BFL

Trys klausimai Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkui Vitui Vasiliauskui

– Kokius tikslus keliate ir kaip žadate jų siekti per antrąją kadenciją?

– Pirmiausia – visos šalies finansų sistemos stabilumas ir tvari plėtra. Prisimenant 2008-ųjų krizės pamokas, taip pat įvertinant geopolitinius ir globaliuosius ekonominius neapibrėžtumus, būtina neprarasti budrumo. LB prisiėmė atsakomybę už visos finansų sistemos stabilumo stiprinimą. Šiai užduočiai įvykdyti jau taikomos priemonės, kurių paskirtis – apsaugoti kredito rinką nuo perkaitimo ir burbulų susidarymo, įtvirtinti atsakingo skolinimo ir skolinimosi doktriną, neaplenkiant nei smulkiausių vartojimo kredito teikėjų ar gavėjų, nei unijų, nei didžiųjų rinkos žaidėjų.

Taip pat būtina įgyvendinti esmines reformas kredito unijų ir vartojimo kreditų rinkose.

Toliau – finansinių paslaugų prieinamumas ir inovatyvių sprendimų diegimas. Ėmėmės dvejopos iniciatyvos: siekiame užtikrinti finansinių paslaugų prieinamumą pasitelkdami reguliacinius svertus, taip pat siekiame tobulinti mokėjimų rinkos in­frastruktūrą, skatinti inovatyvias mokėjimo priemones.

Turėtume sukurti nacionalinę mokėjimų strategiją, kurios kertiniais akmenimis turėtų tapti bekontakčių elektroninių mokėjimo priemonių plėtros skatinimas bei elektroninių mokėjimo paslaugų prieinamumo didinimas ir pasitikėjimo jomis stiprinimas. Taip pat būtina įgyvendinti esmines reformas kredito unijų ir vartojimo kreditų rinkose. Pradėjome jų sisteminę pertvarką, ėmėmės šalinti rizikų šaknis.

– Ar turite poziciją ir veiklos planą dėl greitųjų kreditų segmento?

– Turime ir planą, ir nemenką įdirbį. LB pasiūlius, neseniai įsigaliojo reikšmingi Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai, kurie suteikė daugiau galių priežiūros institucijai ir turėtų užtikrinti geresnę vartotojų apsaugą. Dabar svarbu suteiktus įgaliojimus maksimaliai veiksmingai panaudoti tam, kad naujų nuostatų įgyvendinimas duotų efektą, kurio tikimės mes ir vartotojai. Jei reikės, įvertinę rinkos raidą imsimės naujų reikalingų priemonių.

– Bankai apmokestina vis daugiau paslaugų, įvedamas vienos sąskaitos mokestis ir pan. Ką planuojate daryti?

– Mokėjimų paslaugomis naudojamės visi ir jautriai reaguojame į pokyčius, susijusius su paslaugų įkainiais. Deja, rinkos ranka čia ne visada suveikia. Todėl tenka jungti administracinio poveikio svertus, tokius kaip būtiniausių paslaugų įkainių ribojimas, ir kartu toliau kurti paskatas bei sąlygas, palankias aktyviai konkurencijai.

„Mokėjimo paslaugų krepšelis“ turėtų būti orientuotas į elektronines paslaugas ir užtikrinti ne mažiau kaip 10 elektroninių pervedimų, 550 eurų išgryninimą bankomatuose per mėnesį.

Esame pasiūlę mokėjimų įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad gyventojai galės gauti būtiniausių mokėjimo paslaugų krepšelį už reguliuojamą, vartotojams patrauklią kainą. Projekte numatyta, kad paslaugų krepšelis apims sąskaitos tvarkymą, mokėjimo kortelę, pervedimus, gautų lėšų įskaitymo administravimą, pinigų išgryninimą, taip pat jų įnešimą. LB nuomone, pagrindinės sąskaitos paslauga, kitaip tariant, „mokėjimo paslaugų krepšelis“, turėtų būti orientuotas į elektronines paslaugas ir užtikrinti ne mažiau kaip 10 elektroninių pervedimų, 550 eurų išgryninimą bankomatuose per mėnesį, o kitos operacijos turėtų būti neribojamos.

