2012-uosius metus pasitinka atnaujinta Vilniaus turizmo informacijos centro interneto svetainė www.vilnius-tourism.lt. Keletą mėnesių trukęs svetainės modernizavimas buvo vykdomas siekiant atitikti šių laikų interneto tendencijas ir patraukliau pristatyti miesto turizmo išteklius.

Sukurtos aiškios sąsajos, jungiančios Vilniaus turizmo, renginių ir konferencijų biuro svetaines, padės turistams ir turizmo srities profesionalams patogiai rasti ieškomą informaciją.

Atnaujintoje svetainėje siekta  pristatyti praktinę informaciją atvykusiam ar dar tik planuojančiam atvykti turistui, todėl vadovautasi aiškumo principu pateikiant būtiniausią informaciją – kaip atvykti, kaip rasti nakvynės vietą, ką aplankyti mieste, kaip praleisti laisvalaikį, kur pramogauti ar apsipirkti. Svetainėje taip pat galima užsisakyti įvairias turizmo paslaugas: nakvynę, ekskursiją, Vilniaus miesto kortelę, audiogidą, pasirinkti geriausią viešojo transporto maršrutą pagal ieškomą kelionės tikslą. Atsižvelgiant į šiais metais planuojamus tiesioginius skrydžius, sujungsiančius Vilnių ir Paryžių, bei prancūzakalbių turistų atsiliepimus, greta lietuvių, anglų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbų, svetainėje įvesta ir šeštoji – prancūzų – kalba.

Tobulinant svetainės funkcionalumą atlikta ir daugiau papildymų. Žurnalistai, turizmo verslo atstovai nuo šiol galės patogiai naudotis atskira svetainės rubrika „Spaudai“. Šioje dalyje pristatoma video medžiaga, nuotraukos, leidiniai, statistiniai duomenys. Visus turizmo leidinius galima interaktyviai vartyti internete arba atsisiųsti į kompiuterį. Ypač džiugi naujiena, kad specialius tekstus apie miestą sutiko paruošti rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, įdėjusi dalelę savo miesto suvokimo, matymo ir meilės. Šie tekstai jungia visas grandis – istoriją, kultūrą, meną, daugiatautiškumą ir asmenybes, garsinusias miestą už Lietuvos ribų.

Svetainėje sukurtas naujas įrankis „Mano Vilnius“ padės susiplanuoti savo viešnagę mieste – dominančius lankytinus objektus su aprašymais galima pažymėti ir įsikelti į rubriką „Mano Vilnius“. Čia išsaugotą informaciją patogu atsispausdinti arba persiųsti į savo pašto dėžutę.

Kartu su atnaujinta svetaine pristatomas ir naujas turizmo produktas – audiogidas mp3 formatu – patogus būdas miestą pažinti savarankiškai. Internetu parsisiųstas audio įrašas, išsaugotas telefone ar mp3 grotuve, taps gidu po Vilniaus Senamiestį. Kartu su audio įrašu pateikiamas žemėlapis padės keliauti siūlomu maršrutu ar išsirinkti įdomiausias vietas.

2011-aisiais metais svetainė www.vilnius-tourism.lt buvo gausiai lankoma tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio šalių. Bendras apsilankymų skaičius siekė apie 350 tūkst., iš kurių 230 tūkst. sudaro unikalūs lankytojai. Sulaukta per 1 mln. 240 tūkst. puslapių peržiūrų. Svetainėje naršė turistai iš 90 pasaulio valstybių. Didžiausias lankomumas buvo pastebimas iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, D. Britanijos, Latvijos, Baltarusijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Ispanijos, Prancūzijos. Vis dažniau svetainė pasiekiama ir per išmaniuosius telefonus bei planšetinius kompiuterius, užfiksuota daugiau kaip 7, 4 tūkst.  lankytojų, iš jų – 6 tūkst. unikalių lankytojų,  20 tūkst. puslapių peržiūrų.

Ieškokite Vilniaus turizmo naujienų ne tik svetainėje www.vilnius-tourism.lt, bet ir Facebook puslapyje Vilnius Tourism!

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui

Premjere, Jūs inicijuojate pasitarimus ir toliau aiškinatės padėtį dėl Prancūzijos koncerno „Dalkia“ valdomos centralizuotos šilumos tiekimo įmonės „Vilniaus energija“ veiklos. Tas aiškinimasis jau trunka ne vienerius metus – ar vartotojams nuo to padėtis negerėja?

Pirmas dalykas, kurį reikia pastebėti – šiais metais tik Vilniaus savivaldybė iš tikrųjų susiklostė pakankamai skandalinga situacija. Tuo užsiima ir atitinkamos tarnybos, įskaitant Energetikos inspekciją, kuri neseniai paskelbė savo tyrimų rezultatus, kitos tarnybos taip pat artimiausiu metu paskelbs savo tyrimo rezultatus. Kaip žinote, Energetikos inspekcija dėl Vilniaus šilumos reikalų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad jinai pradėtų savo lygmens tyrimą, o iš Energetikos inspekcijos paskelbtos ataskaitos norėčiau pabrėžti keletą dalykų. Pirmas dalykas, Energetikos inspekcija nustatė, kad problemos, tokios, kokios yra žinomos ir aptariamos viešumoje, yra stebimos tik Vilniuje,  kai lapkričio mėnesį 2011 metų, esant praktiškai tai pačiai temperatūrai kaip ir 2010 metais, šilumos energijos suvartojimas Vilniaus miesto gyventojams išaugo po 12-15 procentų.

Beje, „Vilniaus energija“ atmeta kaltinimus dėl didesnio šilumos suvartojimo sąlyginai dėl šilto lapkričio.

Gali atmesti, kiek nori kaltinimus, bet mes remiamės tuo, ką sako Energetikos inspekcija. Tai yra objektyvūs duomenys, kuriuos pateikė Energetikos inspekcija, ir labai aiškiai galima matyti, kad tokios problemos stebimos tik Vilniaus mieste. Dabar antras dalykas, ką Energetikos inspekcija taip pat savo tyrime atskleidė, tai skandalingą situaciją, kai per paskutines dvi praeitų metų spalio mėnesio savaites „Vilniaus energija“ Vilniaus mieste iš 6600 šilumos punktų prižiūrėtojų pakeitė 4400. Per dvi savaites, keičiant štai tokiu drastišku būdu visą prižiūrėjimo sistemą, be abejo, yra sukeliama sumaištis. Klausimas, ar jinai buvo sukeliama sąmoningai, ar dėl tokio netinkamo valdymo, bet akivaizdu, kad tokios sumaišties metu yra labai nesudėtinga pasiekti, kad šilumos vartotojai tikrai nebūtų tinkamai ginami ir kad jiems būtų teikiama perteklinė šiluma ir didelės sąskaitos, ir daug kitų dalykų. Tenka pastebėti, kad tokia sukelta sumaištis, kuri iš tikrųjų yra verta ir teisėsaugos institucijų atitinkamo dėmesio, yra visų pirma savivaldybės politinės atsakomybės reikalas. Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė visoje Lietuvoje savivaldybė, kuri šitaip netinkamai prižiūri arba neprižiūri sau priklausančio šilumos ūkio.

O šilumos ūkį galėtų perimti valstybė, taip sako Lietuvos bankų valdybos narys Raimundas Kuodis. Anot jo, gyventojai negauna naudos, kai šį kontroliuoja privačios bendrovės, o Vilniaus meras Artūras Zuokas sako tam pritariantis. O ką jūs manote, Premjere?

Tai yra didelė, skaudi, bet vienos savivaldybės, nesugebančios tvarkytis, tinkamai vykdyti savo pareigų, politinės atsakomybės, pareigų klausimo problema. Galime svarstyti įvairias struktūrines pertvarkas ateityje, kaip turėtume geriau tvarkytis šilumos ūkyje. Bet nesugebant vienai savivaldybei tinkamai tvarkytis, neturėtume spręsti apie visas savivaldybes.

