VEIDO fotomontažas

Aušra LĖKA

„Vyriausybei buvo siūloma nusiimti rožinius akinius, o pasirodo – pati opozicija buvo su juodais akiniais“, – ironizavo premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas, jo paties vertinimu, vos ne žvaigždes siekiančius savo vadovaujamo Ministrų kabineto pasiekimus. Vyriausybė energijos kainas numušė, o algas pakėlė, investicijų stačiai neatsiginame, o apie mūsų prekių eksportą svajojama net tolimiausiuose pa­sau­lio kampeliuose. Taip atrodo Lie­tuva Vyriausybės pernai me­tų ataskaitoje.

Tačiau jei gyvenimas tiek pašviesėjo, kodėl nemenksta emigracija, nesiveržiama sugrįžti atgal, nepuolama gausinti šeimų, tad Lietuva ir toliau išsivaikš­to? Galų gale  viešosioms gė­rybėms milijardų daugėja. Bet ar labai pajautėte, kad atitinkamai būtų pa­gausėjusios ar pagerėjusios vie­šosios paslaugos?

Pilki, nevizionieriški, bet mylimi

Žinoma, sėkmė jau vien tai, kad A.Butkevičiaus Vyriausy­bė – antroji po nepriklausomybės atkūrimo, sugebėjusi išsilaikyti visą kadenciją. Tad jai pavyko pakartoti pirmtakės – A.Ku­bi­liaus Vyriausybės pasiekimą. Kai­resnioji valdančiųjų dauguma prarado vieną, tiesa, pačią ma­žiausią partnerę – Lietuvos len­kų rinkimų akciją-Krikš­čio­niš­kų šeimų sąjungą, visos kitos koa­licijos partijos – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ blaškyti galimos korupcijos skandalų, bet Vyriausybė valdžią išsaugojo.

Tiesa, Sveikatos apsaugos ir Vi­daus reikalų ministerijos spė­jo paturėti po tris vadovus, še­šios ministerijos – po du ir tik še­ši ministrai sugebėjo išbūti visą kadenciją. Ministrai krito daugiausia dėl įtarimų jiems ar jų pavaldiniams dėl galimų ne­skaid­rių sandorių, du išvyko į Briu­selį. Iš viso Vyriausybės na­riais per kadenciją pabuvo net 25 asmenys, nederėtų sakyti – politikai, nes partijos tarp savų vis pritrūkdavo tinkamų ministrų ir net keliskart pasitelkė specialistus.

Prezidentė nė artyn prie Vyriausybės neprileido juodosios buhalterijos byloje besimurkdančios Darbo partijos kertinių asmenų, maža to, surengė beveik anglų kalbos egzaminą, mat naujajai Vy­riau­sybei iš karto teko reprezentuoti Lietuvą – pirmininkauti ES Tarybai. Dažnas gavęs ministro portfelį buvo net ne pirmo pasirinkimo dubleris. Tad nieko nuostabaus, jog „Veidui“ paprašius nurodyti tris prioritetinius darbus kadencijai pirmasis šios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis sąžiningai prisipažino, kad pirmas prioritetas – „detaliau susipažinti su visa švietimo ir mokslo sistema“.

Po ligtolinio premjero A.Kubiliaus požiūrio, kad jam tas pats, ką apie jį ir Vyriausybę mano visuomenė ir opozicija – svarbu, kad giria Tarptautinis valiutos fondas ar kokia europinė institucija, valdžią perėmęs A.But­ke­vičius pažadėjo visus išklausyti, su visais tartis. Ir žodį tesėjo – darbo grupių Vyriausybė ir ministerijos pristeigė gyvą galą. Tačiau, pavyzdžiui, nors buvo darbo grupė, turėjusi nuspręsti – būti Visagino AE ar ne, oficialaus atsakymo per visą ka­denciją lig šiol nepasakyta. Praktiškai niekuo baigėsi ir mokesčių reformos darbo grupės darbas.

Vis dėlto užsižaidusi darbo grupėse, trypčiojanti, delsianti priimti sprendimus ir imtis esminių sisteminių reformų Vyriausybė palyginti mėgstama: „Vil­morus“ / „Lietuvos ryto“ šios liepos apklausos duo­menimis, ja pasitiki 18,6 proc. visuomenės. A.Ku­­biliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc. Kaip ironizavo kai kurie ekspertai, gal ši Vyriausybė mėgstama už, priešingai nei jo pirmtako, amžinai gerą premjero nuotaiką ir optimizmą, nes šiaip Vyriausybė pilka, nemoderni, nevizionieriška.

