BFL

Prieš  savaitę spėliojome, ar su Seimo nariu Petru Gražuliu siejama bendrovė „Judex“ po įmonės produkcijoje aptiktų  bakterijų spės “išsiplauti puodus”. Tuojau sužinosime, ar tikrai spėjo, nes jos laukia naujas patikrinimas.

Apie bakterijas, kurias koldūnuose aptiko nepriklausoma laboratorija, pirmosios sužinojo teisėsaugos institucijos. Šios raportavo VMVT, kuri pareikalavo iš rinkos atšaukti birželio 10 d. pagamintų koldūnų siuntą, tinkamą parduoti iki 2017 m. birželio 10 d.

Išbrokuoti koldūnai – dar vienas juodas įrašas „Judex“ dosjė, kuriame rugpjūčio 5 d. buvo įrašyta „stop“: VMVT laikinai sustabdė „Judex“ veiklą dėl iš teisėsaugos gautos informacijos apie bendrovės gaminiuose besiveisiančius užkratus.

Stabdant „Judex“ veiklą nekilo abejonių, jog  VMVT – Lietuvos institucija, mat kiek anksčiau buvo įtarta kitaip. Liepos pabaigoje Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pareiškė įtarimus VMVT vadovui Jonui Miliui dėl prekybos poveikiu. Tada įtarta, kad VMVT ar jai pavaldžios įstaigos galėjo gauti informacijos iš Rusijos apie „Judex“ produkcijoje rastą listerijos bakteriją. Šį faktą VMVT neva nuslėpė ir nesiėmė veiksmų.

Pirmadienis buvo savaip sėkmingas VMVT vadovui J.Miliui. Rugpjūčio 8-ąją žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė išgyrė J.Milių bei jo vadovaujamą įstaigą ir apgailestavo, kad Seimo rinkimų metais politinės spekuliacijos bei nepamatuoti kaltinimai ima viršų ir pradeda kenkti tos įstaigos darbui. Taip sudėliojusi akcentus ir pareiškusi, kad neturi jokio teisinio pagrindo teikti premjerui siūlymą atleisti J.Milių iš pareigų, ministrė paragino VMVT vadovą „sprendimą priimti pačiam“. Tokia formuluotė tikrai nereiškia „atsistatydink pats“ – juk vadovas gali nuspręsti pasilikti.

Tokia formuluotė tikrai nereiškia „atsistatydink pats“ – juk vadovas gali nuspręsti pasilikti.

Pasitelkę palyginimą su maisto produktais, V.Baltraitienės pareiškimą galėtume interpretuoti taip: J.Milius – ne koldūnai, turi laisvą valią, todėl pats tegul ir sprendžia, juolab, kad ministrė, kitaip nei J.Milius koldūnų atžvilgiu, negali vadovo išimti iš apyvartos.

Premjeras Algirdas Butkevičius rugpjūčio 10 d. parodė įstatymų išmanymą ir pareikalavo iš prokuratūros greta žinių apie salmoneles bei listerijas pateikti daugiau informacijos apie patį J.Milių, nes kol kas premjeras neturi juridinio pagrindo atleisti VMVT vadovą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi pasisakė: „Situaciją vertinu labai blogai, manau, kad jis turėjo trauktis seniai“. Galiausiai A.Butkevičius paskambino atostogaujančiam J.Miliui ir paragino atsistatydinti, tačiau aiškaus atsakymo neišgirdo.

Tas pirmadienis, kai V.Baltraitienė nusiplovė rankas dėl J.Miliaus, buvo palankus ir „Užkalnio“ koldūnams su mėsa bei rozmarinu. Juose, kaip ir „Mamos“ cepelinuose, rasta daug žarninių lazdelių, tačiau nei koldūnai, nei cepelinai nepašalinti iš prekybos.

Nežinia, kuo baigsis dar vienas patikrinimas – įmonė „Judex“ bus tikrinama jos gamybos patalpose aptikus žmogaus sveikatai nepavojingų entero bakterijų. Šios bakterijos –rodiklis, kad gamybos procesas ir patalpos yra nešvarios ir netinkamai dezinfekuojamos.

BFL

3 klausimai žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei

– Lietuva ir Kinija pasirašė susitarimą dėl veterinarinių ir higienos reikalavimų, keliamų į Kiniją eksportuojamiems pieno produktams. Kokia jo reikšmė pieno sektoriui?

– Mūsų produkcijai atsiveria didelės galimybės. Tikimės, kad pasirašę šiuos susitarimus iki Naujųjų metų gausime sertifikatus, leidžiančius į Kiniją įvežti lietuvišką produkciją. Be to, ne tik pieno perdirbėjai, bet ir žemdirbiai turės daugiau galimybių parduoti savo produkciją geresnėmis sąlygomis. Turėdami kur išvežti produkciją perdirbėjai galės supirkti daugiau pieno ir brangiau už jį mokėti ūkininkams.

Lietuviškas pienas turi pranašumų ne tik todėl, kad atitinka europinius kokybės standartus. Pagal kokybės rodiklius mes net lenkiame kitas Europos šalis. Tarkime, mūsų karvės gali daugiau laiko būti lauke, o ne patalpoje. Tai lemia geresnę pieno kokybę. Pagal šį kriterijų prilygstame Airijai. Taigi dabar viskas priklausys nuo pačių pieno perdirbėjų išradingumo, kaip jie sugebės sudominti Kinijos vartotojus. Bandymų jau būta: kinus domina glaistyti varškės sūreliai, lietuviškas kietasis sūris, kokybiškas sviestas.

– Kada prasidės lietuviškų pieno produktų eksportas į Kiniją?

– Staiga nepasikeis niekas, reikės pieno perdirbėjų pastangų. Tiesa, apie Kinijos rinką kalbėta jau seniai, todėl nemaža dalis namų darbų jau padaryta. Tačiau praeis bent pusmetis, kol galėsime ten eksportuoti savo produkciją.

Reikia pabrėžti, kad Kinijos rinka yra milžiniška, todėl Lietuvos pieno perdirbėjai turės vienytis, o ne konkuruoti kaip Lietuvoje. Dirbdami atskirai jie net nepajėgtų užtikrinti tokio produkcijos kiekio, koks reikalingas Kinijai. Žinoma, patys perdirbėjai supranta ir tai, kad nepajėgs produkcijos išvežioti po visą Kiniją, vadinasi, reikės pasirinkti tam tikrą provinciją, išsiaiškinti jos gyventojų poreikius, o tada kartu tiekti reikalingą produkcijos kiekį. Atstumai Kinijoje labai dideli – lengvuoju automobiliu prekių nenuveši, reikės siųsti konteinerius. Taigi reikės koordinuoti veiksmus, drauge rinktis teritorijas, derėtis dėl produkcijos siuntų, į kurias vieną kartą daugiau paklius vieno perdirbėjo produktų, kitą – kitos įmonės.

– Kodėl įžengti į šią rinką gerokai užtruko?

– Apie tai buvo kalbama seniai, bet kai procesai pagaliau prasidėjo, viską sutvarkėme greitai. Manau, leidimus galėjome gauti dar nuo 2012-ųjų, bet kilo politinių kliūčių. Beje, kalbant apie ryšius su Kinija svarbūs ne tik ekonominiai, bet ir politiniai sprendimai. Su Kinijos kokybės institucijos vadovais susitikau gegužę, rugpjūtį įvertinti gyvūnų vežimo atvyko jų ekspertai, o rugsėjį jie vertino mūsų pieno perdirbimo įmones, produktų kokybę. Dabar, kai pasirašėme susitarimą, beliko sertifikatai. Viskas priklausys nuo pieno perdirbėjų, tačiau Kinijoje visi gali rasti vietos. Manau, kad 2016 m. pavasarį galėsime konkrečiau kalbėti ir apie lietuviškos mėsos eksportą.

