Proustas ir bošai

Sunkūs laikai tiems, kas tiki Europos Sąjunga: nuo Camerono, kuris kviečia savo bendrapiliečius apsispręsti, ar jie vis dar jos nori (ir ar išvis kada nors norėjo), nuo Berlusconi, kuris vieną dieną skelbia esąs ES šalininkas, bet jau kitą dieną, jei ir nepaskelbia nuoširdaus kreipimosi į senuosius fašistus, kreipiasi į tuos, kurie mano, kad grąžinus lirą būtų geriau, iki Lygos ir jos hipoeuropietiško provincializmo. Žodžiu, galėtume tarti, kad suvienytos Europos tėvų kaulai vartosi karstuose.

Tačiau juk visi turėtų žinoti, kad per Antrąjį pasaulinį karą mirė keturiasdešimt vienas milijonas europiečių (kalbu tik apie europiečius, neskaičiuodamas amerikiečių ir azijiečių), kurie išžudė vieni kitus, ir nuo tada, išskyrus tragišką Balkanų epizodą, Europa šešiasdešimt aštuonerius (taip, 68-erius) metus gyvena taikoje. O jeigu kas nors papasakotų jaunimui, kad šiandien prancūzai turi slėptis už Maginot linijos, norėdami atsilaikyti prieš vokiečius, kad italai norėtų sumušti Graikiją, kad Belgija gali būti okupuota, kad anglų lėktuvai galėtų bombarduoti Milaną, tie jaunuoliai (kurie gal ruošiasi praleisti metus kurioje nors kitoje žemyno šalyje pagal Erasmus programą ir gal šios patirties pabaigoje sutiks giminingą sielą, kalbančią kita kalba nei jie, o jų vaikai užaugs dvikalbiai) pamanytų, kad kuriamas mokslinės fantastikos romanas. Net ir suaugusieji jau nebepastebi be paso kertantys sieną, kurią jų tėvai ir seneliai pereidavo laikydami rankoje šautuvą.

Bet ar tikrai Europos idėja nebepatraukli europiečiams? Bernard’as-Henri Levy neseniai paskelbė aistringą kreipimąsi Europe ou chaos, kurio siekis – susigrąžinti europietišką tapatybę. Jis prasideda nerimą keliančiu grasinimu: „Europa ne ištikta krizės, ji miršta. Žinoma, ne Europa kaip teritorija. Bet Europa kaip Idėja. Europa kaip svajonė ir kaip projektas.“ Kreipimąsi pasirašė Antonio Lobo Antunesas, Vassilis Alexakis, Juanas Luisas Cebriánas, Fernando Savateris, Peteris Schneideris, Hansas Christophas Buchas, Julia Kristeva, Claudio Magrisas, Georgy Konrádas ir Salmanas Rushdie (kuris nėra europietis, tačiau Europa priglaudė jį, kai prasidėjo persekiojimas). Kadangi ir aš jį pasirašiau, prieš dešimt dienų atsidūriau su kai kuriais iš pasirašiusiųjų Paryžiaus Theatre du Rond-Point surengtoje diskusijoje šiais klausimais. Vienas iš iškart iškilusių klausimų, su kuriuo visiškai sutinku, – egzistuoja europietiškos tapatybės sąmonė, ir pacitavau Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Esame Paryžiuje Pirmojo pasaulinio karo metu, naktimis miestas bijo Zeppelin antskrydžio, o viešoji nuomonė visus žiaurumus priskiria nekenčiamiems bošams. Tačiau Prousto romanas dvelkia germanofilija, kuri akivaizdi veikėjų pokalbiuose. Šarliusas yra germanofilas, nors jo žavėjimasis vokiečiais pagrįstas ne tiek kultūrine tapatybe, kiek seksualiniais pomėgiais: „<…> žavėdamiesi prancūzais neturime sau leisti nuvertinti savo priešų, tai reikštų savęs pačių nužeminimą. Nes nežinote, koks yra vokiečių kareivis, nematėt, kaip kad aš mačiau, jų žygiuojant paradiniu žingsniu Unter den Linden gatve. Ir grįždamas prie to vyriškumo idealo, kurį man buvo nupiešęs Balbeke, <…> pasakė: „Matote, tas nuostabus šaunuolis, koks yra bošų kareivis, – tai stipri, sveika būtybė, galvojanti tik apie savo šalies didybę. Deutschland über alles.“

