AP

Velse susirinkę NATO vadovai nutarė, kad Aljanso politika turi keistis atsižvelgiant į rimčiausią po šaltojo karo Europą ištikusią saugumo krizę. Ar tai reiškia naujus Aljanso veiksmus, ar tik naują NATO įvaizdį?

Praėjusį penktadienį per viršūnių susitikimą Velse NATO vadovai priėmė keletą svarbių Aljanso veiklos modelį koreguojančių sprendimų, tiesiogiai paliesiančių ir Lietuvą.

Vienas svarbiausių – NATO užmojis steigti vadavietes Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse ir įkurti greitojo reagavimo pajėgas, kurioms būtina ir nauja infrastruktūra. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pastarąjį su infrastruktūra susijusį teiginį aiškina tuo, jog pažeidžiamiausios narės (turimos omenyje Lietuva, Latvija, Estija) turės sukurti atitinkamą infrastruktūrą, kad tokios pajėgos galėtų atvykti.

Aljanso vadovas Andersas Foghas Rasmussenas, kuriam, kaip NATO vadovui, šis susitikimas buvo paskutinis, aiškina, kad apsisprendimas dėl vadaviečių ir greitojo reagavimo pajėgų pirmiausia svarbus siekiant padrąsinti sąjungininkus, sunerimusius dėl krizės Ukrainoje ir stiprėjančio islamo ekstremizmo.

Vadaviečių kūrimas, pasak ekspertų, reiškia, kad  šalyse, kuriose bus steigiamos vadavietės (taigi ir Lietuvoje), NATO pajėgos tikrai didės. Kokios bus tikslios jų funkcijos ir struktūra, paaiškės per rudenį.

Beje, būtent Vilniuje rugsėjo pabaigoje rinksis NATO šalių kariuomenių vadai ir aptars naujo gynybos veiksmų plano įgyvendinimą. Bet jau dabar aiškios pagrindinės vadaviečių funkcijos – padėti priimti pastiprinimą ir rengti kolektyvinės gynybos pratybas. Pasak Lietuvos krašto apsaugos ministerijos politikos direktoriaus Vaidoto Urbelio, naujosios vadavietės užsiims planavimu, vadovavimu ir galbūt kitomis funkcijomis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Praėjusią savaitę Vilniuje vykęs Europos Sąjungos bei Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas netapo triumfo akimirka, tačiau nepatirta ir pralaimėjimo: futbolo terminais kalbant, Lietuvoje konstatuotos lygiosios, kurios geresnę ateities perspektyvą brėžia eurointegracijos šalininkams.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo 28 ES valstybių bei šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai, kurie ne tik aptarė ketverių metų pasiekimus, bet ir nubrėžė gaires Rytų partnerystės politikai ateityje. Svarbiausias viršūnių susitikimo laimėjimas – parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Gruzija ir Moldova, taip atveriant kelią galutiniam sutarčių pasirašymui kitais metais.
Nepaisant to, dėmesio centre visą laiką buvo Ukraina. Tikėtasi, kad būtent Lietuvos sostinėje įvyks „civilizacinis lūžis“ – Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymas, tačiau spaudimo neatlaikęs Kijevas sprendimą atidėjo. Tai buvo neabejotinai svarbiausias Lietuvos prioritetas, turėjęs vainikuoti pirmininkavimą ES Tarybai, todėl kai kurie politikos ekspertai suskubo pareikšti, kad viršūnių susitikimas Vilniuje tapo Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
Prie to tiesiogiai prisidėjo ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, neslepianti ambicijų prisiimti daugiau iniciatyvos užsienio politikoje, kuri šiaip jau yra prezidento ir Vyriausybės kompetencija. Likus kelioms dienoms iki susitikimo Ukrainos prezidentui paskelbus, kad Vilniuje sutartis pasirašyta nebus, ji sukritikavo Dalią Grybauskaitę bei užsienio reikalų ministrą ir išskubėjo į Kijevą esą taisyti Lietuvos užsienio politikos strategų klaidų. Bandymas baigėsi fiasko: kadangi susitikimas su Ukrainos parlamento vadovais jų iniciatyva buvo atšauktas, L.Graužinienės vizitas apsiribojo dalyvavimu provakarietiškame mitinge, dėl kurio vėliau teko aiškintis Kijeve reziduojantiems Lietuvos diplomatams. „Aš tai vertinu labai griežtai, kaip vieną skandalingiausių poelgių Lietuvos užsienio politikos istorijoje“, – teigia užsienio politikos ekspertas Marius Laurinavičius.
Nepaisant to, kad didžioji pergalė pasiekta nebuvo, tai anaiptol nereiškia nei Rytų partnerystės politikos, nei Lietuvos pralaimėjimo. Sveikindamas konferenciją „Rytų partnerystė šiandien“, vykusią tuo pačiu metu kaip ir viršūnių susitikimas, Europos Komisijos komisaras plėtros ir kaimynystės politikos klausimais Stefanas Fule pranešė, kad susitikimo išvakarėse buvo uždegta žalia šviesa Moldovos bevizio režimo, kuris yra viena pamatinių Rytų partnerystės dalių, įgyvendinimui. „Tik vakar EK pasiūlė bevizį režimą Šengeno erdvėje Moldovos piliečiams, (…) remiantis tuo, kad Moldovos vyriausybė sėkmingai įgyvendino visus vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano kriterijus. Šis pasiūlymas dabar bus svarstomas Europos Parlamente ir Europos Taryboje. Taigi sveikinu Moldovą“, – pareiškė eurokomisaras.
Todėl viršūnių susitikimas Vilniuje ne žymi Rytų partnerystės politikos sėkmę ar nesėkmę, o veikiau leidžia įvertinti nuveiktus darbus bei pažvelgti į ateities iššūkius.
Tai, kad Rytų partnerės žengia teisingu keliu, įrodo ir mažesni laimėjimai. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo pasirašytas ES ir Azerbaidžano susitarimas dėl palengvinto vizų režimo.

