BFL

3 klausimai Mykolo Romerio universiteto docentui dr. Virginijui Valentinavičiui

– Po to, kai įvyko keletas tarp jaunimo populiarių BMW automobilių avarijų, Seimas vienbalsiai uždraudė jauniems vairuotojams vairuoti galingus automobilius. Kaip vertinate, ar atsitiktinumai turi daug įtakos Lietuvos įstatymų leidybai?

– Tokios įtakos yra. Ypač tai paaštrėja artėjant rinkimams, todėl iniciatyvų greituoju būdu atkreipti rinkėjų dėmesį į vieno ar kito įstatymų leidėjo aktyvumą tik daugės. Pastebėkite: prieš kiekvienus rinkimus kyla tokių proginių įstatymų banga, o po jų – sėkmingai atslūgsta.

Pavyzdžių matome daug: kelios jaunų vairuotojų avarijos su BMV automobiliais – nusprendžiama riboti automobilių galingumą; staiga išgirstame apie sugalvotus apribojimus dėl prekybos centrų veiklos švenčių dienomis.

Kita vertus, tikriausiai Kražiuose įvykusi tragedija padarė įtaką tam, kad nebuvo atidėtas draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse. Mano nuomone, tai teigiamas poveikis.

Vis dėlto tai pasakytina tik apie dalį įstatymų. Progiškumas vis tiek padaro savo juodą darbą ir tokiais atvejais siūlomi įstatymai dažnai nebūna gerai apgalvoti. Tarkim, kiek buvo diskusijų dėl iniciatyvos jauniems vairuotojams riboti vairuojamų automobilių galingumą. Nemanau, kad šis klausimas spėtas nuodugniai išnagrinėti.

Gerai, kad tokių įstatymų iniciatyvų būna kur kas mažiau nei galiausiai priimamų įstatymų. Dalis jų dirbant atsijojami: spėčiau, kad proginės iniciatyvos dažniausiai numiršta rengimo stadijoje arba yra vetuojamos Prezidentės. Daugiau bėdų negu dėl proginių iniciatyvų kyla dėl interesų grupių įtakos įstatymų leidybai. Sakyčiau, dėl to atsiranda didesnė dalis blogų, su visuomenės interesu prasilenkiančių įstatymų. Pavyzdžiui, prieš kokius 5–10 metų įstatymai, nepalankūs alkoholio pramonei, Seime nepraeidavo, taip pat gerai buvo matomas energetikų interesų veikimas… Reikia  Kražių tragedijos, kraupių girtų vairuotojų sukeltų avarijų, kad kažkas pakistų.

– Vadinasi, staigus politikų reagavimas į aktualijas ne visada yra blogas ir gali paskatinti reikalingų pokyčių?

– Taip, kartais tai suveikia teigiamai. Kai susideda tokie dalykai kaip Kražiai, baisi statistika dėl alkoholio suvartojimo ir artėjantys rinkimai, politikai labiau galvoja, už ką balsuoti.

– Ar tai būdinga ir brandžios demokratijos šalims?

– Greitas politikų reagavimas į aktualius įvykius rodo, kad jiems svarbu, ką mano rinkėjai, taigi tokios praktikos pasitaiko ir brandžiose Vakarų demokratijose. Taip politikai parodo, kad gyvena tuo, kas rūpi žmonėms. Čia svarbesnis visai kitas dalykas – įstatymų leidybos kokybė, kuri brandžiose ir „pradedančiose“ demokratijose, kokia yra Lietuva, gali smarkiai skirtis. Kitaip tariant, tikimybė, kad pastarosiose proginių iniciatyvų atvejais pamatysime ne visai kokybišką darbą, didesnė, nes paprasčiausiai skiriasi skirtingų šalių parlamentų darbo kokybė. Lietuvoje apskritai daug įstatymų būna nuolat taisomi ir pertaisomi.

BFL

Mums dažnai atrodė, jog tikroji demokratija, žodžio laisvė, žmogaus teisės iš tiesų egzistuoja ir gali egzistuoti tik vakarų valstybėse. Tiesą sakant, tokia prielaida ir turėjo realų pagrindą, ypač tiems, kurie gerai atsimena, kaip tarybiniais laikais šios vertybės buvo traktuojamos.

