Visuomenės sveikatos biurai Lietuvoje pradėti steigti prieš septynerius metus, tačiau kuo jie užsiima, nežino ne tik didesnė dalis visuomenės, bet ir šiems biurams darbuotojus rengiantys specialistai.

Kasmet Sveikatos apsaugos ministerija trisdešimt trims šiuo metu mūsų šalyje veikiantiems Visuomenės sveikatos biurams (VSB) atseikėja apie keturis milijonus litų, dar po tris šimtus ir daugiau tūkstančių litų kiekvienas biuras gauna iš savivaldybės, kuriai priklauso, – tam, kad mokytų bendruomenę sveikos gyvensenos. Deja, nematyti ne tik rezultatų, bet ir kryptingos biurų veiklos, kuri paskatintų suaugusius žmones keisti higienos, maitinimosi, judėjimo įpročius ar padėtų vaikams formuoti teisingus sveikos gyvensenos principus.
Tiesa, yra leidžiamos atmintinės apie tai, kad būtina plautis rankas, apie triukšmo keliamą pavojų sveikatai ar nikotino žalą, mokiniai dalyvauja viktorinose, pavyzdžiui, „Ar aš viską žinau apie priklausomybes?“, piešia triukšmą draudžiančius ženklus, deklamuoja eilėraščius apie pieną. VSB specialistai eina į mokyklas skaityti paskaitų apie lytiniu keliu plintančias ligas ar sveikus maisto produktus, organizuojami šiaurietiško ėjimo žygiai senjorams, pamokėlės besilaukiančioms mamoms. Vis dėlto kiek tokie renginiai pasiekia visuomenę, juolab sudomina vaikus ir jaunimą?
VšĮ „Sveikas miestas“, Vilniuje organizuojančios masinius sporto renginius, vadovas Mantas Paulauskas prisimena, kad VSB specialistai jo dukters mokykloje rudens pradžioje svėrė mokinių kuprines. Nors vyras pabrėžia, kad tokie renginiai reikalingi, tačiau abejoja, ar pasakius vaikui, jog jo kuprinė per sunki, įskiepijamas supratimas, kaip ją taisyklingai nešioti, kokią rinktis, kad nebūtų pakenkta stuburui.
„Gali būti, kad VSB yra padarę puikių darbų, tačiau jų veikla mažai pastebima. Biuruose gali dirbti tik medicininį išsilavinimą turintys žmonės, tad suprantama, kad jie nusimano apie sveikatą, bet negali būti renginių organizavimo profesionalai. Trūksta jiems ir vykdomos veiklos viešinimo patirties“, – kritikuoja M.Paulauskas.
„Veido“ kalbinti pašnekovai neabejoja, kad Sveikatos apsaugos ministerijos biurams iškelti tikslai labai svarbūs, tačiau daugelis VSB nėra išsigryninę veiklos, kuri apima ne tik prevencinius, šviečiamuosius projektus, bet ir stebėseną, įvairių sveikatos rodiklių rinkimą. Tad jų veikla labiau mėgėjiška. Be to, daugelio biurų vadovai, nemokėdami ūkiškai tvarkytis su gaunamais milijonais, teisinasi per mažu finansavimu, nors nemažai visuomeninių organizacijų ar asociacijų, net ir turėdamos kur kas mažiau lėšų sveikatinimo ar šviečiamojo pobūdžio renginiams, sugeba pasiekti gerokai didesnę dalį visuomenės.

Trūksta patirties ir kūrybingumo

LSMU Sveikatos vadybos katedros vedėja prof. Ramunė Kalėdienė, dėstanti būsimiesiems visuomenės sveikatos specialistams, taip pat vadovaujanti Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijai, pabrėžia, kad VSB dirba kvalifikuoti žmonės, kurie daug stengiasi dėl gyventojų sveikatinimo. Vis dėlto profesorė pripažįsta šiek tiek daugiau žinanti tik apie Kauno VSB veiklą, o kitų miestų biurų organizuotų renginių ar akcijų negalinti išskirti.
VU Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas rėžia tiesiai: „Nors aš rengiu specialistus VSB, tačiau ką jie veikia – nežinau. Mažai kas galėtų paaiškinti, kuo tie biurai užsiima.“
Lietuvos širdies asociacijos direktorė Julita Gladynaitė-Velderbeek pastebi, kad pastaruosius dvejus metus Vilniaus VSB imasi daugiau iniciatyvos, pradėjo glaudžiau bendradarbiauti su visuomeninėmis organizacijomis, nemažai dirba su mokiniais, tačiau, direktorės nuomone, už tuos pinigus, kuriuos gauna VSB, galima padaryti kur kas daugiau.
Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus prof. Sauliaus Čaplinsko, VSB specialistai iš jo vadovaujamo centro gauna daug žinių apie užkrečiamąsias ligas bei jų profilaktiką, tačiau ta informacija ne visuomet tinkamai pateikiama visuomenei. „Dažniausiai VSB dirba ką tik universitetus baigę žmonės, tad jiems trūksta kompetencijos. Vargu ar jauni specialistai gali būti autoritetas tiek jaunimui, tiek senjorams“, svarsto S.Čaplinskas.
„VSB darbuotojai turi žinių, tačiau neretai jiems pristinga kūrybingumo pateikti konkrečių pavyzdžių, kaip, tarkim, pensininkas, gaunantis nedideles pajamas, galėtų sveikai maitintis, – antrina Kauno visuomenės sveikatos centro vadovas Gintautas Kligys. – Viena yra žinoti, jog būtina plautis rankas, o visai kas kita – įtikinamai tai paaiškinti jaunimui, kad įsimintų visam gyvenimui. VSB turėtų pritraukti kompetentingų specialistų, kurie tą galėtų padaryti, nes patiems dažnai pritrūksta įgūdžių.“

Futuristai, analitikai, politikai, ekonomistai piešia skirtingus pasaulio raidos scenarijus. Vieni gąsdina apokaliptine dabartinės visuomenės egzistencijos baigtimi, kiti, priešingai, neabejoja tobulos visuomenės susiformavimu.

Vasario mėnesį žurnalas “Time” pasirodė neįprastu viršeliu, ant kurio pranešimas – 2045-ieji – tai metai, kai žmogus taps nemirtingas. Šis užrašas pasirodė su mažyte žvaigždute, po kuria parašyta: “Jei tikite, kad mašinos ir žmonės gali tapti vienu kūnu, tuomet sveiki atvykę į singuliariąją visuomenę”.
Beje, singuliarioji visuomenė – tai terminas, kurį dabar naudoja anglakalbiai mokslininkai, tačiau lietuvių kalboje atitikmens dar neturime, mat kalba, kaip įprasta, mokslą visuomet vejasi iš paskos.
Mokslą šiuo atveju vejasi ir elementarus žmonių suvokimas, nes tai, apie ką kalba singuliariosios visuomenės gimimą pranašaujantys mokslininkai, iki galo suprasti nėra paprasta.
“Time” viršelyje užrašytuose žodžiuose slypi paprasta, bet tuo pačiu unikali mintis – radikali vadinamojo transhumanizmo idėja, kad į žmogaus kūną integravus technologijas arba priešingai, žmogų integravus į mašinas, gyvybė taps visiškai nepavaldi laikui ir iš esmės amžina, o skirties tarp gyvybės ir technologijos iš esmės nebeliks.

Singuliarioji visuomenė: mąstantys ir jaučiantys robotai

Kaip tai įmanoma? Interneto portale http://2045.com/tech2/ beveik dvi dešimtys Rusijos mokslininkų išsamiai aiškina, kokių esama nemirtingumo būdai. Vienas svarbiausiųjų – galimybė žmogaus protą ir sąmonę panaudoti technologijų valdymui, o tiksliau, smegenų skleidžiamus impulsus paversti energija. Bet ne paprasta, mechanine energija, o mąstančia ir siūlančia sprendimus.
Ir nors tai gali skambėti kaip utopija, šie mokslininkai, įvairių sričių profesoriai taip toli gražu nemano: savo idėjas jie net bando perteikti plačiajai visuomenei, paruošti ją naujam etapui, kuriame fizinio kūno mirtis nebereikš mirties plačiąja prasme.
Beje, šios transhumanistų idėjos – ko gero, pačios drąsiausios ir keliančios daugiausiai diskusijų ir nemažai pasipriešinimo, mat jos reiškia ir tai, kad iš esmės mąstyti išmoks pačios mašinos.
“Pasaulis priėjo ribą, kai funkcijos, kurias žmogus laikė neatskiriama žmonijos dalimi (mąstymas, sprendimai, emocijos) bus atsietos nuo žmogaus. Visa tai galės atlikti dirbtinės sistemos”, – rašo psichologijos mokslų daktaras Timūras Šukinas.
“Prisimenate 2009-ųjų filmą “Svetimas kūnas” su Bruce’u Willis’u? ten žmonės egzistuoja veikdami per robotus. Filmo scenaristai parašė gana banalų scenarijų, nes jiems pritrūko vaizduotės. Tačiau pagrindinė mintis visiškai teisinga – mes ją plėtojame ir ji yra ne tik reali, bet ir netrukus bus įgyvendinta”, – tikina “Rusija 2045” projekto koordinatorius, kompanijos “New Media Stars” prezidentas Dmitrijus Itskovas.
Jau nekalbant apie tai, kad po kelių dešimčių metų, galima neabejoti, beveik nemirtingumo lygį pasieks ir žmogaus kūnas. Garsiausi pasaulio mokslininkai aiškina, jog 2045-aisiais bus išrasti vaistai nuo senėjimo, nuo visų vėžio formų, taip pat bus galima nesunkiai “ištaisyti” DNR pažeidimus.
“Transhumanizmas taps vyraujančia XXI amžiaus ideologija”, – neabejoja vienas garsiausių pasaulio futuristų, tiksliai išpranašavusių ne vieną iš pradžių nerealistiškai skambančią naujovę, Ray’us Kuzweilas.
Tiesa, apibrėžti transhumanizmą itin sunku – skirtingi autoriai pateikia skirtingus šios filosofijos supratimus.Vis dėlto, galima teigti, kad tai yra judėjimas, kuris nenori pripažinti natūralių žmogaus trūkumų, todėl tiki galimybe, kad technologinė pažanga šiuos trūkumus ištaisys, o žmogui suteiks naujų anksčiau neturėtų savybių. Ir kad visa tai kažkada prisidės prie geresnio žmogaus gyvenimo.
Tačiau kokiomis idėjomis, vertybėmis, įsitikinimais gyvens ši visai naujos kartos, nuo technologijų tiek fiziškai, tiek ir emociškai nebeatskiriama, “tobula” visuomenė?

Išnyks politinės partijos?

Skirtingi autoriai futuristai sutaria, kad netrukus politikoje nebebus aiškios kairės ir dešinės ideologijos, o galiausiai pasikeis ir pačios politikos esmė. “Pirmas požymis, kad politinio gyvenimo laukia radikalūs pokyčiai, buvo tai, jog dauguma Šiaurės Afrikoje kilusių revoliucijų prasidėjo nuo žinučių socialiniuose tinkluose “Facebook” ir “Twitter”. Tai tam tikra kolektyvinės sąmonės forma, kuriai neegzistuoja jokios sienos, barjerai, ar taisyklės. Ši sąmonė yra nepaprastai galinga jėga, sugebanti sugriauti nusistovėjusią tvarką, jei ji nėra tobula, o technologijos yra tik įrankis”, – samprotauja „Google“ Artimųjų Rytų reklamos skyriaus vadovas Waelis Ghonimas.
Juk pavyzdžiui, sukilimo Egipte pradžioje vyriausybei nurodžius išjungti interneto ryšį, „Google“ inžinieriai rado būdą, kaip suteikti Egipto žmonėms galimybę skelbti žinutes socialiniame tinkle „Twitter“. Žmonės galėdavo paskambinti nurodytu telefonu ir palikti balso pašto pranešimą.
“Masėms nebereikės rinkti deleguotų atstovų, kurie už juos priims sprendimus. Jie patys galės dalyvauti sprendimų priėmimo procese. O nuo galimybės priimti klaidingus sprendimus žmones apsaugos vėlgi technologijos. Pavyzdžiui, daugybės žmonių idėjas ir nuomones, pareikštas naudojantis internetu, programos apdoros, išanalizuos ir priiims teisingus, visiems geriausius sprendimus”, – prognozuoja futurologas R.Kuzweilas.
Žinoma, tobulėsiančioje visuomenėje bus ir tam tikrų “autsaiderių” – individų ir judėjimų, kurie kels chaosą arba tiesiog nesugebės prisitaikyti prie naujos visuomenės tvarkos. Taip kaip dabar maištauja vadinamasis “piratų partijos” jaunimas ar naujas “freegan” judėjimas (žmonės, mintantys kitų išmesto maisto likučiais), taip ir singuliariojoje visuomenėje nestigs jos atskalūnų. “Bet įvairovė niekada nebuvo visuomenės trūkumas. Greičiau jau privalumas. Taip visuomenė dar sparčiau tobulėja”, – neabejoja R.Kuzweilas.
Tiesa, visos šios futuristų idėjos nebus įgyvendintos per vieną dieną. Artimiausią dešimtmetį vyks gana greita, tačiau skausminga transformacija, ir tokie procesai kaip senstanti visuomenė ar mažėjantys naftos ištekliai bus vieni didžiausių iššūkių. Ir tą dešimtmetį teks išgyventi kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis, nei Vakarų visuomenė yra įpratusi.