Shutterstock

Mityba. Tai, ką ir kiek valgome, stipriai veikia mūsų sveikatą. Deja, dažnas lietuvis, rinkdamasis maistą, jį labiau renkasi pagal piniginės svorį, o ne naudą organizmui.

Savaitraščio „Veidas“ diskusijos tema – maisto sauga. Aktualia tema šį kartą diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prof. Rimantas Petras Venskutonis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius. Šių ekspertų pokalbį moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmės vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių. Kaip tai susiję su maistu, kurį vartojame? Ar jis kokybiškas ir ar patys dėl tinkamos mitybos padarome viską, ko reikia?

J.PUNDZIUS: Tai tikrai lemia ne vien maistas. Daugiausiai prie prastesnės lietuvių gyvenimo trukmės prisideda lėtinės neinfekcinės ligos. Svarbiausi gyvenimo trukmės veiksniai yra judėjimas ir racionali mityba, o tik po to eina tai, ar saugus, ar užterštas maistas vartojamas. Sveikatos priežiūros sistema šiems rodikliams daro tik apie 10 proc. įtakos. Taigi Lietuvos rodikliai nėra geri, nors mūsų sveikatos priežiūra palyginti nebloga.

A.ŠINDEIKIS: Ar tai reiškia, kad judame mažiau ir valgome prasčiau nei vakariečiai?

J.PUNDZIUS: Jie valgo ir juda panašiai kaip lietuviai. Ten irgi yra ir nutukimo epidemijų, ir kitko.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbu tai, ką apskritai laikysime Vakarais.

J.PUNDZIUS: Sunku taip išskirti. Apskritai didžiausias nutukimo didėjimas yra tose arabų šalyse, kuriose civilizacijos lygis nebuvo aukštas, tačiau kurios, atradusios naftą, ėmė gauti daug pinigų. Tada jų visuomenėse paplito neracionalus valgymas.

Mūsų mitybos įpročiai nuo didžiosios dalies europiečių daug nesiskiria, bet kyla du svarbūs klausimai: ką dedame ant stalo ir kiek nuo jo paimame. Kitaip tariant, ar suprantame, ką reikia valgyti, kad mūsų mityba būtų racionali, kad padėtų likti sveikiems. Žinoma, svarbu, kad tai, ką imame nuo stalo maistui, būtų neužteršta.

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką susiečiau su valgymo kultūra: ne vien ką valgome, bet ir kiek bei kaip, kiek judame. O judame, manau, palyginti mažai. Pasižiūrėję į Vakarų Europos valstybes pamatysime, kad net senyvo amžiaus žmonės masiškai sportuoja, be jokios gėdos daro visokias mankšteles, pratimus. O mes to neturime. Kita vertus, sakyčiau, kad nuo vakariečių skiriamės ir tuo, kad valgome daug natūralaus maisto, esame pripratę prie šalia mūsų pagaminto maisto.

Pridurčiau, kad Lietuvoje suvalgome labai daug saldumynų, kurių sudėtyje netrūksta įvairių saldiklių. Prie to pripratę ir vaikai, todėl nuo šio įpročio prasideda vaikų nutukimas, o vėliau – ir ligos. Reikia suvokti, kad valgymas nėra skirtas tik išgyvenimui. Maisto vartojimas nėra vien fiziologinis poreikis. Blogai, kai ateini į kavinę, dienos pietus nusiperki už du tris eurus ir jautiesi sotus. Juk dauguma mūsų taip ir valgome, nors nežinome, kas į tą porą eurų kainuojantį patiekalą yra įdėta. Laimei, dabar grįžta mada maitintis natūraliais, sveikais produktais, maistą gaminti patiems. Ne veltui išleidžiama šitiek receptų knygų ir kuriama kulinarinių televizijos laidų.

R.STUKAS: Mūsų Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. tyrimų duomenimis, šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata. Kitaip tariant, 21,3 proc. pirkėjų rinkdamiesi maistą pagalvoja apie sveikatą, bet didžioji vartotojų žiūri, kad tik būtų pigiau ir skanu.

Pagrindinės mitybos problemos išlieka. Vartojama per daug gyvulinės kilmės riebalų, per mažai daržovių, gana mažokai suvalgoma ir vaisių. Kartais man sako, kad tarpukario laikotarpiu lietuviai valgė tą patį: lašinius, skilandžius, dešras… Taip, iš tikrųjų. Vis dėlto tada lietuviai valgė labai daug daržovių ir taip gaudavo daug antioksidantų. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi oksiduoti riebalai. O anksčiau, kai žmonės gaudavo daug antioksidantų ir gerokai daugiau judėjo, tokie riebalai nesikaupė.

Dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų, tačiau tada žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis sumažėjo. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

Kaip žinome, riebalai oksiduojasi veikiant temperatūrai, todėl perkant apdorotą, paruoštą vartoti maistą kartu gauname oksiduotų riebalų. Toks maistas praktiškai nėra šviežias. Jei pasiliekame dar kokiai dienai, jo biologinė vertė sumažėja, tačiau kalorijos išlieka. Vadinasi, žmogus privalgo ir gauna kalorijų, bet nedaug biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to gali silpnėti imuninė sistema, o svoris didės dėl per didelio neišeikvotų kalorijų kiekio. Taigi sergamumo situacija ir mitybos įpročiai tarpusavyje susiję. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. širdies kraujagyslių sistemos ligų būtų galima išvengti sutvarkius mitybą, padidinus fizinį aktyvumą, sumažinus alkoholio vartojimą ir atsisakius tabako.

Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas yra žemas, daug kas neteisingai suprantama, o blogiausia, kad atsirado daug visokių mitybos mokytojų, mitybos tyrinėtojų. Neaišku, kas tokie moko visuomenę sveikos mitybos. Atrodo, kad mokyti gali bet kas. Neretai komentuojama, aiškinama neteisingai. Galiausiai atsiranda sumaištis dėl to, kas sveika, o kas ne.

V.BALTRAITIENĖ: Prieš daugelį metų kūrėsi visuomenės sveikatos biurai. Manau, jie turėtų plėstis ir tuo užsiimti. Gydymas jau yra pasekmė. Mitybos kultūra turi būti pradedama formuoti dar vaikystėje, šeimoje.

A.ŠINDEIKIS: Kokią žalą gali padaryti mitybos principų mokantys ne specialistai?

R.STUKAS: Pavyzdžiui, žaliavalgiai aiškina savo mitybos teoriją. Vis dėlto tokiu atveju žmogus gali negauti geležies, vitamino B12, aminorūgščių (ypač nepakeičiamų), be to, mūsų virškinamasis traktas, žarnynas pritaikyti mišriam maistui. Vaikui tokia mityba gali padaryti ypač didelę žalą, nes jis dar tik auga, vystosi. Kartais sako: geležį patikrinome, ir viskas gerai, bet juk organizme yra tam tikras geležies rezervas – ateis laikas ir jis išseks. Čia kaip su sąskaita banke: turime pinigų, juos vis leidžiame, ir ateina diena, kai jų nebelieka.

