Senkant vitamino D atsargoms žmogaus imunitetas silpsta. Todėl mažai saulės gaunantys gyventojai sunkiau pasipriešina infekcijoms.

Japonijoje gripo epidemijos metu tirtoje grupėje moksleivių, stokojusių vitamino D, susirgo apie 70 proc. vaikų. Tačiau ligos išvengė visa kita grupė moksleivių, turėjusių pakankamai šio saulės vitamino.

Toks japonų mokslininkų eksperimentas – vienas iš daugelio įvairiose šalyse atliktų tyrimų, leidžiančių teigti, kad vitaminas D gali sumažinti sergamumą ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu. JAV nacionalinio tyrimo duomenimis, turintiems kraujyje vitamino D mažiau nei 10 ng/ml žmonėms rizika susirgti peršalimo ligomis padidėja apie 40 proc. nei tiems, kuriems jis viršija 30 ng/ml. Kai kurie gydytojai teigia, kad didelė šio vitamino koncentracija yra geresnė apsauga nei skiepai ar antivirusiniai vaistai.

Tačiau vitamino D svarba mūsų sveikatai yra žymiai didesnė nei apsauga nuo gripo, kvėpavimo takų infekcijų ar kaulų sustiprinimas. Beveik nėra organų, kuriuose nebūtų vitamino D. Pastaruoju metu vis daugiau gaunama įrodymų, žadančių revoliucinį saulės vitamino pripažinimą.

Mokslininkai tvirtina, kad vitaminas D yra labai svarbus siekiant išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto, bronchinės astmos ir net kai kurių vėžinių susirgimų. Jo stoka siejama su depresija, silpnaprotyste, nėštumo komplikacijomis, nutukimu, kai kuriomis autoimuninėmis ligomis.

Sunerimti verčia tai, kad 80–90 proc. iš saulės gaunamo vitamino D trūksta net milijardui pasaulio žmonių. Jo stinga ir net saulėtų Europos kraštų – Ispanijos, Graikijos, Prancūzijos ar Italijos – gyventojams, kurie slepiasi nuo saulės ar vartoja stiprius apsauginius kremus nuo nudegimo. O ką bekalbėti apie Lietuvą.

Atlikti tyrimai rodo, kad vitamino D stokos problema labai aktuali daugeliui mūsų šalies gyventojų. Mažai matome saulės, esame per daug prigąsdinti vengti tiesioginių jos spindulių.

Tokia situacija „Medicina practica“ medicininių tyrimų laboratoriją paskatino pradėti sveikatos profilaktikos akciją „Vitamino D turėsi – sveikatai padėsi!“. Jos metu gyventojai ne tik informuojami apie saulės vitamino svarbą, bet ir gali beveik perpus pigiau atlikti vitamino D tyrimą. Dar neseniai Lietuvą pasiekusi saulės vitamino ištyrimo iš kraujo mėginio metodika, kurią laboratorija įsisavino viena pirmųjų, žmonėms padeda lengviau pasirūpinti savo sveikata. Be tokio tyrimo įvertinti vitamino D koncentraciją nėra paprasta.

Atidžiau kontroliuoti saulės vitamino kiekį ypač patariama rizikos grupės žmonėms. Tam, kad susidarytų pakankamas vitamino D kiekis, saulėje be apsauginių kremų, atidengus bent ketvirtadalį kūno paviršiaus, rekomenduojama pabūti 10–15 minučių per dieną. Deja, vitamino D atsargų per vasarą, kaip anksčiau galvota, nesukaupiame.

Todėl šaltuoju sezonu siūloma daugiau valgyti riebios žuvies, kepenėlių, kiaušinio trynių, sviesto ir kitų produktų, turinčių vitamino D. Galima naudoti žuvų taukų papildus, tačiau svarbu neviršyti normos, nes šio vitamino perteklius gali pažeisti širdį, kraujagysles, inkstus ir kt.

Kas labiausiai rizikuoja vitamino D atsargomis?

mažai gaunantys saulės;
nėščiosios;
sergantys osteoporoze;
sergantys navikinėmis ligomis;
turintys aukštą arterinį kraujospūdį, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis;
sergantys cukriniu diabetu; inkstų ligomis;
sergantys lėtinėmis autoimuninėmis ligomis;
kūdikiai ir paaugliai;
nutukę žmonės;
vyresni nei 65 metų.

"Veido" archyvas

Visuotinis sintetinių vitaminų vartojimas kelia rimtų rūpesčių mitybos specialistams. Viena vertus, manoma, kad iš piliulės mes pasisaviname tik iki 30 proc. mūsų organizmui reikalingų medžiagų. Kita vertus, specialistai pastebi, kad žmonės pernelyg pasitiki chemine pramone, užuot skyrę dėmesio mitybai. Mat skirtingai nei vitaminų, gaunamų su maistu, sintetinių vitaminų įmanoma perdozuoti. Todėl kai kurios Europos šalyse yra draudžiama prekiauti vitaminizuotais maisto produktais ir gėrimais.

"Veido" archyvas

Vienas didžiausių vasaros malonumų – iki soties prisikirsti uogų.  Prisiverti ilgą smilgą saldžiųjų žemuogių ar mėgautis jų pusseserėmis – braškėmis. Nepamirškite atsivalgyti ir serbentų! Nėra nieko maloniau, kaip prisėdus miške ant kelmelio saujomis berti į burną uogas.

Svaiginantis braškių skonis

Braškės ne tik labai gardžiai kvepia, yra saldžios bei sultingos, visai nekaloringos, bet jas ir sveika valgyti. Manoma, kad kuo ryškesnė braškių spalva, tuo stipresnės jų gydomosios savybės.

• Kas slypi braškėse? Šiose uogose daug geležies, jodo, magnio, kalcio, kalio, A ir B grupės vitaminų. Penkiose vidutinio didumo uogose vitamino C yra tiek, kiek viename apelsine. O vitamino E daugiau negu vyšniose, trešnėse, raudonuosiuose serbentuose, bananuose. Be to, braškėse yra daug vienos maloniausių mūsų organizmui medžiagų – endorfinų, kurie gerina nuotaiką. Tad šios gardžios uogos – puikus antidepresantas.