Finansų rinkų laukia neramus dešimtmetis

“Goldman Sachs” veteranas, bestselerio “How to Make Money Trading” autorius bei vienos populiariausių BBC televizijos programų “Million Dollar Traders” autorius ir rėmėjas Lexas van Damas, paklaustas, kokie pokyčiai laukia pasaulio finansų rinkos, “Veidui” teigė manąs, jog vienas svarbiausių akcijų rinkų variklių bent jau artimiausiu metu bus demografija. Mat kai dirbančioji visuomenės dalis pasiekia piką, taip pat nutinka ir akcijų rinkose. Tačiau didėjant vyresnio amžiaus žmonių daliai ir mažėjant atžalų skaičiui, auga skola, o pasaulio finansų rinkoms darosi sunkiau išlaikyti augimą. “Vietoje to, kad investuotume į senatvę, esame priversti išsimokėti skolas. 2020-aisiais tai gerokai slėgs ne tik Vakarų, bet ir Kinijos ekonomiką”, – aiškina L.van Damas. Tokių procesų pasekmė, pasak pašnekovo, artimiausią dešimtmetį bus didėjantis prekybos protekcionizmas ir galimi kariniai konfliktai.
Londone dirbanti socialinės žiniasklaidos finansų organizacijoms projektų vadovė Neringa Kundrotaitė pateikia gana apibendrintą tokių svarbiausių ateinančio dešimtmečio procesų priežasčių rinkinį. Pirmiausia – tai nesubalansuotas populiacijos augimas ir neišvengiamas senėjimas. “Iki 2020-ųjų turėsime apgyvendinti papildomus 750 mln. žmonių, ir daugumą jų ten, kur populiacija jau šiandien yra per didelė”, – teigia pašnekovė. Be to, vis daugiau žmonių persikels gyventi į miestus, kuriuose ilgainiui bus išeikvoti visi ištekliai, vis daugiau gyventojų nebus užtikrinami elementariausi jų poreikiai.
Prie to prisidės ir jau minėtas pasaulio natūralių išteklių mažėjimas. “Žinoma, kartu tai gali tapti ir galimybe, jei situaciją vertintume iš investavimo perspektyvos”, – teigia N.Kundrotaitė, kurios nuomone, situacija ateinančius 10 metų bus palanki investuoti į kompanijas, transportuojančias, filtruojančias vandenį. Trumpalaikiai investuotojai šiuo metu turėtų pelnytis iš valiutų rinkos, ilgalaikiai – turėtų žiūrėti į žaliavų rinkas ir į su jomis susijusias kompanijas.
Dar vienas ateities iššūkis, bent jau Vakarų šalims – ekonominės galios augimas Azijos šalyse. “2020-aisiais finansų rinkos vis labiau bus įtakojamos Azijos šalių ekonominių rodikliu, todėl apie finansinius centrus Londone ir Volstryte galime nustoti kalbėti’, – finansų rinkoje laukiančius pokyčius apibendrina pašnekovė.
Gera žinia, kad futuristai guodžia, jog artimiausią dešimtmetį laukiantys finansų iššūkiai ilgainiui bus išspręsti. “Finansai persitvarkys ir pasaulio ekonomikos struktūra taps harmoninga, subalansuota, nukreipta į atskirties mažinimą, ateities visuomenės darnią raidą ir subalansuotą išteklių naudojimą. Tačiau pirmiausia tam turi pasikeisti pati visuomenė”, – apibendrina R.Kuzweilas.

L.van Damas: “Artimiausioje ateityje pačiu svarbiausiu veiksniu taps demografija”.

Nuomonei išsakyti, beje, drąsos neretai visai ir nereikia, nes ginčų kriterijai lietuvio sąmonėje vis dar dažnai siejasi su garsiaisiais Žemaitės „Marčioje“ gyvenančio senio Vingio nesutarimų sprendimo būdais: „Tylėk, boba, dar žodis, ir kaipmat gauni į snukį!“

Beje, esu nugirdęs ir vieną politiku save vadinantį tautietį, „konstruktyviai“ įvardijusį tuos, kurie jo mylimos partijos politikai nepritaria: „Kvailiai, nesupranta!“ Žodžiu, ne mūsų tautai ko nors bijoti ir ne mūsų tautai nuo tvirtos nuomonės susilaikyti, kai jau istoriškai ir literatūriškai esame pasikaustę tinkamai konfliktus spręsti.
Dar XX a. pradžioje psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas įvardijo tris, jo nuomone, neįmanomas profesijas. Neįmanomumas pasireiškė, anot psichoanalizės tėvo, tuo, kad šios profesijos, be įvairių kitų bruožų, pasižymėjo ir „aiškumu“ visiems visuomenės nariams. Kitaip tariant, visi viską apie jas suprato ir puikiausiai galėjo savo nuomonę jų nagrinėjamais klausimais išsakyti. Na, pabandykit spėti, ir aš, matyt, nesuklysiu teigdamas, kad bent dvi iš trijų profesijų įvardysite be vargo.
Kaip tikri lietuviai, matyt, ne vienas ir krepšinį įtrauksite į tą sąrašą. Ir kaipgi be jo, bet S.Freudas, deja, krepšinio nežaidė ir vargu bau ar ką nors apie jį buvo girdėjęs. Tad teks apsiriboti kitomis profesijomis, juolab kad krepšinis ano amžiaus pradžioje dar ir profesija laikomas nebuvo. Vardiju tas profesijas, kurios neįmanomos pasirodė S.Freudui: mokytojas, gydytojas ir politikas. Na, ką, atspėjote? Turėjote tą padaryti, nes ir šiandien nėra nė vieno tikro tautiečio, kuris nežinotų, kaip valdyti valstybę, gydyti žmones ir auklėti vaikus.
Taigi, mes išmanome viską ir apie viską turime aiškią nuostatą. Su mokykla apskritai daugeliui jokio vargo – tereikia prisiminti auksines kai kurių „tobulų pedagogų“ frazes: „Nemuštas vaikas neužauga… Mane mušė, todėl ir doru žmogumi išaugau…“ Tęsti, manau, nebereikia. Juk ir taip aišku: mes viską apie vaikų psichologiją išmanome, nes mūsų pačių vaikiškąją nebrandžią psichologiją neretai diržu brandino. Ir tiek pribrandino, kad dabar brandiname kitus net nebandydami susimąstyti, ką vaikui padarome ir kuo tokia mūsų įtaka baigiasi.
Žinoma, jūs teisūs – aš vėl apie nelaimingąją mergaitę iš Garliavos, kurios psichologija, matyt, jau taip „pareguliuota“, kad vargu ar ateityje be psichiatrų pagalbos bus apsieita. Bet baisiausia, kad šį vaiką brandino suaugusieji, kuriems jų pačių tarpusavio kovos gerokai svarbesnės atrodo. Koks skirtumas, ką vaikas jaučia ar galvoja – juk vieniems „motiną pedofilę“, o kitiems „violetinius patvorinius“ pamokyti reikia. Beje, čia ir prasideda mūsų visuomenės užtikrintumas: kas ne su mumis, tas prieš mus! Kas ne su mumis, tas „pedofilas“ arba „patvorinis“! Kaip viskas paprasta ir aišku.
Kaip ir politikoje. Aha, bet politikai ir vaikų psichologijos studijoms nusipelnę. Štai buvęs buvusio Atkuriamojo Seimo pirmininkas niekaip nuo Garliavos problemų atitolti negali. Ir nesvarbu, kad psichiatrai ir psichologai vienu balsu tvirtina, jog mergaitė kenčia. Svarbiausia, kad yra galimybė kai ką pamokyti – cituoju: „Ko gero, teisėtvarkos tankas pervažiuos tą mergaitę.“ O gal verta suabejoti savo „psichologiniu“ teisumu ir kompetencija? Gal aršiausi „kovotojai“ už mergaitės teises ją kasdien tanku ir pervažiuoja?
Na, gerai, dabar apie politiką ir politikus. Mes čia tikrai esame stiprūs, bet juk ir politikai padeda žmonėms vis mažiau abejojančiais tapti. Štai ir garsusis FNTT bei VRM skandalas. Ministras drąsiai nukerta FNTT galvas, o tada prasideda jo paties galvos medžioklė. Ir ne bet kokia, o su varovais. Susirenka mitinguotojai prie Seimo ir imasi vidaus reikalų ministro linčo. Ir vėl visiems viskas aišku. Cituoju žiniasklaidą iš mitingo: „A.Medalinsko teigimu, atleistųjų FNTT vadovų kaltė nebuvo įrodyta, o naujasis tarnybos vadovas yra didžiausia bėda, nes jis statytinis, per kurį bus naikinamos FNTT bylos.“ Viskas aišku, nors anaiptol netampa aiškiau… Ministro sprendimo klaida nėra įrodyta, nors Antikorupcijos komisijos pirmininkas vis žada sensacijas, bet jų kaip nėra, taip nėra… Todėl ir neaišku, kodėl mitinguotojai jį taip džiaugsmingai sutinka. Gal dėl to, kad jis buvęs estrados dainininkas? Tai ir reikia ovacijas kelti?
Bet ministras irgi ne iš kelmo spirtas. Abu su savo partijos pirmininku ima vardyti konservatorių klaidas, kurie šias, pasirodo, „daro vieną po kitos“… Aišku, bet kodėl jūs tokie užsispyrę lyg vaikai? Eikit iš koalicijos – sąžinė švaresnė bus. Bet ne – „mane prezidentė paskyrė, tik ji ir gali atleisti.“ Kaip smėlio dėžėje: „Jei mane paliesit, aš viską mamai pasakysiu.“ O paskui dar ir naują FNTT vadovą paskiria, nors koalicija prašo to nedaryti.
Žaidimai smėlio dėžėje tęsiasi: „Aš ne tik mamai pasakysiu, bet prieš tai dar ir jūsų smėlio pilis išspardysiu!“ Tai jei politikai vaikiškus žaidimus žaidžia, kodėl ir visuomenė negali to daryti? O tam tikro amžiaus vaikams, žinia, viskas būna aišku. Tai ir mums viskas aišku: nors niekas jokios informacijos nepateikia, bet pusė ruošiasi galvą kirsti vidaus reikalų ministrui, o kita pusė – koalicijos partneriams. Abejojančių, atrodo, kaip ir nėra…
Taigi, dėl politikos ir auklėjimo lietuviams, kaip matome, viskas aišku. O kaip su medicina? Ten, beje, irgi abejonėms vietos nebelieka. Pavyzdžiui, pastarojo meto diskusijos apie eutanaziją. Sunki tema, bet juo sunkiau, kai garsus kunigas vienoje TV laidoje ne tik neabejoja eutanazijos nežmoniškumu, bet viešai praneša visuomenei, kad motina, prieš keletą metų savo žiauriai nudegusiam sūnui padėjusi nežmoniškas kančias nutraukti ir šį pasaulį palikti, yra „nepakaltinama žudikė“. Maža to, laidoje įvardijama ir diagnozė. Keista, jog tokiu užtikrintumu pasižymi autoritetingas kunigas, ypač jei prisiminsime, kad toks užtikrintumas dingsta, kai iškyla kunigų pedofilijos tema. Tada net ir popiežius ima sakyti, kad reikia abejoti, aiškintis, nagrinėti…
Taip tad ir gyvename – užtikrinti savo teisumu ne tik dėl politikos, medicinos ar vaikų auklėjimo. Tampame visuomene, kuri vis mažiau abejoja, kuri greitai nuteisia nesutinkančius su mūsų nuomone, įvardydama juos „blogiu“. Ir tą daro ne vien paprasti žmonės – panašiai žaidžia ir mūsų vedliai. Bet mažai kas susimąsto, kad brandaus žmogaus bruožas – abejonė. Abejonė savimi bei bandymas išgirsti ir suprasti kitą. Todėl ypač vertinga atrodo pastaba, kurią neretai savo teisumu užtikrintam tam pačiam S.Freudui išsakė dar vienas psichologijos tėvas Alfredas Adleris: „O gali būti ir kitaip…“ Bet mums, atrodo, tokia įžvalga dar negresia.