J.PUNDZIUS: Pagal savo individualią patirtį nebūtinai galima rekomenduoti, kuo maitintis kitiems, nes įtaką daro ir genetika. Yra atrasti genai, skatinantys maisto atsargų kaupimą kūne. Su pelytėmis jau daromi eksperimentai: kai šiuos genus sunaikina, jos sulieknėja, kai juos stimuliuoja, pelės pradeda daug ėsti ir storėja. Žmonės tokius genus yra atsinešę iš evoliucijos. Kitaip tariant, kai trūkdavo maisto, tai gelbėjo – išlikdavo tie, kurie galėjo sukaupti maisto atsargų. Dabar, kai taip lengva gauti maisto, šis genas atsisuka kitu galu ir skatina nutukimą.

J.MILIUS: Kalbėti apie saugų maistą Lietuvoje nėra populiaru, nors kaip tik turime du protrūkius. Per vieną jų Panevėžyje dėl prekybos tinkle „Maxima“ nusipirktų ryžių su krabų lazdelėmis salotų susirgo devyni žmonės. Kita vertus, yra ir kuo džiaugtis: žmonės daugiau domisi sveika mityba, nors dar ir nedidelis procentas. Tiek verslo, tiek vartotojo mentalitetas turi augti. Viskas priklauso nuo vartotojo – jis diktuoja madas. Jei jis perka tokią mišrainę – ją ir gamins. Raskite tokios mišrainės Prancūzijoje.

Praėjusiais metais sulaikėme 2419 tonų nesaugaus maisto, įvežamo iš kitų šalių. Apskritai saugaus maisto Lietuvoje yra 99 proc., o ES vidurkis – 97 proc. Kaip atsimename, Europoje dėl jo nuskambėjo nemažai skandalų: dėl dioksinų (organinių junginių, pasižyminčių dideliu nuodingumu ir kancerogeniškumu – aut. past.), paukščių gripo, ~escherichija koli~ žarnyno bakterijos, gyvybių nusinešusio noroviruso Vokietijos braškėse ir, žinoma, maisto klastočių, dėl kurių irgi buvo mirčių (ypač dėl čekiško alkoholio).

Maisto, kurį valgome, kokybė yra labai svarbi. Dabar atrodome taip, kaip valgėme prieš dvidešimt metų, o po dvidešimties metų atrodysime taip, kaip maitinamės šiandien. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba daug apie tai kalba. Dalijamės šia informacija ir mokyklose, esame parengę atmintinių. Taip pat yra gera iniciatyva dėl nemokamo maitinimo mokyklose, nes čia prieita prie kracho.

R.STUKAS: Įdomus pavyzdys iš mokyklos: daržovė ropė anksčiau būdavo ant kiekvieno stalo, o dabar vaikų paklausiu, ar jie žino pasaką, kaip ropę rovė, tai pasaką žino, bet paklausus, ar kas nors jos ragavo, paaiškėja, kad nė vienas klasėje nebūna to daręs. Tokių elementarių maisto produktų grąžinimas ant stalo būtų naudingas. Mums reikėtų valgyti tai, kas mums tradiciška, kas čia auga, nors dažnai norisi būtent kažko egzotiško.

J.MILIUS: Turime didelę problemą ir dėl maisto papildų. Lietuvoje dėl to yra kilusi psichozė. Turime apie 10 tūkst. pavadinimų registruotų maisto papildų, 200 tonų jų įvežame iš trečiųjų valstybių, tačiau kad būtų moksliškai patvirtinti tam tikri sveikatingumo dalykai (kad padeda nuo to ar dėl to), tokių pavadinimų yra tik apie tris šimtus. Tai masinis žmonių apgaudinėjimas.

Jei kalbėsime apie maisto papildų sudėtį, tai Europoje praktiškai nėra laboratorijų, kurios galėtų ištirti, ar sudėtis yra tikrai tokia, kokia nurodoma papildų etiketėje. Aišku, draudžiame rašyti sveikatingumo teiginius, tačiau kiekvieną dieną padedu apie penkis šimtus parašų dėl baudų už tokius dalykus. Kompanijoms labiau apsimoka klaidinti vartotoją ir tiesiog susimokėti baudą. Tarkime, rašomi sveikatingumo teiginiai, kad maisto papildas padeda nuo širdies ligų, nors nėra jokių įrodymų. Aišku, dabar kompanijos vengia taip rašyti, pasisamdžiusios advokatus parašo protingiau, pavyzdžiui, kad nepadeda kuo nors sergant, o „prisotinta to ir to“ ar panašiai. Dar gerai, kai maisto papildai nekenkia, bet yra ir tokių, ypač tarp skirtų sportininkams, kurie daro žalą sveikatai. Tarybiniais laikais turėjome vieną maisto papildą – žuvų taukus. To visiems užteko.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, patys medikai rekomenduoja vartoti maisto papildų.

R.STUKAS: Kaip rodo naujausi tyrimai, Lietuvoje maisto papildų nevartoja 35,7 proc. žmonių, vadinasi, apie 64 proc. juos vartoja. Iš jų kiekvieną dieną papildus vartoja 6 proc., pusę metų ištisai – 7 proc., 4–6 mėnesius per metus – 5,7 proc., 2–4 mėnesius – 13 proc., 1–2 mėnesius – 12 proc., o atsitiktinai – apie 20 proc. Tai rodo, kad vartojantieji maisto papildus dažnai tai daro neracionaliai. Be to, žmonės dažnai neatkreipia dėmesio, kad etiketėje būna parašyta, jog maisto papildas nėra maisto pakaitalas.

R.P.VENSKUTONIS: Iš tikrųjų gauname vis daugiau informacijos, kad nuo mitybos stipriai priklauso įvairių ligų vystymasis. Skaičiuojama, kad tai gali sudaryti nuo 30 iki 70 proc. vėžio, širdies kraujagyslių, virškinimo ligų ir kt. Sutikčiau, kad pagrindinė problema yra nepakankamas išsilavinimas. Išsilavinusių žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – gerokai didesnis.

Beje, tokios daržovių ir vaisių įvairovės visus metus niekada anksčiau neturėjome ir dabar reikalingomis medžiagomis, taip pat ir antioksidantais, apsirūpinti lengviau. Netgi laikantis visame pasaulyje pripažintų paprastų taisyklių, pavyzdžiui, kad penkis kartus per dieną reikėtų valgyti vaisių ar daržovių, ar kad reikia judėti ir nepersivalgyti, to jau užtektų.

Grįžkime prie maisto papildų: gal nereikėtų būti tokiems griežtiems. Tačiau svarbu pasakyti, kad papildų veikliosios medžiagos dažniausiai būna tiekiamos vos kelių firmų. Gali būti skirtingų kompanijų vitamino C ar folio rūgšties papildai, bet skirsis tik pavadinimai.

Šiaip 2012 m. ES reglamente yra aiškiai įvardyta, kokiems komponentams galima taikyti sveikatos teiginius, parašyta, kas, kokie įspėjimai turi būti nurodomi etiketėje. Juk Paracelso taisyklė, kad viskas priklauso tik nuo dozės, galioja visais laikais. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės, prisižiūrėję visokių reklaminių filmukų, patiki ir puola į parduotuves pirkti papildų. Žinoma, šiais laikais papildų vartojimas turi logikos: žmogui sunku organizuoti gyvenimą taip, kad visada normaliai pavalgytų, sužiūrėti, kad gautų visokių reikalingų medžiagų. Maisto papildai, jei trūksta kažkokių mitybos komponentų, turėtų jų suteikti. Sakyčiau, ypač sveiko senėjimo atžvilgiu. Dabar yra daug įrodymų, kad vyresnio amžiaus žmonėms maisto papildai gali padėti sušvelninti tam tikras ligas ar jas atitolinti, tapti tam tikra prevencija.