A.Butkevičiaus Vyriausybe dabar pasitiki 18,6 proc.  gyventojų, mažiau – tik Seimu ir partijomis. Tačiau A.Kubiliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos  laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc.

Kai kurios valdančiosios koalicijos partijos per rinkimus buvo prisižadėjusios minimalią algą pakelti iki 2 tūkst. litų ar vežioti pensininkus po Europos kultūros objektus. Suformuota Vyriausybė irgi žarstė pažadus: reformuoti aukštąjį mokslą, perreguliuoti privačios sveikatos apsaugos ir viešųjų pinigų santykius, mokesčių lengvatas, pajamų ir turto progresyvumą, „perkrauti“ užsienio politiką su Rusija.

Nors daug užmojų liko popieriuje (kai kuriais atvejais – gal tai sėkmė Lietuvai), A.Butkevičius žavisi pasiektais rezultatais, visų pirma ūkio augimo: didėja eksportas, pramonės gamyba, rekordiškai auga investicijos, beveik subalansuoti finansai (2015 m. pasiektas 0,2 proc. BVP  valdžios sektoriaus pajamų ir iš­laidų deficitas – mažiausias po nepriklausomybės atkūrimo, ka­dencijos pradžioje 2012 m. jis buvo 9 proc.), kyla darbo užmokestis, Lietuva įvairiuose tarptautiniuose reitinguose kopia aukštyn, ji jau pakeliui į narystę turtingųjų klube – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

Prisirašo ir pirmtako, ir verslo nuopelnus

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas pritaria: Lietuvos ūkio rodikliai neblogi, Lietuva – viena pirmaujančiųjų Europoje pri­traukiant užsienio investicijų. Geri ir finansiniai rezultatai, nors būta daug nuogąstavimų, kad socialdemokratų Vyriau­sy­bė taškysis į kairę ir dešinę. Turime eurą, stabilius finansus, daugiau skiriama krašto apsaugai.

Tačiau Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė ataskaitose vardija ne savo darbus, o valstybės rezultatus, sau prisiskirdama nuopelnus už gerus pokyčius. „Už­sie­nio investicijos, privataus sektoriaus darbo atlyginimo didėjimas nuo valdžios priklauso tik iš dalies, daugiausia nuo to, kiek valdžia nekaišiojo pagalių į ratus, sudaro verslui palankias sąlygas, konkuren­cingą mokesčių ir verslo vystymo teisinę bazę. Be to, reikėtų lyginti kitų šalių kontekste: Lietuvos ekonomika juda į priekį, bet nelabai galima girtis kažkokiu dideliu proveržiu, nebent kad suvaldyta finansų sistema. Energijos kainų lūžis taip pat labiau pasaulinių tendencijų išraiška, o ne Vyriausybės nuopelnas, bet, žinoma, gerai, kad atsirado daugiau energijos šaltinių alternatyvų“, – vertina Ž.Mauricas

Jis pabrėžia, kad tiesiogiai nuo valdžios priklauso viešasis sektorius: švietimo, sveikatos apsaugos sistema – tai lakmuso popierėlis, kaip dirba Vyriausybė. Deja, tai Vyriausybės Achi­l­o kulnas – šios sritys silpniausios ir jokio proveržio nėra, vien blaškymasis. „Žiūrėjau ministerijų metinius planus: iš pradžių dar kažkas bandyta daryti, o paskui nieko, tik ES lėšų įsisavinimas“, – apgailestauja Ž.Mau­ri­cas.

Be to, daug komplimentų A.But­ke­vičiaus Vyriausybei – už energetikos projektus (elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, suskystintųjų dujų terminalą), euro įvedimą. Tačiau, teisybės dėlei, tai pirmtako A.Kubiliaus Vy­riau­sybės kadencijos laikotarpiu pradėti darbai.

Vis dėlto didelis pliusas, jog šios Vy­riausybės darbe buvo tęstinumas, nors ir galima ironizuoti, kad A.Ku­biliaus Vyriausybei atėjus į valdžią nebuvo ko tęsti ar kad energetikos projektai, euro įvedimas buvo pasiekę negrįžtamą stadiją – point of no return, tad A.Butkevičiaus Vyriausybė negalėjo jų netęsti.

