Vasaros gastrolių metu „išmaišę“ visą Europą, režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliai sugrįžta į Vilnių. Šią savaitę vilniečiai ir miesto svečiai turės galimybę pamatyti tris režisieriaus darbus: Williamo Shakespeare`o „Hamletą“, „Mirandą“, statytą pagal pastarojo dramaturgo dramą „Audra“, bei Maksimo Gorkio „Dugne“.
„Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau. Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką, – apie „Hamletą“ kalba pats režisierius O. Koršunovas. Spektaklyje vaidina aktoriai Tomas Žaibus, Nelė Savičenko, Giedrius Savickas, Darius Meškauskas, Julius Žalakevičius, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Jonas Verseckas, Rasa Samuolytė ir Vaidotas Martinaitis. Publika šį esamąjį laiką galės išgyventi kartu su aktoriais rugsėjo 27 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
„Mirandos“ kūrybinė grupė, ką tik grįžusi iš gastrolių Jaroslavlyje, kur tradiciškai buvo sutikta itin šiltai, jau penktadienį lauks žiūrovų Vilniuje. Tai jautrus spektaklis, liečiantis dažnam mūsų vis dar nepatogias ir skaudamas temas. Spektaklyje vaidina aktoriai Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė. „Kiekviena negyvenama sala būdavo pilna gyvenimo, nes tose tremties zonose buvo disidentiškai bandoma išsaugoti savo dvasinį gyvenimą, – teigia O. Koršunovas. Į dvasinio gyvenimo „Miranda“ kviečia rugsėjo 28 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
Dar artimesnei akistatai žiūrovus kviečia spektaklio „Dugne“ aktoriai: Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Julius Žalakevičius, Darius Meškauskas, Jonas Verseckas, Tomas Žaibus, Giedrius Savickas, Nelė Savičenko ir Rytis Saladžius. „Čia mes išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira, – mintimis apie idėją susodinti aktorius ir žiūrovus akis į akį dalinasi O. Koršunovas. Artimiausias teatrinio atvirumo seansas „Dugne“ žiūrovų laukia rugsėjo 30 dieną, 19 valandą, OKT Studijoje (Ašmenos g. 8).
Spektaklių bilietus platina „Tiketa“.

Jau praėjo beveik mėnuo, kai Vilniaus viešajame transporte turėtų veikti elektroninio bilieto sistema, tačiau ji vis dar stringa. Vilniečio kortelių neįmanoma nei įsigyti, nei papildyti. Vilniečiai turėtų apsišarvuoti kantrybe, mat sistema sklandžiai neveiks dar porą mėnesių ar net ilgiau.

Trečia savaitė prie sostinės spaudos kioskų driekiasi kelių dešimčių žmonių eilės. Po pusantros valandos ar ilgiau vilniečiai laukia, kad galėtų įsigyti elektroninį bilietą – Vilniečio kortelę ar ją papildyti norima pinigų suma. Tačiau dažnai atstovėjus eilę paaiškėja, kad kortelių nebeliko arba sistema stringa ir jų negalima papildyti.
Štai Angelė Mažeikienė praėjusią savaitę eilėse po valandą mindžikavo net prie trijų „Lietuvos spaudos“ kioskų, esančių Vilniaus centre, tačiau senojo elektroninio bilieto į Vilniečio kortelę taip ir nepasikeitė. Tad moteris priversta pirkti vienkartinius bilietėlius, o tai kasdien važinėjant visuomeniniu transportu kainuoja kelis kartus brangiau nei mėnesinis bilietas. „Kioskuose dirbančios pardavėjos negali pasakyti, nei kada turės Vilniečio kortelių, nei kada galės jas papildyti. Tad žmonės ir laukia po kelias valandas, keiksnodami tiek Vilniaus merą, tiek specialistus, kurie niekaip nesutvarko sistemos“, – pasakoja A.Mažeikienė.
Tūkstančiai vilniečių piktinasi ne tik naujaisiais elektroniniais bilietais, bet ir automobilių stovėjimo automatų sistema, kuri esant didesnei apkrovai taip pat užlūžta (ją valdo ta pati įmonė, kuri atsakinga ir už naująją bilietų sistemą Vilniuje). Štai rugsėjo 3-iąją švenčiant Mokslo ir žinių šventę daugelis automatų pinigus prarydavo, o kvito, kad už automobilio stovėjimą sumokėta, neišspausdindavo. Nebuvo įmanoma prisiskambinti ir telefonu, norint pranešti, kad automatai neveikia. Vilniuje dažniausiai neveikia ir vadinamoji žalioji juosta, kai užsidegus žaliam šviesoforo signalui be sustojimo galima nuvažiuoti tam tikrą atstumą.
Dėl tokių vilniečiams ir miesto svečiams nuolat kylančių nepatogumų atsakomybę turėtų prisiimti bei sprendimų ieškoti sostinės savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“. Tačiau jos direktorius Gintas Bliuvas teisinasi arba tuo, kad sistemos sudėtingos, todėl ne taip paprasta jas įdiegti, arba kad trūksta pinigų. Ir vis žada, kad jau po kelių dienų nebus nesklandumų dėl elektroninių bilietų, kad jau netrukus bus atnaujinti seni stovėjimo automatai, prasidės naujų požeminių automobilių stovėjimo aikštelių statybos. Tačiau tokie projektai, įstrigę po ketverius ar net aštuonerius metus, niekaip nepajuda iš mirties taško.