Ką daryti? – natūraliai kyla klausimas.

Tvarkyti savo ūkį taip, kaip priklauso pagal turima atsakomybę. Kodėl sugebama tvarkytis Klaipėdoje, kodėl sugebame tvarkytis Šiauliuose, kodėl sugebama tvarkytis Kaune, o Vilniuje nesugebama tvarkytis? Vilniaus vadovybė, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto gyventojai turi visą teisę reikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės vadovybės tinkamai vykdyti savo pareigas.

Ką jūs manote apie galimybę nacionalizuoti šilumos tiekimo įmonę „Vilniaus energija“?

Mes to tikrai nesvarstom. Vilniaus mieste, kaip ir kituose miestuose, savivaldybės, būdamos atsakingos už šilumos ūkius, turi savo pareigas tinkamai vykdyti. Jei nesugeba vykdyti pareigų, tai yra ir politinės atsakomybės klausimai, ir galų gale teisinės atsakomybės klausimai, kuriuos keliame tiems, kurie yra atsakingi už savo pareigų vykdymą.

Premjere, Lietuvos valdžios sprendimu sumokėta 60 milijonų litų už darbą nedidelei kvalifikuotų ekspertų grupei, administruojančiai banką „Snoras“. Žiniasklaida paskaičiavo, kad biudžete dėl trūkstamų 60 milijonų, tam, kad jie būtų surinkti į biudžetą, reikėjo įvesti naujus mokesčius – tokios paralelės kyla.

Iš „Snoro“  banko lėšų yra išmokėta berods 16 milijonų litų laikinajam administratoriui, kuris su visa savo komanda padėjo Lietuvos bankui ir Vyriausybei tinkamai suvaldyti labai sudėtingą krizę – „Snoro“ banko griūtį.  Bankroto administratoriui, kurį skiria teismas, yra taip pat numatytos jo atlyginimo sąlygos, bet jas galutinai turės tvirtinti kreditorių susirinkimas, kuris, kiek žinau, netrukus ir bus surengtas. Kalbėti apie kažkokius 60 mln. kol kas nėra visiškai tikslu. Dabar svarbiausias dalykas, tai turime atsiminti, kad kalbam apie  „Snoro“ banko turto (kurio vertė, jų pačių skelbimu, buvo apie 7 mlrd., bet yra randama virš 4 mlrd. litų vertės turto) tinkamą suvaldymą, tinkamą pardavimą ir pinigų atgavimą Lietuvos valstybei ir visiems mokesčių mokėtojams ir indėlininkams. Tai štai, tas tinkamas tokio mąsto turto suvaldymas reikalauja ir labai gero išmanymo, ir tinkamos ekspertizės, ir tarptautinės patirties. Turime reikalą su galimai nusikalstama buvusių akcininkų veikla, kuri buvo vykdoma plačiu tarptautiniu mastu. Mūsų didžiausias rūpestis yra, kad su štai tuo turtu, kuris yra likęs „Snoro“ banke, būtų tinkamai elgiamasi ir kad tai, ką mums teko padaryti sprendžiant visų pirma draustų indėlininkų problemas, kad tai būtų grąžinta atgal į valstybės iždą, grąžinti pinigai, ir mokesčių mokėtojai nepatirtų dėl to didesnių nuostolių.

Premjere, dabar kai kuriuos mokslų ir studijų įstatymo punktus Konstitucinis Teismas paskelbė antikonstituciniais. Kokių veiksmų turėtų imtis Vyriausybė? Ar būtina neeilinė Seimo sesija šio klausimo sprendimui, kaip to primigtinai reikalauja opozicija?

Po Konstitucinio Teismo sprendimo reikia gerai išanalizuoti tą sprendimą. Tam reikia šiek tiek laiko. Tenka labai aiškiai pastebėti, kad iš esmės Konstitucinio Teismo sprendimas liečia tik keletą aukštojo mokslo įstatymo straipsnių. Visų pirma daugiausia dėmesio Konstitucinio Teismo sprendime yra skirta dviem straipsniams, kurie apibrėžia universitetų savivaldą, universitetų autonomiją, universitetų valdymo dviejų institucijų galias ir jų sudarymo tam tikrus mechanizmus. Tai liečia iš esmės universitetų tarybas ir senatus. Šioje vietoje Konstitucinio Teismo pastabos yra svarbios, bet jos nekeičia esminių Aukštojo mokslo sistemos reformos dalykų. Na, o tai, kad vadinamoji rotacija tų pačių studijų krepšelių turėtų vykti ne kas dvejus metus, o turėtų vykti po kiekvienos sesijos, ką Konstitucinis Teismas yra pasakęs, tai vėl iš esmės nekeičia pačios esmės. Kaip turi vykti gerai besimokančių studentų vertinimas, Konstitucinis Teismas pasiūlė savo sprendime, kad tai turėtų vykti po kiekvienos sesijos. Tai iš tikrųjų yra nesudėtinga taip pat realizuoti.

Premjere, šiomis dienomis pažymimas Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos mediumas. Kaip Jums Premjere, kaip Vyriausybei per šį laikotarpį sekėsi bendradarbiauti su Prezidente?

Norėčiau pasinaudodamas proga pasveikinti Jos Ekscelenciją Prezidentę su šia data ir taip pat norėčiau pasveikinti visus Lietuvos rinkėjus, kurie prieš daugiau nei porą metų padarė tinkamą pasirinkimą. Su Prezidente tikrai neblogai sutariame ir to rezultatais galime visi kartu pasidžiaugti. Tiek ieškant tinkamų sprendimų, reikalingų suvaldyti ekonomikos ir finansų pasaulinės krizės poveikius Lietuvai, tiek sprendžiant energetikos reikalus, tiek siekiant apvalyti Lietuvą nuo korupcijos apraiškų, ar teisėsaugoj, ar politinėse partijose, ar galų gale ir suvaldant tokią krizę, kaip „Snoro“ banko krizė. Mūsų supratimas, kokių veiksmų reikia imtis ir kaip juos reikia realizuoti, yra pakankamai geras, tinkamas, ir aš tuo tikrai noriu nuoširdžiai pasidžiaugti. Sutariame neblogai. Tai nereiškia, kad mūsų nuomonės absoliučiai visais klausimais būna vienodos – ir diskutuojame, ir ginčijamės, gauname ir kritinių pastabų, bet bendras rezultatas yra tas, kuriuo aš noriu nuoširdžiai pasidžiaugti.

Premjere, interviu pabaigoje norėčiau Jūsų paklausti apie įvykius Vengrijoje, kur prieš keletą savaičių įsigaliojo nauja prieštaringai vertinama Konstitucija, priimta valdančiųjų daugumos balsais. Pasaulio ir Europos Sąjungos politikai sunerimę, kad suvaržomos Vengrijoje Konstitucinio Teismo galios, kyla grėsmė žiniasklaidos pliuralizmui, baigiasi teismų nepriklausomybė. Koks būtų Jūsų vertinimas šių įvykių Vengrijoje?

Aš tikrai nesiimu kaip nors vertinti.

Ar gali tai pasikartoti Lietuvoje?