Be to, pliusas šiai Vyriausybei, kad ji, priešingai nei pirmtakė, rūpinosi ne tik tolimos ateities, bet ir šiandienos problemomis – labiau diversifikuoti energijos šaltiniai, biokuro plėtra, sustabdytas nepamatuotas saulės energetikos bumas prisidėjo prie energijos kainų mažėjimo.

O kai kurie darbai – platesnio politinio aljanso nuopelnas. Pavyzdžiui, politinių par­tijų susitarimas dėl krašto apsaugos fi­nan­savimo didinimo buvo ir Prezidentės ak­tyvaus įsitraukimo, ir visų Seimo frakcijų palaikymo rezultatas.

Bet išjudintas būsto renovavimas – pliusas jau tikrai šiai Vyriausybei. Gaila, kad to padaryti nesugebėjo ankstesnė, nes, kaip pabrėžia ekspertai, jos efektas bū­tų buvęs kur kas didesnis krizės laikotarpiu.

Vyriausybė – šešetukininkė

Kalbinti ekspertai A.Butkevičiaus Mi­nist­rų kabineto darbą vertino tarp silpnai ir beveik gerai, vidutiniškai kiek daugiau nei šešetui pagal dešimtbalę sistemą.

„Galėjo būti blogiau. Viena vertus, dideli minusai Vyriausybei už beatodairišką minimalaus atlyginimo kėlimą, trukdymą Lietuvos piliečiams laisvai įsigyti ir parduoti žemę. Biudžetas ir vėl deficitinis, bet šis priekaištas tinka visoms Vyriausybėms. Kita vertus, turint galvoje spaudimą iš Seimo ar interesų grupių, minusų galėjo būti ir daugiau. Didelis pliusas už naują Darbo kodekso projektą ir asmeninį premjero ryžtą, kad projektas būtų priimtas“,  – Vyriausybės darbą vertina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas ir rašo šešetuką.

Vytauto Didžiojojo universiteto So­cia­li­nių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Al­gis Krupavičius Vyriausybei skiria net septynetą su puse. Jis giria ją už labai sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. Sklandžiai buvo įvestas euras, Vyriausybė sugebėjo prižiūrėti kainų pokyčius pusmetį po jo įvedimo, deja, paskui atleido varžtus ir kasdienio vartojimo produktų kainos smarkiai kyla, nors Statistikos departamentas teigia, kad kainos nedidėjo. Auga ekonomika, BVP, kiti makroekonominiai ro­dikliai, gausėja investicijų, gerėja Lie­tuvos reitingas „Doing Business“ ir kituose tarptautiniuose matavimuose. Įgyvendinti energetikos projektai, su tuo susijęs energijos kainų sumažėjimas. Tvari finansų politika: skolinimasis nuosaikus, deficitas nedidėja. Vyriausybė padėjo eksportą perorientuoti nuo Rusijos į kitas rinkas. Gerėja korupcijos indekso duomenys.

Tačiau A.Krupavičius įžvelgia ir esminių Vyriausybės veiklos trūkumų: „Pen­sijos, vidutinis darbo užmokestis, palyginti su kitomis Baltijos regiono ar Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nekonkurencingi. Apskritai Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Į Vyriausybės programą įrašyta, kad solidarumas ir socialiniu teisingumu grindžiamas socialinis dialogas yra būtinybė, tačiau nei padaugėjo socialinio dialogo, nei apskritai politika buvo pagrįsta solidarumu ir socialiniu teisingumu. Taip ir liko pažadais peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės naktinės reformos sprendimus ar sukurti progresyvesnę mokesčių sistemą.“

A.Krupavičius vardija ir kitus trūkumus: nors makroekonominė situacija gerėja, nesugebėta sustabdyti emigracijos. Nedarbas mažėja, bet ne taip sparčiai, kaip tikėtasi. Socialinio modelio, Darbo kodekso, kaip pernelyg liberalaus, kritika, A.Krupavičiaus vertinimu, pagrįsta, juolab tai kairioji Vyriausybė, tad ji šiek tiek supainiojo vertybines kryptis.

