BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniuje ir Visagine – kontrastingi požiūriai į naujosios Nacionalinės energetikos strategijos gaires. Praėjusią savaitę teko stebėti, kaip Ener­ge­ti­kos ministerija pristatė naujosios Na­cio­nalinės energetikos strategijos (NES) gaires dviejose absoliučiai skirtingose auditorijose.

Pirmasis pristatymas vyko Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, kurioje susirinkusi publika išklausė išsamius NES rengėjų, Lietuvos energetikos instituto mokslininkų dr. Arvydo Galinio ir prof. Juozo Augučio, pranešimus. Pirmasis gilinosi į ekonominius įvairių variantų vertinimus, antrasis juos plačiau detalizavo energetinio saugumo požiūriu.

Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Abu priėjo prie išvados, kad naujos atominės elektrinės statyboms Visagine šiuo metu nėra ekonominių prielaidų. Pirmiausia dėl to, kad jos gaminama elektros energija nebūtų konkurencinga regioninėje rinkoje, vadinasi, be subsidijų toks objektas veikti nepajėgtų. Ant­ras argumentas – plačiai akcentuota VAE įtaka valstybės energetiniam saugumui iš tiesų tebūtų minimali, nes šiuo požiūriu gerokai reikšmingesni kiti, jau įgyvendinti ar tik ketinami įgyvendinti projektai (tarp jų – sinchronizacija su žemyninės Europos elektros perdavimo tinklais bei antrosios „LitPol Link“ linijos statyba).

Mokslininkų išanalizuoti potencialūs Lie­tuvos ūkio plėtros scenarijai įrodė, kad šalies energetikos sektorius ateityje puikiai sugebės funkcionuoti ir be VAE. Todėl Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Pabrėžė konkurencingumą

Pramonininkai savo ruožtu energetikos mi­nist­rą Roką Masiulį įspėjo, kad ekonominei logikai prieštaraujantys politiniai sprendimai galėtų kirs­ti pramonės konkurencingumui, nes ir šiuo me­tu šalies įmonėms tenkanti energetinių mo­kesčių našta yra didesnė nei kitose ES valstybėse.

Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi.

„Pramonininkams svarbu ne konkrečios kainos, bet kad elektros kaina pramonei, palyginti su regionu, būtų konkurencinga. Jeigu prioritetas yra socialiai aprūpinti pigia energija gyventojus, tuomet nereikia tikėtis ekonomikos plėtros Lietuvoje. Švedai ne šiaip sau mažina mokesčius elektrai – jie nori padidinti savo šalies konkurencingumą. Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi“, – tvirtino Lie­tu­vos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Jis NES gairėse pasigedo skaičiavimų, kaip artimiausiais dešimtmečiais keisis energijos vartojimas atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą. Be to, R.Dargis pabrėžė, kad lietuvišką strategiją būtų logiška vertinti kitų Baltijos šalių bei Skandinavijos valstybių analogiškų strategijų kontekste.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos vi­ce­pre­zidentas, „Lietuvos energijos“ generalinis di­rek­torius Dalius Misiūnas sutiko, kad išorės veiks­niai ir jų įtaka kainoms turi būti tinkamai įvertinti, taip pat atkreipė dėmesį į pasaulyje populiarėjančią mažąją energijos gamybą, dėl kurios gali brangti energetikos infrastruktūros išlaikymas ir kilti kainos kitiems vartotojams.

Mūru stoja už VAE

Ministras R.Masiulis, atsakydamas į klausimus Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, pabrėžė, kad NES gairėse išanalizuotus galimus energetikos sektoriaus vystymosi variantus vadinti plėtros scenarijais būtų klaida. Mat kol kas teturime teorinę 14 skirtingų vystymosi galimybių apžvelgiančią medžiagą, iš kurios po aptarimų su institucijomis ir visuomene gims ir bus pateiktas Seimui tvirtinti priimtiniausius plėtros scenarijus aprobuojantis NES tekstas.

Nepaisant to, energetikos viceministras Rokas Baliukovas, tą pačią savaitę pristatydamas NES gaires Visagino savivaldybės surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Visaginas po IAE uždarymo: augti negalima sustoti“, mokslininkų nagrinėtas galimybes ir toliau ramiai vadino scenarijais.

Be to, priešingai nei Vilniuje, buvusiame Ignalinos atominės elektrinės mokymo centre surengtoje konferencijoje dauguma kalbėjusiųjų, nepaisydami mokslininkų argumentų, ragino Energetikos ministerijos atstovus kuo greičiau apsispręsti ir pagaliau ryžtis antrą kvėpavimą Visaginui žadančioms VAE statyboms.

Ypač ryžtingai tuo požiūriu buvo nusiteikusi miesto merė Dalia Štraupaitė, pareiškusi, kad Ignalinos atominės elektrinės sustabdymas buvusi politinė klaida, kurią atitaisyti įmanoma ne kitaip, kaip naujos elektrinės statybomis. Emocinga merės kalba konferencijoje palydėta audringais plojimais.

Geriausias laikas jau praleistas

Vis dėlto net ilgametis ankstesnės atominės elektrinės vadovas Viktoras Ševaldinas, taip pat dalyvavęs konferencijoje, žurnalistams prisipažino nebetikintis, kad VAE bus statoma.

„Geriausias laikas tam praleistas. Kadrai jau prarasti, aktyvių specialistų atomininkų Lie­tu­voje nebėra: liko tik pensininkai ir artėjantys prie pensinio amžiaus, kurie naujoje elektrinėje dirbti nebegalėtų. Be to, VAE statyboms reikėtų milžiniškų investicijų, kurių šiandien pati viena Lietuva neturi, o latviai ir estai rizikuoti savomis lėšomis, neturėdami ekonominės grąžos garantijų, nepanoro. Realiai vienintelis Lietuvos išlikimo atomine valstybe šansas buvo savalaikės derybos su ES, kad ji skirtų pinigų ne vien senųjų blokų uždarymui, bet ir padėtų sukaupti lėšų naujos jėgainės statybai. Kaip? Labai paprastai: tereikėjo leidimo pratęsti IAE darbą 6–8 metus, per kuriuos iš atominėje pigiai gaminamos ir rinkoje brangiau parduodamos elektros energijos kainų skirtumo patys būtume sukaupę lėšų naujam reaktoriui. Per porą metų šitaip buvo galima uždirbti po milijardą eurų“, – tvirtino iki šiol visaginiečių labai gerbiamas V.Še­val­di­nas.

Jis neneigė, kad miesto gerovė šiuo metu labiausiai priklauso nuo ES skiriamų lėšų IAE uždarymo darbams. Jeigu po 2020 m. ES finansavimas būtų sustabdytas – miestą ištiktų katastrofa, nes Lietuvos biudžeto skiriamų lėšų pakaks nebent tinkamai objekto apsaugai, o ne saugykloms įrengti.

Nei paleisti, nei pagauti

Kalbinti miesto verslininkai pripažino, kad labiausiai miesto gyventojus šiuo metu slegia ne tiek pats atominės jėgainės netekimo faktas, kiek Vyriausybės neapsisprendimas dėl VAE. Ir nebūtinai tas apsisprendimas privalo būti teigiamas: jei būtų nedviprasmiškai pareikšta, kad Visaginas ateityje nebebus atomininkų miestas, beveik trečdaliu sumenkusį vietinių gyventojų būrį tai paskatintų aktyviau išnaudoti kitas, su turizmu ir vandens sportu susijusias vietovės galimybes.

„Supraskite – nemažai vietos gyventojų jau dešimtmetį gyvena neremontuotuose butuose, nes nenumano, kiek laiko išlaikys savo darbo vietas. Jie nemato prasmės investuoti į sienas, kurias rytoj gali tekti palikti“, – teigia sportinę karjerą jau baigęs olimpinis vicečempionas, miesto tarybos narys Jevgenijus Šuklinas, kartu su verslo partneriu Ivanu Chomenka prieš ketverius metus Visagine įsteigęs piceriją, o neseniai rekonstruotame „Draugystės“ kultūros komplekse – ir prabangų kepsnių restoraną „Rendez Vous“.

Buvęs irkluotojas neslepia ambicijų ateityje siekti Visagino mero posto, nes kraštiečiams norėtų įrodyti, kad šis miestas – patogiausia vieta gyventi. Šiuo metu čia statoma ir nau­ja irkluotojų rengimo bazė, kurioje J.Šuklinas ateityje galės ugdyti jaunus sportininkus.

Kovos dėl subsidijų

Iš Ispanijos Visagino konferencijon atvykęs svečias, tarptautinės organizacijos GMF (Group of European Municipalities with Nuclear Facilities – Europos savivaldybių, turinčių branduolinius objektus, tinklas) generalinis sekretorius Mariano Vila d’Abadalas ragino visaginiečius mokytis iš Vokietijos miesto Lubmino, kuris, 1990 m. sustabdžius netoliese veikusią penkių reaktorių atominę elektrinę, tapo ramiu SPA paslaugas teikiančiu pajūrio kurortu ir pramoginės laivybos centru. O milžinišką tvirtovę primenančiame buvusios elektrinės pastate, esančiame visai šalia „Nord Stream“ dujotiekio galinės stoties, dabar įrengtas muziejus, kurį lanko turistų grupės.

Savo ruožtu Saulius Urbonavičius, IAE veiklos planavimo skyriaus vadovas, teigė, kad pažintinio tako turistams buvusios elektrinės teritorijoje įrengti kol kas neplanuojama. Mat saugos instrukcijos draudžia panašiuose objektuose lankytis asmenims iki 18 metų amžiaus, o tai reiškia, kad moksleivių ekskursijų „atominis“ muziejus vis tiek negalėtų priimti. Kita problema – neaišku, kas išlaikytų tokio muziejaus patalpas ir jo darbuotojų etatus.

Visagino savivaldybė jau šįmet pasiryžusi tapti tikrąja GMF organizacijos nare – pasak merės D.Štraupaitės, beliko sulaukti tokį sprendimą aprobuojančio miesto tarybos posėdžio. Narystė GMF organizacijoje atsieis 500 eurų per metus. Iš „likimo brolių“ Europoje tikimasi pasisemti patirties, kaip įtikinti šalies Vyriausybę remti „branduolinių“ savivaldybių socialinius projektus, mat turtingesnėse šalyse, tokiose kaip Švedija, uždarytas atomines elektrines arba radioaktyviųjų atliekų saugyklas savo ribose turinčios savivaldybės gauna specialias subsidijas iš valstybės biudžeto.

Tiesa, GMF atstovams lengviau sekasi įtikinėti politikus tose šalyse, kuriose atominė energetika buvo plačiau išplėtota: ten vieningas daugelio „branduolinių“ savivaldybių balsas būna išgirstas greičiau nei vienintelę atominę jėgainę šalies pakraštyje uždariusioje Lietuvoje.

Shutterstock

600 moterų – lietuvių, baltarusių, net iš tolimosios Šri Lankos – Visagino pakraštyje esančiame ceche palinkusios kerpa, siuva ir lygina vyriškus „Zara“ kostiumus. „Visatex“ kai kam pasirodo net kaip svajonių darbdavys. „Kūrybines idėjas“ realizuoti ir laimę Visagino siuvimo fabrike išbandyti siūloma Utenos kolegijoje siuvimą pasirinkusioms merginoms. Ši bendrovė nuolat ieško naujų darbuotojų – jų kaita čia didžiulė.

Rima JANUŽYTĖ

„Visatex“ vadovai aiškina, kad naujų darbuotojų jau ir užsienyje dairosi tik todėl, jog Lietuvoje stinga siuvėjų, galinčių patenkinti tarptautinės rinkos poreikius. Tačiau realybė tokia, kad daugybė net labai gabių moterų iš „Visatex“ tiesiog pabėga.

