K. Dobrovolskio nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, specialiai “Veidui” iš Rygos (Latvija)

„Kodėl JAV turėtų rūpintis Baltijos šalių saugumu? Jei kokia nors šalis turi sunkumų, žinome, kad tik laiko klausimas, kada jų turėsime ir mes. Savo labui turime ginti laisvės pakraščius“, – Rygoje minint 5-ąsias Baltijos ir Amerikos laisvės fondo (BAFF), vykdančio stažuočių į JAV programas, veiklos metines sakė buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.

Pasak jo, didžiausią nerimą šiandien kelia tai, jog NATO nesiima aktyvių veiksmų, kad išspręstų krizes aplink Aljanso narių teritorijas: Ukrainoje, Gruzijoje, Sirijoje, Li­bi­joje, Afganistane ir kitur. Varšuvos NATO viršūnių susitikimo pagrindinis tikslas, ambasadoriaus teigimu, bus dar kartą pabrėžti kolektyvinę gynybą ir taip atbaidyti agresorius.

Pokalbis su K.Volkeriu – apie šiandieninius NATO ir Baltijos valstybių saugumo iššūkius, padėtį Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

– Kai kurie mokslininkai pastebi, kad iki 2002 ir 2004 m. Lietuva turėjo labai aiškų ir svarbų užsienio politikos tikslą – kaip įmanoma greičiau tapti ES ir NATO nare, tačiau vėliau tokios nuoseklios ir ryškios užsienio politikos krypties nebuvo. Kaip Lietuvos užsienio politika šiuo požiūriu atrodo žvelgiant iš Vakarų perspektyvos?

– Tai natūrali demokratinės valstybės prigimtis – noras vystyti savo visuomenę ir nebūtinai turėti didelių, plačių užsienio politikos užmojų. Bet, kaip ES ir NATO narė,  Lietuva, manau, turi aiškių interesų – tai sveika ir stipri NATO, galinti užtikrinti Lietuvos saugumą, taip pat vidinius iššūkius sėkmingai sprendžianti ES, ar tai būtų skolos, pabėgėlių krizė, ar kas kita. Lietuva turi būti aktyvi tokių diskusijų dalyvė. Manau, kad Lietuva tokia ir buvo. Ji aktyviai įsitraukė į NATO ir siekė, kad kitos Aljanso narės rodytų dėmesį jai, jos saugumui ir intensyviai dalyvavo ES politikos diskusijose, siekiant išspręsti sudėtingus vidinius iššūkius.

Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes.

Žinoma, Lietuva – maža šalis, priešingai nei, tarkime, sprendžiamąją galią turinti Vo­kie­tija. Bet manau, kad mažų valstybių balsai taip pat yra svarbūs, ir Lietuva tuo aktyviai nau­dojasi. Negalėčiau įvardyti konkrečios šalies užsienio politikos krypties, bet tai natūralu.

– Kas, jūsų nuomone, išlošė per karą Ukraino­je? Daugelis mano, kad Rusija laimėjo, nes jai pavyko prisijungti Krymą, okupuoti rytines Uk­rainos teritorijas. Bet kita vertus, karas suvienijo visus ukrainiečius ir jie tapo priešiški Rusijai.

– Manau, kad abu teiginiai turi pagrindo, bet didesnį rūpestį man kelia pirmasis argumentas. Rusija iš tiesų įsiveržė į Ukrainą, atėmė ir okupavo dalį teritorijos, šiame kare dalyvavo reguliariosios kariuomenės daliniai, ir tai atvirai buvo pripažinta. Minsko susitarimas sako, kad Ukraina dabar padalyta, ko nebuvo prieš dvejus metus. Tai rimta problema – Rusija laimėjo ir daro įtaką visai Ukrainai, perima jos teritorijas. Ar įvyko konsolidacija ir ukrainietiškos tapatybės atgimimas Vakarų Ukrainoje? Taip, tai įvyko. Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes. Ir aš asmeniškai netikiu, kad Vakarų Europos sankcijos bei neigiama reakcija tęsis ilgai. Manau, tik laiko klausimas, kada tai pasikeis.

