Rima JANUŽYTĖ
Artimiausių žmonių smurtas Lietuvoje kasmet pražudo po kelis vaikus. Mažamečiai metami į šulinius, triuškinamos jų kaukolės, o aplink vis tiek verda tuščios diskusijos, ar įstatymu uždrausti fizines bausmes. Ar šeimoje nužudyto keturmečio tragedija taps lūžiu visuomenėje, klausiame Paramos vaikams centro įkūrėjos ir vadovės psichologės Aušros Kurienės.

– Kiek Lietuvoje yra paplitęs įprotis mušti vaikus? Ar dažnai su tuo susiduriate savo praktikoje?

– Prieš keletą metų atlikta apklausa parodė, kad 54 proc. suaugusių žmonių mano, jog fizinės bausmės – mušimas, pliaukštelėjimas – yra tinkama priemonė vaikui drausminti. Sunku pasakyti, ar tas skaičius yra didesnis, bet manau, kad tas skaičius sukasi apie 50 proc. Šalia to matome, kad visuomenėje yra labai daug neigiamų nuostatų apie vaikus: apie juos dažnai kalbama kaip apie nevaldomus, nedėkingus, be atsakomybės, be pareigų. Yra daug informacijos, kuri lyg ir sako, kad vaiką reikia kažkokiu ypatingu būdu suvaldyti, antraip jis bus agresyvus – muš savo tėvus ar negerbs mokytojų. Tai tikrai neprisideda prie bendro dvasinio klimato, prie bendradarbiavimo. Tėvai patenka į bejėgišką situaciją: pamatę netinkamą vaiko elgesį jie labai išsigąsta. Ir didelė tikimybė, kad imsis tokios priemonės – mušimo.

– Mušimas nuo agresyvumo ne tik neatgraso, bet priešingai – gali jį skatinti. Gal yra žinoma, koks procentas vaikystėje tėvų smurtą patyrusių vaikų vėliau patys tampa smurtautojais?

– Mušimas neatgraso nuo agresijos ir kaip tik legalizuoja mušimą. Muštas vaikas gauna pagrindinę žinią: mušimas yra legalus. Jeigu tėtis, mama ar kitas suaugęs žmogus tokią priemonę gali naudoti, vadinasi, ji yra tinkama. Tik klausimas, kokiomis aplinkybėmis šią priemonę vaikas pats pradės naudoti. Gal kai bus suaugęs ir turės savo vaikų, gal patekęs į silpnesnių už save kolektyvą.

Yra daugybė tyrimų, o ir praktika rodo, kad dažniausiai tokie vaikai patenka į specialistų rankas dėl netinkamo elgesio. Šis elgesys yra arba į kitus, arba į save nukreipta agresija: vaikai žaloja save, yra savižudiški, depresiški, skriaudžia kitus. Agresija išlieka, tik jos kryptis gali būti skirtinga. Bet tokie vaikai bet kokiu atveju yra sužaloti.

– Ką pasakytumėte tėvams, kurie aiškina, kad juos pačius vaikystėje mušė, bet jie užaugo geri, laimingi, jiems gyvenime sekasi?

– Man labai gaila, kad taip sakoma. Sakydami, kad tėvai mus mušė, bet mes užaugome gerais žmonėmis, menkiname visa kita, ką gero tie tėvai mums dar davė. Jei tėvas ar mama vieną ar keletą kartų per gyvenimą mušė, bet šalia to dainavo, glostė, bučiavo, sekė pasakas, maitino, rengė, kažkokiais kitais būdais ugdė, tai būtent dėl to mes užaugome žmogumi, o ne dėl to, kad vieną kartą mama ar tėvas peršniojo beržine rykšte. Ne dėl to. Beržinę rykštę vaikas atsimena iki šiol ir ją turi kažkaip „inkorporuoti“ į kitais atžvilgiais teigiamą tėvų vaidmenį.

Bet jūs sutiksite labai daug žmonių, kurie tik beržinę košę ir atsimena. Tokiu atveju mes galime tik svarstyti, kaip atsitiko, kad jie vis dėlto užaugo gerais žmonėmis. Vadinasi, jie sutiko kitų žmonių – gal mokytojų, gal turėjo močiutę, gal mama nemušė, nors tėvas tai darė, o gal priešingai – tėtis padėdavo ir saugodavo. Bet kažkas tikrai leido vaikui pajusti, kad jam priklauso teigiamas gyvenimas.

– Paminėjote beržinę rykštę, ir norisi paklausti: kur yra riba tarp smurto ir ne smurto? Ar pliaukštelėjimas ranka vieną kartą per gyvenimą – smurtavimas? O klupdymas ant žirnių? Statymas į kampą?

– Mes kalbame ne apie vienkartinį aktą. Žinoma, smurtas prieš vaikus gali būti ir vienkartinis, kai vaikas buvo sumuštas, užmuštas, išprievartautas, į jį gesinta cigaretė. Bet kai kalbame apie žalojantį elgesį, smurtavimą prieš vaiką, turime omenyje suaugusiųjų santykį su juo. Didelė tikimybė, kad vertimas klūpoti ant žirnių yra ne vienkartinė kažkokio elgesio pasekmė ir bausmė, o santykio dalis. Santykio, kai vaikas laikomas tuščia vieta.

Viena yra vaikui pasakyti – eik, vaikeli, pastovėk kampe ir apgalvok, ką padarei, o supratęs ateik pasišnekėti. Visai kas kita – jį mesti, pastumti į tą kampą. Būtent santykis apibrėžia, ar tai yra žalojantis elgesys.

Jei tai vienas pliaukštelėjimas per gyvenimą, tai padariusi mama ar tėtis graužiasi labiau, nei dėl to susigrauš specialistai. Bet jei tai nuolatinis elgesio būdas – pliaukštelėjimai, stumdymai, žirniai, nepagarba, pravardžiavimas, tuomet kalbame apie žalojantį santykį, kai vaikas auga žinodamas, kad su jo nuomone niekas nesiskaito, jo jausmai nieko nereiškia.

– Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas prieš kelias dienas sakė, jog nebūna mėnesio, kad į jų ligoninę neatvežtų artimųjų sudaužyto vaiko su lūžusiais kaulais ar mėlynėmis. Ko trūksta mūsų įstatymuose, kad tokie tėvai būtų nubausti?

– Manau, tais atvejais, kai vaikas taip sumušamas, kad patenka į ligoninę, įstatymuose netrūksta nieko – tokie tėvai tikrai gali būti vienaip ar kitaip nubausti. Trūksta to, dėl ko jau visi esame sujudę, – kad atsirastų smurto prieš vaikus apibrėžimas pagal Jungtinių Tautų konvenciją.

Taip pat trūksta ankstyvos identifikacijos. Tie vaikai, kurie žiauriai sumušti patenka į ligoninę, daugeliu atvejų smurtą patiria ne pirmą kartą. Jie yra mušami. Jie jau buvo skriaudžiami. Bet kiekvieną kartą kylanti diskusija apie tai, ar čia blogai, ar čia gerai, ar reikia kištis, ar nereikia, ar mamai pasakyti, kad jos vaikas buvo sumuštas darželyje, ar ne, ir specialistams, ir visuomenei sukelia neaiškumo, netikrumo. O kur dar nuolatiniai gąsdinimai, kad pranešus vaikai bus atimti. Niekas neturi intereso atimti vaikų. Visi siekiame, kad vaikas šeimoje ar bet kur kitur būtų saugus. Jei lapkričio mėnesį būtume daug atidžiau pasižiūrėję, kas vyksta toje šeimoje, kur buvo nužudytas vaikas, jei būtume įsiklausę, ką vaikas kalba, pastebėję jo išgąstį ir skyrę didesnę priežiūrą tai šeimai – paskyrę darbuotojus, kurie ten lankytųsi, paskatinę kaimynus būti atidesnius, kartą per savaitę pasikalbėję su pačiu vaiku, būtume buvę daug efektyvesni.

Turime žinoti, kad fizinė bausmė – ne šeimos reikalas. Fizinę bausmę draudžia valstybė. Negali taip elgtis su savo vaiku, turi ieškoti kitų būdų. Labai svarbu, kad galvotume apie pagalbą šeimoms, neturėtume priešiškos nuostatos, neva tėvai nori smurtauti prieš vaikus. Didžioji dalis nenori. Bet nežino kaip, nemoka, o gal pati motina yra išgąsdinta, gal apkvaitusi, gal ji negali suvokti situacijos ir pasidaro pavojinga savo vaikui. Tai tikrai ne šeimos, o valstybės reikalas – kištis ir gelbėti.

 

Nykstanti, tiesiogine to žodžio prasme, Lietuva. Galbūt tai pasirodys girdėta jau daug kartų, gal net nuvalkiota, bet dar kartą paskaičiuokime: jau po 34 metų Lietuvoje gyvens trečdaliu mažiau žmonių nei dabar, o dabar yra beveik milijonu mažiau nei prieš maždaug 25 metus.

Evaldas Labanauskas

Tai egzistencinė mums, mūsų valstybei tema. Dar paprasčiau išsivaikščiojančią Lietuvą suvokti per asmeninę prizmę. Mano asmeninis pa­vyzdys: pusbrolis ir dvi jo seserys, mano pusseserės, su šeimomis – Londone (t.y. visa šeimos atšaka); kita pusseserė su šeima – Bostone; kitas pusbrolis su šei­ma gyveno Norvegijoje, grįžo ir dabar važinėja dirbti į Norvegiją, bet ar liks Lietuvoje – kyla daug klausimų. Tai apie 20 žmonių, o mūsų šeima tikrai nėra didelė. Dar labiau skaičius išauga į sąrašą įtraukus bendraklasius, vaikystės ir studijų draugus.

Ar mano atvejis išskirtinis? Tikrai ne­manau. Ar jie sugrįš? Mažai tikėtina.

Esminis klausimas: dėl ko išsivaikšto­me? Dauguma įvardys ekonomines są­lygas, socialinę gerovę ir t.t., o apibend­rins – valdžia kalta. Na, rudenį tu­rėsime naują (ar naujai seną) valdžią, į ku­rią pretenduojantys, kaip rašoma šia­me „Veido“ numeryje, žada išsigelbėjimo receptus. Bet ar net ir laimėję rinkimus jie kažką pakeis? Aš drįstu abejoti, ir ne tik todėl, kad priešrinkiminius pa­ža­dus vertinu kritiškai.