A.Krupavičius atkreipia dėmesį, kad nesisekė įgyvendinti pažadų, fiksuotų ir Vyriausybės programoje, dėl aukštojo mokslo: čia beveik niekas nepasikeitė, krepšelių sistema liko, nėra sutarčių tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų sistemos, o aukštojo mokslo finansavimas 2016 m. tebėra 2011–2012 m. lygmens.

Vienu svarbiausių šios Vyriausybės darbų turėjo tapti socialinio modelio paketo priėmimas. Tačiau Ž.Mauricas apgailestauja, kad, nors priimta dalis gerų siūlymų (pensijų indeksavimo ir kt.), projektą išskaidžius labai svarbios permainos Darbo kodekse pakibo ant plauko, supriešinti darbdaviai su darbuotojais. „Diskusijos gerai, bet reikėjo priimti reformos paketą, kuriame sąlygos dirbantiesiems būtų nuosekliai vienur pabloginamos, kitur pagerinamos“,  – neabejoja Ž.Mauricas. Jis Vyriausybės darbą vertina septynetu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius dr. Vitalis Nakrošis, Vy­riau­sy­bei parašęs penketuką, primena, kad socialinis modelis buvo vienas asmeninių A.But­kevičiaus įsipareigojimų: „Deja, nepaisant daug pastangų labai trūko politinės lyderystės ieškant sutarimo. Nebuvo premjero, socialinės apsaugos ir darbo ministrės pakankamo įsitraukimo svarstant šį klausimą Seime ir ieškant kompromiso.“

V.Nakrošis atkreipia dėmesį, kad daug ir kitų Vyriausybės siūlymų žlugo Seime, nepaisant gerų iniciatyvų, pavyzdžiui, dėl verslo kontrolės supaprastinimo – nemažai Vyriausybės siūlymų dėl kontrolės institucijų sujungimo Seime nebuvo priimta.

Aiškios ministerijos pirmūnės ir autsaiderės

Atskirų ministerijų darbą vertinti sun­ku, nes rezultatai dažnai priklauso nuo Sei­mo, visos Vyriausybės, o ne tik nuo pavienių ministrų politikos.

Štai, pasak V.Nakrošio, krašto apsaugos, užsienio politikos srityse sugebėta mobilizuoti Seimo frakcijų paramą, aktyvus Prezidentūros vaidmuo padėjo vykdyti ryžtingą politiką dėl Rusijos grėsmės. Šios sritys veikia pakankamai gerai.

Tačiau Švietimo ir mokslo, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos ministerijų veiklos srityse, kur reikia struktūrinių reformų, trūksta tiek visos Vyriausybės, tiek ministrų aktyvaus vaidmens.

Susumavus pasitelktų ekspertų  ir „Veido“ vertinimus susidarė trys ministerijų grupės.

Lyderė – Užsienio reikalų ministerija (URM). „Užsienio reikalų ministras turi politinės patirties ir užsienio, ir krašto ap­saugos srityse, greitai rado kalbą su Pre­zi­dente, net tapo savotišku jos advokatu da­bartinėje Vyriausybėje. Kai kuriose kryptyse trūksta iniciatyvų, pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos santykiai akivaizdžiai stagnuoja ir čia URM galėtų būti aktyvesnė. Mi­nisterijos politika pernelyg nukreipta į Uk­rainą, kartais per daug propagandos, per mažai veiksmo“, – vertina A.Kru­pa­vi­čius, URM, kaip ir  Krašto apsaugos mi­nisteriją (KAM) priskirdamas prie pirmūnių.

KAM svarba dėl geopolitinės aplinkos padidėjo, padidintas biudžetas. Sugrąžinta šauktinių sistema, nors, Ž.Maurico nuomone, šio proceso organizavimas buvo chaotiškas, prastai komunikuota, sukelta nereikalingo chaoso ir baimių.

A.Krupavičius teigiamai vertina ir Energetikos ministeriją (EM), nors pastebi ir trūkumų: „Apie energetikos projektų kainą nenorima viešai kalbėti, nors toks klausimas turi būti atviras. Dėl Visagino AE nepasakyta galutinio atsakymo, nors atrodo, kad projektas miręs. Dabar susigriebta dėl Astravo AE, statomos 50 km nuo Lietuvos sostinės, perspektyvų, nors anksčiau nei veiksmų, nei viešų akcijų beveik negirdėjome“.