Įmonė aukso kalnų ir nesiūlo. Reikia taupyti sąnaudas, kitaip nepasivaržysi su siuvimo cechais Ispanijoje, Kinijoje, Indijoje ar Pakistane, kur siuvami „Zara“ ir kitų „Inditex“ koncernui priklausančių prekinių ženklų drabužiai – „Pull&Bear“, „Massimo Dutti“, „Bershka“, „Stradivarius“.

Visi šie cechai – maži sraigteliai, sukantys didžiulį mechanizmą, iš kurio vieniems nubyra šimtinės, kitiems – milijardai eurų.

Užprogramuoti nuolat turtėti

Pasaulyje tik Billui Gatesui turtu nusileidžiantis „Inditex“ savininkas Amancio Ortega sako ir pats pradėjęs nuo paprastos siuvimo mašinos. Jaunystėje su pirmąja žmona Rosalia Mera ispanas įkūrė „Zara“ ir savo namų svetainėje ėmė siūti apatinius drabužius bei vonios chalatus. Praėjusio amžiaus aštuntojo amžiaus viduryje „Zara“ jau karaliavo Ispanijoje ir dairėsi užsienio rinkų. Bendrovė auga jau 4 dešimtmečius – kaip ir jos savininko turtas. Vien per pastaruosius metus jis praturtėjo 0,5 mlrd. JAV dolerių. Ispano turtas jau siekia 64,5 mlrd. JAV dolerių.

Turtėja ne jis vienas. Turtus skaičiuojančios agentūros konstatuoja, kad patys turtingiausi planetos žmonės visą laiką didina savo turtą. Antai turtingiausias pasaulio žmogus, „Microsoft“ įkūrėjas ir pagrindinis savininkas B.Gatesas per praėjusius metus praturtėjo dar 3,2 mlrd. dolerių. Sėkmingai turtus kaupia tikra Meksikos valdžios rakštis – telekomunikacijų magnatas Carlosas Slimas Helu. Nors šalies valdžia vieną po kito leidžia tik jam pažaboti skirtus antimonopolinius įstatymus, C. Slimas Helu ir toliau sudarinėja fantastiškus sandorius. Prieš mestus jis už 5,6 mlrd. dolerių įsigijo mobiliojo ryšio korporacijos AT&T operatoriaus „America Movil“ akcijų. Dabar tai – pats didžiausias C. Slimo Helu verslo imperijos turtas. Be to, meksikietis yra didžiausias leidybos rūmų „The New York Times“ akcininkas, kontroliuoja pramonės kompaniją „Grupo Carso“, finansų imperiją „Grupo Financiero Inbursa“ ir infrastruktūros milžinę „Ideal“.

Turto augimu gali pasigirti ir skandalų vėtyta ir mėtyta turtingiausia Europos ponia Liliane Betttencourt. Jos turtas siekia 40,1 mlrd. JAV dolerių. Per metus jis išauga 5,6 mlrd. dolerių. Jaunatviškos šios moters išvaizdos ir turtų paslaptis – kosmetikos imperija „L’Oreal“. Nepaisant garbingo amžiaus ir konfliktų su paveldėtojais, šįmet L.Bettencourt  tapo dar turtingesnė – išpirko dar 8 proc. „Nestle“ korporacijos akcijų, jų paketą padidindama iki 33 procentų.

Tačiau labiausiai valdomą turtą padidino amerikietis Warrenas Buffettas: dėl pabrangusių „Berkshire Hathaway“ akcijų jo turto vertė per metus šoktelėjo net 14,5 mlrd. dolerių.

Vis dėlto net ir turtuolių pasaulyje galioja Pareto dėsnis, pagal kurį 80 proc. turto visuomet valdo 20 proc. gyventojų. Nelygybe to lyg ir neišeina pavadinti, tačiau kuo labiau lobsta saujelė turtingiausių planetos gyventojų, tuo labiau „skursta“ likusieji turtuoliai – milijardieriai ir ypač trečiarūšiai turtuoliai – milijonieriai. Jų daugėja, bet jų „plonėja“.

Iš viso milijardierių pasaulyje šiandien yra ne tiek ir daug – 1826. Jie nesusispaudę galėtų tilpti kur nors Kudirkos Naumiestyje. Užtat jų valdomo turto vertė siekia net 7,05 trln. dolerių. Tai absoliutūs milijardieriški rekordai, nes 2014 m. milijardierių valdomo turto bendra vertė siekė 6,4 trln. dolerių, o milijardierių sąrašas buvo 290 punktų trumpesnis.

Vidutinė vieno milijardieriaus valdomo turto vertė dabar yra maždaug 60 mln. dolerių mažesnė nei pernai ir siekia 3,86 mlrd. dolerių. Per metus 138 turtuoliai tapo buvusiais milijardieriais, nes jų turtas sumenko. Dauguma tokių nelaimėlių – rusų oligarchai. Rusų skaičius milijardierių sąraše sumažėjo nuo 111 iki 88.

Labiausiai per metus smuko vis dar turtingiausio afrikiečio, milijardieriaus iš Nigerijos Aliko Dangote’s turto vertė – nuo 25 iki 14,7 mlrd. dolerių. Vaizdžiai kalbant, ką W.Buffetas uždirbo, tą Dangote prarado.

„Oxfam“ analitikų apskaičiavimais, 85 turtingiausi pasaulio žmonės senatvės gali laukti visiškai atsipalaidavę – jie visi kartu valdo 1,7 trln. JAV dolerių. Tiek pat, kiek pinigų turi pusė pasaulio gyventojų. Be to, pusei tūkstančio turtingiausių pasaulio žmonių kartu priklauso 4,7 trln. iš turtuolių sąskaitose esančių 7,05 trilijono. Tai „The Wealth-X“ ir „UBS Billionaire Census“ vertinimu prilygsta ne tik bendrai visų pasaulio bendrovių rinkos kapitalizacijai, bet ir dešimtadaliui pasaulio BVP.

Na, o jei į turtingųjų klubą įtrauktume dar ir milijonierius, skaičiai būtų dar įspūdingesni.

Per pastarąjį dešimtmetį milijonierių pasaulyje padaugėjo 58 proc., o multimilijonierių – 71 procentu. Taigi Pareto dėsnis su šiokia tokia paklaida pasitvirtino – iš visų planetos gyventojų, turinčių bent milijoną JAV dolerių, maždaug 5 proc. yra multimilijonieriai. Iš 7 mlrd. planetos gyventojų milijonierių yra 13 milijonų. Tai 2 proc. žmonijos.

Turtas suteikia laisvę

Aukštinantiems kuklumą gali kilti klausimas, ar pasaulio turtingiausieji nesijaučia nepatogiai prieš skurstančiuosius? Adamas Smithas į šį egzistencinį klausimą atsakė dar XVIII amžiuje, pareikšdamas, kad pirminė individo paskirtis ir yra padidinti savo turtą ir taip elgtis būdinga visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų turimų išteklių. Jei šimtas šiuolaikinių žmonių atsidurtų negyvenamoje saloje, A.Smithas pasakytų, kad jie pradės konkuruoti dėl kokosų ar geresnės vietos trobelei. V.Paretas pridurtų, kad 80 proc. kokosų atiteks 20 proc. salos naujakurių.

Kaip sako George’as Friedmanas, turtas suteikia galimybę išvengti bet kokių pasekmių arba net iš jų pasipelnyti, o neturtas paverčia žmogų priklausomą nuo daugelio aplinkybių. Žinoma, turtuoliams visuomet paprasčiau: jei turi daug pinigų, gali išsipirkti leidimą išvykti iš karo niokojamo Donbaso. Jei jų visai neturi, esi priverstas slėptis mokyklos rūsyje ir laukti, kol pavojus praeis.

Labdara – privaloma

Dar gali laukti, kol atsiras koks turtingas oligarchas ir išgelbės visą kaimą. Tačiau kuo šalis skurdesnė, tuo geraširdžių dėdžių mažiau. O štai JAV milijardieriai yra pavyzdingi aukotojai. Paaukoti dešimtinę, kaip moko Biblija, yra tiesiog privaloma, o norint išlaikyti padorumą ir prestižą, labdarai skiriamos kur kas didesnės sumos.

B.Gatesas labdaros projektams iš viso yra skyręs 30,7 mlrd. dolerių. Su žmona Melinda jis kovoja su epidemijomis ir skurdu Trečiojo pasaulio šalyse, o neseniai Briuselyje vykusiame renginyje „European Developement Days“ savomis ausimis teko girdėti, kaip tribūną gavusi Melinda kone valandą vardijo jų fondo nuveiktus gerus darbus Afrikoje.

Fondas iš tiesų prisideda prie geresnio ir gražesnio pasaulio. Tačiau net ir ši organizacija nėra be nuodėmės: JAV buvo kilęs ne vienas skandalas dėl galimų šio fondo machinacijų. Plačiau apie šiuos įtarimus „Veidas“ jau yra rašęs. 2007 m. „Los Angeles Times“ išaiškino, kad mažiausiai 8,7 mlrd. JAV dolerių Gatesų fondo lėšų buvo nukreipta į kompanijas, kurių veikla buvo priešinga fondo tikslams. Tarp jų – tokie verslo milžinai kaip „Conoco Phillips“ ir „Dow Chemicals“. Naftos perdirbimo įmonės ir popieriaus fabrikai.

Skandalais apraizgyti yra ir turtuolių brolių Kochų labdaros projektai. Grupė tyrinėtojų iš Amerikos universiteto Vašingtone nustatė, kad nuo 2007 iki 2011 m. 53,9 mln. JAV dolerių brolių Davido ir Charleso Kochų fondų paramos buvo investuota į lobistinę veiklą – naftos verslą plėtojančių Kochų pinigais lobistai prastumdavo jiems palankius įstatymų projektus, pavyzdžiui, pasistengė, kad būtų priimtas energijos apmokestinimo prevencijos įstatymas, leidęs apeiti Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriuo vadovaujantis Federalinė aplinkos apsaugos valdyba vykdė šiltnamio efektą sukeliančių dujų lygio kontrolę.

Kochų fondas apmokėdavo klimato kaitos ekspertų pasisakymus JAV Kongrese. Be to, jau kelis dešimtmečius Kochų „labdara“ padeda universitetuose formuoti brolių verslui palankią mokslo įstaigų ideologiją. Mainais už paaukotus pinigus Floridos universiteto Ekonomikos fakultetui buvo nurodyta įkurti stipendijų fondą, remiantį laisvosios rinkos ideologijos sklaidą.

Tačiau skandalai nuo Kochų – kaip vanduo nuo žąsų. Jie yra ne kartą sakę, kad buvimas tarp 2 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų atveria neišmatuojamų galimybių. „Toks pasaulis vertas jūsų pastangų“, – studentus yra drąsinęs Davidas Kochas.

Trims jo vaikams – dviem sūnums ir dukrai – dėl tokios pasakiškos ateities nereikia išgyventi: jie yra būsimi tėvo imperijos paveldėtojai, o verslo ir milijardų pasaulyje sukasi nuo paauglystės.

Milijardieriaus portretas

Galima išvesti tokią milijardieriaus formulę: reikia būti Kinijoje gimusiu vyru, pabaigti inžinerijos mokslus, o prakutus įsitaisyti Londone. Tiesa, „Forbes“ milijardierių tėvyne vis dar vadina JAV, nes 85 turtingiausių žmonių sąraše vis dar yra 31 amerikietis. Be to, JAV šuo metu yra ir daugiausia milijonierių – jų priskaičiuojama 7,1 milijono, nors pernai šis skaičius jau buvo milijonu mažesnis.