Dar vienas svarbus dalykas – neatsitiktinai sukurta funkcionaliojo maisto koncepcija (Japonijoje 1991 m. priimtas vadinamasis Fošu – funkcionaliojo maisto įstatymas). Maisto tikslas yra suteikti energijos ir reikiamų statybinių medžiagų, tačiau jei pridėsime trečią funkciją, kad jis padėtų apsisaugoti nuo tam tikrų ligų, sumažinti susirgimų riziką arba pagerinti savijautą, jis įgis funkcionaliojo maisto statusą.

Deja, dažnai Lietuvoje tai suvokiama labai primityviai – kad kažko pridėjus maistas iš karto tampa funkcionalusis. Žvelgiant formaliai (tiesa, ES reglamente tokio termino nėra, tai vadinama sveikatos žymenimis, sveikatos teiginiais), jei pažiūrėtume, kiek yra paraiškų tokiems sveikatos teiginiams ir kiek jų suteikiama, tai pamatytume, kad tikrai mažesnei daliai.

J.MILIUS: Pavyzdžiui, „Danone“ jogurtas jau septynerius metus dėl to gaišta.

R.P.VENSKUTONIS: Taip, pavyzdžiui, probiotiniams dalykams sveikatos teiginių suteikimas sustabdytas, dėl to vyksta diskusijos. Užtat yra daug prebiotinių medžiagų, kurioms sveikatos teiginiai yra patvirtinti.

Dabar kiekvieną dieną pasirodo daug informacijos apie maisto saugą, įvairių komponentų poveikį. Pavyzdžiui, visi žinome, kad gerti žaliąją arbatą sveika, yra daug mokslinių tyrimų, rodančių, kad ji gali padėti apsisaugoti nuo įvairiausių ligų. Antra vertus, neseniai rimtuose moksliniuose žurnaluose pasirodė tyrimai, kad piktnaudžiavimas žaliosios arbatos ekstraktais gali pakenkti kepenims. Vėlgi aktuali Paracelso taisyklė: negalima niekuo piktnaudžiauti.

V.BALTRAITIENĖ: Norėčiau sureaguoti į pasakymą, kad anksčiau valgant riebų maistą vartota daug antioksidantų, nors dabar visus metus yra didesnis daržovių ir vaisių pasirinkimas. Man niekas neįrodys, kad naudingiau valgyti atvežtinę vynuogę (neaišku, kiek ir kur laikytą), negu Lietuvoje užaugintą vyšnią ar tą pačią vynuogę. Vežant šias vynuoges ant jų purškiama įvairių medžiagų, kad tik jos ilgiau išsilaikytų.

Beje, su J.Miliumi buvome Izraelyje ir matėme, kaip bandoma rasti naujų technologijų, kurios būtų nekenksmingos. Labai patiko vienas pavyzdys, kai iš mėtų išspaudžiamas ekstraktas ir juo purškiamos bulvės. Pasirodo, kad tada gali bulvę ilgai laikyti rūsyje, bet ji nevys ir nesudygs. Manau, kad pasaulis, taip pat ir Lietuva, turėtų eiti prie natūralių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaisius ir daržoves šviežius.

A.ŠINDEIKIS: Iš viso to, ką kalbame, atrodo, kad gyvename didžiuliame sveikatingumo dezinformacijos lauke ir viešojoje erdvėje yra daug vertės neturinčios informacijos?

J.PUNDZIUS: Taip, šitaip galima sakyti.

R.P.VENSKUTONIS: Dar galima paminėti, kur link einame: einame link personalizuotos mitybos. Randama vis daugiau ryšių tarp genetikos ir mitybos. Dabar apie tai atliekama tikrai įdomių tyrimų, pavyzdžiui, pasirodė studija apie kavą. Švedų mokslininkai nustatė, kad žmonėms, turintiems vienos rūšies geną, kava gali padėti apsisaugoti nuo Parkinsono ligos. O štai kitokio genotipo asmenims galima gerti ar negerti tos kavos, nes tai nieko nekeis – jau pats genas apsaugo nuo susirgimo Parkinsono liga. Galbūt ateityje visi turėsime savo genotipą kortelėje ir bus daugiau informacijos, kokie mitybos komponentai mums darys įtaką. Taip galėsime geriau pasirinkti sau tinkamus maisto produktus. Dabar genotipo nustatymas kainuoja kokius 300 JAV dolerių, o ateityje gal kainuos tik keletą.

J.PUNDZIUS: Ateityje turėtų būti personalizuota ir mityba, ir gydymas. Vis dėlto šiandien racionalios mitybos piramidę žmonės visai pamiršta ir ieško kažkokių naujų stabų.

A.ŠINDEIKIS: Būtų įdomu išgirsti apie minėtą vaikų maitinimo iniciatyvą mokyklose.

V.BALTRAITIENĖ: Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su maisto kokybės problema mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose. Labiau išsiplečiant galima pasakyti, kad buvo padaryta komercinė paslauga ir valstybė moka pinigus už nemokamą vaikų maitinimą. Baisiausia, kad tuo naudojantis sukamas biznis: tuo pasinaudoja ne tik maitinimo paslaugų teikėjai, bet ir pačios savivaldybės (tarkime, gaudamos rėmėjus). Pažiūrėjus, kokį maistą mokyklose valgo vaikai, gaunantys nemokamą maitinimą, vien dėl šito negalima leisti, kad būtų padarytas nemokamas maitinimas visiems vaikams. Tai kažkas baisaus.

J.MILIUS: Lietuvoje praktiškai yra dvi įmonės, kurios tai daro.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbiau ne kiek jų yra, o paslaugų kokybė. Žinoma, tam skirti pinigai nėra dideli. Kai susiduriame, matome, kad produktus perka pagal mažiausią kainą. Ateina pasiūlymų, kad produktas teikiamas už nulį eurų, tereikia susimokėti už pačią paslaugą.

J.MILIUS: Tokiais nulį eurų kainuojančiais produktais kaip tik ir maitinti vaikus…

V.BALTRAITIENĖ: Kas vyksta Lietuvoje – kažkas nesuvokiama. Dabar esame pateikę įstatymo projektą, kad didesnės rizikos įmonės konkurse negalėtų dalyvauti. Mūsų ūkininkai ir kelia klausimą, kodėl, augindami daržoves ar mėsą (ypač kad daug kur galima gauti jautienos) savo rajone, negali produkcijos parduoti tiesiogiai, o turi eiti per kažkokias dvi maitinimo įmones (aišku, apskritai nežinia, ar jos produktus perka Lietuvoje).

J.MILIUS: Taigi yra pagrindinės dvi įmonės įmonės – „Pontem“ ir „Kretingos maistas“, aišku, jos dar turi antrinių įmonių.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, beveik nebeliko valgyklų, kuriose maitintų pačios mokyklos. Sako, tai ne mūsų funkcija, savo virtuvės turėti neišgalime. Savivaldybės nuėjo lengviausiu keliu (beje, pažiūrėkime, kas būna rėmėjai per kokias nors rajonų ar mokyklų šventes). Vis dėlto vaikų sveikata žaisti negalima.

A.ŠINDEIKIS: Ko randama tokiame maiste?

J.MILIUS: Pirmas dalykas tas, kad apie 50 proc. per metus patikrintų atvejų randame higieninių pažeidimų. Tarkime, pasibaigęs produktų galiojimo laikas arba, įsivaizduokite, randame pigiausią pieną, daugiausia atvežtą iš Lenkijos, kuris galioja šešis mėnesius.