– Taigi jūs manote, kad vertinant Vakarų perspektyvą situacija nėra gera?

– Taip, manau, kad ji labai bloga. Pridėsiu dar dau­­giau – esu labai laimingas dėl to, kaip NATO elgiasi, parodydama savo galimybes už­tikrinti kolektyvinę gynybą. Bet faktas, kad ji nepadarė nieko, jog padėtų užpultai Ukrainai apsiginti, nors ši ir nėra Aljanso narė. Manau, kad tai paskatino Rusijoje kelti įvairius klausimus, pavyzdžiui, ką NATO padarys, jei bus užpulta jos narė. Dėl Ukrainos nepadarė nie­ko, nors Ukraina yra valstybė partnerė – veikė Ukrainos ir NATO taryba, Budapešto memorandumas, bet nieko nebuvo padaryta. NATO sako, kad yra įsipareigojusi ginti savo sąjungininkes, bet kaip konkrečiai įsipareigojusi? Ma­nau, toks klausimas kilo Rusijoje, kai NATO nepadėjo Ukrainai.

– Kodėl Rusija sustabdė savo invaziją į Ukrainą? Buvo daug baimių, kad Rusija eis tolyn, užims Kijevą, o galbūt neapsiribos vien Ukraina. Šiandien stebime tam tikrus judesius, susišaudymus, bet jokių rimtų atakų. Girdėti svarstymų, kad gal Rusija laukia, kol baigsis rinkimai JAV, Vokietijoje, ir po to imsis veiksmų. Šiandien visi sutelkę savo dėmesį į Siriją, daugelis mano, esą Rusija ten padeda Vakarams.

– Taip, iš tiesų daugelis žmonių taip mąsto. Tai visiškai nelogiška, tai iliuzija. Aš manau, kad dau­gelis Vakarų Europos politikų nenori konfliktuoti su Rusija, jie tiesiog nori atsitraukti ir palaikyti normalius santykius. Dėl to jie pasiryžę daug kam – gali lengvai priimti Rusijos naratyvą, kad Ukraina nėra tikra valstybė, o tik Sta­­lino iš­galvotas darinys, todėl ji turi priklausyti Rusijai bet kokiu atveju. Jie gali tuo patikėti. Rusija ne­padarė nieko, kad sumažintų pabėgėlių srautą į Europą. Gindama Basharo al Assa­do režimą ir atakuodama objektus, ji tik sustiprino šį procesą. Bet žmonės nori patikėti, kad Rusija daro kažką gero ir padeda. Ir tuomet tai tampa pateisinimu – ignoruokime si­tua­ciją Ukrainoje. Tai kvaila ir net nėra paremta jokiais faktais.

Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime.

Aš nesakyčiau, kad Rusija sustojo Ukrai­no­je. Manau, kad rusai padarė pauzę, kruopščiai įvertino padėtį ir iki šiol beveik kasdien vyksta nedideli susirėmimai. Tikriausiai jie laikinai su­stabdė pagrindinį puolimą, nes ukrainiečiai geriau gynėsi, rusai patirdavo vis didesnių nuostolių, todėl jie norėjo pristabdyti, persigrupuoti ir pažiūrėti, ar gali pakeisti Vakarų viešąją nuomonę. Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime. Ma­nau, kad Rusija nori pripažinti Rytų Ukrainos ir Pad­­niestrės nepriklausomybę. Tai greičiausiai bus daroma apgalvotai, ieškant reikiamo mo­men­­to, ar tai būtų įvykę rinkimai, ar kas kita. Tačiau bet kokiu atveju Rusija trauks šias svirtis.

– Kaip vertinate dabartinę Ukrainos vidaus padėtį?