Laikai vis dėlto keičiasi. Iš 290 milijardierių, kuriais per praėjusius metus pasipildė turtingiausių planetos žmonių sąrašas, net 71 yra Kinijos pilietis. Kinijos milijonierių klasė ūgtelėjo iki 2,4 mln.

Kinijoje populiariausi yra inžinerijos mokslai. Daugiau nei penktadalis (22 proc.) turtingiausių pasaulio žmonių universitete studijavo būtent inžineriją – tai beveik dvigubai daugiau nei antras pagal populiarumą pasirinkimas – verslo studijos, padėjusios turtus sukaupti 12 proc. turtuolių. Inžineriją baigę milijardieriai yra turtingiausi tarp turtuolių. Vidutinis jų turtas siekia 25,8 mlrd. dolerių. Tačiau humanitarų tarp milijardierių yra daugiau nei ekonomistų, o matematikų – vos 4 procentai.

Beveik trečdalis turtingiausių pasaulio žmonių neturi aukštojo mokslo diplomo. Mokslų nebaigusių milijardierių turtas yra kiek mažesnis nei inžinierių ir siekia vidutiniškai 24 mlrd. dolerių.

Dar viena naujiena milijardierių pasaulyje – jaunėja jų amžius. Nors turtingiausiųjų dešimtuke bemaž visi yra garbingo amžiaus žilagalviai, jaunų milijardierių skaičius auga lyg ant mielių, o tarp 85 turtingiausių planetos gyventojų daugiau kaip pusė (46) yra jaunesni nei 40 metų. Turtingiausias iš jų – „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Jauniausias – „Snapchat“ įkūrėjas 24 metų Evanas Spiegelis.

Tiek vienas, tiek kitas yra užsiminę, jog norėtų pagyventi Londone. Šis megapolis kolekcionuoja milijonierius. Joks kitas planetos miestas neturi tokios gausios jų kolekcijos – 395,6 tūkstančio. Be to, Londonas yra trečias pasaulyje (po Honkongo ir Niujorko) pagal 10 ir daugiau milijonų dolerių turinčių žmonių, vadinamųjų multimilijonierių, skaičių. Jei atsižvelgtume ne į bendrą turtuolių skaičių, o į jų proporciją, Londonas liktų šeštas, o jį aplenktų Ženeva, kur milijonierius yra kas tryliktas miesto gyventojas.

Politikai – neturtingi

Nors milijardieriai spiečiasi ne tik Londone ar Ženevoje, bet ir politikoje, politikai milijardieriais netampa. Priešingai, milijardieriai tampa politikais. Tiesa, ir politikai gali susikrauti nemenką turtą, tačiau ne milijardinį.

Kaip liudija dešimties turtingiausių planetos žmonių patirtis, patikimiausias būdas užsidirbti labai daug pinigų – telekomunikacijų ir technologijų verslai. Tai pasiteisina septyniais atvejais iš dešimties. Galima mėginti laimę investuojant į nekilnojamąjį turtą, tekstilę ar vertybinius popierius, bet milijardinė sėkmė čia bus veikiau išimtis, o ne taisyklė. Milijardai iš vertybinių popierių yra tokie pat degūs kaip ir pinigai iš bankinės veiklos. Taip pralobę turtuoliai dažniau nei kiti praranda savo pinigus.

Žinoma, bandyti niekas nedraudžia. Net Baltijos šalyse yra laimės kūdikių, sugebėjusių užsidirbti iš prekybos akcijomis ir sėkmingos bankininkystės. Keturi iš penkių turtingiausių Latvijos žmonių – Olegas Filis, Ernestas Bernis, Leonidas Esterkinas ir Arkadijus Sucharenka – praturtėjo investavę į AVLB ir „Rietumu“ bankus.

Tačiau kaip yra pasakęs Nobelio ekonomikos premijos laureatas George’as Friedmanas, kuo didesnis turtas, tuo daugiau galvos skausmo. Ar dėl to A.Ortega košmarus sapnuoja dažniau nei už minimumą dirbanti „Visatex“ siuvėja iš Visagino, joks statistikos biuras tiksliai neatsakys. Tačiau laimės jausmą tyrinėjantys mokslininkai jau seniai įrodė, kad du žmonės, kurių vienas loterijoje laimėjo milijoną, o kitas tą pačią dieną sužinojo sergąs nepagydoma liga, po metų jaučiasi vienodai laimingi: pirmojo džiaugsmas, o antrojo liūdesys išblėsta, ir gyvenimas ima tekėti įprasta vaga.

Skaičiai ir faktai

1826 – tiek pasaulyje yra milijardierių

290 – tiek žmonių tapo milijardieriais per pastaruosius metus

7,05 trln. dolerių – tokia yra bendra milijardierių valdomo turto vertė

3,86 mlrd. dolerių – tokią sumą pinigų turi vidutinis milijardierius

16,3 mln. – tiek pasaulyje yra milijonierių

19 proc. – tiek milijonierių padaugėjo per metus

7,1 mln. – tiek milijonierių gyvena JAV. Dar 2,4 mln. milijonierių yra Kinijoje

1,2 mln. – tiek milijonierių vos per metus neteko Japonija

175 – tiek milijonierių 1000 gyventojų tenka Katare, kur yra didžiausia jų koncentracija

24 – toks yra jauniausio pasaulio milijardieriaus E.Spiegelio amžius

22 proc. – tiek milijardierių turi inžinerinį išsilavinimą

Daugiakultūriam Visaginui vadovaujanti žemaitė Visagino savivaldybės merė Dalia Štraupaitė kunkuliuoja idėjomis, savo energija užkrėsdama ir kitus. Rinkimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad gyventojams priimtini savivaldybės vadovų darbai, vykdomi projektai ir ateities vizijos. Visaginas atsigauna, gražėja, nestokoja ateities planų.

Apie Visagino perspektyvas kalbamės su Visagino savivaldybės mere Dalia Štraupaite.

– Kuo Visagino savivaldybė skiriasi nuo kitų savivaldybių?

D.Š.: Visagino pavadinimas daugumai asocijuojasi su atomine elektrine, tačiau pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad šis miestas įsikūręs nepaprastai gražiame gamtos kampelyje, apsuptas ežerų – Drūkšių, Visagino, Balto, taip pat miškų. Statant miestą buvo stengiamasi išsaugoti kuo daugiau natūralios gamtos, todėl šalia namų Visagine ošia medžiai. Tokios gražios gamtos, manau, nėra nė vienoje kitoje savivaldybėje.

Kitas šio miesto išskirtinumas, žinoma, – atominė elektrinė. Visaginas – atominės energetikos specialistų miestas, todėl jame gyvena išsilavinę žmonės.

Trečias šio miesto ypatumas – jame gyvena 43 tautybių gyventojai. Visų tautybių atstovai puikiausiai sutaria, dalijasi tradicijų lobynais, įvairiausių valgių receptais, yra subūrę savo meno kolektyvus. Įvairių kultūrų atstovai Visagine nutapo gražią įvairiaspalvę mozaiką.

Lietuvių Visagine – vos 16 proc., tai tautinė mažuma. Puoselėjame svajonę, kad Visaginas galėtų tapti tautinių kultūrų centru. Įkurtume tautinių kultūrų parką su joms būdingos architektūros pastatais. Tarkim, Klaipėdoje yra visų savivaldybių suoliukai, tai kodėl Visagine negalėtų būti čia gyvenančių tautinių mažumų kultūrų parko?

– Dėl gamtinės aplinkos Visaginas galėtų tapti Šiaurės Lietuvos kurortu. Ar tokio statuso siekiate?

D.Š.: Visaginas galėtų tapti kurortu. Tačiau mūsų ateities planams daugiau įtakos turi naujos Visagino atominės elektrinės statyba. Miesto gyventojai pritaria atominės elektrinės statybai, nes daugelis jų – inžinieriai, atomininkai, jų visas gyvenimas susijęs su atomine energetika. Visi jie žino, kad atominė energetika – efektyviausia, saugiausia, neteršianti aplinkos energetinės nepriklausomybės išlaikymo galimybė, nes yra savo srities profesionalai, apie atominę energetiką turintys daug žinių ir nesivadovaujantys gandais. Referendume 86 proc. visaginiečių pasisakė už Visagino atominės elektrinės statybą.

Įsikrauk energijos Visagine

– Kas planuojama, jei atominė elektrinė nebūtų statoma?

D.Š.: Parengėme Visagino savivaldybės įvaizdžio formavimo ir investicijų pritraukimo galimybių studiją. Esame numatę, kad Visaginas liks energetikos kompetencijų centras. Todėl planuojame plėtoti daug apimantį projektą su šūkiu „Įsikrauk energijos Visagine“. Mūsų miestas galėtų tapti Lietuvos sporto, kultūros sostine.

Visagine turbūt labai dėkinga aura talentams ugdyti, nes mūsų krašte išaugo Ona Kolobovaitė, Alina Orlova, Ilja Aksionovas ir kiti Lietuvos gintarėliai.

Sporto srityje irgi yra daug pasiekusių žmonių. Galime didžiuotis Lietuvos kanojininkais: olimpiniu vicečempionu, daugkartiniu pasaulio bei Europos čempionatų laimėtoju ir prizininku Jevgenijumi Šuklinu, taip pat Vadimu Korobovu, vasaros jaunimo olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtoju, jaunių čempionatų Lietuvoje ir pasaulyje prizininku.

Kad galėtume išugdyti daugiau tokio lygio sportininkų, bandome sukurti jiems treniruotis palankią aplinką. Tvarkome visą Visagino ežero pakrantę. Čia turėtų įsikurti moderni irklavimo bazė, į kurią galėtume pakviesti tarptautinio lygio irkluotojų. Miesto sporto zonoje baigiame įrengti mažąjį su specialia dirbtine danga ir didįjį stadionus. Neturėjome tiek lėšų, kad galėtume įrengti stadioną aukščiausios kategorijos futbolo rungtynėms, tačiau garsių sportininkų treniruotėms jis puikia tiks.

Visaginas – mūsų energetikos kompetencijų centras, kuris patrauklus ne tik tuo, kad čia, tikimės, bus pastatyta Visagino atominė elektrinė, bet ir aukštą kvalifikaciją turinčiais, technologijų mokslus baigusiais žmonėmis, esama infrastruktūra ir galimybe kurtis bei plėstis didelės pridėtinės vertės technologijų verslui.

Nebeveikiančios Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje esančiuose pastatuose, juos išvalius, mes siūlome įrengti pasaulinį energetikos muziejų, kuriame būtų eksponuojami, pavyzdžiui, RBMK tipo reaktoriai, kitokio tipo nebeveikiančių ir veikiančių reaktorių muliažai. Didžiulės buvusios elektrinės patalpos tiktų ir pramogų zonai.

Išmaniojo miesto vizija

– Be verslo plėtros miestas neišgyvens. Kaip bandote pritraukti investuotojų?

D.Š.: Jau gerokai anksčiau kilo mintis Visagine statyti elektromobilių gamyklą. Pati tariuosi su jaunais žmonėmis, dirbančiais užsienyje, kaip į savivaldybę pritraukti investicijų. Elektromobilių gamyklos idėja jau galėtų tapti realybe, tačiau turime atlikti keletą namų darbų. Pirmiausia – pramonės zonai skirti apie 20 ha teritoriją. Dėl tolesnio vizijos įgyvendinimo netgi ketiname kreiptis į japonų koncerną „Hitachi“, kuris, kai buvo kalbama apie VAE statybą, pabrėžė, kad stengsis, jog Visaginas taptų išmaniuoju miestu.

