi šalies miestai, kuriuose koncentruojasi ir dauguma gyventojų, ir daug verslo įmonių, ir didžiuma kultūros bei pramogų įstaigų ar projektų. Pavyzdžiui, Taline gyvena trečdalis visų Estijos gyventojų, Rygoje susitelkę beveik pusė visų šalies gyventojų. O štai Vilniuje gyvena vos 18 proc. Lietuvos gyventojų, daugiau mažiau tolygiai išsisklaidžiusių po visą šalį.
Valstybės požiūriu tai galbūt ir pranašumas, tačiau kai kalbama apie sostinės ekonomiką, tokia Vilniaus padėtis nėra pati geriausia: didelę dalį Vilniaus potencialo nugvelbia kiti du didžiausi šalies miestai Kaunas bei Klaipėda. Pirmasis geba pritraukti didelę dalį užsienio investuotojų dėl čia veikiančios laisvosios ekonominės zonos (LEZ), antrasis – dar ir dėl jūrų uosto.
“Sostinė, kuri kartu yra dar ir jūrų uostas, – neabejotinas ekonominis pranašumas”, – pabrėžia VGTU Urbanistikos katedros prof. habil. dr. Jurgis Vanagas.
Jo žodžiais, pagal Baltijos jūros regiono miestų rangavimą, kurį atliko tarptautinė organizacija VASAB (Vision and Strategies Around the Baltic Sea), į aukščiausią Europos miestų (European City) kategoriją patenka beveik vien tik sostinės – jūrų uostai. “Kad uostų reikšmė milžiniška, liudija ir antroji, žemesnė, Baltijos miestų (Baltic City) grupė: čia tarp 20-ies miestų net 19 yra jūrų uostai. Tiesa, čia įtrauktas ir Vilnius – vienintelis “sausas” miestas, tačiau Talinas ir Ryga jį gerokai lenkia”, – teigia profesorius.
Beje, kaip tik šiemet Talinas parodė, kaip sėkmingai išnaudoti jūrų uostą ir sukurti nemažai pridėtinės vertės sostinei: pritraukus garsios pasaulyje belgų bendrovės “Katoen Natie” investicijų, sieksiančių 30 mln. eurų, liepą buvo pradėtas statyti didžiausias Estijoje logistikos centras. Tai bus 65 tūkst. kv. m ploto logistikos centras, o kartu su juo atsiras ir nauja infrastruktūra bei pramonės parkai, suteiksiantys Talinui, kaip sostinei, naujų konkurencingumo pranašumų, palyginti su gerokai pasyvesne Ryga ir uosto neturinčiu Vilniumi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sostinės koncertų salėje „Piano.lt“ prasideda jubiliejinis šiuolaikinio džiazo festivalis „Vilnius Jazz“.

Su festivaliu „Vilnius Jazz“ užaugo (o ir pražilti spėjo) ištisa džiazomanų karta. Mano kukliuose prisiminimuose jis iki šiol dera su gelsvų ir rausvų lapų kupetom ant rudeniško Tauro kalno ir kolonų apsuptyje fojė šurmuliuojančių draugų sambūriu. Ir, žinoma, Dariaus Užkuraičio balsu, kviečiančiu visus atgal į salę.
Kviesti ilgai nereikėdavo, jei atlikėjas tarp sostinės džiazomanų turėjo autoritetą. Ir atvirkščiai: jei muzika kartais nepateisindavo vilčių, klausytojai nuoseklia srovele pamažu „ištekėdavo“ atgal prie kolonų. Ten patrypčiojęs su taure rankoje galėdavai nugirsti, kad tuoj koncertuosiantis tamsiaodis trimito dievas pažadėjo organizatoriams nutraukti savo pasirodymą iškart, vos pastebės salėje spragtelint pirmąją fotoblykstę, kuri neva galinti pavogti jo sielą. Ir dar daugybę įdomiausių dalykų.
Taip Antano Gusčio dėka mes, žali džiazo jaunikliai, nuo 1987-ųjų kasmet užsiaugindavome po vieną kitą muzikinės erudicijos plunksnelę. Dabar gera proga už tai padėkoti, nes „Vilnius Jazz“ švenčia savo 25-erių metų jubiliejų. Ir švenčia audringai, pasikvietęs trijų žemynų – Europos, JAV ir Japonijos džiazo atstovų.