LLRI prezidentas Ž.Šilėnas EM giria ir už šiemet įvykdytus net kelis naudingus pakeitimus, kurie ne tik pagreitins naujų vartotojų prijungimą prie elektros tinklų ir dujotiekio, bet ir pagerins Lietuvos poziciją Pasaulio banko „Doing Business“ indekse. Tačiau dar yra neišspręstų problemų, tokių kaip ilgas servitutų nustatymas ar privataus ir valstybinio subjektų patikrinimų dubliavimas tikrinant vidinės elektros instaliacijos tinkamumą.

Netektis – skalūnų dujų žvalgymo ir išgavimo bendrovės „Chevron“ pasitraukimas. „Valstybė ne tik prarado garantuotas pajamas, bet ir nuskambėjo kaip šalis, ku­rioje net tarptautinis verslas gali susidurti su kliūtimis. Tai nėra vien EM kaltė, dalis kaltės tenka ir Seimo nariams, tačiau kaip institucijai, koordinuojančiai energetikos politiką, tai riebus minusas“, – mano Ž.Ši­lė­nas.

Jis pabrėžia dar vieną trūkūmą: „Visose energetikos srityse, net ir energijos gamybos, vis labiau įsigali valdiškas kapitalas, o lauk stumiamos privačios investicijos. Tai pavojinga ilgalaikė tendencija, ateityje gresianti aukštesnėmis kainomis ir suvaržyta teise rinktis. Atrodo, jog Energetikos ministerija kartais pamiršta, kad turi koordinuoti energetikos politiką, o ne gaminti energiją.“

Tarp sėkmingiau dirbančių – ir Finansų ministerija (FM), nors A.Krupavičius ir kritikuoja, kad jos politika esanti konservatyvi, į Lie­tu­vos finansus žiūrint pirmiausia per taupymo prizmę, o ne per verslo skatinimo ins­trumentus.

O LLRI primena, jog prieš trejus metus tada nauja Vyriausybė tvirtino, kad 2016-aisiais biudžeto pajamos viršys išlaidas, dabar tai žadama 2017 m., kai jau bus kita Vyriausybė. „Nors mokesčių kasmet surenkama vis daugiau ir pajamų didėjimas yra puiki proga subalansuoti biudžetą, valdžia ja nesinaudoja. Analizuojant bendras valstybės išlaidas kasmet matoma ta pati tendencija: valstybės išlaidos didėja, t.y. brangsta viešosios paslaugos – socialinės, sveikatos, švietimo, valdymo, gynybos ir kitos. Išlaidų didėjimas pats savaime nebūtų labai blogas dalykas, tačiau ne tuo atveju, kai jos auga sparčiau negu ekonomika ir biudžeto pajamos arba kai jų didėjimas yra nepagrįstas“, – aiškina Ž.Šilėnas.

LLRI kritikuoja FM ir už tai, kad šios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu buvo padidinti mokesčiai ir įvesta naujų.

Neblogai vertinama ir Ūkio ministerija (ŪM), nors jos vadovas Evaldas Gustas beveik nematomas. Ž.Mauricas įžvelgia ŪM neišnaudoto potencialo, bet giria už matomas pastangas ieškoti bendros kalbos su verslu, suvokimą, kad reikia pritraukti užsienio investicijų, gerinti verslo aplinką, pagelbėti eksportuotojams, kurie užsidarius Rusijos rinkoms pateko į ne itin palankią situaciją, remti smulkųjį verslą.

LLRI teigiamai vertina, kad veikia geresnio reglamentavimo komisija, ministerija deda pastangas, kad Lietuva geriau atrodytų konkurencingumo reitinguose (Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge ir kt.).

Prie vidutiniokių kategorijos ekspertai  priskyrė Kultūros ir Teisingumo ministerijas, kurios sau triūsė, nekeldamos per daug skandalų, bet ir ką jos veikė – nelabai skelbė.

Kitos vidutiniokės – labai kontroversiškos: padarė gerų darbų, bet ir į skandalus įsivėlė. Aplinkos ministerija (AM), kol jai vadovavo Valentinas Mazuronis, buvo vertinama kaip viena geriausių. Jai pavyko išjudinti pastatų renovavimą, supaprastinti teritorijų planavimo taisykles.