• Saugo širdį, stiprina kaulus. Braškės stimuliuoja žarnyno ir tulžies pūslės veiklą. Jas ypač sveika valgyti sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, anemija, užkietėjus viduriams. Braškėse esantis magnis stiprina kaulus, padeda varginant mėšlungiui. Šios uogos apsaugo nuo trombų susidarymo, mažina cholesterolio kiekį kraujyje.

• Ne visiems galima valgyti. Daug braškių nerekomenduojama valgyti sergant inkstų akmenlige ir esant jų nepakankamumui. Tik paragauti reikėtų diabetikams bei skrandžio ir žarnyno bėdų turintiems žmonėms. Taip pat nereikėtų pamiršti, jog braškės didina kraujospūdį, todėl piktnaudžiauti jomis nederėtų besiskundžiantiems padidėjusiu kraujo spaudimu.

• Sukelia alergines reakcijas. Jeigu esate alergiški braškėms, deja, galėsite pasimėgauti tik šių gardžių uogų aromatu. Mat jums jos gali sukelti dilgėlinę, viduriavimą ar net astmos priepuolį. Tačiau pastebėta, kad dažnai alergiją sukelia ne pačios braškės, o jas apnuodiję teršalai. Mat augančios arti žemės uogos sugeria visas dirvožemio trąšas, nitratus ar automobilių išmetamąsias dujas. Tad braškės iš sodybos, esančios šalia kelio arba oro uosto, gali sukelti alergines reakcijas, o augusios švarioje aplinkoje nepakenks.

Žemuogės – saldžiausios miško uogos

Žemuogės mėgstamos todėl, kad yra labai saldžios ir kvapios. Tačiau jau labai seniai žinomos ir gydomosios šių mažų uogyčių bei jų lapų savybės.

• Kodėl sveika valgyti žemuoges? Šiose uogose yra baltymų, riebalų, angliavandenių, daug fosforo, geležies, vitamino C. Taip pat jose yra nedidelis kiekis beta karotino (provitamino A), vitaminų B1, B2, B6, K, E.

• Maža uogelė – didelė jėga. Daug žemuogių rekomenduojama valgyti sergant inkstų, šlapimo pūslės ligomis, jei tulžyje ar šlapimo pūslėje yra akmenų. Taip pat jos spartina kraujo apytaką ir medžiagų apykaitą. Žemuogės gydo cukrinį diabetą, peršalimo ligas. Šios uogos sumažina insulto tikimybę. Šviežios žemuogės panaikina nemalonų burnos kvapą, dantenų uždegimą. Manoma, kad valgant šias uogas tirpsta dantų akmenys.

• Kuo naudingi žemuogių lapai? Jie taip pat turi gydomųjų savybių. Mat juose yra daug taninų, flavanoidų, organinių rūgščių ir mineralinių medžiagų. Žemuogių lapų arbata varo šlapimą, todėl padeda iš organizmo pašalinti šlakus ir kitas kenksmingas medžiagas. Taip pat gelbsti nuo viduriavimo. Žemuogių lapai turi kartumo, todėl juos geriausia maišyti su melisomis, čiobreliais ar mėtomis.

• Žemuogės gali ir pakenkti. Šiose uogose yra celiuliozės, dėl to kai kuriems žmonėms, ypač vaikams, žemuogės gali sukelti alergines reakcijas, dilgėlinę. Pasitaiko, kad suvalgius žemuogių pradeda niežėti ir pleiskanoti oda, pabrinksta vokai arba net visas veidas. Be to, nereikėtų pamiršti, kad valgant labai daug žemuogių skydliaukė blogai pasisavina jodą.

Juodieji serbentai – naudingiausios uogos

Britų mokslininkai nustatė, kad iš visų uogų žmogaus sveikatai naudingiausi juodieji serbentai.

• Kokių turi naudingų medžiagų? Juoduosiuose serbentuose yra daug vitaminų C, A, taip pat geležies, kalcio, fosforo, magnio, folio rūgšties. Ypač daug kalio. Juodųjų serbentų sėklų aliejuje yra nepakeičiamųjų riebalų rūgščių.

• Pagalba organizmui. Šios uogos malšina galvos, sąnarių skausmus, taip pat mažina cukraus kiekį kraujyje. Juodieji serbentai saugo nuo vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, neleidžia silpnėti atminčiai, taip pat malšina uždegimą, todėl juos sveika valgyti po operacijų, kai reikia atsigauti po ligų. Šios uogos gerina apetitą, naudingos sergant mažakraujyste.

• Sveikos ir uogos, ir lapai. Juodųjų serbentų lapai skatina šlapimo išsiskyrimą, tonizuoja. 20 g susmulkintų lapų užpilkite stikline karšto vandens, kai atauš, perkoškite ir gerkite po trečdalį stiklinės 3–4 kartus per dieną.

Raudonųjų ir baltųjų serbentų paslaptys

Raudonieji iš visų serbentų rūšių yra rūgščiausi. Tačiau jie ne mažiau gardūs ir sveiki kaip ir švelniausio skonio baltieji serbentai.

• Sveika raudona rūgštelė. Raudonuosiuose serbentuose nemažai vitaminų C ir P, kalio ir fosforo. O karotino net daugiau negu juoduosiuose serbentuose. Raudonieji serbentai gerina apetitą, šiek tiek laisvina vidurius, šalina iš organizmo druskas. Taip pat gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, stiprina kraujagyslių sieneles, gerina virškinimą. Uogose esančios rauginės medžiagos skatina gleivinės gijimą. Raudonuosius serbentus sveika valgyti kenčiantiems nuo aukšto kraujospūdžio.

• Saldi baltųjų serbentų gaiva. Iš visų serbentų rūšių baltuosiuose yra daugiausia cukraus. Jie padeda gydyti inkstų ir šlapimo pūslės ligas. Labai naudingos baltųjų serbentų sultys. Jos skatina šlapimo skyrimąsi. Taip pat tai gera profilaktinė priemonė nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tiek baltųjų serbentų uogos, tiek sultys malšina troškulį, žadina apetitą. Be to, aktyvina žarnyno peristaltiką.