Kiekvienas žmogus, turėjęs sąlytį su vakarietiška demokratija, žmogaus teisėmis ar žodžio laisve, bei jas ilgą laiką gynęs, mums atrodė tarsi tų šviesių idėjų šauklys, nesavanaudiškai nešantis šias demokratinės visuomenės vertybes mums.

Kiekvienas žymesnio žmogaus, gyvenusio vakarų pasaulyje, pasakymas ar nuomonė atrodė tarsi neginčijama dogma, ypač jeigu toks žmogus buvo žurnalistas ir dirbo radijo stotyje „Laisvoji Europa“. Stotyje, kuri daugeliui dar ir šiandien asocijuojasi su tiesos ir demokratijos šaukliu gūdžiais sovietmečio laikais.

Pasirodo, jog gyvenimas gali pakeisti daug ką, net buvusį „Laisvosios Europos“ radijo stoties komentatorių, premjero patarėją Virgį Valentinavičių.

Ką reiškia, kai premjero patarėjas Virgis Valentinavičius, kalbėdamas su užsienio valstybės atstovais, tariasi ar informuoja juos apie planus keisti visuomeninio transliuotojo vadovą bei „pažaboti“ kitą nepriklausomą žiniasklaidą.

Manau, kad tai reiškia tik viena, jog premjero patarėjas kalbėdavo viena, o kai tik įgavo galios, ėmė daryti visiškai ką kita. Lygiai taip pat, kaip buvo daroma tarybiniais laikais.

Įdomus ne tik Virgio Valentinavičiaus pokalbis su užsienio valstybės atstovais. Ne mažiau įdomi ir premjero Andriaus Kubiliaus reakcija. Premjeras teigia:  „WikiLeaks informacija yra iš 2009 metų, o šiandien matėte gyvą ir sveiką ir labai gerai besijaučiantį generalinį direktorių čia, Vyriausybės koridoriuose. Taip kad visa kita neatspindi jokios realios tikrovės“.

Nesuprantu tokio premjero komentaro. Nejaugi jis generalinį visuomeninio radijo ir televizijos direktorių norėtų matyti kitokį nei gyvą, sveiką ir gerai besijaučiantį. Bandydamas prisidengti ne itin vykusiais juokeliais, premjeras užmiršta, jog toks visuomeninio transliuotojo vadovo keitimo, apie kurį kalba Virgis Valentinavičius, būdas bei bandymas taip kontroliuoti visą žiniasklaidą, prieštarauja Lietuvos įstatymams, vadinasi, jis yra neteisėtas. Bandymas reguliuoti žiniasklaidos turinį yra ne kas kita kaip žingsnis totalitarinės valstybės link. Keisčiausia yra tai, kad tokius žingsnius žengia žmogus, kadaise buvęs žurnalistas ir garsiai gynęs žodžio laisvę bei pagrindines demokratines vertybes, o jam iš esmės antrina ir Lietuvos Respublikos Premjeras.

Manau, jog tai ‑ skandalas.

Beje, šis komentaras tikrai ne apie visuomeninio transliuotojo generalinį direktorių, jo darbus ar bandymas jį ginti. Šis komentaras net ne apie tai, kaip Vyriausybė smaugia žiniasklaidą ar bando ją nupirkti.

Šis komentaras yra apie mus ir šiandieninę demokratiją Lietuvoje.

Šis komentaras yra ir apie žurnalistą Virgį Valentinavičių. Deja, panašu, kad apie buvusį…

– Šiaurės ir Baltijos šalių vyriausybių vadovų susitikimas Londone – kas tai? Naujos politinės, ekonominės, o gal net gynybinės sąjungos kūrimas?

– Lietuvoje pasigirdusios kalbos apie kažkokį “šiaurinį NATO” ar “Šiaurės sąjungą” labai neteisingos ir visiškai neatitinkančios Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono iniciatyva surengto Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos vyriausybių vadovų susitikimo esmės. Britų premjero požiūriu, labai naudinga suburti draugėn panašiai galvojančius politikus ir kartu paieškoti būdų, kaip veiksmingiau kovoti su krize, gaivinti ekonomiką, kurti darbo vietas.