Trumpalaikis Ukrainos pasirinkimas

Iš tiesų Rytų partnerystės politikai iškeltas tikslas priartinti šešias posovietines valstybes prie ES bei paskatinti jų eurointegraciją, nepaisant trukdžių, yra vykdomas. Vis dėlto iki šiol neatsikratoma įspūdžio, kad tai – posovietinių ar ES paribio šalių, bet ne visos ES interesas. Šią nuomonę tarsi pagrindžia faktas, kad, nepaisant Ukrainos klausimo svarbos, didžiųjų ES valstybių vadovai vengė vykti į Kijevą susitikti su Viktoru Janukovyčiumi ir sukurti bent simbolinę atsvarą Vladimirui Putinui, kuris su kolega matydavosi keliskart per mėnesį.
ES laikėsi pozicijos, kad negalima įsivelti į savotišką aukcioną, kurį sukėlė Ukrainos vadovo balansavimo politika: prieš priimdamas strateginį sprendimą dėl valstybės ateities V.Janukovyčius laukė vis geresnių abiejų pusių pasiūlymų. V.Putinas tapo akivaizdžiai lankstesnis, o Europa savo ruožtu atsisakė pažadėti milijardines kompensacijas dėl nuostolių, kurių Ukraina patirs dėl sutarties pasirašymo atveju neabejotinai padidėsiančio ekonominio Rusijos spaudimo.
Tačiau Kijevo sprendimas anaiptol nelaidoja eurointegracinės krypties, mat ji siūlo kryptingą ir nuoseklų vystymąsi, o ne trumpalaikį bei nestabilų Rusijos priegblostį. Tą suvokia ir pats V.Janukovyčius, įvykdęs daug ES keltų teisinių ir kitokių reikalavimų bei reformų, todėl nuveikęs ne mažiau, o gal ir daugiau, nei provakarietiški jo pirmtakai. Klausimas kyla tik dėl tam tinkamiausio laiko, kuris leistų minimizuoti neišvengiamai dideles suartėjimo su Europa išlaidas. Ilgainiui Ukraina dreifuos arčiau Europos tol, kol neįsilies į Kremliaus diriguojamą Eurazijos sąjungą, narystė kurioje reikalautų Kijevo prisiimti teisinius bei politinius įsipareigojimus, tiesiogiai prieštaraujančius ES normoms.

Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė

Per ketverius programos metus išryškėjo aiški tendencija, kad Rytų partnerės į eurointegracijos kelią žiūri labai skirtingai. Kitaip tariant, išryškėjo mažiausiai du blokai: tai sparčiau į Europą žengiančios Gruzija, Moldova, Ukraina ir stringančios ar susiduriančios su didesnėmis kliūtimis Armėnija, Azerbaidžanas bei Baltarusija.
Ryškiausias stabdys bei problema – kaip atsakyti į Rusijos spaudimą tarp dviejų integracinių erdvių atsidūrusioms valstybėms. Akivaizdu, kad Rusijos spaudimas tapo lemiamu veiksniu, Ukrainai apsisprendžiant nepasirašyti sutarties Vilniuje, – tą pripažino ir pats Ukrainos prezidentas. Todėl prognozuojama, kad kitais metais didesnio Rusijos dėmesio gali sulaukti Vilniuje sutartį parafavusios Gruzija ir Moldova. Gruzijoje Rusijos svertai aiškūs – tai okupuotos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos. O Moldovoje greičiausiai bus naudojamasi „įšalusiu“ Padniestrės klausimu bei tuo, kad Moldova energetiškai yra priklausoma nuo Rusijos.
Taip pat pastebima, kad Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė prisitaikant prie iššūkių. Pavyzdžiui, šalys, siekiančios pasirašyti Asociacijos sutartį, turi įvykdyti reformas, beveik prilygstančias tam, ką turėjo įgyvendinti Lietuva, siekdama įstoti į ES, tačiau Rytų partnerėms narystės perspektyvos pasiūlyti neskubama. Todėl milžiniškos ekonominės ir politinės sąnaudos bei nepakankamos paskatos iš ES pusės apsunkina šių valstybių transformaciją.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prasidedant Vilniaus viršūnių susitikimui, koordinaciniame pasitarime su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy, Europos Komisijos Pirmininku José Manueliu Barroso, Europos Komisijos vicepirmininke Catherine Ashton ir plėtros komisaru Stefanu Fule aptarė bendrą ES poziciją dėl Rytų partnerystės programos perspektyvų, taip pat situaciją Ukrainoje.
Prezidentė, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos Pirmininkai aptarė Vilniaus viršūnių susitikimo renginius ir planuojamus pasirašyti susitarimus su Rytų partnerėmis. Taip pat buvo kalbama apie susitikimo deklaraciją.
Vėliau Prezidentė dalyvaus koordinaciniame ES šalių vadovų susitikime ir darbo vakarienėje, kurioje prisijungs ir 6 Rytų partnerystės šalių vadovai.
Į dvi dienas truksiantį Viršūnių susitikimą laukiama susitikimą laukiama atvykstant Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Prancūzijos Prezidento François Hollande’o, Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko Davido Camerono. Taip pat susitikime dalyvaus Latvijos, Lenkijos, Kipro, Rumunijos, Slovakijos Prezidentai, Čekijos, Danijos, Estijos, Graikijos, Italijos, Kroatijos, Liuksemburgo, Maltos, Nyderlandų, Portugalijos, Slovėnijos, Švedijos, Vengrijos, Ispanijos ministrai pirmininkai bei kitų šalių aukšti pareigūnai.
Iš Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių laukiama Armėnijos Prezidento Seržo Sargsjano, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo, Ukrainos Prezidento Viktoro Janukovyčiaus, Gruzijos Prezidento Giorgo Margvelašvilio, Moldovos Ministro Pirmininko Iurie Leancos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministro Ivano Makėjaus.
Vilniaus viršūnių susitikime dalyvaus ir ES vadovai ir pareigūnai: Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Hermanas Van Rompuy, Europos Komisijos Pirmininkas José Manuelis Barroso, Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Schulzas, Europos Komisijos vicepirmininkė, vyriausioji įgaliotinė ES užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton, komisaras plėtrai ir kaimynystei Stefanas Fule, komisaras prekybai Karelis De Guchtas.
Taip pat atvyksta ir kitų ES institucijų atstovai: ES ir Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžių konferencijos (CORLEAP) atstovė Mercedes Bresso, EURONEST parlamentinės asamblėjos atstovai – pirmininkas Evgeni Kirilovas ir Borysas Tarasyukas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Henry Malosse, Europos investicijų banko Prezidentas Werneris Hoyeris.