Mano nuomone, ne tik ekonominės ar klimato sąlygos skatina išvykti, o išvykus – negrįžti. Viena pagrindinių priežasčių – mus supanti bendravimo, nepagarbos ir nepasitikėjimo atmosfera, kurioje mes Lietuvoje kiekvienas gyvena­me.

Viena pagrindinių priežasčių išvykti, o išvykus – negrįžti, yra mus supanti bendravimo, nepagarbos ir nepasitikėjimo atmosfera, kurioje mes Lietuvoje kiekvienas gyvena­me.

 

Tai išvirsta į pyktį, agresiją ir pa­giežą, kuri persmelkia visą mūsų visuome­nę. Daug prikalbėta apie „Delfi“ ko­mentatorius, bet net ir jų konkurentai, ku­rie esą leidžia komentuoti tik „patikrintiems“ vartotojams, irgi neatsilaiko prieš vis didėjančias purvo bangas. „Fa­cebook“ tinklas, kurio pagrindinis tikslas – užmegzti ir palaikyti draugiškus santykius, tapo taškymosi purvu arena.

O ir sugrįžus iš internetinės, iš dalies anoniminės realybės – tikrai ne geresnis vaizdelis. Paprastas pavyzdys: kiek pykčio išlieja vairuotojai ant dviratininkų, dviratininkai ant pėsčiųjų ir atvirkščiai. Tampame kažkokia „heiterių“/„pyk­tu­kų“ visuomene, kurioje negalioja jokios mandagumo, etikos ir pagarbos taisyklės. Būtent pagarbos, nes negerbiame ne tik kitų, bet ir savęs.

Ar tikrai norime gyventi tokioje vi­suo­menėje? Išsivaikštančiųjų statistika rodo, kad ne. Tačiau ar ką nors darome, kad tai pasikeistų? Apipilame išvykusiuosius kaltinimais „išdavyste“, išvadinam juos „silkių skutėjais“, pasidžiaugiame savo „patriotizmu“, bet tikriausiai giliai širdyje patys norime palikti šią „pyktukų“ visuomenę.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Nors gyvena ilgiau, žmonės vis labiau skuba gyventi. Jauni žmonės nukelia savo poilsio ir socialinius interesus vis vėlesniems gyvenimo periodams, kai bus pasiekta karjera ir užauginti vaikai. Ciuricho universiteto Psichologijos fakulteto profesorė Alexandra M. Freud skubėjimo gyventi fenomeną pristatė ką tik pasibaigusioje pasaulinėje žmgaus raidos konferencijoje, kurią Tarpautinė elgesio raidos draugija (ISSBD) kartu Mykolo Romerio universitetu surengė Vilniuje. Alexandra maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Giedrė Sujetaitė Volungevičienė

- Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau populiarėja „lėto gyvenimo“ filosofija. Ar nemanote, kad daugumos žmonių skubėjimas gyventi yra vienas iš pagrindinių kliūčių siekiant kokybiško gyvenimo?

- Žmonės turi atrasti optimalų tempą, kuris padėtų jiems siekti savo gyvenimo tikslų. Vieni žmonės klesti būdami greiti, ir jie moka tuo greičiu mėgautis. Kiti, kai jiems reikia kur nors patekti (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), nori mėgautis lėtu procesu ir galimybe pakeliui stabtelėjus „pauostyti rožes“. Dabartiniame globaliame pasaulyje Vakarų visuomenės struktūra funkcionuoja taip, kad suaugystės etape daugelis žmonių patiria nuolatinį spaudimą dėl savo profesinių, šeimyninių ir asmeninių tikslų, kuriuos reikia pasiekti per tam tikrą laiką.

Vienas iš būdų suaugusiems suvaldyti šių reikalavimų gausą yra susitelkti į tikslo siekimo procesą, o ne rezultatą.

Be to, technologinė pažanga sukuria paradoksalią situaciją, kai jaučiamas nuolatinis nerimas; tikima, kad laiko yra mažiau, o ne daugiau. Žmogų spaudžia ir socialiniai lūkesčiai – būti nuolat pasiekiamu. Tokia patirtis gali nulemti žmogaus tikslų konfliktiškumą, jautimąsi bejėgiu ir netgi psichosomatinius simptomus. Vienas iš būdų suaugusiems suvaldyti šių reikalavimų gausą yra susitelkti į tikslo siekimo procesą, o ne rezultatą. Savo tyrimuose aš stebiu pasikartojančią tendenciją – orientacija į procesą ne tik padeda sėkmingai siekti tikslų, bet ir gerai jaustis.

- Kodėl šiuolaikiniai žmonės labai detaliai planuoja savo karjerą, būsto įsigijimą, keliones, pagaliau kasdienį gyvenimą – tačiau neskuba kurti šeimos? Vienišų žmonių skaičius auga, ar nemanote, kad šią tendenciją įtakoja ir „skubėjimas gyventi“?

- Dauguma jaunų žmonių kelia sau ir karjeros, ir šeimos kūrimo tikslus. Tačiau sunku vienu metu ir siekti karjeros, ir planuoti šeimą. Nieko nuostabaus, kad daug jaunuolių šių tikslų bando siekti ne vienu metu, bet paeiliui. Atsižvelgus į tai, kad sėkmingos karjeros galimybės – oficialiai ir neoficialiai – priklauso nuo amžiaus, jaunuoliai yra linkę atidėti šeimos kūrimą vėlesniam laikui. Pirmiausiai jie susikoncentruoja į karjerą, o vaikų susilaukti planuoja vėliau, kai bus užsitikrinę tam tikrą profesinį pagrindą. Tai irgi gali būti susiję su „skubėjimo gyventi“ reiškiniu, kadangi  taip pat egzistuoja biologinis terminas iki kada didžiausia tikimybė susilaukti vaikų.

- Ar „tapsmo suaugusiu“ ir „skubėjimo gyventi“ fenomenai turi ką nors bendro? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jaunimas neskuba gyventi. Ar jie skuba lėtai?

- „Tapso suaugusiu“ fenomenas faktiškai gali paveikti „skubėjimą gyventi“ vėlyvoje jaunystėje ir vidutiniame amžiuje. Jei žmonės užtruks ieškodami savo karjeros kelio ar rinkdamiesi tam tikrą gyvenimo būdą, jie bus labiau skubinami įgyvendinti kitus socialinius lūkesčius vėlesniuose gyvenimo etapuose.

- Kaip nepasiduoti spaudimui „skubėti gyventi“? Koks būtų jūsų asmeninis patarimas?

„Tikslas yra kelionė“ o ne „Svarbiausia pasiekti savo tikslus, nesvarbu kaip“.

- Nereikia atmesti to, jog kai kurie žmonės išties gali mėgautis dideliu gyvenimo tempu siekdami savo tikslų. Per gyvenimą judėdami greitai jie pasikrauna energijos. Tiems, kas nori sulėtinti tempą neprarandant savo tikslų ir svarbių galimybių, gali padėti susikoncentravimas į tarpinius proceso tikslus, o ne galutinį rezultatą. Jų gyvenimo moto turėtų būti: „Tikslas yra kelionė“ o ne „Svarbiausia pasiekti savo tikslus, nesvarbu kaip“. Žmonės tuomet labiau mėgausis pasiektais tarpiniais tikslais ir bus savimi patenkinti. Mano tyrimai rodo, kad didesnis dėmesys procesui susijęs su sėkmingu tikslų siekimu.

- Sėkmingas senėjimas – gana neįprastai skambanti sąvoka. Mūsų visuomenėje labiau įprasta kalbėti apie orą senatvę. Kaip jūs apibūdintumėt sėkmingą senėjimą ir kaip patartumėt jos siekti?

- Mano nuomone, sėkmingas senėjimas yra labiau procesas, o ne konkretus rezultatas. Senėjimas savaime yra procesas, kuris prasideda gana ankstyvame gyvenimo tarpsnyje (kai kas net pasakytų, jog senėjimas prasideda nuo apvaisinimo) ir todėl nėra priklausomas vien tik nuo senyvo amžiaus. Sėkmingas senėjimas priklauso nuo to, kaip gerai mes suvaldome savo vystymosi pikus ir nuosmukius. Gyvenimo eigoje maksimaliai išnaudojus savo biologinius, socialinius ir kultūrinius raidos pikus, o tuo pačiu sumažinus nuosmukius ir pasiekiamas sėkminga žmogaus raida ir senėjimas.

Norint sėkmingai senti, žmonės turi kurti ir pasirinkti jiems svarbius tikslus, įgyti ir sutelkti įvairius išteklius jų pasiekimui ir siekiant minimalių praradimų juos įgyvendinant.

Nenoriu pasakyti, kad žmonės turi atlikinėti sąnaudų analizę, kiek jiems reikia investuoti norint gauti naudos ir išvengtųi nuostolių. Tačiau sėkmingas senėjimas yra trijų procesų – atrankos, optimizavimo ir kompensavimo – sąveika. Trumpai tariant, norint sėkmingai senti, žmonės turi kurti ir pasirinkti jiems svarbius tikslus (atranka), įgyti ir sutelkti įvairius išteklius jų pasiekimui (optimizavimas) ir siekiant minimalių praradimų juos įgyvendinant. Visi šie procesai padeda sėkmingai vystytis viso gyvenimo eigoje ir veda į pasitenkinimą keliančią senatvę.

Dėkoju už pokalbį

 

Gyvenimo planavimas. Nors daugelis visuomenės narių nuolat apsiginklavę teiginiu „neturiu laiko“, dar nereiškia, kad iš tiesų jo neturi. Perskirsčius prioritetus ir išgryninus tai, kas svarbiausia, situacija gali netikėtai keistis.

„Jei sekate madą, tikriausiai jau pasimatavote laiko neturėjimą? Dar nespėjote? Turėtumėte suskubti, ypač jei norite atrodyti svarbi ir autoritetinga persona“, –  juokauja psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, sakydama, kad turėti laiko šiuo laikmečiu itin nepopuliaru, nes visuomenės akyse mažėja jūsų autoritetas, populiarumas ar net honoraras.

Mokslininkai sutaria, kad tokiu chaotišku laikmečiu tinkamai planuoti laiką geba tik itin stiprios ir žinančios, ko nori iš gyvenimo, asmenybės, o dauguma, deja, plaukia pasroviui.