– Ji sudėtinga: stokojama tvirtų ekonominių reformų, paplitusi korupcija, didžiąją dalį ekonomikos kontroliuoja oligarchai. Tai apsunkina reformas ir galimybes efektyviai valdyti Ukrainą. Bet tai nėra pasiteisinimas ukrainiečiams ar Vakarams. Kai esi puolamas ir tavo teritorijos užimamos, privalai kovoti su priešu. Tai yra pirmas dalykas. Manau, kad Vakarai išnaudojo Ukrainos politinį neveiksnumą kaip pasiteisinimą nepadėti ukrainiečiams. Ir tai tik dar labiau stiprina tą neveiksnumą, nes spaudimas taip tik didėja ir kiekvienas mėgina išgyventi. Mano nuomone, reikia duoti Ukrainai šiek tiek erdvės bei laiko ir visų pirma susikoncentruoti ties saugumu, o tada jau grįžti prie vidinių struktūrų.

– O kaip įvertintumėte dėmesį Ukrainos saugumui iki šiol?

– Jis siaubingas. Tai, ką mes darome šiandien, yra Ukrainos padalijimo priežiūra. Minsko su­sitarimas įteisina Ukrainos padalijimą. Jis net neleidžia Ukrainos valdymo organams keliauti į rytinę valstybės dalį. Per valstybę nubrėžta ugnies nutraukimo linija, kurią turėtų prižiūrėti ESBO ir užtikrinti, kad jos neperžengtų žmonės, – tai yra Ukrainos padalijimas, o ne pagalba atkuriant teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

– Galima sakyti, kad NATO vaidmuo kovojant su „Islamo valstybe“ (ISIS) iki šiol ganėtinai ribotas. Praeityje NATO įsitraukdavo į tokių konfliktų sprendimą aktyviau. Kaip tai paaiškinti ir ko galima tikėtis artimiausioje ateityje?

– Kad ir kas bus išrinktas naujuoju JAV prezidentu, jis greičiausiai imsis aktyvesnių veiksmų prieš ISIS. Barackas Obama siekė minimalizuoti JAV pėdsakus ten, vis tiek atakuojant ISIS ir mėginant atsiimti iš teroristų teritorijas. Bet tai buvo atliekama minimaliai įsitraukiant. Manau, kad naujasis prezidentas nebandys to didinti. Todėl bus būtina stiprinti bendradarbiavimą su JAV sąjungininkais, visų pirma Tur­kija, taip pat Saudo Arabija ir Jungtiniais Ara­bų Emyratais (JAE) – valstybėmis, kurios gali turėti įtakos Sirijos sunitams. Šiuo metu esame netekę Saudo Arabijos ir JAE pasitikėjimo, jie nėra tikri dėl to, ką ir kam mes darome. Jie labai įtariai vertina mūsų dabartinius santykius su Iranu. Manau, kad įvyks tam tikras mūsų sąjungininkų pergrupavimas.

Šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

Vienintelis tvarus dalykas, kuris gali įvykti Si­rijoje šiandien, yra stabilus pasidalijimas. B.al Assadas su Irano ir galbūt Rusijos užnugariu kontroliuos dalį Sirijos, kur dominuoja šiitai. Bet sunitai daugiau niekada nepasitikės B.al Assadu ir neleis jam kontroliuoti jų gyvenamų teritorijų. Tik ne po tiek kovų ir naikinimo. O ISIS turės būti nugalėta, ir mes turėsime priversti B.al Assado režimą, Iraną ir sunitus dėl to sutarti. Bet šiuo metu jie kovoja tarpusavyje.

– Didelė problema – ir kurdų mažuma bei Turkijos požiūris į ją. Kaip galima tai išspręsti?