Palikim Šarliusą, net jeigu jo filoteutoniškose kalbose kirba šiokie tokie literatūriniai prisiminimai. Verčiau pakalbėkime apie Sen Lu, šaunų kovoje mirštantį kareivį. „Kad suprasčiau tam tikrus šešėlių ir šviesos kontrastus, buvusius „jo rytmečių žavesiu“, jis [Sen Lu] <…> nebijodavo paminėti kokio puslapio iš Romeno Rolano ir netgi Nyčės kūrinių, parodydamas nepriklausomybę, būdingą fronto vyrams, nebijantiems ištarti vokišką pavardę, kaip ją bijo ištarti užnugario žmonės <…>. Sen Lu kalbėjo man apie kažkokią Šumano melodiją, vadindamas ją tik vokiškai, ir be užuolankų pasakė, kad kai auštant išgirdo pirmą paukščių čiulbesį pamiškėje, apsvaigo, tarsi į jį būtų prabilęs paukštis iš „stebuklingojo „Zygfrido“, kurį tikėjosi išgirsti po karo.“

Ir dar: „Sužinojau apie Robero de Sen Lu mirtį, jis žuvo po dviejų dienų, kai sugrįžo į frontą, gindamas savo atsitraukiančius kareivius. Niekada joks kitas žmogus nejautė mažiau neapykantos tautai, <…> paskutiniai prieš šešias dienas mano iš jo lūpų girdėti žodžiai buvo Šumano dainos pradžia, kurią jis taip gražiai niūniavo vokiškai ant laiptų, jog baimindamasis, kad neišgirstų kaimynai, paprašiau jo nutilti.“

Ir Proustas skuba pridurti, kad visa prancūziškoji kultūra net ir tomis dienomis nesiliovė studijavusi vokiškosios kultūros, nors ir su tam tikru atsargumu: „Vienas profesorius parašė puikią knygą apie Šilerį, ji buvo recenzuojama laikraščiuose. Tačiau prieš kalbant apie autorių it koks leidimas spausdinti buvo rašoma, kad jis kovojęs ties Marna, ties Verdenu, buvo penkis kartus apdovanotas, kad du jo sūnūs žuvo fronte. Tik tada buvo giriamas jo darbo apie Šilerį aiškumas ir gelmė, o pats Šileris buvo vadinamas, užuot sakius „didysis vokietis“, „didžiuoju bošu“. Tai buvo savotiškas slaptažodis, leisdavęs spausdinti straipsnį.“

Štai koks yra europietiškos tapatybės pagrindas – ilgas dialogas tarp literatūrų, filosofijų, muzikos kūrinių ir teatro pjesių. Ir negalima jo nubraukti, nepaisant karo, o šios tapatybės pagrindu kuriama bendruomenė, griaunanti didžiausią iš kliūčių – kalbinę.

Bet ar ši europietiškos tapatybės prasmė, neabejotinai stipri tarp intelektualų elito, tokia yra ir eilinių žmonių sąmonėje? Ir man yra tekę pamąstyti apie tai, kad dar ir šiandien kiekvienoje Europos šalyje šlovinami savi didvyriai (mokyklose ir viešuose renginiuose), narsiai žudę kitus europiečius, pradedant Arminijum, nužudžiusiu tris romėnų legionus, Jeanne d’Arc, Cidu Campeadoru (nes jo žudomi musulmonai jau daugybę amžių buvo europiečiai), įvairiais Italijos suvienijimo didvyriais italais ar vengrais, iki italų, žuvusių kovoje su priešais austrais. Ar niekas nenorėtų pakalbėti apie Europos didvyrį? Gal tokių nėra buvę? O kas buvo Byronas ar Santorre di Santarosa, kovoję už graikų laisvę, ar nemažai Schindlerių, kurie išgelbėjo tūkstančius žydų, nesirūpindami, iš kokios šie šalies, ir baigiant ne karų didvyriais, tokiais kaip De Gasperi, Monnet, Schumanas, Adenaueris, Spinelli? Pasigilinus į istoriją, būtų galima rasti ir kitų, apie kuriuos galėtume papasakoti vaikams (ir suaugusiesiems). Nejaugi išties nėra europinio Asterikso, apie kurį pasakotume rytojaus europiečiams?