Jei politikai vaikiškus žaidimus žaidžia, kodėl ir visuomenė negali to daryti?

Abiejų laikmečių Lietuvos visuomenes vienija noras pasivyti Europą ir nors per 22 metus to padaryti nepavyko, pažanga žmonių gyvenime akivaizdi.

Tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino 4-5 vaikus, o vienintelės pramogos, paįvairinančios darbais pažymėtą kasdienybę buvo sekmadieninės pamaldos ir kaimo šokiai. Maža to, vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė tuo metu siekė vos 55 metus – net 18 metų trumpiau nei dabar.
Nors lyginant su šiandieniniu gyvenimu, atrodytų, kad nuo tarpukario kasdienybės mus skiria praraja, panašumų galima atrasti daugiau negu tikėtumėmės – abi visuomenes vienijo noras prisivyti kitas Europos šalis, tačiau po 22 metų vis dar teko vilktis uodegoje ir gyventi bene skurdžiausiai Europoje. Kita vertus, abi visuomenės sparčiai modernėjo ir per du dešimtmečius padarė didžiulę pažangą.

Aplenkti pavyksta tik Rumuniją ir Bulgariją

Lyginant dvi Lietuvas, pirmiausias skirtumas krentantis į akis istorikui, Vilniaus universiteto docentui Algirdui Jakubčioniui – tarpukario Lietuvoje labai greitai ir aiškiai suformuluota mintis, kokia kryptimi turime eiti. Tuo tarpu šiandieninėje Lietuvoje per daug blaškymosi.
„Maždaug trečio dešimtmečio vidury vyko diskusija dėl pramoninės ir žemės ūkio raidos. Nuspręsta, kad mūsų šalis negalės pasiekti tokio pramonės lygio, kaip Vokietija, ar Italija, tad Lietuvai lieka žemės ūkis. Būtinas modernus žemės ūkis, todėl Lietuva specializavosi – eksportavo bekonieną, cukrų, sviestą, statė mėsos perdirbimo fabrikus. Antra mintis, kad Lietuva turinti neatsilikti nuo modernių technologijų, todėl plito automobiliai, telefonai, radijo imtuvai, buvo rūpinamasi infrastruktūra. Kai sulyginu abi respublikas šiais aspektais, taip ir pasimetu, o kur dabartinės Lietuvos prioritetas – ar informacinės technologijos, ar pramonė, ar žemės ūkio gamyba“, – aiškios vizijos šiandieninėje Lietuvoje pasigenda istorikas.
Vis dėlto abi Lietuvas vienija noras gyventi taip, kaip gyvena kiti europiečiai. Prisivyti Europą mėginta ir tarpukaryje, ir dabar, bet nepaisant gražių norų, po 22 metų pastangų abiejų respublikų gyventojams tenka stumdytis Europos gale, beveik pagal visus rodiklius.
Itin akivaizdžiai mūsų atsilikimą nuo kitų Europos šalių parodo Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinio bendradarbio Gedimino Vaskelos aptikti Kembridžo profesoriaus C.Clarko 1924-1934 m. skaičiavimai – pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva tada vilkosi visiškame gale. Lietuvoje vienam gyventojui tarpukaryje teko 207 doleriai nacionalinių pajamų, kai JAV – 1397 doleriai, D.Britanijoje – 1069 doleriai, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – 620 – 850 doleriai, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje – 338-380 dolerių. Aukštesnis pragyvenimo lygis buvo net Bulgarijoje (259 doleriai), Rumunijoje (243 doleriai), ką jau kalbėti apie Latviją (345 doleriai) ir Estiją (341 doleriai). Dabar, po septynių dešimtmečių, susiradę tokią pat lentelę ir vėl ieškome Lietuvos vardo prie pabaigos – tik skaičiai kiek skiriasi.
Įdomu, kad šiandieninės ES autsaiderės – Bulgarija ir Rumunija, gelbstinčios mus nuo paskutinės vietos bendrijos narių reitingų lentelėse, pagrindinės mūsų konkurentės buvo ir tarpukariu. Dar lenkėme albanus, rungtyniavome su lenkais, o Latvija ir Estija mus buvo palikusios toli už nugaros.
„Mes buvome didžiausi skurdžiai Europoje. Iš Lietuvos prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbti buvo išvykę 100 tūkst. žmonių – daugiausiai į Latviją, Rusiją, Lenkiją. Tarpukaryje nuo estų ir latvių gerokai skyrėmės, o šie skirtumai sunyko 8-9 dešimtmetyje“, – lygina G.Vaskela.
Pasak jo, Estijos ir Latvijos lygis tarpukario metais buvo nepalyginamai aukštesnis, nes carinės Rusijos sudėtyje Lietuva buvo tapusi užkampiu, į kurį niekas nekreipdavo didesnio dėmesio, o Latvijos ir Estijos gyventojai anksčiau buvo paleisti iš baudžiavos, nepatyrė spaudos draudimo, o dėl savo uostų naudingumo Rusijai, sulaukė investicijų, čia imta kurti pramonės įmones.
Menkesnis tarpukario Lietuvos ekonominis išsivystymas atsiliepė ir žmonių gyvenimui. Pasak G.Vaskelos, nors 1939 m. Lietuvoje gyveno 50 proc. Rytų Pabaltijo (Lietuva, Latvija ir Estija) gyventojų, čia buvo tik 20 proc. visų šiame regione esančių telefono abonentų, 23 proc. motociklų, 32 proc. automobilių ir 28 proc. radijo abonentų.

Arklio kaina lygi pusmečio pajamoms

Tarpukariu nuo kitų Europos šalių gerokai atsilikome pagal pramonės darbininkų skaičių – bendrame gyventojų skaičiuje 1939 m. pramonės darbininkai sudarė vos 1,6 proc., kai Latvijoje – 4,4 proc., Estijoje – 5 proc., D.Britanijoje – 16,5 proc., Vokietijoje – 15,3 proc.
Istorikas Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užaugina ir parduoda. Pajamos buvo ciklinės (kol užaugs kitas bekonas, ar užderės naujas derlius, teks laukti pusmetį ar metus), tad gavusi pinigų šeima turėjo juos paskirstyti ilgesniam laikotarpiui. Nors Lietuvos užsienio prekybos vizitinė kortelė buvo lietuviškas bekonas ir sviestas, ūkininkas už parduotą bekoną skirtingais metais gaudavo nuo 27-26 Lt iki 50-55 Lt. Ne kažin kas, turint omenyje, kad arbatinės dešros kilogramas kainavo 2,15 Lt, višta – 2,7 Lt, olandiško sūrio kilogramas – 2,35 Lt, cukraus – 1,05 Lt, o kava – net 8,5 Lt.
„Tarpukario Lietuvoje litas buvo ypatingai brangus, uždirbti jį kaime buvo labai sudėtinga“, – pabrėžia A.Kasparavičius. Tarpukario visuomenėje mažiausią nepriteklių jautė kariuomenėje ar valstybės tarnyboje įsitvirtinę gyventojai. 1939 m. tarnautojai, kurių iš viso buvo 3640, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 Lt, o, pavyzdžiui, darbininkai, kurių gretos viršijo 29,8 tūkst. – tik 99 Lt. Kaime didžiai gerbiami mokytojai gaudavo 300-400 Lt atlyginimą, o policininkai – 300 Lt.
Tuo tarpu įprastinei tarpukario šeimai didesni pirkiniai, tokie kaip arklys ar kostiumas, jau buvo sunkiai įkandami – kad įsigytų darbinį arklį, kuris 1939 m. kainavo 338 Lt, kaimo žmogui tekdavo užauginti ir geriausiomis kainomis parduoti 7 bekonus.
„Jei šeima netekdavo arklio ar karvės, tai būdavo kone tragedija, todėl ūkininkas susirgusius gyvulius gydydavo iš paskutiniųjų, skirtingai nei susirgusį naujagimį. Ar vežti naujagimį pas gydytoją, ūkininkas dar pagalvodavo, nes gydytojas toli ir jam tekdavo brangiai mokėti“, – tuometines visuomenės nuotaikas atskleidžia A.Kasparavičius.
Didele prabanga laikyti ir nauji drabužiai, nes vyriškas vilnonis kostiumas kainavo 86,5 Lt, o vyriški pusbačiai – 17,15 Lt. „Kostiumas atsieidavo apie 3 tonas litrų pieno arba 17 tūkst. kiaušinių, o moteriška vidutinė suknelė – 15 vištų ar 10-15 kg sviesto“, – įspūdingą palyginimą pateikia A.Kasparavičius.
Tad tarpukaryje šeimos vertėsi sunkiai, mat ūkiai buvo smulkūs, pardavimo kainos žemos, o šeimos nepalyginamai gausesnės nei XXI a. pradžioje – juk aukdavo po 4-5 vaikus. Miestiečiai vaikų augindavo mažiau – 2-4, tačiau miesto gyventojai įvairiais tarpukario metais tesudarė 13-20 proc. visų gyventojų. 1939 m. Lietuvoje miestuose gyveno 23,6 proc. gyventojų ir pagal šį rodiklį Europoje atrodėme gūdi provincija. Latvijoje miestuose gyveno 34,5 proc. gyventojų, Čekoslovakijoje – 47,4 proc., Švedijoje – 37,4 proc.
Dabartinėje Lietuvoje šios tendencijos apsivertė aukštyn kojom – 67 proc. gyventojų šiuo metu gyvena mieste ir tik 33 proc. kaime, o vidutinę šeimą dabar sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Palyginus su tarpukariu gimstamumas krito dvigubai: 1939 m. tūkstančiui gyventojų teko 22 naujagimiai, o po septynių dešimtmečių – jau tik 10,8. Tad šiuolaikinėje visuomenėje gyventojai senėja, o gimstamumo mažėjimas vadinama viena didžiausių bėdų, dėl kurių jau dabar sielojasi politikai, suvokdami, kad netolimoje ateityje nebus nei kam dirbti, nei kam mokėti mokesčių.

Sparčiai modernėjome

Vienas ryškiausių abiejų Respublikų panašumų – per 22 metų abi visuomenės pasiekė įspūdingą pažangą: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst. Šiuolaikinėje Lietuvoje tendencijos panašios – įsitraukę į modernių technologijų varžytuves, dabar galime didžiuotis sparčiausia šviesolaidinio interneto plėtra Europoje, taip pat vienu didžiausių mobiliųjų abonentų skaičiumi.
Atitinkamai keitėsi ir miestų vaizdas. „1922-1923 m. Kaunas neturėjo net šaligatvių, ryte per Laisvės alėją karvės buvo genamos į ganyklą, o vakare parginamos. O 1933 m. vaizdas jau buvo gerokai pasikeitęs – grindžiamos gatvės, tiesiami šaligatviai, miesto centre uždrausta laikyti gyvulius, vyko statybos, miestas sparčiai modernėjo. O modernėjančiame mieste formavosi naujasis elitas, inteligentija“, – pasakoja A.Kasparavičius.
Istorikas A.Jakubčionis mano, kad tiek tarpukario, tiek dabartinė visuomenė labai greitai perėmė vakarietišką gyvenimo būdą, kultūrą, vertybes, o kad tarpukario Kaunas ir šių dienų Vilnius taptų lygiavertėmis Vakarų sostinėms, prireikė 10-15 metų.
Vis dėlto Vilniaus universiteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus mano, kad tarpukario laikų ekonominė ir socialinė pažanga buvo santykinai didesnė negu šiandieninės Lietuvos. “Lyginant paskutinius taikius „carinius“ 1913 metus su 1938 ar 1939 m., galima konstatuoti, kad nepriklausoma tarpukario Lietuva gana ženkliai pranoko carinės Rusijos kolonizuotą Lietuvą ekonominio ir socialinio išsivystymo lygiu, antrajame tarpukario dešimtmetyje beveik nutrūko emigracija. Kalbant apie priežastis, galima prisiminti amerikiečių ekonomikos istoriko Aleksandro Geršenkrono „atsilikimo pranašumų“ sąvoką – pradedant nuo nulio, ženklią pažangą padaryti lengviau negu pradedant nuo jau pasiekto aukšto lygio”, – mano Z.Norkus.
Tiesa, anot profesoriau, daugelį dalykų tiesiog keblu palyginti. Antai tarpukario Lietuvoje buvo pasiekta, kad visi jaunuoliai įgytų pradinį išsilavinimą, o šiuolaikinė Lietuva artėja prie visuotinio aukštojo išsilavinimo. Ar tarpukario pažangos tempai mažinant beraščių nuošimtį palyginami su posovietmečio pažanga didėjant aukštojo mokslo diplomą gavusių asmenų nuošimčiui, vertinti galima įvairiai.

