BFL

Vidmantas VALIUŠAITIS

Eidamas 96-uosius metus po sunkios ligos JAV mirė iškilus Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras Vytautas Dambrava. Po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs į Vakarus V.Dambrava atkūrus nepriklausomybę 1992–1999 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Pietų Amerikos šalyse, o vėliau ir Ispanijoje.

Į diplomatinę tarnybą V.Dambrava buvo priimtas 1969 m. liepos 27-ąją, kai JAV prezidentas Richardas Nixonas paskyrė jį nuolatinei karjeros diplomatinei tarnybai. Praėjus beveik dvejiems metams po paskyrimo JAV generalinio konsulato Monterėjuje ministras George’as A.Rylance’as Valstybės departamentui apie savo pavaldinį lietuvį, konsulą ir informacijos agentūros USIS viešųjų reikalų regioninį direktorių, rašė: „Kilęs iš Vidurio Europos, ponas Dambrava yra labai išsilavinęs ir turi puikią politinę įžvalgą. Jo intelektualinis pajėgumas, kaip ir jo politinė nuovoka, pranoksta bendradarbių lygį Generaliniame konsulate. Jis turi europinę erudiciją ir įžvalgumą, visada mandagus, ypač su moterimis, kupinas Senojo pasaulio elegancijos, kuri jam taip tinka.“

V.Dambravai baigiant tarnybą Meksikoje, konsulinis korpusas Monterėjaus italų klube „Dante Alighieri“ 1971 m. rugpjūčio 30 d. surengė atsisveikinimo išleistuves. Meksikos filosofas Augustinas Fernandezas del Valle’as pasakė įsimenančią kalbą, kurią paskelbė dienraštis „El Tiempo“: „Prisipažinsiu, buvau nustebintas šio Amerikos lietuvio diplomato, įsiveržusio kaip staigus vėjo gūsis ir parodžiusio aiškų nusistatymą keisti stereotipus. Supratau, kad Vytautas Dambrava buvo konsulas „Duende“. Tai ne vien gabumai – tai kerintis stilius, tai kraujas. Degtinė, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp „aš ir tu“. Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus, kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorėjęs. Manau, kad Valstybės departamentas (JAV informacijos agentūra) dar tik pradeda suvokti nepaprastas šio fantastiško „Duendės“ savybes ir galimybes, kurias išreiškia konsulas Vytautas.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki pat 1999-ųjų jis ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venesueloje pareigas, turėdamas įgaliojimus atstovauti Lietuvai ir kai kuriose kitose Pietų Amerikos šalyse. Postas, be abejo, buvo svarbus. Jis daug pasitarnavo kovoje dėl politinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Lotynų Amerikoje tuojau po nepriklausomybės paskelbimo. Ambasadorius dėjo daug pastangų siekiant energetinės Lietuvos nepriklausomybės.

Tačiau turint galvoje V. Dambravos asmenybės formatą, jo diplomatinę patirtį, nepaprastai plačius tarptautinius ryšius, o tuo pat metu – patyrusių diplomatų trūkumą pačioje Užsienio reikalų ministerijoje, nėra abejonės, kad jo potencialu Lietuva pasinaudojo minimaliai. Tokį žmogų 10 metų laikyti Pietų Amerikoje, mano nuomone, nebuvo labai išmintinga.

1999–2004 m. V.Dambrava atstovavo Lietuvai Ispanijos Karalystėje. „Atvykęs į Madridą, ambasadoje radau du tarnautojus ir tris „Mercedes“. Bet tarp Ispanijos politinio elito mažai kas žinojo, kad yra tokia šalis Lietuva“, – sykį karčiai prasitarė ambasadorius.

Per savo kadencijos penkmetį, net būdamas jau garbaus amžiaus, sugebėjo veikti efektyviai, palenkti Ispanijos politinio elito bei karinio generaliteto opiniją Lietuvai palankia linkme ir užtikrinti stiprų Ispanijos palaikymą Lietuvai stojant į NATO.

79-erių V.Dambrava, 1999-aisiais pakeitęs Mad­ride keturiasdešimtmetį „ekscelenciją“, savo entuziazmu ir energija privertė Ispaniją atrasti Lietuvos valstybę ir sugebėjo jos aktualiuosius rūpesčius įrašyti į šios įtakingos šalies darbotvarkę!

„Šiuo apdovanojimu yra vainikuojamas kelių dešimtmečių darbas, kovojant už pavergto krašto laisvę, įtvirtinant Lietuvos valstybę Vene­sueloje ir pasaulyje, – per V.Dambravos pagerbimo iškilmes Karakase kalbėjo Venesuelos užsienio reikalų ministras Burellis Rivas. – Draugiškai mes jį vadinam Vytas aeternus – amžinasis Vytautas. Dėl jame amžinai liepsnojančios tėvynės meilės, besiskleidžiančios dideliais ir drąsiais darbais. Jį pažįstame kaip pasižymėjusį žurnalistą, intelektualą, diplomatą, bet svarbiausia – kaip lietuvį, be perstojo kėlusį Lietuvos vardą pasaulyje. Jis užsibrėžtą tikslą pasiekė. Todėl mes jį išskirtinai gerbiame: ne vien dėl draugiškumo ar protokolinių motyvų, bet ir dėl jo atliktų nepaprastų darbų.“

O kaip Lietuva? Ar suprato savo dispozicijoje turėjusi šio masto asmenybę?

„Mes, kaip valstybė, nevisiškai panaudojome ir pasinaudojome jo gabumais, jo iniciatyvomis, jo sugebėjimais įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluose, kuriuos jis gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę, kurios kelyje jau esame nemažai pasiekę“, – sakė Vytautas Landsbergis, kai praėjusią savaitę buvo pranešta, kad V.Dambrava mirė.

Situaciją būdingai atspindi epizodas, kurį man pasakojo pats Vytautas, su tam tikra melancholiška šypsenėle prisiminęs 2000 m. gegužės pabaigos vizitą Vilniuje. Užsienio reikalų ministerijoje prie jo priėjo aukštas įstaigos pareigūnas: „Pone ambasadoriau, jums išvykus į Madridą, dabar tvarkome Amerikos šalių archyvą. Pakėlėme jūsų medžiagą. Viešpatie, kiek padaryta! Kiek padaryta…“

Su vien jam būdingu žaismingumu ambasadorius pakėlė antakius: „O jūs tik dabar pastebėjote?“