V.BALTRAITIENĖ: Mes patys turime tiek daug ekologiško pieno, o pieno perdirbėjai jo nepaima.

J.MILIUS: Arba, pavyzdžiui, perkami kiaušiniai, kurių galiojimas baigiasi po dviejų dienų. Juk tada kaina jau visai kita. Perkami patys pigiausi, nekokybiškiausi produktai. Taip pat yra priimtas sprendimas, kokios medžiagos draudžiamos, bet nustatome draudžiamų maisto priedų. Pernai jų nustatyta net 6 proc. visų patikrinimų.

Šitai labai priklauso nuo merų. Pavyzdžiui, Jurbarke su viena įmone buvo sudaryta dvidešimt penkerių metų sutartis, tačiau gerai, kad viešųjų pirkimų komisija su tuo nesutiko.

V.BALTRAITIENĖ: Kitas dalykas yra reikalavimai patiems produktams, bet į maistą pila aliejaus, deda batono ir įdeda šiek tiek mėsos.

J.MILIUS: Kaip tik teko kalbėtis su pažįstama, kuri dirba vienoje tokioje įmonėje. Ten yra kortelės, inspektoriai ateina patikrinti, ir pagal jas viskas yra gerai: tiek mėsos, tiek to, tiek to. Bet ateina tiesioginis viršininkas ir pasako, kad dėtų mažiau mėsos, o kalorijų kiekį išlygintų atitinkamu batono ir aliejaus kiekiu. Sugaudyti tokius dalykus yra sunku.

V.BALTRAITIENĖ: Nemanau, kad namie kepdami aliejuje dar pridedame aliejaus.

J.MILIUS: Juolab kad žinome, kokie iš to susidaro produktai – transizomerai, kalamidas, kurie labai kenkia sveikatai, yra kancerogeninės medžiagos. Apskritai viskas priklauso nuo to, kokios pirkimo sąlygos parengiamos. Aišku, Lietuvoje turime ir gerų pavyzdžių.

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija turi dvi programas: pienas ir vaisiai bei daržovės pradinukams ir ikimokyklinukams. Dalį pinigų tam skiria Europos Komisija ir valstybė iš biudžeto. Nors nurodome išskirtinės kokybės reikalavimą, vis tiek tai veža ne iš Lietuvos, kur būtų šviežiausia. Na, pieną šiek tiek labiau pradeda vartoti lietuvišką. Galiausiai išeina taip, kad kalinius maitiname geriau nei mokinius ar ligonius.

A.ŠINDEIKIS: Ką galima padaryti, kad lietuvis maitintųsi sveikiau?

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija pasisako už natūralų, vietoje gaminamą maistą. Taip pat mėginame pradėti dirbti su kavinėmis, prekybos centrais, kad būtų skelbiamos nuorodos, iš kur atkeliavo maiste panaudotas produktas (ar atvežtinis, iš kokio regiono). Pirmiausia žiūrime per tą prizmę, kad mūsų ūkininkai galėtų vietoje lengviau realizuoti savo produkciją, o ne vežtų tik į užsienį.

J.PUNDZIUS: Blogiausia yra saldumynų, angliavandenių perteklius, apskritai per didelis maisto kiekis. Dar nekalbėjome apie skonio stipriklius, kurie yra be galo žalingi, nes skatina vartoti daugiau rizikingo maisto, o kartu – ir nutukimą, metabolinius sindromus, širdies kraujagyslių ligas, didina infarkto riziką ir panašiai.

Beje, įdomi detalė: buvau Pasaulio sveikatos priežiūros kongrese, į kurį buvo pakviestas įmonės „Coca-Cola“ viceprezidentas. Jis aiškino, kad kokakolos kiekiai pasaulyje bus mažinami, planavo vietoj to rinkai pristatyti sultis, nes kokakola visuotinai pripažinta blogiu.

R.STUKAS: Svarbu, kad apie mitybą kuo daugiau kalbėtų tai suprantantys specialistai. Svarbu formuoti ir tinkamus mitybos įpročius.

J.MILIUS: Maždaug į 150 valstybių eksportuojame lietuviškus maisto – gyvūninės ir negyvūninės kilmės produktus. Nė vienas negrįžo dėl kokių nors kokybės problemų, o, kaip minėjau, beveik 2,5 tūkst. tonų nesaugaus maisto, kurį norėta įvežti į Lietuvą, sustabdyta.

Dar paminėčiau su maistu besiliečiančių medžiagų problemą. Tai vienas rizikingiausių dalykų: galime pagaminti patį geriausią produktą, tačiau, tarkime, iš Kinijos pigiai vežamas plastikas ar stiklas gali maistą padaryti nesaugų. Netgi Vokietijoje kūdikiams skirtame pienelyje rasta ES draudžiamo bisfenolio A. Kasmet gauname apie 200 pranešimų dėl besiliečiančių medžiagų, ypač dažna įvairių sunkiųjų metalų migracija (kadmio, švino ir kitų).

J.PUNDZIUS: Kai kalbama apie mitybą, labai svarbus vandens vartojimas. Vis dėlto jis turėtų būti pačioje mitybos piramidės apačioje. Į mūsų kultūrą jau įėjo vanduo, supilstytas į buteliukus, nors vanduo, tekantis iš čiaupų, yra geras.

J.MILIUS: Yra vos trys Europos sostinės, kurios vartoja ir geria giluminį vandenį. Tarp jų yra ir Vilnius.

R.STUKAS: Apskritai geriame per mažai vandens.

J.MILIUS: Aštrėja dar viena pasaulinė problema – didėjantis mikroorganizmų atsparumas dėl antibiotikų naudojimo veterinarijoje (apie 60 proc.) ir žmonėms gydyti. 25 tūkst. žmonių per metus Europoje miršta, nes neveikia antibiotikai. Viską gauname per pieną, mėsą. Aišku, Lietuva, palyginti su kokiais Nyderlandais ar Airija, suvartoja gal tik apie 10 proc. Šita problema jau keliama nuolat.

Vėlgi reikia būti atsargiems dėl maisto klastočių: tai aliejus, vynas, medus (kuriame, pasirodo, yra tik cukraus sirupas), žuvų ikrai. Klaidinama, kokių žuvų išpjovos parduodamos… Klastojimas – masinis.

Dar viena aktuali bėda – klonuoti gyvūnai. Kaip žinome, jų jau esama nemažai. Mūsų valstybė pasisakė prieš klonuotų gyvūnų mėsos valgymą, tačiau dabar kilo diskusija, ar leisti naudoti tokių gyvūnų spermą geresnei produkcijai sukurti. Tai opu dėl būtinybės išmaitinti nuolat didėjantį skaičių gyventojų.

R.P.VENSKUTONIS: Yra tyrimų, kad kai kurios nanodalelės pažeidžia virškinimo trakto mikroflorą, o tai gali turėti neigiamos įtakos. Šie dalykai įdėmiai sekami. Iš pradžių buvo manoma, kad nėra skirtumo, ar mažesnė, ar didesnė nanodalelė, bet pasirodo, kad tai svarbu.

Beje, natūralus ir sveikas maistas nėra sinonimai. Juk maisto priedų esama labai įvairių – E300 yra vitaminas C. Naudojama ir daug gamtinės kilmės priedų (pavyzdžiui, burokėlių ekstraktas yra dažiklis).

R.STUKAS: Nepamirškime, kad viena sritis, kurioje naudojamos nanotechnologijos, yra maistas, o kita – pakavimo medžiagos. Apskritai šiandien dar moksliškai nėra įrodyta, kaip mūsų organizmą veikia tos nanodalelės.