Rieškučios mėlynių

Šiose gardžiose miško uogose yra labai daug žmogui būtinų ir naudingų medžiagų. Tad nepraleiskite progos atsivalgyti mėlynių už visus metus.

• Kokių turi vitaminų? Mėlynėse daug vitaminų A, E, B1, B2, PP,  gausu kalio, fosforo, kalcio, taip pat tanino (rauginės medžiagos), stiprinančio gleivines. Uogose esantys fitoncidai neleidžia žarnyne apsigyventi ligas sukeliančioms bakterijoms. Labai daug mėlynėse ir geležies. Jose yra antioksidantų, saugančių ląsteles ir membranas nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio.

• Stiprina akis ir atmintį. Nuolat valgant mėlynes atsigauna pavargusios ir paraudusios akys. Šios uogos gerina ir regėjimą. Tad jei daug skaitote, dirbate kompiuteriu, dažnai vairuojate automobilį, būtinai kasdien sukirskite saują mėlynių. Taip pat mėlynės stiprina atmintį. Didžiosios Britanijos mokslininkai stebėjo pacientus, kurie 12 savaičių maitinosi pagal specialią mėlynių dietą, ir pastebėjo, kad po trijų savaičių jų atmintis pagerėjo. Jie ėmė geriau atlikti erdvines užduotis, reikalaujančias atminties.

• Padeda nuo kitų negalavimų. Mėlynės labai tinka ūminėms ir lėtinėms virškinamojo trakto ligoms, ypač viduriavimui, gydyti, puikiai sureguliuoja skrandžio ir žarnyno veiklą, be to, mažina cukraus kiekį kraujyje siųsdamos jį į ląsteles ir suteikdamos organizmui energijos.

Neplautose uogose – bakterijų užkratas

Nepamirškite, kad prieš skanaujant uogas, ypač braškes, reikia nuplauti. Net jei uogas raškote iš savo lysvės, vis tiek jose slypi daug pavojų. Pavyzdžiui, gali būti įsitaisiusi kirminų šeimyna, veistis bakterijos arba pirmuonys.

• Kokią ligą galima pasigauti? Dažniausiai valgydami neplautas uogas žmonės užsikrečia helmintoze – liga, kurią sukelia žmogaus organizme parazituojančios kirmėlės. Taip pat galima užsikrėsti bakterinėmis ir virusinėmis infekcijomis (bakterine dizenterija, žarnyno lazdelių sukelta infekcija, vidurių šiltine, hepatitu A ir kt.), pirmuonių sukeltomis ligomis (toksoplazmoze, lamblioze, kriptosporidiaze, amebiaze, balantidiaze ir kt.).

• Kas platina užkratą? Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų gali pakliūti, jei daržas tręšiamas žmonių išmatomis ar laistomas vandeniu iš atvirų vandens telkinių. Užkratą platina ir šunys, katės, vabaliukai, musės.

• Kokios pasekmės? Jei su neplautomis uogomis ar daržovėmis į organizmą patenka bakterijų, kirminų, dažniausiai žmogus pradeda viduriuoti. Taip pat gali varginti nemalonūs pojūčiai pilve, įvairios alerginės reakcijos.

"Veido" archyvas

Vitaminas A

• Kam reikalingas. Jis sustiprina akies tinklainę, tuomet mažylis geriau skiria šviesą, tamsą ir spalvas. Vitaminas A palaiko normalią odos ir gleivinės būklę. Jis būtinas, kad gleivinė neprarastų drėgmės. Dėl vitamino A stygiaus gali sulėtėti vaikų augimas.

• Iš kur gauname. Vitamino A yra gyvūninės kilmės produktuose: kepenyse, svieste, piene, sūryje, kiaušiniuose. Didžiausia šio vitamino koncentracija yra žuvų taukuose. Gyvūninės kilmės vitaminas itin greitai patenka į kraują bei organizmo ląsteles. O augaliniuose produktuose vitamino A beveik nėra. Tačiau yra karotenoidų, pavyzdžiui, beta karoteno, kurie laikomi provitaminais, t.y. medžiagomis, organizme virstančiomis vitaminu A. Beta karoteno, iš kurio gaminasi vitaminas A, esama morkose, moliūguose, pomidoruose, kopūstuose, špinatuose, brokoliuose ir kitose tamsiai žaliose daržovėse, abrikosuose.

• Verta žinoti. Deja, maždaug 40 proc. su maistu gaunamų karotenoidų nėra paverčiami vitaminu A ir iš organizmo pašalinami. Kad taip neatsitiktų, morkas ir visas kitas daržoves reikėtų gerai ištroškinti ar išvirti. Prieš patiekdami jas vaikui pagardinkite riebalais – be jų šio vitamino nepavyks pasisavinti.

Vitaminas B1

• Kam reikalingas. Vitaminas B1 būtinas nervų sistemai, atminčiai, angliavandenių apykaitai, širdies veiklai, virškinimui gerinti, skrandžio rūgščiai susidaryti. Palyginti su kitomis maisto medžiagomis, į ląsteles šis vitaminas patenka greičiausiai. Todėl net vienas vienintelis patiekalas, kuriame gausu tiamino, per keletą valandų gali labai pagerinti nervų sistemos būklę.

• Iš kur gauname. Pagrindinis jo šaltinis – grūdų produktai. Vitamino B1 ypač daug sėlenose, tačiau aukščiausios rūšies miltai šio vitamino beveik neturi. Daug jo miltuose su sėlenomis, alaus mielėse, daržovėse, ypač ankštinėse, riešutuose.

• Verta žinoti. Tiamino molekulė labai gležna, tad suyra kaitinant, šildant ar ilgai laikant. Geriausias šio B grupės vitamino sąjungininkas – vitaminas C.

Vitaminas B2

• Kam reikalingas. Jis būtinas angliavandenių ir riebalų apykaitai, baltymams pasisavinti, tam, kad ląstelėse susidarytų energija, skydliaukei, akims, odai, plaukams ir nagams. Jis dalyvauja organizmui pasisavinant geležį.

• Iš kur gauname. Jo daug piene ir jo produktuose, mėsoje, žuvyje, rupių miltų gaminiuose, grikių kruopose, kviečių grūduose, lapinėse daržovėse, alaus mielėse.