– Taip, bet turkai skirtingas kurdų grupes vertina nevienodai. Kurdų regioninė vyriausybė Irake su Turkija sutaria kuo puikiausiai, Tur­ki­ja yra didžiausia investuotoja kurdiškoje Irako dalyje. Irako kurdai neremia Kur­dis­tano darbininkų partijos (KDP) ir terorizmo. Tarp jų užsimezgė tikrai produktyvūs santykiai. KDP vykdo teroristinius išpuolius prieš Turkiją ir sulaukia tam tikros paramos iš Si­rijos kurdų grupių. Manau, jog būtume labai trumparegiški, jei manytume, kad Sirijos kurdai yra tinkamesni partneriai nei Turkija. Su Turkija strategiškai mes turime kur kas daugiau bendro.

Tikiuosi, pavyks rasti būdą, kaip atriboti Si­rijos kurdus nuo terorizmo ir KDP. Šiuo metu Sirijos kurdai remia Turkijos kurdus, o Turkija niekada nesivienys su jai grėsmę keliančia gru­pe, todėl tai atitolina nuo bendro aljanso ko­voje prieš ISIS susikūrimą.

– Lietuvoje nemažai kalbama apie idėją sukurti ES kariuomenę. Mūsų regione toks siūlymas nėra labai populiarus, nes esame įpratę, kad JAV ir NATO rūpinasi mūsų saugumu, o ES – vidinėmis ekonominėmis ar socialinėmis problemomis. Ar, jūsų manymu, tokių pajėgų atsiradimas sustiprintų NATO?

– Visų pirma nemanau, kad dabar tai labai aktuali idėja. ES susiduria su rimtomis vidinėmis problemomis, ir šiuo metu niekas rimtai apie vidinę ES kariuomenę nekalba. Antra, esminis dalykas yra pajėgumai. Jeigu Europos kariuomenė sukurs papildomų pajėgumų, tuomet tikrai galime atrasti būdų dirbti kartu. Jau dabar turime tarptautines brigadas, JAV nuolat bendradarbiauja su Europos karo vadais ir pan. Bet, deja, kai žmonės kalba apie Europos kariuomenę, jie neturi galvoje papildomų pajėgumų. Jie paprastai kalba apie organizacinį perdalijimą, nesukuriant nieko naujo, ir tai yra nieko nepridedantis tuščias eikvojimas.

Galiausiai daugelis idėjų apie Europos kariuomenę buvo susijusios su NATO pakeitimu ir JAV išstūmimu iš Europos. Nemanau, kad tikrai daug žmonių Europoje to nori. Ši idėja tarsi numirė apie 2005-uosius, kai žmonės iš tiesų įsitikino, kad jie nori turėti JAV šalia, nes nenori išleisti daug lėšų saugumui ir nenori Vokietijos vadovavimo. Todėl aš šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

– Pasikeitus geopolitinei padėčiai dažnai kalbama apie Skandinavijos valstybių – Švedijos ir Suomijos galimą prisijungimą prie NATO. Kiek tai yra įtikėtina artimiausiu metu ir kaip tai sustiprintų Baltijos valstybių saugumą?

– Visų pirma, jei šios šalys norės prisijungti prie NATO, Aljansas jas tikrai priims, nes šios valstybės prisidės realiomis pajėgomis iš karto. Jos yra ES narės, jos yra NATO partnerės, taigi prisijungimas įvyktų tikrai nesudėtingai. Jei kal­bame apie Baltijos šalis, tai, žinoma, būtų labai naudinga, nes jos suformuotų geografinį vieningumą ir sinergiją.

Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį.

Šiuo metu Švedija labai rimtai svarsto galimybę prisijungti prie NATO, tačiau iki šiol nėra priėmusi galutinio sprendimo. Švedijos valdžioje esantys socialdemokratai rimtai tiria šį klausimą ir mėgina supažindinti su tokia galimybe visuomenę. Opozicija, kurią sudaro daugiausia dešiniosios partijos, palaiko Švedijos narystę NATO. Taigi Švedija juda šia kryptimi. Bet tai neįvyks šios parlamento kadencijos metu, tai yra Švedija nesieks narystės iki kitų rinkimų. Tačiau tai gali nutikti po rinkimų – jei laimės konservatoriai, kurie palaiko narystę, arba socialdemokratai, kurie prieš tai įtikins savo rinkėjus šiuo klausimu.