Pasiūlymui jau pritarė Vyriausybė, įstatymo pakeitimo projektas pateiktas Seimui.

BFL

„Bankų sektoriaus perspektyva: daugiau atsakomybės, konkurencijos ir saugumo“, – sako Lietuvos banko vadovas, su kuriuo kalbamės apie šalies bankininkystės dabartį ir ateitį.

„Kryptys“: Lietuvos bankininkystės sektorius įsivedus eurą žengė į naują etapą: Lietuvos bankas tapo Eurosistemos dalimi, jūs – Europos centrinio banko (ECB) valdančiosios tarybos nariu, formuojančiu pinigų politikos kryptis, priimančiu palūkanų sprendimus, kurie daro įtaką valstybės, verslo ir žmonių gyvenimui. Kas iš esmės pasikeitė ir ką šie pokyčiai davė šalies bankininkystei ir visai Lietuvai?

V.V.: Prisijungimas prie euro zonos reiškia Lietuvos pinigų politikos kokybinį pasikeitimą. Iki narystės euro zonoje importavome Europos centrinio banko pinigų politiką, nedalyvaudami priimant sprendimus. Dabar dalyvaujame ir tai yra esminis kokybinis pokytis – iki tol mes teoriškai turėjome pinigų politikos funkciją, dabar ją turime praktiškai. Dalyvaujame sprendimus tiek priimant, tiek juos įgyvendinant. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos bankas dalyvauja plataus masto vertybinių popierių supirkimo programoje. Centriniams bankams didelėmis sumomis perkant vertybinius popierius siekiama, kad dar labiau sumažėtų ilgalaikės palūkanų normos namų ūkiams, verslui, valdžios sektoriui ir sustiprėtų finansų institucijų bei verslo paskatos investuoti.

Įstojus į euro zoną, šalies finansinei sistemai tapo pasiekiami papildomi likvidumo instrumentai. Pasinaudodami vadinamuoju ECB langeliu, Lietuvos bankai iš Eurosistemos jau yra pasiskolinę maždaug 350 mln. eurų.

Tapome ir bendro priežiūros mechanizmo nariu, tai reiškia, kad visa šalies bankinė sistema yra prižiūrima ECB, o trys didžiausi bankai – tiesiogiai.

Aš pats kas dvi savaites vykstu į ECB būstinę Frankfurte prie Maino dalyvauti valdančiosios tarybos posėdžiuose, kuriuose diskutuojame pinigų politikos ir kitais  klausimais. Taigi anksčiau buvome už durų ir mums tik pranešdavo apie sprendimus, o dabar dalyvaujame diskusijose tuos sprendimus priimant, turime balsavimo teisę, galime reikšti ir reiškiame savo nuomonę.

„Kryptys“: O kiek tie pokyčiai svarbūs eiliniam Lietuvos piliečiui?

V.V.: Tiek, kiek eiliniam Lietuvos piliečiui yra svarbi integracija į euro zoną. Mažai valstybei kuo didesnė integracija, tuo geriau, nes tai sukuria papildomą saugumą, visų pirma ekonominį. Dėl netradicinių pinigų politikos priemonių taikymo (išplėstos turto įsigijimo programos) jau spėjome pajusti pastaraisiais mėnesiais reikšmingai mažėjančią palūkanų naštą. Aišku, mes, kaip centrinis bankas, esant tokioms žemoms palūkanoms matome tam tikrą riziką, susijusią su galimu palūkanų pakilimu. Žinoma, tai atsilieps ir mūsų balansui, visos euro sistemos balansui. Tai sudaro prielaidas didėti tam tikroms rizikoms kreditų rinkoje. Esant žemoms palūkanoms, gali būti pamirštas atsargumas ir dėl to didėtų prasiskolinimo rizika.

„Kryptys“: Lietuvos bankas ką tik visuomenės ir specialistų diskusijoms pateikė Atsakingo skolinimosi nuostatų pataisas. Kai kas jas jau pavadino priešiškų jėgų veiksmais, siekiant sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, nes siūlomas sugriežtinimas apribos nemažos dalies žmonių galimybes apskritai pasiskolinti būstui. Ar toks šių pataisų tikslas?