• Verta žinoti. Kitaip nei B1, jis itin atsparus karščiui ir rūgštims. Deja, labai jautrus šviesai. Kad B2 nežūtų, maisto produktų nereikėtų laikyti nepridengtų nuo saulės šviesos.

Vitaminas PP

• Kam reikalingas. Dar vadinamas niacinu, nikotino rūgštimi arba vitaminu B3. Vitamino PP reikia: ląstelėms kvėpuoti, energijai gaminti, medžiagų apykaitai smegenyse gerinti, širdies veiklai, raumenų, skrandžio, žarnyno veiklai, gerai nuotaikai užtikrinti. Šis vitaminas negalavimus gydo labai sparčiai – pagal šį požymį jį galima lyginti tik su vitaminu C.

• Iš kur gauname. Niacino daugiausiai liesoje mėsoje, kepenyse, žuvyje, paukštienoje bei kiaušiniuose, mažiau – piene ir daržovėse. Niacinas gaminasi ir žmogaus organizme.

• Verta žinoti. Didžiausias vitamino PP priešas – cukrus, kitaip sakant, ledinukai, šokoladiniai saldainiai, limonadai.

Vitaminas B5

• Kam reikalingas. Šis vitaminas dar vadinamas pantoteno rūgštimi. Jis malšina uždegimus, būtinas jų profilaktikai, jo reikia riebalams skaidyti ir deginti, jis teikia jėgų ir gyvybingumo. Pantoteno rūgštis skatina plaukų augimą ir pigmentaciją – prisotinimą dažomosiomis medžiagomis.

• Iš kur gauname. Pantoteno rūgšties itin gausu kepenyse, inkstuose, kiaušinių tryniuose, neapdorotuose grūduose, alaus mielėse, bičių pienelyje. Šis vitaminas pasisavinamas iš maisto, jį gamina ir žarnyno mikroorganizmai.

• Verta žinoti. Kepant ar troškinant mėsą sunaikinama iki 35 proc. pantoteno rūgšties. Vitaminas suyra esant didelei temperatūrai. Be to, šis vitaminas itin jautrus rūgštims.

Vitaminas B6

• Kam reikalingas. Šis vitaminas dar vadinamas piridoksinu. Jo labiausiai reikia, kad vyktų aminorūgščių apykaita. Piridoksinas itin svarbus vaiko imuninei sistemai. Jis skatina hemoglobino gamybą. Piridoksinas organizmo skysčiuose reguliuoja natrio ir kalio pusiausvyrą. Jis reikalingas ir gaminantis raudoniesiems kraujo kūneliams. Vitaminas B6 milijardus nervų ląstelių padeda aprūpinti gliukoze ir taip teikia joms stiprybės, darbingumo.

• Iš kur gauname. Jo yra lašišose, kepenyse, sojų pupelėse, daigintuose kviečiuose, riešutuose, lęšiuose, paukštienoje. Šis vitaminas nekaupiamas kepenyse – jau po aštuonių valandų jis išskiriamas su šlapimu. Tad jo reikia nemažai gauti su maistu.

• Verta žinoti. Jei vaikas valgo per daug baltymingo maisto, pavyzdžiui, daug mėsos,  baltymams iš žarnyno, kepenų bei ląstelių pasisavinti paimamas visas piridoksinas ir šio vertingo vitamino ima trūkti kitur.

Vitaminas B9

• Kam reikalinga. Vitaminas B9, arba folio rūgštis, yra bendras vienodą poveikį turinčių junginių pavadinimas, dar vadinamas vitaminu B9. Folio rūgštis reikalingiausia smegenims ir nervų sistemai. Ji būtina organizmo ląstelėms augti ir atsinaujinti, kartu su vitaminu B12 dalyvauja gaminant raudonuosius kraujo kūnelius. Šis vitaminas skatina skrandžio rūgšties sekreciją.

• Iš kur gauname. Šio vitamino gausiausia augaliniame maiste – visose žalialapėse daržovėse (petražolėse, špinatuose, salotų lapuose). Jei įmanoma, jas reikėtų valgyti žalias – tuomet nebus prarasta šio nervų sistemai būtino vitamino. Daug jo daigintuose kviečiuose.

• Verta žinoti. Mažieji daržovių mėgėjai šio vitamino gauna daugiau negu kiti valgytojai. Tai itin jautrus vitaminas: jis sparčiai suyra esant aukštai temperatūrai, šviesai ar ilgai laikomas kambario temperatūros patalpoje.

Vitaminas B12

• Kam reikalingas. Jis intensyviai dalyvauja vykstant baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitai.

• Iš kur gauname. Vitamino B12, kaip ir vitamino D, yra tik gyvūninės kilmės maiste – mėsoje, kiaušiniuose ir pieno produktuose (išskyrus sviestą). Kad į žarnyną būtų įsiurbiama vitamino B12, turi pakakti ir kalcio.

• Maisto produktai, kuriuose gausu vitamino B12, turėtų būti valgomi tolygiai visą dieną – taip bus daugiausiai jo pasisavinama. Jei vitamino norma praryjama per vieną pagrindinį valgymą, pasisavinama tik ketvirtis šio vitamino. Cukrus, saldumynai kenkia jautriai žarnyno mikroflorai ir taip trukdo pasisavinti vitaminą B12.

Vitaminas H

• Kam reikalingas. Jo reikia riebalų ir angliavandenių apykaitai, raumenų ląstelėms, sveikai odai, plaukams ir nagams, tinkamam cukraus kiekiui kraujyje palaikyti.

• Iš kur gauname. Juo apsirūpiname su maistu: vartodami mieles, kepenis, kiaušinių trynius, pomidorus, sojų pupeles, ruduosius ryžius bei sėlenas. Tačiau daugiausiai mūsų organizmui reikalingo biotino gamina žarnyne esančios bakterijos. Bet tik tuomet, kai nepažeista jautri žarnyno mikroflora ir vaikas valgo visavertį maistą. Jei žarnynas veikia normaliai, su maistu pakanka gauti tik penktadalį šio vitamino kiekio.