Turbūt didžiausias Švedijos narystės stabdys yra Suomija, nes Švedija nenori prisijungti viena. Suomiai prieš kelerius metus aktyviai diskutavo apie narystės galimybę, tačiau šiuo metu tokios kalbos pritilo. Manau, švedai nori būti tikri, jog Suomija yra pasirengusi priimti faktą, kad Švedija taptų NATO nare. Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį. Bet iki tol yra jautrus abiejų šių šalių sutarimas, kuris turi įvykti, ir tik tada matysime kažką išorėje.

Kurtas Volkeris (g. 1962 m.)

JAV užsienio ir nacionalinio saugumo politikos ekspertas, turintis apie 30 metų patirties valdžios, akademiniame ir privačiame sektoriuose. 1986 m. jis, kaip užsienio politikos ekspertas, pradėjo karjerą CŽV, vėliau dirbo senatoriaus Johno McCaino komandoje bei JAV misijoje prie NATO. 2008–2009 m. ėjo nuolatinio JAV ambasadoriaus prie NATO pareigas.

Šiandien K.Volkeris yra Vašingtone įsikūrusio Arizonos valstijos universiteto McCaino tarptautinės lyderystės instituto vykdomasis direktorius, taip pat konsultantas tarptautinio verslo klausimais. Jis dėstė transatlantinius santykius George’o Washingtono universiteto Elioto tarptautinių santykių mokykloje.

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas neatvyks į Lietuvoje rengiamą Baltijos jūros šalių viršūnių susitikimą, BNS trečiadienį patvirtino Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovas.

Rusijai birželio pradžioje vyksiančiame Baltijos jūros valstybių tarybos posėdyje atstovaus vicepremjeras Viktoras Zubkovas.

Klausimas, ar atvyks į Vilnių Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvo svarbiausia būsimo Baltijos jūros premjerų susitikimo intriga. Ne paslaptis, kad abi šios valstybės nuo pat 1990-ųjų praktiškai ignoravo Lietuvą, matydamos joje ne tiek kaimynę ir partnerę, kiek kažin kokį istorinį nesusipratimą ar kliūtį darniems didžiausių regiono valstybių santykiams plėtotis.

Geriausias to rodiklis – realių, o ne nominalių valstybės vadovų vizitai. Tarp 1991 ir 2010-ųjų Lietuvos prezidentai viena ar kita proga lankėsi Vokietijoje bene šešiolika kartų. Premjerų ir Seimo pirmininkų vizitus net suskaičiuoti sunku.

Vokietija į tai atsakydavo prezidentų ar Bundestago pirmininkų vizitais, bet tam, kad būtų pasiekta pirmojo Vokietijos federalinio kanclerio (o ne simbolines funkcijas vykdančio prezidento) vizito, turėjo praeiti dešimtmetis. Tik tuomet, 2000-aisiais, tuometinis kancleris Gerhardas Schroederis teikėsi kelioms valandoms užsukti į Vilnių pakeliui į Rygą ir Taliną. Antrasis, šį kartą kanclerės A.Merkel, vizitas įvyko tik po aštuonerių metų, 2008-ųjų rugpjūtį, ir taip pat truko vos kelias valandas. Formaliai buvo aiškinama, esą kanclerė labai užsiėmusi dėl ką tik praėjusio Rusijos ir Gruzijos karo, bet vėlgi niekam nebuvo paslaptis, kad A.Merkel užsuko į Vilnių tik pakeliui į Estiją ir Švediją.