LLRI taip pat giria ir naują Statybos įstatymo redakciją, numatančią trumpesnius statybos leidimų išdavimo ir statybos užbaigimo terminus, mažiau biurokratinių procedūrų statytojams bei lankstesnes statybos užbaigimo procedūras. Tiesa, praktikoje ne visi pakeitimai dar veikia, o ne­sklan­dus IS „Infostatyba“ atnaujinimas lėmė lėtesnį savivaldybių ir kitų tikrinančių institucijų darbą.

Deja, pastaraisiais metais AM veiklą užgožė vadinamasis Vijūnėlės dvaro skandalas.

A.Krupavičius giria Susisiekimo ministeriją (SM): ši padarė proveržį dėl „Rail Baltica“, pavyko iškovoti anksčiau neplanuotą atšaką į Vilnių. Ž.Mauricas prie teigiamų darbų priskiria suvokimą, kad oro uostai – prioritetinė kryptis norint padaryti Lietuvą patrauklesnę ir prieinamesnę investicijoms.

Tačiau, kaip primena LLRI, „Rail Baltica“ nebaigta, „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar nereformuoti, dėl ko Europos Komisija grasina sankcijomis, konkurencijos suvaržymu pervežimo srityje.

SM verta kritikos dėl skandalų laivininkystėje, kai buvo areštuoti Lietuvos laivai.

Vidaus reikalų ministerija (VRM), pasak A.Krupavičiaus, vadovaujant ministrui Dailiui Barakauskui buvo girdima daugiausia dėl abejotino skaidrumo viešųjų pirkimų skandalo. O antrasis per kadenciją VRM vadovas Saulius Skvernelis tapo populiariausiu politiku valstybėje, vykdė policijos reformas, išstatutinant darbuotojus, kurie nėra pareigūnai.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) gal būtų patekusi į vidutiniokių, o ne autsaiderių grupę, jei ne negebėjimas tvarkytis su pavaldžiomis institucijomis, pasibaigęs keliais didžiuliai skandalais.

LLRI prezidento Ž.Šilėno manymu, ŽŪM darbo brokas – ir tai, kad ji nesprendžia problemų sistemiškai: „Ministerija, matydama Rusijos paskelbto maisto prekių embargo padarinius ir žinodama, kad artėja išgaunamo žaliavinio pieno kvotų panaikinimas, nesiėmė jokių reikšmingų veiksmų, kurie paskatintų pieną gaminančių ūkių kooperaciją. Užuot problemą sprendus sistemiškai, į smulkius ir nekonkurencingus ūkius kišamos biudžeto lėšos. O reaguojant į referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo priimtas toks Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, kuris stipriai apriboja ne tik užsieniečių, bet ir Lietuvos piliečių galimybę įsigyti žemės, riboja laisvą kapitalo judėjimą ir pažeidžia įsisteigimo laisvę. Žemės „saugiklių“ įstatymą Europos Komisija oficialiai prašo keisti, antraip gresia sankcijos.“

Tarp autsaiderių – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Eksper­tai stebisi, kad ji pakvietė mokslininkų gru­pę rengti socialinį modelio, o paskui nei ministerija, nei ministrė nestojo jo propaguoti ir ginti.

LLRI apgailestauja, kad įstrigo Darbo kodeksas, kuris būtų buvęs vienas svarbiausių šios Vyriausybės darbų, nes jo laukia investuotojai, verslininkai. Pritraukus daugiau investicijų būtų sukuriama naujų darbo vietų ir didėtų atlyginimai.

Ž.Šilėnas SADM giria už tai, kad savivaldybėms perduota socialinės paramos dalijimo funkcija: taip parama geriau pasie­kia būtent tuos, kuriems jos reikia ir dar sutaupoma pinigų. „Tačiau nepagrįstas spar­tus minimalios algos didinimas (ši Vy­riausybė tai padarė penkis kartus) grėsmingas regionams, žemesnės kvalifikacijos dar­buotojams, ypač jaunimui. Keliant MMA brangsta darbo vieta, didėja mokesčiai ir įvairios rinkliavos. Taip pat kyla kainos, didėja šešėlis ir pan.“, – aiškina Ž.Šilė­nas.

Ž.Mauricas mano, kad net pats Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimas neteisingas: juk gali būti arba socialinė apsauga, arba darbas. Jo prognozėmis, ši ministerija ėmus indeksuoti pensijas apskritai praras reikšmę.

Neabejotina autsaiderė ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), turėjusi net tris ministrus, o toks nestabilumas tikrai neprisidėjo prie darbų rezultatyvumo.