„Vis rečiau, bet dar pasitaiko harmoningų asmenybių, kurios geba tinkamai paskirstyti savo dienotvarkę, taigi laiko užtenka ir šeimai, ir darbams, ir draugams. Deja, aplinkiniai į tokius žmones žiūri labai nepatikliai. Didžioji dalis visuomenės linkusi persidirbti arba nusivažiuoti į kitą kraštutinumą – nenorą dirbti (bedarbiai, išlaikomi antrųjų pusių, ir pan.). Asmenybių, kurios aistringai dirbtų, o paskui su tokiu pat atsidavimu ilsėtųsi, mūsų visuomenėje vienetai“, – laiko neturėjimo ir negebėjimo atitrūkti nuo darbinių nuotaikų net laisvadieniais tendencijas įžvelgia G.Petronienė.

Apie vis labiau išsitrinančias darbo ir laisvo laiko ribas kalbanti psichologė neslepia, kad daugėja žmonių, kenčiančių nuo neribotų darbo valandų: „Su darboholikais pačių įvairiausių dalykų nutinka, vienas populiariausių pastaraisiais metais – vadinamasis chroniško nuovargio sindromas. Simptomai labai panašūs į depresijos: žmogui nieko nesinori, gyvenimas praranda savo žavesį, jaučiamas nuolatinis nuovargis, o sustoti  ir atsikvėpti kasdienybė neleidžia. Vis kartojama, kad galimybės sustoti nėra.“

Psichologės nuomone, šiuo atveju dviejų savaitgalio dienų poilsiui išties nebepakanka: žmogus nebesugeba pailsėti, todėl jam reikia bent mėnesį skirti sau, pasidžiaugti gamta ir ramybe. Tačiau kol dar neperdozuota darbų, reikėtų kruopščiai peržiūrėti dienotvarkę – galbūt efektyviausias ir produktyviausias jūsų valandas vagia esantieji aplink?

Plepūs kolegos, gerokai ilgesnės ir dažnesnės, nei turėtų būti, kavos pertraukėlės ar nuolat į kabinetą užsukantys interesantai gali būti priežastis, kodėl tenka užsisėdėti prie darbų ar grįžti su neatlikta jų našta į namus.

Nuo to itin gerai gelbsti įžvalgumas ir gebėjimas karščiausius dienos darbus atlikti tuo metu, kai ramiausia (anksti ryte, o gal kaip tik į pavakarę, kai susirinkimai jau nutilę ir visi interesantai išsiskirstę). Žinoma, labai griežtas laiko planavimas nėra pati geriausia išeitis, tačiau bent jau minimalus būsimos dienos planelis yra tai, kas padeda judėti į priekį ir nepasimesti tarp užgriuvusių reikalų.

Bene didžiausiais kliuviniais, ryjančiais mūsų laiką, ekspertai vadina socialinius tinklus ir naršymą juose, taip pat nuolatinį dirsčiojimą į elektroninio pašto laiškų dėžutę. Jei tik yra galimybė, geriausia tam skirti numatytas valandas ryte ir vakare – taip laimėsite galimybę susikoncentruoti į kažkurią vieną veiklą.

„Jei norite rasti laiko tam, kas šiuo metu jūsų gyvenime svarbiausia, ir siekiate, kad nuo to nenukentėtų darbas ir šeima, būtina mokytis, kaip elgtis su laiku“, – įsitikinęs verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaiša.

Aukščiausio lygio vadovus profesiniais klausimais konsultuojantis pašnekovas atskleidžia, kad problemų dėl laiko planavimo dažnai kyla tuomet, kai žmogus pervargsta ir praranda prasmės pojūtį (nebetiki tuo, kuo užsiima).

„Kai kurie mūsų į darbus įninka per smarkiai vien tam, kad nepastebėtų kasdienių problemų, pašlijusių tarpusavio santykių ir pan. Dažnai tai trunka gana ilgą laiką, kol pablogėja sveikata arba kol pasiekiama branda, – tuomet atrandama būdų, kaip perskirstyti prioritetus. Daugelis Lietuvos vadovų savo gyvenimą suvokia kaip verslo darymą ir į šį procesą įsitraukia nepaprastai stipriai, net patikėję savo pareigas įpėdiniui dar kurį laiką kankinasi ir patarinėja“, – apie dažnai matomus pavyzdžius pasakoja S.Jovaiša.

Daugelį metų gyvenant tik savo verslu, persiorientuoti ir rasti laiko sau, savo pomėgiams daugeliui nėra taip paprasta, tačiau jei pasiseka, nustebina daug malonių atradimų.

Paklaustas, ar tiki teiginiais, kad vienai ar kitai veiklai žmogus tiesiog neranda laiko (atidėlioja ilgesnį vakarą su vaikais, apsilankymą sporto klube ir pan.), verslo valdymo konsultantas sako, jog daliai tiesiog patogu „operuoti“ šia sąvoka, o dalis išties nemoka reikiamai paskirstyt laiko limitų. „Mano darbo praktikoje matomi verslininkų pavyzdžiai rodo, kad įprastai kitas jų veiklas nukonkuruoja noras uždirbti, investuoti ir pan.“, – aiškina S.Jovaiša.

Svarstydama, ar Lietuvoje kada aprims šiuo metu taip įsisiūbavęs greitas gyvenimo tempas, G.Petronienė tikina, kad italai, ispanai ar prancūzai ir šiandien geba rasti laiko norimiems užsiėmimams, pietums ar pokalbiams su draugais gurkšnojant vyną. „Daugiausia tai nulemta tautos kultūros ir mentaliteto, – neabejoja psichologė. – Deja, Lietuvoje to dar negreit sulauksime. Mūsų tautiečių psichologija paremta vergo samprata: lekiama, skubama, dirbama, kol nebeapeinama, o pasidžiaugti dažniausiai taip ir nebelieka kada. Tarkime, rusams toks darboholizmas nėra būdingas.“

Ši tendencija pastebima netgi kai kalbama apie vaikų auklėjimą: tėvai moko savo atžalas paklusti (jiems, mokytojams, paskui viršininkams, ir taip be pabaigos), tai ar reikia stebėtis, kad nesame laisvi savo dvasia? O kur dar kapitalistinės vertybės, skatinančios dirbti ir uždirbti, nes tik taip esi kažko vertas ir naudingas. Psichologė svarsto, kad gal Lietuvai tapus stipresne ir turtingesne šalimi tai gali keistis, bet kol kas esame gyvi karjeros planavimu ir dirbame, kol galime.

Labai taikliai modernios civilizacijos primestą beprasmybę ir dvasinės tuštumos pojūtį, kylantį iš tokios kasdienybės, atskleidė JAV kino režisieriaus ir aktoriaus Sidney Polako 1969 m. sukurtas filmas „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“.

Būtent tai ir stebime Lietuvos visuomenėje: darbštūs ir savęs pakankamai neįvertinantys piliečiai dirba tol, kol yra pakeičiami jaunesniais ir perspektyvesniais. Tai skatina susimąstyti ir atsakyti sau į esminį klausimą: ar verta dirbti žmogui, kuris tavęs nevertina? Juk tai pats tikriausias laiko, gebėjimų ir sveikatos švaistymas.

Iraniečių šeimoje gimęs kompanijos „Google“ naujų verslų plėtros vadovas Omidas Scheybani teigia, kad gyvenime labai svarbu užsiimti tuo, kam jauti aistrą, ir nešvaistyti laiko darbams, kurių iš tavęs tikisi visuomenė. Neatsakę sau į esminį klausimą, kas man sekasi geriausiai, daugelis žmonių gyvenime veikia ne tai, dėl ko degtų aistra ir kas rytą keltųsi degančiomis akimis.

Aišku viena: gyvenimas per trumpas nerasti laiko tam, kas mums svarbiausia. O pradėti visuomet galima nuo esminio klausimo ir plano: ką darysime, kad laiko ir noro būtų daugiau, nei turime šiandien?

Gal tuomet po gero dešimtmečio šiuo metu Lietuvoje taip stipriai juntami globalizacijos bruožai sušvelnės, o itališkas gyvenimo tempas, kuris atrodo kaip nesibaigianti laisvadienio popietė, pakeis iki šiol Lietuvoje besitęsiantį skubėjimą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas dr. Antanas Kairys.

VEIDAS: Kuo skiriasi šiandienos ir prieš šimtą metų gyvenusio žmogaus darbo dienos planavimas?

A.K.: Šiandien gyvenama gerokai kitokiu gyvenimo ritmu nei prieš šimtmetį. XIX a. kaime saulei patekėjus ir pašėrus gyvulius darbai tekėdavo ramiai, be jokio blaškymosi. Niekas nedirbdavo vienu metu dviejų ar trijų darbų, būdavo aišku, kada diena prasideda, o kada pasibaigia. Tačiau šios ribos tapo labai santykinės įžengus į informacinę postmodernistinę visuomenę. Iki tol ramiai tekėjęs laikas tarsi subyrėjo į šipulius – šiandien vienu metu sugebame atlikti keletą veiksmų: ir telefonu kalbame, ir rašome, ir pan. Dauguma profesijų tapo labai neapibrėžtos: kūrybiniams darbuotojams planuojant savo laiką, darbo diena kartais nusitęsia į vėlyvą vakarą ar naktį, nedirbama savaitės viduryje, tačiau tam skiriama viena iš laisvadienio dienų.

Viena vertus, toks lankstumas sveikintinas, bet būtent dėl jo žmonės netenka asmeninio laiko. Darbo diena nuo gamyklos švilpuko iki gamyklos švilpuko nebeegzistuoja, o tai pratrynė griežtą ribą tarp darbo ir laisvalaikio.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad žmonės vis daugiau laiko skiria darbui, vis vėliau užveria biuro duris, taigi šeimai ir laisvalaikiui laiko lieka vis mažiau…

A.K.: Mokslininkai pastebi, kad dabartinė karta vis mažiau laiko skiria socialiniam bendravimui, ir tai tampa didele visuomenine problema. Laiką, kurį būtų galima skirti artimiems žmonėms ar tarpusavio santykių stiprinimui, suryja darbas arba mintys apie jį. Taigi kartais nė nedirbama, tačiau mintys apie tai, ką reikės padaryti, nepalieka asmens ramybėje visą savaitgalį. Bet pakanka sau priminti: darbas anksčiau ar vėliau pasibaigs, o kas tada liks? Greitas gyvenimo tempas prisideda prie to, kad darbai tampa vis nestabilesni, projektiniai ir trumpalaikiai, taigi būtent socialinė sfera gali šioje vietoje pasiūlyti tam tikrą atsvarą. Prieš skubant viską atiduoti darbui verta savęs paklausti, ar jis išties gali pakeisti artimiausią mano ateitį.