Norėčiau kreiptis ir į Vyriausybę dėl sienos su Baltarusija atidarymo ir pasienio kontrolės posto įrengimo. Visaginas dabar yra savotiškai izoliuotas, neturintis transporto arterijos, jungiančios su kitais kaimyniniais miestais. O tai siekiant pritraukti investuotojų yra didelis trūkumas.

Investicijos turėtų būti ne tik mūsų miesto, bet ir Vyriausybės rūpestis, nes mūsų statusas specifinis. Kol kas Visagine pastatytas tik vienas SBA įmonių grupės baldų fabrikas. Turėtų būti parengtas ne tik Ignalinos atominės elektrinės regiono, į kurį įeina trys savivaldybės – Ignalinos, Zarasų rajonų ir Visagino, bet ir Visagino plėtros 2015–2020 m. planas. Manau, kad ir šiuo klausimu su Vyriausybės vadovu galėtume rasti bendrą kalbą.

Jaunas miestas

– Visaginas – gana jaunų žmonių miestas, tačiau jaunų specialistų vis vien trūksta. Kaip stengiatės jų prisikviesti?

D.Š.: Anksčiau veikė Ignalinos atominės elektrinės fondas, kurio lėšomis būdavo dengiamos kai kurių specialybių studentų mokymosi išlaidos. Kai jo nebeliko, tam tikrą dalį miesto infrastruktūrai skirtų lėšų skyrėme studentų stipendijoms. Dabar ir tokio finansavimo nebeliko, tačiau individualiai skatiname atvykti dirbti į miestą tam tikrų sričių specialistus. Pavyzdžiui, mūsų ligoninė norėtų turėti gydytojų rezidentų, todėl svarstysime galimybę, kaip padengti jų studijų išlaidas. Pasirūpintume ir gyvenamuoju būstu tokiems specialistams.

Po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo daugelis prognozavo, kad gyventojai išsibėgios, tačiau taip neatsitiko. Šiuo metu mieste yra daugiau nei 25 tūkst. gyventojų, iš kurių daugiau nei 3 tūkst. – Lietuvos pilietybės neturintys asmenys. Į mūsų miestą jie kviečiasi gyventi tėvus, artimuosius.

Šiemet turime visa klase daugiau pirmokų nei pernai – iš viso apie 200 vaikų. Tai reiškia, kad miestas auga.

Trečiadienis – projektų įvertinimo diena

– Reikia pripažinti, kad miestas keičiasi septynmyliais žingsniais. Kokius projektus šiuo metu vykdote?

D.Š.: Trečiadieniais rengiu pasitarimus dėl projektų įgyvendinimo. Analizuojame kiekvieną smulkmeną, detales, planus. Netgi statybininkus išmokėme kitokios darbo kultūros – kad baigę dienos darbus išsivežtų statybines šiukšles. Galbūt todėl mūsų miestas visuomet švarus, jaukus, jį puošia gėlės ir alpinariumai.

Utena ir Visaginas yra regiono plėtros centrai Utenos regione. Disponuojame biudžeto ir ES lėšomis kaip regiono plėtros centras. Vos tik perėmus miesto vadovo vairą, Sedulinos alėjos, „Draugystės“ kino teatro ir sporto zonos projektai atrodė beviltiškai įstrigę. Kokia situacija dabar? Sedulinos alėją sutvarkėme išsireikalavę 400 tūkst. Lt draudimo ir teisme įrodę savo tiesą. „Draugystės“ kino teatro projektas įgyvendinamas.

Sporto zonoje sutvarkytas paplūdimys, privežta pajūrio smėlio, sutvarkyti šaligatviai. Daromos vaikų žaidimų aikštelės, suoliukai, persirengimo kabinos. Įrengiamas užsienio standartus atitiksiantis kempingas, kad jame galėtų apsistoti ir užsieniečiai. Sutvarkėme pliažą, darome patogius nusileidimus į vandenį. Tvarkomi mažasis ir didysis stadionai, įrengiami teniso kortai su akriline danga. Miestą juosia didysis ir mažasis dviračių takai, kuriais noriai naudojasi šeimos, pavieniai dviratininkai. Net Ignalinos atominės elektrinės direktoriui patiko ši idėja ir jis užsiminė apie dviračių tako iki elektrinės projektą.

Vaikams mieste įrengtas pažintinis takas, daugiafunkcė žaidimų aikštelė, pastatytos laipynės, ir visu tuo jie gali naudotis nemokamai.

Tvarkomas Drūkšių ežero paplūdimys, prašome, kad Ignalinos atominė elektrinė perduotų sveikatingumo kompleksą, esantį ant Baltojo ežero kranto. Iš viso įgyvendinta projektų, vertinamų 80 mln. Lt. Nors ir labai daug esame padarę per šią kadenciją, turime dar daugiau planų.

Vis dėlto norėčiau pasiguosti, kad vykdydamos šimtatūkstantinius projektus savivaldybės visuomet priverstos koreguoti sąmatas, nes atsiranda nenumatytų išlaidų. Reikia suktis siekiant gauti papildomų lėšų. Kita vertus, savivaldybės tiesiog žlugdomos, nes biudžetai maži, o savo lėšomis reikia finansuoti ne mažiau kaip 7,5 proc. projekto vertės. Iki šiol skolų neturėjusi Visagino savivaldybė buvo priversta skolintis, norėdama įgyvendinti sporto zonos ir viešųjų erdvių sutvarkymo projektus.

Taip pat norėčiau pasakyti, kad esu nusivylusi Lietuvos projektavimo įmonių ir ten dirbančių projektuotojų kompetencija ir atsakomybės stoka. Dar kita problema, kad skelbiant konkursus per Centrinę perkančiąją organizaciją juos laimi mažiausią kainą siūlančios, bet prastai darbus atliekančios įmonės.

– Atleiskite už galbūt nekorektišką klausimą, bet jūs esate lietuvė, o vadovaujate iš esmės rusakalbių miestui. Ar nėra sudėtinga?

D.Š.: Didžiuojuosi ir džiaugiuosi Visagino miestu. Dėkoju likimui, kad man teko pažinti tiek įvairių tautybių žmonių, kuriuos tikrai myliu. Ačiū Dievui ir likimui, kad galiu gyventi Visagine. Būdama žemaitė, atsidavusi dirbdama kartu su žemaitiška savivaldybės administracijos komanda, žinau, kad Visaginas bus vienas gražiausių, unikaliausių Lietuvos miestų.

Vėl skambančios Visagino atominės elektrinės statybai palankios kalbos gali reikšti ir tikrą valdančiųjų norą atgaivinti Lietuvai bei visam Baltijos regionui strategiškai svarbų projektą, ir įprastą šiai Vyriausybei norą dar labiau vilkinti galutinį sprendimą dėl atominės energetikos ateities.

Prieš tris savaites iš Energetikos ministerijos pasklidusi žinia, kad netrukus Vyriausybei bus pristatyta apibendrinta Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos įmonių bei Japonijos koncerno „Hitachi“ pozicija dėl pagerinto Visagino atominės elektrinės projekto iš pradžių didelio susidomėjimo nesukėlė. Viena, niekam ne paslaptis, kad energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius nuo pat pradžių buvo VAE projekto plėtojimo entuziastas. Antra, lygiai niekam ne paslaptis, kad ministro entuziazmas jau greitai metai, kai dūžta į socialdemokratų ir jų premjero Algirdo Butkevičiaus nenorą tęsti, kaip jiems regisi, „konservatorių projekto“. Ypač kad socialdemokatų vadovybėje sėdi atviri Rusijos energetikų interesų lobistai.
Tad buvo galima tikėtis, kad, pristačius naują, kaip vasarą žadėjo už energetikos projektus atsakingas „Hitachi“ viceprezidentas Koji Tanaka, pagerintą VAE statybos finansavimo projektą, iš Vyriausybės tradiciškai pasigirs pasvarstymai, esą dar daug klausimų tebėra neatsakytų, tad reikia sukurti dar kokią darbo grupę ir, svarbiausia, dar atidėti atsakymą. Nors vasarą Vilniuje viešėjusiam tam pačiam K.Tanakai buvo pažadėta, kad atsakymas bus rugsėjo mėnesį. Vietoj to rugsėjį „Hitachi“ iš A.Butkevičiaus išgirdo, kad spalio mėnesį prasidės nebe politikų, o specialistų lygio diskusijos dėl projekto. Suprask – tuo metu politinis sprendimas dėl VAE projekto likimo Vyriausybėje bus priimtas, o kadangi po jo vyks specialistų diskusijos, tai politinis sprendimas turėtų būti teigiamas.
Tačiau spalis atėjo, o Vyriausybėje tebekalbėta apie tai, kad reikėtų surengti trijų Baltijos šalių premjerų pasitarimą ir dar pasitarti. Tai A.Butkevičiui įprastas elgesio modelis, tikintis, kad kiti partneriai (o latviai ir estai jau atvirai kalbėjo, kad VAE projektas žlugęs, nes Lietuvoje tam nėra politinės valios, Lenkijos vyriausybė savo atsakyme Lenkijos Seimui irgi teigė, jog po Lietuvos premjero vizito Varšuvoje tapę aišku, kad Vilniuje nėra jokio apsisprendimo ir aiškumo), neapsikentę metus laiko trunkančio akių muilinimo, išeis iš VAE projekto patys, tad jam teliks, kaip dėl „Chevron“, skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad čia ne jis ir Vyriausybė kalti, čia kiti taip netikėtai nusprendę.
Staiga spalio 11-ąją kažkas pasikeitė. Tądien Vilniuje vykusiame simpoziume “ES Rytų partnerystė ir Rytų Azijos saugumo situacija” Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka netikėtai viešai atsiprašė Japonijos užsienio reikalų ministerijos Europos reikalų biuro generalinio direktoriaus pavaduotojo Norio Maruyamos už tai, kad Lietuvos Vyriausybė taip ilgai delsia duoti atsakymą „Hitachi“ dėl VAE projekto ateities. Pasak B.Juodkos, dėl to kalta Vyriausybių kaita, referendumas, bendro aiškumo trūkumas, „bet greitai Vyriausybės sudės taškus šiuo klausimu“.
Nežinia, ar B.Juodka šį, neabejotinai puikų, diplomatinį žingsnį padarė asmeniškai, ekspromtu, ar iš anksto suderinęs su Vyriausybe, bet žinant, ką japonų bendravimo kultūroje reiškia viešas atsiprašymas ir kaltės prisiėmimas, kartu pasižadant ištaisyti padarytą klaidą, galima sakyti, kad jeigu ir dabar Vyriausybė numuilins atsakymą „Hitachi“, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui teks pasidaryti charakirį, priešingu atveju Japonijos akyse Lietuva įgis amžiną negarbingos melagės reputaciją.
Vis dėlto po šio atsiprašymo prasidėję įvykiai leidžia daryti kol kas atsargią prielaidą, kad B.Juodkai charakirio darytis neteks. Pirmadienį premjeras A.Butkevičius, aiškiai paveiktas masinės kritikos dėl pradangintų šimtamilijoninių „Chevron“ investicijų į skalūnų dujų paiešką, ėmė skelbti, esą ekspertų išvados, kad vilkinant sprendimą dėl VAE „Hitachi“ pati išeis iš atominio projekto, tėra pasakos.
Kitą dieną po šio premjero pareiškimo energetikos ministras J.Neverovičius pristatė pagerintą VAE projektą (kuris, pasak viceministro Aleksandro Spruogio, jau yra konkurencingas) Seime ir buvo gana palankiai išklausytas. Iš karto po to ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, ir Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Kęstutis Daukšys prabilo, kad reikėtų surengti dar vieną referendumą dėl Visagino atominės statybos, kuris galėtų paneigti pernykščio referendumo patarimą nestatyti atominės.
Pabrėžtina, kad K.Daukšys (šiaip jau irgi nuo pradžių palankiai žiūrėjęs į VAE projektą) formulavo, jog be referendumo negalima pradėti statybų, taip tarsi sakydamas, kad sprendimas – statyti atominę elektrinę – jau priimtas ir dabar valdantieji tik ieško būdo, kaip paversti „blogą konservatorių atominį projektą“ į „gerą socialdemokratų atominį projektą“ ir grįžti prie jo „išsaugant veidą“.
Beje, sprendimo uždelsimas, motyvuojant „veido išsaugojimu“, japonams turėtų būti labai suprantamas. Tarp žaliųjų ir atsinaujinančių išteklių energetikos lobistų kilusi isterija, esą valdantieji atsimeta nuo pernykščių pažadų nestatyti atominės ir atsižvelgti į referendumo rezultatus, tarsi irgi liudija, kad posūkis atominio projekto atgimimo link yra rimtas.
Kita vertus, tas VAE projekto saistymas tiek su Lenkijos įtraukimu, tiek su nauju referendumu, gali būti tik dar vienas valdančiųjų bandymas apdumti partnerius, ypač menant „Chevron“ investicijų istoriją. Premjeras A.Butkevičius irgi visą laiką amerikiečiams žadėjo, kad jis už investicijas, bet nė piršto nepajudino, kad įtikintų ar priverstų saviškius netrukdyti „Chevronui“. Kas garantuos, kad jis, nutarus rengti antrą referendumą dėl VAE, agituos už atominę energetiką?