„Sveikatos apsaugos sistema nesikeičia metų metais. Užsimota prieš privačią mediciną, bet ne į tą pusę reikia žiūrėti – reikia keisti sistemą iš esmės“, – neabejoja Ž.Mauricas.

SAM kritikuoja ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas: „Metų metais žadama reformuoti sveikatos apsaugą, tačiau esminių pokyčių siekiant geresnės sveikatos apsaugos ši Vyriausybė neįgyvendino. Nebuvo ieškoma jokių papildomų sveikatos apsaugos finansavimo būdų (pavyzdžiui, kaip pritraukti privataus sektoriaus įrankių –  kaupimo, draudimo, legalių priemokų). Neperžiūrėtas valstybės (tiksliau, mokesčių mokėtojų) draudžiamųjų sąrašas. Dėl to ir toliau daugiau nei pusė gyventojų patys nemoka sveikatos draudimo įmokų, už juos moka kiti mokesčių mokėtojai. Korupcijai ir eilėms mažinti pradėtos taikyti tik švietimo ir administracinės priemonės, kurios realių rezultatų neduoda. Ir toliau turime klestinčią korupciją, nes niekas nemėgino korupcinių vokelių pakeisti skaidriomis priemokomis. Tokia sveikatos sistema pasmerkta nuolatiniam pinigų trūkumui, didžiuliam perskirstymui, neefektyvumui, sukčiavimui ir neskatina kiekvienam rūpintis savo sveikata.“

Neįgyvendintos Konkurencijos tarybos rekomendacijos panaikinti vaistų kainų reguliavimą, įtraukiant juos į kompensuojamųjų vaistų sąrašus. Ministerija netesėjo pažadų inicijuoti teisės aktų pakeitimus, panaikinančius draudimą steigtis kelioms vaistinėms tame pačiame pastate, o juk didesnė konkurencija leistų atpiginti vaistų kainas.

Na, o prasčiausiai ekspertai įvertino Švie­­­timo ir mokslo ministeriją (ŠMM). A.Kru­pavičius kritikuoja: „ŠMM nesprendė jokių rimtų problemų, gerų sprendimų nebuvo. Tik kosmetiškai patvarkytas Moks­lo ir studijų įstatymas. Ministerijos veiklą lydėjo mokytojų streikai. Finansiniu požiūriu aukštojo mokslo finansavimas nėra patenkinamas.“

Ž.Mauricas pritaria: „Vien blaškymasis. Deklaravo, kad gerins kokybę ir prieinamumą. Jei parašyta nesąmonė, tai ir išėjo nesąmonė. Gali gerinti arba kokybę, arba prieinamumą.“

Lietuvos kontekste – patenkinama, tarptautiniame – ne

„Palyginti su A.Kubiliaus Vyriausybe, A.Butkevičiaus Ministrų kabineto prioritetai labai išskydo – atsirado labai daug prioritetinių krypčių ir trūko ambicingesnės reformų darbotvarkės, galėjusios leisti pasiekti geresnių rezultatų“, – dvi Vy­riau­sybes lygina V.Nakrošis, vadovavęs TSPMI tyrimui, vertinusiam A.Kubi­liaus Mi­nist­rų kabineto reformas. Prieita prie išvados, kad labiau dominuoja nesėkmingos reformos, nors ir pavyko pasiekti laimėjimų reformuojant aukštąjį mokslą ir kaupiamąją pensijų sistemą, optimizuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklą.

Nepaisant gana kuklaus A.Kubiliaus Vyriausybės įvertinimo, V.Nakrošio nuomone, dabartinė verta dar menkesnio balo: ją jis vertina penketu, o A.Kubiliaus – septynetu. „Tikrai yra neatidėliotinų problemų, o jų sprendimo vilkinimas daro žalą ir didina politikos nesėkmių mastą. Trūksta lyderystės ir politinės valios. Ši Vyriausybė tų reformų nepadarys“, – konstatuoja V.Nakrošis.