Vitaminas C

• Kam reikalingas. Vitaminas C, dar vadinamas askorbo rūgštimi, organizme atlieka du didelius darbus: stiprina vaiko imuninę sistemą, padeda jai priešintis infekcinėms ligoms ir gerina centrinės nervų sistemos veiklą. Jis svarbus medžiagų apykaitai, stiprina organizmo atsparumą, kraujagysles, skatina žaizdų gijimą, padeda pasisavinti geležį. Itin svarbus šis vitaminas mažylio dantenoms, be to, jis naikina ėduonies bakterijas.

• Iš kur gauname. Vitamino C yra šviežiuose vaisiuose, salotose, daržovėse, ankštiniuose augaluose. Daug jo erškėtuogėse, šaltalankiuose, juoduosiuose serbentuose, saldžiosiose paprikose, kopūstuose, citrusiniuose vaisiuose, braškėse, pomidoruose, esama net bulvėse. Vitamino C molekulės sandara tokia paprasta, kad ji nedideliu kiekiu į kraują prasiskverbia jau pro burnos gleivinę, pavyzdžiui, valgant apelsiną.

• Verta žinoti. Vitaminas C labai greitai prie ko nors jungiasi ir greitai reaguoja. Jis itin jautrus deguoniui, o veikiant šviesai, karščiui ar orui suyra. Svarbiausius vitamino C tiekėjus – vaisius ir daržoves reikėtų valgyti nevirtus, be to, kuo ilgiau jie laikomi, tuo daugiau askorbo rūgšties praranda.

Vitaminas D

• Kam reikalingas. Vitaminas D, dar vadinamas kalciferoliu, svarbus mineralinių medžiagų – kalcio ir fosforo, tvirtinančių kaulus ir dantis, apykaitai. Dėl vitamino D mažylio kaulai yra tvirti ir stabilūs.

• Iš kur gauname. Šį vitaminą galima vartoti tik nedideliais kiekiais, nes tam tikrą jo kiekį mažylio organizmas pasigamina pats veikiant saulės šviesai. Daugiausiai vitamino D yra žuvų taukuose, taip pat jo esama silkėse, skumbrėse, lašišose, kitose žuvyse. Augaliniame maiste vitamino D beveik nėra.

Vitaminas E

• Kam reikalingas. Jis saugo riebalus, kitus vitaminus, hormonus ir fermentus nuo žalingo radikalų poveikio. Skatina žaizdų gijimą, slopina uždegimus. Vitaminas E gerina kraujotaką, neleidžia jai trikti, nes mažina kraujo krešumą. Jo reikia, kad ląstelės būtų aprūpintos deguonimi, akims, uždegimų profilaktikai.

• Iš kur gauname. Daugiausiai vitamino E yra augaliniame aliejuje, taip pat riešutuose, grūduose, žirniuose, grikių kruopose, kukurūzuose, sojose. Jei virškinimas normalus, žarnynas pasisavina nuo 20 iki 40 proc. maiste esančio vitamino E.

• Verta žinoti. Šaltai spaustame augaliniame aliejuje vitamino E yra daug daugiau nei rafinuotame – šį gaminant žūsta iki dviejų trečdalių vitamino. Tokoferolis žūsta esant net 200 ｺC temperatūrai, tačiau pakartotinai kaitinant aliejų šio vitamino išlieka labai mažai.

Vitaminas K

• Kam reikalingas. Jis reikšmingas tuo, kad dalyvauja vykstant kraujo krešėjimo procesams. Jei nebūtų vitamino K, dar vadinamo filochinonu, žaizdos kraujuotų nesustodamos. Kartu su vitaminu D jis itin prisideda prie nuolatinio kaulų atsinaujinimo proceso, skatina raumenų veiklą, didina atsparumą infekcijoms.

• Iš kur gauname. Vitamino K galima gauti su maistu, be to, jį gali gaminti žarnyno bakterijos. Jo itin daug žalios spalvos lapinėse daržovėse (špinatuose, salotose, petražolėse), yra pomidoruose, šermukšnių uogose, kopūstuose (ypač raugintuose), žaliuosiuose žirneliuose, morkose, žemuogėse, bulvėse, piene, jogurte, kiaušinių tryniuose ir žuvų taukuose. Sojų ir alyvų aliejus – taip pat puikus vitamino K šaltinis.

Šviežiose daržovėse ir žalumynuose esančius vitaminus mūsų organizmas pasisavina daug greičiau negu sintetines piliules. Tad kam jas gerti? Geriau sveikai maitinkimės! Juk iš pačių pirmųjų pavasario augalų galima pasigaminti gardžių, sultingų patiekalų.

Vertina viso pasaulio gurmanai

Daugelio gėlininkių darželyje galima pamatyti smidrų, dar vadinamų šparagais. Pas mus jie vertinami kaip dekoratyviniai augalai, nuo seno naudojami gėlių puokštėms puošti. O Prancūzijoje, Italijoje jauni, dar neišlindę iš žemės smidrų ūgliai – viena populiariausių ir brangiausių daržovių. Kaip tik dabar šparagų sezonas!

• Delikatesas, kuris gydo. Jaunuose šparagų ūgliuose yra žmogaus organizmo lengvai pasisavinamų baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų – geležies, kalio, cinko. Taip pat daug ląstelienos ir vitaminų A bei C, antioksidantų, lėtinančių organizmo senėjimą. Tai ne tik vertinga, bet ir labai mažai kalorijų turinti daržovė – 100 g yra tik 17 kcal.

• Ką žinoti renkantis. Maistui tinkami tik nepažaliavę ūgliai, nes žali jau būna sukietėję ir kartūs. Rinkitės tvirtus, žvilgančius šparagus. Atkreipkite dėmesį, ar jie neapdžiūvę, nepatamsėję galiukai.  Iš šparagų galima pasigaminti labai skanių patiekalų, pvz., trintų sriubų, valgyti virtus su įvairiais padažais, dėti į troškinius, kepti, konservuoti. Prieš gaminant šparagus reikia nuskusti ir nupjauti arba nulaužti apatinę, kietesnę dalį.  Laikyti šaldytuve juos galima ne ilgiau kaip dvi tris dienas, nes vėliau praranda savo tikrąjį skonį ir apkarsta.