Tarpukario tragedija – kūdikių mirtingumas

Šiandien palyginti su tarpukariu gyvename neabejotinai kokybiškiau, sveikiau ir ilgiau. „Lyginant švietimo, pragyvenimo lygio, sveikatos apsaugos pjūviais, šiandieninė Lietuva tarpukario Lietuvą akivaizdžiai pranoksta. Daugiau vartojame, ilgiau gyvename, esame labiau išsilavinę“, – pabrėžia Z.Norkus.
Pernai vidutinė tikėtina mūsų gyvenimo trukmė siekė 73 metus, o istorikas G.Vaskela apskaičiavo, kad 1938-1939 m. tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55 metai, Estijoje – 56 metai, Latvijoje – 58 metai. Tiesa, pagal gyvenimo trukmę kitų Europos šalių taip ir nepavijome – atsilikome nuo jų ir tarpukariu, atsiliekame ir dabar.
Dar vienas akivaizdus šio laikmečio pranašumas prieš tarpukario Lietuvą – įveikėme skaudžią kūdikių mirtingumo problemą. Tarpukariu kūdikių iki metų mirtingumas siekė 12 (būta ir 17) tūkstančiui gyventojų, o dabar – 4. A.Kasparavičius pasakoja, kad kūdikių mirtingumas tarpukariu buvo pakankamai natūralus dalykas ir Lietuva pagal šį rodiklį atsidurdavo tarp pirmaujančių Europoje.
„Tarpukario Lietuvoje turbūt reta šeima nebuvo palaidojusi savo naujagimio, nes šeimos buitis smarkiai skyrėsi nuo tos, kurią matome dabar. Iki XX a. trečio dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centralinio šildymo, tad visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis. Tad kai žiemą visi nuo ryto iki vakaro kūrendavo anglimis, galite įsivaizduoti, koks tvyrojo smogas“, – įprastą tarpukario žiemos dienos vaizdą piešia istorikas.
Didelį vaikų mirtingumą lėmė ne tik sudėtingos gyvenimo sąlygos, skurdi buitis, bet ir tam tikras šaltas, atsainus, ciniškas požiūris į gimusius naujagimius.  „1920-30 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas. 1923 m. viduryje vienos Kauno apskrities tardymo nuovados tardytojas pateikė statistiką – vienoje Kauno rajono nuovadoje, kurią sudarė 5 valsčiai, per pusę metų užregistruota 20 kūdikių nužudymo atvejų. Tardytojas rašo, kad antra tiek bylų užvesta, bet įrodymų surinkti nepavyko, o dar trečia tiek atvejų galėjo būti tokie, kur niekam nekilo įtarimų“, – šokiruojantį masiškai išplitusį reiškinį atskleidžia A.Kasparavičius.

Durų nerakindavo, nes nebuvo ką vogti

A.Kasparavičiaus surinkti skirtingi duomenys sudaužo mitą apie pavyzdingą tarpukario šeimą. „Kai tarpukario Lietuvos šeimą bandoma pavaizduoti kaip pavyzdį, kyla graudi ironija – taip gali kalbėti tik žmonės, nesusipažinę su situacija. Tos idealios šeimos tikrai nebuvo ir tai matome iš literatūrinių kūrinių, tarkime, Žemaitės“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Istorijas mikliai sugriauna ir dar vieną mitą – esą tarpukario Lietuvoje nusikaltimų būta gerokai mažiau nei dabar. „Jei panagrinėsite spaudą – „Lietuvos aidą“ ar „Lietuvos žinias“, pamatysite, kad vagysčių ir žmogžudysčių buvo nemažiau nei šiais laikais. Esminis skirtumas, kad to meto visuomenė buvo pakankamai lokali – absoliučiai daugumai pasaulis pasibaigdavo ties jų kaimo ribomis, tad kas įvyko kitoje parapijoje, juo labiau kitoje apskrityje, informacija nebuvo pasiekiama“, – aiškina A.Kasperavičius.
Iš tiesų, 2011 m. Lietuvoje buvo užregistruota 79,5 tūkst. nusikalstamų veikų, o 1939 m. – 75,5 tūkst., o 1937 – net 87,2 tūkst. „Taip, kaime buvo tradicija, kad namus retai rakindavo, bet atidaręs namo duris, nelabai ką galėjai išsinešti, išskyrus mėsą, lašinius. Dažniausios vertybės – šventieji paveikslai ir kryžius ant sienos. Tik vienuose kituose namuose situacija buvo geresnė ir tie namai buvo rakinami, štai ir visa paslaptis“, – paaiškina istorikas.
Beje, paminėjimo verti ir dar keletas įdomių faktų. Pasirodo, tarpukario Lietuvoje kalėjimuose sėdėjo santykinai daugiau kalinių nei Vokietijoje, o to meto intelektualai sprendė tą pačią problemą, kaip ir dabartinė visuomenė – viešasis sektorius tada buvo tapęs pernelyg didele našta gyventojams. “Tarpukario Lietuvoje 100-ui tūkst. gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau nei Prancūzijoje. Ne kartą buvo keliamas klausimas, kad policijos išlaikymas brangus ir ją reikia mažinti. Tie mažinimai ir vykdavo, bet ilgainiui vėl padaugėdavo. Visuomenė gyveno autoritarinio režimo sąlygomis, tad valdžiai atrodė, kad policijos priežiūra reikalinga tą režimą užtikrintini“, – atskleidžia A.Kasparavičius.
Kaip matyti, nors šiandieninės ir tarpukario Lietuvos visuomenės sunkiai galėtų būti palyginamos per gyvenimo kokybės prizmę, neretai jos abi sprendė tas pačias problemas ir siekė tų pačių tikslų. Tik laikas tiems tikslams pasiekti tarpukario gyventojams išseko labai greitai.

Reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos visuomeniniai įvykiai

Į miestą kraustėsi nenoriai
Tarpukariu ėmė daugėti miesto gyventojų, bet 80 proc. visuomenės vis dar gyveno kaime, vertėsi natūriniu ūkiu. Kaimo gyventojų procentas buvo vienas didžiausių Europoje: Švedijoje kaime gyveno 62 proc., Čekoslovakijoje – 53 proc., Estijoje – 67 proc. gyventojų.

Įvestas privalomas pradinis mokslas
Siekiant kelti gyventojų raštingumą nuo 1928 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokymas 7–14 metų vaikams. Moksleivių skaičius smarkiai padidėjo: 1919 m. Lietuvoje veikė daugiau nei tūkstantis pradžios mokyklų, kuriose mokėsi 45,5 tūkst. vaikų, o 1938 m. – jau pustrečio tūkstančio mokyklų, buvo 301 tūkst. moksleivių. Vis dėlto 1940 m. pradžios mokyklų nelankė apie 10 proc. vaikų.

Atidarytas Lietuvos universitetas
1922 m. Kaune įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, pavadinta Lietuvos universitetu. Jis duris atvėrė simbolinę dieną, vasario 16-ąją, o atidarymo metu valdžios atstovai pabrėžė, kad Lietuvos ateitis – išsilavinę Lietuvos gyventojai. Tarpukariu šioje aukštojoje mokykloje dėstė žymiausi to meto intelektualai. 1930 m. universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.

Moterų emancipacija
Lietuvos neaplenkia Vakaruose siaučiantys moterų emancipacijos vėjai. 1920 m. laikinoji Lietuvos Konstitucija paskelbė lygias vyrų ir moterų teises, o teisę balsuoti moterys iškovojo 1922 m. – dviem dešimtmečiais anksčiau nei prancūzės. 1938 m. merginų studenčių Lietuvoje buvo tiek pat, kiek vaikinų.

Gyvenimo pažanga
1920 m. atsiminimuose rašoma, kad išlipęs iš traukinio geležinkelio stotyje Kaune gerokai nustebsi vietoj šaligatvių matydamas sukrautas lentas, kurios palijus pažliunga purvu. 1935 m. Kaunas jau mažiau skyrėsi nuo kitų to meto Europos miestų – Laisvės alėja sutvarkyta, mieste kūrėsi kavinės. Pažanga atėjo ir į paprastų žmonių namus: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst.

Reikšmingiausi Antrosios Lietuvos visuomeniniai įvykiai

Sumažėjusi šeima
Tradicinę šių dienų šeimą sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Nuo nepriklausomybės atkūrimo gimdymų skaičius nuosekliai mažėjo ir 2002 m. tūkstančiui gyventojų teko tik 8,6 naujagimio (1994 m. – 11,6). Vėliau dėl palankių sąlygų motinystei, dosnių išmokų ir pailgintų atostogų, kūdikių skaičius vėl ėmė didėti ir pernai siekė 10,8. Vis dėlto menkas gimstamumas išlieka kaip aktuali demografinė problema.

Emigracija
Atsivėrus sienoms su Europos Sąjunga, lietuviai ėmė krautis lagaminus ir vykti ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Ypač emigracijos problema išryškėjo sunkmečiu, kai kilo vadinamoji protų nutekėjimo problema: į užsienį ieškoti darbo masiškai ėmė traukti ne tik nekvalifikuoti, bet ir išsilavinę, patyrę Lietuvos specialistai. 2010 m. emigravo 83 tūkst., 2011 m. – 53,8 tūkst. gyventojų.

Pradėjome keliauti
Tarpukariu apriboti finansinių barjerų, o sovietmečiu – politinių, atkūrę nepriklausomybę ir įsilieję į ES šalių būrį atradome kelionių malonumus. 2011 m. sausio–rugsėjo mėn. Lietuvos turistų kelionių užsienyje skaičius siekė 1,2 mln. ir, palyginti su 2010 m., padidėjo 7,7 proc.

Nedarbas
Šiuolaikinės visuomenės rykštė – nedarbas. Per pastaruosius 22 metus ši neganda Lietuvą prispaudė  kelis kartus. Statistikos departamento duomenimis, 17 proc. ribą nedarbo lygis dėl Rusijos krizės persirito 2001 m., o dėl pasaulinės krizės – 2010 m.

Moderni visuomenė
Palyginti su kitomis ES šalimis, naująsias technologijas pradėjome diegti kone tuščiame lauke, tad galėjome pasiimti tai, kas naujausia, ir mūsų visuomenė sparčiai pasistūmėjo į priekį: pagal šviesolaidinio interneto plėtrą esame pirmi Europoje, o šimtui gyventojų tenka 150 mobiliojo ryšio abonentų.

Pirmosios Lietuvos asmenybės

Vladas Kuzma
Medicinos mokslų daktaras, chirurgas, atlikęs apie 20 tūkst. operacijų. Jis pirmas Lietuvoje perpylė kraują, sukūrė skrandžio rezekcijos metodą. Tarpukariu gydytojo paslaugos buvo brangios ir varguoliams sunkiai prieinamos, tad V.Kuzma neretai juos gydydavo nemokamai.

Mykolas Romeris
Iš bajorų giminės kilęs M.Romeris po mokslų Rusijoje, Lenkijoje ir Prancūzijoje apsisprendė dirbti Lietuvos naudai. Jis tapo garsiu teisininku, septynerius metus vadovavo tuomečiam Lietuvos universitetui, dalyvavo rengiant valstybės Konstituciją, atstovavo Lietuvai ir padėjo laimėti bylą Hagos tarptautiniame tribunole dėl Klaipėdos krašto.

Felicija Bortkevičienė
Visuomenės veikėja, itin besirūpinusi lietuvybės atgaivinimu. Gindama Lietuvos interesus kovojo vienoje gretoje su garsiais vyrais, dirbo „Lietuvos žinių“ ir „Varpo“ redaktore, dalyvavo Steigiamajame Seime ir net siekė prezidento posto. Labai daug prisidėjo prie lietuvių moterų emancipacijos ir tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje.