JAV prasidėjo didžiausių pasaulio valstybių vadovų susitikimų maratonas, kurio svarbiausiu klausimu tapo finansai.

Praėjusį ketvirtadienį Kemp Deivide, apie 100 kilometrų nuo JAV sostinės Vašingtono, dviem dienoms susirinko G-8 lyderiai. Tiksliau, susitiko septyni prezidentai ir vienas premjeras, nes Rusijos vadovas Vladimiras Putinas vietoje savęs atsiuntė premjerą Dmitrijų Medvedevą.
Beje, Baracko Obamos administracija dėl to gerokai įsižeidė: juk vien dėl to, kad V.Putinas nepritaria NATO antiraketinės gynybos planams, G-8 susitikimas buvo organizuotas kaip tik čia, Kemp Deivide, o ne Čikagoje, kur sekmadienį prasidėjo kitas grandiozinis susitikimas – didžiausias NATO istorijoje lyderių suvažiavimas, skirtas gynybai. Čikagoje nuo vakar dalyvauja net 57 šalių vadovai, taip pat Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, Pasaulio banko ir ES vadovai.
Tiesa, žiniasklaidai ne ką mažiau už šiuose susitikimuose gvildenamas problemas įdomūs ir juos lydintys masiniai protestai, kurie dar praėjusią savaitę prasidėjo ir Kemp Deivide, ir Čikagoje. Būta ir susirėmimų su policija, ir suėmimų, o iš viso protestuose dalyvavo beveik 100 tūkst. amerikiečių, radusių puikią progą išreikšti savo nepasitenkinimą visais vienoje vietoje susirinkusiais pasaulio galingaisiais ir jų sprendimais.
Vis dėlto tie sprendimai bus vienaip ar kitaip reikšmingi visai planetai, nes tai, kas bus nutarta Čikagoje, formuos artimiausių kelerių metų didžiųjų pasaulio valstybių strategiją finansinių reikalų srityje, nepaisant to, kam pinigai bus skirstomi: nusigyvenusioms valstybėms, kariniams reikalams Afganistane ar taupymo bei ekonomikos skatinimo projektams.