VEIDAS: Kaip manote, kas lemia vis ilgiau nusitęsiančią ir, regis, jau ribų neturinčią darbo dieną (dažnai darbai pratęsiami namie, savaitgaliais ir pan.)?

A.K.: Kai kuriose įmonėse įprasta dirbti iki „nukritimo“, intensyviai ir ilgai, taigi pasitaiko, kad 17 val. iš darbo išeinantys darbuotojai gali būti vadinamai baltomis varnomis. Kai kada užsilikti biure ilgiau gali priversti ir socialinė aplinka, kitas dalykas – draugų įtaka (jei sužinos, kad biure esu tik iki 17 val., nuvertins – pažiūrės kreivai ir sakys: et tik popieriukus dėlioja), šiuo atveju kalbame apie įvaizdžio arba organizacinės kultūros dalykus. Tačiau nuolat dirbant kyla rizika perdegti viena ar kita veikla, tai gali turėti ir neigiamos įtakos sveikatai.

Psichologų siūlomos technikos, kaip tinkamai planuoti savo laiką, gana veiksmingos ir paprastos, bet tik tuomet, jei paisoma savidisciplinos ir gebama susikoncentruoti į esamą veiklą. Būtent tai ir vadinama sunkiąja laiko planavimo dalimi (dėl to, kad viena ar kita veikla gana monotoniška, nukrypstama į kur kas malonesnius užsiėmimus: pokalbius su kolegomis, naršymą socialiniuose tinkluose ir pan.).

VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, kad kūrybinių darbuotojų įsitraukimas į vieną ar kitą veiklą tarsi ištrina darbo biure valandas, tačiau, tarkime, valdininkų valandos spartesnio pagreičio taip ir neįgavo…

A.K.: Tiesa, ir šiuolaikinėje visuomenėje netrūksta žmonių, turinčių per daug laisvo laiko ir nežinančių, kur jį padėti. Kiekvienas, gerai apsižvalgęs savo aplinkoje, tokių žmonių, matyt, pastebėtume. Esminis jų klausimas, 17 val. užvėrus valstybinio darbo duris, ką veikti. Taigi ir šiandien ne visi gyvena pagal aktyvų ir įtemptą gyvenimo ritmą, jo išryškėjimą Lietuvoje siečiau su perėjimu nuo pramoninės gamybos prie informacinės, žinių visuomenės. Informacinės technologijos lėmė pakitusią darbo organizavimo tvarką, atsiradusį lankstumą ir po truputį ėmė ardyti anksčiau vyravusį nuoseklesnį mūsų visų gyvenimo būdą.

VEIDAS: Tačiau, sutikite, nesibaigiančios darbo valandos – puikus pabėgimo planas (kad ir nuo ko bėgi – nuo savęs, nenorimos kompanijos ar tiesiog nepageidaujamų minčių).

A.K.: Nuolatinis užimtumas išties padeda pabėgti nuo nepageidaujamų minčių ar žmonių. Netgi tie asmenys, kurie mėgina išsivaduoti iš vienos ar kitos priklausomybės, renkasi daug dirbti. Įsitraukimas leidžia bent jau kuriam laikui pasislėpti nuo problemų gausos. Tiesa, jei nenorite prarasti socialinių ryšių, žmonėms reikėtų paaiškinti, kada artimiausiu metu būsite jiems dėmesingesnis, nes po ištartų trijų „ne“ jūsų telefonas gali daugiau ir nebesuskambėti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

Lietuvių mokslininkai tikisi įkurti geriausioms pasaulio mokslo institucijoms lygiavertį tarpdisciplininį sveiko senėjimo mokslo ir technologijų kompetencijų centrą.

Kauno technologijos universiteto (KTU) koordinuojamas projektas, vykdomas drauge su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, Vilniaus universitetu, Švedijos Lundo universitetu ir Suomijos techninių tyrimų centru, „Sveikas senėjimas“, pateko į pirmąjį ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ srities „Pažangos sklaida ir dalyvavimo plėtra“ priemonės „Komandų kūrimas“ etapą. Tai reiškia, kad projektas pretenduoja gauti 60 mln. eurų finansavimą. Iš viso svarstytos 169 paraiškos, iš jų atrinktos 26, o iš lietuviškų – ši vienintelė.

Metus truksiančiame etape bus rengiamas mokslo centro tvarios veiklos modelis, jo verslo planas. Įvertinusi rezultatus, Europos Komisija atrinks 5-6 projektus, kuriems skirs finansavimą atnaujinti arba įkurti naujus kompetencijų centrus. Pasak KTU mokslo prorektorės prof. Astos Pundzienės, Lietuvoje įsteigtame centre būtų kuriamos diagnostikos ir reabilitacijos technologijos, leisiančios anksti ir efektyviai diagnozuoti lėtines ir potraumines neurodegeneracines ligas, vėžinius susirgimus bei gerinti brandaus amžiaus žmonių gyvenimo kokybę.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kas penktas šalies gyventojas yra 65-erių ir vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad per ateinančius penkis dešimtmečius dvigubai padaugės žmonių, kurie sulauks 80 metų. Vadinasi, sveikatos technologijų tyrimų plėtra tampa vis aktualesnė, kad laiku būtų atremti su visuomenes senėjimu susiję iššūkiai.

Tikimasi, kad tokio centro įkūrimas būtų reikšmingas ir Lietuvos mokslui, padėtų padidinti tarptautinį jo konkurencingumą.

Istorikai nutarė, kad Mini Nobelio vertas profesorius Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto direktorius, – už knygą  „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“.

 

Gabija Sabaliauskaitė

„Veido“ Mini Nobelis istorijos srityje Egidijui Aleksandravičiui skiriamas už tai, kad pirmąkart viename veikale taip išsamiai papasakojo emigrantų lietuvių istoriją, už tai, kad sulaužė stereotipus apie lietuvišką tapatybę, kuri tarsi be kompromisų iškalta granite, už tai, kad ribotam mąstymui apie lietuvius pasaulyje pasiūlė naują žiūros alternatyvą ir savo kalbos vaizdingumu prilygo Mato Šalčiaus kelionių aprašymams.

Tikroji Nobelio premija neapeina viso gyvenimo nuopelnų, taigi ir šio Mini Nobelio laureatas į premiją pretenduoja dar ir dėl daugybės darbų, vertingos mokslinės bei organizacinės veiklos, gebėjimo pačiam provokuoti ir kartu patikrinti idėjas, taip pat dėl dalyvavimo tarptautiniame moksliniame diskurse.

Vis dėlto šį kartą istorikai kalba apie naujausią prasmingų E.Aleksandravičiaus darbų kraitį papildžiusį kūrinį – 2013 m. išleistą knygą „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“. Tai ilgalaikių istoriko tyrimų išdava, kartu ir atsakymas į aplinkybių mestą pirštinę.

„Ši knyga atskleidžia naują temą ir medžiagą visuomenėje. E.Aleksandravičius su kolegomis apvažiavo daugelį vietų, kuriose gyveno lietuviai, ir išplėtė emigracijos sampratą gyvąja prasme. Žinome, kad nuo XIX a. kažkas kažkur važiavo, tačiau mūsų žinios apie lietuvių emigraciją, kokia ji buvo toliau už JAV ir Kanados ribų, dėl objektyvių priežasčių buvo neišsamios“, – taip knygos reikšmę ir turinį apžvelgia VDU Lietuvos istorijos katedros profesorė dr. Jūratė Kiaupienė.

Šiai istorikei dėkoja ir pats E.Aleksandravičius, pirmuose knygos puslapiuose paminėdamas, kad būtent J.Kiaupienės patarimai autoriui „daugeliu klausimų padėjo ant slidaus tako laikytis vertikaliam“.

Kaip sako pats istorikas, po keliolikos metų bastymosi po įvairias vietas, kuriose gyvena ar anksčiau yra gyvenę lietuviai, jis norėjo parašyti knygelę, telpančią kiekvieno iš gimtinės išvažiuojančio lietuvio švarko kišenėje. Tiesa, ta „knygelė“ virto 630 puslapių studija, arba ištisu pasakojimu su autentiškomis emocijomis ir gyvais įspūdžiais, ko, reikia pasakyti, akademiniuose darbuose ir faktografinėje istorijoje apie tai, „kas buvo vakar“, neretai trūksta.

„Norėjau sukurti įprastiems istoriniams naratyvams alternatyvų pasakojimą, sakydamas, kad mes jau kurį laiką sau tarsi įsimeluojame, gyvendami kaip „Amerikoje pirtyje“, o savo istorijas pasakodamiesi kaip Palangos Juzė. Abu kūriniai, abu autoriai žavūs, o man norėjosi šiek tiek kitokio pasakojimo, kuris harmonizuotų. Kitaip tariant, jeigu jau pusmilijonis mūsų yra atsidūrę kažkur kitur, nutiko taip, kad šie žmonės išvaryti ne tik iš vietos, bet ir iš mūsų atminties“, – pasakoja istorikas ir priduria norėjęs atkreipti dėmesį į fenomeną, kuris susijęs su nelygiaverčiu dėmesiu svarbiam reiškiniui.

Jis skaičiuoja, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai iš nepriklausomos Lietuvos išvyko daugiausia 60 tūkst. žmonių (apie 2 proc. gyventojų), pagrindiniame gimnazijos vadovėlyje lietuvių diasporai ir artimajam užsieniui, kuriame įsikūrė tautiečiai, buvo paskirta 70 puslapių. O dabar, kai išvykusiųjų skaičius dešimteriopai didesnis, tų žmonių patirčiai vietos istorijoje nėra, tarsi jų nebūtų. „Man tai buvo lyg mestos pirštinės iššūkis“, – sako E.Aleksandravičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Prognozės Lietuvai negailestingos – 2020 m. galime turėti vos 2 mln. gyventojų. Nors darbo jėgos stygių galėtų kompensuoti neįgalūs žmonės, jie vis dar stumiami į užribį.

