Pačioje Lietuvos šiaurėje įsikūręs Žeimelis tuo pat metu ir menksta, ir kyla. Į šį Pakruojo rajono miestelį koją kelia didmiesčių pramonė, vis drąsiau bruzda smulkieji verslininkai – artimiausi metai parodys, ar jam pakaks jėgų pasipriešinti visagaliam laikui, naikinančiam ir istorinius pastatus, ir žmonių tikėjimą buvimu čia.
Jūratė KILIULIENĖ
Tik 932 – gyventojų skaičių greitakalbe išpyškina Žeimelio seniūnė Vitalija Dobrovolskienė. Miesteliui, per pastaruosius du dešimtmečius sumenkusiam kone trečdaliu, dabar svarbi jau kiekviena „dūšia“.
Iš pirmo žvilgsnio šurmulio Žeimelyje netrūksta. Įsitaisius po šimtamečiu ąžuolu centrinėje aikštėje pro akis plaukia gyvas provincijos paveikslas – kas ant dviračio, kas arklio traukiamame vežime skuba savais reikalais. Viename šone išsidėliojęs dėvėtų drabužių turgelis klega moterų balsais, vyrai aptarinėja reikalus susispietę po ąžuolu.
Miestelyje yra net žaislų parduotuvė. Jei parduoda, vadinasi, pirkti yra kam. Bet skaičiai rodo liūdną padėtį. Metai po metų laidotuvės čia kur kas dažnesnės nei krikštynos, o emigranto dalią pasirinkę žeimeliečiai namo vis dar sugrįžta tik per šventes, bet ne visam laikui.
Į demografinę nuokalnę besiritančiam miesteliui verkiant reikia socialinių permainų. Ir jos jau žengia pro duris. Pačią netikėčiausią žinią pateikė Kauno verslininkas, buvęs Žeimelio gyventojas Vydas Damalakas. Jis miestelyje nutarė kurti siuvyklą ir trikotažo mezgimo fabrikėlį. Šiais metais lyg susitarę savo apsukas ėmė spartinti vietos verslininkai. Žeimelyje, it lagamine su dvigubu dugnu, atsivėrė vidiniai ištekliai.
Kito kelio, tiesą sakant, ir nėra, nes jis nėra iš tų miestelių, kurie prasimaitina prisišlieję prie didesnių miestų ir jų darbdavių. Žeimelis – pačiame Lietuvos pakraštyje, pačiame užkampyje.
Į gimtinę grąžino verslo projektas
Kai UAB „Žeimelio trikotažas“, miestelio naujakurė, paskelbė darbuotojų atranką, į bendrovę ėmė plūsti žmonės iš visos seniūnijos. Buvo tokių, kurie su ašaromis maldavo pasirinkti būtent juos, dėstė sudėtingas savo gyvenimo istorijas. Pasisekė 14 žeimeliečių. Šios moterys visai netrukus sės prie siuvimo mašinų ir pradės mokytis amato subtilybių. Per keturis mėnesius jos taps profesionaliomis siuvėjomis, o į jų vietą sės kita naujokių grupė. Galutinai suformuotame kolektyve turėtų dirbti 50 žmonių.
Būsimuose įmonės cechuose jau pluša verslininkų nusamdyta žeimelietė Asta Venislovaitė, bendrovės direktorė, ir trys vietos vyrai. Į beveik 700 kvadratinių metrų patalpas atgabenta didžioji dalis įrenginių, vyksta jų derinimo darbai. Įmonėje bus mezgamos medžiagos ir iš jų siuvami trikotažo gaminiai. Didžioji produkcijos dalis iškeliaus į Skandinavijos šalis, galbūt ir į Latviją, jau susidomėjusią kaimynystėje besikuriančia bendrove.
„Atsiveria abipusės galimybės. Mums – atlikti užsakymus, kurių turime nemažai, o rajono gyventojams – gauti darbo. Ketiname pasitelkti ir nedideles vietos bendroves bei gamintojus“, – dėsto vienas iš Kaune veikiančios trikotažo gamybos ir siuvimo bendrovės „Omniteksas“ vadovų V.Damalakas. „Žeimelio trikotažas“ yra šios bendrovės antrinė įmonė.
Naujoji bendrovė kuriasi buvusio kolchozo pastate – cechais virsta daugelį metų nenaudojamos administracinės patalpos ir sporto salė. Tačiau vietos gyventojai be galimybės prasmingai leisti laisvalaikį neliks, nes miestelis turi dar dvi veikiančias sporto sales.
V.Damalakas tvirtina, kad renkantis vietą naujam verslo padaliniui jo sentimentai gimtinei nebuvo svarbiausi. Žeimelis tiesiog buvo tinkama jam vieta. Čia veikia žemės ūkio mokykla, tad neturėtų pritrūkti savo ateitį su šia vietove siejančių darbuotojų. Antra, nereikėjo papildomai rūpintis infrastruktūra – dujų, vandentiekio, kanalizacijos tinklais – visa tai jau buvo. Tiko ir geri į Žeimelį vedantys keliai.
„Nesijaučiu darantis kažką išskirtinio. Pirmiausia pažiūrėkim, kas iš to išeis, – kuklinasi į gimtąjį miestelį su rimtu verslo projektu grįžtantis V.Damalakas ir priduria: – Situacija mažuose miesteliuose išties nėra gera, žmonės išvažiuoja, lieka tik kapai. Atsisukę į tas vietoves, iš kurių esame kilę, galėtume daug nuveikti, kad taip nebūtų.“
Iš verslininko giminaičių miestelyje jau seniai niekas nebegyvena, tad nebuvo ir progų nuolat jame lankytis. Dabar tą progą suteikia verslas.
Direktorę rado tarp vietinių
„Žeimelio trikotažui“ dar tik mėnuo vadovaujanti žeimelietė A.Venislovaitė po savo valdas kol kas laksto apsirengusi kasdieniais drabužiais. Bet kai remonto, įrenginių montavimo ir kiti „nešvarūs“ darbai bus baigti, ji galės grįžti prie dalykinio kostiumėlio. Asta įpratusi atrodyti solidžiai – iki rugsėjo ji dirbo keleivių vežimo bendrovės „Busturas“ autobusų stoties viršininke ir kasdien iš Žeimelio važinėjo į darbą Šiauliuose.
Sulaukusi V.Damalako pasiūlymo vadovauti bendrovei moteris apsisprendė ne tą pačią dieną. Kurį laiką pratinosi prie minties, kad atsikėlus ryte neteks skubėti į didmiestį. Juolab kad Asta – šiaulietė, vadinanti save meilės tremtine. Į Žeimelį pas savo antrąją pusę ji persikėlė prieš penkerius metus, bet liko susijusi su Šiauliais.
„O dabar pasiryžau viską pakeisti radikaliai – galutinai įleisti šaknis Žeimelyje. Mano istorija turbūt neišskirtinė, yra žmonių, kurie palieka miestą, apsigyvena kaime ir jaučiasi laimingi. Jau dabar esu įsitikinusi, kad žengiau teisingą žingsnį. Čia patiriu daug gerų emocijų – žmonės geranoriški, pasiilgę darbo, viską daro kaip dėl savęs“, – tikina A.Venislovaitė.
Kai bendradarbiaujant su Pakruojo darbo birža buvo pradėtas darbuotojų priėmimas, direktorė susidūrė su ne viena jautria situacija. Norinčiųjų įsidarbinti buvo kur kas daugiau, negu ketinta priimti. Žmonės veržėsi net iš kitų rajonų, buvo pasiryžę kasdien važinėti nemažus atstumus. Nedarbas, gyvenimas iš pašalpų – šio investicijomis nelepinamo pasienio krašto realybė.
Dabar, kai visa diena prabėga Žeimelyje, Asta džiaugiasi naujais atradimais. Neseniai su kolegomis kauniečiais stebėjosi, kad dieną čia gyvenimas kunkuliuoja it Laisvės alėjoje. Gyvybės miesteliui suteikia dvi mokyklos, yra kur susitvarkyti kasdienius reikalus, išgerti kavos su desertu.
Kava išstūmė alų
Susitikti prie kavos puodelio – žeimeliečiai vis dar neatsistebi, kad tai įmanoma ir jų miestelyje. Bistro-kavinė pagrindinėje aikštėje duris atvėrė rugsėjo 1-ąją. Daugybę metų čia veikė ne pačios geriausios reputacijos aludė, o kavinė miestelyje apskritai buvo negirdėtas dalykas.
Aludė, užleidusi patalpas kavinei, pastaruoju metu jau nebegalėjo išsilaikyti. Prieš gerą dešimtmetį ją įsteigusiems aludariams teko pasekti anksčiau užsidariusių kitų dviejų aludžių pavyzdžiu ir palikti miestelį. Paskutinę Žeimelio aludę sužlugdė mažėjantis klientų skaičius – seniesiems išmirštant, jaunų atsiranda nedaug.
Žeimeliečiai neabejoja, kad šie pokyčiai susiję ir su draudimu prekiauti alkoholiniais gėrimais per viešus renginius, seniūnijoje galiojančiu jau penkerius metus. Pirma būta nuostabos ir nepasitenkinimo, bet, pavyzdžiui, gegužės pradžioje, miestelyje vykstant tradiciniam Vienybės ąžuolo pagerbimui, vyrai metė visus darbymečio reikalus ir būriais traukė į šventę.
„Mes siūlome pieno ir vaisinių kokteilių, ledų, arbatos, įvairiausių užkandžių. Nežinojome, ar ši naujovė prigis, bet jau pačią pirmą dieną abejonių nebeliko. Po pamokų čia priguža mokinių, ateina mamos su vaikais, jaunos poros. Apsirikome tik dėl kavos, manydami, kas gi čia ją gers. Bet norinčiųjų buvo tiek daug, kad buitinė kavos viryklė neatlaikė jau po kelių dienų. Dabar laukiame tikro, kavinėms skirto kavos aparato“, – pasakoja kavinę kartu su vyru Gediminu atidariusi Gerda Smelevičienė.
Smelevičiai – miestelio verslo pradininkai. Pirmą privačią krautuvėlę, prekiaujančią dovanomis, žaislais, įvairiomis kasdienėmis smulkmenomis, sutuoktiniai atidarė dar 1993-iaisiais, pirko ją už „vagnorėlius“. Vėliau atsirado ir maisto prekių parduotuvė. Mokytis sutuoktiniai neturėjo iš ko. Privatus verslas šalyje tada žengė pirmuosius žingsnius, Žeimelyje apskritai dar nebuvo jo pavyzdžių. Sutuoktiniams dažnai tekdavo vadovautis vien nuojauta ir klientų patarimais.
„Didelių turtų iš to neužgyvensi, niekada to ir nesiekėme. Tiesiog susikūrėme tokią veiklą, kuri teikia pasitenkinimą. Juokiuosi, kad nuo mažų dienų mėgau žaisti parduotuvę. Ir po mokyklos iškart įsidarbinau pardavėja tada dar valdiškoje parduotuvėje. Man patinka būti tarp žmonių, tenkinti jų poreikius, ieškoti, kas juos nudžiugintų. Neįsivaizduoju savęs niekur kitur“, – tikina Gerda.
Sutuoktiniams iki šiol pavykdavo apeiti finansines duobes. Vieną banko paskolą, kurios prireikė antrai parduotuvei įsigyti, jie jau grąžino. Tiesa, Gediminas tuomet papildomai uždarbiavo Švedijoje, ne vieną vasarą lenkė nugarą šiltnamiuose. Buvusias aludės patalpas jie taip pat pirko už paskolą. Šįkart, tikisi, įmokas bankui pavyks grąžinti iš vietoje uždirbamų pinigų.
„Dabar jaučiamės kur kas tvirčiau negu ankstesniais metais. Rugsėjį, kai susitraukia visi darbai, ištuštėja ir mūsų parduotuvės – žmonės nieko nebeperka. Apimdavo stresas, panikavome, kad neišgyvensime. Vėliau, iš tiekėjų sužinoję, kad taip yra visoje Lietuvoje, nusiraminome, išmokome prisitaikyti prie tokio sezoniškumo. Tikimės, gal kavinė padės išlyginti skirtingus mėnesius, nes įmokas bankui juk reikia mokėti ištisus metus“, – atsidūsta moteris.
Ji prisipažįsta, kad nors sprendimas atidaryti kavinę gerai apgalvotas, nerimo vis dėlto yra, slegia atsakomybė dabar jau dėl devynių samdomų darbuotojų.
Atidarydami kavinę sutuoktiniai turėjo dar vieną tikslą, susijusį su jų sūnaus ateitimi. Po metų kitų, kai šis verslas įsibėgės, jie ketina jį perleisti savo vienturčiui. 25 metų vaikinas dabar gyvena Vilniuje, bet laimingas nesijaučia, nors turi ir gerą darbą, ir puikias gyvenimo sąlygas.
„Man gaila sūnaus. Mes patys su vyru jaunystėje buvome išvažiavę į Ukmergę, tada labai ilgėjausi Žeimelio. Atsimenu, tvarkydama namus vis žiūrėdavau į savo miestelio pusę ir sakydavau sau, kad Ukmergėje negyvensiu. Ilgesys ypač sustiprėdavo pavasarį. Grįžome, ir nuo tada mums iki visiškos laimės jau nieko netrūksta“, – tikina Gerda, tokios pat lemties linkėdama ir savo sūnui.
Laisvė daryti ką nori
Žeimelis tikriausiai apdovanotas kažkokia ypatinga trauka, namo sugrąžinančia ir po daugelio metų. Netrukus gimtajame miestelyje įsikurs galerininkė, edukologė Daiva Skrupskelytė. Pastaruosius 30 metų Šiauliuose praleidusi moteris nuo lapkričio pradeda vadovauti Žeimelyje esančiam Pakruojo krašto muziejui „Žiemgala“. Praėjusiais metais mirus ilgamečiam muziejaus vadovui istorikui Pranui Razgui, ši vieta liko tuščia.
„Turiu daug sumanymų. Mano tikslas – įpūsti muziejui gyvybės, rengti nuolat keičiamas parodas, edukacines programas. Žeimelis yra prie pat Latvijos, iš čia labai netoli iki Rundalės pilies, Bauskės. Galima būtų tai išnaudoti. Kaip ir tą išskirtinę kultūrinę terpę, per šimtmečius kurtą įvairių tautybių ir religijų atstovų – žydų, evangelikų liuteronų, sentikių. Nežinau, ar man seksis, bet esu kupina vilties, kad viskas bus labai gerai“, – ruošdamasi didelėms permainoms optimizmo nestokoja D.Skrupskelytė.
Vis dėlto apsispręsti atsisveikinti su Šiauliais jai nebuvo lengva. Ypač gaila palikti vaikų dailės studiją, prarasti galimybę matyti, kaip auga mažieji talentai. Šiame mieste Daivą daug kas pažįsta, jai pavyko susikurti draugų, bendraminčių ratą ir gerą vardą. Naujoje vietoje viską teks įrodinėti iš naujo. Bet stiprina mintis, kad Žeimelyje ji bus arti savo tėvo, kuriam jau 86-eri, kad čia jos laukia nuo jaunystės nenutrūkę ryšiai su draugais.
„Kita vertus, man jau 53 metai. Pasakiau sau, kad dabar atėjo laikas daryti tai, ką pati noriu, – pagaliau galiu sau leisti tokią prabangą. Galbūt Žeimelyje nebus taip paprasta, kils problemų, bet tai normalu, tam gyvenimas ir yra. Esu laisvas žmogus!“ – kvatoja moteris.
Bažnyčia neparduodama
Miestelio kultūrą ir istoriją į savo rankas perimančiai D.Skrupskelytei tikriausiai teks aiškiai išdėstyti savo poziciją ir dėl vietos architektūrinio paveldo. Pastaraisiais metais Žeimelis atsidūrė užsieniečių, perkančių nekilnojamąjį turtą, akiratyje. Jau per dešimt senovinių raudonų plytų mūrinukų yra nupirkę užsieniečiai, dauguma – kaimynai latviai.
Vietos gyventojams toks susidomėjimas kelia nerimą. Prieš dvejus metus bendruomenę įelektrino pasklidusios kalbos apie ketinimus pirkti evangelikų liuteronų bažnyčią. Ir šalia jos nusipirktame namelyje įsikūręs rygietis daugeliui panašus į negerus kėslus puoselėjantį įsibrovėlį.
Tiesa, užsieniečių investicijos Žeimelio veido kol kas beveik nepakeitė. Tobulai aplink aikštę sukomponuotą miestelį architektai laiko XVII–XIX amžiaus urbanistikos šedevru, bet atsistojus aikštės centre tektų stipriai primerkti akis, kad nematytum negailestingo nykimo ženklų. Pačioje aikštėje baltomis restauruotomis sienomis šviečia tik muziejaus pastatas. Ir žvalgantis po gretimas gatveles pirmiausia kyla mintis, kaip ilgai dar atsilaikys šie kasmet vis giliau į žemę lendantys, nykstantys mūrinukai. Akivaizdu, kad Žeimeliui skubiai reikia pagalbos.
„Duok Dieve, kad juos pirktų. Kiekvieną susidomėjusįjį tik skatinčiau: imkite, tvarkykite. O tai, kad perka kitų tautybių žmonės, apskritai jokia problema. Juk ankstesniais laikais Žeimelyje gražiai sugyveno lietuviai, rusai, latviai, žydai“, – primena D.Skrupskelytė.
Ir protestantų tikėjimą išpažįstantys žeimeliečiai gali būti ramūs – šiandien į jų maldos namus niekas nesikėsina. Gerokai apirusi gotikinio stiliaus akmenų ir plytų mūro evangelikų liuteronų bažnyčia su aukštyn į dangų šaunančiu griežtu bokštu pernai buvo atsidūrusi prekiautojų nekilnojamuoju turtu akiratyje, domėtasi galimybe keisti pastato paskirtį. Bet tik tiek.
„Girdėjau tokias kalbas, bet į mane niekas nesikreipė. Jei kas ir turėjo tokių planų, negalėtų jų įgyvendinti. Prieš kurį laiką miestelio liuteronų bendruomenė buvo sumenkusi, bet dabar reikalai pajudėjo, turime planų restauruoti bažnyčios pastatą. Mūsų parapija – gyva“, – tikina kartą per mėnesį pamaldas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje laikantis kunigas Juozas Mišeikis. Į jas paprastai susirenka kelios dešimtys miestelio tikinčiųjų, antra tiek atvyksta iš aplinkinių kaimų.
Latvijos rusai – gelbėtojai?
Tiesiai priešais liuteronų maldos namus, vietos katalikų vadinamus tiesiog latvių bažnyčia, valstybės saugomoje urbanistinėje zonoje įsikūręs tas užsienietis, kurį pusė miestelio garbina, o pusė – bijo ir keikia. Rygoje gyvenantis ir ten verslą turintis Vladimiras Jevdokimenka pigiai nusipirko daugiau nei prieš šimtą metų statytą, bet jau stipriai apgriuvusį mūrinį namą be langų, prakiurusiu stogu, jį restauravo ir dabar praleidžia Žeimelyje bent kelis mėnesius per metus. Iš Rygos čia – vos valanda kelio, todėl jį dažnai lanko šeima ir draugai.
Vladimiras plačiai atveria savo lietuviškų namų duris. Beveik visus darbus per kelerius metus jis atliko savomis rankomis – atkasė senovinį akmeninį rūsį, pirmame aukšte pastatė didžiulę rusišką krosnį, ant kurios gera miegoti žiemą, mansardoje įrengė biliardinę. Rygietis tikina, kad pirmas Žeimelyje patirtas įspūdis jo vis dar neapleidžia. Prieš aštuonerius metus atklydęs čia motociklu jis akimirksniu įsimylėjo miestelį. Pakerėjo jo grožis, ramybė, tai, kad žmonės čia vieni kitus pažįsta.
Miestelėnai kalba, kad V.Jevdokimenkai čia priklauso dar bent keli mūriniai pastatai. Jis to neneigia, nors atviriau pasakoja tik apie pastarąjį savo pirkinį – senovinį pastatą šalia Žeimelio, Vileišių kaime. Ši vieta šalia kelio į Rundalės pilį ir Bauskę patogi turizmo verslui plėtoti, bet Latvijos rusas pusantro tūkstančio kvadratinių metrų plote rengia cechus, ketindamas juose pradėti specialaus audinio tentų, pripučiamųjų valčių, reklaminių stendų gamybą. Jis planuoja įkurti kelias darbo vietas miestelio gyventojams.
Žeimelio valdžia į ruso užmojus žiūri palankiai. Seniūnės V.Dobrovolskienės tikinimu, anksčiau griūvančiais pastatais niekas nesidomėjo, o dabar atsirado viltis, kad užsieniečiai juos išsaugos ir iš to bus naudos visiems miestelio gyventojams.
Vis dėlto patiems gyventojams toks Rygos rusų antplūdis atrodo įtartinai. Tuo metu, kai V.Jevdokimenka čia dairėsi namo, po seniūniją važinėjo ir daugiau rygiečių. Vienas brangiausių jų pirkinių – už 20 tūkst. Lt vieno žeimeliečio parduotas šimtametis iš tėvų paveldėtas namas.
Pirmyn veda iššūkiai
Miestelio gyventojams kur kas labiau prie širdies ne svetimi gelbėtojai, o savi geradariai. Tokiu jie laiko žeimelietį Rolandą Kazakevičių. Šių metų pradžioje vyras įsirengė automobilių kompiuterinės diagnostikos dirbtuvę. Į ją atvažiuoja automobilių savininkai iš visos Lietuvos, nors Rolandas jokia reklama kol kas nesinaudoja.
„Vyrui labai patinka jo darbas, jis dabar laimingas. Kad rastų gedimą, jis kartais ir naktį prasėdi prie kompiuterio. Net apie rečiausius gedimus informacijos gauna internetu, dažnai ir iš pačių gamintojų. Kuo didesnis iššūkis, tuo jam įdomiau“, – tikina auksarankio žmona Larisa.
Pats Rolandas kuklinasi pasakoti apie save, teigdamas, kad kiekvienas žeimelietis, ne tik jis, yra kuo nors ypatingas ir vertas dėmesio.
Iš tiesų R.Kazakevičiaus istorija panaši kone į kiekvieno jo kaimyno gyvenimą. Jis, kaip ir daugelis miestelio vyrų, ilgai dirbo užsienyje. Septyneri Rolando metai prabėgo Danijoje – reikėjo uždirbti pinigų buto remontui ir įrangai susipirkti. Žeimelyje su trimis vaikais likusi Larisa jį palaikė, stengėsi taupyti kaip įmanydama, kad šeima galėtų būti kartu.
Iš kitų miestelio darbštuolių Rolandas išsiskiria nebent atkaklumu siekdamas savo svajonės ir sumanumu. Žeimeliečius tai žavi. Dalydamasi mintimis, kas galėtų ištraukti miestelį iš sąstingio, seniūnė Vitalija prisipažįsta labiausiai tikinti proto galia ir prie to galinčius prisidėti žeimeliečius.
Tokius kaip R.Kazakevičius, kuris vos per pusmetį spėjo išgarsėti net tarp prabangių ir antikvarinių automobilių savininkų. Į tą pačią gretą ji stato ir buvusį Žeimelio gimnazistą Luką Narsutį, pernai tiesiog mokyklos suole sukonstravusį šimtą kartų sumažintą saulės energijos kolektorių vandeniui buityje šildyti. „Investuotojai iš šalies gerai, bet nereikia pamiršti ir savų išteklių“, – primena Žeimelio seniūnė.
Loading ...