V.V.: Mano atsakymas labai paprastas: ruošk vežimą žiemą, roges – vasarą. Kai yra žemos palūkanos, ruoškis palūkanų šokui.

Pirmiausia taip sakantys žmonės mažiausiai yra nemandagūs. Antra, jie, matyt, nesupranta, kad Lietuvos bankas turi tiesioginį mandatą daryti įtaką kreditavimo politikai, tai yra kiek įmanoma apsaugoti ekonomiką nuo kreditų burbulų pūtimosi ir skausmingo jų sprogimo, kuris nėra naudingas nei bankams, nei paskolas paėmusiems klientams. Nekilnojamojo turto pardavėjų būgštavimai dėl stosiančio skolinimo yra, švelniai tariant, perdėti. Faktas yra tas, kad šiuo metu būsto rinkoje tik apie 30 proc. visų sandorių finansuojami paskolomis. Likusios dalies Atsakingo skolinimosi nuostatai neliečia.

Be to, siūlomose pataisose numatyta nauja galimybė bankams dešimtadaliui naujai suteikiamų paskolų taikyti Atsakingo skolinimosi nuostatų išimtį. Taip pat mes siūlome nuo 40 iki 30 metų sumažinti maksimalios būsto paskolos trukmę. Tai reiškia, kad žmogui per mėnesį reikės mokėti didesnę įmoką, bet kartu yra reikšmingai sutaupoma bendra kredito palūkanų suma. Todėl reikėtų matyti ilgesnio laikotarpio perspektyvą, o ne tik šiandieninę naudą.

Mes siūlome, o įsigaliojus nuostatas ir reikalausime, kad bankas klientui parodytų galimą palūkanų šoką – kas būtų, jeigu palūkanos išaugtų. Kad žmogus matytų ir galėtų įvertinti savo galimybes prisiimti tokį ilgalaikį įsipareigojimą. Todėl tikrai nemanau, kad šių priemonių visuma kažkam kenktų.

„Kryptys“: Bet negalima neigti, kad dalis jaunų žmonių neteks galimybės pasiskolinti būstui.

V.V.: Kaip jau minėjau, būsto rinkai šie pokyčiai turės minimalų poveikį, tačiau padės labiau apsaugoti nuo neatsakingo skolinimo ir skolinimosi. Nuo 2011 m. Atsakingo skolinimosi nuostatuose numatytas reikalavimas turėti 15 proc. pradinį įnašą nuo įsigyjamo būsto vertės. Taip pat numatyta, kad paskolos įmoka negali viršyti 40 proc. žmogaus mėnesio pajamų. Tai verčia galvoti.

Manau, viena priežasčių, kodėl krizė taip skausmingai palietė paskolų turėtojus, buvo ta, kad Lietuvos bankas tuo metu nebuvo įvedęs tokių taisyklių.

„Kryptys“: Bet kodėl neturime oficialios statistikos arba ji nėra skelbiama, kiek žmonių, paėmusių būsto paskolas, Lietuvoje bankrutavo?

V.V.: Tam tikri duomenys yra, bet to, matyt, reikėtų klausti Bankroto departamento prie Ūkio ministerijos. Kaip rodo jų skelbiama statistika, bendras fizinių asmenų bankrotų skaičius 2014 m. siekė beveik 350, 2013 m. buvo iškelta beveik 120 fizinių asmenų bankroto bylų. Šie bankrotai nebūtinai susiję su būsto paskola, tačiau tikrai ne paslaptis, kad prie nekilnojamojo turto burbulo pūtimo, vėliau jo sprogimo prisidėjo neatsakingas skolinimas ir neatsakingas skolinimasis. Vaizdžiai kalbant, tai buvo abipusis aistringas tango. Todėl griežtindami skolinimą siekiame, kad ta meilė būtų brandi, o ne iš pirmo žvilgsnio, nes įsipareigojimai yra ilgalaikiai.

„Kryptys“: Kokie yra Lietuvos banko tikslai bei prioritetai šiandien ir žvelgiant į ateitį?