Dr. Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė

Savaitraštis „Veidas“ surengė diskusiją, kurioje aptarė neįgaliųjų socialinės integracijos problemas ir ateities perspektyvas. Joje savo įžvalgomis dalijosi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, pirmasis Lietuvos atstovas, išrinktas į Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetą, prof. dr. Jonas Ruškus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Neįgaliųjų reikalų departamento l. e. p. direktorė Jolanta Šliužienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“, kuri yra tarptautinės organizacijos „Inclusion Europe“ narė, vadovė Dana Migaliova, Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis ir aklumo negalią turintis advokatas, apie dešimtmetį dirbęs SADM, Jonas Vaškevičius. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

 

A.Šindeikis: Tema jautri ir sudėtinga – neįgaliųjų socialinė integracija. Paskelbti Europos Komisijos tyrimo skaičiai, kad, jei padėtis nesikeis, 2020 m. Lietuvoje gali likti tik 2 mln. gyventojų. Kyla svarbus darbo rinkos klausimas: kas šalyje dirbs? Matyt, neįgaliųjų integracija yra labai aktuali, nes neturėsime ko samdyti, o dirbančiųjų paklausa bus didžiulė. Kaip jūs matote šią problemą?

D.Migaliova: Lietuvoje yra 253 tūkst. neįgaliųjų, o iš jų darbo rinkoje dalyvauja vos 14 proc. Vis dėlto čia daugiau kalbame apie neįgaliuosius, sergančius somatinėmis ligomis (tai diabetas, širdies ligos, epilepsija ir kt.).

J.Ruškus: Manau, pirmiausia reikia nustoti kalbėti apie integraciją. Galvodami, kad yra žmonių, kuriuos turime integruoti, kuriuos reikia iš kažkur paimti ir kažkur įdėti, suponuojame požiūrį, jog tam tikra žmonių grupė yra atskirta, į juos žiūrime tarsi kaip į objektą, daiktą.

2010 m. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų konvenciją, įsipareigodama laikytis tam tikrų principų. Pagrindinis jų – į negalią turinčius žmones nežiūrėkime kaip į objektą ar kažkokį svetimkūnį, kurį norime kažkur perkelti ar turime suremontuoti, pagerinti ir tik tada atiduoti visuomenei. Ne, į jį žiūrėkime kaip į visavertį subjektą, kurio niekur nereikia integruoti, nes jis jau ir taip yra visuomenės dalis. Taigi, kai sakome „integravimas“, tai yra visai kito požiūrio priėmimas. Juk negalią turintys žmonės nėra kažkas UŽ visuomenės ribų – jie jau yra visuomenėje. Nėra ko integruoti, o tik reikia sudaryti sąlygas jiems būti visaverčiais visuomenės nariais.

D.Migaliova: Sovietmečiu daugelis neįgalių žmonių buvo užribyje, jų niekur nematėme. Buvo sukurtas mitas, kad tarybinis žmogus yra sveikas, stiprus, nesvarbu, ar tai būtų žemės ūkio specialistas, ar kosmonautas. Tuomet buvo vartojamas terminas „asiocialios šeimos“ ir esą tik jos susilaukdavo nevisaverčių palikuonių. Atėjus nepriklausomybei tikėjomės, kad daug kas pasikeis. Kad ir norėdami gero, suskirstėme žmones pagal jų gebėjimus, prikūrėme daugybę barjerų, taigi dabar turime kuo užsiimti ir pagrindą prašyti iš Europos Sąjungos pinigų, kad juos šalintume. Pritariu profesoriui, kad nereikia apie neįgaliuosius galvoti kaip apie išskirtinę grupę žmonių. Jei kalbame apie aplinką, ar mamai su mažu vaiku vežimėlyje nereikia nueiti į parduotuvę ar polikliniką, pakilti į penktą aukštą? Arba senai močiutei? Turime kalbėti apie draugišką aplinką, universalų dizainą visiems.

Paminėjote svarbų aspektą dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus. Manau, kad ateis ta diena, kai neįgaliuosius įsileis į darbo rinką, o ne tik naudosis jų vardu ar pažymėjimu, ir jie galės atlikti daug darbų. Galbūt vieni dirbs su informacinėmis technologijomis, o kiti – parduotuvėse: jau dabar, pavyzdžiui, prekybos tinklas „Rimi“ turi projektą su kurčiaisiais.

Vis dėlto, kad tai įvyktų, reikia peržiūrėti švietimo sistemą. Čia dominuoja akademiniai dalykai ir trūksta taikomųjų, o kai kalbama apie, tarkime, sutrikusio intelekto asmenis, jie gali būti geri darbininkai, jei būtų pradėti rengti tinkamu laiku. Dar mokykloje juos išskiriame, kuriame specialias programas, mokome juos tų dalykų, kurių jie neišmoks ar negalės panaudoti gyvenime. Paskui sugalvojame, kad reikia kažkokios profesinės reabilitacijos, o tada – stop. Nesukurta darbo sistema, nėra darbo asistentų, darbdaviai nemotyvuojami įdarbinti neįgaliųjų, nėra lanksčių darbo grafikų, ir viskas stoja.

Z.Jančauskis: Ne visai sutikčiau su teiginiu, kad sovietmečiu neįgaliųjų nebuvo. Turime aklųjų pavyzdį. Buvo sukurta visa sistema, pastatyta gamyklų, gyvenamųjų kvartalų, žmonės turėjo darbo. Vis dėlto dabar vėl kuriame socialines aklųjų įmones, vėl reikia valstybės subsidijų, nes viską sugriovėme.

Jei kalbėsime apie asmenis su fizine negalia, kurių organizacijai atstovauju, iš tiesų ta struktūra nebuvo sukurta. Psichinę negalią turintys arba sutrikusio intelekto žmonės buvo slepiami internatuose, lygiai taip aš nė neįsivaizdavau žmogaus, sėdinčio neįgaliojo vežimėlyje po stuburo traumos. Jų nematydavau. Manau, tokių žmonių nematymas ir neskatina nei aplinkos pritaikymo, nei specializuotų darbo vietų kūrimo.

Ir šiuo metu žmonės po insultų, infarktų grįš iš ligoninės į savo namus ir gyvens užsidarę. Pavyzdžiui, vyksta namų renovacija. Ar daug reikėtų, kad būtų sukurtas fondas, kad namai būtų ne tik renovuojami, bet ir pritaikomi neįgaliesiems? Prieš trejus metus atliktas tyrimas, kiek reikėtų lėšų, kad viešoji aplinka būtų pritaikyta neįgaliesiems. Yra Europos Komisijos sprendimas, kad iki 2020 m. visi viešosios paskirties pastatai turės būti pritaikyti, bet praėjo treji metai, o ar daug apie tai girdėjome Lietuvoje?

O kad neįgalieji tampa verslo objektu, iš tikrųjų galima paliudyti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus duomenimis, 141 socialinei neįgaliųjų įmonei, kuriose dirba apie 5 tūkst. neįgaliųjų, skiriama 54 mln. Lt. Vis dėlto ne neįgalieji remiami, o darbdaviai, socialinių įmonių savininkai. Jie naudojasi tais pinigais. Norėtųsi požiūrio, kad esame naudingi ir reikalingi valstybei.

J.Šliužienė: Manau, daug problemų būtų išspręsta, jei sutiktume laikytis tam tikrų principų. Viena vertus, iš savo visuomenės negalime reikalauti to, kas neįmanoma. Valstybės tarnautojai yra tos pačios visuomenės dalis, jų supratimas apie negalią keičiasi, nors ir ne tiek, kiek norėtume. Iš tikrųjų žmonės, priimantys sprendimus valstybės ar savivaldybių įstaigose, dažnai neturi reikiamo supratimo, tačiau matau gerų pokyčių, pavyzdžiui, žiūrėdama į vaikų darželius, kurių grupėse kartu mokosi ir neturintys negalios, ir neįgalūs vaikai. Karta, kuri užaugs kartu, priims visai kitokius sprendimus.

Kita problema – atsakomybės pasiskirstymas sprendžiant neįgaliųjų klausimus. Kadangi neįgalieji buvo laikomi atskira grupe, tai ir tokios įstaigos kaip Neįgaliųjų reikalų departamentas, daugelio manymu, turėtų spręsti neįgaliųjų problemas visose srityse. Bent taip norėtų ministerijos. Nenoriu pasakyti, kad jos šių klausimų nesprendžia, bet pasitaiko atvejų, kai jos nori nuo šių problemų atsiriboti, sakydamos, jog tai ne jų darbas, nes juk mes atsakingi už neįgaliuosius.

A.Šindeikis: Ar galime sakyti, kad valstybės politika keičiasi?

J.Šliužienė: Ji keičiasi, bet ne tiek, kiek norėtume.

A.Šindeikis: „Veidas“ yra atlikęs įdomų tyrimą dėl moksleivių pasiekimų. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose pasirinkta, jog gabesni vaikai suburiami mokytis į vieną klasę, kad būtų patogiau. Pavyzdžiui, estai to nedarė ir jų bendrieji pasiekimai yra geresni net nei mūsų šitų gabesnių vaikų klasių. Minėjote, kad vaikų darželiuose padėtis keičiasi, o kaip yra mokyklose?

J.Šliužienė: Čia irgi atsiranda bendrų klasių. Problema ta, kad tai daroma vangiai. Vėlgi trūksta supratimo. Vienos mokyklos tai priima ir deda pastangas, kitos ne.

D.Migaliova: Yra rekomendacijos, kurios yra labai blogas dalykas. Yra indikacijos, kada galima skirti mokymą namuose. Lietuvoje nuo 1991 m. formaliai negali būti nemokytinų vaikų. Sveikatos ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija sudaro ligų bei būklių sąrašą ir rekomenduoja psichologinėms, pedagoginėms tarnyboms (išsiunčia jau vykdymui), kokių sutrikimų turintiems vaikams gali būti skiriamas ugdymas namuose. Tai visiška nesąmonė, net šveicarai tokio dalyko neturi. Tai neefektyvu ir brangu.

A.Šindeikis: Tarp mūsų yra ir advokatas. Kaip jums pavyko juo tapti – vis dėlto nelengva profesija?

J.Vaškevičius: Viskas, ko gero, priklauso nuo požiūrio. Dešimt metų dirbau socialinės apsaugos sistemoje, o dabar jau penkiolika metų esu šalia. Šioje srityje pradėjau dirbti 1989 m. Pirmieji mano mokytojai buvo Amerikos Mičigano universitetas An Arbore. 1990 m. pirmą kartą pamačiau, kaip vyksta neįgaliųjų reabilitacija, ir tada pabandėme tai daryti Lietuvoje. Didžiausia bėda yra požiūris – tiek pačių negalią turinčių asmenų į save ir savo vietą visuomenėje, tiek kitos visuomenės dalies. Pats esu susidūręs ir žinau, kas darosi mokyklose, taigi galiu lengvai paaiškinti, kodėl šiandien darželiuose neįgaliųjų yra, o mokyklose beveik nėra. Darželyje nekeliamas uždavinys, kad vaikas gautų išsilavinimą ar kažkokį atestatą, tad darželio auklėtoja tokį vaiką toleruoja. O mokytojas mokykloje, ypač gavęs sovietinį išsilavinimą, žino, kad „neįgalus vaikas mokykloje mokytis negali“. Tai neįmanoma. Kai stojau į universitetą studijuoti teisės, man daug kartų buvo pasakyta, kad tai tiesiog neįmanoma.