Tylėk, niekingas intelektuale

Manoji „Degtukų dėžutė“ pasirodo tik kas penkiolika dienų, todėl jeigu man labai rūpi koks klausimas, turiu dvi savaites palaukti, kad apie jį pakalbėčiau. Bet niekada ne per vėlu. Taigi, kovo pradžioje dienraštyje Corriere della Sera Ernesto Galli della Loggia (kuris nėra pavojingas komunistas) parašė dalykų, nuskambėjusių kaip PDL1 kritika, ir štai Sandro Bondi, Ignazio La Russa ir Denisas Verdini, šios partijos koordinatoriai, kovo 4-ąją į tą patį dienraštį parašė laišką, išreikšdami savo nesutikimą. Nesigilinsiu, žurnalistas laisvas kritikuoti politinę partiją, o politikai laisvi tą kritiką atremti. Mane domina trijų Laisvės partijos atstovų leksikografinis pasirinkimas.

Jie rašo: „Būna kritikos… kuri, deja, lieka sterili, nes ji kyla ne iš sąžiningo tikrovės apmąstymo, o iš autoreferencinio mąstymo, kaip pasakytų intelektualai.“ Kad Galli della Loggios kritika tipiška „intelektualui“, matyti ir tolesnėse laiško ištraukose, kur rašoma, kad rašantieji tokią kritiką elgiasi, „lyg neegzistuotų faktai, [o jie gyventų] praktiškai sterilioje aplinkoje vien savo mėgstamų knygų ir labai asmeniškų pamąstymų draugijoje“.

Įdomiausia, kad jei intelektualu laikomas žmogus, dirbantis galva, o ne rankomis, tuomet intelektinį darbą atlieka ne tik filosofai ir žurnalistai, bet ir bankininkai, draudikai ir, žinoma, politikai, tokie kaip Bondi (beje, rašantis eiles), La Russa ir Verdini, kiek žinau, jie neužsidirba pragyvenimui kapliuodami žemę. O jei intelektualas yra ne vien tas, kuris galva dirba, bet ir galva kritikuoja (nesvarbu, ką ir kaip), pasirašiusieji laišką turėtų laikyti save intelektinio darbo pavyzdžiais.

Tačiau žodis „intelektinis“ turi savitų istorinių konotacijų. Nors yra atradusių, kad pirmą kartą  jis pasirodė 1864-aisiais Barbey d’Aurevilly knygoje Chevalier des Touches („Riteris de Tušas“), 1879-aisiais Maupassant’o knygoje ir 1886-aisiais Leono Bloy kūrinyje, jis nuolat vartojamas ir liūdnai pagarsėjusioje Dreyfuso byloje, bent nuo 1898-ųjų, kai rašytojų, menininkų ir mokslininkų grupė – Proustas, Anatole’is France’as, Sorelis, Monet, Renard’as, Durkheimas, jau nekalbant apie Zola, vėliau parašiusį savo lemtingąjį J’accuse („Aš kaltinu“) – paskelbia esą įsitikinę, jog Dreyfusas tapo daugiausia antisemitinio sąmokslo auka, ir reikalauja peržiūrėti jo teismo procesą. Clemenceau juos pavadina intelektualais, bet šį apibrėžimą mąstytojai reakcionieriai, tokie kaip Barresas ir Brunetiere’as, ima vartoti žeminančia prasme, kad nurodytų asmenis, kurie, užuot rašę poeziją, užsiėmę mokslu ar kitais paslaptingais darbais (žodžiu, savo reikalais), kaišioja nosį į reikalus, kurių neišmano, tokius kaip tarptautinio šnipinėjimo ir karinio teisingumo klausimai (juos reikia palikti būtent kariškiams).

Taigi, Dreyfuso priešininkams intelektualas buvo žmogus, gyvenantis tarp savo knygų bei miglotų abstrakcijų ir neturintis jokio ryšio su konkrečia tikrove (todėl jam verčiau derėtų patylėti). Toks niekinamas apibrėžimas skamba ano meto polemikose, bet stebėtinai analogiškas skamba ir Bondi, La Russos ir Verdini laiške vartojamuose posakiuose.

Nedrįstu manyti, kad šie trys laišką pasirašę asmenys, nors neabejotinai yra intelektualai (nes rodo žinantys termino „autoreferencinis“ reikšmę), yra tokie tiek, kad būtų susipažinę su prieš šimtą dvidešimt metų vykusia polemika. Tiesiog jų genuose slypi senieji poleminiai įpročiai, kaip, tarkim, vadinti (niekingu) intelektualu kiekvieną, kuris galvoja (taigi, galvoja) kitaip nei tu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m