Algimants Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė

Nors žemės ūkio sektorių nutvilkė Rusijos embargas, bendras priešas jo dalyvių nesuvienijo.

Gabija Sabaliauskaitė

Negandų akivaizdoje reikia sutelkti jėgas – tuo įsitikinusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Duodama interviu „Veidui“ ji principingai pabrėžė savo, kaip ministrės, poziciją – kuo greičiau padėti žemdirbiams, kad šie išgyventų sunkiausius pirmuosius mėnesius. Juk sunaikinti šį sektorių ir taip padaryti didžiulį nusikaltimą žemės ūkiui galima labai greitai.

VEIDAS: Ministre tapote žemės ūkiui nelengvais laikais. Kokias šio sektoriaus problemas pamatėte? Ar jo dalyviai susivienijo, kad jas išspręstų?
V.B.: Žemės ūkio sektorių gerai pažinojau dar iki šių pareigų, tačiau nustebau radusi daug įvairių asociacijų ir daug tarpusavio nepasitenkinimo.
Žinojau, kad yra Žemės ūkio rūmai, Gyvulių augintojų asociacija, bet nenumaniau, jog kelios organizacijos kovoja tarpusavyje, pavyzdžiui, dėl gyvulių veislių, arba pykstasi, nes nori burtis dar viena kiaulių augintojų asociacija. Tokie nesutarimai paaiškėja tik viduje, ir ši patirtis man buvo gana nauja.
Žinoma, tokius nesutarimus iš dalies galima vertinti kaip bendrą lietuvių bruožą. Trūksta supratimo, kad net ir kelios asociacijos, veikdamos išvien, gali pasiekti kur kas daugiau, nei kovodamos tarpusavyje. Todėl aiškinu jų atstovams, kad jei nesutelksime jėgų, nepasieksime savo tikslų, kad ir Europos Komisijos (EK) paramos. Juokais jiems sakau, kad jei nori kovos, tegul geriau kovoja su valdžia, bet ne vienas su kitu.
Taigi bandau kalbėtis ir manau, kad pavyks sutarti. Taip pat bendrauju ir su stambiaisiais, ir su smulkiaisiais ūkininkais, tarp kurių taip pat yra susipriešinimas. Iš tiesų, daug atidavėme stambiems ūkiams, nors Vyriausybės programoje numatyta padėti smulkiesiems. Nepaisant to, kad smulkūs ūkiai nesukuria didelės pridėtinės vertės, jie išlaiko save, todėl valstybei ir mokesčių mokėtojams nereikia jų remti mokant socialines pašalpas, pagaliau tie ūkininkai neišvyksta iš Lietuvos.
VEIDAS: Didžiausių sunkumų Lietuvos žemės ūkiui kilo dėl Rusijos paskelbto embargo. Lietuva jo nuostoliams kompensuoti tikisi gauti paramą iš EK. Ar 46 mln. eurų yra galutinė paramos suma?
V.B.: Skaičiuojama, kad 46 mln. eurų reikėtų iki Naujųjų metų. Tokia suma kol kas prognozuojama, bet mėnesiui nesibaigus negalime pasakyti tikslių skaičių.
Nors suma dar neaiški, jau žinome, kad Lietuva gali skirti paramą vaisių ir daržovių sektoriui. Taip pat patikslinome, kad 32 mln. eurų iš prašomos paramos iki Naujųjų metų reikės pieno sektoriui.
Nežinau, ar Lietuva gaus visus šiuos pinigus, tačiau bent neformalioje žemės ūkio ministrų taryboje Baltijos valstybes, kaip labiausiai nukentėjusias nuo Rusijos embargo, palaikė Vokietija, Olandija, Suomija. Galutinius sprendimus ketinama priimti spalio 13–14 d. Liuksemburge. Manau, paramą tikrai gausime, nes visi tam pritaria, be to, labai svarbu, kad mus palaiko Vokietija.
VEIDAS: Ar jau suskaičiuota, kokių nuostolių patyrė pieno sektorius?
V.B.: Pieno sektorius patyrė didžiausių nuostolių. Pavyzdžiui, Europa į Rusiją eksportuodavo 6–8 proc. pieno produktų, o Lietuva – 30 proc. produkcijos. Taigi pieno perdirbimo įmonės patyrė smūgį. Tačiau kai nėra rinkų, į kurias eksportuoti produkciją, ir susidaro jos perteklius, viskas atsisuka prieš žemdirbius: kai kam pieno supirkimo kainos sumažėjo iki kritinės ribos, žemiau savikainos. Tokiomis sąlygomis šie žemdirbiai gali išgyventi mėnesį ar du.
Taigi nuostoliai yra didžiuliai, tačiau kol kas sunku prognozuoti, kiek praras šalies BVP ar kiekviena įmonė. Kelių mėnesių nuostoliai turėtų siekti kelis šimtus milijonų litų, iki Naujųjų metų tai galėtų susidaryti pusę milijardo litų, bet šie skaičiai, žinoma, dar netikslūs.
Matysime, kaip įmonėms seksis rasti kitų eksporto rinkų. Pasaulyje yra šimtas valstybių, į kurias galime eksportuoti pieno produktus, tačiau ten galime išvežti pieno miltus, kurių kaina gerokai mažesnė. Juk jogurto, pieno ir varškės pakelių į Japoniją nenuvešime. Vadinasi, reikia ieškoti artimesnių rinkų, tačiau ES valstybės ir taip turi savo produkcijos perteklių.
VEIDAS: Atrodo, kad daugiausiai nuostolių patyrę pieno perdirbėjai juos dalijasi ir su ūkininkais. Ar pagrįstai rugpjūtį sumažintos supirkimo kainos, jei prekybos centruose pieno produktai, kaip matome, nepinga?
V.B.: Perdirbėjai sakė, kad produktų kainų nemažins. Jie paaiškino, kad jei sumažintų kainą, patirtų dar didesnių nuostolių ir turėtų atleisti dalį darbuotojų. Todėl mažėja pieno supirkimo kaina, mokama žemdirbiams. Stengiamės jiems padėti, kad atsipirktų bent savikaina.
Perdirbėjams panašios paramos nesiūlome, tik padedame ieškoti naujų rinkų – padengti dalyvavimo parodose išlaidas, tvarkyti dokumentus, versti sertifikatus (tuo labiau rūpinasi Ūkio ministerija). Kitaip tariant, paliekame išsikapstyti iš šios situacijos patiems. Sakome, jog verslininkai turėjo įvertinti riziką ir prisiimti atsakomybę, nes žinojo, kad Rusija nėra patikima partnerė: ši rinka bet kada gali pakeisti sąlygas ar užsidaryti.
Taigi Žemės ūkio ministerijos ir mano, kaip ministrės, tikslas – kaip galima greičiau padėti žemdirbiams, nes sunaikinti šį sektorių, išskersti gyvulius galima labai greitai. Tada ūkininkai, ypač smulkieji, prašytų valstybės paramos, pašalpų ir nebekurtų jokio verslo. Šis sektorius dingtų visai. Turime padėti jiems išgyventi bent pirmuosius mėnesius iki Naujųjų metų, ieškoti apyvartinių lėšų ar EK paramos. Ir premjerui esu sakiusi: jei paramos iš EK negausime, turime rasti pinigų Vyriausybės rezerve, kad užtikrintume pagalbą žemdirbiams. Sunaikinti šį sektorių vienu smūgiu būtų didelis nusikaltimas žemės ūkiui.
Kita vertus, visi pritariame ES sankcijoms Rusijai ir neabejojame, kad jų reikia. Tačiau turime suprasti, kad visų politinių sprendimų smūgį prisiėmė žemės ūkio sektorius. Apie tai kalba visų šalių žemės ūkio ministrai. Turime stabilizuoti padėtį ir sutelkti jėgas, kad jam padėtume.
VEIDAS: Ūkio ministerija apmoka konsultantų paslaugas Azijos rinkose, jūs buvote susitikusi su Lietuvos atašė JAV. Kokios lietuviškos produkcijos galimybės naujose rinkose?
V.B.: Aktualiausia ir svarbiausia rasti rinkų mėsos ir pieno produktams eksportuoti. Pavyzdžiui, ritualinio skerdimo galimybė leistų eksportuoti kai kuriuos gaminius į Arabų šalis. Taigi lapkritį su perdirbėjais ir politikais planuojame vykti į parodą Abu Dabyje. Žinoma, tai nereiškia, kad visa mėsa bus išvežama tik į musulmoniškas šalis ir paruošta tik ritualinio skerdimo būdu.
Premjeras vyksta į JAV, kur kol kas nėra dokumentų, leidžiančių eksportuoti pieno ir mėsos produktus. JAV ambasadorė pripažino, kad toje rinkoje netrūksta apribojimų, biurokratijos. Vis dėlto manau, kad premjerui nuvykus į JAV šie klausimai bus išspręsti ir užsidegs žalia šviesa pasirašyti susitarimams, kurie leistų pradėti eksportą į JAV, o iš ten ir į kitas rinkas. Su Lietuvos atašė taip pat kalbėjome, kad nereikia apsiriboti vien JAV, – juk iš ten galima eksportuoti ir į Pietų Ameriką.