Žinant, ką japonų bendravimo kultūroje reiškia viešas atsiprašymas, kartu pasižadant ištaisyti klaidą, galima sakyti, kad jeigu ir dabar Vyriausybė numuilins atsakymą „Hitachi“, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui B.Juodkai teks pasidaryti charakirį.

Praėjusi savaitė parodė, kad premjeras Algirdas Butkevičius nėra savarankiškas nuspręsti dėl Visagino AE statybų, o jį valdantys užkulisiniai veikėjai atominį projektą žlugdo tokiu pačiu būdu, koks buvo sėkmingai panaudotas per „Lietuvos dujų“ privatizavimo aferą.

Premjero blaškymasis dėl Visagino atominės elektrinės kelia rimtą klausimą: kas yra tie užkulisiniai veikėjai, galintys priversti jį per kelias valandas ne tik kardinaliai pakeisti poziciją, bet ir išeiti viešai apsijuokti prieš žiniasklaidą bei visuomenę?
Žiūrėkime: pirmadienį paryčiais, dar iki oficialios darbo dienos pradžios, A.Butkevičius savo “Twitter” paskyroje apie Visagino AE projektą užrašo: „Gerbsime piliečių poziciją, išsakytą referendumu. Konservatorių pasiūlytas projektas yra neracionalus ir jam nebus pritarta.“
Po pusdienio, su Vyriausybės Strateginio komiteto nariais aptaręs įvairius galimus Lietuvos apsirūpinimo elektros energija variantus, premjeras, išėjęs prieš žurnalistus, aiškiai pasisako už atominį projektą: „Yra priimtas sprendimas, kad Lietuva turi būti branduolinės energetikos šalis, ir įvertinę specialistų pateiktas išvadas turime informuoti savo regioninius partnerius, kad jie susitiktų, išanalizuotų pateiktus pasiūlymus ir ieškotų kompromiso, nes šito varianto, VAE, kaina yra per didelė.“
Išgirdusi seniai lauktą žinią visa žiniasklaida praneša: Lietuva tęs Visagino atominės elektrinės projektą, bet jos gaminamos elektros kaina turi būti sumažinta.
Kažkur užkulisiuose kyla skandalas ir jau antradienio rytą A.Butkevičius aiškina žurnalistams: „Tai yra netiesa – mes pasakėme, kad mes, kaip šalis, esame branduolinė energetikos šalis, nes mes turime uždaryti seną Ignalinos atominę elektrinę. Dabartinio VAE projekto negalime įgyvendinti, nes elektros kaina yra per didelė. Dėl to mes turime informuoti savo regioninius partnerius, kad jie susėdę tartųsi, kokį toliau priims sprendimą.“ O visi kaip vienas žurnalistai, diena anksčiau paskelbę, kad Lietuva tęs Visagino AE projektą, matote, ne taip A.Butkevičių supratę.
Taip staigiai ir radikaliai A.Butkevičiaus pozicija dėl Visagino AE keičiasi nebe pirmą kartą. Po pirmojo Seimo rinkimų turo spaudos konferencijoje A.Butkevičius, paklaustas apie Visagino AE, atsako: „Su Japonijos ambasadore buvau susitikęs jau du kartus. Aiškiai pabrėžiau, kad reikalinga “Hitachi” kompanijai atlikti namų darbus. Esame pasiruošę toliau kalbėtis, bendradarbiauti ir susėsti prie stalo.“ Popiet – LSDP spaudos centro pranešimas: „Referendume dėl naujos atominės elektrinės statybos 62,72 proc. piliečių pritarė LSDP pozicijai, kad mūsų šaliai nereikalingas toks brangus, neskaidrus ir ekonomiškai nepagrįstas projektas.“
Tuomet visi pamanė, kad tai tik rinkimų taktikos dalykas, nes dar laukė antrasis rinkimų turas. Tačiau vėliau dar kelis kartus matėme – vos tik A.Butkevičius pareiškia daugiau ar mažiau aiškią paramą Visagino AE statyboms, jį tarsi kažkas už virvutės trukteli ir priverčia bėgti neigti savo žodžių.
Kas turi tokią užkulisinę galią įsakinėti premjerui? Smulkusis koalicijos partneris Rolandas Paksas? Jam išėjus į opoziciją Vyriausybė tikrai nežlugs, nes tam ir buvo pakviesti lenkai (kurių energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius remia VAE statybas), kad “Tvarka ir teisingumas” nešantažuotų Vyriausybės. Darbo partija? Bet jos atstovai visada pasisakė už atominį projektą.
Lieka saviškiai, socialdemokratai, kurių vadovybėje sėdi net du atviri „Rosatomo“ lobistai, aršiai kovojantys prieš Visagino AE ir “Hitachi”: partijos vicepirmininkė bei ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir partijos prezidiumo narys, parlamentaras Mindaugas Bastys. Pastarojo meto skandalai, parodę, kad šiuodu įtakingi socdemai atvirai atstovauja Rusijos energetikų interesams ir priešinasi Lietuvos Vyriausybės pozicijai energetikos srityje, nė truputėlio nesusilpnino jųdviejų pozicijų partijoje ir Vyriausybėje. A.Butkevičius dargi ėmėsi ginti B.Vėsaitę, viešai reikšdamas pasitikėjimą, nors mėnesiu anksčiau pats atėmė iš jos visas galimybes daryti įtaką energetikai.
Kur čia šuo pakastas? Gal šiuodu socdemų veikėjai dėl savo draugystės su Rusijos energetikais padėjo A.Butkevičiaus vadovaujamai LSDP apsirūpinti pinigais Seimo rinkimams? O gal „Rosatomo frakcija“ LSDP vadovybėje pakankamai įtakinga, kad galėtų išversti A.Butkevičių iš partijos pirmininko posto? Atminkime, kad kitą savaitę vyks LSDP pirmininko rinkimai, o A.Butkevičius į šį postą prieš ketverius metus buvo išrinktas gana atsitiktinai, pagrindinėms partijos vidaus grupuotėms nesugebėjus prastumti kurio iš saviškių. Jeigu A.Butkevičius prarastų LSDP pirmininko vietą, jo išvertimas iš Vyriausybės vadovo posto būtų tik laiko klausimas.
Kartu praėjusią savaitę paaiškėjo, kaip bus kvailinama visuomenė įtikinėjant ją, kad Visagino AE per brangi, tad geriau elektros energiją importuoti ar gaminti iš dujų. Seimui pristatytose Lietuvos energetikos instituto (LEI) išvadose rašoma: “Esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms daugiau privalumų turi lankstus nebranduolinis scenarijus (nesant aukštesnei nei prognozuota elektros energijos importo kainai, techniniams ar geopolitiniams tiekimo sutrikimams ir kitoms neigiamai importo kainą veikiančioms sąlygoms). Esant nepalankioms elektros energijos importo sąlygoms daugiau privalumų turi Visagino AE statybos scenarijus.”
VAE priešininkai iš karto įsikibo į pirmąjį LEI variantą: esą Lietuva turėsianti labai palankias galimybes importuoti elektrą per jungtis su Švedija, Rusija, Lenkija, o sava, kartu su “Hitachi”, latviais, estais, gal ir lenkais pasistatyta Visagino AE būtų labai brangi. Pamenate, prieš dešimtmetį, už 200 mln. Lt pardavinėjant 2,2 mlrd. Lt vertės „Lietuvos dujas“, mums jau sekė tokią pasakėlę Algirdas Brazauskas: „Uždarius IAE, dujų poreikis Lietuvoje išaugs iki 6 mlrd. m3. Norėčiau pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime pasekti Estijos ir Latvijos pavyzdžiu, kur dujų ūkis yra privatizuotas “Gazpromo”. Po akcijų paketo pardavimo „Gazpromo“ tiekiamų gamtinių dujų kaina Lietuvai iki 2015 m. išliks stabiliose ir prognozuojamose ribose.“
Rezultatas žinomas – per vienus metus susigrąžinęs už „Lietuvos dujų“ akcijas sumokėtus pinigus, po penkerių metų, 2008-ųjų pradžioje, dar socialdemokratams valdant, „Gazpromas“ iškėlė dujų kainas iki 500 JAV dolerių už tūkstantį kubų ir nuleis jas nebent Lietuvai pasistačius terminalą, kurį A.Brazauskas vadino „nepaprastai brangiu“. Galima neabejoti, kad Lietuvai atsisakius statyti Visagino AE pirmus kelerius metus Rusija irgi tieks nebrangią energiją. O paskui bus kaip su dujomis, nes savos atominės elektrinės nebus, o kitos – kūrenamos tomis pačiomis rusiškomis dujomis.

Audrius Bačiulis

ĮKARTA
Galima neabejoti, kad Lietuvai atsisakius statyti Visagino AE pirmus kelerius metus Rusija irgi tieks nebrangią energiją. O paskui bus kaip su dujomis.

Visagino atominės elektrinės (VAE) reaktoriui ir kitai įrangai nugabenti prireiks rekonstruoti apie trisdešimt kelio pralaidų ir tiltų, daugiau nei penkiasdešimt posūkių, aštuoniasdešimt sankryžų bei vieną pervažą.

Taip pat numatyta pastatyti vieną naują tiltą, ant esamų žvyrkelio atkarpų penkiose vietose pakloti naują kelio dangą ir atlikti maždaug aštuonių šimtų elektros oro linijų kabeliavimo darbus.
Specialistai apskaičiavo, kad prioritetinio sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių (jų svoris gali viršyti 1000 t) gabenimo maršrutas nuo Klaipėdos jūrų uosto iki statybos aikštelės iš viso sudarys apie 550 km automobilių kelių. Pagrindiniai parengiamieji darbai turi būti atlikti iki 2015 m. pabaigos – tuomet Visagino link jau turėtų pajudėti pirmieji kroviniai.
Visi šie darbai atsieis apie 250–300 mln. Lt. „Išoriškai kelio danga ir konstrukcija neturėtų skirtis nuo esamų kelių. Pagrindinis vizualinis skirtumas turėtų išryškėti posūkiuose. Kaip rodo praktika, transportuojant sunkiasvorius ir didžiagabaričius krovinius transporto priemonės būna ilgesnės negu standartinės, tad posūkio spinduliai būna didesni, jie išplatinami“, – komentuoja VAE generalinis direktorius Rimantas Vaitkus.
Kaip interviu „Veidui“ sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė, jei Lietuva, priėmusi visus reikalingus įstatymus, ateityje vis dėlto nuspręstų atominės elektrinės nestatyti, bene didžiausius nuostolius kaip tik ir sudarytų į sunkiasvorių krovinių kelią investuotos lėšos. „Tiesiog būtų nutiestas aukštų specifikacijų kelias, bet jis netarnautų tam, kam turėtų, tačiau apskritai tai nebūtų kažkokia milžiniška investicija, kurios valstybė negalėtų pakelti“, – teigė I.Šimonytė.
Susisiekimo viceministras Rimvydas Vaštakas pabrėžia, kad kelio į VAE darbai bus pradėti tik po to, kai Seimas priims atitinkamus įstatymus dėl elektrinės statybos bei šis klausimas bus galutinai išdiskutuotas. „Tai bus iššūkis, tam reikia rimtai ruoštis, bet, manau, mes susidorosime, nes Lietuvoje turime sukaupę jau nemažą patirtį gabendami sunkius krovinius“, – apibendrino R.Vaštakas.

„Dabar labai mažai visaginiečių parduoda butus. Kai kurie jų turi po kelis, ypač dirbę atominėje elektrinėje, bet neparduoda – laukia, kol pabrangs. Vietiniai gyventojai tikisi, kad kainos šoktels, kai bus pasirašyta koncesijos sutartis dėl elektrinės statymo“, – „Veidui“ teigė Visagino merė Dalia Štraupaitė.
Utenoje įsikūrusios Aukštaitijos nekilnojamojo turto biržos analitikas Gytis Mikalkėnas taip pat patvirtino, kad kai kurie visaginiečiai turi įsigiję rezervinius butus, tačiau neskuba jų parduoti, nes kainos per krizę nukritusios. Pašnekovas įsitikinęs, kad jei situacija dėl naujos atominės elektrinės statybų taptų aiškesnė, rinka kaipmat pagyvėtų.
Manoma, kad pradėjus statyti atominę elektrinę, pakiltų viso nekilnojamojo turto kainos, nes Visaginu domisi ir daug įmonių. Pasak D.Štraupaitės, jau dabar patalpų ieško ir plėstis nori vietiniai restoranai „Trečias blokas“, „Gabriela“. Šis restoranas norėtų statyti ir viešbutį. Apie naujų butų statybas galvoja ir šalies statybų bendrovės.

Lietuvos verslas, statant atominę Visagino elektrinę pretenduosiantis į 4–5 mlrd. Lt užsakymus, jau pradėjo daryti namų darbus.

Ekonomikos bangavimo nuvargintos Lietuvos įmonės suvokė, kad būsimos Visagino atominės elektrinės statyba – šansas, kurio negalima praleisti, o norint konkurencinėje kovoje su kitų šalių bendrovėmis nelikti it musę kandus, ruoštis reikia pradėti jau dabar.
Atsiriekti didžiausią kąsnį iš 4–5 mlrd. Lt vertės užsakymų pyrago pretenduoja statybos, inžinerinių paslaugų įmonės ir žaliavų gamintojai.

Darbuotojų ieškos ir užsienyje

Inžinerinių paslaugų įmonių grupės „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius tvirtina, kad bendrovės kruopščiai analizuoja prieinamą būsimo projekto informaciją: dalyvauja specialiai rengiamose konferencijose ir seminaruose, ne kartą susitiko su japonų kompanijomis, taip pat konsultuojasi su kitomis tarptautinės „Sweco“ grupės įmonėmis, turinčiomis daugiau patirties įgyvendinant atominės energetikos projektus. O stengtis tikrai yra dėl ko: išankstiniais duomenimis, inžinerinių paslaugų užsakymai galėtų sudaryti apie 800 mln. Lt.
Į elektros energetikos inžinerines paslaugas nusitaikiusios inžinerinių sprendimų įmonės „Aedilis“ direktorius Raimundas Slavinskas viliasi iš atominės elektrinės projekto uždirbti iki 4 mln. Lt, tad taip pat pradėjo rengtis būsimam konkursui. „Ūkio ministerija išplatino medžiagą, kokie sertifikatai reikalingi norint dirbti su „Hitachi“, todėl diegiame papildomus darbų saugos, kokybės, aplinkosaugos reikalavimus, kurie leistų įmonei pereiti bent pradinę atranką. Antra, vertiname, kokios gali būti mūsų apimtys“, – apie pasirengimo darbus pasakoja R.Slavinskas.
Pasak A.Abromavičiaus, japonai pasižymi savita inžinerine, statybos praktika ir veiklos kultūra, tad vietos bendrovėms teks kruopščiai įsigilinti į specifinius inžinerinės ir statybos veiklos reglamentavimo aspektus, susipažinti su specialia dokumentacijos rengimo tvarka, įsisavinti ir nepriekaištingai valdyti specializuotą programinę projektavimo įrangą, prisitaikyti prie savitų komandinio darbo organizavimo, komunikacijos aspektų.
Prieš porą savaičių grupė Lietuvos įmonių ir asociacijų atstovų vyko apžiūrėti Suomijoje statomos atominės elektrinės „Olkiluoto 3“ ir iš elektrinę statančių bendrovių atstovų taip pat išgirdo naudingų patarimų. „Kolegos iš Suomijos sakė, kad atominės elektrinės statyba nuo bet kokių kitų statybos objektų skiriasi papildomais saugumo reikalavimas, su tuo susijusiais medžiagų, gaminių sertifikavimo reikalavimais. Taip pat bus vertinama dalyvių patirtis projektų valdymo srityje, atsižvelgiama į įvairių sudėtingų objektų statybos, tarptautinio bendradarbiavimo patirtį. Neabejotinai bus svarbios ir darbuotojų anglų kalbos žinios, o šiandien Lietuvos įmonių darbuotojai angliškai kalba vidutiniškai“, – pabrėžia Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka.
Lietuvos įmonių darbuotojai taip pat turės išeiti papildomus mokymus, kad galėtų dirbti atominės energetikos objektuose, tad Energetikos institutui patikėta parengti programas, suderinti su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija ir pateikti mokymo įstaigoms.
Dar vienas svarbus aspektas, apie kurį Lietuvos įmonės jau šiandien pradeda galvoti, – specialistai. „Prognozuojama, kad skirtingose VAE statybos projekto stadijose darbuosis nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių inžinerijos specialistų. Akivaizdu, kad tokių kvalifikuotų pajėgų šiuo metu Lietuvoje nėra, todėl į projektą gali įsitraukti ir kitų kaimyninių valstybių inžinieriai“, – mano „Sweco Lietuva“ prezidentas A.Abromavičius.
Ši įmonių grupė Lietuvoje turi 290 įvairaus profilio inžinerijos specialistų, tačiau neatmeta galimybės pasitelkti ir tarptautines „Sweco“ įmonių grupės pajėgas. Šiais metais „Sweco“ koncernas įsigijo 1100 darbuotojų turinčią Suomijos kompaniją „FMC Group“, kuri aktyviai dalyvavo suomių atominės elektrinės „Olkiluoto 3“ statybos projekte.
O specialiųjų montavimo darbų įmonės „Montuotojas“ vadovai partnerių žvalgosi Baltarusijoje ir Lenkijoje, nes mano, kad, nepaisant šimtatūkstantinės bedarbių minios, kvalifikuotos darbo jėgos šalyje nėra. „Suvirintojų, metalo konstruktorių, montuotojų aukštalipių Lietuvoje nėra. Dedame skelbimus, bet ateina du–penki, todėl galvojame ne apie plėtrą, o apie užsienio partnerius“, – prie bendradarbiavimo su kaimynais linksta „Montuotojo“ generalinis direktorius Alfonsas Jaras.
Beje, nors Visagine statybos darbai dar neprasidėjo, domėtis, kaip bendrauti su japonais – ar susitikus spausti ranką, kokiu būdu įteikti vizitinę kortelę, Lietuvos įmonėms tenka jau dabar. Visagino atominę elektrinę statysianti japonų bendrovė „Hitachi“ bei kitos projekte ketinančios dalyvauti japonų įmonės lanko didžiausias statybų sektoriaus bendroves ir domisi, kokie Lietuvoje pajėgumai, darbų kokybė ir patirtis. Pavyzdžiui, įmonė „Montuotojas“ priėmė jau kelias japonų korporacijų delegacijas.

Planuoja jungtis į klasterius

Pradėjus statyti atominę elektrinę didelės galimybės atsivertų žaliavų tiekėjams, mat VAE statybai gali prireikti iki 15 tūkst. atskirų pirkimų. Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas vardija, kad pretenduoti galėtų cemento gamintojai, inertinių medžiagų, tokių kaip skalda, žvyras, smėlis, tiekėjai, taip pat medžio gaminių, metalo konstrukcijų, plytų gamintojai.
Įmonės „Akmenės cementas“, iš kurio gaminamo cemento buvo pastatyta Ignalinos atominė elektrinė, generalinis direktorius Artūras Zaremba patikino, kad bendrovė tikrai pretenduos dalyvauti projekte ir tikisi tiekti apie 50 tūkst. tonų cemento. „Mūsų našumai leidžia be didelių įtampų atlikti tokį užsakymą, koks bus, nes gaminame apie milijoną tonų per metus“, – pabrėžia A.Zaremba. Kai prasidės statyba, „Akmenės cementas“ bus baigęs statyti naują gamyklą ir pajėgumai sieks 1,5 mln. tonų cemento per metus.
Gauti užsakymų statant atominę elektrinę norėtų visos didžiosios Lietuvos statybų bendrovės: tokia galimybe domisi „YIT Kausta“, „Vėtrūna“, „Mitnija“, „Merko statyba“, „Kortas“, „Alvora“, „Hidrostatyba“, „Plungės lagūna“ ir kitos. Statybininkų asociacijos duomenimis, Visagino atominės elektrinės projekte galima suskaičiuoti apie 80 atskirų statybinių objektų, į kuriuos galėtų pretenduoti per dvi dešimtis šalies įmonių.
Tokio dydžio objekte neabejotinai norės dalyvauti ir tarptautinės bendrovės, tad Lietuvos įmonėms teks atlaikyti didelę konkurenciją. Panevėžio statybos tresto (PST) pardavimo direktorius Robertas Šulskis mano, kad norint gauti rimtesnių užsakymų Lietuvos įmonėms reikėtų būti vieningesnėms ir jungtis. Prieš porą savaičių apie 15 šalies statybos įmonių pasirašė pirminį protokolą dėl konsorciumo steigimo, o pagrindine bendrove išrinkta PST. Statybos įmonių konsorciumas būtų sudarytas pirmą kartą. „Susijungę į konsorciumą galėsime užsakovui pateikti didesnį darbų asortimentą, pasiūlyti daugiau darbininkų, inžinierių, o šalia vykdyti kitus projektus. Vienai įmonei skirti visas jėgas šiam objektui netikslinga ir pavojinga“, – vienybės pranašumų įžvelgia R.Šulskis.
Apie jungimosi galimybes svarsto ir kitų sektorių bendrovės, tačiau pasigenda informacijos apie būsimos elektrinės statybą. Nežinomi atsakymai į paprastus klausimus: kas bus generalinis rangovas, kokio dydžio įmonės bus labiausiai pageidaujamos. O labiausiai įmonėms nerimą kelia prieštaringos diskusijos dėl pačios elektrinės. „Kaip gali mesti visas jėgas parengiamiesiems darbams, jei vienas politikas vakare sako, kad elektrinė bus, o kitas iš opozicijos ryte jau aiškina, kad mums elektrinė nereikalinga?“ – stebisi A.Jaras.
Kovo pradžioje Baltijos šalių premjerai sutarė, kad koncesijos sutartis dėl VAE statybos turi būti pasirašyta iki birželio, o naują atominę elektrinę planuojama pradėti statyti 2013–2014 m. ir baigti per šešerius septynerius metus.
Kol koncesijos sutartis nepasirašyta, konkrečių žingsnių nesiima ir paslaugų sektoriaus bendrovės, kurios Visagine norėtų kurti japonams bei kitiems atominės elektrinės statytojams reikalingą infrastruktūrą. Tačiau Visagino merė Dalia Štraupaitė pabrėžia, kad susidomėjimas didelis: verslininkai skambina ir teiraujasi tiek dėl viešbučių ir restoranų plėtros, tiek dėl galimybės Visagine įsteigti elektromobilių taksi.

Nauda ne tik finansinė

Siekiant, kad Lietuvos bendrovių nenukonkuruotų užsienio įmonės, vien vieningumo nepakaks. A.Šeštakausko nuomone, Lietuvos įmonėms reikia kaupti pinigus, nes svarbi bus visų dalyvių finansinė būklė. O A.Jaras mano, jog į sutartį su „Hitachi“ Lietuvos Vyriausybė turėtų įtraukti punktą, kad pirmumo teisė atlikti tam tikrus darbus tektų vietinės rinkos atstovams. Tokia praktika, pasak „Montuotojo“ vadovo, paplitusi kitose šalyse, besirūpinančiose savo specialistais. Lietuvoje iki šiol strateginiuose objektuose kaip generaliniai rangovai šeimininkaudavo užsieniečiai – kad ir Lietuvos elektrinės devintojo bloko statybvietėje Elektrėnuose plušėjusi ispanų bendrovė „Iberdrola“.
Vis dėlto verslininkai įžvelgia ir tam tikrų savo pranašumų užsieniečių atžvilgiu. „Akmenės cemento“ vadovas A.Zaremba įsitikinęs, jog lietuviai pranašumą turės vien dėl to, kad statyba vyks Lietuvoje, tad vietos įmonių sąnaudos bus mažesnės, lengviau bus mobilizuotis.
Lietuvos bendrovės, kurias japonai pasirinks kaip savo partnerius, laimės ne tik finansiškai. Jos neabejotinai įgis ryškių konkurencinių pranašumų. „Japonija visame pasaulyje gerbiama už savo veiklos efektyvumo ir kokybės valdymą. Ši bendro darbo patirtis galbūt padėtų inžinerinio verslo bendruomenei pakilti į gerokai aukštesnį profesionalumo lygį, net suteiktų galimybę savo žinias ir kompetenciją eksportuoti į kitas valstybes, kaip tai sėkmingai daro, pavyzdžiui, Bulgarijos inžinieriai“, – apibendrina A.Abromavičius.

Koncesijos sutarties su „Hitachi-GE“ pasirašymo išvakarėse – „atominis“ interviu su Lietuvos atomininkų miesto mere Dalia Štraupaite.

Visagino merė sako dar pamenanti, kas kalė pirmuosius Ignalinos atominės elektrinės statybos kuolus, nes su tuo buvo susijusi jos, istorikės, diplominio darbo tema. Bet istorijos ratas apsisuko: Visagine planuojama statyti naują atominę elektrinę, o Dalia Štraupaitė tuo metu stovi prie miesto vairo ir atominį projektą vadina likimo miestui skirta dovana.

– Pranešama, kad Vyriausybės derybos dėl „Hitachi-GE“ reaktoriaus įrengimo Visagino pašonėje sąlygų pasiekė paskutinę stadiją. Ar Jums tai džiuginanti žinia?
D.Š.: Neišnaudoti brangios infrastruktūros, anksčiau tarnavusios Ignalinos atominei elektrinei, būtų nusikaltimas. Privalome pasinaudoti Japonijoje susiklosčiusia situacija, suteikiančia galimybę palankiomis sąlygomis įsigyti „Hitachi-GE“ siūlomą reaktorių. Jo ekploatacija neabejotinai atsipirks – tai įrodyta skaičiavimais, kurie atlikti savo darbą išmanančių specialistų.
Esu premjero sudarytos darbo grupės narė, todėl apie VAE gaunu visą informaciją, kuri miestui gali būti aktuali. Neseniai, pavyzdžiui, svarstėme išlaidas, kurių pareikalaus keliai, ruošiami į Visaginą keliausiančiai milžiniškų parametrų įrangai. Patikėkite, viskas atsakingai skaičiuojama. Bet nuomonės atominės energetikos plėtojimo klausimu, kaip žinote, Lietuvoje skirtingos. Vienos partijos mieliau toleruoja atsinaujinančių išteklių, kitos – šiluminę energetiką. Tad kol nutarimui dėl Visagino atominės elektrinės statybos nepritarta Seime, įmanomi įvairūs scenarijai.
Norėčiau, kad Seimo nariai mąstytų ūkiškai ir atsakingai, nes Lietuvai šis projektas labai reikšmingas. Prašyčiau Seimo narių pritarti projektui. VAE statybos sugrąžintų dalį aukštos kvalifikacijos specialistų į Lietuvą.
– Ar nemanote, kad tolesniam atominės energetikos plėtojimui Lietuvos piliečiai turėtų pritarti referendumu?
D.Š.: Nemanau, kad jo reikėtų. Lietuvos branduolinės energetikos įstatyme aiškiai parašyta, kad Lietuva – atominės energetikos valstybė. Tuo labiau kada bus išrinkta senoji atominė – dabar jau nebeaišku, o panaudotą radioaktyvųjį kurą vis tiek turėsime saugoti. Gal reikės įkurti atominės energetikos muziejų ir kviesti turistų ekskursijas, kaip daroma Slavutyče?
– Jau pasigirdo siūlymų, kad trūkstamų lėšų, reikalingų IAE uždarymui, pastačiusi panaudoto branduolinio kuro saugyklas Lietuva galėtų uždirbti priimdama laidoti atliekas iš kitų Europos atominių jėgainių…
D.Š.: Jokiu būdu! Radioaktyvaus šiukšlyno čia nebus. Manyčiau, paprasčiau būtų uždirbti trūkstamus pinigus eksploatuojant naują atominę elektrinę. Juk VAE pradėjus gaminti elektrą, bus pradėtas kaupti ir fondas šios elektrinės uždarymui. Galbūt jis pagelbės likviduojant IAE? Šiaip ar taip, problemas įmanoma išspręsti, kai valstybę ir jos regionus valdo atsakingi žmonės. Tik manau, kad alga, mokama darbo valandų neskaičiuojantiems mažesnių miestų merams, dabar neatitinka darbo krūvio: vos 4250 Lt „ant popieriaus“. Skirkime normalius atlyginimus – ir nebereikės stebėti, kaip merus vieną po kito su antrankiais išveda iš kabinetų.
– Kaip atomininkų mieste reaguojama į žinią apie neribotam laikui nukeliamą Ignalinos AE uždarymą: džiaugiamasi dėl išliksiančių darbo vietų ar nuogąstaujama dėl saugumo?
D.Š.: Situacija dvejopa. Visų pirma visaginiečiai netiki, kad panorėjus būtų įmanoma „pažadinti“ antrąjį IAE bloką, – tokių vilčių neturime. Antra vertus, niekas neįsivaizduoja, kad buvusios atominės vietoje greitai augs žolytė ir ganysis karvutės, nes supranta, kad valstybė išgyvena ekonominį sunkmetį. Dauguma tų, kurie kadaise atvyko į Sniečkų statyti IAE ir su ašaromis išgyveno sprendimą stabdyti šios elektrinės veiklą, – jau pensininkai. Tačiau mieste gyvena ir dirba jų vaikai, anūkai. O ankstesnės Vyriausybės, regis, tikėjosi, kad nutraukus IAE eksploataciją tautiškai marga visaginiečių bendruomenė susikraus lagaminus ir paliks Lietuvos teritoriją, nors taip neįvyko.
Pikčiausia, kad pasirengimo IAE uždarymui laikotarpiu nebuvo skirta pakankamai dėmesio verslo ir pramonės įmonių plėtrai. Pastatyta „Visagino linija“ – baldų gamykla, veikia vokiško kapitalo siuvimo įmonė „Visatex“, bet tai ir visa stambesnė miesto pramonė. Visa kita – smulkusis ir vidutinis verslas: įmonės „Vilstata“, „Monrema“, „Kogus“, „Specialus montažas“, „Visagino tiekimas ir statyba“, „Evikonas“, VPI ir kitos.
Visagine veikia IAE regiono verslo inkubatorius, kurio pagrindinis tikslas – sumažinti pradedančių veikti ir jau veikiančių įmonių veiklos riziką. Bet darbo vietų trūksta, todėl mažėja gyventojų skaičius: jis tesiekia 22 tūkstančius. Veikiant elektrinei buvo maždaug 30 tūkstančių. Todėl maždaug 1,8 mln. Lt susitraukė ir miesto pajamos. Dabar savivaldybių asociacija atsisako Visaginui kompensuoti šį skirtumą, susidariusį dėl gyventojų pajamų mokesčio nesurinkimo, nors vietos gyventojai neturėtų būti atsakingi už valstybės sprendimą uždaryti IAE. Finansų ministerija turėtų imtis ryžtingų veiksmų ir kompensuoti negautas pajamas. Beje, dar 3,5 tūkst. Visagino gyventojų yra ne Lietuvos piliečiai, turintys teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje.
– Energetikos ministerija neseniai pasiūlė nuo kitų metų iš IAE uždarymo fondo neberemti regiono verslo plėtros. Kaip tai atsilieptų visaginiečiams?
D.Š.: Labai apčiuopiamai. Pirmiausia – pakilsiančiais mokesčiais už šildymą, kurie be papildomų kompensacijų Visagine taps vieni didžiausių šalyje. Šilumą miestui tiekianti „Visagino energija“ (beje, valdoma ne savivaldybės, o Ūkio ministerijos) naudoja gamtines dujas, du biokuro katilai – kol kas tik projektuose. Dujinę katilinę miestui pastatė IAE, kokią ją statyti, miestiečių nuomonės niekas neklausė – esame šios situacijos įkaitai. Paspaudus žiemos šalčiams ir pakilus tarifams, gyventojų sąskaitos ir taip smarkiai išsipūtė, nes mikrorajonuose nepavyksta subalansuoti centrinio šildymo sistemos, modernizuoti daugiabučiuose esančių šilumos punktų.
Miesto taryboje reguliariai keliamas klausimas, kad reikėtų perimti „Visagino energiją“ į savivaldybės balansą, tačiau, mano nuomone, apsimoka luktelėti, kol įmonė bus labiau modernizuota ir turės alternatyvų pigesnės šilumos tiekimo šaltinį.
– Ką ketinate daryti su prasta šilumine varža pasižyminčiais sovietmečio daugiabučiais? Ar bent simboliškai pradėtas jų renovacijos procesas?
D.Š.: Kol kas renovuojami ne gyvenamieji namai, o visuomeninės paskirties pastatai: sporto centras, darželiai, mokyklos. Bet esame parengę projektą „Visagino enervizija“, kurio esmė – prašyti 85 proc. paramos būsto renovacijai, nors mes ir neturime probleminio regiono centro statuso. Bet Centrinė projektų valdymo agentūra iš Ignalinos programos sutinka kompensuoti visaginiečių išlaidas tik 15 proc. (tai sudaro 24 mln. Lt), iš daugiabučių namų programos – 15 proc., klimato kaitos programos – irgi 15 proc., o likusią dalį (55 proc.) sudarytų „Jessica“ programos paskolos lėšos.
Gyventojai su tokia tvarka nesutinka, nes bijo likti bankų įkaitais. Jie norėtų didesnės kompensacijos. Energetikų mieste netrūksta specialistų, išmanančių naujausias technologijas. Svarbu, kad gyventojams būtų leista rinktis ne tik pačius pigiausius techninius projektus: juk Lietuvoje jau turime pavyzdžių, kai pigiai apšiltinti būstai supelijo.
– Kokia dalis miesto gyventojų šiuo metu susijusi su privačiomis bei valstybinėmis atominės energetikos įmonėmis ir jų aptarnavimu?
D.Š.: Dauguma – sakyčiau, maždaug šešiasdešimt procentų. Vieni tebedirba likviduojamoje elektrinėje, kiti – įvairioms užduotims samdomose privačiose įmonėse arba įmonėse, aptarnaujančiose atominės elektrinės darbuotojus.
– Koks „Hitachi“ atstovų požiūris į buvusius IAE darbuotojus? Juk manoma, kad dėl technologijų skirtumo prie VAE valdymo pultų galėtų stoti tik labai nedidelė, atitinkamą parengimą „Hitachi“ įmonėse įgijusi IAE specialistų dalis.
D.Š.: Sustabdžius energijos gamybą IAE blokuose, dalis specialistų persikėlė dirbti į kitas atomines elektrines, tačiau jų šeimos dažnai likdavo čia. Todėl tokie žmonės puoselėja viltis sugrįžti. Nesvarbu, kad jų patirtis sukaupta dirbant sovietinės gamybos reaktoriais, – Lietuvai tapus nepriklausomai, atomininkai, ypač atominės saugos specialistai, kėlė savo kvalifikaciją Vakaruose. Jie puikiausiai galėtų tikti VAE.
– Ar japonų investicijos į Visagino miesto infrastruktūrą yra numatytos baigiamoje derinti koncesijos sutartyje? O gal tam tikslui rengiamos atskiros „Hitachi“ ir Visagino miesto sutartys?
D.Š.: Visagino miestui skirtos investicijos mus palaikančio premjero Andriaus Kubiliaus nurodymu numatomos bendroje koncesijos sutartyje, todėl jokių atskirų sutarčių kol kas nėra rengiama. Numatomos verslo kryptys, kurias japonai čia galėtų plėtoti. Tiesa, tai neapibrėžta nei darbo vietų skaičiumi, nei mokesčiais į miesto biudžetą. Tikimės, kad Visaginas taps išmaniuoju miestu, šiame regione klestės pramonė ir kitos verslo šakos.
– Kaip įsivaizduojate atvyksiančių japonų socialinių poreikių aptarnavimą? Ar jiems mieste bus statomi japonų gyvenimo standartus atitinkantys namai, mokyklos ir poliklinikos?
D.Š.: Sovietiniais metais iš šešių planuotų miesto mikrorajonų tebuvo pastatyti trys – aš juos vadinu vienu drugelio sparnu. Todėl jeigu jie pageidaus statytis – maloniai prašom.
– Ar pačiai jau teko nuvykti į Japoniją? Ar pradėjote mokytis japonų kalbos?
D.Š.: Ne, dar niekas nekvietė. Bet japonų kalbos po truputėlį pradėsim mokytis – miestiečiams sudarytos tokios galimybės. Gyvename unikaliame mieste, kuris pasižymi tiek nacionaliniu margumu (čia gyvena 43 tautybių žmonės), tiek unikalia gamta: labai pasistengę galėtume ir Druskininkus „apšauti“. Galbūt dėl mišraus genetinio fondo čia gimsta ypač daug talentingų žmonių, garsinančių Lietuvą. Ne tik menininkų, tokių kaip visame pasaulyje koncertuojanti Alina Orlova arba sparčiai kylanti operos žvaigždė Onutė Kolobovaitė. Yra ir gerai žinomi Visagino akrobatai, irkluotojai Raimondas Labuskas ir Jevgenijus Šuklinas, slidininkė Irina Terentjeva. Visaginiečiai kuria mašinas, projektuoja lėktuvus ir daro daugybę kitų įdomių dalykų.

Elektros jungčių, tinklo plėtros, naujos atominės elektrinės, sistemos sinchronizacijos su žemyninės Europos tinklu projektai vykdomi kompleksiškai ir derinant veiksmus, o visų jų tikslas – šalies elektros energetikos sistemos pilnavertė integracija į Europą.

„Būdami tiesiogiai atsakingi už sistemos valdymą dabar ir žinodami, kokie iššūkiai laukia pilnavertiškai integruojant sistemą su Vakarų Europos energetikos sistema, turime aiškiai pasakyti, kad Visagino atominė elektrinė ne tik netrukdys, bet yra būtina, norint atskirti Baltijos šalių energetikos sistemas nuo Rusijos ir sėkmingai sinchronizuoti sistemą su Europos tinklu”, – sako Virgilijus Poderys, elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid” generalinis direktorius. „Litgrid” atsako už šalies elektros energetikos sistemos patikimą darbą, elektros tiekimo saugumą ir kokybę.

Sistemos sinchronizacija su žemynine Europa užtikrins bendrą rezervavimo politiką su kitomis Europos energetinėmis sistemomis, t.y. leis mums nebepriklausyti nuo vieno centralizuoto rezervo šaltinio Rusijoje, o turėti pasirinkimą.

Baltijos šalys vysto jungčių projektus, kurie praplės mūsų sistemos elektros mainų galimybes ir sudarys sąlygas infrastruktūros ir rinkų integracijai. Turėti savo energetikos sistemoje elektros generatorių, kuris yra efektyvus, modernus ir nepriklausomas nuo dujų kainos – tai reiškia ne tik sugebėti pasigaminti elektros energijos savo poreikiams, bet ir būti visaverte energetine sistema, kurios vaidmuo užsitikinant elektros poreikį ir palaikant sisteminius rezervus  žemyninės Europos tinkle būtų svarus ir labai pageidaujamas.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad buvęs Premjero Gedimino Kirkilo patarėjas Albinas Januška nesugeba sekti naujausios informacijos ir yra atitrūkęs nuo šiuo metu Vyriausybės vykdomų energetinių projektų. „Januškos pasvarstymas ar pagąsdinimas nėra labai argumentuotas“, – interviu „Žinių radijui“ sakė Premjeras A. Kubilius.

„Matyt, kolega Albinas Januška šiek tiek atitrūkęs ir nesugeba sekti naujausios informacijos, todėl jo toks pasvarstymas ar pagąsdinimas, ar bandymas įtakoti priimamus sprendimus nėra labai argumentuotas. Aš noriu pastebėti, kad mes lygiagrečiai įgyvendinam keletą labai svarbių elektros energetikos sektoriaus projektų. Be abejo, visų pirma tai Visagino atominės elektrinės statyba kartu su „Hitachi“ kompanija, antra, tai jungtys į Lenkiją ir Švediją, ir jos sėkmingai juda į priekį, ir čia yra gerų žinių kaip tik iš pastarųjų dienų. Trečias projektas – tai mūsų visos bendros Baltijos elektros sistemos perjungimas iš posovietinės sinchronizacijos į europinę sinchronizaciją kartu tampant integralia Europos elektros sistemų dalimi“, – sakė A. Kubilius.

Taip pat Premjeras atkreipė dėmesį, kiek daug yra pasistūmėta į priekį, perjungiant elektros sistemą iš posovietinės sinchronizacijos į europinę.

„Noriu pastebėti, kad padaryta labai daug pažangos, pradedant nuo ankstyvą pavasarį mūsų trijų Baltijos valstybių Premjerų rašyto laiško Europos Komisijai, į kurį gavom teigiamą atsakymą. Ir šiuo metu jau EK yra pateikusi savo pasiūlymus Europos Tarybai ir Europos Parlamentui apie įvairių energetinių projektų realizavimą, ir tarp svarbiausių projektų yra taip pat įrašytas projektas, už kurio įgyvendinimą atsakomybės imasi ir EK, t. y. Baltijos šalių sinchronizacija su europinėm energetinėm sistemom. Ir detalizuojant štai šiuos sinchronizacijos planus abejonės dėl to, kad naujoji AE kaip nors trukdytų tokiai sinchronizacijai, yra visiškai išsklaidytos. Priešingai, be savos generacijos, be pakankamų savo generacinių pajėgumų, be naujos AE, mes realiam gyvenime negalėtume pasiekti to, kad būtume pilnai integruoti į europines rinkas“, – pažymėjo Vyriausybės vadovas A. Kubilius.

VEIDAS: Ar dėl skandalų Ignalinos AE Visagine kilusi įtampa rimsta?
D.Š.: Atvirkščiai, po truputį didėja. AE – tylus chaosas. Niekas niekam nepaaiškina, kodėl AE atleidžiamas vienas ar kitas vadovas, su senaisiais darbuotojais nesiskaitoma, neaišku, kodėl tokie dideli senų ir naujų darbuotojų atlyginimų skirtumai. Suprantu, energetikoje ne visa informacija viešai skelbtina, tačiau reikia turėti išminties ir padorumo situaciją paaiškinti tiek, kiek tai nėra slapta. Žmonės dirba drebančiomis rankomis, bijo kalbėti. Ne tik AE, bet ir visame Visagine  kone kasdien didėja nerimas dėl jėgainės ir miesto gyventojų saugumo, nes šiuo metu neužtikrinamos branduoliniam objektui būtinos veiklos sąlygos – stabilumas, aiškaus valdymo modelis ir motyvuotų bei aiškių sprendimų priėmimo mechanizmas. Visų 28,6 tūkst. visaginiečių gyvenimas yra susijęs su jėgaine, todėl viskas, kas vyksta AE, priimama labai jautriai. O juk netrukus turėtų prasidėti naujos AE statyba, antradienį į Visaginą atvyksta Japonijos ambasados delegacija. Visiems rūpi, ar bus užtikrintas saugumas.
VEIDAS: Ko prašote Prezidentės, Premjero ir Seimo pirmininkės savo kreipimesi?
D.Š.: Prašau, priimant sprendimus, nesivadovauti vien trumpalaikiais interesais, o išgirsti ir nagrinėti Ignalinos AE susiklosčiusią situaciją atsižvelgiant į šių dienų realijas – būtinybę užtikrinti vienintelio Lietuvoje nacionalinio branduolinio energetikos objekto saugų tolesnį eksploatacijos nutraukimą, užtikrinti adekvatų finansavimą ateityje, nes jo trūkumas gali kelti socialinę įtampą ir neramumus regione. Tikiuosi, bus padaryta viskas, kad į miestą ir AE grįžtų stabilumas, o žmonės patikėtų, kad jie kai kam rūpi ir yra vertinami pagal gebėjimus.
VEIDAS: Kokia dabar socialinė ignaliniečių situacija?
D.Š.: Uždarant AE, matyt, buvo tikimasi, kad Visaginas, kaip kadaise Didžiasalis, susidės lagaminus ir išvažiuos. Gyventojų sumažėjo beveik 1,5 tūkst., o likę čia patyrė socialinį šoką: nedarbas 10,8 proc., socialines išmokas gaunančių asmenų 2010 m., palyginti su 2006 m., padaugėjo 1,7 karto, 11 proc. visų savivaldybės gyventojų gauna socialinę pašalpą, išlaidos socialinei paramai išaugo nuo 0,8 mln. Lt iki 5,4 mln. Lt. Neaišku ir dėl namų šiltinimo programos – prašome 85 proc. kompensuoti išlaidas, nes Visaginas – AE statytos neekonomiškos katilinės įkaitai: nors tarifai Visagine vieni mažiausių, mokame dvigubai brangiau nei už analogiškus butus vilniečiai.