A.Merkel pasijuto vieniša

Kemp Deivide vykusio Didžiojo aštuoneto susitikimo svarbiausias klausimas, be abejo, buvo finansai, o jei tiksliau – euro zonos krizė. Nors Didžiajam aštuonetui, be Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos, kurioms europiniai reikalai rūpi labiausiai, priklauso ir JAV, Kanada, Japonija bei Rusija, tačiau būtent Europos problemos tapo svarbiausia diskusijų tema, o globalios temos buvo paliestos tik probėgšmais (pavyzdžiui, Irano branduolinė programa, Sirijoje vykstantis pilietinis karas ar naftos rinkos reformos buvo aptariamos nebent euro krizės klausimo fone). „Tai akivaizdžiai euro krizei skirtas susitikimas. Finansinės šio regiono problemos tapo viso pasaulio problema“, – apibendrino Heather Conley, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone analitikė.
Tačiau nuomonės šiuo „pasaulinės problemos“ klausimu, kaip jau įprasta, gerokai išsiskyrė. Vokietijos kanclerė Angela Merkel sulaukė tik B.Obamos pritarimo, kalbėdama apie didesnio taupymo ir mažesnio išlaidavimo strategiją Europoje.
JAV prezidentas B.Obama penktadienį pareiškė, kad palaiko A.Merkel nuomonę ir netgi gali pasiūlyti „specifinių“ sprendinių Europai, kurie galėtų padėti įveikti Senojo žemyno skolų krizę. JAV vadovas užsiminė turintis savų ekonomikos skatinimo receptų, kurie Amerikoje buvo panaudoti 2009 m. ir padėjo šalies ekonomikai grįžti prie nuosaikaus augimo bei išvengti finansinio nuosmukio, koks ištiko Europą.
Bet ir B.Obamos palaikymas buvo labai atsargus ir diplomatiškas, nes akivaizdu, kad JAV prezidento administracija nė kiek nenori aštrinti skirtumų tarp Vokietijos kanclerės A.Merkel, kuri yra biudžeto išlaidų taupymo priemonių šalininkė, ir naujojo Prancūzijos prezidento Francois Hollande’o, kuriam labiau nei taupymas rūpi ekonomikos skatinimas.
„Galutinius sprendimus, kaip būtų galima išgelbėti euro zoną, turės priimti patys Europos lyderiai“, – patariamąja pozicija apsiribojo B.Obamos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Thomas Donilonas.
Tokia atsargi nesikišimo pozicija visai suprantama, nes priešingoje nuomonių stovykloje sužibėjęs F.Hollande’as, siūlantis skatinti ekonomikos augimą, yra kur kas populiaresnis tarp kitų ES lyderių. Paradoksas, tačiau paramą jam išreiškė net Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, pabrėždamas, kad ne tik palaiko F.Hollande’o poziciją, bet ir tikisi pagerinti santykius su Prancūzija.
Abu lyderiai buvo itin entuziastingai nusiteikę ir dėl paskolų, suteikiamų iš 10 mlrd. eurų siekiančio Europos investicijų banko fondo, garantavimo ES biudžeto lėšomis. Mat tokiu atveju iš šio fondo galėtų skolintis ir nepatikimos rinkos, pavyzdžiui, Graikija.

Diplomatiniai interesai Čikagoje

Pinigų temos nebuvo išvengta ir Čikagoje. Pagrindinė šio dar tebesitęsiančio viršūnių susitikimo tema yra karo Afganistane finansavimas. Beje, susitikime dalyvauja ir Afganistano prezidentas Hamidas Karzai, ir net Pakistano lyderis Asifas Ali Zardari, o tai tik rodo, kad neabejotinai didžiausias istorijoje NATO susitikimas skirtas būtent šio karo klausimui. Tad kokie yra susitikimo dalyvių interesai?
Svarbiausias JAV tikslas – surinkti kuo daugiau lėšų Afganistano kariuomenei finansuoti ir susitarti, kaip padėtis Afganistane klostysis artimiausius dvejus metus.
Priminsime, kad NATO laipsniškai perduoda saugumo kontrolę afganų pajėgoms ir siekia kitais metais perduoti joms vadovavimą visoje šalies teritorijoje. Kovos veiksmuose Afganistane dalyvaujančias užsienio pajėgas tikimasi išvesti 2014 m. pabaigoje.
Tvarkingas 130 tūkst. karių pajėgų, kurioms vadovauja JAV, išvedimas yra gyvybiškai svarbus B.Obamai, mat jis prieš lapkritį vyksiančius įtemptus prezidento rinkimus nori rinkėjams parodyti, kad gali sėkmingai užbaigti karą Afganistane po pasitraukimo iš Irako praėjusiais metais.
Tad B.Obama viliasi, kad sąjungininkės neišves karių anksčiau numatyto termino. Tai labiausiai taikytina Prancūzijai, mat praėjusį antradienį prisaikdintas naujasis šios šalies prezidentas F.Hollande’as per pirmąjį savo vizitą JAV jau spėjo sukelti nemažai bangų pareikšdamas, kad prancūzų kariai iš Afganistano turėtų būti išvesti šių metų pabaigoje, o ne kitais metais.
Tiesa, F.Hollande’as nėra pirmas lyderis, spaudžiantis kuo anksčiau išvesti pajėgas iš Afganistano. Pavyzdžiui, Kanada ir Nyderlandai jau yra perėję nuo kovinių prie mokymo misijų, o Australijos premjerė Julia Gillard užsiminė, kad australų pajėgos gali būti išvestos kitais metais, nors vėliau jos vyriausybė tokius žodžius lyg ir paneigė pareikšdama, kad australai Afganistane bus ir 2014-aisiais.
Labai svarbus klausimas – ir kaip Afganistanas tvarkysis po 2014-ųjų, ir šiuo atveju svarbiausias bus piniginis aspektas. Tuo metu šioje šalyje vis dar turėtų likti užsienio karinių instruktorių, kurie padės užtikrinti, kad Afganistano saugumo pajėgos galėtų sutrukdyti Talibanui vėl iškilti į valdžią.
Tad Čikagoje valstybių vadovai aktyviai aptarinėja afganų armijos dydį ir finansavimą po 2014 m. Prognozuojama, kad tai kainuos 4,1 mlrd. dolerių per metus, o pusę šios sąskaitos turėtų apmokėti JAV (dabar joms tenka 75 proc. išlaidų).
Tad JAV prezidentas viliasi, kad sąjungininkės sutiks gausiai prisidėti prie Afganistano armijos finansavimo. Beje, daugiau nei 20 valstybių jau dabar patvirtino remsiančios Afganistano armiją, dar tiek pat paramos tikimasi užsitikrinti artimiausiomis dienomis.