Vasarą piktžolė, pavasarį – vitaminų užtaisas

"Veido" archyvas

Dilgėlės – vienos pirmųjų sužaliuojančių žolių. Nepraleiskite progos prisirinkti jų lapelių, nes juose susikaupia labai daug organizmui būtinų, ypač pavasarį, medžiagų. Jauni dilgėlių lapeliai visai nedilgina.

• Vitaminų bomba. Šviežios dilgėlės turi 15 proc. angliavandenių, 5,5 proc. baltymų, beveik 2,3 proc. mineralinių medžiagų – geležies, kalcio, magnio, kalio, natrio. Dilgėlių lapuose yra C, K, E, B grupės vitaminų ir karoteno, kuris mūsų organizme virsta vitaminu A. Šios jaunos piktžolės kelis kartus maistingesnės nei morkos ar špinatai. Dilgėlės gerina kraują (skatina hemoglobino gamybą), valo organizmą, suteikia energijos ir jėgų, gerina medžiagų apykaitą ir sustiprina imuninę sistemą.

• Puiki arbata, gardžios salotos. Dilgėlių stiebelius skinkite, kol jie dar ne aukštesni kaip 10–15 cm. Nuskintas dilgėles nuplaukite, paskui nuplikykite verdančiu vandeniu ir supjaustykite. Gautą žalią masę galima dėti į įvairias salotas, gardinti sriubas (ypač gerai dera su rūgštynėmis), troškinius, padažus, daryti koldūnų, balandėlių, paprikų ar baklažanų įdarus. Labai vertingos dilgėlių sultys. Litrais jų gerti nereikia, užtenka po vieną valgomąjį šaukštą. Arba galite užsiplikyti dilgėlių arbatos.

Jei norite šiomis maistingomis žolėmis mėgautis ilgiau, užsišaldykite arba susidžiovinkite jų jaunų lapelių. Džiovintos dilgėlės puikiai tinka mėsos ir žuvies patiekalams skaninti.

Česnakų laiškų ryšelis

"Veido" archyvas

Pavasario salotos neįsivaizduojamos be šviežių svogūnų laiškų, tačiau jų dar reikės palaukti. O kol jie auga, vitaminų atsargas organizme puikiai papildys žieminių arba laiškinių česnakų laiškai. Žiemą praleidę žemėje, darže žaliuoti jie pradeda vieni pirmųjų.

• Vitamino C daugiau nei svogūnuose. Česnakų laiškai daug vertingesni už valgomųjų svogūnų galvutes, mat vitamino C juose dešimt kartų daugiau. Vitamino C kiekiu lenkia jie ir svogūnų laiškus. Be to, žieminių česnakų laiškuose labai daug geležies, nemažai įvairių mineralinių medžiagų. O juose esantys eteriniai aliejai suteikia malonų kvapą ir skonį.

• Į salotas ir šaltibarščius. Česnakų laiškus puikiai tinka valgyti vienus kaip garnyrą prie mėsos ir žuvies patiekalų. Jų galima dėti į lapines salotas, troškinius, labai skanu smulkiai supjaustyti ant sumuštinių. Gražiai papuošia mišraines ir kitus šaltuosius patiekalus. Be to, tai puikus svogūnų laiškų pakaitalas šaltibarščiuose.

Kiaulpienė – gyvybės eliksyras

"Veido" archyvas

Taip ši žolė vadinama rusų liaudies medicinoje. Ir ne veltui. Naudingos ir valgomos visos kiaulpienių dalys: lapai, šaknys, žiedai. Šviežių lapelių galima prisirinkti jau ankstyvą pavasarį. Tačiau skanūs jie ir vėliau – drąsiai skinkite iki pirmųjų šalnų. O šaknis geriausia kasti pavasarį.

• Karstelėjusi, bet naudinga. Kiaulpienių šaknys ir lapeliai kartoki, tačiau būtent kartuminės medžiagos ir yra labai naudingos. Jos žadina apetitą, gerina virškinimą, reguliuoja medžiagų apykaitą, lengvina atsikosėjimą, valo iš organizmo šlakus, padeda užkietėjus viduriams. Manoma, kad lecitinas, esantis kiaulpienėse, sulėtina Alzheimerio ligos vystymąsi. Kiaulpienės padeda esant padidėjusiam kraujo spaudimui. Taip pat kiaulpienių lapuose yra daug angliavandenių, geležies, fosforo, kalcio, magnio, karoteno, vitaminų B2, C, E. Visų šių naudingųjų medžiagų šių žolių lapuose yra kelis kartus daugiau nei salotose. Tačiau sergant gastritu ar turint skrandžio opų kiaulpienių nerekomenduojama labai daug valgyti, nes šios žolės stimuliuoja skrandžio sulčių gamybą. Dėl tos pačios priežasties vaikams irgi jų nereikėtų daug duoti, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą.

• Ką gaminti. Kiaulpienių lapai puikiai tinka į salotas, vienos – skanus garnyras prie mėsos, žuvies patiekalų. Taip pat iš jų galima virti sriubas, gaminti įdarus. Kad lapai nebūtų kartūs, juos nuplaukite ir pusvalandį palaikykite sūdytame šaltame vandenyje. Labai skanios skrudintos jaunų kiaulpienių lapų skrotelės. Jas kepkite svieste. Ypač tinka su žuvimi, mėsos patiekalais, virtais ir keptais kiaušiniais. Žiedais puošiami įvairūs šaltieji patiekalai, galima dėti į salotas. Džiovintos ir kavamale sumaltos kiaulpienių šaknys – puikus kavos pupelių pakaitalas.

Gaivi rabarbarų rūgštelė

"Veido" archyvas

Vos tik dirva atitirpsta, ūglius pradeda leisti rabarbarai. Jų žali lapai greitai auga, tad netrukus jau bus galima kepti rabarbarų pyragus.