Bet netgi tokiam simboliniam vizitui pasiekti Lietuvos diplomatams ir parlamentarams teko kone skandalą surengti, atviru tekstu pareiškus prieš tai Vilniuje apsilankiusiai Vokietijos Bundestago parlamentarų delegacijai, kad abiejų valstybių santykius teks oficialiai įvardyti kaip blogus, nes kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl partneriai Europos Sąjungoje ir NATO trejus metus negali prisikviesti iš esmės kaimyninės valstybės vadovės. Tik po šio Vilniaus demaršo A.Merkel teikėsi atkreipti dėmesį į Lietuvą ar, kaip liūdnai juokavo kai kurie mūsų diplomatai, padėti dienotvarkėje paukščiuką, kad lietuvių norai patenkinti, ir pamiršti juos visai likusiai savo kadencijai.

V. Putiną viliojo A.Merkel dalyvavimu

Rusijos požiūris į Lietuvą buvo dar šaltesnis nei Vokietijos. Nors abiejų Dūmos rūmų pirmininkų ar vicepremjerų vizitai vykdavo gana reguliariai, nė vienas iš tikrųjų Rusijos vadovų Lietuvoje taip nė karto ir neapsilankė. Nedarė to nei formaliai palankumą Lietuvai deklaruoti mėgęs Borisas Jelcinas, juo labiau – V.Putinas, kuriam valdant tarp Maskvos ir Vilniaus kilo mažasis šaltasis karas. Lig šiol aukščiausias Rusijos politikas, apsilankęs Vilniuje, buvo premjeras Viktoras Černomyrdinas, 1997-aisiais atvykęs į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų konferenciją. Pabrėžtina, kad Rusija buvo vienintelė, konferencijoje dalyvavusi ne prezidento, o viso labo premjero lygmeniu, taip parodydama savo požiūrį į visas regiono valstybes.

Tai žinant nėra ko stebėtis, jog Lietuva, eilės tvarka gavusi rengti eilinį BJVT posėdį, dėjo visas įmanomas pastangas, kad kaip nors prisikviestų į Vilnių tiek A.Merkel, tiek vis dar svarbiausiu asmeniu Rusijoje esantį premjerą V.Putiną, iš esmės viliodama juos vieną kitu bei Europos Komisijos prezidentu Jose Manueliu Barroso, kuris taip pat dalyvaus BJVT posėdyje. Pastarąjį buvusiai kolegei – eurokomisarei, dabar prezidentei Daliai Grybauskaitei prisikviesti neturėjo būti sunku, bet A.Merkel tiek ji, tiek diplomatai surengė tikrą apgultį. Galutinį patikinimą, kad Vokietijos kanclerė dalyvaus BJVT posėdyje Vilniuje, D.Grybauskaitė išgavo su A.Merkel susitikusi kovo pabaigoje Briuselyje, vykstant ES Vadovų Tarybos posėdžiui. Tuo pat metu vyko ir “Kremliaus apgultis”, masinant V.Putiną atvykti į Vilnių numatomu A.Merkel dalyvavimu.

Kalta D. Grybauskaitė?

Nusprendęs nevykti į Lietuvoje rengiamą Baltijos jūros šalių viršūnių susitikimą Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ignoruoja ne tik Lietuvą, bet ir kitas regiono valstybes, mano Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas.

“Ignoruojama ne tik Lietuva, bet kitos valstybės, – BNS trečiadienį sakė socialdemokratas J.Karosas, komentuodamas Rusijos premjero sprendimą nevykti į birželio pradžioje rengiamą Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį.

Seimo opozicijoje dirbantis parlamentaras kaip galimas Rusijos premjero sprendimo priežastis nurodė Lietuvos valdžios žingsnius – prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą nevykti į Antrojo pasaulio karo pabaigos 65-ųjų metinių minėjimą Maskvoje, reikalavimą pripažinti Lietuvos okupaciją ir Seime parengtą rezoliuciją dėl situacijos Gruzijoje.

Tiesa, projektas, kuriuo Maskva raginama išvesti savo ginkluotąsias pajėgas iš Gruzijos teritorijos, buvo išbrauktas iš Seimo posėdžio darbotvarkės ir atidėtas neapibrėžtam laikui.

“Toks nuolatinis erzinimas, matyt, prisidėjo”, – teigė URK pirmininko pavaduotojas.