Aktyvinamas PRG skydas

Lygia greta NATO šalių vadovai ketina priimti ir kitus svarbius sprendimus dėl Aljanso ateities, ypač daug reikšmės tenka sprendimui aktyvinti pirmąją priešraketinės gynybos (PRG) skydo Europoje dalį.
Čikagoje bus paskelbtas pirmas žingsnis šio skydo link: jau netrukus planuojama laikinai Viduržemio jūroje dislokuoti JAV karo laivus su raketų gaudytuvais, o Turkijoje – NATO valdomą radiolokatorių sistemą.
Beje, kai kalbama apie gynybą, paminėtini ir Lietuvos interesai Čikagoje, į kurią praėjusį ketvirtadienį išskrido ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tarp Lietuvai aktualiausių klausimų, be jau minėtos priešraketinės gynybos, yra ir Baltijos šalių gynybos planų įgyvendinimas, oro policijos misijos pratęsimas, intensyvėjanti militarizacija Lietuvos pasienyje. Lietuvos pastangomis į Aljanso darbotvarkę įtraukti ir kovos su naujomis grėsmėmis, energetinio ir kibernetinio saugumo klausimai. Čikagoje taip pat bus svarstoma galimybė Lietuvoje įsikūrusiam Energetinio saugumo centrui suteikti NATO kompetencijos centro statusą.

Iki šiol, ko gero, svarbiausiame ES viršūnių susitikime į kampą įvaryti Europos lyderiai privalės sugalvoti, kaip išspręsti jau beveik dvejus metus besitęsiančią euro zonos skolų krizę ir išvengti euro zonos subyrėjimo.

Nuo savaitgalio Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų, premjerų ir nuolatinių ES pareigūnų susitikime šią savaitę bus sprendžiamas euro zonos, o gal ir visos ES likimas: politikų ir pareigūnų rankomis bus pasirašytas verdiktas, ar Bendrijai leisti nuskęsti, ar rasti būdą, kaip išplaukti.
Tokią nemalonią estafetę ES lyderiams perdavė ką tik nemažai globalių sprendimų priėmę G-20 šalių vadovai, kurie padarė viską, kad euro zona turėtų galimybių išgyventi.
Priminsime, jog G-20 šalių lyderiai sutarė garantuoti, kad centriniai bankai užtikrins šalių bankų mokumą, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepritrūks lėšų. TVF vadovė Christine Lagarde aiškina, jog taip nuspręsta suvokus, kad problemos ekonomiškai stipriose valstybėse (pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose) jau pradėjo neigiamai veikti sparčiai augančių šalių ekonomiką, o juk būtent jų augimas prieš kelerius metus padėjo pasaulio ekonomikai atlaikyti krizę.
Trumpai tariant, bendri visoms pasaulio valstybėms sprendimai jau priimti, tad belieka sulaukti „vietinio“ sprendimo, kaip iš krizės kapstysis viena svarbiausių ekonominio sąmyšio dalyvių, skolų krizės krečiama Europa, nuo kurios dabar priklauso, kaip seksis kitoms pasaulio valstybėms.
Taigi šį kartą skęstančių europiečių gelbėjimas tikrai nebėra vien pačių europiečių reikalas, tad Briuselyje susirinkę ES lyderiai junta didžiulį tarptautinį spaudimą pagaliau liautis juokauti ir priimti lemiamus sprendimus. Štai JAV prezidentas Barackas Obama paragino ES lyderius skubėti užkirsti kelią „bauginančiai pasaulinei recesijai“, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams nepavyktų susitarti. Apie tai, kad ekonominė situacija priklausys nuo šios savaitės europiečių pastangų, prabilo net Kinijos, Indijos, Rusijos žiniasklaida.
Atsakomybę prieš visą pasaulį suvokia bei pripažįsta ir patys ES lyderiai. Štai Prancūzijos premjeras Francois Fillonas perspėjo, kad „jeigu mums nepasiseks susitarti, Europai gresia labai dideli pavojai“.
Dar labiau įtampą didina tai, kad šią savaitę bus skelbiami euro zonos makroekonominiai rodikliai, o jie greičiausiai nebus itin džiuginantys, tad euro vertė gali smuktelėti.
Pagaliau į kampą ES lyderius spaudžia ir tai, kad lapkričio 3–4 d. vėl rinksis G-20 vadovai. Jų susitikimo motyvas yra kaip tik tie ES lyderių sprendimai, kurie bus priimti šią savaitę.
Beje, Briuselyje susirinkusiems lyderiams į nugarą kvėpuoja ne tik „didžioji politika“, bet ir paprasti žmonės. Europos galingiesiems postūmis greičiau spręsti reikalus yra ir Graikijoje praėjusį trečiadienį prasidėjęs visuotinis streikas, kurį paskatino Graikijos parlamento balsavimas dėl ES bei TVF numatytų tolesnių diržų veržimo priemonių, ir protestai Amerikoje dėl Volstrito politikos.
Nepaisant štai tokios įkaitusios padėties, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad Europa turi visas galimybes ne tik per dvejus trejus metus išlipti iš krizės, bet ir padaryti tam tikras išvadas, liečiančias visos euro zonos fiskalinę politiką.
Taigi ką turi nuspręsti į aklavietę patekę Europos vadovai?

Sprendimai bus sudėtingi

Praėjusį antradienį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ paskelbė, kad Vokietija ir Prancūzija dar iki ES viršūnių susitikimo priėmė sprendimą padidinti pagalbos euro zonai fondą iki dviejų trilijonų eurų. Bet tai toli gražu ne viskas.
Briuselyje susirinkę ES lyderiai ne tik turės apsispręsti dėl trumpalaikių priemonių, bet ir priimti sprendimus dėl ilgalaikės strategijos. Pavyzdžiui, jie turės nutarti, ar antikrizinis euro zonos fondas supirks į bėdą patekusių euro zonos valstybių vertybinius popierius, kad palengvintų jų biudžeto deficito naštą.
Jei bus nuspręsta, kad dalį skolų galima nurašyti, kitas žingsnis bus susitarti, kiek. Pavyzdžiui, teks nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti, kad tai turėtų realią naudą Graikijai ir nepadarytų pražūtingos žalos kitoms euro zonos valstybėms.
Toji žala, žinoma, vis tiek bus, tad ES lyderiams teks nuspręsti, kuo ir kaip užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias bankų balanso spragas. Beje, TVF nuomone, tai gali kainuoti 200 mlrd. eurų. Jei pinigai bus skirti, reitingų agentūros jau perspėja, kad gali būti sumažintas Prancūzijos kreditingumo reitingas. Tai ir vėl naujas iššūkis, kurį turi numatyti ES lyderiai ir iš anksto sugalvoti, kaip elgtis tokio scenarijaus atveju. Ypač – kaip sustiprinti abejojančių investuotojų pasitikėjimą. Na, o tam reikalingi sprendimai, kurie užtikrintų ne tik trumpalaikį euro zonos fiasko atitolinimą, bet ir sukurtų investuotojams įtikinamai skambantį mechanizmą, kad krizė nepasikartotų ateityje.
Akivaizdu, jog tai labai nelengvos užduotys, kurias spręsti dar sunkiau dėl to, kad ES lyderiai niekaip nesusitaria tarpusavyje. Na, o labiausiai ginčijasi, kaip įprasta, didžiosios euro zonos liūtės – Vokietija ir Prancūzija.

Vokietijai ir Prancūzijai teks susitarti

Nesutarimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis – skirtingos jųdviejų bėdos. Taigi, kad ir kokie bus priimti bendri ES vadovų nutarimai, kažkuri iš jų nukentės skaudžiau.
Prancūzija, turinti kur kas rimtesnių rūpesčių dėl šalies bankų nei Vokietija ir bijanti jau minėto galimo reitingo sumažinimo, spaudžia Vokietiją imtis drąsių ir ryžtingų euro zonos gelbėjimo žingsnių. Tačiau Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble atsikerta, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo netikrumo finansų rinkose“. Mat šalis, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką Bendrijoje, nenori prarasti sunkiai išsikovotos nepriekaištingos finansinės reputacijos, o tai beveik neišvengiama, jeigu ji per daug aukosis gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies suverenumo. Mat imantis centralizuotos euro zonos finansų kontrolės, kurios tikisi Prancūzija, nacionalinių vyriausybių, įskaitant Vokietijos, galios susilpnėtų.
Vokietija nepritaria kai kurioms Bendrijos politikos derinimo idėjoms, mat po šia skambia fraze slypi „Briuselio diktatas“ įvairioms vyriausybėms, pradedant valstybių biudžetais, baigiant mokesčių politika ir biurokratinėmis procedūromis.
„Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti perduoti centrinėms ES struktūroms, bus nustatytos žmonių“, – kompromisų nežada Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas Martensas ir net užsimena apie svarbiausią dalyką – Vokietijos skepticizmą dėl siekio toliau ginti integraciją, kuriai dabar kilo nemenkas pavojus.
Be to, Vokietija nebepalaiko idėjos solidarizuotis su kai kuriomis labai dideles skolų kupras užsiauginusiomis valstybėmis – Airija, Portugalija ar Italija.
Beje, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Vokietijoje, bet ir kitose euro zonos šalyse. Tarkime, Suomijos, Nyderlandų, Austrijos politinė santvarka smarkiai pakrypo į dešinę, o naujai išrinkti politikai šiose šalyse irgi nemato didelio reikalo aukoti savo šalių gerovės dėl vargetų.
Todėl ypač daug nesutarimų tarp euro zonos valstybių kyla ir dėl Europos finansinio stabilumo fondo dydžio. Juk 2 trln. JAV dolerių dydžio fondas po ilgų ginčų buvo patvirtintas tik prieš porą savaičių, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje, bet ekspertai ragina šį fondą didinti iki 3 trln. dolerių, o tai ir vėl reiškia garantuotus nesutarimus.
Didesnio fondo šalininkai aiškina, kad toks rezervas gali būti reikalingas Italijai ir Ispanijai apsaugoti, jo taip pat prireiks norint finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl kurios preliminariai sutarta liepą. Tačiau Vokietija atkerta, kad fondo didinimas yra kilpa ant ekonomiškai sveikesnių valstybių kaklo, ir nesirengia lengvai sutikti su idėja iš savo kišenės finansuoti krizės kaltininkių.
Vis dėlto nesutarimus šalys turės nugludinti iki konkrečių ir, svarbiausia, labai greitų sprendimų. Tad šeštadienį susitikę tik dviese, o sekmadienį dalyvavę viešuose debatuose dėl krizės sprendimo strategijos, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsipareigojo dar kartą susitikti šį trečiadienį ir euro krizės byloje padėti galutinį tašką. Nuo jo ir priklausys, kam pasmerkiamas euras ir visos šio monetarinio junginio dalyvės.

Keturios svarbiausios ES lyderių užduotys
Nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti;
Susitarti dėl bankų rekapitalizavimo, tai yra balansų „užkamšymo“;
Sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei krizei;
Susitarti dėl centralizuotos fiskalinės politikos euro zonoje.