Iš tolimų žemių

Iš Niujorko sulauksime kompozitoriaus kontrabosininko Michaelo Formaneko vadovaujamo kvarteto. Nors gyvuoja tik nuo 2008-ųjų, šis kvartetas, pasak paties M.Formaneko, „laimingas atvejis, kai skirtybės puikiai dera tarpusavyje“. Individualus braižas kvarteto grandams netrukdo persiimti kolektyvinėmis idėjomis. 2010-aisiais išleistą albumą „The Rub and Spare Change“ žurnalas „Down Beat Magazine“ įvertino penkiomis žvaigždutėmis, kiti leidiniai įtraukė į metų geriausiųjų sąrašus. Šį rugsėjį kvartetas išleido antrą kompaktinį diską „Small Places“, o spalį leidosi į savo antrąsias gastroles Europoje, kurių dalimi taps ir „Vilnius Jazz“.
Iš Japonijos atvyksta net dvi grupės – sekstetas „Fuwa Works“, kuriam vadovauja taip pat kontrabosininkas Daisuke Fuwa, ir aktorių Makigami Koichi ir Mitos Freemano įkurta „Hikashu“. „Hikashu“, ir pradžių dainavusi roką, vėliau išplėtė savo diapazoną iki avangardo su japonų tradicinės muzikos interpretacijomis. M.Koichi – ryškiausias Japonijoje tuvių gerklinio dainavimo meistras, stebinantis publiką egzotišku vokalu ir ekspresija. Šis menininkas yra ir avangardinio džiazo festivalio „Jazz Art Sengawa“ Tokijuje pagrindinis kuratorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Spalio 6 d. Vilniuje, Ūkio banko teatro arenoje, vyksianti idėjų konferencija „TEDxVilnius“ žada nustebinti kaip niekad stipria programa. Šiųmetės konferencijos tema – „Hungry For Action“ („Išalkę veiksmo“). Organizatoriai džiaugiasi, kad į sostinę atvyks ne vienas pasauliniu mastu savo mokslo ir technologijų atradimais išgarsėjęs svečias. Konferencijoje dalyvaus tokie pranešėjai, kaip Niujorke gyvenantis lietuvis iliustratorius Rimvydas Bartkus (Ray Bartkus), 50 litų banknoto autorius, kuriantis viršelius „The New York Times“, „Newsweek“ ir kitiems leidiniams, žymus JAV biologas, genomo tyrinėtojas Andrew Hesselis, IT ekspertas, buvęs „Walt Dysney“ verslo seminarų padalinio vadovas Jimas Poisantas ir kt.

Spalio 1-oji – Pasaulinė muzikos diena, kurią šalies muzikų bendruomenė Vilniaus centre paminės įvairiais kultūriniais renginiais. Vilniaus rotušės aikštę sudrebins pučiamųjų orkestrai, rotušės salėje nuaidės „Didysis jaunųjų muzikų paradas“, o Žemaitės skvere organizuojamos koncerto-akcijos metu vilniečiams bus dalijamas jau 81-ąjį gimtadienį minintis žurnalas „Muzikos barai“.
Spalio 1-ąją Pasauline muzikos diena dar 1975 m. paskelbė UNESCO organizacija. Nuo tada šią dieną įvairiose pasaulio šalyje organizuojami geriausių muzikantų pasirodymai, rengiamos spalvingos kultūrinės akcijos.
Lietuvoje ši diena minima drauge su muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ gimtadieniu, kuriam šiemet sukanka jau 81-eri (pradėtas leisti 1931 m.). Ta proga Vilniaus centrą nuspręsta pagyvinti nemokamais koncertais ir kultūriniais renginiais.
Muzikų diena prasidės nuo šv. Mišių, kurios už šalies muzikantų bendruomenę 12 val. bus laikomos Šv. Jokūbo bažnyčioje. Nuo 15 val. šventinių renginių sūkuryje atsidurs ir kiti vilniečiai – Gedimino prospekte esančiame Žemaitės skvere praeivius kvies akcija-koncertas „Neskubėk po darbo į namus“. Skambant muzikai, renginio metu bus dalijami „Muzikos barų“ žurnalai, su praeiviais bendraus leidinio autoriai.
18 val. Vilniaus rotušės aikštėje įvyks pučiamųjų orkestrų pasirodymas, miestiečiai turės progą išvysti žygiuojantį ir grojantį Lietuvos kariuomenės orkestrą.
19 val. vilniečiai laukiami Vilniaus rotušės salėje. Čia prasidės svarbiausias dienos renginys – „Didysis jaunųjų muzikų paradas“, kurio metu bus galima išgirsti koncertuojančius  jaunuosius talentus – Lietuvos muzikos mokyklų moksleivius bei jauniausius Lietuvos muzikų sąjungos narius. Koncerte pasirodys ir pagrindinės šalies muzikų kalvės – M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Ateities žvaigždės koncertuos įvairiausiais instrumentais, bus atliekama skirtingų epochų ir žanrų muzika – nuo Wolfgango Amadeus Mozarto iki Broniaus Kutavičiaus kūrinių.
Pasaulinės muzikos dienos renginius sostinėje organizuoja Lietuvos muzikų sąjunga. Rėmėjai – Lietuvos kultūros rėmimo fondas bei Sauliaus Karoso paramos ir labdaros fondas.