Prieš 110 metų, 1902 m. spalio 30 d., buvo įkurta Lietuvių demokratų partija, suvaidinusi svarbų vaidmenį kuriant mūsų valstybę. Tarpukariu ji persivadino į  Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.

Mūsų dienomis politinių partijų sistema išgyvena sunkią krizę: dabartinės partijos nebeturi aiškios ideologinės bazės ir žmonių pasitikėjimo. O XIX–XX a. sandūroje partijų atsiradimas buvo dėsningas ir reikalingas procesas, jis liudijo mūsų visuomenės politinę brandą, jos pasirengimą savarankiškam gyvenimui, nepriklausomybei. Tačiau pirmosios mūsų politinės partijos kūrėsi nelengvai, o veikti joms teko nelegaliai, patiriant caro valdžios persekiojimus.

Varpininkai tapo demokratais

Taigi 1889 m. ėmęs leisti „Varpą“, Vincas Kudirka subūrė ir varpininkų sąjūdį, gyvavusį net 17 metų. Tiesa, tai buvo nelegali, galima sakyti, net pusiau formali organizacija. Ji neturėjo nei jokios oficialios vadovybės, nei programos, tačiau neginčijamas jos vadovas, autoritetas ir ideologas buvo V.Kudirka, o jos idealai bei uždaviniai buvo užfiksuoti dar 1888 m. vasarą Varšuvoje lietuvių studentų ir tarnautojų įkurtos „Lietuvos“ draugijos programoje: „Platinimas šviesos; Atgaivinimas ir pakilimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės; Pagerinimas ūkės būties; Platinimas rubežių lietuvystės.“
Pirmą kartą varpininkai susibūrė 1888 m. birželį Marijampolėje pas vietos mokytoją Petrą Kriaučiūną. Po to jie reguliariai rengdavo suvažiavimus, sutraukė per 400 narių, iš kurių aktyviausi buvo tokie vėliau visai Lietuvai gerai žinomais tapę žmonės, kaip Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Stasys Matulaitis, Jonas Jablonskis, Felicija Bortkevičienė, Jonas Vileišis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.
Būtent gausaus varpininkų būrio pastangomis žurnalas „Varpas“ galėjo gyvuoti daug ilgiau už „Aušrą“ ir suspėjo mūsų tautiniam judėjimui padaryti tiek daug gero. Bet tuo varpininkų nuopelnai neapsiriboja. Kurį laiką jų veikloje aktyviai dalyvavo ne tik pasaulietinė inteligentija, bet ir kunigai, ypač jauni, todėl 1889–1894 m. varpininkų sąjūdis buvo viso mūsų tautinio judėjimo organizavimo ir koordinavimo centras. Jis neskelbė abstrakčių teorijų, bet ieškojo būdų, kaip tarp tautiečių plėsti švietimą, gintis nuo rusinimo ir lenkinimo, gerinti gyventojų materialinę padėtį.
Pats V.Kudirka, nors ir idealistas, buvo praktiškas žmogus, tik jam rūpėjo ne vien to meto, bet ir ateities reikalai, o svarbiausiu varpininkų uždaviniu jis laikė tautos vienijimą. Deja, tą pasiekti buvo sunku: nors visų tautinio judėjimo dalyvių galutinis tikslas buvo tas pats – išsilaisvinti iš carizmo priespaudos, nuomonių, kaip to siekti, atsirado įvairių: ir visai radikalių, ir gana atsargių. Todėl jau 1896 m. dvasininkai nuo varpininkų atsiskyrė ir susibūrė apie naują laikraštį „Tėvynės sargas“, tiesa, savo Krikščionių demokratų partiją jie įkūrė gerokai vėliau, tik 1917 m. Taip pat 1896 m. Vilniuje įsikūrė Lietuviška socialdemokratiška partija, kurios nariais tapo kai kurie varpininkai, tarp jų ir buvęs labai aktyvus „Varpo“ bendradarbis Vincas Mickevičius-Kapsukas.
Pačių varpininkų gretose taip pat ryškėjo nesutarimai tarp radikalų (S.Matulaičio, J.Vileišio, K.Griniaus, P.Višinskio) ir nuosaikiųjų (Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, Antano Smetonos). V.Kudirkai pavykdavo tuos nesutarimus nugesinti, bet 1899 m. jis mirė, ir tada pasigirdo vis daugiau balsų, kad norint iškovoti nepriklausomybę reikia geresnės bendraminčių organizacijos, kad metas ir varpininkams persitvarkyti į partiją. Ypač tvirtai tuo buvo įsitikinęs P.Višinskis – vienas svarbiausių sąjūdžio lyderių mirus Didžiajam Varpininkui.
Žinoma, tokie planai daliai varpininkų nepatiko: tiek J.Jablonskis, tiek A.Smetona, tiek J.Vileišis tvirtino, kad carizmo engiamai mūsų tautai kurti partijas būtų neleistina prabanga, ir taip silpnų pajėgų skaldymas. Tačiau P.Višinskiui savo tikslą pavyko pasiekti: iš dalies todėl, kad buvo atkaklus, mokėjo įtikinti prieštaraujančius, o iš dalies dėl to, kad tuo metu varpininkų gretose įsivyravo radikalių, ryžtingų veiksmų šalininkai. Taigi Lietuvių (vėliau – Lietuvos) demokratų partija (LDP) buvo įkurta 1902 m. per eilinį, keturioliktąjį varpininkų suvažiavimą, vykusį grafo Vladimiro Zubovo, rėmusio mūsų tautinį judėjimą, dvare Dabikinėje (dabar Akmenės r.).
Suvažiavimo metu išrinkta LDP vadovybė su P.Višinskiu priešakyje bei komisija partijos programos projektui parengti. Pats projektas buvo paskelbtas tų pat metų 12-ame „Varpo“ numeryje, pagrindiniai jo autoriai – P.Višinskis ir J.Vileišis. Svarbiausi programos tikslai – tautos ugdymas, kova dėl laisvės ir demokratijos. LDP nutarė daugiausia remtis smulkiaisiais ir vidutiniais valstiečiais, ginti jų interesus, nes jie buvo labiau apsišvietę ir susipratę tautiškai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.