Žinoma, į tolimas rinkas žalios mėsos nenuvešime, ji gali būti šaldyta arba perdirbta. Ilgo laikymo sąlyga galioja ir pieno produktams. Vadinasi, galime kalbėti apie kai kurių produktų – sūrio, sviesto, pieno miltų eksportą ir į tolimuosius Vakarus, ir į Rytus. Dirbame su Kinija ir nuo Naujųjų metų planuojame ten turėti žemės ūkio atašė. Manome, kad vartai į Kiniją vis tiek kažkada atsivers.
VEIDAS: O ar verslas, po kiekvieno nesusipratimo su Rusija ragintas diversifikuoti eksporto rinkas, savarankiškai, be valdžios pagalbos, negalėjo jų rasti?
V.B.: Kai reikia, valdžia visada turi padėti, nes negalime atskirti verslo nuo viešojo gyvenimo. Iš to, ką sukuria verslas, gyvena visas viešasis sektorius. Jei žlugdysime verslą, neturėsime nei ko paskirti į biudžetą, nei biudžete ko perskirstyti. Todėl negalime liepti verslui susitvarkyti pačiam, nes jis esą pats kažko kažkada nepadarė.
Iš tiesų, kai kalbama, tarkim, apie paukštininkystę, matyti, kad šiame sektoriuje didelių problemų nėra, nes paukštiena jau seniai vežama į kitas valstybes. Atrodytų, galima kaltinti pieno perdirbimo įmones, kad jos nepasielgė panašiai, bet problemų tokie priekaištai neišspręs. Manau, šis pavyzdys įsimins ilgam ir verslas supras, kad negalima pasitikėti viena valstybe, kuri dar ir nėra pati draugiškiausia mūsų atžvilgiu. Tai – pamoka, tik gaila, kad labai skaudi.
VEIDAS: Ar dar yra langų pakliūti į Rusiją? Rusijos veterinarijos tarnyba paskelbė, kad nutrauks prekybą su Baltarusijos įmonėmis, kurios neva reeksportuoja produkciją iš Baltijos šalių. Tai spekuliacija ar papildoma grėsmė Lietuvos verslui?
V.B.: Manau, neturėtume tikėtis, kad daržovės, vaisiai ar mėsos produktai kažkokiu būdu paklius į Rusiją. Turime dirbti, kad daugiau jų būtų realizuojama Baltarusijos vidaus rinkoje. Lietuviškas pienas ten vežamas ir dabar, tačiau tuščios mašinos, grįžtančios į Lietuvą, ilgai stovi eilėse. Pieno perdirbėjai perdavė žinią apie šią problemą ir premjerui, todėl bandysime tartis su Baltarusijos žemės ūkio ministru, kad jie pagreitintų mašinų grįžimą ir galėtume ten išvežti didesnį kiekį lietuviško pieno.
VEIDAS: Nepaisant sunkumų dėl Rusijos embargo, kokia perspektyva laukia Lietuvos žemės ūkio, jo konkurencingumo?
V.B.: Manau, esame gana konkurencingi – mūsų produkcijos kokybę gerai vertina visa Europa. Žinoma, mūsų ūkiams sudėtinga konkuruoti su Prancūzija ar Vokietija, kurių ūkininkai gauna kur kas didesnes išmokas. Konkurenciją apsunkina ir sumažėjusi ES parama, kitais metais panaikinus pieno kvotas (jei sprendimas nepasikeis), su didžiosiomis valstybėmis bus sunkiau konkuruoti ir pieno sektoriuje. Vis dėlto manau, kad turime pripažintų produkcijos rūšių – sūrių ar mėsos gaminių, todėl mūsų žemės ūkis gali būti konkurencingas, ieškodamas nišų ES ir kitose rinkose.
Tikiu žemės ūkio ateitimi, bet noriu pasakyti, kad ir vidaus rinkoje turėtume vartoti daugiau lietuviškos produkcijos. Man labai gaila, kad kai kurios įstaigos – viešojo maitinimo, mokyklos, ligoninės pasirinko pigiausią, bet ne lietuvišką produkciją. Todėl su atsakingomis ministerijomis tikimės rasti sprendimų, kurie nepažeistų ES ar viešųjų pirkimų teisės, bet paskatintų, kad tose įstaigose vyrautų lietuviška produkcija.
Taigi, jei mes patys vartosime daugiau lietuviškos produkcijos ir sugebėsime daugiau jos eksportuoti į kitas šalis, mūsų žemės ūkis nebankrutuos ir neišnyks. Kita vertus, turime uždegti žalią šviesą smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, kad jų neužgožtų stambieji, daugiausia augalininkystės ūkiai.
VEIDAS: Ar jau žinoma, kaip žemės pardavimo saugikliai paveikė žemės rinką?
V.B.: Turime informacijos, kad ji nėra sustojusi, sandoriai vyksta. Aišku, apribojimai padeda ne visiems, tačiau prašau palaukti metus, kol galėsime atlikti analizę. Jau dabar kai kurie pakeitimai, pavyzdžiui, dėl žemės paveldėjimo, teikiami svarstyti Seimui. Iš tiesų, atrodytų, absurdas, kad tėvai ar seneliai negali palikti žemės savo vaikams, kurie jau turi 500 ha, nes neleidžiama priimti palikimo. Protu gal tai ir nesuvokiami dalykai, bet nemanau, kad įvyko tragedija.
Apie žemę kalbėjomės su ūkininkais, Lietuvos verslo konfederacijos atstovais, bankininkais, bet sutarėme palaukti iki birželio. Skubėdami ar pataikaudami vienai grupei galime ne pagerinti, bet dar labiau pabloginti padėtį. Taigi, kai matysime visų metų rezultatus, galbūt visa Vyriausybė galėtų Seimui pateikti svarstyti esminius pakeitimus. Kol kas apie tai kalbėti dar anksti, juk žemės rinkos aktyvumą lemia ir sezoniškumas, bet tikrai negalime pasakyti, kad joje dabar štilis.
VEIDAS: Kokius prioritetus žemės ūkio srityje matote naujuoju finansiniu ES laikotarpiu? Jūsų pirmtakas Vigilijus Jukna kalbėjo apie gyvulininkystės skatinimą. Ar panaši politika išlieka?
V.B.: Reikia tęsti visus darbus, numatytus Vyriausybės programoje. Matome, kad gyvulininkystės sektoriuje dėl kiaulių maro būtų galima pereiti ir prie kitų šakų – ožkų, avių auginimo. Taigi prioritetai nesikeičia, tačiau susidūrus su embargu matyti, kad reikia dar kartą apgalvoti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, svarstome, kad programos dalyviams būtų galima atidėti įsipareigojimą didinti galvijų skaičių, ir leisti jį įgyvendinti po dvejų metų, kai rinka atsigaus.
Vis dėlto aš žemės ūkio ateitį matau būtent gyvulininkystės sektoriuje. Jis leidžia įdarbinti daugiau žmonių, kurie galėtų likti gyventi kaime, be to, priešingai nei augalininkystei, gyvulininkystei reikia mažiau derlingų žemių.
VEIDAS: Kaip įvertintumėte praėjusio finansinio laikotarpio ES paramos žemės ūkiui naudą?
V.B.: Pokyčiai akivaizdūs: įsikūrė naujų įmonių, ūkiai tapo modernesni, matome, kokia pažangi technika dirba laukuose. Todėl nereikėtų sakyti, kad ES parama nieko nereiškią, esą turime tik vykdyti jų nurodymus. Matome, kiek investicijų į žemės ūkį atėjo per pastaruosius septynerius paramos metus. Planuojame, kad bus panaudotos visos paramos lėšos, tačiau galutinius rezultatus galėsime aptarti 2015 m. pabaigoje.
Tik labai gaila, kad šitiek investavus į žemės ūkį žmonių kaime sumažėjo. Ši tendencija rodo, kad galbūt nuėjome šiek tiek ne ta kryptimi. Daug paramos skyrėme stambiems augalininkystės ūkiams, kuriems reikia mažiau darbo jėgos, o juk ūkininkas gali gyventi ir mieste. Taigi smulkieji ūkiai pradėjo nykti, todėl tikiuosi, kad šiuo laikotarpiu atkreipsime į tai dėmesį.
VEIDAS: Ar planuojate peržiūrėti ministerijai pavaldžių institucijų funkcijas? Gal jų laukia pertvarka?
V.B.: Nemažai padaryta praėjusią kadenciją, todėl esminių pakeitimų neturėtų būti, bet matau silpnąsias vietas. Ne kartą garsiai esu sakiusi, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra labai silpna. Nors tarp ministerijos funkcijų žuvininkystės sektorius užima nedidelę dalį, jame labai daug problemų. Kol kas analizuojame padėtį. Jei reikės – imsimės ir pertvarkų šiame sektoriuje.