Mykolas Biržiška
Visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, pedagogas M.Biržiška aktyviai kovojo dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, buvo ilgametis Sąjungos Vilniui vaduoti pirmininkas. M.Biržiška daug nuveikė švietimo srityje – dėstė universitete Kaune, vadovavo „Aušros“ berniukų gimnazijai, daug rašė spaudoje.

Juozas Eretas
Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, tarpukariu pasižymėjęs kaip vienas ryškiausių šalies visuomenės veikėjų. Jo pastangomis buvo įsteigta Lietuvos telegramų agentūra (ELTA), kurios tikslas buvo teikti pasauliui žinias apie atsikuriančią Lietuvą, o gautas užsienio naujienas perduoti Užsienio reikalų ministerijai ir spaudai. J.Eretas taip pat skatino blaivybę, sportą, dalyvavo katalikų jaunimo organizacijų veikloje.

Antrosios Lietuvos asmenybės

Audrys Juozas Bačkis
Kardinolas A.J.Bačkis – moralinis šio laikmečio Lietuvos autoritetas. Gimė Kaune diplomatų šeimoje, užaugo Paryžiuje, o pasirinkęs dvasininko kelią dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje užsienyje, Vatikane. 1991 m. popiežiaus paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu. A.J.Bačkis nuosekliai rūpinasi vargstančiaisiais – jo pastangomis atidaryta vargšų valgykla, Motinos ir vaiko globos namai.

Vytautas Jonas Sirvydis
Nusipelnęs kardiochirurgas,  Lietuvos širdies chirurgiją iškėlęs į pasaulinį lygį. Sudėtingos Ross operacijos ir didelės dalies vaikų įgimtų širdies ydų operacijų pradininkas Lietuvoje, garsėjantis savo sąžiningumu ir meile tėvynei. V.J.Sirvydis atlieka visų rūšių širdies operacijas, tarp jų – širdies persodinimo bei dirbtinės širdies implantavimo.

Arvydas Sabonis
Žymiausias Lietuvos krepšininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas daugelį metų garsino mūsų šalies vardą pasaulyje. Dar dabar krepšiniu besidomintis užsienietis sutikęs lietuvį būtinai paminės A.Sabonio pavardę. Po sėkmingos karjeros JAV, kur Portlando „Trail Blazers“ komandoje žaidė septynis sezonus, 2003 m. legendinis krepšininkas grįžo į Lietuvą. Pernai jis išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu.

Andrius Mamontovas
Vienas ryškiausių Lietuvos atlikėjų, jau beveik tris dešimtmečius sugebantis aktyviai kurti, koncertuoti ir išlaikyti tūkstantinį gerbėjų būrį. A.Mamontovas pasisako aktualiais visuomenei klausimais, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, o 2007 m. surengė Gatvės muzikos dieną, kuri jau tapo tradicine muzikos švente.

Darius Kuolys
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, pradėjęs švietimo reformą. O šiuo metu D.Kuolys, vienas iš pilietinės organizacijos „Piliečių santalka“ steigėjų, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir buria pilietinę visuomenę.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos gyventojai palankiausiai vertino prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ji – nuolatinė pastarųjų metų viešosios nuomonės apklausų lyderė.

Lyderis ir Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, tik jo pozicija palankumo visuomenės veikėjams lentelėje – paskutinė.

Valstybės vadovę paskutinę gruodžio dekadą palankiai vertino 83 proc. apklaustųjų.

Antrasis pagal populiarumą – dvi kadencijas šaliai vadovavęs Valdas Adamkus. Jam palankumą parodė 61 proc. respondentų.

Kiek mažiau palankumo pelnė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė – 58 proc. ir parlamentaras Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius – 57 proc.

Šiuos keturis politikus palankiai vertino daugiau nei pusė suaugusių Lietuvos gyventojų.

Dar penkis visuomenės lyderius gyventojai vertino labiau palankiai nei nepalankiai – europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę, europarlamentarą Darbo partijos vadovą Viktorą Uspaskichą, liberalsąjūdietį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, parlamentarą Julių Veselką ir SEB banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ naujienų agentūros ELTA užsakymu gruodžio 20-30 dienomis atliktos apklausos duomenimis, nepalankiausiai baigiantis metams buvo vertinamas Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, pelnęs 86 proc. respondentų nepalankius atsiliepimus.

Daugiau nei pusė respondentų nepalankiai įvertino ir parlamentarą, buvusios Tautos prisikėlimo partijos įkūrėją Arūną Valinską – 71 proc., europarlamentarą Vytautą Landsbergį – 69 proc., Lietuvos liaudies sąjungos vadovę Kazimirą Prunskienę – 67 proc., europarlamentarą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 67 proc., finansų ministrę Ingridą Šimonytę – 61 proc., Seimo narį Petrą Gražulį – 57 proc., „Sąjungos TAIP“ įkūrėją sostinės merą Artūrą Zuoką – 56 proc., krašto apsaugos ministrę konservatorę Rasą Juknevičienę – 51 proc. ir europarlamentarą Tvarkos ir teisingumo partijos lyderį Rolandą Paksą – 51 proc.

Per mėnesį nuo lapkričio apklausos daugiausiai – 7 procentiniais punktais – savo visuomeninį reitingą pagerino Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Algis Čaplikas. 4 procentiniais punktais „ūgtelėjo“ V. Uspaskichas ir E. Masiulis. 3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Prezidentę D. Grybauskaitę.

Per tą patį laiką 4 procentiniais punktais sumažėjo apklaustųjų, palankiai vertinančių V. Adamkų bei I. Šimonytę. 3 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančių A. Zuoką.

Per praėjusius, 2011 metus, pastebimiau pagerėjo 6 politikų vertinimai: E. Masiulio – 9 procentiniais punktais, V. Blinkevičiūtės, I. Degutienės ir A. Valinsko – 6 procentiniais punktais, A. Zuoko – 5 procentiniais punktais bei V. Landsbergio – 3 procentiniais punktais.

Palyginti su 2010 metų gruodžio apklausos rezultatais, sumenko 7 visuomenės veikėjų vertinimai: Seimo vicepirmininko Česlovo Juršėno – 7 procentiniais punktais, P. Gražulio – 6 procentiniais punktais, K. Prunskienės – 5 procentiniais punktais. 3 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų R. Paksą, „tvarkietį“ Valentiną Mazuronį bei G. Nausėdą.

Mokslininkams sunkiai sekasi paaiškinti tą faktą, kad Pietų Italija yra nepalyginamai skurdesnė nei Šiaurės Italija.

Nuo pat Italijos susivienijimo 1861 m. šalis vystėsi dviem greičiais. Šiaurė sparčiau, o Pietūs lėčiau. Valdovai, politikai, dučė B. Mussolinis, vėliau ES strategai bandė įvairiausiais būdais skatinti Pietų pažangą ir mažinti atsilikimą, tačiau tai sekasi daryti labai sunkiai ir lėtai. Įvairiais matais matuojant aišku, kad Šiaurės Italijos gyventojai gyvena daug geriau negu Pietų. Šiaurės Italijoje sukuriama apie 126 proc. BVP, skaičiuojant nuo ES vidurkio, o Pietuose – tik apie 69 proc.

Pilietinė visuomenė pati imasi atsakomybės už savo gerovę

Mokslininkai tyrė šį reiškinį ir ieškojo atsakymų, kodėl taip yra. Juk italai – pietiečiai ir šiauriečiai – šneka ta pačia kalba, išpažįsta tą pačią religiją, panašios geografinės sąlygos, klimatas. Atrodo įtikinamą atsakymą pateikė sociologas ir politologas Robertas D. Putnamas. Jis tyrimais nustatė, kad italai pietiečiai yra abejingi pilietinei veiklai ir tik nedaugelis dalyvauja asociacijų, klubų, bendruomenių, partijų veikloje. Visai atvirkščiai Šiaurės Italijoje. Daugiau kaip 90 proc. veikia bent vienos nevyriausybinės organizacijos veikloje. Panašūs skirtumai yra tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, Rytų ir Vakarų Europos.

Šis tyrimas leido suprasti, kad gyventojų ir organizacijų veikla, kuri neorientuota į pelną, tačiau bendruomeniškai motyvuota, kuria didelę pridėtinę vertę, o tai galiausiai pasireiškia net ženkliu gerovės augimu. Stipri pilietinė visuomenė gali smarkiai pagerinti gyvenimo standartus. Gyventojai ir organizacijos, kurių pagrindinė vertybė yra atsakomybė, gali kurti socialiai atsakingą ekonomiką.

Stipri, iniciatyvi pilietinė bendruomenė yra stabdžių ir atsvarų sistema tarp valstybės ir verslo (stambiųjų korporacijų) interesų. Aktyvūs piliečiai, susibūrę į darbuotojų sąjungas, bendruomenių tarybas, gamtos bičiulių, pagyvenusių žmonių ir kitas įvairiausias nevyriausybines organizacijas, užtikrina, kad skirtingos nuomonės būtų girdimos. Tokioje visuomenėje sprendimai daromi įvertinus ir suderinus skirtingus interesus.

Be to, pilietinės organizacijos savo veikla, kuri dažniausiai yra savanoriška ir ne pelno, kuria pridėtinę vertę ir kelia šalies gerovę. Akcijoje „Darom 2011“ buvo surinkta apie 3 tūkst. tonų šiukšlių. Kiek tai būtų kainavę, jeigu būtų reikėję samdyti darbuotojus? Tokiomis visuomeninėmis talkomis ir iniciatyvomis gali būti gėlėmis ir želdynais apsodinami kaimai ir miesteliai, pasirūpinama saugia kaimynyste, organizuojama priešgaisrinė apsauga ir t. t.

Lietuvos valdžios galimybės kurti atsakingą visuomenę

1990 m. Lietuva entuziastingai metėsi į kraštutinį liberalizmą ir Tarptautinio valiutos fondo globą. 1990–1993 m. vykdyta ekonominė „šoko terapija“ turėjo staigiai perorientuoti planinę ekonomiką į rinkos. Visuomenė nebuvo psichologiškai pasiruošusi tokioms permainoms. 50 metų trukusi okupacija buvo galutinai sunaikinusi Nepriklausomybės laikais sukurtą socialinį tinklą, o sovietinė „obščestvo“ sistema nebeturėjo jokių galimybių išlikti. Taigi Lietuva susidūrė su didžiuliais iššūkiais, kurių negali išspręsti iki šiol: didelis savižudybių skaičius, alkoholizmas, mažas gimstamumas, emigracija, žmonių abejingumas, uždarumas, socialinė ir psichologinė atskirtis, prasta gyventojų psichinė sveikata.

Nepamatuotas libertarizmas, kapitalo ir turto suabsoliutinimas ne tik skaudžiai atsiliepė visuomenei, bet paveikė ir valstybės valdžią. Po 1990 m. smuko valdžios institucijų finansavimas, įtaka ir galimybės. Silpna valstybė nesugebėjo kovoti su sovietinėmis antivertybėmis, todėl jos išplito nauja forma. Suklestėjo korupcija, nepotizmas, atsirado interesų klanai, savi interesai iškilo aukščiau valstybės. Visuomenė į tokius reiškinius reagavo nusivylimu, apolitiškumu, mokesčių vengimu ir visuotiniu pykčiu prieš valdžią.

Tik apie 2000 m. valstybę pakreipus į Europos Sąjungą, o 2004 m. ir įstojus į šią organizaciją, atsirado prielaidos kalbėti apie pilietiškumo stiprinimą ir socialinę rinkos ekonomiką. ES lėšos labai sustiprino valdžios struktūras (silpnos institucijos nebūtų sugebėjusios net skirstyti ES paramos). Valdžios aparato stiprėjimas tapo impulsu ir kitoms šakoms. Valstybės sektoriaus perskirstomos ES finansinės injekcijos daro didelį poveikį ekonominiam krašto vystymuisi – verslas tapo konkurencingesnis ir pelningesnis, o ir gyventojų bendruomeniškos iniciatyvos įgauna vis daugiau perspektyvų. Atsirado prielaidos ne tik ekonominiam, bet būtent kokybiniam augimui.

Nelemta 2008 m. pasaulinė finansinė krizė panaikino kelerių metų laimėjimus, smarkiai padidino emigraciją, tačiau tai neabejotinai trumpalaikis kluptelėjimas.

Daugiau galių NVO – tai kelias į atsakingą ekonomiką

Vykdant ES programas ir augant politikų supratingumui, nuo 2004 m. labai padidėjo dėmesys nevyriausybiniam sektoriui (NVO). Šis savo ruožtu vis labiau spaudžia valdžią ir verslą veikti atsakingai. Dabar Lietuvoje jau veikia apie 20 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (1938 m. tokių buvo apie 8 tūkst.). NVO veikloje dalyvauja apie 10 proc. gyventojų ir tas skaičius auga. Tačiau reikia pažymėti, kad organizacijų skaičius auga greičiau negu gyventojų, kurie dalyvauja jų veikloje. Džiugina nebent tai, kad jaunimas yra daug aktyvesnis negu kitos gyventojų grupės – ir tai teikia vilčių ateičiai.

Politikai taip pat žengė nemažai žingsnių nevyriausybiniam sektoriui skatinti. Gyventojai turi galimybę skirti iki 2 proc. pajamų mokesčio įvairioms organizacijoms, papildyti esami įstatymai ir priimta naujų, reglamentuojančių bendruomeninę ir savanorišką veiklą, Vyriausybė patvirtino NVO plėtros strategiją. NVO plačiai finansuojama per Norvegijos ir ES mechanizmus.

Stiprėjant pilietiškumui ir aktyviau dalyvaujant gyventojams,  galima pasiekti puikių rezultatų – kyla gyvenimo gerovė, auga BVP, mažėja blogų reiškinių ir aktyvėja gerosios iniciatyvos. Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo buvo labai sunkios ir nepalankios sąlygos vystytis socialiai atsakingai visuomenei, tačiau paskutiniu metu politikai teikia vis daugiau dėmesio nevyriausybinio sektoriaus plėtrai, ES skiria tam lėšų, o gyventojai vis aktyviau įsitraukia į bendruomeninę veiklą.

Visuomenėje gaji nuomonė, kad verslui rūpi tik pinigai bet kokia kaina, gali būti paneigta. “Išsivaikščiojusios”, tai yra emigravusios, skurdžios, tamsios ir nelaimingos, Lietuvos verslui nereikia.

Tai pažangios ir socialiai atsakingos Lietuvos bendrovės ketina įrodyti rugsėjį pradėtu bendru profesinės savanorystės projektu „Kam to reikia?!“. Beje, tai klausimas, jaudinantis moksleivius, kai jie ima abejoti mokykloje įgyjamų žinių nauda ir praktiniu pritaikymu.

Psichologė pabrėžia asmeninio pavyzdžio svarbą

Vilnietė psichologė-psichoterapeutė Marija Vaštakė tvirtina, kad labai svarbu jaunimą kuo anksčiau motyvuoti siekti žinių, įgyti perspektyvią specialybę. „Gerai, kai realūs, daug pasiekę žmonės moksleiviams papasakoja savo sėkmės istorijas. Juk daug tėvų savo atžaloms pakenkia, patys to nežinodami. Įsivaizduokite jaunuolį, kasdien girdintį tėvų dejones, kad „šioje šalyje nieko nepasieksi“, „reikia emigruoti“ ir panašiai. Arba tėvą, aiškinantį, kad ir be mokslo „galima prasisukti“. Kartais į mane kreipiasi nusivylusių jaunuolių, kurie susiduria su realybe: bemokslio nereikia nei užsienyje, nei Lietuvoje“, – dėsto M.Vaštakė.
Specialistės tvirtinimu, suaugusiųjų pavyzdys – neįkainojamas. „Mano paauglys sūnus žino, kad geras pažymys reikalingas jam pačiam. Vaikiną įkvepia ir mūsų, tėvų, bei senelių pavyzdys. Ankstyvas motyvavimas siekti žinių ir jas tikslingai panaudoti giminėje perduodamas iš kartos į kartą. Mano mama, senelis ir net senelio tėtis dirbo vadovaujamus darbus. Matydami vienas kito sėkmės istorijas, nuo mažų dienų žinojome, kad tik kryptingai mokydamiesi pasieksime asmeninės gerovės. Ji tiesiogiai susijusi su visuomenės gerove: kuo daugiau laimingų, savimi pasitikinčių žmonių, tuo geriau šaliai“, – neabejoja M.Vaštakė.

Įkvėps asmeniniu pavyzdžiu

Projekto „Kam to reikia?!“ pamokas ves įvairių sričių įmonių atstovai. Per šias pamokas mokiniai sužinos, kaip įgytas žinias pritaikyti gyvenime, susipažins su įvairiomis profesijomis, išbandys naujausias technologijas, bus įtraukti į kūrybiškumą skatinančius užsiėmimus.
Mokomąją medžiagą rengiančius verslininkus konsultuos projektui talkinantys Švietimo ir mokslo ministerijos, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto, Mokyklų tobulinimo centro, „Junior Achievement Lietuva“ ir Nacionalinės moksleivių akademijos atstovai.
Taip pat padės verslo teisės advokatų kontorų grupė LAWIN, verslo konsultacijų ir IT sprendimų bendrovė „Metasite“, skaitmeninių ir mobiliųjų technologijų kompanija „Samsung“ bei finansų valdymo grupė FMG.
Mokiniams projektas suteiks galimybę dalyvauti įdomaus formato, interaktyviose pamokose, kurios ugdys jų kūrybiškumą, įkvėps noro mokytis. O vadinamieji gyvi pavyzdžiai padės suvokti, kaip mokykloje gaunamos žinios įgyja „formą“ gyvenime. Verslo profesionalai ves pamokas moksleiviams, kartu su mokytojais ir mokiniais dalyvaus edukaciniuose projektuose, kvies moksleivius į ekskursijas po įmones.
Susitikimų temos ir veiklos bus derinamos su pamokose nagrinėjamomis temomis, todėl tikimasi, kad projektas bus naudingas ir mokytojams. Juk įgijęs žinių apie praktinį dalyko taikymą mokytojas galės plėsti savo akiratį ir tobulinti turimas kompetencijas. Kai moksleiviai išgirs verslo atstovų nuomonę apie mokykloje gaunamų žinių pritaikymą, mokytojams taps lengviau sudominti juos mokomuoju dalyku.

Prisitaikyti prie kintančių reikalavimų

Šiuolaikinis pasaulis kinta taip greitai, kad mokykla, norėdama suteikti mokiniams naujausių žinių ir kompetencijų, turi nuolat atsinaujinti. O be visuomenės paramos ir susitelkimo, pasak ekspertų, tai padaryti sunku. Projekto metu mokiniai ir mokytojai galės užmegzti ryšių su verslo įmonėmis ir kitokiam bendradarbiavimui bei tolimesniems ateities projektams.
„Kuriant inovatyvią visuomenę ir ekonomiką labai svarbu, kokių gebėjimų jaunuoliai įgyja mokykloje. Turime padėti mokyklai išugdyti savarankišką, atsakingą, mąstančią ir kūrybingą asmenybę“, – teigia Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Pasak ministro, pastaraisiais metais verslas vis aktyviau prisideda prie mokinių ugdymo, o sutelkę pajėgas greičiau ir efektyviau pasieksime naudingų permainų.

Verslas sutelkė savanorius

Paklaustas, kaip gimė projektas, bendrovės “Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis atsakė, kad tai natūrali „Omnitel“ socialinės iniciatyvos “Augink atsakingai“ tąsa. Priminsime, kad „Augink atsakingai“ visuomenės taryba sutelkta 2010 m. lapkritį. Visuomenės tarybos nariai diskutuoja vaikų lavinimo temomis, dalyvauja projektuose, renginiuose ir susitikimuose. „Augink atsakingai“ visuomenės tarybą sudaro 15 visuomenėje gerai žinomų mokslo, meno, sporto, verslo ir kitų sričių atstovų. Projekto „Kam to reikia?!“ idėja gimė susėdus telekomunikacijų bendrovės ir banko darbuotojams.
“Swedbank“ valdybos pirmininkas Antanas Danys mano, kad norint sėkmingai plėtoti savanorystę itin svarbūs keli veiksniai: lengvai prieinama išsami informacija apie savanorystės galimybes, veiklos formų įvairovė, renginių, leidžiančių savanoriauti kartu su bendraminčiais, organizavimas, savanorių mokymai.
“Swedbank“ ne pirmus metus skatina savo darbuotojų profesinės savanorystės veiklą. Pastebėta, kad pastaruoju metu banko darbuotojų ir kitų profesionalų susidomėjimas prasminga savanoriška veikla mokyklose didėja.
“Matydami, kad šiandien Lietuvoje savanorystei ypač reikalinga infrastruktūra, nusprendėme sutelkti abiejų bendrovių pajėgumus, suburti partnerių grupę ir sukurti savanorystės skatinimo sistemą, kuri suvienytų gerus darbus norinčius daryti žmones, – aiškina A.Danys. – Tikiu, kad verslo įsitraukimas į mokinių ugdymą gali padėti jaunuoliui pažinti įvairias profesijas dar mokyklos suole ir taip palengvinti savo tobulėjimo krypties pasirinkimą.“
„Kūrybinga, veržli ir lyderio savybėmis pasižyminti karta gali būti išugdyta tik tuomet, jei ji noriai semsis ne tik teorinių žinių, bet ir gaus patarimų bei pavyzdžių, kaip šias žinias pritaikyti darbe, siekiant karjeros. Tikime, kad nauja iniciatyva padės šiam tikslui suvienyti verslo įmonių ir mokyklų pajėgas“, – sako A.Zabulis.

Pasijunta lyg fabrike

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Įmonių ekonomikos katedros doktorantas, buvęs Lietuvos mokinių parlamento vicepirmininkas, buvęs VGTU studentų atstovybės prezidentas Justas Nugaras jaunosios kartos gyvenimą ir poreikius pažįsta ne iš nuogirdų. Pasak jo, ne visi į aukštąsias mokyklas įstojusieji žino, kodėl pasirinko vieną ar kitą specialybę, kai kurie neturi ateities vizijos.
„Kartais atsitinka, kad poreikis mokytis – iš pradžių vidurinėje, vėliau universitete – kyla ne iš vidaus, o spaudžiant tėvams, visuomenei. Todėl svarbu, kad nuo mokyklos suolo jaunuoliams būtų pateikiama informacija apie kuo platesnį galimybių, naujausių technologijų spektrą: kad kiekvienas galėtų save projektuoti ne į „vakar dienos“ specialybes bei profesijas, o rinktis perspektyviausias, atitinkančias jo pomėgius ir gebėjimus. Laiku tinkamai nemotyvuotas studentas (buvęs moksleivis) aukštojo mokslo įstaigoje pasijunta tarsi fabrike: jis mechaniškai mokosi, nemoka taikyti įgyjamų žinių. Beje, remiantis moksleivių, studentų apklausomis, pagal mokymo įstaigose įgyjamų žinių lygį Lietuvos rodikliai atitinka tarptautinius standartus, tačiau absolventų gebėjimas žinias taikyti džiugina mažiau“, – tvirtina J.Nugaras.
Jo manymu, daugiausiai pasiekia tie, kurių akys dega, kurie žino, ko ir kodėl siekia. Vėliau tokius absolventus mieliau įdarbina įmonės, o jie patys rinkai sukuria kokybiškesnį produktą. Nemotyvuoti, mechaniškai iškalę studijų programas jaunuoliai sunkiau prisitaiko darbo rinkoje. „Tokių žmonių gyvenime įvyksta lūžis vos baigus mokyklą ar universitetą. Nejausdami krypties jie sunkiai prisitaiko, o įtikėję, kad užsienyje laukia geresnė ateitis, emigruoja“, – nuomonę pagrindžia J.Nugaras.

Faktai ir skaičiai

„Eurostat“ prognozuoja, kad 2060 m. Lietuvoje gyvens 2,5 mln. gyventojų, o darbingo amžiaus žmonių sumažės nuo 58,6 iki 41,4 proc., vyresnių žmonių pagausės nuo 16 iki 32,7 proc.

Vaikų Lietuvoje sparčiai mažėja, dėl to nukenčia kartų kaita.

2011 m. rugsėjį pradėtas Lietuvos mokykloms skirtas projektas “Kam to reikia?!”

Planuojama, kad per pirmuosius ketverius metus projekte dalyvaus 95 proc. šalies mokyklų.

Ketinama organizuoti 3 tūkst. susitikimų su mokiniais.

Ateityje mokytojai ir mokiniai galės patys spręsti, kokį svečią jie nori pasikviesti į savo mokyklą. Projekto vykdytojai pateiks susitikimų organizavimo platformą internete, kuri leis ne tik rasti norimą pranešėją ar temą, bet ir pasirinkti pageidaujamą susitikimo formatą.

Į susitikimus ketinama pakviesti apie 60 tūkst. vaikų.