Prisidengiant naująja sistema, pabranginti bilietai

Beje, elektroninis bilietas vienkartinius talonėlius Vilniuje turėjo pakeisti dar 2009 m., tačiau vis kildavo problemų, nors šiam projektui finansuoti išleista beveik 13 mln. Lt. Gal ir būtų galima patikėti Vilniaus savivaldybės atstovų, atsakingų už elektroninio bilieto įdiegimą viešajame transporte, žodžiais, kad tai itin sudėtinga sistema, tad reikia laiko viskam tinkamai parengti, jeigu ne puikus Kauno pavyzdys. Laikinojoje sostinėje jau prieš septynerius metus buvo įdiegtas elektroninis bilietas, o šią vasarą visiškai atsisakyta popierinių bilietų, ir jokių nesklandumų nekilo. Be to, tas pats elektroninis bilietas veikia ne tik Kauno, bet ir Druskininkų bei Klaipėdos viešajame transporte. Prie šios bendros sistemos turėjo prisijungti ir Vilnius, tačiau kol to sulauksime, bus išleistas dar ne vienas milijonas litų sistemai tobulinti, derinti ir pan.
Nors akivaizdu, kad Vilniuje perėjimas prie elektroninių bilietų patyrė fiasko, sostinės meras Artūras Zuokas net ir taip reikalams susiklosčius jaučiasi nuveikęs puikų darbą. Giriasi sugebėjęs išjudinti ir net baigti ne vienus metus merdėjusį projektą, o tai, kad elektroninių bilietų sistemoje – visiškas chaosas, jam atrodo ne taip ir svarbu. (…)

Žiemą strigs dar ir skaitytuvai viešajame transporte

Nors tiek už projektą atsakingi specialistai, tiek A.Zuoko oponentai pripažįsta, kad buvo gerokai paskubėta paleisti sistemą, jos iki galo neparengus, vis dėlto skuba to tikrai negalima pavadinti. Juk serveriai perkami ir įrengiami, įranga autobusuose bei troleibusuose, taip pat spaudos kioskuose montuojama ir tarpusavyje buvo, tiksliau, turėjo būti, derinama net septynerius metus, o laiko vis tiek pritrūko.
V.Urbonavičiaus žiniomis, taip nutiko todėl, kad buvo užsimota pirkti pačią brangiausią ir sudėtingiausią sistemą. „Kaune pasirinkta kur kas paprastesnė sistema, todėl ir problemų nekilo. Beje, ta pati įmonė, kuri įdiegė elektroninį bilietą Kauno viešajame transporte, norėjo projektą įgyvendinti ir sostinėje, tačiau specialistų, jau turinčių patirties, buvo atsisakyta ir darbai perduoti bendrovei „Urbico“. Deja, buvo parinkti netinkami serveriai, įranga, įdiegta autobusuose bei troleibusuose ir kioskuose, nesusijungia. Galbūt iki metų pabaigos ir pavyks sistemą sustyguoti“, – svarsto V.Urbonavičius.
Bendrovės „Lietuvos spauda“, platinančios Vilniečio korteles, elektroninių produktų grupės vadovas Nerijus Orvidas pastebi, kad ne vienus metus diegiant sistemą buvo padaryta daug klaidų, todėl baigiamiesiems darbams reikėjo mažiausiai aštuonių savaičių, o buvo nuspręsta viską baigti vos per pusantros. „Tai viena priežasčių, kodėl nuolat trūkinėja kioskuose įrengtų terminalų ryšys su serveriu, jis nesugeba apdoroti didelio kiekio informacijos. Vieną dieną įranga veikia, o kitą jau gali neveikti. Tad sunku prognozuoti, kada sistema veiks sklandžiai“, – sako N.Orvidas. (…)

Meras „Susisiekimo paslaugų“ direktoriaus klaidų nepastebi

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys socialdemokratas Juras Požela palaida bala vadina ne tik šiandieninę elektroninio bilieto, bet ir mokėjimo už automobilių stovėjimą sistemą. „Tiek vienai, tiek kitai sistemai įdiegti išleisti milijonai, tačiau rezultatų nėra. Užuot septynerius metus kišus pinigus į elektroninio bilieto, kuris iki šiol taip ir neveikia, projektą, buvo galima pastatyti vaikų darželių, sutvarkyti aikšteles. Tačiau pritrūko strateginio požiūrio“, – kolegas kritikuoja J.Požela.
V.Urbonavičius neabejoja, kad atsakomybę dėl netvarkos viešojo transporto sistemoje ir dėl to, kad sostinėje trūksta keliasdešimties tūkstančių automobilių stovėjimo vietų, turėtų prisiimti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorius G.Bliuvas. „Ši įmonė turėtų užtikrinti ir tai, kad nekiltų problemų norint susimokėti už automobilio stovėjimą, tačiau neprižiūrimi automatai greitai nusidėvėjo ir dabar juos reikia keisti naujais. „Susisiekimo paslaugų“ vadovai nesugebėjo priversti rangovų kokybiškai atlikti elektroninio bilieto įdiegimo darbų. Savivaldybės taryboje dažnai keliamas klausiamas dėl pono Bliuvo kompetencijos vadovauti „Susisiekimo paslaugoms“, tačiau meras jo klaidų nepastebi“, – kritikuoja V.Urbonavičius.
Pats B.Bliuvas jau antrus metus aiškina, kad yra parengti bent dviejų naujų požeminių automobilių stovėjimo aikštelių projektai, tačiau vis neatsiranda investuotojų, o skolose paskendusi savivaldybė esą negali skirti lėšų joms statyti. Dėl to, kad neveikia elektroninio bilieto sistema, B.Bliuvas savo kaltės taip pat neįžvelgia ir kasdien kartoja, esą jau rytoj viskas bus sutvarkyta. Vis dėlto atrodo, kad chaosas Vilniaus viešajame transporte tęsis dar ilgai, o automobilių vairuotojams ir toliau teks gaišti laiką bei nervintis, norint pasistatyti automobilį sostinės centre ar net susimokėti už jo stovėjimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus meras Artūras Zuokas vėl apsikvailino: ketvirtadienį ryte paskelbęs, esą naujoji sostinės viešojo transporto elektroninių bilietų pardavimo sistema veikia puikiai, po pietų į viešumą išstūmė savo pavaduotoją Romą Adomavičių atsiprašyti – “apsitapšnojome”. Tad jau nuo ketvirtadienio pietų vėl buvo leista prekiauti senaisiais popieriniais viešojo Vilniaus transporto bilietais.
Prie daugelio kioskų netrukus nutįso eilės – žmonės pluoštais pirko senuosius bilietėlius. “Dar viena nevykusi naktinė reforma”, – skėsčiojo rankomis vadinamuosius talonus dešimtimis vienetų pardavinėjanti AB “Lietuvos spauda” kasininkė.
Iš viso per tris nesėkmingo naujosios viešojo transporto e. bilieto platinimo sistemos dienas senųjų talonų pardavimas patrigubėjo.
Iš 115 bendrovei “Lietuvos spauda” priklausančių kioskų bei 35 bendrovei “Vaskota” priklausančių kioskų penktadienį naujaisiais elektroniniais 30 min. ir 60 min. trukmės bilietais prekiauta mažiau nei pusėje visų prekybos vietų. “Iš tikrųjų, kai kurios kioskų darbuotojos linkusios siūlyti senuosius talonus, nei vargintis keisdamos senąsias elektronines korteles į Vilniečio korteles bei jas pildydamos. Man pačiam kelete kioskų teko primygtinai prašyti parduoti ir papildyti naująsias korteles”, – tikino SĮ “Susisiekimo paslaugos” direktorius Gintas Bliuvas.
Prieš dvejus metus savivaldybės nupirktos, bet iki šiol nenaudotos elektroninės viešojo transporto sistemos programinės įrangos atnaujinimas iš viso kainavo 3,5 mln. Lt. “Bet į šią kainą įskaičiuotas ir jos aptarnavimas bei taisymas ateinančius ketverius metus”, – teigė G.Bliuvas.
Beje, nors tiek A.Zuokas, tiek pats SĮ “Susisiekimo paslaugos” direktorius tikina, kad naujoji sistema atpigino vilniečių keliavimą viešuoju transportu, tai nėra tiesa. “Na, jei jūs keliausite nuo Vilniaus oro uosto iki Antakalnio mikrorajono, tai šiandien mokėsite trimis litais brangiau nei prieš savaitę. Bet tai labai ilgas maršrutas, užtat ir kainuoja brangiau, 7 Lt”, – aiškino G.Bliuvas.

Vilniuje nuo rugpjūčio 15 dienos bus prekiaujama naujosiomis bilietų rūšimis, senosios elektroninio bilieto kortelės bus nemokamai keičiamos Vilniečio kortelėmis. Sostinės viešajame transporte jau įdiegta elektroninio bilieto sistema, suteiksianti daugiau galimybių vilniečiams ir miesto svečiams.

 

„Pagaliau elektroninio bilieto projektas baigiamas ir pradeda veikti naujoji sistema. Pristatytos naujos bilietų rūšys ir naujoji Vilniečio kortelė suteiks privalumų vilniečiams – pažymėjus bilietą bus galima persėsti iš vienos transporto priemonės į kitą, pačią kortelę bus galima papildyti tiek norima pinigų suma, tiek norimais bilietais. Seimui nusprendus sumažinti PVM viešajam transportui, jau trečiadienį bus galima įsigyti pigesnius 30 dienų bilietus, o nuo sausio atpigs ir kiti – 30 ir 60 minučių, taip pat 1, 3 ir 10 parų bilietai“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

 

Pasak mero pavaduotojo Romo Adomavičiaus, nuo trečiadienio bilietai bus platinami įprastose prekybos vietose – spaudos kioskuose. Planuojama, kad rudenį elektroninius viešojo transporto bilietus bus galima įsigyti ir internetu, o iki metų pabaigos bilietais bus pradėta prekiauti prekybos centruose.

 

Vienkartinius bilietus rugpjūčio 15 dieną keičia 30 ir 60 minučių elektroniniai bilietai, kuriuos pažymėję keleiviai galės persėsti iš vienos transporto priemonės į kitą, nežymėdami naujo bilieto. Pavyzdžiui, pažymėjus 30 minučių bilietą 8:05 val., jis galios iki 8:35 val.

 

Taip pat liks galimybė įsigyti bilietą iš transporto priemonės vairuotojo. Jo kaina nuo rugpjūčio 15 dienos bus 3,50 Lt ir 1,75 Lt (su 50 proc. nuolaida). Toks bilietas galios iki paskutinės maršruto stotelės.

 

Mėnesio bilietus nuo rugpjūčio 15 dienos keičia 30 dienų bilietai ir 30 dienų bilietai, galiojantys tik darbo dienomis. Skirtingai nei mėnesio bilietas, galiojęs nuo pirmos iki paskutinės mėnesio dienos, 30 dienų bilietas galios 30 kalendorinių dienų pirmą kartą jį pažymėjus. Pavyzdžiui, pirmą kartą pažymėjus bilietą rugsėjo 7 dieną, bilietas galios iki spalio 6 dienos imtinai.

 

Visi naujieji bilietai bus skirti važiuoti tiek autobusais, tiek troleibusais.

 

Kortelėje esančius pinigus bus galima panaudoti perkant 30 arba 60 minučių bilietą sostinės viešajame transporte. Tam reikės kortele paliesti geltonąjį komposterį, pasirinkti norimą bilieto rūšį ir dar kartą palietus komposterį aktyvinti pasirinktą bilietą. Kiekvieną kitą kartą palietus komposterį, jame bus rodoma informacija apie pinigų likutį kortelėje ir bilieto galiojimo trukmė.

 

Jeigu kortelė bus papildyta elektroniniu bilietu, palietus komposterį pasigirs garsinis signalas, reiškiantis, kad bilietas pažymėtas (aktyvintas). Pakartotinai palietus komposterį, jame bus rodoma informacija apie bilieto galiojimą, taip pat bilietų ir pinigų likutis kortelėje.

 

Vaizdo reportažas, kaip naudotis naujaisiais bilietais: http://youtu.be/nEfUieiv9Tw

 

Marijampolės ledų ir žuvies produktų gamybos bei prekybos įmonė „ICECO“ plečia firminių parduotuvių tinklą – rugpjūtį dvi  naujos parduotuvės atveria duris Vilniuje. Firminėse parduotuvėse didžiąją dalį asortimento sudaro įmonėje gaminama produkcija – gerai žinomi žuvies produktų ir gaminių prekių ženklai „Zigmas“ ir „Junga“, ledai „Aurum“ ir „Tirpukas“. Taip pat pirkėjams siūlomi ir produktai, kurių nėra didžiuosiuose prekybos centruose.
2011 m. bendrovė „ICECO“ įsigijo Marijampolės žuvų produktų ir ledų gamybos įmonę „Kraitenė“ – vieną iš pirmųjų didžiausių šaldytų produktų gamintojų Lietuvoje, įkurtą 1995 m. „Įsigydami įmonę, perėmėmė jos turėtą patirtį ir technologinę bazę, ir tuo pačiu atsinešėme šiuolaikiškos vadybos ir įmonių valdymo patirtį“, – sakė „ICECO“ generalinis direktorius Valdemaras Šalauskas.
„Pernai eksportavome daugiau nei pusę savo produkcijos, o pagrindinės pardavimų kryptys – Europos Sąjungos šalys, JAV bei Lietuvos vidaus rinka, – sakė V. Šalauskas. – Konkurencija šiuose rinkos segmentuose didelė, prekybos centruose dėl vietos konkuruojame ne tik su Lietuvos, bet ir su viso pasaulio gamintojais. Todėl norėdami pirkėjams pateikti kuo platesnį gaminamos produkcijos asortimentą, turime plėsti firminių parduotuvių tinklą Lietuvoje“, – teigė „ICECO“ vadovas.

Šiuo metu „ICECO“ valdo 17 firminių parduotuvių trylikoje Lietuvos miestų.

„ICECO“ firminėse parduotuvėse pirkėjai ne tik suras aukščiausios kokybės ledų ir žuvies produktų, tačiau galės pietų ar vakarienės stalui išsirinkti ir to, ko nėra didžiuosiuose Lietuvos prekybos centruose:  šaldytos rūkytos lašišos ar įvairių lašišos užkandėlių. Naujose parduotuvėse pirkėjai ras visą „ICECO“ produktų paletę – šaldytus, rūkytus, sūdytus žuvies gaminius ir pusgaminius, silkes marinate ir aliejuje, taip pat valgomuosius ledus.
Įmonėje šiuo metu dirba 510 darbuotojų ir veikia 4 gamybos cechai (3 – žuvies 1 – valgomųjų ledų), atitinkantys ES higienos reikalavimus.

Šią savaitę Vilniuje vyksta tarptautinis vasaros muzikos festivalis “Vivace Vilnius”. Antradienį 18 val. Taikomosios dailės muziejuje koncertuos smuikininkės Ingridos Armonaitės ir pianistės Indrės Baikštytės duetas. Trečiadienį 19 val. Nacionalinės M.K.Čiulionio menų mokyklos koncertų salėje girdėsime JAV gyvenantį lenkų violončelininką Ignacy Grzelązką. Ketvirtadienį 19 val. ten pat pasirodys pianistė iš Albanijos Inesa Gegprifti. Penktadienį 18 val. Taikomosios dailės muziejuje koncertuos “Jemur Piano Trio” iš JAV, kuriame griežia ir lietuvaitė smuikininkė Eglė Jarkova.

Minime liūdną sukaktį: prieš 75 metus, 1937-ųjų viduryje, mūsų tautiečių Vilnijoje persekiojimas iš okupantų pusės pasiekė aukščiausią tašką.
Tarpukario Lenkijoje tautinės mažumos sudarė net trečdalį gyventojų – ukrainiečiai, žydai, baltarusiai, vokiečiai, na, ir lietuviai, gyvenantys Vilniaus-Seinų krašte. Dėl to gal ir nebūtų buvę nieko blogo, jeigu, anot vieno vokiečių istoriko, šioje daugiatautėje valstybėje nebūtų viešpatavusi vienatautė ideologija. Jeigu, kaip rašė garsus britų politikas Davidas Lloydas George’as, ši valstybė kitoms joje esančioms tautoms nebūtų primetusi tokios pat tironijos, kokią pati metų metais kentė.Iš tiesų lenkų valdžia, to meto jų politinės jėgos buvo vieningai nusiteikusios kuo greičiau visus savo piliečius paversti lenkais arba tiesiog išvyti iš šalies. Pastaroji priemonė labiausiai numatyta buvo vokiečiams ir žydams, o visus kitus per okupacijos metus (1920–1939 m.) atkakliai siekta nutautinti – panaudojant visą valstybės aparatą, mokyklas, Bažnyčią, spaudą, visuomenines organizacijas ir t.t. Tokią savo politiką Lenkijos valdžia bandė pateisinti būtinumu kovoti prieš bolševizmą, bet iš tikrųjų tai buvo dar senovėje Abiejų Tautų Respublikoje vykdytos polonizacijos tęsinys.Vis dėlto laikai jau buvo visai kiti, todėl lenkų pavergtos tautos stengėsi tam priešintis kaip įmanydamos. Baltarusiai – silpniausiai, nes buvo mažiausiai susipratę tautiškai ir dar susiskaldę, o ukrainiečiai buvo ypač karingi, be to, jų buvo daugiausiai, apie septynis milijonus. Gana sėkmingai nuo polonizacijos gynėsi ir mūsų tautiečiai, visokeriopai remiami, palaikomi Lietuvos valdžios, visuomenės ir išeivijos. Ir tai vyko nepaisant to, kad jų padėtis iš dalies buvo blogesnė nei kitų nelaimės brolių. Mat jų buvo palyginti nedaug, 200–300 tūkstančių.Antra, lietuvius ir lenkus siejo toji pati Katalikų bažnyčia, o ji nuo seno buvo intensyviai naudojama nutautinimui. Trečia, spausdama lietuvius, Lenkija siekė išsireikalauti kuo didesnes, išskirtines teises Lietuvos lenkams, kurių ji suskaičiavo net 200 tūkstančių, nors iš tikrųjų jų buvo daug mažiau – 66 tūkst.Pagaliau itin žiauriai persekiodama Vilnijos lietuvius, jų mokyklas, organizacijas, spaudą, okupacinė valdžia taip vertė nepriklausomą Lietuvą sutikti su Vilnijos atplėšimu, pasiduoti Lenkijos globai, grįžti prie Liublino unijos ir keršijo, kad nepavyko to pasiekti.
Vaivada L.Bocianskis siautėja
Pastarąją represijų priežastį patvirtina toks faktas, kad didžiausios, žiauriausios jų kampanijos paprastai sutapdavo su Lenkijos atakomis prieš Lietuvą tarptautinės politikos sferoje. Taip buvo 1927 m., kai, viena vertus, paties Juzefo Pilsudskio iniciatyva buvo grasinama karu, kita vertus, Vilniaus lietuvių persekiojimu bandyta priversti Lietuvą normalizuoti santykius su Lenkija. Tada Vilnijoje spalio mėnesį valdžia uždarė net 49 lietuviškas pradžios mokyklas, vienintelę mokytojų seminariją, veikusią nuo 1915 m.Lukiškių kalėjime po kratų atsidūrė žymiausi ir labiausiai nusipelnę visuomenės veikėjai: kunigai Petras Kraujalis, Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Vincas Taškūnas, mokytojai Povilas Karazija, Juozas ir Vytautas Kairiūkščiai, Kostas Aleksa ir kiti, daugybė spaudos darbuotojų, moksleivių, ūkininkų. Vieni jų vėliau buvo ištremti į nepriklausomą Lietuvą, kiti nubausti piniginėmis baudomis ir t.t.Valdžia lenkų spaudoje oficialiai paskelbė, kad šiomis represijomis atsakoma neva į Lietuvos valdžios vykdomą jos piliečių – lenkų persekiojimą. O neoficialiai – kad tai priemonė priversti Lietuvą sureguliuoti santykius su Lenkija. Dėl to Lietuvos vyriausybė nota kreipėsi į Tautų Sąjungą, bet iš ten pagalbos nesulaukė, tiesa, po notos represijos šiek tiek susilpnėjo.Nauja ir daug baisesnė Vilnijos lietuvių persekiojimų banga, savo žiaurumu artima genocidui, lietuvius užgriuvo baigiantis 1935-iesiems. Ji dažnai siejama su naujo Vilniaus krašto administratoriaus – vaivados pulkininko Liudviko Bocianskio viešpatavimu. Tačiau tokio žymaus represijų sustiprinimo iniciatoriai greičiausiai buvo ne Vilniuje, o Varšuvoje: ten 1935 m. J.Pilsudskiui mirus, į valdžią atėjo vadinamoji pulkininkų vyriausybė. Jai tikriausiai kilo noras pasinaudoti Lietuvos santykių su Vokietija pablogėjimu ir smogti kaimynui smūgį iš pasalų – bet kokiomis priemonėmis pagaliau priversti paklusti Varšuvos diktatui.1936 m. vasarį L.Bocianskis išleido labai iškalbingą, bet griežtai slaptą dokumentą: „Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai“. Šis dokumentas į dienos šviesą išplaukė tik 1939 m. rudenį, byrant pačiai Lenkijai. Iš šio rašto matyti, kad naujasis Vilniaus vaivada intensyvų Vilnijos lietuvių persekiojimą pradėjo jau 1935 m. gruodį. Jau tuomet buvo itin sustiprintas visų lietuviškų organizacijų sekimas, už bet kokius tikrus ar tariamus įstatymų pažeidimus joms skiriamos maksimalios bausmės arba jos iš viso uždaromos, nes esą kelia grėsmę viešajai tvarkai. Taip pat buvo baudžiami ar net konfiskuojami lietuviški laikraščiai – „tikslu sutramdyti antivalstybinę lietuvių spaudos veiklą“, sistemingai likviduojamos lietuviškos pradžios mokyklos ir kt.Bet viso to, pasirodo, nepakako. Svarbiausios mūsų tautiečių organizacijos Vilnijoje, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, veikloje, vaivaidos nuomone, „esama ryškių priešvalstybinės veiklos momentų“, todėl jį reikia likviduoti. O lietuviškų organizacijų, mokyklų, skaityklų vadovai, pasirodo, organizuoja kolektyvinį Kauno radijo laidų klausymąsi – tai reikia uždrausti, o iniciatorius bausti! „Žalingiausią antivalstybinę veiklą ypač provincijoje išvysto lietuviai kunigai“ – iškraustyti tokius į Lenkijos gilumą. Pamažu likviduoti visas lietuviškas pradžios mokyklas, uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją, suvaržyti ir kuo labiau apriboti lietuvių jaunimo priėmimą į Vilniaus Stepono Batoro universitetą ir t.t.Užkliuvo L.Bocianskiui ir teismai: jie, pasirodo, neretai, laikydamiesi įstatymų, sumažina lietuviams, jų organizacijoms, spaudai skirtas bausmes, o kartais net visai juos išteisina. Netvarka, „reikia būtinai kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad teismo baudžiamoji politika būtų suderinta su administracinės valdžios politika“. O kai kurie policininkai, valdininkai turėtų išmokti lietuviškai, kad žinotų, ką tie lietuviai, pikčiausi Lenkijos priešai, kalba ir rengia.Nepaisant mūsų tautiečių peticijų ir protestų, šie planai buvo stropiai vykdomi, o gyventojai tūkstantiniuose mitinguose, aišku, valdžios surengtuose, tam karštai pritarė. 1936 m. pabaigoje įsakyta nutraukti Tautinio lietuvių komiteto veiklą, o iki 1938 m. kovo buvo uždarytos beveik visos lietuvių visuomeninės organizacijos: Lietuvių mokytojų sąjunga, Lietuvių labdarybės draugija, kuriai Vilniuje priklausė 5 moksleivių bendrabučiai, 5 amatų dirbtuvės, Šv. Kazimiero draugija, 1935 m. turėjusi 477 skyrius ir 20 tūkst. narių, o jos tikslas buvo nešti kultūrą ir šviesą kaimui, taip pat „Ryto“ švietimo draugija, įkurta 1913 m., globojusi lietuviškas pradžios mokyklas, pagaliau Jono Basanavičiaus dar 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija ir kt.Visur vyko kratos, areštai, daugelį metų vargingai kauptas turtas, knygos, muziejinės vertybės atimamos, daug jų pražuvo. Valdžia iš kailio nėrėsi, ieškodama dingsčių sufabrikuoti toms draugijoms, jų vadovams bylas už priešvalstybinę veiklą, už kurstymą prieš valdžią, už esą nelegalios literatūros platinimą ir t.t.
Rezultatai ir pasekmės
Žinoma, L.Bocianskio politiką besąlygiškai palaikė Varšuva. Pats svarbiausias „pulkininkų vyriausybėje“ ministras Juzefas Bekas viešai pareiškė, kad iki tol lietuviai naudojosi tam tikromis privilegijomis, neatitinkančiomis Lenkijos įstatymų, o dabartinė padėtis – tai visai ne jų persekiojimas, o neva grįžimas į normalią būklę. Tai buvo begėdiškas melas: tokiais savo veiksmais lenkų valdžia šiurkščiai pažeidė ne tik Lenkijos konstitucijos 109 straipsnį, bet ir sutartį su Antante, pasirašytą Paryžiuje 1919 m., kurioje ji įsipareigojo gerbti tautinių mažumų teises. Pagaliau ši politika buvo nežmoniška, nebūdinga kultūringai XX a. valstybei, pridariusi milžiniškų nuostolių mūsų tautiečiams.Bet, kaip pripažino patys okupantai, to savo tikslo jie taip ir nepasiekė: „Vilniaus lietuvių komiteto, lietuviškų draugijų centrų, jų skyrių ir skaityklų likvidavimas nesuparalyžiavo lietuvių griaunamosios veiklos.“ Todėl lenkų valdžia sugalvojo trenkti dar žiauresnį smūgį: 1938 m. kovo 21 d. netikėtai ir vienu metu padaryti kratas pas visus Vilnijos lietuvių veikėjus, ieškoti kompromituojančios medžiagos, suimti juos ir teisti.Tai jau neabejotinai būtų buvęs genocidas, bet, laimei, to neįvyko, ir visai ne dėl geros vaivados L.Bocianskio širdies. Kaip tik tą dieną, kovo 11-ąją, kai jis pasirašė direktyvą dėl masinių areštų, prie laikinos ribos, skiriančios Lietuvą nuo okupuoto Vilniaus krašto, Merkinės valsčiaus Trasninkų kaime nuaidėjo šūviai, mirtinai sužeisdami lenkų pasienio policininką.Panašių pasienio incidentų 1920–1939 m. buvo ne vienas, juk Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti. Lietuvos valdžia bandė spręsti klausimą kaip buvo įprasta – aiškintis, tartis. Bet šį kartą lenkai kažkodėl to kategoriškai atsisakė ir grasindami karine intervencija pareikalavo, kad Lietuva užmegztų su jais diplomatinius santykius. Todėl galėjo būti ir taip, kad Trasninkų incidentas nebuvo atsitiktinumas, o gerai parengta provokacija – kai L.Bocianskis paruošė jai dirvą… Kaip žinome, Lietuvai ultimatumą teko priimti, bet Lietuvos ir Lenkijos santykiai dėl to nepagerėjo.

Jonas Rudokas

Penktadienį sostinėje prasideda savaitę truksiantis šešioliktasis Vilniaus festivalis.

Nors šįmet Vilniaus festivalis pakvies vos į septynis susitikimus, lankytojai bus stebinami muzikinių žanrų gausa. Programoje atsirado vietos netgi šiuolaikiniam šokiui, kuris anksčiau net nepatekdavo į šio festivalio akiratį.
Niujorko šiuolaikinio šokio trupę „Ailey II“ 1974 m. įkūrė afroamerikiečių choreografas Alvinas Ailey (1931–1989). Jis stengėsi amerikiečių šokį praturtinti afroamerikietiškos kultūros paveldu, bet vengė tiesmuko etnografiškumo ir džiaugėsi, kad jo trupėje susibūrė įvairių tautų ir rasių šokėjai. „Ailey II“ per metus pasirodo scenoje daugiau nei šimtą kartų. Lietuvoje jie pristatys trijų spektaklių, sukurtų žymiausių Amerikos choreografų, programą.
„Reference Point“ („Atspirties taškas“) – tai dabartinio trupės meno vadovo Troy Powello klasikinį baletą, džiazą ir šiuolaikinį šokį vienijanti kompozicija. „Echoes“ („Aidai“) – choreografo Thang Dao gyvenimo Vietname ir emigracijos į Ameriką prisiminimai. O 1960 m. pastatytame spektaklyje „Revelations“ („Apsireiškimai“) A.Ailey tarsi atsiliepė į savo kraujo šauksmą: spiričiuelais, gospelais ir religiniais bliuzais pasakojama afroamerikiečių vergovės ir išsivadavimo istorija.

Nuo giesmių iki džiazo

Pianistės Mūzos Rubackytės iniciatyva Lietuvoje pirmą kartą lankysis vienas seniausių Rusijoje – 1930 m. įkurtas Maskvos Piotro Čaikovskio simfoninis orkestras. Kartu atvyks ir daugiau nei tris dešimtmečius šiam orkestrui vadovaujantis dirigentas Vladimiras Fedosejevas. Svečiai su lietuvių pianiste ketina atlikti P.Čaikovskio kūrinių programą.
Į Vilnių grįžta norvegų džiazo ansamblis „Brazz Brothers“, kuriame groja dvi poros brolių ir vienos jų pusbrolis. Mažoje Siulos saloje Norvegijos vakarų pakrantėje užaugę muzikantai šįkart scenoje pasirodys su džiazo improvizacijoms pasiryžusiu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam diriguos Martynas Staškus.
Vilniaus festivalyje nuskambės italų kompozitoriaus Ennio Morricone „Noktiurno pasakalijos“ pasaulinė premjera. Šį kūrinį atliks Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras ir italų fleitininkas Massimo Mercelli. Koncerto programoje taip pat numatyti Antonio Vivaldi ir Johanno Sebastiano Bacho koncertai bei Giedriaus Kuprevičiaus žvilgsnis į Niccolo Paganini kaprisus.
Senovinei muzikai skirtą nišą šiemet užims subtiliomis interpretacijomis garsėjantis ansamblis iš Prancūzijos „Venance Fortunat“.Tai vienas pirmųjų kolektyvų, XX a. atgaivinęs viduramžių mistika dvelkiančios muzikos kūrinius. Jo vadovė Anne Marie Deschamps, keliaudama po Europos šalių bibliotekas, ieško retų rankraščių, kuriuose užfiksuoti senosios muzikos kūriniai. Vilniuje girdėsime Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos, Ispanijos rankraščiuose išlikusių XII–XVI a. giesmių retrospektyvą. Ansamblio giedojimą lydi išraiškingi judesiai, tarytum perkelti iš senųjų paveikslų.

Almo Švilpos rečitalis

Rečitalio pakviestas Vokietijoje gyvenantis lietuvių operos dainininkas Almas Švilpa. Jau penkiolika metų jis yra Eseno mieste įsikūrusio Aalto muzikinio teatro solistas, kviečiamas dainuoti kituose Vokietijos, Austrijos, Olandijos teatruose.
O festivalį užbaigs violončelės meistras Mischa Maisky, pastarąjį kartą Lietuvoje viešėjęs prieš septynerius metus. Rygoje gimęs, Belgijoje gyvenantis pasaulinio garso violončelininkas, būdamas vos dvidešimt penkerių, grojo prestižinėje Niujorko „Carnegie Hall“ salėje su Pitsburgo simfoniniu orkestru. Po šio koncerto nežinomas gerbėjas solistui padovanojo garsaus XVIII a. italų instrumentų meistro D.Montagnanos violončelę, kuria virtuozas griežia iki šiol. Šįkart su Roberto Šerveniko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru svečias atliks Dmitrijaus Šostakovičiaus, Johanneso Brahmso kūrinius bei kompozitoriaus Juozo Pakalnio „Romantiškąją uvertiūrą“.

Vilniaus festivalio programa
Birželio 1 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – šiuolaikinio šokio trupė „Ailey II“ (JAV)
Birželio 2 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – pianistė M.Rubackytė ir P.Čaikovskio simfoninis orkestras (Rusija)
Birželio 3 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – pučiamųjų instrumentų džiazo ansamblis „The Brazz Brothers“ (Norvegija) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
Birželio 4 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – fleitininkas M.Mercelli (Italija), smuikininkas S.Krylovas (Rusija) ir Lietuvos kamerinis orkestras
Birželio 5 d. 19 val. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje – senosios muzikos ansamblis „Venance Fortunat“ (Prancūzija)
Birželio 7 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – solisto A.Švilpos rečitalis
Birželio 8 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – violončelininkas M.Maisky (Belgija) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

Nuo gegužės pradžios įsigaliojus naujoms taksi paslaugų kontrolės taisyklėms, pagal kurias taksistai privalo taksometrus registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje bei kasdien pildyti pajamų apskaitos žurnalą, taksi rinkoje įsivyravo chaosas.

Dabar išsikvietus taksi automobilį jo tenka laukti apie pusvalandį, o neretai net darbo dienos metu klientai išgirsta, kad laisvų vairuotojų nėra ir neaišku, kada kuris nors galės atvykti.
„Vilniuje maždaug trys šimtai taksi vairuotojų nuo gegužės pradžios nusprendė nebedirbti, mat naujoji tvarka jiems atrodo reikalaujanti per daug atsakomybės. Kiti galbūt tik laikinai nedirba, nes dar nepersiorientavo“, – paaiškino taksi paslaugų teikėjų asociacijos prezidentas Ričardas Kriukovas.
Jis apgailestauja, kad senoji sistema buvo visiškai sugriauta, o kol pradės veikti naujoji, praeis nemažai laiko. „Taksometrus prilyginus kasos aparatams, jie visi turi būti patikrinti. O tą Vilniuje atlieka viena įmonė, kurioje dirba vos trys darbuotojai. Vieną taksometrą jie tikrina maždaug pusvalandį, tad nusidriekia eilės. Vairuotojai gaišta laiką ir pildydami apskaitos žurnalus“, – kodėl šiuo metu sostinėje sudėtinga išsikviesti taksi, paaiškina R.Kriukovas.
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto transporto skyriaus vedėjas Evaldas Matonis tvirtina, kad sostinėje taksi vairuotojų nesumažėjo. „Vairuotojai tiesiog keičia įmones. Įsigaliojus palankesnei mokesčių tvarkai, nemažai jų pradėjo užsiimti individualia veikla. Per keturis mėnesius tokių leidimų išduota apie septynis šimtus“, – informuoja E.Matonis.
Beje, rugsėjo mėnesį į gatves išriedės dar ir apie šimtą Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių taksi automobilių „Vilnius veža“. „Jų kaina už kilometrą bus tokia pati kaip rinkoje, tačiau automobiliai bus nauji ir tvarkingi, vairuotojai labiau kontroliuojami, tad pavyks išvengti apgavysčių“, – žada E.Matonis.

Gegužės 26-ąją, šalies ir užsienio automobilių sporto meistrai tradiciniu raliu „Vilnius 2012“, kuris kartu yra ir Lietuvos automobilių ralio čempionato bei LASF taurės automobilių ralio varžybų etapai, pradeda  vasaros sezoną. Sportininkai varžysis dėl tradicinio prizo – Vilniaus mero taurės.

Kova dėl pagrindinio prizo prasidės šeštadienį 8.00 ,Daugirdiškės“ (Elektrėnų savivaldybė). Ralio finišas – jau tradicinėje „Vilniaus“ ralių finišo vietoje – šalia sostinės Savivaldybės (Konstitucijos pr. 3,Vilnius) apie 17.30 val.

Čia ralio bendrosios įskaitos nugalėtojams bus įteiktas ir pagrindinis šių lenktynių trofėjus – Vilniaus mero taurė, bus apdovanoti ir antrieji-tretieji bendrosios įskaitos prizininkai, o visų kitų klasių nugalėtojai ir prizininkai bus pagerbti 18.45 val. Savivaldybės Tarybos posėdžių salėje (2 a.) Nugalėtojus sveikins ir prizą įteiks Vilniaus miesto vadovai.

Ralyje „Vilnius 2011“ dalyvaus visi be išimties pajėgiausieji Lietuvos automobilių ralio meistrai. Prie starto linijos išsirikiuos apie pusšimtis sportininkų iš Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos bei  besivaržantys LASF taurės įskaitoje.

Vienas ralio rengėjų, teisėjų, saugos tarnybų svarbiausių rūpesčių – lenktynių bei jose dalyvaujančių sportininkų ir varžybas stebinčių žiūrovų saugumas.

Organizatoriai įspėja žiūrovus nestovėti išorinėje posūkio dalyje ir šalia automobilių važiavimo trajektorijos, iš kurios automobilis gali slysti įveikęs posūkį ar nusileisdamas nuo tramplino, taip pat nepamiršti, kad trasa uždaroma likus valandai iki pirmojo automobilio starto, todėl į varžybas būtina atvykti anksčiau. Ralio organizatoriai, kviesdami žiūrovus į renginį, primena, jog automobilių sportas – ne tik žavus, užkrečiantis reginys, bet ir pavojingas, ir prašo būti atidiems, prižiūrėti savo vaikus, besąlygiškai paklusti teisėjų ir saugos tarnybų pareigūnų reikalavimams.

Šio ralio batalijas ketinantys stebėti žiūrovai pirmą kartą gaus  vertingą dovaną – detalią filmuotą informaciją apie visus ralio programoje esančius greičio ruožus. Ši informacija paskelbta interneto portale www.teisejai.lt

Pirmasis Vilniaus vardu pavadintas ralis įvyko 1961 m. Šiųmetinis vyks 51-ą kartą.

Daugiau nei 131 milijonas vilniečių ir miesto svečių per 10 metų apsilankė didžiausiame Baltijos šalyse prekybos ir pramogų centre Vilniaus „Akropolyje“. 2002 m. balandžio 26 dieną duris atvėręs pirmasis „Akropolis“ šiandien pradeda keturias dienas truksiantį gimtadienio šventės maratoną.

„Per dešimtį metų pasikeitė daug kas – Į Lietuvos rinką atėjo dešimtys naujų prekių ženklų ir parduotuvių, pasikeitė technologijos ir įpročiai, dvigubai išaugo ir pats „Akropolis“. Todėl džiaugiamės, kad viena nuo pat pirmųjų dienų išliko nepakitę – „Akropolis“ tebėra pirmasis pasirinkimas tiems, kas ieško didžiausio prekių, paslaugų ir pramogų pasirinkimo už priimtiną kainą“, – sako Vilniaus „Akropolio“ valdytojas Česlovas Urbonavičius.

Vilniaus „Akropolyje“ per dieną vidutiniškai apsilanko beveik 45 tūkstančiai pirkėjų. 110 tūkstančių kv.m. ploto prekybos ir pramogų centre veikia daugiau nei 250 parduotuvių, pramogų ir paslaugų teikėjų.

„Šiandien „Akropolis“ išaugo į regiono prekybos centrą – kiekvieną mėnesį sulaukiame tūkstančių pirkėjų iš kaimyninių valstybių. Daugeliui žinomų prekių ženklų „Akropolis“ tapo vartais į Lietuvos ir Baltijos šalių rinkas – pirmosios parduotuvės atidaromos būtent Vilniaus „Akropolyje“, o po to jau vykdoma plėtra. Daugelis šiandien atrodytų įprastų dalykų – kino teatrai prekybos centre, nuolaidų dienos „Jamam“ prasidėjo būtent Vilniaus „Akropolyje“ , – sako Č.Urbonavičius.

Švęsdamas gimtadienį Vilniaus „Akropolis“ lieka ištikimas tradicijai dovanoti šventę savo lankytojams – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio prekybos ir pramogų centre bus galima ne tik su nuolaidomis įsigyti įvairių prekių ar pramogauti, bet ir laimėti įvairius prizus.

Vilnius – pavojingiausia Europos sostinė? Eurostato duomenimis, Vilniuje šimtui tūkstančių gyventojų tenka 7,9 žmogžudystės – tai didžiausias rodiklis tarp Europos Sąjungos sostinių.

Remdamosi šiais duomenimis, kai kurios užsienio žiniasklaidos priemonės jau titulavo Vilnių Europos žmogžudžių sostine.
Nuo Vilniaus šiek tiek atsilieka kaimyninės sostinės Ryga ir Talinas – jose šimtui tūkstančių gyventojų tenka po šešias žmogžudystes, trečioje vietoje atsidūrė Liuksemburgas (4,24 žmogžudystės), ketvirtoje – Amsterdamas (3,65), o penketuką užbaigia Briuselis (3,09).
Na, o šiuo požiūriu saugiausios Europos sostinės, remiantis 2009 m. nusikaltimų statistika, yra Valeta, Helsinkis, Madridas, Roma ir Viena. Kaip skelbia užsienio žiniasklaida, Maltos sostinėje Valetoje per pastaruosius kelerius metus nebuvo apskritai nė vieno žmogžudystės ar pagrobimo atvejo.
Lietuvos statistikos departamentas, reaguodamas į šią statistiką, išplatino pranešimą, kad įvairių šalių teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemų funkcionavimo bei nusikaltimų apskaitos skirtumai gali turėti įtakos nusikalstamumo rodiklių palyginamumui. Tad toks palyginimas esą gali būti ne visai tikslus.