“Veidas”: Keliems Vyriausybės nariams opozicija šiuo metu rengia interpeliaciją?

V.B.: Jau pirmą Seimo pavasario sesijos dieną, kovo 10-ąją, bus svarstoma interpeliacija energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Kitos, galima sakyti, galimos. Po interpeliacija aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui renkami parašai, o interpeliacijos ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui tekstas parengtas, bet parašai dar nerenkami.

Tačiau reikia spręsti ne atskirų ministrų, o ministro pirmininko ir visos Vyriausybės problemą. Mano manymu, Andrius Kubilius – ne tas žmogus, kuris galėtų vadovauti Ministrų kabinetui. Kaip opozicija, turėtume suvienyti jėgas ir spręsti šį klausimą. Vyriausybė savo programos nevykdo, tad reikėtų keisti ir ministrą pirmininką, ir Vyriausybės programą. O interpeliacijų atskiriems ministrams svarstymas – tik laiko gaišimas: atstatydinus vieną kitą ministrą niekas nesikeičia, o turėtume spręsti iš esmės, ar šis premjeras gali vadovauti šiai Vyriausybei.

“Veidas”: Vis dėlto ar opozicija turi ambicijų perimti valdžią ir prisiimti atsakomybę už Vyriausybės darbą?

V.B.: Manau, opozicija galėtų tai padaryti, tačiau vien dabartinių opozicinių partijų balsų neužtenka, tad reikėtų kalbėtis ir su kuo nors iš dabartinės valdančiosios daugumos. Bet pirmiausia reikia spręsti ministro pirmininko klausimą. Jei Seimas pareikš pasitikėjimą juo, nieko negalime padaryti. Jei ne, prezidentė paves kažkam sudaryti naują Vyriausybę, ir tada būtų sprendžiama, ar valdantieji liktų tie patys, tik su kitu ministru pirmininku, ar prezidentė naują Vyriausybę sudaryti patikėtų kitoms politinėms jėgoms.

“Veidas”: Kurie įstatymų projektai, Jūsų manymu, bus svarbiausi šią savaitę prasidėsiančioje Seimo sesijoje?

V.B.: Be abejonės, svarbiausia – socialinio draudimo sistemos reforma, bet kol kas jos projektas Seime nėra įregistruotas. Iki balandžio 1 d. turi būti patvirtinta sumažintų pensijų atkūrimo tvarka. Būtina priimti įstatymus, kurie gerintų verslo sąlygas, nes jei to nepadarome, tai ir nesurenkame pinigų į biudžetą. Laukia ir įstatymų energetikos klausimais projektai. Praėjusią sesiją prezidentė teikė labai reikalingus kovos su korupcija įstatymų projektus. Priimtas įstatymas dėl nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimo – taigi žengtas svarbus žingsnis, dabar šia linkme reikia eiti toliau.

Seimo pirmininkės pavaduotoja ir opozicinės Darbo partijos frakcijos atstovė Virginija Baltraitienė teigia, kad kandidatui į generalinius prokurorus, Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui Dariui Valiui gali pritrūkti administracinio darbo patirties.

“Ta patirtis, manau, nėra didelė, ir patirtis būtent administravimo (…). Man šiek tiek yra per mažai informacijos ir per mažo miestelio prokuroras. Netgi ir apylinkės prokuroras, bet kad jis būtų daugiau bylų turėjęs ir iš didesnio regiono. Akmenė yra labai maža savivaldybė (…). Ta baimė yra, kad žmogui gali tos patirties aukštesnio lygio bylas tiriant pritrūkti”, – sakė trečiadienį “Žinių radijui” Seimo vicepirmininkė.

“Darbietė” įvertino D.Valį kad drąsų ir priimantis iššūkius žmogų, bet V.Baltraitienei abejonių sukėlė, ar esą jis yra toks tvirtas, “kad jo nesuvalgytų sistema”.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį pateikė D.Valio kandidatūrą į generalinius prokurorus.

37 metų A.Valys yra baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Akmenės rajono prokuratūrai jis vadovauja nuo 2001 metų gruodžio. Prieš tai kelerius metus A.Valys dirbo eiliniu šios prokuratūros prokuroru. Prieš tapdamas prokuroru A.Valys dirbo Akmenės rajono policijos komisariate tardytoju.

Generalinį prokurorą 7 metams skiria ir atleidžia prezidentas Seimo pritarimu. Šis postas laisvas nuo vasario vidurio, kai iš generalinio prokuroro pareigų atsistatydino Algimantas Valantinas. Šiuo metu laikinuoju generaliniu prokuroru dirba Raimondas Petrauskas.