Į profesinę savanorystę įsitrauks 2 tūkst. įvairių sričių profesionalų iš 400 įvairių organizacijų.

Prezidentė ir Seimo pirmininkė išliko populiariausios visuomenės veikėjos, rodo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” apklausa, kurią šeštadienį skelbia dienraštis “Lietuvos rytas”.

Šalies vadovę kaip geriausiai atstovaujančią jų interesams nurodė 36 proc. apklaustųjų, I.Degutienę – 7,9 procentai. Tiesa, prezidentės reitingas keliomis dešimtosiomis procento sumenko, o Seimo pirmininkės išaugo daugiau nei 1 procentu.

Po jų rikiuojasi opozicijos atstovai: Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius su 5,5 proc. (vasarį – 5,9 proc.) balsų, Darbo partijos vedlys, europarlamentaras Viktoras Uspaskichas su 5,1 (vasarį – 5 proc.), partijos “Tvarka ir teisingumas” lyderis, europarlamentaras Rolandas Paksas su 4,2 proc. (vasarį – 6,6 proc.), parlamentaras “tvarkietis” Julius Veselka su 2,6 proc. (vasarį – 5,2 proc.).

Premjeras Andrius Kubilius užima septintąją vietą su 2,3 proc. (vasarį – 2,9 proc.) respondentų palaikymu, po jo – partijos “Tvarka ir teisingumas” frakcijos Seime seniūnas Valentinas Mazuronis su 2,1 proc. (vasarį – 2,6 proc.) balsų.

Kitos apklausos duomenimis, prezidentė ir Seimo pirmininkė taip pat išlieka palankiausiai vertinamomis visuomenės veikėjomis – palankumą joms kovą pareiškė atitinkamai 81,9 proc. ir 65,3 proc. respondentų.

Toliau rikiuojasi opozicinių partijų lyderiai V.Uspaskichas (40,9 proc.), A.Butkevičius (40,8 proc.) ir R.Paksas (36,7 proc.) bei kardinolas Audrys Juozas Bačkis (31,8 procento).

Nepalankiausiai vertinamas premjeras A.Kubilius (72,7 proc.), taip pat Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas Arūnas Valinskas (63,6 proc.), buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys (57,3 proc.) bei europarlamentaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis (46,2 procento).

Apklausos atliktos kovo 8-14 dienomis.

Estijos rinkimų sistemos negalima laikyti visiškai demokratine, pareiškė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) stebėtojų misijos vadovas Aleksejus Kočetkovas.

“Estijos parlamento rinkimai parodė, kad, nepaisant įprastai gerų vertinimų, kuriuos Briuselis skiria dabartinei estų demokratijai, stebėtojai neturi pagrindo tvirtinti, kad Estijos rinkimų sistema ir demokratiniai institutai visiškai atitinka reikalavimus, kurie keliami šiuolaikinėms demokratinėms valstybėms”, – pirmadienį “Interfax” tvirtino A.Kočetkovas.

Misijos vadovas sakė, kad, nežiūrint to, kad organizaciją rinkimus įvertino gerai, vis dėlto galima padaryti kai kurių esminių pastabų visai rinkimų kampanijai, taip pat balsavimo procedūrai.

Tai, pasak A.Kočetkovo, susiję tiek su pačia kampanijos atmosfera, tiek ir su balsų skaičiavimo procedūra.

“Pavyzdžiui, stebėtojams pasirodė labai keista, kad pirma laiko balsavo daugiau kaip ketvirtis į sąrašus įtrauktų šalies rinkėjų. Ukrainoje pastaruosiuose prezidento rinkimuose, vertinant procentiniu santykiu, pirma laiko balsavo kelis kartus mažiau rinkėjų, ir tai sukėlė nemažą diskusiją Ukrainoje ir Vakarų visuomenėje, kad viena pusė galėjo naudoti uždraustas rinkimų technologijas”, – sakė NVS stebėtojų misijos vadovas.

Jis taip pat pažymėjo, kad NVS stebėtojai padarė išvadą, kad Estijoje nebuvo suteiktos lygios galimybės žiniasklaidoje pasisakyti visiems rinkimų proceso atstovams.

“Deja, per šią rinkimų kampaniją Estijos gyventojai patyrė moralinį bei psichologinį provyriausybinių ir nacionalistinių žiniasklaidos priemonių spaudimą, ir su tuo susidūrė opozicija”, – sakė A.Kočetkovas.

Jis sakė, kad rinkimų išvakarėse buvo skelbiami tendencingi partijų reitingai, turėję tikslą paveikti rinkėjus. “Žiniasklaidoje trūko įvairovės, ir tai turėjo neigiamą įtaką rinkėjų sąmoningam pasirinkimui”, – sakė NVS stebėtojų misijos vadovas.

Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad civilizuotoms politinės kovos normoms Estijoje kliudo tai, kad šalis neturi žiniasklaidos įstatymo.

A.Kočetkovas atkreipė dėmesį, kad balsavime negalėjo dalyvauti didelė dalis nacionalinių mažumų atstovų, nors bet kokios demokratinės visuomenės požymis – teisė dalyvauti visuotiniuose rinkimuose.

Estijos pilietybės ir migracijos departamento duomenimis Estijoje gyvena 126 tūkst. vadinamųjų “asmenų be pilietybės”, ir tai sudaro 9,4 proc. visų gyventojų. Pilietybės neturintys asmenys parlamento rinkimuose dalyvauti negalėjo.

NVS stebėtojų misija nurodo, kad visi oficialūs 2011 metų rinkimų į parlamentą dokumentai buvo surašyti estų kalba, “ir tai akivaizdžiai galėjo įtakoti rusiškai kalbančių rinkėjų gebėjimus visiškai suprasti rinkimų procedūras ir reikalavimus”.

Be to, pasak A.Kočetkovo, NVS stebėtojų misija norėtų dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad nebuvo galima – dėl elektroninio balsavimo – faktiškai stebėti balsų skaičiavimo, nes jis vyko pačiame skaičiavimo serveryje.

Pavieniai atvejai, kurie Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe dažniau priversdavo tik gūžtelėti pečiais ir sakyti, jog tai tėra įprastas visam vakarietiškam pasauliui atsitiktinumas, pamažu tampa tendencija, ko gero, priversiančia mūsų šalies psichologus pasukti galvą, o ateityje gal net imtis tiriamosios veiklos. Tačiau jau šiandien turėtume sutikti, kad Lietuvos nepriklausomybė tik išleido džiną iš butelio, bet tikrai nesukūrė unikalaus fenomeno. Ne laisvė čia kalta. O gal kaip tik laisvė leido kai kurioms merginoms vaduotis iš tam tikro beviltiškumo ir susitaikymo su nemalonia vyrų abejingumo, šaltumo, agresyvumo, sakyčiau, net tam tikro “princiškumo” bendraujant su jomis būsena.

Taip nekalbėčiau, jei kasdien nesusidurčiau su tokiu fenomenu savo kabinete, nematyčiau tų dalykų, kurie mane, vyrą, kartais patį verčia susimąstyti: oi, kokios kartais teisios feministės, kovojančios dėl moters teisės būti savimi ir netarnauti greta gyvenantiems vyrams, kurių psichologija neretai teleidžia suprasti, kad mažų mažiausiai karaliaus karūna šeimoje priklauso jiems.

Taigi kodėl lietuvės merginos vis dažniau savo partneriais renkasi užsieniečius – žmones, kurių kultūra, pasaulio matymas, kartais net išsilavinimas yra visiškai kitoks nei mūsų? Atrodytų, tik sunkumai jų laukia, bet tai nėmaž jų negąsdina. Tai kokios gi tos priežastys, atveriančios duris tolesniam lietuvių tautos nykimui?

Nepretenduoju į mokslinį tyrimą, vis dėlto kai kurias tendencijas ir priežastis galiu pastebėti tiek savo darbe, tiek paprasto žmogaus akimis nesunkiai pamatomas. Galų gale pats esu vyras, ir kai kurias ydingas vyrų nuostatas galiu neblogai įvertinti “nusikaltimo vietoje”.

Štai ir pirmasis atsakymas: kažkas nutiko su mumis, vyrais, kad nebemieli savo merginoms ir moterims tapome. Bet ar tik tokia bėda? Apskritai nemanyčiau, kad vyrai iš prigimties kažkuo yra kalti. Priežastis čia matau dvi, iki skausmo pažįstamas kiekvienam mūsų, – šeimą ir visuomenę. Tai kas gi nutiko?

O nutiko paprasti dalykai. Atsigręžiu į sovietmetį ir pastebiu, kad jis atvėrė duris ypatingai situacijai, kuri iškreipė šeimos paveikslą ir kiekvieno nario jausmą joje. Nuolatinis kolektyvo ir visuomenės pirmenybės prieš individualų žmogų kalimas į mūsų galvas nepraėjo be pėdsakų. Šeima nuvertinta, o kur dar “nuostabieji” Pavliko Morozovo, vardan komunistinės tėvynės išduodančio savo tėvą, pavyzdžiai, kurių apsčiai rastume sovietiniame folklore? O gal, beje, čia slypi ir tas pastarojo meto noras nuvertinti šeimą net ir įstatymais – kam jos reikia, jei tiesiog galime gyventi poroje, tai yra be parašu patvirtintos atsakomybės?

Nesiimu spręsti, kiek tiesos čia slypi, bet man šeimos nuvertinimas – vis dar sovietinis palikimas. O tai slepia ir dar vieną ydą: jei gyvenimas šeimoje nėra privalumas, tai ir didesnis dėmesys sau pačiam, bet ne greta esančiajam, tampa vertybe. Socializmas skatino spjauti ant artimo ir atsiduoti visiems, o kapitalizmas išaukštino individą, vėlgi skatindamas spjauti ant artimo. Vargšas tas artimas, niekur jam vietos nebėra: vieni jį aukoja vardan masės, kiti – vardan savęs.

Sakysite, kuo čia dėti vyrai, juk ir moterys gali ant vyro spjauti? Gali, tai irgi, beje, nutinka. Tačiau padėję ranką ant širdies prisipažinkime, kad vyras visuomet yra stiprioji pusė. Jis gali išeiti, pareiti, su draugais atsipalaiduoti, o už moters visuomet vaiko galvelė kyšo. Taip, visokių vyrų bei moterų būna, bet nepamirškime, kad kalbu apie tendencijas. O jos, kaip žinome, be išimčių neapsieina.

Aha, tai vyras, pasirodo, laisvas ir nepriklausomas paukštis besąs! O kodėl gi jis tokiu tampa? Ogi todėl, kad mes juos princais auginame. Šeimose paprastai vyras nuolat dirba, o žmona ne tik kad darbe nusilaksto, bet dar ir namais pasirūpina. O juk išgyvenimas ne vien su pinigais susijęs, jis ir nuo dvasinės būsenos priklauso. Atitolimas nuo partnerio gresia virsti vienatve ir dažnai neadekvačių pakaitalų ieškojimu. Taip berniukas ir tampa savo tėvo dvasiniu pakaitalu, kuriam daug kas atleidžiama ir leidžiama, o kita vertus, užgriūva pernelyg didelė pyktį kelianti atsakomybės našta.

Taip ir gimsta vyras, kuris nemato nieko bloga atitrūkti jau nuo savo šeimos, o esant reikalui – ir pykčiu paspjaudyti. O dar tos amžinos vaikams kalamos tiesos: vyrai neverkia, bet pykti gali…

Tai šeima, o kur dar visuomenė? Paprasčiausia atsakyti, kad šeima ir yra visuomenės dalis, tad kas vyksta vienoje, vyksta ir kitoje. Vis dėlto yra ir visuomenės savitumų. Dabar mes mokomi rūpintis tik savimi. Maža to, tas egocentrizmas neretai agresija virsta. Ir kaip nevirs, jei kur pažvelgsi – vien apie blogį kalbama. Penktieji laikraščių puslapiai tapo vos ne bestseleriais – gal laikas juos jau atskirais leidiniais pardavinėti? Bet net ir tų penktųjų puslapių nereikia. Visur blogybės veši. Nieko gražaus ir per televiziją nepamatysime: mus nuodija prekybininkai, paslapčia žudo gydytojai, o kur dar valdžioje sėdintys ir mūsų vaikus išprievartauti tykantys pedofilai…

Taip ir norisi pasakyti, kad visuomenė serga. Serga blogybių medžiojimo ir agresijos liga. Tolerancijos stokoja visi. Vieni ruošiasi nulinčiuoti homoseksualus, o šie nė kiek ne mažiau pasirengę kautis: gėjų lygos lyderis tik ir laukia, kada galės apsiskųsti Europos institucijoms. Agresija spjaudosi visi – vyrai ir moterys, o feministės suka galvą, kaip čia dar Bažnyčiai įkąsti.

Tai tik dalelė tiesos. Jos būtų galima ieškoti ir ieškoti. Tačiau vieną atsakymą sau randu: mūsų vyrai šeimose neretai auga ne tik atsakomybe persisotinę, bet ir pyktį bei šaltį skleisti išmokyti. Nelengva juk savo mamoms jų vyrus atstoti, o jei dar šalto ir pikto tėvo pavyzdys auklėja? O jei dar agresija juos iš visuomenės pasotiname, tai gana liūdną vaizdą pamatome.

Tada štai ir atsiranda kitų, kuriems šeima yra ne atgyvena, bet vertybė. Augę saugiose šeimose ir tolerantiškose visuomenėse, jie turi ką pasiūlyti moteriai, kurią ne mato kaip savo poreikių tenkintoją, bet gerbia, myli ir nebijo sakyti gražių žodžių. Ir tada tampa aišku, kodėl mūsų merginos renkasi užsieniečius, nepaisant to, kad ir jos kartais aklai tiki sena lietuviška tiesa: užsieninis daiktas visuomet geresnis…

Permainų teisėsaugos sistemoje šiemet bus, bet ne tokių esminių, kokios galėtų didinti pasitikėjimą ja.

Teismai užversti šimtais tūkstančių bylų, dauguma jų – civiliniai ginčai, tačiau tik kas septintas mūsų šalies pilietis Lietuvoje vykdomu teisingumu pasitiki. Nors vis gausėjančios bylos teismuose turėtų rodyti didėjantį piliečių suvokimą, kad teisingumo reikia ieškoti teisme, o ne rėkaujant, kumščiais mosuojant, linčo teismą rengiant, tačiau 2010-ieji išsiskyrė būtent tuo, kad vadinamosios pedofilijos bylos tyrimą bandyta perduoti žiniasklaidai, o teismo funkciją ir net bausmės vykdymą – miniai, linčo teismui.
Beje, teisminių ginčų daugėja visose šalyse – Lietuvos atvejis šiuo požiūriu tikrai neišskirtinis. Tačiau visoje ES savo šalies teisingumo sistema labiausiai nepasitiki būtent lietuviai. Ar 2011-aisiais bus kokių pokyčių, galinčių sumažinti šį nepasitikėjimą?

Reikia ne tik protingų teisės aktų, bet ir proto juos taikant

Metų pradžioje pagaliau galėsime susipažinti su kolektyvinio, arba grupės, ieškinio įstatymo projektu. Tiesa, įsigalioti jis galėtų ne anksčiau kaip 2012-aisiais. Pavasarį svarstyti bus pateiktas naujas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK), nes lig šiol Lietuvoje vis dar galiojo sovietinis. Seime jau maždaug metai guli Civilinio ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimai, numatantys paprastų, lengvų bylų srauto atskyrimą nuo sudėtingesnių, teismų elektronizavimą, pavyzdžiui, elektroninių šaukimų įteisinimą.
Nuo sausio 1 d. įsigalios ATPK pakeitimai, užtikrinsiantys greitesnius ir pigesnius teismo procesus. Pavyzdžiui, asmuo per dešimt darbo dienų savo noru galės sumokėti baudą, lygią pusei jam paskirtos minimalios Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos baudos. Pilietis gali mokėti mažesnę baudą, o valstybė greitai gauna pinigus į biudžetą, išvengia brangių teismo ir nuobaudų vykdymo procesų.
Tai bene ir visos šiemet numatomos naujovės. Jomis tikimasi pasiekti, kad eilės teismuose būtų mažesnės, teismo procesai greitesni – tai bent kiek išjudintų nuo bylų “užsikimšusius” teismus. Tačiau advokato, žmogaus teisių gynėjo Kęstučio Čilinsko nuomone, šios permainos tik kosmetinės, ir niekas iš esmės nuo to nepasikeis. O Seimo Teisės ir teisėtvarkos pirmininko Stasio Šedbaro manymu, leisdami naujus įstatymus visuomenės ir teisėsaugos nesutaikysime. “Ne vien įstatymų tekstas, bet sveikas protas juos taikant yra didžiausia problema”, – įsitikinęs parlamentaras.
Vis dėlto, kaip pastebi Vilniaus universiteto profesorius advokatas Vytautas Mizaras, teismuose yra nedidelių, tačiau gerų tendencijų: teisėjai atviriau bendrauja su visuomene, kai kurie teismai atsinaujina, keičiasi vadovai. “Pastaruoju metu judame į priekį, o kurį laiką judėjome atgal”, – konstatuoja ir Žmogaus teisių gynimo institutui vadovaujantis buvęs teisėjas Henrikas Mickevičius.
Šiokių tokių rezultatų duoda prezidentės taikoma teisėjų pasirinkimo sistema. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sako matąs “labai šviesius žmones, tampančius teismų pirmininkais”.
Tačiau blogai, kad problemos, galinčios pakeisti padėtį iš esmės, apeinamos. Pavyzdžiui, H.Mickevičiaus manymu, teismų sistema nesikeičia, nes teisėjai dirba kelis dešimtmečius, nemaža dalis – iki pat pensijos. Per metus į teismus naujų, sistemoje dar nedirbusių teisėjų ateina dirbti maždaug dvidešimt, per pastarąjį dešimtmetį – apie 230. Tai mažiau nei trečdalis visų teisėjų. Ir nors teisininkai nuolat pabrėžia darbo krūvio neatitinkantį darbo užmokestį (apylinkės teismų, kuriems ir tenka didžiausias darbo krūvis, teisėjai vidutiniškai uždirba 4,5 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius), didelę atsakomybę, teisėjo mantijos atsisako vos vienas kitas. Štai pernai savo noru iš teisėjų atleisti trys, užpernai du.
O nepaisant kritikos ir abejonių dėl kai kurių teisėjų sąžiningumo, už teisėjo vardo pažeminimą pernai atleisti keturi, o 2008 ir 2009 m. – nė vieno. Tai tik paaiškina, kodėl iniciatyvą imtis permainų teismuose ir prokuratūroje dažniausiai rodo ne patys teisėjai ar prokurorai, o visuomenės atstovai ar politikai.

Ar rasime nešališkų tarėjų

Teisėjų tarybos narys, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininkas Ričardas Piličiauskas nepasitikėjimą teisėjais vertina kaip vieną didžiausių teismų ir valstybės problemų. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius teigiamu pokyčiu šia kryptimi laiko nuo pernai liepos teismuose pradėtus daryti garso įrašus. “Dalį teisėjų tai privertė elgtis korektiškiau. Ir žmonės, kurie kartais būdavo panašūs į “betmenus”, tapo normaliais žmonėmis”, – tvirtina ministras.
Ar dar galima tobulinti atranką į teisėjus? S.Šedbaro manymu, teisėjų atranka dabar kokybiškesnė, ir tai lemia, kad teisėjų kvalifikacija gerėja, tereikia jiems nepasiduoti politikų ar tam tikrų grupių spaudimui. “Teisėjų atrankoje dalyvauja visuomenės atstovai, į jų nuomonę atsižvelgiama, t.y. visuomenė tiesiogiai lemia teisėjo karjerą ir vertinimus. Mano nuomone, tai skaidri sistema”, – sako ir LVAT pirmininkas.
Tačiau aktyvūs visuomenės veikėjai Darius Kuolys, K.Čilinskas tvirtai tiki, kad padėtis į gerąją pusę keistųsi tik į teismų darbą įtraukus visuomenės atstovus. Apie tarėjų institutą, sudarytą iš visuomenės atstovų, kalbama nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. “Kai toks didelis korupcijos lygis, kitos priemonės padėti jau nebegali. Kai kurie teisėjai kalba, kad du iš trijų yra korumpuoti”, – argumentuoja K.Čilinskas.
LVAT pirmininkas R.Piličiauskas sako, kad visuomenės atstovai galėtų dalyvauti administracinių teismų nagrinėjamose viešojo intereso gynimo bylose, kai nagrinėjami bendruomenei svarbūs statybų, teritorijų planavimo klausimai. R.Piličiauskas tikisi, kad 2011 m. bus rimtai diskutuojama dėl tam reikalingų konkrečių Konstitucijos pataisų, ir gal net jos bus priimtos.
Žmogaus teisių gynimo instituto vadovas H. Mickevičius teigia, kad kai kuriose šalyse teisėjas ir ginčo šalys sėdi prie apskrito stalo, t.y. viename lygyje; po teismo proceso teisėjas “žmogiška” kalba aiškina teismo motyvus. Ar galime, ar ne tai įsivaizduoti Lietuvoje?
Tačiau VU profesorius Vytautas Mizaras mano visiškai priešingai: “Taip, visuomenė nepasitiki teismais. Bet klausimas, ar ji pati savimi pasitiki. Tad ir jokios naudos tarėjų institutas neduotų. Priešingai, galėtų padėtį netgi pabloginti, nes mūsų valstybė per maža, kad rastume neutralių, niekieno įtakai nepasiduodančių visuomenės atstovų.”

Rengiasi stiprinti prokurorų “dantis”

Vadinamoji pedofilijos byla atskleidė ir Generalinės prokuratūros darbo spragas. Pasak parlamentaro S.Šedbaro, nuo prokuratūros taip pat reikia “nuplauti nepasitikėjimo ir neveiklumo purvą”. Konstatuota, kad dabartinė trijų grandžių prokuratūra neefektyvi, tad svarstoma palikti tik dvi. Beje, apie tai diskutuota ir prieš penkerius metus.
Seime savo eilės laukia ir įstatymo projektas, kuriuo siūloma sustiprinti prokurorų galias, kad šie galėtų labiau kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, o dabar esą tų galių per mažai. “Dantis prokurorams šiuo požiūriu reikia grąžinti. Kad prokuroras galėtų tyrėją išsikviesti ir reikalauti paaiškinti, duoti nurodymus”, – aiškina S.Šedbaras ir tiki, kad šiemet taip reikalingas įstatymas bus priimtas.
“Veidas” jau rašė, kad Lietuvoje lig šiol niekas neskaičiavo, kiek kainuoja ikiteisminiai tyrimai, – juk kartais gaudant vištų vagį išleidžiama neproporcingai daug, o rezultatas būna apgailėtinas. S.Šedbaro teigimu, ir toliau bus tęsiama policijos tyrėjų korpuso pertvarka, tačiau greitų rezultatų čia tikėtis taip pat neverta. Sukurti korpusą profesionalių kompetentingų tyrėjų, nuo kurių surinktų duomenų iš esmės ir priklauso ikiteisminio tyrimo baigtis, nebus lengva.
“Prognozių” pašnekovai abejoja, jog numatomos ir jau įgyvendinamos permainos pasitikėjimą teisėsauga padidins jau šiemet, tačiau viliasi, kad jis bent jau didės. Be to, neaišku, ir ar viskas, kas siūlom, bus įgyvendinta. “Visuomenė turi patikėti pokyčių tvarumu, o tai užtruks”, – neabejoja R.Šimašius.
Tačiau niekas nekliudo kiekvienam teisėjui, kiekvienam prokurorui prisidėti prie pasitikėjimo teisingumu didinimo jau dabar, tiriant kiekvieną bylą.

PRGN. teismai
Box 1
Teismais pasitiki vis mažiau, o policija – daugiau
Pasitikėjo teismais (proc.)
1998 m.    2000 m.    2002 m.    2004 m.    2006 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.
16    18    17    24    19    19    17    14
Pasitikėjo policija (proc.)
22    28    32    32    30    31    34    35
Šaltinis: “Vilmorus” / “Lietuvos rytas”

Box 2
Visuomenės pasitikėjimas teisėsauga ES ir Lietuvoje
Vieta    Linkę pasitikėti (proc.)
1. Danija     80
8. Estija    52
20. Lenkija    31
24. Latvija     26
27. Lietuva    15
ES šalių vidurkis    43
Šaltinis: Eurobarometras, 2009 m. ruduo

Box 3
Bylų skaičius teismuose (tūkst.)*

2006 m.     253
2007 m.    260
2008 m.     319
2009 m.    379
2010 m. 11 mėn.     327
*Gauta nagrinėti visų kompetencijų ir instancijų teismuose.
Šaltinis: Nacionalinė teismų administracija