Toks požiūris egzistuoja, bet noriu pabrėžti, kad jis nesvetimas abiem pusėms. Kadangi ir sveikieji, ir neįgalieji žino, kad „tai neįmanoma“, niekas ir nevyksta.

Nesutikčiau, kad nėra poslinkių. Kartos keičiasi, jauni žmonės daugiau matę, daugiau supranta. Norėčiau akmenų mestelėti ir į neįgaliųjų daržą. Dažnai mačiau, kad patiems neįgaliesiems nieko nereikia – nei dirbti bendruomenei, nei mokytis joje. Jie neretai patys norėjo dirbti, mokytis ar sportuoti segreguotai, išlaikyti savo segreguotas struktūras. Sovietiniais laikais aktyviai užsiėmiau šimtalangių šaškių sportu ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl neįgaliųjų ir sveikųjų šaškių ar šachmatų turnyrai vyksta atskirai. Kodėl buvo atskiros sporto mokyklos, atskiri klubai? Vis dėlto bent prieš penkiolika metų to norėjo patys neįgalieji. Manau, žmonės bijojo vieni kitų.

A.Šindeikis: Suprantu, kad tai yra valios reikalas: jei į visus žiūrėsime kaip į lygiaverčius ir visi dalyvaus bendrame gyvenime, natūraliai atsitiks taip, jog visi taps lygiaverčiais visuomenės nariais. Vis dėlto matau ir kitą kriterijų: matyt, pačiai valstybei būtų racionaliau, jei segregacijos nebūtų. Gal čia yra ne tik humaniškas, bet ir ekonominis argumentas?

J.Ruškus: Visos visuomenės linkusios skirstytis į „mus“ ir „juos“. Požiūrio klausimas yra esminis dalykas. Pavyzdžiui, aš nelabai tikiu, kad ateis nauja karta, ir viskas pasikeis. Už vaikų dar stovi tėvai, kurie gali prieštarauti, kad jų vaiko grupėje būtų vaikų su negalia. Juk vaikas eis į egzaminus, jis turi lygiuotis į stipresnius. Vadinasi, darželis, mokykla gali turėti valios, bet viską gali blokuoti tėvai. Taip atsitinka, žinau konkrečių atvejų.

Valstybės pažangos taryba daug kalba apie gerovės valstybę. Gerovės valstybė bus ne tada, kai ekonomika bus dar laisvesnė, o tada, kai bus sukuriamos visiems vienodai prieinamos paslaugos. Kad ir kokios jos būtų (sveikatos, socialinės, švietimo), jos turi būti prieinamos visiems. Tą matome Skandinavijoje. Beje Danijos socialinis modelis apibrėžia negalią pagal tai, kiek kliūčių žmogus sutinka aplinkoje, o ne pagal tai, kokią ligą jis turi ar ko nevaldo. Juk negalia išryškėja aplinkoje – judėjimo negalia pasimatys laiptų visuomenėje.

D.Migalova: Vis dėlto yra kuo džiaugtis. Šiandieninėje Lietuvoje, jei žmogui, turinčiam Dauno sindromą, skauda pilvą, jo jau neveža į psichiatrinę, o veža į greitosios pagalbos ligoninę, nes tikriausiai reikia pilvą apžiūrėti.

Kas man dar kelia nerimą: jau prieš 15 metų sakiau, kad ateis diena, kai neįgalus žmogus taps višta, perinčia auksinius kiaušinius. Aplink negalią susibūrė daug prižiūrėtojų, departamentų, firmų, organizacijų, kurios daro daug dalykų, nė neatsiklausdamos, ar mums šito reikia. Tuomet ir prasideda „mes“ ir „jūs“: jūs šitai padarėte, o mums tai netinka, kodėl nepaklausėte? Kitas dalykas – įdarbinimas. Sukuria socialines įmones, surenka informaciją apie neįgaliuosius, paima ir sako, kad duos po šimtą litų kas mėnesį, tik neik į darbą. Na, gal dabar daugiau. Pritarčiau, kad gal pati neįgaliųjų bendruomenė tam nepasirengusi, bet, kita vertus, jie to neišmokyti. Jie išmokyti būti bejėgiai ar tokie, kad jų reikia gailėtis. Pridėčiau, kad savivaldybėse trūksta paslaugų: dienos centrų, grupinio gyvenimo namų, laikino atokvėpio tarnybų. Galiausiai pridėčiau, kad buvo atlikti „Vilmorus“ tyrimai apie toleranciją. Išaiškėjo, kad prostitucija besiverčiančias moteris vertiname palankiau, tolerantiškiau nei psichikos ligonius, protiškai atsilikusius. Negalia – sąrašo pabaigoje. Tačiau ir tarp neįgaliųjų yra savo hierarchinės piramidės. Dar sovietmečiu būdavo aklųjų ar kurčiųjų kombinatai, vėliau atsirado fizinė negalia. Tai labiau išreikšta, tad žmonės labiau toleruoja, tačiau jei tai susiję su psichikos sveikata, šitų žmonių grupių ir dabar nematome. Pokyčių įvyko daug, bet dabar norisi kokybės ir sąžiningų žaidimo taisyklių.

Z.Jančauskis: Pasakysiu socialinės apsaugos ir darbo ministrės žodžius: per daugiau nei 20 metų socialinės integracijos programa taip nieko ir nedavė. Sakyčiau, ji ir neturėjo kažko duoti, bet ji mus išlaisvino. Bent jau pradėjome kalbėti, atsirado daug neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų.

Vis dėlto su neįgaliaisiais dažnai nesikalbama, nesitariama – valdžia žino geriau. Kai paklausiame apie paslaugas savivaldybėse, atsako, kad poreikis tenkinamas. Paklausiame, kiek skiriama Alytaus mieste lėšų transportui pritaikyti, – 20 tūkst. Lt per metus. Matyt, vien 14 tūkst. Lt vairuotojo atlyginimas per metus sudarytų. Nėra nė vieno pritaikyto autobuso – sako, neįgalieji nevažinėja. O pakalbėkime apie žmones, gyvenančius provincijoje, kur visuomeninis transportas iš viso nevažinėja. Pakalbėkime apie Susisiekimo ministerijos pažadą iš ES struktūrinių fondų lėšų nupirkti du tolimojo susisiekimo autobusus. Du. Nors šiandien nė vienas toks nevažinėja – Lietuvoje nėra pritaikytų tolimojo susisiekimo autobusų, tad apie ką šnekėti? O kiek yra pritaikytų traukinių vagonų?

J.Ruškus: Belgijoje tai išspręsta. Yra angliška sąvoka „disability stream“, kuri sako, kad bet kokie sprendimai, įstatymai valstybėje peržiūrimi per neįgaliųjų prizmę. Tarkime, bet kokie su traukinių tinklo plėtra susiję klausimai turėtų būti nagrinėjami ir iš neįgalumo perspektyvos.

D.Migaliova: Tai imperatyvi nuostata, žiūrima griežtai.

A.Šindeikis: Daug problemų, apie kurias kalbame, susijusios su viešąja statyba. Negi nėra kažkokių normų, kaip naujieji pastatai turėtų būti statomi, o senieji pritaikomi?

J.Šliužienė: Statybos reglamentai griežtai taikomi tik naujiems statiniams ir rekonstruojamoms pastatų dalims. Apskritai pastatų savininkai nėra įpareigoti pritaikyti savo statinių. Taip, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme pasakyta, jog už aplinkos pritaikymą atsakingi statinių savininkai, bet kaip teisininkė galiu pasakyti, kad šitas įstatymas bedantis. Norma įtvirtinta, bet nėra kontroliuojančios institucijos, kaip įstatymo norma įgyvendinama, ir atsakomybės. Dar praplėsčiau ekonominį aspektą: dažnai išgirstame, esą „kiek čia tų neįgaliųjų yra – vos vienas kitas, man neapsimoka“.

D.Migaliova: 7 proc. valstybės gyventojų.

J.Šliužienė: Taip. Be to, grįžkime prie platesnio požiūrio: yra didelė grupė žmonių, kurių poreikius galėtume prilyginti neįgaliųjų poreikiams. Minėto universalaus dizaino idėja yra ta, jog produktai ir paslaugos turi būti kuriami taip, kad tenkintų didžiosios dalies visuomenės poreikius. Juk visuomenė nesusideda tik iš neįgaliųjų ir žmonių, neturinčių jokių problemų.

J.Ruškus: Pabrėšiu, kad aplinka yra ne tik fizinė, – tai ir paslaugos plačiąja prasme.

J.Vaškevičius: Gal neskambės gražiai, bet man priimtiniausias požiūris, apie kurį išgirdau dar 1990 m. JAV: tai – tik verslas. Laikoma, kad į reabilitaciją investuotas doleris (nuo tada, kai žmogus pakliūva, tarkime, į avariją), jei dedamos pastangos, jog jis kad ir po sunkiausios traumos per trumpiausią laiką sugrįžtų į darbo vietą, duoda devynis dolerius naudos.

Z.Jančauskis: Žinome, kad valdžia ateina ketveriems metams ir jos sprendimai atrodo vienadieniai. Priėmėme, nesuspėjome įgyvendinti – paliksime kitiems. Nėra tęstinumo. Būtų puiku, jei būtų dialogas, ir priimant kažkokį įstatymą būtų pažiūrima per neįgaliųjų prizmę. Deja.

D.Migaliova: Mes, lietuviai, popierius rašyti išmokome ir esame be galo raštinga tauta. Yra apie 70 teisės aktų, kurie vienaip ar kitaip reglamentuoja neįgaliųjų teises, pagalbą jiems ir kt., bet viskas stringa vykdant įstatymus. Be to, mūsų valdžios ponai unikalūs tuo, kad leidžia sau nesilaikyti įstatymų, už kuriuos patys balsavo. Turime tokią Dievo dovaną. Neįgalieji ar neįgalių vaikų artimieji bijo paduoti į teismą vieną ar kitą valdininką, jei kas nors buvo padaryta blogai. Visiškai netaikoma teismų praktika.

