Interjerų žinovas atvėrė vilniečių namuose slypinčias pribloškiančias grožybes.

Vienu sėkmingiausiai Vilniaus knygų mugėje parduodamų albumų be jokios ypatingos reklamos tapo Eugenijaus Skerstono iliustruotas leidinys „Privatus Vilnius. Interjerai“. Tai, kad Lietuvoje atsirado tiek besidominčiųjų interjerais, nustebino netgi knygos autorių – socialinių mokslų daktarą, prieš metus pristačiusį pirmą interjerams skirtą knygą „Elegantiški namai“.
Jis teigia, kad Prancūzijoje arba Belgijoje kasmet pasirodo po 15–20 interjerui skirtų leidinių. O juk Belgija – mažesnė šalis už Lietuvą. „Nuvažiavę ten į svečius aikčiojam, kaip jie gražiai gyvena. Kas trukdo mums? Tai, kad nėra tradicijos, kultūros ir auklėjimo, kaip gražiai gyventi. Ir leidiniai apie interjerus Lietuvoje – retenybė. Parsivežti iš užsienio gražų baldų komplektą šiandien nėra sudėtinga – svarbu mokėti, sugebėti tą baldų komplektą išsirinkti“, – tvirtina E.Skerstonas.

Šimtas vilniečių būstų

Medžiagos apie vilniečių būstus jis sukaupė tiek, kad į vieną knygą nebesutelpa. „Radom privačių interjerų, kurie tiesiog pribloškė išmone ir kūrybingumu. Negalėjau patikėti, kad stoviu Vilniuje, o ne senų tradicijų Vakarų Europoje. Ir užsieniečiai, kuriems jau rodžiau išleistą albumą, negali patikėti, kad jame vaizduojamas Vilnius“, – tvirtina pašnekovas. Ir priduria, kad visas šis grožis dažnai slypi už durų vilniečiams būdingose apleistose laiptinėse, kurios puikiai atspindi jų požiūrį į kaimynus.
Knygos autoriui duris draugiškai atvėrė ir ambasadų interjerus fotografuoti leido net penkios užsienio atstovybės Lietuvoje. Su užsienio diplomatais susitarti, pasak E.Skerstono, buvo daug paprasčiau nei su kai kuriais užsispyrusiais vilniečiais. Kartais jam padėdavo pažįstamų žmonių rekomendacijos, o dažniausiai Eugenijus tiesiog belsdavo į jį dominančio istorinio namo gyventojų duris ir tikėdavosi šeimininkų supratingumo.
„Viename name Teatro gatvėje man mestelėjo: „Jūs turbūt iš proto išsikraustėt…“ Gal ir išsikrausčiau, bet keturi penktadaliai knygoje pateiktų interjerų surasti būtent tokiu būdu“, – neslepia E.Skerstonas.
Netikėti svečiai neprašydavo šeimininkų nei dulkių šluostyti, nei voratinklių graibyti, nei patraukti prie istorinio interjero nederančių daiktų, todėl atidžiau įsižiūrėjus fotografijose galima matyti realaus gyvenimo ženklų. „Žmonės įsivaizduoja, kad tu ieškai ypatingų namų, o juk namai tokie tampa tuomet, kai juose sukurta ypatinga nuotaika. Knygoje nėra verifikuoto, įvertinto gražiausių ar prabangiausių sostinės butų šimtuko: tiesiog tai – šimtas vilniečių būstų, kuriuos mums pavyko apžiūrėti arba kurių fotografijas, šeimininkams sutikus, suteikė interjerus kūrę dekoratoriai“, – pasakoja autorius.
Anaiptol ne visų pristatomų interjerų savininkai – turtuoliai: yra ir su meile prižiūrimų sostinės pensininkų būstų, kurių niekada nelietė profesionalaus dekoratoriaus ranka. Pasak E.Skerstono, interjere, kaip ir aprangoje, svarbiausia sutarti su savimi: neverta spraustis į prabangų kostiumą, jeigu jis tave varžo. „Pats laikausi taisyklės, kad istorinė detalė šiuolaikinį interjerą gali praturtinti, o štai naujoviškas daiktas istorinėje aplinkoje dažniausiai lieka svetimkūniu. Jau dvidešimtas amžius buvo eklektiškas, o dvidešimt pirmas – ultraeklektiškas. Faktiškai Vilniuje beveik nebelikę gryno istorinio stiliaus butų“, – tvirtina interjerų žinovas.

Atradimai toli nuo Lietuvos

Knygą „Privatus Vilnius. Interjerai“ pradeda istorinė miestui būdingų architektūrinių detalių apžvalga. Aptariama Vilniaus interjerų raida nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų iki XX a. pradžios. Ypatingas dėmesys skirtas iliustracijoms, kurių knygoje daugiau kaip tūkstantis.
Rengdamas leidinį, Eugenijus patyrė ir malonių atradimų, tokių kaip Vasilijaus Sadovnikovo XIX a. antroje pusėje tapytos akvarelės, vaizduojančios Verkių rūmus. Jas Chigi pilyje Italijoje pirmoji „nužiūrėjo“ diplomato Kazio Lozoraičio našlė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis. Pagal šias akvareles buvo darytos ir Jono Kazimiero Vilčinskio albumo litografijos. Savininkų leidimu šie Verkių rūmus vaizduojantys meno kūriniai Lietuvoje publikuojami pirmą kartą.
Prancūzijos pietuose esančioje Po pilyje prieš keletą metų viešėjusiam E.Skerstonui pavyko nufotografuoti ir XVII a. pradžios verdiūrą (gamtos raštų gobeleną) su Lietuvos herbu. „Nežinau, kaip ji ten atsidūrė. Matyt, kažkas iš Lietuvos didikų (nes tik jie galėjo sau leisti panašią prabangą) gobeleną užsisakė, bet dėl nežinomų priežasčių neatsiėmė. Taip austinis herbas su vyčiu užsiliko Prancūzijoje“, – spėlioja knygos autorius.
Jau XVIII a. vilniečiai turėjo daug persiškų kilimų. Iki XVII a. pabaigos pagal specialius Lietuvos ir Lenkijos valstybės didikų užsakymus Isfahane žakardo būdu netgi buvo audžiami vadinamieji lenkiški kilimai. Unikalių persiškų kilimų – tiek naujų, tiek istorinių – knygos autoriui ir šiandien nemažai pavyko aptikti vilniečių būstuose.

Senas parketas prastai dega

Sovietmečio interjerui skirtą skyrių E.Skerstonas pavadino „Socializmas: su kūju ir… pjūklu“, mat cituoja 1959 m. leidinį, rekomenduojantį praktiškiems tarybiniams piliečiams pjūklu padalyti seną bufetą į dvi dalis ir taip iš prašmatnaus antikvarinio baldo pasigaminti dvi lentynas.
Vilniečiams įsirengus centrinio šildymo sistemas, senosios krosnys, savo dekoru prilygusios meno kūriniams, daug kur irgi buvo negailestingai išdaužytos. Nors vien krosnių karūnos (koklių sienelės viršaus papuošimai), gaminti žymesnėje Europos manufaktūroje, galėjo kainuoti dešimtis tūkstančių litų.
Išpopuliarėjus namų židiniams, krosnis griaunančių savininkų sumažėjo, tačiau atvejų, kai nesukant galvos uždažoma barokinė sienų tapyba, vis dar pasitaiko. „Vos prieš porą metų viename name atidengtas gėlinis sienų tapybos raštas buto savininkams nepatiko, todėl buvo negailestingai užtepliotas. Ką jau kalbėti apie savininkus, kurie išnarsto seną dekoratyvų parketą, išveža jį į sodo namelį prakuroms ir dar piktinasi, kad prastai dega… O juk tokie parketai, kuriems kartais būdavo naudojama penkių šešių egzotinių rūšių mediena, kainuodavo brangiau už bet kokį baldą“, – su nuoskauda pasakoja E.Skerstonas.
Iš šiandien toli gražu ne kiekvienas vilnietis, Senamiestyje įsigijęs butą, ryžtasi kviesti paveldosaugininkų komisijas ir atlikti polichrominius tyrimus: gal nieko neras, o jeigu ras – tai restauracija brangiai kainuos… „Nors visi turime namus, kažkodėl akcentuojame tik vieną gyvensenos kultūros dalį – aprangą. Negi kultūringi galime būti tik išėję pasirodyti kitiems? Kodėl negalvojame, ar esam kultūringi savo namuose? O aukščiausia tokios kultūros išraiška laikyčiau sugebėjimą įvertinti ypač seną paveldą“, – dėsto Eugenijus.
Knygos iliustracijos neįvardytos, tik sunumeruotos. Nepateiktos ir dekoratorių pavardės: juos ketinama plačiau pristatyti antrame leidinio tome, kuris vadinsis „Privatus Vilnius. Namų puošyba“. „Tegul žmonės grožisi, o ne svarsto, kam kas priklauso. Interjeras – tai intymi gyvenimo sritis. Tai ne gidas po miestą ar muziejų, ne turimų meno vertybių katalogas – tik savotiškas užtaisas, provokuojantis norą suprasti, kad gyvename gražiame mieste, kupiname paslėptų kultūros ženklų. Vilnius turėtų būti pavyzdys kitiems miestams, nes jei netausosime paveldo sostinėje – patikėkite, mažesniuose miesteliuose jo netausos dar labiau“, – tikina knygos autorius.
Ar Eugenijus planuoja skirti knygas ir kauniečių ar klaipėdiečių būstams? „Žinoma, būtų be galo smalsu išvysti ir kitų Lietuvos miestų interjerus, bet tam reikia daug laiko, jėgų ir lėšų, kurių neturiu. Kol kas apsiribosiu sostine, išleisiu antrą knygą apie Vilnių, o rudenį ketinu vykti į Prancūziją pasigrožėti tenykščiais dvarais ir pilimis, pabendrauti su gyvais baronais ir markizais. Todėl ateinančių metų mugei ketinu parengti knygą apie prancūzišką gyvenseną“, – planuoja E.Skerstonas.

Netikrumas griauna iš vidaus

Kadangi šis „Veido“ numeris skirtas 1918–1940 m. ir 1990–2012 m. nepriklausomos Lietuvos palyginimui, paprašėme E.Skerstono pakomentuoti minėtiems laikotarpiams būdingas interjerų tendencijas.
„Tarpukario Lietuva buvo kupina ne tik geresnio gyvenimo vilčių, bet ir tvyrančios baimės. Aplinkinis pasaulis buvo labai primityvus, Europos valstybės nuolat grasino viena kitai. Trūko stabilumo, netgi šalies sostinė tebuvo laikinoji. Fotografo Jano Bulhako „Vilniaus albume“ interjerų nėra – tik namų sienos. Daug kas dar po Pirmojo pasaulinio tebestovėjo sudegę ir sugriauta. Ar jūs ryžtumėtės važiuoti gyventi į miestą, kurį teks atstatinėti? O juk buvo tokių didvyrių. Bet atėjo naujas karas, ir nemažai Vilniaus gyventojų pasitraukė. Politinė situacija stipriai veikia miestiečių psichologiją. Savisaugos instinktas mus ragina arba bėgti, arba įsikurti ilgam ir tikėtis, kad ateinančios kartos čia gyvens ir puoselės tradicijas. Dabartinis laikotarpis – taikus, tarsi būtų palankus metas kurtis, tačiau emigracija ir vėl signalizuoja apie stiprėjantį netikrumo jausmą. Kam jaunai šeimai puoselėti namus, kuriuos rytoj gali tekti palikti? Šis netikrumas griauna visuomenę iš vidaus, nes laikinumo būsena kartais labai ilgai trunka“, – pastebi E.Skerstonas.

pepe jeans JPG

Žiniasklaidos atstovai maloniai kviečiami į oficialų “Pepe Jeans London” parduotuvės atidarymą kovo 9 d. 19 valandą. Renginio trukmė – pusantros valandos. Laukia žaviosios Baibos Skurstenės pasirodymas su britiško stiliaus muzikos pragrama. Vaišėmis pasirūpins Ruslanas Bolgovas iš “Maisto detektyvų”. Renginyje dalyvauti žada gausus burys žinomų veidų, kurie neabejingi madai bei šiuolaikiškam stiliui ir gražiam gyvenimui!
“Pastaruosius 35 metus Pepe tęsia bendradarbiavimą su originalių pažiūrių fotografais, režisieriais ir kitais talentingais žmonėmis, ir patyrė malonumą stebėti, kaip jie tampa tuo, kuo yra šiandien. Verslas sekasi gerai, produktas yra žinomas ir mes tęsiame savo gyvavimą, kad pamatytume, kokie iššūkiai mūsų laukia toliau.” – pasakoja kompanijos atstovai užsienyje.
“Pepe Jeans London“ – vienas žinomiausių džinsinių ir kasdienių drabužių gamintojų pasaulyje, sugrįžta į Lietuvą! „Pepe Jeans London“ parduotuvėje įsigysite moterims, vyrams ir vaikams skirtų naujausių kolekcijų drabužių ir aksesuarų. Šios parduotuvės interjerą kūrė Ispanijos dizaineriai ir architektai, iš ten į Lietuvą atkeliavo visa origaninali parduotuvės įranga ir net interjero detalės.
Vilniuje, prekybos centre “Ozas” įrenginėjama parduotuvė apdaila ir architektūriniais sprendimais bus panaši į „Pepe Jeans London“ parduotuves Londone, Milane ir Paryžiuje.

Daugiau informacijos apie „Pepe Jeans London“ – www.pepejeans.com
http://www.facebook.com/PepeJeans
http://www.facebook.com/PepeJeans?sk=app_243879558972370

Siekdama sumažinti transporto spūstis, padidinti viešuoju transportu vežamų keleivių skaičių bei skatinti gyventojus naudotis miesto transportu, „Vilniaus Viešojo transporto“ įmonė atnaujina savo autobusų parką, įsigydama ekologiškas šiuolaikines transporto priemones.

Artimiausiu metu su UAB „Adampolis“ bus pasirašyta sutartis, kurios pagrindu Vilniaus Viešojo transporto parkas įsigys 18 vokiškos „MAN“ markės žemagrindžių, apie 12  m ilgio, naudojančių suspaustas gamtines dujas, autobusų.

Dar praėjusių metų rudenį Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje gyventojams buvo suteikta galimybė rinkti patraukliausią miestui autobusą. Apie 60 proc. visų apklausoje dalyvavusių miestiečių balsavo už  šį autobusą.

Be „MAN“ markės autobusų įmonės atstovų, konkurse perkant naujas keleivines transporto priemones dalyvavo italai, čekai, lenkai ir Turkijos bendrovė.

„Vertinant dalyvių techninius pasiūlymus buvo atsižvelgta į funkcines, ergonomines prekių savybes, techninius parametrus, eksploatacines išlaidas, degalų sąnaudas, į remonto ir techninio aptarnavimo galimybes, energijos vartojimo efektyvumą, aplinkos apsaugos reikalavimus ir kainą“, – sako „Vilniaus Viešojo transporto“ vadovas Gintaras Nakutis.

Naujų keleivinių transporto priemonių, naudojančių suspaustas gamtines dujas, įsigijimo projektas didžiąja dalimi finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Nauji autobusai Vilniaus gatvėse turėtų pasirodyti po gero pusmečio. Šiuo metu Vilniaus Viešojo transporto parke yra 370 autobusų ir 320 troleibusų.

Gedimino pilis jau seniai tapo Vilniaus simboliu. Vadovėliuose rašoma, kad būtent čia miesto istorijos pradžių pradžia. Tačiau ar tikrai yra taip? Lietuvos istorijos instituto mokslininkai įrodinėja, kad tai tik dalis tiesos.

Vilniaus miesto istorijos pradžia glaudžiai susijusi su jos pilimis. XIV a. pab.–XV a. pr. metraščiai mini tris: Aukštutinę (dabar Gedimino), Žemutinę ir Kreivąją pilį (lot. Curvum castrum), kurią 1390 bei 1394 m. puldami Vilnių sudegino kryžiuočiai. Paimta pilis buvo apleista ir nebeatstatyta, o bėgant laikui – užmiršta. Vėliau tarp istorikų įsiplieskė aštri diskusija, kur ši trečioji pilis buvusi. Vieni ją matė dabartinio Senamiesčio teritorijoje, kiti – Užupyje ar Sereikiškėse, treti – Bokšto gatvėje, barbakano vietoje. Ir tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje archeologai Elena ir Vladimiras Holubovičiai ją lokalizavo dabartiniame Kalnų parke, Bekešo kalno aplinkoje. Tyrimų metu rasta XIII–XIV a. pastatų, to laikotarpio dirbinių.
Šie artefaktai, atrodytų, neturėjo palikti abejonių dėl archeologų darytų išvadų, tačiau net ir tuomet ne visi istorikai su jomis sutiko. Mokslininkų skepticizmą kurstė esamos topografijos ir įvykių, kurie aprašomi metraščiuose, neatitikimas. Antai kryžiuočių magistras Konradas Valenrodas minėjo Kreivajame mieste buvus 3 tūkst. žmonių, o 1416 m. Jogailos skunde Konstancos suvažiavimui užrašytas dar didesnis kiekis – keliolika tūkstančių. Kyla klausimas, kur sutalpinti tiek žmonių.
Padėtį apsunkino dar ir tai, kad tokia svarbi Vilniaus praeities pažinimui vieta iki šiol labai fragmentiškai tyrinėta. Didesni archeologiniai tyrimai buvo atliekami tik Dainų slėnyje (1956 m.) ir ant Trijų kryžių kalno (1988–1989, 1991 m.). Tyrimų autoriai Adolfas Tautavičius, Vytautas Daugudis, Albertas Lisanka toliau plėtojo idėją apie Kreivojo miesto buvimą parko teritorijoje, tačiau taip ir liko neaišku, kokią teritoriją užėmė citadelė, koks buvo jos santykis su Kreivuoju miestu ir kaip ji siejosi su kitomis Vilniaus dalimis. Norint atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma reikėjo išsiaiškinti, kiek esama Kalnų parko topografija atitiko XIV a. laikotarpį – pirminį reljefą.

Trijų kryžių kalno reljefo pokyčiai
Reljefo atkūrimas – tai sudėtinga, kompleksinė problema, kuriai spręsti būtinos įvairių sričių specialistų žinios. Antai šiame straipsnyje pateikiama Kreivojo miesto topografijos rekonstrukcija yra Lietuvos istorijos instituto archeologų, istorikų, geologų, geofizikų bei urbanistų bendrų pajėgų rezultatas, pasiektas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą.
Atlikti kompleksiniai tyrimai atskleidė, kad pirminis kalvyno reljefas smarkiai skyrėsi nuo išlikusio iki mūsų dienų. Pirmiausia į akis krito didžiuliai planiravimo mastai. Daugelyje vietų aptikti grunto supylimai iki 6–8 m storio, o kitur dideliuose plotuose žemė buvo nukasta ir sulyginta. Be to, kai kurios reljefo formos akivaizdžiai atrodė taisyklingos, nors tai nepažymėta nė viename topografiniame plane. Atlikus šiuolaikinio reljefo skaitmeninio modelio analizę (žemės paviršiaus skenavimo duomenis suteikė Nacionalinė žemės tarnyba) paaiškėjo, kad visas Kalnų parko reljefas – tai vientisas gerai išlikęs architektūrinis-landšaftinis XIX a. įtvirtinimų kompleksas.
Kaip žinome, šie įtvirtinimai Vilniuje caro Nikolajus I įsakymu buvo pradėti statyti 1831 m., prasidėjus sukilimui Lietuvoje, siekiant „pridengti joje besidislokuojančią kariuomenę, visiškai kontroliuoti miestą ir tokiu būdu visada laikyti gyventojus paklusnius“. Tuo metu kariniais sumetimais buvo žeminamos dominuojančios aukštumos, užpilamos raguvos, nukasami ištisi kalvyno plotai. Dabartiniame reljefe iki šiol galima įžiūrėti ne tik stambius objektus, kaip tvirtovę juosę pylimai ar grioviai, pabūklų pozicijos ir parako rūseliai, kaponyrai bei blokhauzas, bet ir visai smulkius, kaip takai ir takeliai, vedę prie šių karinių objektų. Iš esmės reikėtų sakyti, kad esamas Kalnų parko žemėvaizdis didesne dalimi atspindi būtent šios pilies invaziją, kurią lėmė XIX a. karinė taktika. O tai, savaime suprantama, neleidžia jo naudoti rekonstruojant viduramžių kompleksą, kai karo ir fortifikacijos principai buvo visiškai kitokie.
Taigi, remiantis tvirtovės statybos dokumentais, ankstesnio laikotarpio kartografija, taip pat geologinių ir geofizinių tyrimų duomenimis, buvo rekonstruotas pirminis kalvyno reljefas, pagal kurį galime spręsti apie XIV a. miestą.

Kreivasis miestas-pilis
Gynybinė miesto struktūra, viena svarbiausių viduramžiais, buvo glaudžiai susijusi su kalvyno šlaitais ir dominuojančiomis aukštumomis, kurios akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinių. Taip, mes žinome, kad Stalo kalnas buvo mažiausiai trimis metrais aukštesnis. Maža to, tai buvo kelių kalvų grupė, o ne vientisas „piliakalnis“. Plikojo (dab. Trijų kryžių) kalno viršutinė aikštelė buvo ilgesnė maždaug 18 m ir turėjo dominuojantį kalvagūbrį, ant kurio randama gynybinių pylimų liekanų. Vakariniame kalvyno šlaite, Sereikiškių parko teritorijoje, anksčiau buvo dar vienas kalvagūbris – Bekešo kalnas, kurį XIX a. nuplovė Vilnios upė. Pagaliau tarp Plikojo ir Stalo kalno egzistavo atskira, mūsų dienas tik fragmentiškai tepasiekusi kalva, atribojusi šiaurinę Kreivojo miesto dalį nuo pietinės. Ši aukštuma dominavo virš tuometinių gyvenamųjų rajonų ir turėjo būti labai svarbi vidinėje miesto gynybos sistemoje.
Remiantis aukštumų ir šlaitų išsidėstymu prieita išvada, kad Kreivasis miestas buvo apjuostas gynybiniais įtvirtinimais, jungusiais Plikąjį, Bekešo bei Stalo kalnus. Taigi Kreivosios pilies plotas prilygo Žemutinei piliai ir užėmė apie 12 ha, tinkamas gyventi plotas siekė apie 5,5 ha. Už šio gynybinio žiedo, pagrindinių kelių ašyse, buvo pradėję formuotis priemiesčiai – papiliai.
Tyrimai patvirtino gerai žinomą poliorketikos (graik. polis – miestas, ir herkos – apgultis) principą, kuris sako, kad pilies gynybai būtina iki maksimumo išnaudoti gamtos teikiamus reljefo ypatumus. Šio dėsnio įrengiant Kreivąją pilį buvo laikomasi iki smulkmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad gynybinių sienų tinklas apima ne tik išorinį Kreivosios pilies perimetrą, – jos statytos ir pilies viduje. Taip susidaro keturios savarankiškos ir viena kitą papildančios gynybinės grandys. Tad pilies gynyba buvo suplanuota taip, kad priešas, prasiveržęs į vieną iš jų, turėjo šturmuoti likusias, kurios gynėsi savarankiškai. Šiame kontekste visiškai įtikinamai skamba Jogailos viename iš laiškų išsakyta mintis, kad užimti Kreivąją pilį jėga nebuvo įmanoma, tik išdavyste ir apgaule. Taip, beje, ir įvyko.
Reikia pabrėžti, kad Kreivoji pilis sudarė vientisą gynybos kompleksą su kitomis dviem pilimis – Žemutine bei Aukštutine. Strateginiu požiūriu ją buvo privalu ginti dėl pastarųjų dviejų saugumo. Šioje gynybos grandyje labai svarbus pasidaro Vilnios vaidmuo. Tyrimai upės krante patvirtina ankstesnių tyrėjų prielaidą, kad Vilnios vaga tarp Plikojo ir Gedimino kalno buvo dirbtinai iškasta, ką rodo aplinkos geologinė sandara.
Kita, ne mažiau svarbi miesto struktūra – kelių ir gatvių tinklas. Kalvotame reljefe jį formavo raguvos ir lomos, nes dėl mažo nuolydžio jos buvo patogios susisiekimui. Pirminio reljefo modelyje išryškėjo ištisas raguvų tinklas. Jos ne tik jungė vidines aukštumas, bet, svarbiausia, raižė vakarinį kalvyno šlaitą, ribojantį Kreivąjį miestą nuo dabartinio Vilniaus senamiesčio. Ir nors šiandien mes negalime pasakyti, kokią reikšmę turėjo kiekviena atskira raguva, jau dabar matome, kad jos išsidėsto dėsningai miesto atžvilgiu. Vienos iš jų nukreiptos tiesiai į pagrindines Senamiesčio gatves (Trakų, Domininkonų, Šv. Jono, Šv. Mykolo gatvių tąsa), kitos siejamos su senų kelių archeologinėmis liekanomis (Arsenalo teritorija).
Toks stiprus komplekso ryšys su miestu rodo labai didelę Kreivojo miesto svarbą Vilniaus raidai. Tai svarbu pabrėžti vien jau dėl to, kad dabar ši vietovė negyvenama ir bendrame Vilniaus kontekste labiau primena miško peizažą.

Urbanizacija ir Kreivasis miestas
Taigi XIII–XIV a. Kreivasis miestas buvo toks pat reikšmingas Vilniaus kelių susikirtimo mazgas kaip ir Žemutinė pilis. Jis akumuliavo į save tuo laikotarpiu ypač svarbią Antakalnio–Viršupio–Nemenčinės kryptį. Urbanizacijos procesai Kreivojo miesto aplinkoje turėjo vykti sparčiai ir intensyviai. Tuo metu buvo apgyvendintos teritorijos už gynybinio žiedo, šalia Neries upės, sodybos greičiausiai buvusios ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame Vilnios krante, o dabartinės Sereikiškės buvo jų epicentras. Galima prognozuoti, kad daugiau ar mažiau apgyvendintos teritorijos buvo ir Antakalnio kryptimi, bent jau iki Petro ir Povilo bažnyčios.
Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija: XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės ir Žemutinės pilies komplekso, bet ir dėl dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilies lygiavertės įtakos. Istoriniai įvykiai, paskatinę Kreivosios pilies-miesto išnykimą, lėmė, kad nuo XV a. pr. urbanizuojama tik dabartinio Senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išlieka tik kaip rudimentas.

Virgilijus Pugačiauskas, Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė

Sostinės vaikai nuo šiol galės džiaugtis savo kieme turėdami tikrą ledo čiuožyklą. UAB “Vilniaus vandenys”, kartu su Vilniaus m. savivaldybe ir penkiomis seniūnijomis vilniečiams ir jų vaikams dovanoja ledo čiuožyklas.

Dėl čiuožyklų įrengimo Lazdynų, Žirmūnų, Justiniškių, Fabijoniškių, ir Naujamiesčio  seniūnijos kreipėsi į UAB “Vilniaus vandenys”. Jos pačios turėjo pasirengti ir išsivalyti šalia namų esančias krepšinio aikšteles, kuriose iki pat pavasario, kol neištirps ledas, vaikai ir jų tėveliai galės aktyviai leisti laisvalaikį. 4 čiuožyklos jau užpiltos, 5-oji (Lukiškių aikštėje) bus užpilta artimiausiu metu.
Vienai čiuožyklai įrengti reikėjo 50-ies kubų vandens. Už čiuožyklų priežiūrą bus atsakingos pačios seniūnijos.
Čiuožyklas rasite šiais adresais:
Žirmūnų g. 128, Vilnius
Taikos g. 48, Vilnius
Stanevičiaus g. 53, Vilnius
Žėručio g. 4, Vilnius
Lukiškių aikštė

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas šiandien ryte susitiko su taksistais ir aptarė susidariusią situaciją bei tarėsi, kaip kuo greičiau išspręsti susikaupusias problemas.

Taip pat priimti bendri sprendimai, kurie leis taksi vairuotojams pradėti legalų ir sąžiningą taksi verslą.

„Į susitikimą šiandien susirinko tikrieji žmonės, kurie kasdien dirba gatvėje. Mes atverčiame naują lapą, nuo kurios prasidės ir nauja taksi era. Visi kartu sieksime, kad paslaugos būtų teikiamos kokybiškai, sąžiningai, būtų mokami mokesčiai valstybei, taksi vairuotojai dirbtų ir uždirbtų. Galbūt ateityje kai kurie prisidės prie Vilniaus savivaldybės steigiamos taksi kompanijos. Žinoma, techninių problemų, kurias išspręsti reikia, yra nemažai, tačiau viskas juda į priekį. Šiandien pats kalbėjausi ir su Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, jis žadėjo, kad Rinkliavų įstatymas bus kuo skubiau teikiamas Vyriausybei“, – sakė Vilniaus meras A. Zuokas.

Jau nuo šiandien Vilniaus savivaldybė pradėjo dalinti laikinus nemokamus taksi leidimus. Leidimai išduodami savivaldybės pirmajame aukšte, prie 18 interesantų aptarnavimo langelio. Taksi vairuotojai turi turėti Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymą dėl individualios veiklos, kuri išduodama nemokamai, automobilio techninį pasą, techninės apžiūros rezultatų kortelę, civilinės atsakomybės draudimą, vairuotojo gyvenamosios vietos deklaraciją. Jeigu automobilis nuomojamas – ir nuomos, lizingo sutartį.

Vilniaus savivaldybės įmonėje „Susisiekimo paslaugos“ per dešimt dienų planuojama įsteigti dispečerinę, kuri suvienys laikinuosius taksi leidimus gavusius vairuotojus. Vilniečiai galės taksi vairuotojus išsikviesti nauju trumpuoju taksi numeriu. Taip pat kalbėta apie vienodą taksi tarifą, kad keleiviai žinotų, kiek turi iš tikrųjų už taksi paslaugas mokėti.

Susitikimo su taksi vairuotojais metu taip pat svarstyta apie galimybę įkurti legaliai ir sąžiningai norinčių dirbti taksistų asociaciją ar profesinę sąjungą. Kol kas tolimesnius veiksmus su savivaldybės specialistais, meru ir taksi vairuotojais derins įkurta darbo grupė.

Vyriausybės sprendimais sostinės biudžetas yra pats mažiausias, lyginant su Rygos ir Talino miestų iždais. Tokią informaciją pateikia Vilniaus meras Artūras Zuokas, miesto tarybai pristatydamas sostinės biudžeto projektą.

„Šių metų Vilniaus biudžeto pajamos sieks 1,02 mlrd. litų, tuo tarpu Talino iždas siekia 1,36 mlrd. litų, Rygos – 2,13 mlrd. litų. Vertinant vienam gyventojui tenkančias biudžeto pajamas skirtumas dar didesnis – Vilniuje vienam gyventojui tenka 1,8 tūkst. litų, Rygoje – per 3 tūkst. litų, Taline – beveik 3,3 tūkst. litų biudžeto pajamų. Taigi, Vilnius ir jo gyventojai yra labiausiai skriaudžiami iš visų Baltijos valstybių, nes mūsų šalies valdžia, planuodama biudžetą, neužtikrina tinkamo sostinės finansavimo“, – sako Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Pasak mero, Gyventojų pajamų mokestis (GPM) sudaro didžiąją dalį pajamų Baltijos sostinių biudžetuose. Talino ir Rygos GPM pajamos yra didesnės nei Vilniaus 2,4-2,7 karto.

Vilniaus biudžete liekanti GPM dalis nesikeitė nuo pat 2002 metų ir išliko 40 proc. nuo surenkamo mokesčio, tačiau bene visoms Lietuvos savivaldybėms per dešimt metų ši dalis buvo padidinta iki 100 proc.

Seimui patvirtinus šių metų sostinės savivaldybės biudžetą, GPM surinkimas grąžintas į 2001 metų lygį (2001 metais buvo surinkta 347,7 mln. litų GPM, 2012 metais planuojama – 336 mln. litų).

Šių metų Vilniaus biudžete Seimas nustatė mažesnes nei praeitais metais bendras savivaldybės pajamas – jos sudarys 987 mln. litų (2011 m. – 1036,3 mln. litų). Tai mažiausias miesto biudžetas per pastaruosius 5 metus. 2012 metais planuojama 1176,3 mln. litų išlaidų, iš kurių 175,8 mln. litų bus skiriama skoloms grąžinti.

„Seimas ir Vyriausybė nepaisė nei ekspertų nuomonės, nei vilniečių interesų ir sumažino miesto pajamas ir nepadidino Gyventojų pajamų mokesčio, liekančio miesto biudžete, dalies, taip savivaldybę grąžindami į 2001 metų lygį. Nors Vilnius yra bene vienintelis Lietuvos miestas, kuriame gyventojų skaičius išlieka stabilus, kai tuo tarpu visoje šalyje jis drastiškai mažėja“, – sako Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Vilniaus biudžete liekanti GPM dalis nesikeitė nuo pat 2002 metų ir išliko 40 proc. nuo surenkamo mokesčio, tačiau bene visoms savivaldybėms per dešimt metų ši dalis buvo padidinta iki 100 proc. Seimui patvirtinus šių metų sostinės savivaldybės biudžetą, GPM surinkimas grąžintas į 2001 metų lygį (2001 metais buvo surinkta 347,7 mln. litų GPM, 2012 metais planuojama – 336 mln. litų).

Pasak A.Zuoko, ekspertų komisija Vyriausybei siūlė vos 5 procentais padidinti Gyventojų pajamų mokesčio dalį, paliekamą miesto biudžete, taip pat padidinti miesto skolinimosi limitą. Tuo tarpu svarstant biudžetą Seimo valdantieji parodė savo požiūrį į sostinę ir jos gyventojus nepadidindami miesto pajamų iš pajamų mokesčio bei sumažindami skolinimosi limitus, taip ženkliai sunkindami miesto finansinę situaciją.

Vilniaus savivaldybės biudžetas rengiamas vadovaujantis Seimo patvirtintu 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, biudžeto sandaros įstatymu, savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu ir kitais teisės aktais.

Savivaldybių biudžetams skiriama GPM dalis, %

Savivaldybė    2002    2003    2006    2010    2012    2006/2010
Vilniaus m.    40%    40%    40%    40%    40%    •    0p.
Kauno m.    74%    74%    74%    94%    94%    ↑  20p
Klaipėdos m.    64%    64%    64%    86%    86%    ↑  22p
Šiaulių m.    96%    96%    96%    100%    100%    ↑  4p
Panevėžio m.    84%    84%    84%    100%    100%    ↑  16p
Mažeikių raj.    55%    55%    90%    95%    95%    ↑  5p
Kitos    100%    100%    100%    100%    100%    -
Šaltinis: LR Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo priedėlis

Atrodo neįtikima, bet maždaug pusė šiandieninių Lietuvos moksleivių nė karto nėra buvę savo valstybės sostinėje Vilniuje. Tiesą sakant, ne tik moksleivių: 20–25 proc. suaugusiųjų net visą gyvenimą nugyvena, taip ir nepamatę ne tik Vilniaus, bet ir Baltijos jūros.
Pažvelgę į Lietuvos statistikos departamento vykdytą pastarąjį namų ūkių tyrimą, matome, kad net 62,4 proc. visų mūsų šalies gyventojų per atostogas neturi finansinių galimybių bent savaitei su šeima ištrūkti iš namų ir paviešėti bent jau kitame Lietuvos mieste ar rajone (ką jau kalbėti apie užsienį). Daugiausiai tokių žmonių yra rajoniniuose miestuose – 64,8 proc., o kaimuose – net 73,1 proc.
Ilgametis Moksleivių dainų švenčių chorų atrankos komisijos pirmininkas Raimondas Katinas sako, kad apie trečdalį Lietuvos provincijos vaikų Vilnių pirmąkart pamato atvažiavę į Dainų šventę. Paprastai du trečdaliai visų Moksleivių dainų šventės dalyvių yra vaikų chorai, orkestrai ir šokių kolektyvai iš regionų.
Provincijos vaikai tokių išvykų laukia kone kaip išganymo: repetuoja neskaičiuodami laiko tiek rytais, tiek po pietų, įdeda visą savo širdį ir su viltimi laukia atrankų, spėliodami, ar pavyks geriau pasirodyti už kitus savo rajono vaikų meno kolektyvus ir ištrūkti į Vilnių.
Bet šiemet moksleivių ministras Gintaras Steponavičius pasakė: “Moksleivių dainų šventės nebus.” Nėra pinigų. Antraip dėl tris dienas truksiančio renginio nukentės “viešasis interesas”: subliūkš mokinio krepšelis, sumažės algos visiems kitiems mokytojams ir aukštajam mokslui skiriamos lėšos.
Tokiais argumentais ministro su kolegomis supriešinti muzikos mokytojai palaikymo iš kolegų nesulaukia. O maždaug trečdalis savivaldybių merų, išgirdę švietimo ir mokslo ministro šneką, jau suskubo kitoms reikmėms išleisti Moksleivių dainų šventei, pagal Dainų švenčių įstatymą, privalomas skirti lėšas.
Tuščia kartotis, bet net gūdžiausiu sovietmečiu įvyko visos numatytos Dainų šventės. Taip, jose būdavo nemažai buko sovietinio patoso, bet po jo visados širdis suvirpindavo Juozo Naujalio “Lietuva brangi”.
Šių metų Moksleivių dainų šventės “Mūsų vardas – Lietuva” repertuare kaip niekad gausu pasididžiavimą, kad esi lietuvis, keliančių dainų: nuo sutartinių, atliekamų keturiomis tarmėmis, iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų siuitų, nuo Vytauto Kernagio dainų kompozicijų iki liaudies dainų, atliekamų su Dzūkijos močiučių etnografiniu ansambliu, repuojant ir griaudint rokui, nuo orkestrų su solistais atliekamų maršų “Žygis į Vilnių”, “Palinko liepa šalia kelio”, “Kur lygūs laukai” iki Justino Marcinkevičiaus ir Laimio Vilkončiaus “Dėl tos dainos” bei finalinės Kipro Mašanausko “Kokia nuostabi, Lietuva, esi”.
Taigi šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja, šia galimybe, regis, nepasinaudosime. Liūdna.
O apgauti ir nusivylę vaikai po pusantrų metų intensyvių repeticijų šlifuojant Moksleivių dainų šventės repertuarą meta lankyti chorus ir vargu ar besugrįš, vargu ar po tokios patirties benorės ruoštis kitoms dainų šventėms, kurias ministras žada lyg ir įvyksiant. Kaip lengva kalbėti apie laikus, kai pats nebebūsi ministras. Kaip lengva rasti lėšų ir savo bičiulių paranormaliems įgeidžiams ir tuštiems projektams, o štai vaikų dainų šventei – sunku.

Šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja…

Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos požemiai – kasdien nematoma pastato dalis – yra itin svarbus istorijos paminklas, pirmiausia bylojantis apie krikščionybės Lietuvoje istoriją.
Vilniaus katedros požemiai lankytojams buvo atverti 1991-aisiais po beveik visą XX amžių vykdytų archeologinių, geologinių, architektūros ir dailės tyrimų bei pamatų tvirtinimo darbų. 2012 m. pradžioje katedros požemiuose atidaryta nauja ekspozicija pristato Katedros, stovinčios vienoje seniausiai gyvenamų Vilniaus vietų, istoriją, pastato kaitą, laidojimo tradicijas.
Pirmasis mūrinis pastatas šioje vietoje stovėjo jau XIV amžiuje, tačiau išlikę mūro fragmentai per menki jo paskirčiai nustatyti. Lietuvai apsikrikštijus ir įsteigus Katedrą, 1387 metais čia pastatyta bažnyčia, apie kurią 1388-aisiais popiežius Urbonas VI (1378–1389) rašė, jog ji iškilusi nugriautos pagonių šventyklos vietoje. Pirmąjį Katedros pastatą nuniokojo 1419 metų gaisras, po kurio atstatyta gotikinė trinavė bazilika, jos interjeras puoštas sienų tapyba. Prie Katedros šoninių sienų imtos statyti koplyčios, po jomis išmūrytos kriptos. Dėl dažnų gaisrų, karų ir nepatvaraus po pamatais esančio grunto Katedra buvo ne kartą perstatinėjama. Šiandieninis pastatas yra klasicistinio stiliaus (architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius), tačiau jo mūruose slypi gotikos, renesanso, baroko pėdsakai. Visi ekspozicijai pritaikyti rūsiai, išskyrus mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia, yra po šiuo XV amžiuje susiformavusiu Katedros pastatu.
Archeologo Valdo Steponaičio paskaitoje išgirsime Vilniaus katedros kasinėjimų istoriją, mokslininkas pristatys  žymiuosius archeologinius radinius, apibūdins laidosenos katedros rūsiuose bruožus, primins valstybei ir Bažnyčiai nusipelniusių, čia palaidotų asmenų istoriją, aptars mūsų dienas pasiekusias, garsių giminių šeimos narių epitafijas.
Po 1931 m. pavasario potvynio Katedros būklė tapo avarinė. 1931 m. buvo įsteigtas Vilniaus katedros gelbėjimo komitetas, vadovaujamas profesoriaus Julijaus Kloso. To meto specialistai nuveikė didžiulį statinio tvirtinimo darbą, buvo atlikti geologiniai tyrimai, atkasami ir tiriami Katedros pamatai, stebimas gruntinio vandens lygis ir jo srovės. Archeologiniai tyrimai buvo atliekami kartu su architektūriniais, inžineriniais ir geologiniais tyrimais bei pamatų tvirtinimo darbais; daugiausia tirti rūsiai. Katedroje rasta daugiau kaip 20 kriptų, įrengtų XV–XVII amžiuje. Praėjus dviem dešimtmečiams, Katedros sienose vėl pastebėta naujų įtrūkimų. Tai paskatino 1969 metais pradėti nuoseklius archeologinius, architektūrinius bei geologinius Katedros tyrimus, kurie su pertraukomis tęsėsi iki 2004 metų. Visą tą laiką architektūriniams tyrimams vadovavo dr. Napalys Kitkauskas, daug laiko kartu dirbo architektas Sigitas Lasavickas, archeologinių tyrimų darbams vadovavo Irena Jučienė, Albertas Lisanka, Gediminas Gendrėnas, jiems padėjo daugelis archeologijos, istorijos ir kitų mokslo sričių specialistų.
Šiuo metu Katedros požemiuose yra 27 rūsiai. Naujoji ekspozicija užima maždaug trečdalį rūsių. Archeologinių kasinėjimų metu buvo surasta keli tūkstančiai archeologinių radinių (statybinės ir apdailos plytos, grindų ir apdailos plytelės, čerpės, dažytas tinkas ir kita). Šiuo metu eksponuojami radiniai padeda pažinti Katedros statybos laikotarpius, rekonstruoti jos vidaus ir išorės interjero elementus. Naujosios ekspozicijos centre – 1930 m. Čekijoje pagamintas sarkofagas Vytauto Didžiojo palaikams. 1930 m. minint Vilniaus katedros fundatoriaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500-ąsias metines, buvo nutarta Katedroje pastatyti paminklinį antkapį ir perkelti kunigaikščio palaikus į naują sarkofagą. Nepavykus rasti tikslios valdovo palaidojimo vietos, tai Vytauto Didžiojo kapo simbolis.

Nuo 2012 metų sausio 1 d. Vilnius prisijungė prie tarptautinio EuropeanCityCards (ECC) tinklo, kuris vienija 22 šalis ir 33 miestus.

Šis projektas sukurtas tarptautinės organizacijos EuropeanCitiesMarketing ir didžiųjų Europos miestų iniciatyva, siekiant apsikeisti gerąja patirtimi, vieningai pristatyti turizmo paslaugas ir padidinti miesto kortelių pardavimus. Pagrindinė projekto jungiamoji grandis – miestų kortelės – sparčiai populiarėjantis turizmo produktas, kurios turistui padeda ne tik suplanuoti savo laisvalaikį, bet ir sutaupyti pinigų.

Dalyvavimas ECC tinkle Vilniui yra unikali galimybė prisistatyti greta didžiausių ir populiariausių Europos miestų, užmegzti bendradarbiavimą turizmo srityje, taip pat analizuoti turizmo statistiką, gauti žinių apie naujausius turizmo produktus ir tendencijas.

ECC tinkle skelbiama informacija apie oficialiąją Vilniaus miesto kortelę apjungiant keletą priemonių: interneto svetainę www.europeancitycards.com, specialią nemokamą turizmo aplikaciją bei skaitmeninį leidinį. ECC yra platforma, kurioje kiekvienas gali lengvai surasti, palyginti informaciją, o ši gali prisidėti kuriant patrauklaus miesto įvaizdį ir netgi lemti kelionės krypties pasirinkimą. Dalyvavimas ECC tinkle reiškia Vilniaus miesto kortelės, kaip kokybiško produkto pripažinimą, ir svarbų įvertinimą tarptautiniu mastu.