• Prarasti saiko nereikėtų. Rabarbarai traškūs, švelnaus skonio, turi daug vitaminų, cukraus, obuolių ir citrinų rūgšties, vertingų organinių ir mineralinių medžiagų – kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies. Mažos rabarbarų dozės kietina vidurius, o didelės, atvirkščiai, laisvina. Jie gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą, skrandžio sekrecijos veiklą. Vis dėlto rabarbarus reikėtų vartoti saikingai, nes šiose daržovėse yra žmogui kenksmingų oksalo rūgšties kristalų. Jų yra visose rabarbarų dalyse, ypač žaliuose lapuose, tik stiebai turi šiek tiek mažiau šių kristalų. Oksalo rūgštis veikia organizmą panašiai kaip sunkūs metalai – kenkia inkstams, gali susidaryti akmenų. Tačiau dėl to nereikėtų atsisakyti šios gardžios daržovės, nes žmogui, sveriančiam 70 kg, mirtina oksalo rūgšties dozė yra 25 gramai, o rabarbarų lapuose jos yra 0,5 procento. Kenksmingą kiekį žmogus gautų suvalgęs apie 5 kg lapų, o tai kažin ar įmanoma. Be to, pavasarį šios rūgšties lapuose būna mažiau, daugiau jos susikaupia rudenį.

• Ypatingo skonio daržovė. Pavasarį skinami ir valgomi rabarbarų lapkočiai. Nors tai daržovė, tačiau labiausiai tinka saldiesiems patiekalams ruošti. Iš rabarbarų kepami pyragai, gaminami džemai, padažai, galima išsivirti gardaus ir gaivaus kompoto. Labiausiai jie dera su imbieru ir citrusiniais vaisiais. Rabarbarai labai greitai suverda ir ištęžta, tad į puodą juos reikėtų dėti paskutinius. Be to, jie išskiria daug vandens.

Einam rūgštyniauti

"Veido" archyvas

Rūgštynėms pavasario šalnos taip pat nebaisios. Vos nutirpsta sniegas, ima kaltis žali jų lapeliai.

• Atsargiai – oksalo rūgštis. Rūgštynėse, kaip ir rabarbaruose, yra tos pačios nelabai geros oksalo rūgšties. Tad labai saikingai jų reikėtų valgyti tiems, kurių šlapimo pūslėje ar inkstuose tupi įsitaisęs akmenukas. Taip pat sergantiems reumatu, artritu, podagra. Sveikiems žmonėms pakenkti gali tik labai dideli rūgštynių kiekiai. Tad jų atsisakyti tikrai neverta – rūgštynėse yra labai daug naudingų medžiagų. Vitamino C jose panašiai tiek, kiek ir citrinose. Turi daug geležies, kalio bei magnio. Rūgštynės valo kraują, padeda pasišalinti iš organizmo skysčiams, gerina kepenų veiklą, žadina apetitą.

• Ne tik į sriubą. Vertingiausios rūgštynės – augusios pavėsingoje drėgnoje vietoje, jų lapeliai turėtų būti smulkūs, žali, be raudono atspalvio skylučių. Skinami jauni lapeliai, kol rūgštynės dar nesukrovė žiedų. Verdant rūgštynių skonis išlieka beveik nepakitęs, nelieka tik sodrios žalios spalvos. Įprasta virti rūgštynių sriubą, tačiau šie žali lapeliai puikiai tinka ir į kitas žalumynų sriubas. Stambiai supjaustytus lapelius galima trumpai apkepti svieste, pagardinti druska ir muskatų riešutais – bus gardus šiltas garnyras. Rūgštynės puikiai dera su špinatais ir lapiniais burokėliais. Šių daržovių derinys labai skanus prie žuvies, omleto, kiaulienos. Švieži, žali rūgštynių lapeliai – puikus priedas į salotas, įvairius aptepus ar varškę.

"Veido" archyvas

Pavasarį, kai organizme išsenka vitaminų ir mineralinių medžiagų atsargos, jas būtina kuo skubiau papildyti. Mat pradės kibti ligos, jausitės išsekusi ir pavargusi. Iš kur pasisemti stiprybės, kol dar nėra jokių šviežių daržovių?

Jėga ir energija iš želmenų

Želmenų sultys stiprina imunitetą, regėjimą, valo ir atjaunina organizmą, suteikia energijos

Sveikuoliai kiekvieną pavasarį natūralių vitaminų ir energijos semiasi iš įvairių grūdų daigelių – želmenų sulčių. Kodėl ir jums nepabandžius? Želmenyse yra visų organizmui reikalingų medžiagų. Manoma, kad jie net 20 kartų maistingesni už daržoves. 50 ml želmenų sulčių prilygsta 890 g įvairių daržovių. Mat sėklai dygstant tiek kartų joje padaugėja vitaminų. Be to, dygimo metu grūdas turi labai daug energijos, kurią perduoda mūsų organizmui.

Vitaminų bomba. Želmenyse ir šviežiose jų sultyse gausu vitaminų A, B, B12, C, E, K, aminorūgščių, ląstelienos. Taip pat folio rūgšties, kalcio, kalio, geležies, magnio, fosforo, natrio, cinko. Tad geriant želmenų sultis iš organizmo išsivalo teršalai, sustiprėja imuninė sistema, atsparumas įvairioms ligoms, gerėja žarnyno veikla, regėjimas, atjaunėja visas organizmas, žmogus jaučiasi energingesnis. Želmenyse ypač daug chlorofilo, kuris organizme pavirsta hemoglobinu. Tad želmenų sultys – puikus vaistas nuo mažakraujystės.

Daiginti galima visus grūdus: kviečius, rugius, miežius, avižas. Vertingiausios miežių želmenų sultys, antroje vietoje – kviečių ir avižų.

Kaip užsiauginti želmenų

Pirmiausia reikia sudaiginti grūdus. Atrinkite sveikus, nesupelijus grūdus, nuplaukite, užpilkite šaltu vandeniu, indą uždenkite tankiu audiniu arba popieriumi ir palaikykite per naktį. Ryte vandenį nupilkite, vėl uždenkite, kad grūdai neperdžiūtų, ir palikite juos dar 12 valandų dygti. Kai išlįs maži balti daigeliai, grūdus jau galėsite valgyti vienus, berti  į salotas, ant sumuštinių.

Arba auginkite želmenis. Sudaigintus grūdus suberkite vieną šalia kito į dėžutes ant drėgnos 3–5 cm storio žemės. Žeme neužberkite, geriau pridenkite popieriumi arba polietileno plėvele. Sudaiginti grūdai įsišaknija per keletą parų, tada juos nudenkite.  Laistykite, kad žemė visada būtų drėgna. Želmenis auginkite patamsyje, nes kai juos pasiekia tiesioginiai saulės spinduliai, sultys būna aštresnio skonio.

Spaudžiame sultis

Per savaitę želmenys sužaliuoja ir pasistiebia iki 15–20 cm. Tokio aukščio jie patys sultingiausi, tad jau galima spausti sultis. Želmenis nupjaukite, sumalkite mėsmale, o gautą tyrę nusunkite per audinį. Sultis išgerkite iškart, nes pusdienį pastovėjusios jos praranda daug naudingųjų medžiagų. Tiesa, želmenų sulčių skonis nelabai malonus – gana aštrus, primena žolės, taigi prie jo reikia įprasti. Pradėkite gerti po 30–50 g (du tris šaukštus), o kai priprasite, dienos normą galėsite didinti iki 100 g. Želmenų sultis gerkite likus pusvalandžiui iki valgio arba praėjus dviem valandoms po jo.

Reikia jausti saiką

Labai daug želmenų sulčių gerti nereikėtų. Taip organizmą pastiprinti užtenka vieną kartą per metus keletą savaičių. Manoma, kad želmenys turi hormoninių medžiagų – auksinų. Jos stimuliuoja ląstelių dalijimąsi, todėl gali paskatinti piktybinių auglių susidarymą ir atsinaujinimą.

Stebuklinga sėlenų galia

Parduotuvėse galima nusipirkti įvairių produktų su sėlenomis arba sėlenėlėmis. Pavyzdžiui, duonos, bandelių, kūdikiams skirtų mišinėlių ir net manų kruopų. Kuo naudingos sėlenos ir kodėl verta pirkti jomis praturtintus gaminius?

Suteiks energijos ir jėgų. Sėlenos – tai luobelės, liekančios sumalus grūdą. Jos gyvybingiausia grūdo dalis, kurioje susikaupia ypač daug naudingų medžiagų. Sėlenų galima pakramtyti vienų, ypač tinka ryte. Taip tarsi padėsite žarnynui pasiruošti dienos darbui. Be to, įsikrausite energijos, būsite geros nuotaikos. Taip pat tinka jų berti į košes (net ir mažiems vaikams), salotas, sriubas, saldžiuosius patiekalus, natūralų jogurtą, varškę, prieš kepant apibarstyti žuvį, įmaišyti į blynų ir pyragų tešlą. Sėlenos patiekalui suteikia naujo skonio ir praturtina vitaminais (ypač B grupės), skaidulinėmis bei mineralinėmis medžiagomis.

Žarnyno šluota. Sėlenose gausu ląstelienos, kuri gerina virškinimą, neleidžia kauptis riebalams, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Jos padeda iš organizmo pašalinti toksinus, todėl dažnai vadinamos organizmo šluota. Žarnyne sėlenos veikia kaip balastinė medžiaga, skatina greitesnį maisto judėjimą bei išmatų pasišalinimą. Padėdamos iš organizmo pasišalinti sunkiesiems metalams ir kitiems teršalams, kartu palaiko gerųjų žarnyno bakterijų gyvybingumą. Sėlenos puikiai tinka, jei kovojate su antsvoriu, mat gana greitai išbrinksta skrandyje ir ilgam suteikia sotumo jausmą.

Populiariausios – kviečių sėlenos. Dažniausiai parduotuvėse galima rasti kviečių sėlenų, tačiau naudingos ir avižų, ryžių, kukurūzų, rugių, žirnių sėlenos. O jeigu ant gaminio etiketės bus užrašyta “su sėlenėlėmis”, vadinasi, jis praturtintas tomis pačiomis sėlenomis, tik labiau susmulkintomis.

Nepakeičiamieji kviečių grūdų gemalai

Gemalai gaunami iš kviečių grūdų branduolio. Tai pačios naudingiausios išgrynintos grūdų medžiagos. Jie daug naudingesni nei sintetiniai vitaminai ar papildai.

Tinka ir mažiems vaikučiams. Gemaluose susikaupia didžiausias kiekis visų grūde esančių riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų, vitaminų bei polinesočiųjų riebalų rūgščių. Visos šitos naudingos medžiagos gemaluose yra optimaliai subalansuotos, organizmas jas lengvai pasisavina, todėl kviečių grūdų gemalai tinka ne tik suaugusiems, bet ir mažiems vaikučiams. Žiupsnelį gemalų drąsiai galite įmaišyti į dar nė metukų neturinčio mažylio maistą – daržovių ar vaisių tyrelę, kruopų košę.

Gerina virškinimą. Kviečių gemaluose daug vitaminų: A, A1, B1, B2, B6, D, E, PP, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, magnio, geležies, vario, natrio. Tai skaidulinis maistas, todėl saugo nuo aterosklerozės, gerina virškinimą, padeda išvengti vidurių užkietėjimo, aktyvina žarnyno veiklą, suteikia sotumo jausmą.

Tikrasis studentų ir moksleivių maistas. Kviečių gemalai taip pat gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, stiprina nervų sistemą, imunitetą. Gemaluose yra linolio rūgšties, kuri mažina cholesterolio kiekį kraujyje, o fitinas aktyvina smegenų veiklą. Todėl gemalų naudinga valgyti moksleiviams, studentams ir visiems dirbantiems aktyvų protinį darbą. Be to, gemalai gražina ir jaunina odą, suteikia energijos, jėgų.

Ne tik sveiki, bet ir gardūs

Daugelyje parduotuvių galima nusipirkti maistinių kviečių gemalų. Jų geriau nevirkite, kad nežūtų vertingos medžiagos, o dėkite į jau išvirtą košę (tinka visų kruopų košėms  pagardinti), sriubą.  Įberkite žiupsnelį į salotas, papuoškite sumuštinius, įvairius desertus. Galima užberti ant iškeptos mėsos, žuvies, omleto. Taip pat labai skanu valgyti sumaišytus su jogurtu, pienu, pasukomis – skonis primena dribsnių. Tinka šiek tiek įberti ir į vaisių ar daržovių sultis. Gemalai – sveiki ir skanūs, tačiau per parą nereikėtų jų suvalgyti daugiau kaip keturių valgomųjų šaukštų.