Kas pasikartoti? Kad dešinieji turėtų du trečdalius parlamentinės daugumos? Tai aš to visiškai nebijočiau. Vertinti, ar varžoma, ar nevaržoma, aš tikrai nesiimu. Noriu pastebėti, kad Vengrijoj nuo sausio pradžios įsigaliojo naujoji Konstitucija, kurią priėmė demokratiškai išrinktas Vengrijos parlamentas, kuriame dviejų trečdalių daugumą turi dešinieji. Kiek tenka suprasti, tai yra pirmoji Vengrijos Konstitucija, priimta naujaisiais laikais, nes iki šiol vengrai gyveno pagal 1949 metais, dar Stalino laikais, parašytą Konstituciją, kuri tiesiog buvo lopoma ir taisoma. Vengrija šiuo metu pergyvena gana sudėtingą ekonominį laikotarpį, ir šioj vietoj iš tikrųjų galima suprasti tas problemas, kurias tenka spręsti Vengrijos Vyriausybei. Kitus dalykus – Konstitucijos nuostatas, sprendimus atskiruose priimtuose įstatymuose, ar tai būtų susieta su žiniasklaida, ar teismais – aš tikrai nesiimu vertinti, kadangi tikrai nesu su tais įstatymais labai nuosekliai susipažinęs, o, deja, tenka pastebėti, kad labai dažnai yra viešoje erdvėje atkartojami opozicijos kritiniai žodžiai apie tuos priimtus įstatymus. Tai ne visada pakanka vien tiktai žinoti opozicijos kritiką tokiems sprendimams, kad galėtum pasidaryti objektyvią savo išvadą.

Vilniaus savivaldybė metė gelbėjimo ratą „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui, kurio pamatai susvyravo žlugus „Snorui“. Ar buvo verta tai daryti?

Vilniaus savivaldybė ir anksčiau daug dosniau nei kitus privačius sporto klubus rėmė „Lietuvos rytą“ – pastaraisiais metais skirdavo jam po mažiau nei milijoną litų kasmet, taigi čia jokia naujiena. Bet 2011-ųjų gruodžio pabaigoje įvyko esminis šios istorijos posūkis: savivaldybė tapo „Lietuvos rytą“ valdančios viešosios įstaigos „Krepšinio rytas“ dalininke.
Visiems mokesčių mokėtojams tai visų pirma reikš, kad savivaldybės parama „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui smarkiai padidės. Iki šiol skelbta, kad savivaldybė klubui skirs 2–3 mln. Lt per metus. Daug tai ar mažai, kas savivaldybei iš to ir ar ji apskritai gali sau tai leisti?

Skola artėja prie 900 mln. Lt

Kad ir kaip sostinės meras Artūras Zuokas ir kiti lietuviai mėgtų krepšinį, nuneigti Vilniaus savivaldybę slegiančios skolos, artėjančios prie 900 mln. Lt, – neįmanoma. Kaip ir fakto, kad miestas turi begalę problemų, kurioms spręsti verkiant reikalingi milijonai.
Savivaldybę smaugia rekordinio dydžio skolos, bet A.Zuokas, sukirsdamas rankomis su „Lietuvos ryto“ vadais, kuriems skubiai žvalgytis naujo rėmėjo teko bankrutavus „Snorui“, į tai numojo ranka.
Vilniaus savivaldybės tarybos opozicijai atstovaujantis konservatorius Raimundas Alekna įsitikinęs, kad visiškai be reikalo: esą A.Zuokas diriguodamas miestui keistai kelia prioritetus. „Sprendimas absoliučiai neišdiskutuotas. Tai yra verslas, ir turime gerai pasverti, kiek mes jame galime dalyvauti ir kokios naudos ar žalos tai duos visiems vilniečiams. To padaryta nebuvo. O gal jie tik mokės mokesčius klube žaidžiantiems užsieniečiams išlaikyti? Tuo labiau kai savivaldybė šitaip prasiskolinusi. Nemanau, ar nors vienas prasiskolinęs pilietis, norėdamas pasipuikuoti prieš svečius iš užsienio, dar labiau lįstų į skolas, kad surengtų gražesnį priėmimą“, – stebisi R.Alekna.
Štai Vilniaus „Sakalų“ krepšinio klubo atstovas Edgaras Pulkovskis atkreipia dėmesį, kad sostinėje beveik nebeliko krepšinio salių, kuriose būtų galima padoriomis sąlygomis rengti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) varžybas. „Krepšinio salės – baisios būklės, o arenas nuomotis brangu“, – teigia E.Pulkovskis ir pateikia skaičiavimus, kad kuklią penkių šimtų vietų krepšinio salę, kuri galėtų tapti pigesne alternatyva brangiai „Siemens“ arenai, būtų galima pastatyti maždaug už 1,5 mln. Lt. Tai mažiau, nei kasmet numatoma skirti „Lietuvos rytui“ paremti. Taigi apstu net ir krepšinio sričių, kurioms reikalingas didesnis valdžios dėmesys.
Be abejo, šiemet iš savivaldybės vos 50 tūkst. Lt gavusiems „Sakalams“, kaip ir kitiems klubams, toks valdžios žingsnis širdies nepaglostė. Kauno meras konservatorius Andrius Kupčinskas tikina, kad A.Zuokui priglaudus po sparnu „Lietuvos rytą“ nesantaika su kitais klubais, o ypač – kitų sporto šakų, tik didės. Tai jau parodė Kauno savivaldybės, kuriai anksčiau priklausė 35 proc. „Žalgirį“ valdžiusios bendrovės akcijų, patirtis.
Priminsime, kad daugiau kaip prieš trejus metus Kauno savivaldybė nusprendė grąžinti savo valdytas akcijas Arvydui Saboniui, nes įsipareigojimas skirti „Žalgiriui“ paramą pagal valdomų akcijų skaičių (iš viso po maždaug 6,5 mln. Lt kasmet) tapo per didele našta. „Tai buvo klaida“, – šiandien pripažįsta A.Kupčinskas. Jis atitinkamai kritikuoja ir sostinės savivaldybės sprendimą. Atsisakęs „Žalgirio“ akcijų Kaunas nustatė paramos klubui ribą – ji nebegali viršyti 5 mln. Lt per metus. Tiek „Žalgiriui“ paremti buvo skirta ir pernai, panaši suma numatoma ir 2012 m.
Taigi parama „Žalgiriui“ išlieka didelė ir gerokai pranoksta tą, kurią dabar numatoma atseikėti „Lietuvos rytui“, tačiau ir prasiskolinęs Kaunas mažiau nei Vilnius.

Naujas iššūkis Kaunui

Tačiau kad A.Zuokas turi verslumo gyslelę, šito taip pat nepaneigsi. Premjero patarėju ką tik paskirtas buvęs „EuroBasket 2011“ organizacinio komiteto vykdomasis direktorius Mindaugas Špokas neabejoja, kad A.Zuokas žino, ką daro.
M.Špoko, kaip sporto vadybininko, požiūriu, Europoje žinomo krepšinio klubo dalies įsigijimas yra gera investicija, nes gali duoti didelę ekonominę naudą – atsiveria naujos galimybės gerinti Vilniaus įvaizdį ir jį reklamuoti pasaulyje, o tai, tikėtina, lemtų turizmo plėtrą. Prie to prisidėtų ir klubo pavadinimo pakeitimas, jei jame atsirastų Vilniaus miesto vardas. „Štai už tokius grandus, kaip futbolo klubas „Barcelona“, visame pasaulyje serga milijardai žmonių, ir turizmo požiūriu Barselonos miestui tai yra didžiulis dalykas“, – teigia M.Špokas.
Jis pabrėžia, kad savivaldybė, tapdama dalininke, įgijo ne tik įsipareigojimų, bet ir teisę dalyvauti krepšinio klubo valdymo procese: rinkti žaidėjus, dalyvauti priimant strateginius sprendimus. Iš esmės M.Špokas šį savivaldybės žingsnį vertina kaip siekį stiprinti miestą reprezentuojančią krepšinio komandą ir tam tikra prasme mesti iššūkį Kaunui. „Turėti stipresnę krepšinio komandą nei Kaunas, žaisti Eurolygoje – Vilniaus prestižo reikalas“, – įsitikinęs vienas Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato organizatorių.
Kad įsigydamas dalį „Lietuvos ryto“ klubo Vilnius pirmiausia tikisi sulaukti daugiau turistų, pabrėžia ir pats meras. A.Zuokas taip pat vardija kitus pranašumus: savivaldybei dabar priklausys „Lietuvos ryto“ arenos dalis ir butai, kuriuose gyvena sportininkai, todėl bus galima padėti kitoms sporto komandoms, pavyzdžiui, rengti arenoje varžybas. „Juk ir iki šiol komanda buvo remiama, tik dabar ir mes turėsime naudos“, – neabejoja A.Zuokas, pridurdamas, kad paramos klubui dydis priklausys nuo bendro miesto biudžeto.
Meras daug kalba apie tai, kad Vilniui reikia stiprios krepšinio komandos, bet nutyli, kad skolose klimpstančiam miestui tam dabar ne pats tinkamiausias metas. Tuo labiau vėl tuščiai lenktyniauti su „Žalgirį“ turinčiu Kaunu.
Išties skurstant leisti milijonus miesto įvaizdžiui gerinti – ganėtinai drąsu. Juk ir savivaldybės įtaka klubo valdyme, kaip dabar aiškėja, nebus ženkli – ji įgijo vieną iš keturių balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, taigi lemiamą žodį ir toliau tars „Lietuvos ryto“ žmonės, tai yra trys senieji dalininkai. „Savivaldybė dalyvaus valdyme, bet didelės įtakos sprendimams neturės“, – to neneigia ir „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo direktorius Martynas Purlys.
Kyla klausimas, ar vieno savivaldybės balso pakaks, kad „Lietuvos rytas“ taptų „Vilniaus rytu“. Apie tokį pavadinimo variantą yra užsiminęs A.Zuokas, ir net miesto taryba sprendimui tapti dalininkais pritarė tik su sąlyga, kad klubo pavadinime atsiras žodis „Vilnius“. Tačiau dėl to šiandien kyla didelių abejonių.
„Pavadinimo keitimas kol kas nesvarstomas, apie tai diskutuosime vėliau. Šį sezoną, kuris jau įpusėjo, klubo pavadinimas tikrai nesikeis“, – patikino M.Purlys. Pats A.Zuokas apie klubo pervadinimą taip pat nebekalba taip užtikrintai: „Svarstysime įvairius variantus, kad tai tenkintų visus dalininkus“, – dabar jau sako meras.
Taigi visą šį sandorį kol kas lydi daug neaiškumų. O svarbiausias klausimas, jei klubo pavadinime nebus žodžio „Vilnius“, ar Vilniaus savivaldybė trimis milijonais litų rems „Lietuvos ryto“ koncerną, nes juk reklamuojamas bus šis pavadinimas, tad apie kokį tuomet turistų pritraukimą į Vilnių galima kalbėti?

Daugumą sandorių sporto pasaulyje lemia pažintys

Rimanto Mikalausko, Lietuvos kūno kultūros akademijos Sporto vadybos, ekonomikos ir sociologijos katedros docento, komentaras

Šiandienos sporto vadyba Lietuvoje – tai pažintys ir ryšiai. Tokia sistema egzistuoja visų rūšių versle, tad ir sportas, o tuo labiau krepšinis, ne išimtis. Geriausiais vadybininkais galima vadinti tuos, kurių geri draugai yra įtakingas pareigas einantys valdininkai. Be to, visoje Lietuvoje privačios investicijos į sportą sukasi užburtame rate. Verslininkai neduoda pinigų, nes nėra rezultato, o sportininkai teigia jų nepasiekiantys todėl, kad nėra pinigų. Kelią iš šio labirinto pavyksta rasti vos vienam kitam. Rasti būdų, kad sporto klubas būtų remiamas valstybės pinigais, gal ir geras dalykas, tačiau tai kartu parodo, kad privatus verslas jau pavargo remti. Ir čia matomos kelios esminės priežastys, kurios nesprendžiamos jau ilgą laiką.
Pirma, kai kuriose Vakarų valstybėse valdžia pradedantiesiems verslą sporto paslaugų srityje sudaro palankias sąlygas, taiko įvairias lengvatas: kelerius metus atleidžia tokį verslininką nuo mokesčių, suranda reikiamas patalpas, jas suremontuoja – tik teik paslaugą. O pas mus šioje srityje nematyti jokių pokyčių.
Antra, visi supranta, kad miesto ar šalies valdžia privalo skatinti sportą, tačiau jo rėmimas, arba, kitaip tariant, teikiamos finansinės injekcijos, gali būti ir ydingos. Pavyzdys – Kauno savivaldybės parama krepšinio klubui „Žalgiris“. Tai tikrai daro neigiamą poveikį sporto klubų plėtotei, reklamuoja akivaizdų protekcionizmą, kurio moto – prieinu, pažįstu, galiu gauti ir sėkmingai gyvenu. Taip iškraipoma rinka, konkurencija, menkinami kitų laimėjimai. Manau, kad ir Vilnius savivaldybės pasirinkimas yra neteisingas, galima rasti daug kitų būdų miesto komandai paremti. Tai ypač neteisinga kitų sporto šakų atžvilgiu, o apie konkurencingumą net kalbos nėra.

Vilniaus savivaldybės skola (mln. Lt, atitinkamų metų sausio 1 d.)

2007    327,1
2008    457,3
2009    607,6
2010    704,6
2011*    863

* 2011 m. gruodžio 1 d. duomenimis
Šaltinis: Vilniaus miesto savivaldybė

Krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ trofėjai

Turnyras    Trofėjai    Metai

Europos taurė („Eurocup“)    2    2005, 2009
Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL)    1    2002
Baltijos krepšinio lyga (BBL)    3    2006, 2007, 2009
Baltijos krepšinio lygos taurė (BBL taurė)    1    2008
Lietuvos krepšinio lyga (LKL)    5    2000, 2002, 2006, 2009, 2010
Lietuvos krepšinio federacijos taurė (LKF taurė)    3 1998, 2009, 2010

Šaltinis: bc.lrytas.lt

Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi bendrovės „Vilniaus energija“ pateiktais duomenimis informuoja, kad šilumos gruodį pagaminta 33,3 procentais mažiau, todėl sąskaitos vilniečiams už gruodį neturėtų būti didesnės nei 2010 metų gruodžio mėnesį. Sąskaitoms už šildymą didžiausią įtaką daro per metus net 38 procentais pabrangusios dujos.

Gruodžio mėnesį šilumos kaina siekė 28,72 ct/kWh. Net 70 procentų bendroje sąskaitoje už šildymą sudaro per 2010 metus 38 procentais pabrangusios dujos.

Bendrovė „Vilniaus energija“ gruodį pagamino 352.672 MWh šilumos, kai tuo tarpu 2010 metų gruodį buvo pagaminta 528.667 MWh. Tai, kad bendrovė „Vilniaus energija“ pagamino trečdaliu mažiau šilumos nei 2010 metų gruodį, įtakos turėjo 34 procentais šiltesnis mėnuo.

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat tęsia tyrimą dėl padidėjusių sąskaitų už lapkritį. Savo išvadas iki sausio 10 dienos turi pateikti vicemero Romo Adomavičiaus vadovaujama darbo grupė ir speciali nepriklausomų ekspertų komisija.

Sausį centralizuota šiluma brangesnė nei gruodį bus Vilniuje ir Kaune. Kituose didmiesčiuose šios paslaugos kaina nekis.

„Vilniaus energijos“ tinklalapyje pateikiamais duomenimis, sausį šiluma gyventojams bus maždaug 1,3 proc. brangesnė nei gruodį ir kainuos 29,30 ct/kWh su 9 proc. pridėtinės vertės mokesčiu arba 29,17 ct/kWh ir 1,05 Lt butui už šilumos pardavimą.

Panašus brangimas numatomas ir karštam vandeniui. Jis sostinės gyventojams sausį kainuos 20,68 Lt/kub.m, o tik vandens pašildymas – 14,94 Lt/kub.m.

Gruodį palyginti su lapkričiu šiluma Vilniuje pigo 2 proc.

„Kauno energijos“ tiekiama šiluma gyventojams kainuos apie 3,07 proc. brangiau. Vienanarė šilumos kaina sudarys 31,46 ct/kWh, gruodį ji buvo 30,53 ct/kWh.

Karštas vanduo Kaune kainuos 21,98 Lt už kubinį metrą.

Septynis kartus įkainius sumažinęs ir dvi pigių skrydžių bendroves prisiviliojęs Vilniaus oro uostas pagaliau išlipo iš duobės – spalį jis pripažintas sparčiausiai augusiu iš 170 Europos oro uostų.

Šiais metais pokyčiai Vilniaus oro uoste buvo matomi net plika akimi – 2009–2010 m. ištuštėję koridoriai prisipildė keleivių bruzdesio, o pilni lėktuvai kilo ne tik per didžiąsias metų šventes, bet ir paprastomis darbo dienomis. Taigi keleiviai sugrįžo į Vilniaus oro uostą, o Lietuvos sostinė pradėjo kratytis Europos užkampio, pasiekiamo tik per Rygą, etiketės.
Šiuo metu iš Vilniaus oro uosto reguliariais reisais tiesiogiai pasiekiami 23 skirtingi miestai ir 26 oro uostai. 2010 m. gruodį lėktuvai iš Vilniaus skraidino 18, o 2009 m. – tik 13 tiesioginių krypčių.
Kaip ir 2010 m. Kaune, 2011-aisiais Vilniuje daugiausiai gyvybės apmirusiam oro uostui įpūtė pigios skrydžių bendrovės. Šiemet iš Vilniaus skraidinti pradėjo „Ryanair“ ir „Wizzair“, įsukusios didįjį keleivių srautą. Vilniaus oro uosto direktorius Tomas Vaišvila tvirtina, kad prisivilioti šias bendroves pavyko sumažinus sąnaudas: atleista dalis oro uosto darbuotojų, o įvairios paslaugos, tokios kaip valymas ar prekyba degalais, pradėtos pirkti iš išorinių įmonių.
„Prieš keletą metų Europos oro uostuose matėme tendenciją, kad pagrindinį keleivių srautą generuoja pigių skrydžių bendrovės. Jei nori prisikviesti tokias bendroves, būtina sumažinti savo įkainius, o norint juos sumažinti reikia susimažinti sąnaudas. Tai buvo didžiausias mūsų uždavinys. 2008 m. sąnaudos viršijo 140 mln. Lt, o šiais metais – 50 mln. Lt“, – lygina T.Vaišvila.
Pradėjęs dirbti efektyviau, oro uostas septynis kartus sumažino savo įkainius ir metų metus trukusios derybos su „Ryanair“ ir „Wizzair“ bendrovėmis, paženklintos kas mėnesį vykusiais susitikimais, baigėsi sėkmingai.
Įkandin pigių skrydžių oro linijų apsukas didino ir tradicinės bendrovės – dažnino skrydžius, mažesnius lėktuvus keitė į didesnius. Iš Vilniaus šiemet pradėjo skraidinti dvi naujos tradicinės kompanijos: švedų „Skyways“ į Stokholmą ir Berlyną bei rusų „Transaero Airlines“ į Maskvą. Nuo kitų metų pavasario iš Vilniaus į Maskvą pradės skraidinti „Aeroflot“.
„Visos tradicinės bendrovės stabiliai auga 5–10 proc. ir tam įtakos turi mažų kainų bendrovių atėjimas. Kuo didesnė pasiūla, tuo mažesnės bilietų kainos, tuo labiau tai skatina lietuvius keliauti ir atvykti į Lietuvą užsieniečių“, – mano T.Vaišvila. Oro uosto direktorius pastebėjo, kad atėjus pigių skrydžių bendrovėms sumažėjo ir tradicinių bendrovių bilietų kainos.
Išsivadavęs iš sąstingio, dabar Vilniaus oro uostas atsparesnis, nes nebepriklauso nuo vienų ar dvejų oro linijų. Šiuo metu iš Vilniaus oro uosto skraidina 17 oro skrydžių bendrovių, o 2008 m. daugiau nei pusę keleivių perveždavo dvejos oro linijos – „flyLal“ ir „airBaltic“. Taigi bankrutavus „flyLAL“ Vilniaus oro uostas smigo į gilią duobę.
Kita vertus, Vilniaus turizmo informacijos centro direktorę Jolantą Beniulienę labiausiai trikdo, kad nėra projektavimo į ateitį – kokios kryptys bus po dvejų ar trejų metų. Dėl to sunku reklamuoti Vilnių konkrečiuose miestuose ar siūlyti čia rengti konferencijas, kurios planuojamos keletą metų į priekį.

Kitąmet tikimasi dviejų milijonų keleivių

Geriausias šių metų mėnuo Vilniaus oro uostui – spalis, nes keleivių padaugėjo net 53,7 proc. ir Tarptautinė oro uostų taryba (ACI Europe) paskelbė jį sparčiausiai augusiu tarp visų tarybos vertinamų 170 Europos oro uostų. Lapkritį keleivių buvo mažiau tik vienu procentu, tačiau dėl prastos metų pradžios metinis keleivių pervežimo didėjimas siekia apie 22 proc.
„Keleivių pagausėjimas iš dalies susijęs su tuo, kad 2008 ar 2009 m. pradžioje, kai trūko skrydžių iš Vilniaus, dalis lietuvių ir užsieniečių skrisdavo per Rygą. Dalį šių klientų susigrąžinome“, – pabrėžia T.Vaišvila.
Vis dėlto, nors padėtis taisosi, skrydžių į Vilnių dar trūksta. Vilniaus oro uosto apklausų duomenimis, 67 proc. keleivių sako tiesiogiai atskrendantys į Lietuvos sostinę. T.Vaišvila prognozuoja, kad kitąmet krypčių daugės. „Bendrovė „Wizzair“ šiais metais Vilniuje bazuoja vieną lėktuvą, o kitais metais bazuos du – kaip „Ryanair“ Kaune. Tai pridės dar aštuonias kryptis. Be to, deramės su tradicinėmis bendrovėmis ir manome, kad turėtų atsirasti naujų klientų. Planuojame, kad kitais metais oro linijos iš Vilniaus skraidins 32–34 kryptimis“, – viliasi oro uosto direktorius.
Prognozuojama, kad 2012 ir 2013 m. keleivių Vilniaus oro uoste padaugės po 20 proc., o 2014 m. žadama pervežti jau apie 3 mln. keleivių. Šiais metais planuojamas 1,7 mln. keleivių srautas.
Galimybė už mažiau nei šimtą eurų pasiekti kitą Europos miestą keliauti paskatino ne tik lietuvius. Pasak T.Vaišvilos, oro uosto apklausos rodo, kad „Ryanair“ ir „Wizzair“ lėktuvais atkeliauja 20–25 proc. užsieniečių. Šį padidėjimą pajuto ir Vilnius. Statistikos departamento duomenimis, per tris šių metų mėnesius svečių iš užsienio Vilniuje pagausėjo 28,7 proc.
“Užsienio turistų daugėjo dėl dviejų priežasčių: pirma, Europa atsigavo nuo krizės sukrėtimo ir žmonės leidžia sau pakeliauti, antra, susisiekimas su Vilniumi šiemet daug geresnis”, – apibendrina J.Beniulienė.

Tiesioginių reguliarių krypčių iš Vilniaus daugėja
Metai    Krypčių skaičius
2009    13
2010    18
2011    23
2012*    32
* prognozė

Kitąmet tikimasi 2 mln. keleivių
Metai    Pervežta keleivių (mln.)

2010     1,37
2011    1,7
2012*    2
2013*    2,5
2014*    2,9

Šaltinis: Vilniaus oro uostas

Vakar „Vilniaus energija“, iš Energetikos ministerijos gavusi užklausą dėl ženkliai – apie 17 proc. – išaugusio vilniečių suvartotos šilumos kiekio, pateikė informaciją apie lapkritį Vilniuje vyravusią žemesnę oro temperatūrą, tačiau pamiršo ją palyginti su temperatūra kituose miestuose.

Ministras Pirmininkas A. Kubilius tokius šilumininkų viešus pasiaiškinimus vadina neįtikinamais ir reikalauja skubaus priežiūrą atliekančių institucijų tyrimo bei atsakymo į klausimą – kodėl Vilniuje taip išaugo sąskaitos už šilumos suvartojimą.

„Bandoma paaiškinti, kad puse laipsnio ar vienu laipsniu Vilniuje temperatūra šiais metais buvo mažesnė negu praėjusiais metais. Tai tikrai neįtikina, ypač kai matai, kad Kaune, kaip rodo duomenys, temperatūra buvo panaši kaip Vilniuje, tačiau jei Vilniuje šilumos suvartojimas padidėjo apie 15 proc., tai Kaune sumažėjo beveik 5 proc.“, – teigia Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

„Čia yra klausimas atitinkamoms tarnyboms – ir Konkurencijos tarnybai, ir vartotojų teisių priežiūros institucijai, ir įvairioms institucijoms, užsiimančioms energetikos priežiūra. Tai tikrai tas klausimas, į kurį nedelsiant turi būti rasti atsakymai. Visų pirma savivaldybės turi tinkamai prižiūrėti jų teritorijoje veikiančius šilumos ūkius“, – sako Premjeras.

„Vilniaus energijos“ teigimu, 2010 metų lapkričio mėnesio vidutinė temperatūra Vilniuje buvo +4 °C, o 2011 m. lapkritį ji buvo žemesnė ir siekė + 3 °C, todėl šilumos suvartojimas vilniečiams šiemet išaugo. Toks paaiškinimas nėra įtikinamas, kadangi Kaune lapkričio mėnesio temperatūra taip pat buvo žemesnė nei praėjusiais metais, tačiau miestas šilumos suvartojo 4 proc. mažiau.

Meteorologų duomenimis, Vilniuje šiais metais vidutinė lapkričio mėnesio temperatūra buvo 0,8 laipsnio žemesnė nei pernai. Kaune šiemet buvo 0,5 laipsnio šalčiau.

Vilniaus miesto savivaldybėje vykusios diskusijos metu, kurioje dalyvavo meras Artūras Zuokas, Lietuvos leidėjų asociacijos ir Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, nuspręsta teikti paraišką dėl „Vilnius – pasaulio knygų sostinė 2014“ statuso suteikimo.

„Vilnius vienas tokios misijos imtis negalėtų, tam reikia įvairiapusio palaikymo.  Susitikimo metu nuspręsta teikti paraišką, sudaryti 9 žmonių darbo grupę, kuri ją rengs.  Jeigu Vilniui bus suteiktas pasaulio knygų sostinės statusas – projektą su komanda valdys Lietuvos leidėjų asociacija“, – sakė Vilniaus meras A.Zuokas.

Pasaulio knygų sostinė – tai statusas, kurį Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) kartu su Tarptautine leidėjų asociacija (IPA) suteikia konkurso tvarka atrinktam pasaulio didmiesčiui ir galiojantis vienerius metus.

Šiuo metu statusas priklauso Buenos Airėms, 2012 metais atiteks Jerevanui, o 2013 metais – Bankokui.

2014 metai Lietuvoje taip pat paskelbti Kristijono Donelaičio metais, nes sukanka 300 metų, kai gimė žymiausias lietuvių literatūros kūrėjas.

Programai „Vilnius – pasaulio knygų sostinė 2014“ taip pat kviečiamos teikti pasiūlymus iki 200 žodžių, nurodant tikslus, temą, tikslinę grupę, laukiamus rezultatus, partnerius, projekto biudžetą, bendruomenės, jaunimo organizacijos, atskiri kūrėjai.

BFL

Vilniaus meras Artūras Zuokas šiandien kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių dėl Vyriausybės veiksmų, trukdančių Vilniui grąžinti skolas, dalis kurių – 500 mln. litų – atsirado per pastaruosius ketverius metus, iš kurių beveik 3 metus Vyriausybei vadovauja A. Kubilius, o 2 metus miestą valdė konservatorių partijos atstovai. A.Zuokas ketina pažeidžiamus vilniečių interesus ginti teisme.

„Noriu viešai išsakyti argumentus, kad Lietuvos ir ypač Vilniaus gyventojai žinotų, kad dar nebuvo tokios valdžios, kuri taip nemylėtų Lietuvos sostinės. Finansų ministerija premjerui pateikė 2012 metų biudžetą, kuriame buvo įtraukti siūlymai Vilniui skiriamą gyventojų pajamų mokesčio dalį padidinti nuo 40 iki 45 proc., tiek pat padidinti ir skolinimosi limitą. Tačiau po pono A. Kubiliaus ir jo patarėjų, taip pat buvusio mero Raimundo Aleknos įtakos, Seimui buvo pateiktas kitas biudžeto projektas, kuriame Vilniui paliktas tas pats 40 proc. GPM atskaitymų dydis, o skolinimosi limitas netgi priešingai, ne padidintas, o sumažintas iki 35 proc.“, – sako A.Zuokas.

Pasak Vilniaus mero, toks sprendimas praktiškai atima galimybes Vilniaus savivaldybei įvykdyti finansinius įsipareigojimus savo kreditoriams ir kartu kenkia vilniečiams.

Apie Vilniaus finansinę padėtį Vyriausybės vadovas ne kartą buvo informuotas miesto vadovybės, bankų, Vilniaus miesto kreditorių ir Finansų ministerijos atstovų. „PricewaterhouseCoopers“ auditoriai atlikę Vilniaus miesto finansinių įsiskolinimų susidarymo priežasčių analizę pateikė išvadą, kad „Vyriausybė netinkamai planavo Gyventojų pajamų mokesčio pajamas savivaldybės biudžete ir dėl to miestas negavo 227 mln. litų. Ydingas planavimas buvo vienas iš svarbiausių veiksmų, nulėmusių ženklų skolų didėjimą 2007-2010 m.“

Vasarą sudaryta bendra Vilniaus miesto savivaldybės, Finansų ministerijos ir bankų-kreditorių darbo grupė konstatavo, kad 2012 m. valstybės biudžete Vilniui būtina skirti 45 proc. (vietoje esamų 40 proc.) surenkamo GPM, be to, skolinimosi limitą padidinti nuo 40 iki 45 proc. Tai būtina, kad Vilniaus miestas galėtų vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus paslaugų teikėjams ir bankams.

„Vilniaus Taryba pati biudžeto neformuoja ir negali daryti įtakos sprendimams, kurie yra išimtinai Vyriausybės ir valdančiosios daugumos kompetencija. Todėl Vilniaus miesto savivaldybei nebelieka kito kelio, kaip Lietuvos sostinės ir gyventojų interesus nuo Vyriausybės politinių sprendimų, kurie prasilenkia su ekonomine logika ir teisingumu ginti teisme“, – sako A.Zuokas.

Pagal Seimui teikiamą svarstyti biudžetą Vilniui iš vilniečių surinkto gyventojų pajamų mokesčio bus skiriama tik  40 proc. sumos, kai, pavyzdžiui, Kaune savivaldybei kauniečiai skiria 94 proc., o Klaipėdoje – 86 proc. Taigi vilniečiai nuo GPM į valstybės biudžetą skirs 510 mln. litų, o į miesto – kiek daugiau nei 300 mln. litų. Pavyzdžiui, antras pagal dydį Lietuvos miestas valstybės biudžetui skirs apie 18 mln. litų, arba net 3,4 mln. litų mažiau nei Klaipėda.

Be to, Vilnius išlieka vieninteliu miestu Lietuvoje, kuriame nemažėja gyventojų skaičius. Kituose Lietuvos miestuose gyventojų per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 10-15 proc.

GPM pasiskirstymas tarp miestų

PASTABA. Kituose Lietuvos miestuose į savivaldybės biudžetą patenka 100 proc.
surenkamo GPM

Savivaldybių biudžetams skiriama GPM dalis, %

Šaltinis: LR Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo priedėlis

„Surinkti troleibusai yra 30-50% pigesni nei perkami. Planuojame, kad ateityje įgudę specialistai galės surinkti ir elektrinius auotobusus,
kurie yra visuomeninio transporto ateitis,“– sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Pirmasis Vilniuje surinktas troleibusas buvo renkamas beveik du mėnesius, nes reikėjo papildomų įrankių, darbo priemonių.
Ateityje vieno troleibuso surinkimui parko specialistai planuoja skirti 15 dienų.

Vieno sostinėje surinkto troleibuso kaina - apie 720 tūkst. litų. Dalys gabenamos iš keturių šalių – Baltarusijos, Čekoslovakijos, Lenkijos ir Vokietijos.

sambo1

Lapkričio 11–13 d. Lietuvoje vyks jubiliejinis 35-asis kasmetinis pasaulio sambo čempionatas. Jame dalyvaus per 400 sportininkų iš 60 pasaulio šalių, tarp jų bus ir 28 lietuviai.
Nors prieš dvejus metus Lietuvai surengti patikėtą čempionatą gerokai užgožė šiemet svarbiausiu sporto renginiu tapęs Europos krepšinio čempionatas, tačiau Lietuvos sambo federacijos prezidentas Eduardas Rudas neabejoja, kad ir sambo čempionatas taps svarbiu Lietuvai sporto įvykiu.
„Tai gali būti rekordinis sambo čempionatas, nes tiek dalyvių, kiek laukiame Vilniaus „Siemens“ arenoje, iki šiol nėra buvę“, – pabrėžia E.Rudas. Jis teigia, kad šis sportas tampa vis populiaresnis visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Vilniuje vyksiantį sambo čempionatą transliuos Europos, Azijos ir Pietų Amerikos televizijos.
Priminsime, kad šio sporto favoritais laikomi Rusijos sportininkai, tačiau lietuviai šiame sporte irgi yra iškovoję nemažai pergalių, tarp kurių ir 6 aukso medaliai pasaulio čempionatuose. Štai šiemet čempionate irgi dalyvausiantis Sergejus Grečicha auksą iškovojo 2007 ir 2009 m., o prieš metus Taškente – sidabrą. 2004 m. pasaulio sambo pirmenybių auksas atiteko Ievai Klimašauskienei, kuri po Vilniuje šiemet vyksiančio čempionato su didžiuoju sportu ketina atsisveikinti. Daug tikimasi ir iš Europos ir Pasaulio prizininkės imtynininkės Santos Pakenytės.

Taip apie didį teisininką, humanistą, bibliofilą Tadą Vrublevskį rašė žymus Vilnijos žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis. Ir tai buvo tiesa.

Šiuo metu, kai mūsų santykiai su lenkais gerokai įtempti, kai iš abiejų pusių pilasi emocijos, skamba pikti kaltinimai, yra gera proga prisiminti šį Vilniaus lenką, visą gyvenimą užjautusį ir gynusį įvairių valdžių persekiojamus, skriaudžiamus žmones – nepaisydamas nei jų tautybės, nei politinių pažiūrų.

Kelio pasirinkimas
T.Vrublevskio nuopelnai buvo tikrai dideli, o gyvenimo kelias įdomus, nes sunkus ir sudėtingas. Jis gimė 1868 m. lapkričio 8 d. Vilniuje, garsaus gydytojo revoliucionieriaus, politinio kalinio šeimoje, o jo dėdė Valerijonas Vrublevskis buvo vienas 1863 m. sukilimo vadų. Todėl tėvų namuose dažnai lankydavosi Zigmas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas, Jaroslavas Dombrovskis ir kiti būsimos kovos lyderiai. Tokia aplinka padarė lemiamą įtaką jaunuoliui renkantis gyvenimo kelią.
Dar viena charakteringa detalė: jis buvo vienas iš nedaugelio lenkų inteligentų, susidomėjusių lietuvių kalba, atrodo, dar besimokydamas Vilniaus gimnazijoje.
1877 m. baigęs gimnaziją aukso medaliu, Tadas išvyko į Peterburgą studijuoti medicinos ir ten iš karto įsitraukė į nelegalią veiklą. Tačiau policija ją greitai išaiškino. T.Vrublevskis bandė gelbėtis, 1879 m. persikeldamas į Varšuvą, bet tai nepadėjo: jis buvo suimtas, kalinamas ir 1881 m. ištremtas į Sibirą, Tobolsko guberniją. Jauno maištininko tas neįbaugino, priešingai, tremtyje jis galutinai pasiryžo savo gyvenimą skirti kovai prieš carizmą. Dėl to atsižadėjo minties kurti šeimą ir nutarė tapti teisininku: taip pagrįstai tikėjosi turėti daugiau galimybių kovoti legaliai, pasinaudodamas advokato tribūna.
Teisę T.Vrublevskis studijavo savarankiškai dar Sibire, o grįžęs iš tremties 1884–1886 m. kaip reta puikiai išlaikė visus egzaminus ir gavo juristo diplomą. Kurį laiką dirbo advokatu Peterburge, o 1891 m. mirus tėvams sugrįžo į Vilnių ir tuoj pasireiškė kaip puikus gynėjas politiniuose procesuose, kurių tuomet caro imperijoje pagausėjo.
1894 m. T.Vrublevskis kartu su kitais garsiais lenkų ir rusų advokatais be atlygio gynė ir, galima sakyti, apgynė žemaičius, kurie valdžios buvo kaltinami neteisėtai ir neleistinomis priemonėmis nuo uždarymo gynę Kražių bažnyčią (už tai, kad jie apjuosę saugojo bažnyčią ir krito po atjojančių kazokų žirgų kanopomis, valdžia juos norėjo ilgiems metams ištremti į kartogą). Byla buvo didelė ir sunki: 180 liudininkų, 70 kaltinamųjų, bet galinga gynyba valdžios planus pavertė niekais, be to, ją dar labiau sukompromitavo. Tam padėjo tiek visos Europos katalikų reakcija, tiek JAV lietuvių protestai.
Vis dėlto didžiausią žmonių pagarbą ir autoritetą T.Vrublevskis pelnė 1905–1907 m., gindamas revoliucinių įvykių dalyvius: draudžiamos spaudos platintoją Stanislovą Didžiulį, iš Suvalkų kalėjimo pabėgusį Vincą Mickevičių-Kapsuką, taip pat Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų platintojus, mūsų socialdemokratus, rengusius Šiaulių kalėjimo užpuolimą, siekiant išlaisvinti draugus. Tada gynėjas savo karšta, įtaigia kalba netgi pravirkdė karinio tribunolo narius – generolus, o publikos buvo apibertas gėlėmis…
Ilgainiui T.Vrublevkis tapo garsus visoje Rusijos imperijoje, gindamas baltarusių rašytojus Aloizą Paškevič-Ciotką ir Jokubą Kolasą, latvių socialdemokratus, važinėdamas į revoliucionierių – rusų, lenkų, žydų, armėnų, ukrainiečių ir kitų, iš viso apie 400 kaltinamųjų, teismus Peterburge, Maskvoje, Kijeve, Kazanėje, Rygoje, Varšuvoje, Gardine, Kaune, Minske ir kitur. Tada jis dalyvavo net 470-yje politinių bylų, o garsiausia tarp jų buvo surengta prieš sukilusius karo laivų „Potiomkinas“ ir „Očakovas“ jūreivius.
Vienas tos bylos liudininkų vėliau rašė, kad T.Vrublevskis „vietoje honoraro… atsivežė su savimi į Vilnių pasmerkto mirti leitenanto Šmito vaiką, kurį įsisūnijo. Panašaus advokato turbūt nebuvo visame pasaulyje“. 13 metų berniuką įtėvis užaugino, išleido į mokslus – baigęs Peterburgo universitetą jis taip pat tapo advokatu. Jo pavardė buvo Stanislovas Sadkovskis, o įsūnijimas pusiau slaptas, todėl atsirado bent keli leitenanto Šmito sūnūs apsišaukėliai…
Tapus garsiu advokatu, stipriai pagerėjo T.Vrublevskio finansinė būklė, tad jis galėjo imtis dar vienos svarbios ir jam labai mielos veiklos: ėmė kaupti vertingas knygas, rankraščius, meno kūrinius, supirkdamas ištisas nusigyvenusių dvarininkų, žymių kultūros veikėjų bibliotekas, rinkinius. Tarp jų buvo generolo Vaizenhofo kolekcija, masonų veiklos archyvas, istoriko Mykolo Balinskio, žymaus Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio, grafų Plioterių ir kitų rinkiniai po kelis tūkstančius tomų.
Labai greitai jie ėmė nebetilpti net erdviame bute, o jų priežiūra darėsi vis sudėtingesnė: juk jau 1912 m. buvo sukaupta 65 tūkst. knygų, apie tūkstantį žemėlapių, 5 tūkst. vienetų įvairių vertingų rankraščių. Tad teko įkurti Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugiją, su kurios narių parama, žinoma, įdėjus 40 tūkst. rublių savo pinigų, buvo pradėta specialių bibliotekos rūmų statyba dabartinėje Mindaugo gatvėje. Tačiau ją užbaigti sutrukdė karas.
Būtina paminėti ir dar vieną T.Vrublevskio nuopelną mums: XIX a. pab.–XX a. pr. į darbą savo padėjėjais jis priėmė ir pirmuosius žingsnius jurisprudencijoje žengti padėjo dar labai jauniems Jonui Vileišiui, Mykolui Romeriui, Augustinui Janulaičiui, Mykolui Biržiškai, vėliau tapusiems žymiais mokslo ir politikos žmonėmis.

Gynė svetimus – nuo savų

Karas, vokiečių okupacija, valdžių kaita Vilniuje labai apsunkino T.Vrublevskio gyvenimą, bet jo nepalaužė. Beje, net ir būdamas lenkas jis visada smerkė Lenkijos kėslus bet kokiais būdais prisijungti Lietuvą. O lenkams užgrobus Vilniją, dalį Baltarusijos bei Ukrainos ir žiauriai persekiojant čia gyvenusius lietuvius, baltarusius, žydus, ukrainiečius, T.Vrublevskis teismuose vėl užtardavo valdžios skriaudžiamuosius. Žmonės kalbėjo: rusų laikais jis gynė savuosius nuo svetimų, o dabar reikėjo ginti svetimus – nuo savų… Iš tiesų 1907–1909 m. jam teko ginti slaptas lenkiškas mokyklas Vilnijoje nuo rusų, o 1924 m. tokias pat lietuviškas mokyklas Švenčionyse, Gervėčiuose – nuo lenkų valdžios persekiojimo.
1924 m. kovą jis gynė lietuvius gimnazijos abiturientus, įrodydamas, kad per tardymus jie buvo žiauriai mušami. 1925 m. gegužę kartu su kitais advokatais jis buvo gynėjas stambioje byloje, kurioje 22 lietuviai ir 50 baltarusių kaltinti rengę sąmokslą Vilniaus ir Gardino kraštui atskirti nuo Lenkijos. 1928 m. vasarį Suvalkų teismas nagrinėjo 28 lietuvių bylą, jiems grėsė mirties bausmė, bet gynėjo pastangomis teismas visus išteisino.
Amžininkai rašė, jog T.Vrublevskis taip gerai pasirengdavo gynybai, rasdamas nenuginčijamų argumentų, taip įtaigiai ir karštai, artistiškai juos išdėstydavo, kad prokurorai jo tiesiog bijojo, mat nenorėdavo neatsidurti kvailio vietoje. Beje, jo kalbų pasiklausyti, pasimokyti ar tiesiog pasigėrėti suvažiuodavo kolegos ir iš kitų miestų.
Žinoma, tokia T.Vrublevskio veikla labai nepatiko ir okupacinei valdžiai, ir nemažai daliai Vilniaus lenkų, kurie jį šmeižė spaudoje, vadino rusofilu, lenkų tautos dezertyru, lietuviškuoju nacionalistu ir t.t. Todėl jis, nors ir būdamas aukščiausios klasės specialistas, nebuvo pakviestas profesoriauti Vilniuje įkurtame Stepono Batoro universitete. Ir tuo saviškių buvo giliai įžeistas.
Tiesa, tai išėjo į naudą mūsų tautiečiams Vilnijoje: garsusis advokatas iki pat savo mirties dirbo svarbiausios jų organizacijos – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto juriskonsultu. O tai buvo labai svarbios pareigos, nes lietuviai Vilnijoje tada buvo valdžios persekiojami labiau nei kitos tautos. Suprantama, uždarbis čia buvo menkas, T.Vrublevskis skurdo, bet liko ištikimas savo principams.

Kaip gimė Vrublevskių biblioteka
T.Vrublevskiui senstant reikėjo pasirūpinti ir savosios bibliotekos lobių, kurių vis gausėjo, likimu. 1925 m. joje jau buvo sukaupta apie 90 tūkst. tomų knygų, 1500 žemėlapių, daugiau kaip 20 tūkst. rankraščių, 10 tūkst. grafikos ir kitokių meno darbų, apie 18 tūkst. smulkių, bet svarbių spaudinių, 2500 Vilniaus istorijai reikšmingų fotografijų. Visas šis turtas įvertintas dviem milijonais JAV dolerių. 1924 m. Lenkijos švietimo ministerija pasiūlė T.Vrublevskiui perduoti visa tai valstybei ir perkelti į rūmus prie Neries, kuriuos ji nupirktų iš grafų Tiškevičių palikuonių ir pritaikytų bibliotekai.
Teko sutikti – kitaip apsaugoti sukauptų kultūros turtų, padaryti jų prieinamų žmonėms buvo neįmanoma. T.Vrublevskis tik pareikalavo, kad jo bibliotekos rinkiniai niekada nebūtų išgabenti iš Vilniaus – Lietuvos sostinės, kad jais galėtų nemokamai naudotis visi, kurie panorės. Biblioteka naujuose rūmuose įsikūrė tik 1932 m., jos įkūrėjui jau mirus.
Beje, 1939 m. ši biblioteka buvo žiauriai nusiaubta, Vilnių užėmus raudonajai armijai, kentėjo ji ir nuo vokiečių. Po karo biblioteka buvo atgaivinta ir gerokai išplėsta. Veikia ji ir šiandieną.
Na, o jos įkūrėjas mirė 1925 m. liepos 3 d. – sunkus gyvenimas, įtemptas darbas, prastas maistas pakenkė jo sveikatai. Laidotuvės buvo labai gražios: prie karsto Rasose savo kalbomis apie velionio nuopelnus, apie jo neišsenkamą humanizmą, inteligentiškumą jį pagerbė lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių oratoriai. Ypač jo gailėjo šimtai politinių kalinių Lukiškių kalėjime – juk mirė žmogus, kurio pagalbos daugelis jų dar tikėjosi…

Jonas Rudokas