D.Cameronas pabrėžė norėjęs, kad tai būtų susitikimas, visiškai nepanašus į tuos, kurie vyksta Briuselyje. Tad jame dalyvavo ne tik premjerai ir politikai, bet ir verslo, mokslo, meno pasaulio atstovai. Tiesą sakant, patys premjerai labiau klausėsi, nei patys kalbėjo. Vyko savotiška idėjų mugė. Jokių kalbų apie gynybinės sąjungos kūrimą ar ką nors panašaus. Net sunku patikėti, kad kažkam Lietuvoje galėjo šauti į galvą neformalų laisvos diskusijos susitikimą paversti formaliu kažkokios organizacijos steigimu.

– Gal tai ženklas, kad savotiškos Šiaurės sąjungos idėja jau sklando ore ir visi ieško ženklų, rodančių, kad ji kuriama? Ypač krito į akis, kad Londone nebuvo Lenkijos.

– Iš tiesų, Londone vykusio susitikimo turinys tarsi atitinka jau kuris laikas Lietuvos Vyriausybės įgyvendinamą viziją glaudinti Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimą. Tačiau glaudesnis bendradarbiavimas nereiškia kokių nors formalių struktūrų kūrimo. Praeis dar daug laiko, kol Baltijos šalys savo išsivystymo lygiu prisivys Skandinaviją.

Nepamirškime, kad premjerus į Londoną sukvietė D.Cameronas, kuris tikriausiai nieko nežinojo apie Lietuvos požiūrį į glaudesnį Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimą. Jis tiesiog kvietė žmones, kurie į krizės įveikimo būdus žiūri, sakykime, kitaip, nei tai daro Pietų Europos gyventojai.

Susitikime daug kalbėta apie tai, kokiomis priemonėms Baltijos valstybės siekė finansinio stabilumo. Mat kai kurie metodai – aukštojo mokslo mokestis, motinystės pašalpų ir socialinių išmokų mažinimas – dabar Jungtinėje Karalystėje taikomi kone paraidžiui. “Biudžeto išlaidų karpymas” – Didžiojoje Britanijoje šiandien pats populiariausias terminas.

– Ar po strateginių investuotojų pasitraukimo naujosios Lietuvos atominės elektrinės projekte yra “Planas B”?

– Taip, “Planas B” yra – tai tiesioginės derybos su buvusiais kitais konkurso dalyviais ir netgi tomis kompanijomis, kurios anksčiau nedalyvavo strateginio investuotojo atrankos konkurse. Tokių norinčių dalyvauti tiesioginėse derybose kompanijų jau yra, ir ne viena.

– Ar yra kokių nors garantijų, kad Lenkija tikrai dalyvaus Visagino atominės elektrinės statyboje ir nesidės prie Baltijos atominės elektrinės statybos Kaliningrado srityje?

– Lenkų ketinimai dalyvauti Visagino elektrinės statyboje pakankamai tvirti. Sekmadienį Varšuvoje vykusiame Lenkijos ir trijų Baltijos šalių premjerų susitikime Donaldas Tuskas labai aiškiai pasakė, kad Visagino atominės elektrinės statyba – svarbiausias Europos Sąjungos remiamas regioninis energetikos projektas. Per keturių premjerų susitikimą lenkai nerodė jokių ženklų, kad galėtų keisti partnerius. Taip, jie tiria visas galimybes, įskaitant elektros importą iš Kaliningrado, tačiau įsipareigojimų turi tik jėgainės statybai Lietuvoje.

– Ar po to, kai teko pereiti prie strateginio investuotojo atrankos tiesioginių derybų būdu, keisis atominės elektrinės statybos finansavimo schema?

– Dalykas tas, kad kiekvienas iš ankstesnių konkurso dalyvių siūlė savas projekto finansavimo schemas. Toji įvairovė buvo išties didelė. Tačiau kad ir kuri schema būtų pasirinkta, jos esmė bus viena – Koncesijos komisija sieks, kad projektas ekonomiškai pasiteisintų, tai yra atsipirktų atominės elektrinės statybos, išlaikymo ir uždarymo sąnaudos, o gaminamos elektros energijos kaina būtų pakankamai maža ir konkurencinga rinkoje.