Jis apgailestauja, kad yra kelios svarbios viešosios politikos sritys, kuriose sukamės ratu: vienų sumanymų neįgyvendiname iki galo, puolame rengti naujus, prigalvojame daug smulkių priemonių, kurios poveikio neturės. „Neseniai Vyriausybė sugalvojo naują planą, kaip stabdyti emigraciją, nors tai labiau priešrinkiminė iniciatyva, nes norint stabdyti emigraciją reikia ir valstybės valdymo, ir struktūrinių reformų, o tam nėra politinės valios. Buvo nauja iniciatyva dėl mokslo ir inovacijų, bet vėl sukamės ratu. Trypčiojame vietoje, negalime pertvarkyti valstybės tarnybos, ir tai problema, nes nuo jos labai daug priklauso ir kitos viešosios politikos sritys. Spręsti kompleksines viešosios politikos problemas, kur  reikia įvairių vykdymo lygių ir įvairių grupių įsitraukimo, nesiseka“, – trūkumus vardija V.Nakrošis.

Ž.Mauricas, lygindamas dvi pastarąsias Vyriausybes, geriau vertina dabartinę: „Su A.Kubiliaus Vyriausybe sieta daug lūkesčių, be to, krizė – geras metas daryti reformas. Deja, padaryta nedaug. Jai rašyčiau penketą šešetą. A.Butkevičiaus Vy­riausy­bei – septynetą.“

Bet ekonomistas pabrėžia, kad tai – Lietuvos kontekste. Kai kurių kitų šalių vyriausybėms septintukas galėtų būti geras pažymys, tačiau Lietuvai – nepakankamas, nes turime būti aukštesni visa galva, kad ekonomikos augimas užtikrintų Lietuvos raidą, kad neatsiliktume nuo kitų ir mažėtų emigracija.

Pasak Ž.Maurico, A.Kubiliaus Vy­riau­sybė nekreipė dėmesio į ekonomikos augimą, visą dėmesį sutelkdama biudžetui subalansuoti: „Tačiau tai nepakankama priemonė mūsų ekonomikai, nes dar keliskart atsiliekame nuo Vakarų ir mums reikia reformų, augimo. A.Butkevičiaus Vy­riausybė šiek tiek ėjo ta kryptimi – pa­reng­tas socialinis modelis, įvestas euras, diversifikuoti energijos šaltiniai. Tačiau to nepakanka proveržiui. Iššūkiai labai dideli. Visų pirma – atgaivinti ekonomikos augimą, kuris akivaizdžiai išsikvepia. Su­si­dū­rėme su nepalankia aplinka – tai ir Rusijos recesija, ir „Brexit“ keliamos grėsmės. Iššūkis ilgalaikiam tvarumui – tebesitęsianti emigracija.“

Tačiau spręsti šiuos iššūkius A.But­ke­vi­čiaus Vyriausybė palieka kitai. Ž.Mauri­cas – ne optimistas: jo prognozėmis, didesnė tikimybė, kad ir jai nepavyks susidoroti su šiais iššūkiais ir dėl politinių priežasčių, ir dėl pasyvaus visuomenės požiūrio, nes tampame susitaikę su esama situacija ir blėsta noras ką nors radikaliai keisti.

„Pirmučiausia naujos Vyriausybės užduotis – ieškoti proveržio. Žemai kabantys augimo vaisiai jau nuskinti – vartojimas atsigavęs, jau kai kur vėl imama net pernelyg daug išlaidauti, eksporto galimybės beveik pasiekusios ribas. Tam tikras augimas galėtų būti, bet nedidelis, tad reikia ieškoti naujų jo šaltinių. Estai čia nuveikę gerokai didesnį darbą ir šalies žinomumo, ir mokslo, inovacijų srityje. Bet tam reikia naujo lygio Vyriausybės“, – pabrėžia Ž.Mauri­cas.

„Špargales“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Europos Komisija Lietuvos ekonomikos iššūkių analizėje šiemet ir vėl pateikė ilgą sąrašą metai po metų kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti, – pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Šiemet pirmą kartą akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

EK prognozuoja, kad valstybės skola po dešimties metų gali pasiekti 51 BVP proc., dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūkus darbo jėgos išteklių kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. Maža to, ES struktūrinių fondų lėšų Lietuvai po 2020 m. smarkiai sumažės, o užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai.

Tarp ES šalių Lietuva 24-ta ES pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, prie atsilikėlių – pagal darbo našumą. Lėčiau, nei tikėtasi, pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Taigi valstybės, kuriai dar toloka iki geidžiamos europinės gyvenimo kokybės, Vyriausybei būti šešetukininke – rizikinga valstybės ateičiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA