Pusiaužiemyje skendintys Trakai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška ramybės oazė. Čia jau intensyviai rengiamasi turizmo sezonui. Vienas labiausiai lankomų šalies miestų išsikėlė ambicingus planus – tapti turizmo sostine ne tik vasarą.

Trakai – tai senoji sostinė, viso pasaulio karaimų sostinė, irklavimo sostinė, o nuo praėjusių metų pabaigos – ir Kalėdų Senelių sostinė. Žodžiu, absoliuti Lietuvos vizitinė kortelė. Ar maža nedideliam, šalia tikrosios sostinės Vilniaus prigludusiam miestui? Išskirtiniam miestui, kuriame stūksančios Kęstučio ir Vytauto pilys liudija šalies valstybingumo istoriją, o ežerų apsupta unikali medinė architektūra ir išsaugotas natūralus kraštovaizdis pakeri darna ir pirmapradžiu grožiu. Gamta ir gausus kultūros paveldas Trakus daro ypatingus.
„Per metus vien Trakų pilis aplanko apie 300 tūkst. turistų, jų kasmet gausėja. Trakai apgulti vasarą, todėl daug dirbame, kad sezoniškumas mažėtų, o miesto svečiai turėtų ką veikti visais metų laikais. Turime nemažai sumanymų, bet kol kas svarbiausia – artėjantis karštas vasaros sezonas. Jis išskirtinis, nes liepos 11–15 d. Trakuose vyks Pasaulio jaunimo irklavimo čempionatas, kuriame dalyvaus apie tūkstantį sportininkų iš 60 šalių. Miestas atsidurs pasaulio irklavimo sporto epicentre. Intensyviai ruošiamės šiam įvykiui ir nepraleisime puikios progos visam pasauliui pranešti gerą žinią apie Trakus ir Lietuvą“, – žada Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius.
Čempionatui jau užsakyta nemažai miesto viešbučių, kavinių, rengiama kultūros programa. Miestas ir jo gyventojai ketina nustebinti kultūrų įvairove ir svetingumu. Trakų turizmo informacijos centras, beje, pernai pripažintas antruoju sėkmingiausiai dirbančiu Lietuvoje, būsimą čemponatą skelbia ir reklamuoja visose užsienio mugėse ir pristatymuose.
„Ne vien čempionatas skatina sukrusti. Prieš kelerius metus įgiję kurortinės teritorijos statusą, Trakai kasmet vis akivaizdžiau keičiasi. Siekiame, kad juose netrūktų išplėtotos infrastruktūros, įvairių paslaugų, o miestas būtų patrauklus bet kuriuo metų laiku. Šiemet pradedame įgyvendinti miesto želdynų projektą, pagal kurį bus sutvarkytos viešosios erdvės prie savivaldybės, kultūros rūmų ir meno mokyklos. Tikimės, pagaliau startuos Akmenos ir Totoriškių ežerų paplūdimių, naujų prieplaukų, tiltų įrengimo projektas, be to, bus sutvarkyta Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio, esančio senojoje Rotušės aikštėje, teritorija, bus rekonstruojamas pėsčiųjų takas prie Bernardino ežero, ketiname atgaivinti ir senąjį vandens kelią po Trakų ežerus“, – naujus miestovaizdžio gerinimo darbus vardija V.Kapočius.
Meras juokauja, jog seniai sulaužytas stereotipas, kad Trakai – tai pilys, karaimiški kibinai ir ežerai. Miesto svečiai pamėgo lankytis centre „Trasalis – Trakai Resort & SPA“, kuriame teikiamos plataus spektro paslaugos – nuo konferencijų iki vandens pramogų, sveikatinimo ir grožio procedūrų.
Vasarop besilankantiems Trakuose galva svaigsta nuo įvairių renginių, kuriuos iš anksto į savo planus įtraukia užsienio svečiai, ketinantys aplankyti Lietuvą. Štai birželio pradžioje ūš miesto ir Viduramžių šventė, tarptautinis pučiamųjų instrumentų orkestrų festivalis „Atataria vamzdžiai“, liepą ir rugpjūtį – jau aštuntasis „Užutrakio vakarų“ festivalis atgimusios Užutrakio dvaro sodybos erdvėse, Galvės džiazo fiesta plaukiančiame laive, festivalis „Mes sveikiname Trakus“, lenkų kultūros festivalis „Skambėk, lenkų daina!“, amatų mugės. Tikimasi, kad vėl sukvies pernai nugriaudėjusi tarptautinė totorių šventė – Sabantujus.
„Didėja turistų, miesto svečių lūkesčiai. Mums svarbu, kad atvykusieji neskubėtų palikti Trakų, pabūtų kuo ilgiau. Todėl ėmėme nuosekliai dirbti, kad mažintume sezonų atotrūkį. Pavyzdžiui, svarstome galimybes Trakuose įkurdinti sanatoriją“, – atskleidžia Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorė Asta Kandratavičienė.
Vienas naujausių sezoniškumą mažinančių projektų – praėjusių metų gruodį prasidėję ir iki Trijų karalių vykę „Trakų – Kalėdų Senelių sostinės“ renginiai. Daugiataučiame mieste viešėjo suomių, lenkų, vokiečių, lietuvių Kalėdų Seneliai, šio renginio globėjas buvo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje. Be to, praėjusį rudenį prasidėjo naujas muzikinių susitikimų ciklas „Metų laikai“ Trakų bažnyčioje, vyko džiazo vakarai „Apvalaus stalo klube“, nuolat vyksta koncertai Užutrakio dvare.
Pasak A.Kandratavičienės, artimiausiu metu bus toliau gerinama miesto aplinka: rengiamasi intensyviai plėsti dviračių takų tinklą, skatinti ekologišką poilsį, tiesti vis įvairesnius kultūros turizmo maršrutus tiek vasarą, tiek rudenį ir žiemą. Juk Trakai unikalūs visais metų laikais, todėl turizmo sostinių sostinės titulą jie pasistengs pateisinti.

Kam tie egzaminai, kuriuos išlaiko visi?

Abitūros egzaminai šiemet praėjo pakankamai ramiai. Nebuvo nei nacionalinio masto skandalų dėl egzaminų užduočių nutekinimo, nei ministro kvietimo į Seimą pasiaiškinti, kodėl egzaminų rezultatai “tokie blogi”. Tikriausiai todėl, kad sėkmingai egzaminus išlaikė nuo 94 iki 97 proc. moksleivių. Paprasčiau sakant, iš esmės visi, netgi keliais procentais daugiau nei pernai ar užpernai, kai, regis, pirmą kartą sėkmingai abitūros egzaminus išlaikiusiųjų vidurkis persirito per 90 proc.
Toks staigus baigiamųjų egzaminų rezultatų gerėjimas prasidėjo po 2007–2008 m. šalį drebinusių skandalų, kai, pavyzdžiui, gimtosios kalbos egzaminą sėkmingai išlaikydavo 83–87 proc. abiturientų.
Paaiškinimai gali būti du. Pirmasis – tiek mokyklos, tiek patys moksleiviai susiėmė ir ėmė daug geriau mokytis. Antrasis – siekdami išvengti kone kasmet besikartojančių skandalų, tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Nacionalinis egzaminų centras ėmė taip tobulinti ir egzaminų užduotis, ir vertinimo sistemą, kad neišlaikyti abitūros egzaminų gali tik visiškas molis. Žinoma, norėtųsi tikėtis, kad teisingas yra pirmasis paaiškinimas, bet kai žinome dabartinę tiek mokymo sistemos, tiek abiturientų būklę, kaži kodėl teisingesnis atrodo antrasis. Juoba kad iš abiturientų tėvų teko girdėti, jog šį kartą egzaminų užduotys “pagaliau buvo protingos”. Suprask – nesudėtingos.
Tiesą sakant, dar prieš keletą metų, kai ėmė kilti tie skandalai su ministrų rakinėjimu Seime (tarsi jie, o ne moksleiviai būtų susimovę per abitūrą), ėmė kirbėti mintis – tai kuriems galams apskritai reikalingi tie baigiamieji egzaminai, jeigu jų išlaikyti nepajėgia vidutiniškai vos 15 proc. abiturientų? Nejau mes rimtai manome, kad iš trijų dešimčių vidurines baigusių moksleivių net 26 puikiai moka taisyklingai raštu ir žodžiu tiek gimtąja, tiek užsienio kalba dėstyti savo mintis, spręsti matematines lygtis ar paaiškinti, kokį poveikį šių dienų Europos civilizacijai davė Romos imperija?
Kai susiduri su viena elitiškiausių laikomos KTU gimnazijos auklėtinio pareiškimu, kad “jeigu jau net mokyklose mokyti pradėjo, jog JAV sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, tai, ko gero, JAV autoritetas ilgai nesilaikys”, o perklausęs, ar teisingai supratai, gauni paaiškinimą, kad “KTU gimnazijoje mokoma, jog JAV suteikė daugybę paskolų Hitleriui žinodamos, kad jis panaudos tas lėšas karui Europoje sukelti”, tai kažkaip suabejoji šiuolaikinio mokymo kokybe.
Nesiginčysiu, gal tiksliuosius mokslus tebemoko kokybiškai, bet, nuolat susidurdamas su humanitarines disciplinas pasirinkusiais universitetų absolventais, nesugebančiais elementariai suvokti teksto (ką jau kalbėti apie jo analizę), drįsčiau teigti, kad ir su kalbos ar istorijos mokslais mokyklose yra prastai. Nors ko norėti iš moksleivių, jeigu net valstybės pagrindus dėstantys (ir apie save labai geros nuomonės esantys) mokytojai nežino, kad Lietuvoje atstovus į Seimą galima rinkti ne tik pagal partijų sąrašus, bet ir tiesiogiai apygardose. Kai pagalvoji, ką tokie įvairiomis regalijomis apsikabinėję “proto bokštai” per pamokas aiškina moksleiviams, plaukai piestu stojasi. Bet jeigu tokio mokytojo sugadintas moksleivis per egzaminus gaus prastą pažymį, kaltas jo, jo tėvų ir netgi visuomenės akyse liks ne nemokša mokytojas, bet “per sunkias” ar “neteisingai suformuluotas” užduotis parengęs Egzaminų centro ekspertas.
Jei grįšime prie egzaminų – o kokia prasmė apskritai juos rengti, jeigu išlaiko kone visi? Bet kurio egzamino esmė – pastatyti pakankamai aukštą kartelę, kurią įveikti galėtų tik gabesnieji, stropesnieji, sąžiningiau į mokslą mokykloje žiūrėję moksleiviai. Reikėtų tartis su specialistais, bet manyčiau, kad tokį barjerą turėtų įveikti ne daugiau kaip du trečdaliai abiturientų. Ir gerėjant egzaminų rezultatams ta kartelė turėtų būti nuolat keliama, kad egzaminai neprarastų prasmės.
Pasaulyje yra ne viena valstybė, kurioje netgi tai, kas Lietuvoje vadinama viduriniu mokslu, suskaidoma į etapus ir, norint pereiti iš vieno į kitą, tenka laikyti egzaminus. Ir dažniausiai tai valstybės (pavyzdžiui, Pietų Korėja), kurių ekonominės ir politinės raidos rezultatai per pastaruosius keletą dešimtmečių patys įspūdingiausi.
Įsivaizduoju, kokį triukšmą abiturientai, jų tėvai ir ypač mokytojai (būdami viena įtakingiausių politinio lobizmo grupuočių) sukeltų, jeigu Lietuvoje būtų įvesta tokia mokymo sistema, kuri nuosekliai atsijotų gabiausius jaunuolius, kurių gal tik 20–30 proc. baigtų aukščiausio mokymo lygio gimnazijas. Skambėtų kalbos apie elitizmą ir protekcionizmą, apie korupcinės sistemos (nes kokie gi tėvai mūsų posovietinėje korupcinėje visuomenėje atsisakys pagundos neteisėtai prastumti savo atžalą į prestižinę mokyklą) kūrimą. Bet korupcinė veikiau jau dabartinė sistema, nes dar krizinių 2001-ųjų duomenimis, mokytojams korepetitoriams, papildomai rengiantiems moksleivius egzaminams, tėvai išleido 25 mln. (!) litų.
Laikas suvokti, kad neišsiugdę savo, lietuviško elito, kelias į kurį prasideda dar pradinės mokyklos suole, neturėsime nei visavertės tautos, nei visavertės valstybės.