A.Šindeikis:  Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad atsirastų kažkokių proveržių, kur yra tas trombas, kurį pastūmus viskas eitųsi lengviau?

J.Ruškus: Kaip minėjau, į žmogaus negalią reikėtų imti žiūrėti ne pagal sutrikimą, ne per medicininį požiūrį, o pagal tai, kokių kliūčių ir barjerų žmogus sutinka aplinkoje. Nesvarbu, ar tai būtų darbo rinka, ar sveikatos apsauga, ar bet kokia kita sritis. Tada natūraliai atsiveria universalaus dizaino etapas. Kad iki to prieitume, reikalingas konstruktyvus dialogas. Teisingai sako Lietuvos neįgaliųjų forumas: nieko apie neįgaliuosius be neįgaliųjų.

Z.Jančauskis: Įstatymų bazė Lietuvoje yra pakankama, bet jie neveikia. Tą jaučiame ir norime kalbėtis, deja, nėra antros pusės, kuri klausytų.

J.Šliužienė: Manau, kad norime vienu metu išspręsti visas problemas. Gal vertėtų išskirti prioritetus ir kompleksiškai, gerai apgalvojant išspręsti vieną problemą, o paskui eiti prie kitos? Dabar trūksta ir žmogiškų išteklių, ir laiko.

A.Šindeikis:  Gal padėtų techniniai sprendimai? Buvo minima sąvoka „disability stream“. Kai Seime priimamas įstatymas, jis privalomąja tvarka turi pereiti Specialiųjų tyrimų tarnybos patikrą antikorupciniu požiūriu. O jeigu į įstatymų leidybą įtrauktume aspektą, kad įstatymas turi pereiti ir „disability stream“ patikrą?

J.Šliužienė: Kartą suskaičiavau, į kelių tikslinių grupių poreikius reikėtų atsižvelgti priimant įstatymą. Na, jei viską darytume labai teisingai. Jų būtų mažiausiai 64.

D.Migaliova: Prie visko dar pridėčiau, kad vienas neįgalus žmogus neįgalina ir savo aplinką, jei bendruomenėje nėra sukurto paslaugų tinklo. Mūsų uždavinys turėtų būti įgalinti aplinką, kad šeimos nariai galėtų dalyvauti rinkoje.

A.Šindeikis:  Tai dar daugiau žmonių grįžtų į darbo rinką?

D.Migaliova: Žinoma. Lietuvoje yra 47 tūkst. asmenų, kuriems nustatyta visiška negalia. Tiek šeimų gyvena visiškai kitokį gyvenimą, nors galėtų sėkmingai dirbti. Kas iš to, kad tris kartus per savaitę po dvi valandas ateina lankomosios priežiūros darbuotojas? Ar šeimos narys gali dirbti? Reikėtų sudaryti sąlygas šeimoms gyventi kuo įprastesnį gyvenimą.

 

Šiuolaikinėje visuomenėje bendruomeniškumas ir pilietiškumas pasireiškia visiškai kitokiomis priemonėmis nei prieš 24 metus. Tačiau ar bendravimas socialiniuose tinkluose ir ten gimusios socialinės iniciatyvos pajėgios suvienyti individualistinę ir susiskaldžiusią Lietuvos visuomenę?

„Dėl greito gyvenimo tempo žmonės nebeanalizuoja savo asmeninės erdvės, nebesprendžia aktualių kasdieninių problemų, nebekelia vietinei bendruomenei aktualių klausimų“, – esmines tautos apatiškumo priežastis vardija grupės „Karma“ vokalistas Kazimieras Likša.
Siekdamas išreikšti savo susirūpinimą dėl lietuvių bendruomeniškumo stokos vaikinas drauge su bendraminčiu Simonu Stankumi socialiniuose tinkluose paskelbė sparčiai populiarėjančią pilietinę akciją „Ką aš matau“, kurios tikslas – pasidalyti tuo, ką aplink save matai („Facebook“ ir „YouTube“ kanaluose), taip kuriant glaudesnę bendruomenę virtualioje erdvėje. Pilietinės iniciatyvos sumanytojai ragina tautiečius susimąstyti ir prabilti apie tai, kas kiekvienam iš jų svarbu.
„Jau kuris laikas mūsų žmonės nepatenkinti viskuo, kas aplink juos. Tačiau retas supranta, kad tik mūsų pačių veiksmai daro įtaką tam, kaip mes jaučiamės. Esame atsakingi už savo laimę ir ateitį“, – suimti savo gyvenimą į rankas ir nevengti pilietiškumo ragina akcijos iniciatoriai.
Su tuo, kad panašių iniciatyvų socialiniuose tinkluose pastaruoju metu itin sparčiai daugėja, linkusi sutikti ir Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė. Kelintus metus pilietinės visuomenės ir vietos bendruomenių raidos problematiką nagrinėjanti mokslininkė teigia, kad pilietinio įsitraukimo priemonės ir būdai visuomenėje kinta priklausomai nuo šiuolaikinių technologijų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

 

Mūsų visuomenėje pamestas laimės jausmas, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kada jį susigrąžinsime ir prisivysime tik iš pirmo žvilgsnio nepralenkiamus lyderius skandinavus ar artimiausius kaimynus – estus bei latvius.

“Nesu laimės kūdikis ir nesijaučiu laiminga kasdien, tačiau mėginu nugalėti kylantį stresą, o kartkartėmis save stabdau, kad pastebėčiau gyvenimo grožį”, – tikina Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinta teatro bei kino aktorė Jūratė Onaitytė, mažiau išorinio blaškymosi, nerimo ir gyvenimo gelmės savyje pastebėjusi tik artėdama prie penkiasdešimtmečio slenksčio.
“Prie to prisidėjo ir Rytų išmintis, ir sėkmingai pasirinktas profesinis kelias, tačiau pragmatikas mano padėtį, matyt, vertintų šiek tiek kitaip”, – apie pastaraisiais gyvenimo metais labiau nei jaunystėje sustiprėjusį laimės pojūtį kalba žinoma aktorė.
Tuo nė kiek nesistebi psichiatrė, psichoterapeutė Jūratė Bajarūnienė: “Gyvename visuomenėje, kurioje niekas mūsų nemoko būti laimingų. Iš mūsų laukia tik gerų rezultatų. Valstybės lygiu nekeliamas uždavinys, kad būtume laiminga tauta, todėl neverta stebėtis, kad pagal pasaulinius laimės indeksus gerokai atsiliekame nuo danų, vokiečių ar švedų.”
Pažvelgus į šiuos indeksus matyti, kad juos sudarinėjantys užsienio mokslininkai įvardija net keletą skirtingų veiksnių, būtinų mūsų laimės jausmui išsiskleisti. Visų pirmą į akis krinta socialinės gerovės šalims būdingas gerokai didesnis nei Lietuvoje BVP, bendruomeniškumas, pasitikėjimas savo valstybe, gyventojų fizinis aktyvumas ir pan. Mokslininkai, išvesdami laimės indeksą, dažniausiai analizuoja keletą gerovės aspektų: ekonominį, aplinkos, fizinį, dvasinį, darbo, socialinį ir politinį. Į tyrėjų akiratį patenka daug įvairios statistinės informacijos, tačiau tik pusiausvyra daugelyje gyvenimo sričių užtikrina gyventojų pasitenkinimo jausmą vienoje ar kitoje šalyje.
Remianti naujausiais Eurobarometro duomenimis, laimingiausiais gyventojais pagrįstai vadinami skandinavai, šiek tiek mažiau, tačiau laimingesniais už lietuvius galima laikyti belgus, airius, vokiečius, taip pat ir artimiausius mūsų kaimynus – estus bei latvius.
Taigi kodėl lietuviai atsilieka nuo laimingųjų kaimynų ir vis dar nenusikrato nelaimėlių vardo?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

 

Dauguma didžiųjų miestų gyventojų mano, kad jie priklauso viduriniam visuomenės sluoksniui. „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa rodo, kad įvertinę savo pajamas ir finansinę padėtį prie vidutiniokų save priskiria 53,6 proc. respondentų. Prie turtingų ir pasiturinčių – atitinkamai 2,8 ir 12,4 proc.
Tačiau net 20,2 proc. apklaustųjų save priskyrė prie skurstančiųjų, o kas dešimtas (10,6 proc.) įvardijo save kaip vargšą. Tokie rezultatai negali nešokiruoti, nes rodo, kad trečdalis gyventojų save praktiškai nustumia už ribos.
Atsakymai į kitą klausimą, kiek reikia uždirbti, kad galima būtų oriai jaustis ir gyventi Lietuvoje, tai tarsi ir patvirtina. Dauguma (55,6 proc.) respondentų mano, kad norint oriai jaustis reikia per mėnesį vienam asmeniui uždirbti nuo 3 tūkst. Lt, iš jų 18,4 proc. įsitikinę, kad pajamos turi būti didesnės nei 4 tūkst. Lt per mėnesį.
Tačiau, “Sodros” duomenimis, nuo 4,5 tūkst. Lt ir daugiau, atskaičius mokesčius, per mėnesį uždirba tik 4 proc. gyventojų. Negana to, oficiali statistika teigia, kad beveik 40 proc. namų ūkių Lietuvoje vienam asmeniui tenka tik iki 1000 Lt per mėnesį, o dar 30 proc. – nuo 1001 iki 2000 Lt per mėnesį. Sugretinus apklausos ir šiuos rodiklius galima daryti dar labiau šokiruojančią išvadą: nors dauguma linkę save priskirti prie vidurinio visuomenės sluoksnio, tačiau jie toli gražu į jį nepatenka. Tai yra iš tiesų vidutiniokų esama gerokai mažiau.
O jei lyginsime su Europos Sąjungos vidutinio sluoksnio pajamomis, tuomet Lietuvoje tokio visuomenės sluoksnio praktiškai nėra. Plačiau apie tai – straipsnyje “Žmonės, susikūrę vakarietišką gyvenimo kokybę Lietuvoje”.