Vilniaus miesto kortelės turėtojui iš viso siūlomos 53 nuolaidos, formuojančios plačią turizmo paslaugų pasiūlą. Turistams patogu pasirinkti kortelės tipą pagal jų poreikius (24 ir 72 val. kortelė, 24 val. kortelė su integruotu transporto bilietu arba be jo), sukurtas platinimo taškų tinklas – kortelę galima įsigyti visuose Vilniaus turizmo informacijos centruose, kai kuriose turizmo agentūrose, viešbučiuose bei internetu.

Per 2011 metus kortele pasinaudojo 550 asmenų iš daugiau kaip 30 pasaulio šalių. Daugiausia kortelių įsigijo vokiečiai, rusai, lenkai. Atsiliepimai rodo, kad Vilnius turistams atrodo patrauklus miestas, turintis įdomią istoriją, kultūrą, architektūrą, tradicijas. Didelį įspūdį turistams paliko ir nuoširdūs bei draugiški vilniečiai.

Plačiau apie miesto kortelę skaitykite atnaujintoje Vilniaus turizmo informacijos svetainėje www.vilnius-tourism.lt, taip pat www.europeancitycards.com. Turizmo aplikaciją galite nemokamai atsisiųsti Android ir iPhone aplikacijų parduotuvėse.

Romeo ir Džuljetų desantai sostinės teatrų scenose.

Sausis teatruose prasidėjo kaip reta darbingai. Kol Vilniaus žiūrovai aistringai aptarinėja metų pabaigos premjeras – „Išvarymą“ Nacionaliniame dramos teatre, „Žydrąjį dunojų“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei naujausią Jono Vaitkaus darbą „Eglutė pas Ivanovus“, rodomą režisieriaus vadovaujamame Rusų dramos teatre, į duris jau beldžiasi nauji spektakliai.
Ne visus ir spėjome anonsuoti. Štai Valstybinio jaunimo teatro kamerinėje salėje jau praėjusį savaitgalį parodyta Birutės Mar premjera „Jis ir ji“. Tai spektaklis, sudėliotas iš Julijos Janulaitytės-Biliūnienės ir lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno laiškų bei kūrybos fragmentų. Vaidina B.Mar ir Aleksas Kazanavičius, smuikelį įsimylėjusių širdžių ritmu čirpina Sigitas Rubis.
Vos keletą metų tetrukusi Julijos ir Jonelio meilė (J.Biliūnas mirė tesulaukęs 28-erių) primena Romeo ir Džuljetos istoriją. „Abudu nustebo vienas kitą pamatę; abiejų vienu akiemirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiedviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką“, – rašė J.Biliūnas.

Vėl žaismingoji Žasmina

Kita premjera sausio pabaigoje laukia Kauno valstybiniame dramos teatre: čia sausio 21–22 d. ketinama rodyti Agniaus Jankevičiaus režisuotas „Tris gyvenimo versijas“. Šiai premjerai rengiasi kauniečių dramos aktorių žvaigždynas: Jūratė Onaitytė, Goda Piktytė, Dainius Svobonas ir Sigitas Šidlauskas.
Pjesės autorė – vis labiau Lietuvoje populiarėjanti žydų kilmės prancūzų dramaturgė Yasmina Reza. 2010 m. teatre „Mens Publica“ buvo pristatyta jos pjesė „Atsitiktinis žmogus“, pernai didelio pasisekimo „Idioteatre“ sulaukė tos pačios autorės pjesė „Menas“. Sakoma, kad Y.Reza į teatro sales sugrąžino ištisą sluoksnį žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką.
Pjesė „Trys gyvenimo versijos“ pasakoja apie diena anksčiau, nei sutarta, netikėtai užplūstančius svečius. O netikėtumai praskleidžia uždangą į tai, ką šeimose įprasta slėpti: kruopščiai saugomą intymiausių namiškių jausmų ir lūkesčių erdvę.

Meilės šmėklos

Metų pradžia ypač dosni atvežtinių reginių. Jau pirmąją metų savaitę po Lietuvą keliavo „Budrugana-Gagra“ rankų šešėlių teatras iš Gruzijos, vadovaujamas režisieriaus Gelos Kandelakio. O sausio pabaigoje Vilnių užplūs ištisa atvežtinių spektaklių lavina.
Daugiausiai sentimentų vyresniems žiūrovams turėtų sukelti kultinė kompozitoriaus Aleksejaus Rybnikovo ir poeto Andrejaus Voznesenskio roko opera „Junona ir Avos“, atvežama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Prieš tris dešimtmečius Maskvoje šiame spektaklyje vaidino Nikolajus Karačencovas, Jelena Šanina, Aleksandras Abdulovas ir kitos Rusijos scenos pažibos, o populiariausias miuziklo arijas atmintinai mokėjo visa Sovietų Sąjunga. Kaip ir XIX amžiaus pradžios rusų keliautojo Nikolajaus Rezanovo ir Amerikoje jo sutiktos merginos Končitos meilės istoriją. N.Rezanovas, grįžęs Rusijon leidimo tuoktis su katalike, susirgęs mirė, o vienuole tapusi mylimoji tolimame krante nepamiršo jo visą gyvenimą. Krasnojarske ant Nikolajaus kapo stovi baltas kryžius, kurio vienoje pusėje iškalti žodžiai „Aš tavęs niekada nepamiršiu“, kitoje – „Aš tavęs niekada nebepamatysiu“. Tai žymiausio ir graudžiausio „Junonos ir Avos“ dueto priedainis.
Iš lietuviškų gastrolių norėtųsi išskirti įdomią klaipėdiečių naujausių spektaklių kolekciją sostinėje. Didžiausio susidomėjimo turėtų sulaukti režisieriaus Gintaro Varno inscenizuota Augusto Strindbergo „Šmėklų sonata“ su aktoriumi Vytautu Paukšte. Tačiau intriguoja ir Igorio Reklaičio monospektaklis „Produktas“ pagal Oskaro Koršunovo Lietuvoje išgarsinto brito Marko Ravenhillo pjesę. Joje aktorius persikūnija į prodiuserį, antrarūšei aktorei pristatantį savo naują scenarijų, turintį ją paversti žvaigžde. Jo siūlomame „produkte“ pagal visus rinkos dėsnius susipina erotika, meilė, terorizmas ir religinis fundamentalizmas.

Sausio teatrų gastrolės Vilniuje

22 d. 18 val. Rusų dramos teatre – Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklis „Kritimas į tamsą“. Rež. Saulius Varnas
24 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – roko opera „Junona ir Avos“. Rež. Aleksandras Rychlovas (Maskva)
25 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo centre – Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“. Rež. Rolandas Atkočiūnas
25 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Saugokite Florą“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
26 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Šmėklų sonata“. Rež. Gintaras Varnas
27 d. 19 val. Menų spaustuvėje – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Produktas“. Rež. Tomas Jašinskas