Nešviesūs prisiminimai. Praeityje gausu ne tik herojų, pasiaukojusių žmonių, bet ir antiherojų – tironų, galvažudžių, aferistų ir kitokių niekšų. Viačeslavas Molotovas paliko ryškų pėdsaką XX a. pasaulio istorijoje, nors ir tamsų.

Ar verta, ar etiška tokį prisiminti? Gal geriau užmiršti, lyg jo nebūtų buvę? Nuo seno įprasta įamžinti, rašyti knygas ir straipsnius apie istorines asmenybes, nuveikusias daug gero savai tautai ar visai žmonijai. Tai iš tiesų būtina – taip sužinome apie gražius pavyzdžius, iš kurių galime pasimokyti, ir pati istoriografija dėl to darosi įdomesnė. Tačiau be tamsių asmenybių portretų istorijos knygos būtų nepilnos ir net blankios, primityvios. V.Molotovas tarp Josifo Stalino sėbrų ilgą laiką užėmė pirmą, ypatingą vietą, nors jo sosto įpėdiniu ir netapo.

V.Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) gimė krautuvės pardavėjo šeimoje prieš 125 metus – 1890 m. vasario 25 d. nedideliame Kukarkos miestelyje Viatkos gubernijoje, Urale. 1908 m. baigęs Kazanės realinę mokyklą studijavo Peterburgo politechnikos institute, bet mokslų nebaigė. Matyt, sutrukdė revoliucinė veikla – nuo 1906 m. jis jau aktyvus Vladimiro Lenino vadovaujamos Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys – bolševikas. Pirmą kartą areštuotas 1909 m., o po to kalėjimai ir tremtys jo gyvenime užėmė svarbią vietą: senatvėje didžiavosi, kad teko pasėdėti visuose svarbiausiuose Rusijos kalėjimuose. Ar ne dėl to vėliau gavęs valdžią su tokiu entuziazmu grūdo į kalėjimus, pasmerkdavo mirčiai dešimtis tūkstančių žmonių?

Laisvės laikotarpiais tęsė revoliucinę veiklą, 1912 m. buvo vienas „Pravdos“ laikraščio įkūrėjų. Aktyvus Spalio revoliucijos dalyvis. Po V.Lenino mirties 1924 m. sausį tapo vienu įtakingiausių J.Stalino bendrininkų jo kovoje dėl valdžios partijoje ir valstybėje prieš Levą Trockį, Grigorijų Zinovjevą ir Levą Kamenevą. Žinoma, šefas tą ištikimybę tinkamai įvertino. Maža to, tarp bolševikų, J.Stalino aplinkos žmonių jis buvo palyginti neblogai išsilavinęs ir dar garsėjo savo ypatingu darbingumu, ištverme, už ką pelnė Akmeninio Pasturgalio („Kamennaja zadnica“) pravardę. Visa tai padėjo jam įkopti į pačią imperijos valdžios olimpo viršūnę: 1928–1929 m. vadovavo Maskvos partinei organizacijai, 1930 m. tapo premjeru – TSRS liaudies komisarų tarybos pirmininku.

Tiesa, didžiojo teroro metais (1937–1938) daugelis panašių į jį, nepaisant gabumų ir nuopelnų, buvo sušaudyti arba geriausiu atveju atsidūrė Tolimojoje Šiaurėje. Bet V.Molotovui ir tada pasisekė – gal todėl, kad savo atsidavimą vadui jis visą laiką demonstravo ypatingu žiaurumu – apie tai nemažai rašė rusų generolai savo karo metų atsiminimuose. Jį net vadino Stalino vėzdu.

Bet iš tiesų ta savybė jam buvo būdinga ir anksčiau: masinės 1930–1931 m. kolektyvizacijos laikotarpiu ir 1932 m. Ukrainoje – ten jis buvo bene svarbiausias masinio bado organizatorius, jo kaltininkas. Jo parašą rusų istorikai rado ir po visais svarbiausiais J.Stalino valdžios dokumentais, kuriais buvo organizuojamas ir vykdomas masinis teroras TSRS. Tai V.Molotovas pasiūlė teisti myriop ne kiekvieną „klasinį priešą“, „trockistą“, „kenkėją“, „šnipą“ atskirai, o ištisais sąrašais – taip sutaupant laiko. Tokių „teismų“ žmonija iki tol, regis, nežinojo…

Charakteringa, kad jis niekada dėl to nejautė kaltės ir žiloje senatvėje 1982 m. tvirtino, esą „mes be teroro negalėjome“, o humanizmas prieštaraująs pažangai ir revoliucinei moralei… Aiškino, kad Michailas Tuchačevskis rengė karinį sąmokslą, o 1937 m. represijos padėjo TSRS išvengti „penktosios kolonos“ karo metais. Gyrė ištisų tautų trėmimus – teisingai padaryta!

1939 m. J.Stalinui ruošiantis sandėriui su A.Hitleriu V.Molotovui teko dar vienos svarbios pareigos – užsienio reikalų liaudies komisaro poste jis pakeitė Maksimą Litvinovą – žydą ir germanofobą, sąjungos su Paryžiumi ir Londonu šalininką. Taip istorijoje atsirado Molotovo-Ribbentropo paktas, faktiškai du dokumentai, 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Tarybų Sąjungos sutartys. Iš tiesų juos teisingiau būtų vadinti  Stalino-Hitlerio paktais, tai jų iniciatyva ir valia jie gimė. Tik daug aukštesnis J.Stalino rangas neleido jam pasirašyti greta Joachimo von Ribbentropo.

TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų žinybų vadovų parašai atsirado ne tik minėtose sutartyse, bet ir prie jų pridėtuose slaptuosiuose protokoluose. Tačiau V.Molotovas visada kategoriškai neigė, kad tokie protokolai iš viso buvo, jo pėdomis pasekė ir Michailas Gorbačiovas, bet tai buvo tuščios pastangos. Protokolai buvo, ir jais A.Hitleris suteikė teisę savo sąjungininkui J.Stalinui daryti ką norint su Baltijos šalimis, atimti jų nepriklausomybę.

Senatvėje V.Molotovas papasakojo, kaip tas buvę padaryta. Atvykusiam derybų į Maskvą Latvijos užsienio reikalų ministrui jis pareiškęs: „Atgal jūs negrįšite, kol nepasirašysite prisijungimo prie mūsų.“ Ir davęs komandą čekistams latvio neišleisti iš Maskvos. Beje, pas mus taip pat buvo kalbų, kad ir Juozui Urbšiui tada teko išgirsti tokių V.Molotovo grasinimų, tačiau jis pats savo atsiminimuose apie tai neparašė.

Kitas Lietuvos atstovas, kuriam teko turėti reikalų su šiuo J.Stalino patikėtiniu, buvo Vincas Krėvė – 1940 m. vasarą vadinamosios Liaudies vyriausybės premjeras ir užsienio reikalų ministras. Jį Maskvoje V.Molotovas ištisas keturias valandas auklėjo, aiškindamas, kad Lietuvai nėra geresnės išeities, kaip būti TSRS sudėtyje. Bet neįtikino…

Apie tas dvi Maskvos ir Berlyno sutartis dabar jau visi žino. Turbūt mažiau kas girdėjo, kad galėjo būti ir trečia tokia sutartis su V.Molotovo parašu 1940 m. lapkritį, kai jis lankėsi Berlyne pas patį A.Hitlerį. Ir gavo iš jo viliojantį pasiūlymą – TSRS užimti Indiją. Žinoma, ši vieno tirono dovanėlė kitam buvo klastinga: tegu Maskva netrukdo vokiečiams šeimininkauti Europoje, tegul raudonoji armija žygiuoja gilyn į Aziją, o tada vermachtui kelionė į Maskvą bus visai lengva – juk Rusijos užkariavimo planas „Barbarosa“ jau baigiamas rengti.

Tačiau J.Stalinas, nors tada, regis, dar visiškai pasitikėdamas savo „kolega“, šiuo pasiūlymu vis dėlto nesusigundė – jam labiau rūpėjo Suomija, Bulgarija, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai. Todėl Maskvos ir Berlyno draugystė baigėsi, tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo žiaurus karas. V.Molotovui teko apie tai per radiją pranešti liaudžiai – jo viršininkas nuo tos netikėtos žinios atsipeikėjo ir žadą atgavo tik po savaitės, 1941 m. liepos 3 d. Nors dar visai neseniai, gegužės 5-ąją, kalbėdamas Kremliuje per priėmimą baigusiems karo akademijas karininkams buvo labai narsus ir karingas: „Geriausia gynyba – puolimas. Taikios politikos era baigėsi, prasidėjo nauja – socialistinio fronto plėtimo, ginklo jėgos era“, žadėjo lengvai sutriuškinti vermachtą…

Tada artimiausio J.Stalino bendražygio pavardė buvo įamžinta dar kartą: jis pasirašė nutarimą dėl degiųjų skysčių tankams naikinti gamybos, todėl šie gavo neoficialų Molotovo kokteilių pavadinimą. Mat daugiau gintis nuo vokiečių tankų nebuvo kuo – savo tankus (kurių turėjo kelis kartus daugiau nei vermachtas) rusai išmėtė, prarado traukdamiesi Maskvos link. Kaip žinome, šie skysčiai nepamiršti iki šiol – jie plačiai panaudoti verčiant Viktoro Janukovyčiaus valdžią Kijeve 2014-aisiais.

Ir karui prasidėjus V.Molotovas liko antru pagal svarbą žmogumi imperijoje, ir toliau jo pagrindinė veiklos sritis buvo diplomatija. J.Stalinui paliepus keliavo į Angliją, JAV prašyti pagalbos – per fronto liniją, gana sunkiomis sąlygomis, gerokai rizikuodamas. Lydėjo savo viršininką į Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijas 1943, 1944, 1945 m. Įkūrus Jungtinių Tautų Organizaciją jos Saugumo Tarybos pasėdžiuose pasireiškė kaip didelis veto teisės mėgėjas ir ten gavo dar vieną pravardę – Misteris Ne („Mister No“). Ir šiukšlių dėžės ten buvo vadinamos Molotovo krepšiais („Molotov basket“) – dėl tos pačios priežasties.

Tačiau karui pasibaigus baigėsi ir J.Stalino pasitikėjimas savo artimiausiu pavaldiniu, nors šis ir teisinosi, atgailavo, sako, net verkė dėl to. Mat V.Molotovas nemažai laiko praleido Vakaruose, bendravo su užsienio valstybių vadovais, su pačiais Winstonu Churchilliu ir Franklinu Rooseveltu. O tokie žmonės J.Stalinui visada buvo įtartini, pavojingi: gal jie parsidavė priešams?

Todėl TSRS užsienio reikalai atiteko Andrejui Višinskiui, maža to, V.Molotovo žmona Polina Žemčiužina (tikroji pavardė Karpovskaja), labai aktyvi ir nusipelniusi tarybų valdžiai moteris – pilietinio karo dalyvė, partinė darbuotoja, žuvies pramonės liaudies komisarė, 1949 m. sausį buvo suimta, apkaltinta „ilgamečiais nusikalstamais ryšiais su žydų nacionalistais“ ir nuteista penkeriems metams lagerių Kazachstane. Mat tada, paskutiniais J.Stalino viešpatavimo metais, TSRS vyko didžiulė kovos prieš kosmopolitizmą, tai yra antisemitinė, kampanija, visur ieškota sionistų, kurie iš pasalų kenkia valdžiai ir liaudžiai. P.Žemčiužina buvo geras sionistės pavyzdys: ji ne tik buvo žydė, bet ir nuo 1942 m. aktyviai dalyvavo Žydų antifašistinio komiteto veikloje. O ši organizacija 1948 m. buvo išvaikyta.

Ir lageryje P.Žemčiužina nebuvo palikta ramybėje: 1953 m. pradžioje ją atgabeno į Maskvą, tardė, kankino. Kai jos byla buvo svarstoma VKP(b) politbiure, balsuojant pats V.Molotovas susilaikė, tuo dar labiau pakenkdamas savo reputacijai: tikram bolševikui partijos valia turėjo būti svarbesnė už žmoną…

O J.Stalinas šiuo sprendimu siekė dviejų tikslų: uždrožti keikiamiems sionistams ir turėti įkaitę, kad V.Molotovas gyventų nuolat jausdamas baimę. Taip gyveno ir kitas aukštas valdžios pareigūnas Michailas Kalininas: jo žmona estė taip pat buvo lageryje.

Tuo metu V.Molotovo reikalai toliau blogėjo: XIX partijos suvažiavime 1952 m. spalį į aukščiausią partijos vadovybę jis jau nebepateko, maža to, CK plenume J.Stalino buvo viešai apkaltintas nusikalstamais ryšiais su JAV. Tada sklido gandas, kad didysis vadas rengė dar vieną grandiozinį kadrų valymą, bet to padaryti jau nebespėjo – 1953 m. kovo 5 d. netikėtai mirė. Istorikai abejoja, ar ta mirtis buvo natūrali, ar jai įvykti nepadėjo vienas artimiausių tuo metu J.Stalinui žmonių – Lavrentijus Berija: juk jam taip pat grėsė pavojus būti „išvalytam“.

Diktatoriui mirus tarp jo artimųjų paprastai vyksta aršios kovos dėl sosto, taip 1953 m. kovo pradžioje buvo ir Maskvoje. Jose dalyvavo ir V.Molotovas, bet pirmojo prizo nelaimėjo – matyt, todėl, kad jo pozicijos Kremliuje pastaraisiais metais buvo labai susilpnėjusios. Į priekį išsiveržė naujas J.Stalino laikų „antrasis žmogus“ – Georgijus Malenkovas, gana pilka asmenybė, vado pasitikėjimą pelnęs paklusnumu ir žiaurumu. Jis tapo TSRS ministrų tarybos pirmininku. Vis dėlto V.Molotovas neliko be nieko – gavo pirmojo premjero pavaduotojo (kartu su L.Berija, Lazariu Kaganovičiumi ir Nikolajumi Bulganinu) ir užsienio reikalų ministro postus.

Tačiau G.Malenkovas pergale džiaugėsi neilgai, nes padarė lemtingą klaidą – kompartijos lyderio pareigas atidavė Nikitai Chruščiovui. O šis, būdamas už kitus gudresnis, šiuo postu pasinaudodamas greitai sugebėjo tapti pirmu žmogumi ir valstybėje, visagaliu jos šeimininku. V.Molotovas jam neįtiko, nes vėl bandė būti Misteriu Ne – tęsti J.Stalino užsienio politiką: priešinosi santykių su Jugoslavija normalizavimui, taikaus sambūvio su kapitalizmu ir kitoms N.Chruščiovo iniciatyvoms, kuriomis šis siekė didelių permainų, ypač santykių su Vakarais srityje. Maža to, N.Chruščiovas 1956 m. XX kompartijos suvažiavime pasmerkė J.Staliną, jo kultą ir terorą. To senoji gvardija pakęsti negalėjo: juk taip buvo pakirstas partijos ir valstybės autoritetas pasaulyje, be to, visi buvę J.Stalino sėbrai buvo ir jo nusikaltimų bendrininkai – o gal už tai teks atsakyti?

1957 m. birželį jie pakėlė maištą, V.Molotovas buvo vienas jo lyderių. Nors maištininkų jėgos buvo galingos, N.Chruščiovui su Georgijaus Žukovo pagalba pavyko juos įveikti, paskelbti „antipartine grupe“. Nugalėtojas pademonstravo, kad jis – ne J.Stalinas: nieko nesušaudė, bet iš valdžios ir Maskvos visus nepatenkintuosius išgrūdo. V.Molotovas gavo TSRS ambasadoriaus pareigas toli – Mongolijoje. Nuo 1960 m. – nuolatinis TSRS atstovas Tarptautinės atominės energijos agentūros (MAGATE) būstinėje Vienoje. Vis dar bandė nepasiduoti, prieštarauti V.Chruščiovo politikai, pasmerkė naujosios TSKP programos projektą kaip smulkiaburžuazinį. Todėl 1962 m. buvo pašalintas iš kompartijos ir išvarytas į pensiją.

Vis dėlto galima sakyti, kad V.Molotovui pasisekė. Jo žmona P.Žemčiužina, ir lageryje šlovinusi J.Staliną (nors buvo kaltinama rengusi sąmokslą jį nužudyti!), jau 1953 m. kovą L.Berijos įsakymu išėjo į laisvę, buvo reabilituota. Dar svarbesnis faktas: V.Molotovo bendrininkas, kitas žinomo pakto, padėjusio kilti Antrajam pasauliniam karui, signataras J.Ribbentropas baigė savo gyvenimą kartuvėse – Tarptautinio tribunolo kariniams nusikaltimams teisti sprendimu. O V.Molotovas išgyveno iki 1986 m. lapkričio, ištisus 96 metus, ir dar suspėjo atgauti partijos bilietą. Konstantinas Černenka, neilgai buvęs Kremliaus šeimininku – TSKP generaliniu sekretoriumi, šiam tikslui 1984 m. išleido specialų partijos CK nutarimą, suteikdamas daug džiaugsmo V.Molotovui. Ta proga vienas prancūzų laikraštis pasišaipė, esą K.Černenka rengia sau įpėdinį: pats senutėlis būdamas – dar senesnį…

O šis liko kietakaktis bolševikas iki paskutinių savo gyvenimo dienų: ir toliau garbino J.Staliną, nepripažino jokių jo nusikaltimų ar klaidų. Ir toliau atkakliai tvirtino, kad jo pasirašytas paktas ne tik nepažeidė tarptautinės teisės normų ir nepakenkė TSRS, bet buvo didžiulis jos užsienio politikos laimėjimas, nes leido geriau pasirengti karui su Vokietija. Tačiau dabar jau daugelis rusų istorikų pripažįsta, kad šis dokumentas pablogino TSRS strateginę padėtį, nes kartu su Lenkijos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės likvidavimu dingo ir buferinė zona tarp TSRS ir Vokietijos. O tai suteikė galimybę A.Hitleriui netikėtai užpulti TSRS.

Jonas Rudokas