Vertinant pagal jūsų dabartines pajamas ir finansinę padėtį, prie kokio visuomenės sluoksnio save priskirtumėte? (proc.)
Turtingųjų    2,8
Pasiturinčiųjų    12,4
Vidutiniokų    53,6
Skurstančiųjų    20,2
Vargšų    10,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Kiek, jūsų nuomone, reikia uždirbti (litais per mėnesį vienam asmeniui), kad galima būtų oriai jaustis ir gyventi Lietuvoje? (proc.)
Iki 1000 Lt    0,4
1001–2000 Lt    15,6
2001–3000 Lt    27,8
3001–4000 Lt    37,2
Daugiau nei 4000 Lt    18,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6
Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. kovo 19–21 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Nors mūsų valstybės ekonomikai šie metai tarsi ir labai geri, gyventojai to nelabai jaučia. Kaip atskleidžia naujausias Statistikos departamento atliktas vartotojų nuomonių tyrimas (spalio mėnesį apklausta 1200 respondentų), vertindami šalies ekonominę padėtį net 31 proc. apklaustųjų teigė, kad per praėjusius metus ji pablogėjo, 45 proc. – kad nepasikeitė ir tik 23 proc. mato pagerėjimą. O vertindami savo namų ūkio finansinę padėtį per pastaruosius 12 mėnesių 27 proc. respondentų teigė, kad ji pablogėjo, 60 proc. – kad nepasikeitė ir tik 13 proc. sakė, kad jų namų ūkio finansinė padėtis pagerėjo. Vis dėlto prognozuodami tikėtinus savo šeimos ir valstybės finansinės padėties pokyčius per artimiausius dvylika mėnesių apklausiamieji pateikė šiek tiek pozityvesnius vertinimus (juos galite matyti lentelėse).
Atliekant tyrimą respondentų teirautasi ir ką jie mano apie bedarbių skaičiaus kaitą ateityje. Taigi 20 proc. apklaustųjų tikisi, kad per artimiausius 12 mėnesių bedarbių mažės, 39 proc. prognozuoja, kad daugės. Neoptimistiškai nuteikia ir gyventojų nuomonė, kaip jie vertina savo galimybes per ateinančius 12 mėnesių bent kiek sutaupyti: gyventojų, nesitikinčių sutaupyti per artimiausiu metus, padaugėjo nuo 63 proc. rugsėjį iki 65 proc. spalį.

Gyventojų nuomonė apie jų namų ūkio finansinės padėties pokyčius per artimiausius 12 mėnesių (proc.)

Namų ūkio finansinė padėtis per artimiausius 12 mėn.:
Labai pagerės    0
Truputį pagerės    17
Išliks nepakitusi    59
Truputį pablogės    16
Labai pablogės    2

Gyventojų nuomonė apie šalies ekonominės padėties pokyčius per artimiausius 12 mėnesių (proc.)

Šalies ekonominė padėtis per artimiausius 12 mėn.:
Labai pagerės    0
Truputį pagerės    28
Išliks nepakitusi    45
Truputį pablogės    17
Labai pablogės    5

Šaltinis: Statistikos departamentas

Dauguma vyresnių kartų atstovų į dabartinį jaunimą žvelgia skeptiškai, su nusivylimu ar net užuojauta, esą jie nužingsniavo netinkamais keliais, pasirinko ydingą gyvenimo būdą. Tačiau jaunimas turi ne mažiau pagrindo taip pat skeptiškai ir su nusivylimu žvelgti į vyresniuosius, nes šie padarė daug klaidų ir palieka didžiules skolas, o viską srėbti teks jaunosioms kartoms.

Kai visuomenė gyvena ramiai, kartos keičiasi kas 25 metus ar rečiau, tačiau Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais kartų kaita gerokai dažnesnė ir greitesnė. “Pavyzdžiui, vadinamuosius permainų, “perestroikos” ir ES vaikus skiria viso labo penkeri ar septyneri metai“, – paaiškina Socialinės informacijos centro (SIC) tyrimų strategijos vadovė Rūta Gaudešienė.
Tačiau vienas dalykas nesikeičia: vyresnės kartos į jaunesniųjų atstovus žvelgia skeptiškai, su nusivylimu ar net užuojauta, esą jie nužingsniavo netinkamais keliais, pasirinko ydingą gyvenimo būdą, iškraipė šeimos vertybes ir pamynė mokslo šventenybes. Ir tai tęsiasi jau daugybę metų, juk dar Sokratas sakė: „Mūsų jaunimas mėgsta prabangą, jis blogai išauklėtas, jis nė trupučio negerbia vyresnių.“ Tą patį šiais laikais burba dauguma vyresnės kartos žmonių.
Kita vertus, jaunimas šiais laikais turi teisę atsikirsti, ir vis dažniau tai padaro, kad jie turi labai daug pagrindo pykti už pokario ir ankstesnių kartų skolas bei klaidas, kurias srėbti teks dabartinėms jaunosioms kartoms.
Amžinas kartų konfliktas šiais laikais įgauna materialią reikšmę, kuri neapsiriboja pastangomis nuvyti jaunimą nuo kompiuterio ar įduoti į rankas tradicinę spausdintinę knygą. „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas perspėja, kad kartų konfliktas dar tik įsibėgėja, o artimiausią dvidešimtmetį pagreitį jau įgijusi tema bus svarbiausia aktualija visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje.
„Problema ta, kad dėl demografinių pokyčių jaunosios kartos atstovų yra mažiau nei senesnės, kuri, be kita ko, gyveno ne pagal kišenę ir paliko daug skolų. Dabar pokario karta ruošiasi į pensiją ir tikisi orių pensijų už viso gyvenimo darbą, tačiau jaunoji karta mano, kad ji nusipelniusi kitokio palikimo, nei gauna pastaraisiais metais: tai finansinės krizės, neregėtos valstybių skolos, vyresniųjų noras gauti solidžias pensijas ir suvokimas, kad bent Europoje jaunosioms kartoms tenka vis daugiau išlaikytinių ir vis didesnė finansinė našta, nes visuomenės sensta“, – problemą formuluoja ekonomistas.
Tačiau šiais laikais, kitaip nei prieš trisdešimt metų, jaunimas turi kur kas daugiau galimybių rinktis ir nemažai jų gali užsimanyti problemas nusipurtyti. Pasak Ž.Maurico, jei jauni žmonės matys, jog ir taip dideli mokesčiai Lietuvoje dar labiau didinami vien tam, kad būtų iš ko mokėti pensijas senjorams, jie gali nuspręsti emigruoti. Todėl finansinės ir kitokios problemos Lietuvoje dar labiau sustiprės. Šiomis aplinkybėmis, ekonomisto manymu, vienintelė išeitis – vis labiau vėlinti pensinį amžių.
„Prarandu bet kokias viltis dėl mūsų šalies ateities, jei šiandieninis jaunimas rytoj imtų valdyti ir tvarkyti šalį“, – dar anksčiau už Sokratą, VII a. prieš Kristų, nerimavo Heziodas. Vis dėlto, patikint ateitį šiandieniniam jaunimui, baimei vietos nelieka: taip jau susiklosto, kad visos kartos paveldi problemas ir randa sprendimo būdų, o naujoms problemoms spręsti reikia ir naujo jaunesniųjų kartų požiūrio.
Žinoma, šiuolaikinis jaunimas stokoja kai kurių įgūdžių, kokių turėjo ankstesnės kartos, bet kai tik reikėtų, tie įgūdžiai susiformuotų. Tuo įsitikinusi Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, psichologė, socialinių mokslų daktarė Laima Bulotaitė.

Tuščiai laiką leidžia ne tik jaunimas

Būtų geriau, jei skirtingų kartų žmonės ne burnotų vieni ant kitų ar priekaištautų, o būtų tolerantiškesni ir vieni kitiems padėtų. Visų kartų atstovai turėtų diskutuoti, mokėti vieni kitiems nusileisti, suprasti. Vien moralizavimas, draudimai ir bausmės dar niekam nepadėjo. Juk iš tikrųjų vyresnės kartos turėjo milžinišką įtaką tam, kaip šiandien atrodo mūsų jaunimas. Mokykloje ar namie vaikui į rankas įgrūdę kompiuterį ar planšetę ir nepakreipę jo tinkama linkme, vėliau vyresnieji neturėtų piktintis, kad jaunimas nebemoka sudėlioti sakinio ar neskaito knygų. Čia daugiau atsakomybės tenka vyresniajai kartai. Ir ši išvada tinka daugeliu atvejų.
„Apie priklausomybę nuo technologijų kalbame dažnai, tačiau žmogui būdinga išbandyti visa, kas nauja, todėl manau, kad prieraišumo periodas yra laikinas. Pavyzdžiui, tie, kurie anksčiau žavėjosi socialiniu tinklu „Facebook“, jį kaip drabužį – paauglystę ar vaikystę – jau išaugo ir dabar turi kitokių pomėgių“, – ramina L.Bulotaitė.
Verslų skatinimo programos „StartupHighway“ vadovas Rokas Tamošiūnas apie tai yra šiek tiek kitokios nuomonės: „Anksčiau esminis matavimo vienetas buvo raštingumas, o šiandien jaunimas yra ne tik raštingas – jis dar ir laisvai kalba užsienio kalbomis, yra neatskiriamas nuo rašymo priemonių. Be to, argi ne šito norėjome? Siekėme nuolat stebėti jaunimą, o juk šiandien pasitelkę mobiliąsias programėles tėvai gali sužinoti, kokiame bare pramogauja jų atžala, su juo gali nuolat palaikyti ryšį.“
Taip, naujosios technologijos pridarė šiokios tokios žalos, bet naudos – nepalyginti daugiau. Jos būtų dar daugiau, jei tėvai vaikystėje savo vaikus pakreiptų tinkama linkme ir skatintų technologijomis naudotis išmintingai, o ne paliktų viską savieigai, kad vaikai išmoktų technologijas naudoti tuštiems dalykams.
Suprantama, tėvai visada nori, kad jų vaikai būtų tobuli, bet patys savo vaikystėje ar jaunystėje tokie tikrai nebuvo – juk nedirbdavo ir nesimokydavo nuo ryto iki vakaro. Jie taip pat daug laiko praleido tuščiai kažkur kiemuose ar paupiuose, o dabartiniai jaunuoliai laiką tuščiai leidžia internete arba žaisdami kompiuterinius žaidimus. Bet vien dėl to jie nėra blogesni.
Negalima nepaminėti, kad tiems, kurie nori daug pasiekti, kompiuteriai ir technologijos suteikia kur kas daugiau galimybių, nei turėjo vyresnės kartos. Dabar programuoti pradeda jau devynmečiai, tad inžinieriais jie tampa nuo ankstyvų dienų, ir reiškinius bei sistemas jaunuoliai dabar gali suprasti kur kas geriau, nei jaunystėje suprato jų tėvai.