V.V.: Lietuvos bankas yra suformulavęs savo strateginius trejų metų laikotarpio iki 2016-ųjų tikslus. Pirmiausia tai finansų sistemos struktūrinių problemų užkardymas, numatant papildomus reikalavimus bankams. Be minėtų siūlomų atsakingo skolinimo nuostatų pakeitimų, bankų laukia nemažai pokyčių, susijusių su naujų direktyvų įgyvendinimu. Pavyzdžiui, šalia 8 proc. minimalaus kapitalo pakankamumo reikalavimo atsiras papildomų reikalavimų kapitalui.

2016 m. į nacionalinę teisę perkeliant būsto paskolų direktyvą, siūlysime vartotojams naudingas nuostatas. Sieksime, kad prieš pasirašydamas sutartį vartotojas gautų išsamią informaciją, ir ypač svarbu, kad ji būtų lengvai palyginama. Tam ketiname nustatyti lengvai palyginamos ikisutartinės informacijos formą. Ketiname apkarpyti galimybes užsienio valiutos riziką perkelti besiskolinančiam vartotojui. Be to, reikia sudaryti vartotojams palankesnes sąlygas grąžinti paskolas anksčiau laiko. Pavyzdžiui, apriboti priešlaikinio kredito grąžinimo mokesčių dydžius ir nustatyti visai rinkai bendras taisykles, kaip tokie mokesčiai turi būti skaičiuojami.

Nuolatinį dėmesį skiriame ir kitoms finansų įstaigoms. Šiuo metu kuriamas naujas kredito unijų modelis ir jau tikimės birželio mėnesį kartu su Finansų ministerija parengti naują Kredito unijų įstatymą.

Dėl greitųjų vartojimo kreditų rinkos reguliavimo savo pasiūlymus jau esame pateikę Seimui. Manau, kad tai, kas yra siūloma, tiesiog privalo būti įgyvendinta. Matome suinteresuotų žmonių daromą spaudimą, kad reguliavimas nebūtų griežtinamas. Kaip verslo spaudimą aš jį suprantu, bet nepateisinu, nes kitoje pusėje yra paprastas vartotojas. Matant finansinę grąža, kuri yra susijusi su šia verslo sritimi, reklamų biudžetus, o kitoje pusėje – didžiulį paskolas grąžinti vėluojančių asmenų skaičių, sunku tai vadinti ypač etišku verslu. Todėl greitųjų vartojimo kreditų rinkos sąlygų griežtinimas yra vienas iš šių metų Lietuvos banko prioritetų.

Dar vienas strateginis tikslas – Lietuvos banko, kaip kompetencijų centro, plėtra. Mūsų tyrimų centras yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus universitetu. Norime rengti sau tyrėjus. Centre jau darbuojasi užsieniečiai, užsienio universitetuose studijas baigę doktorantai, Lietuvai perduodantys savo tarptautinę patirtį. Centro darbuotojams bus privaloma tam tikrą laiko dalį skirti paskaitoms universitete, siekiant kelti ekonomikos mokslo lygį Lietuvoje.

Kaip žinoma, Lietuvos bankas valdo nemenką finansinį turtą, anksčiau vadintą užsienio atsargomis. Portfelį sudaro keli milijardai eurų, ir mūsų tikslas yra optimali grąža, be abejo, užtikrinant pakankamą šio turto likvidumą. Siekdami didesnės grąžos, mes einame į naujas rinkas ir investuojame į naujus finansinius instrumentus. Nes akivaizdu, kad investicijos į tokius tradicinius bankininkystės produktus, kaip euro zonos šalių vyriausybių vertybiniai popieriai, grąžos neužtikrina. Galime pasidžiaugti, kad esame įkėlę koją į Kinijos rinką ir, beje, buvome vienas pirmųjų tai padariusių Europos centrinių bankų.

Siekdami užtikrinti grynųjų pinigų cirkuliacijos saugumą ir efektyvumą, iki metų pabaigos ketiname parengti naują grynųjų pinigų modelį. Šiuo metu Lietuvos bankas ir komerciniai bankai, kaip grynųjų pinigų tvarkytojai, dubliuoja vieni kitus, grynųjų pinigų aptarnavimo paslaugos rinkai nieko nekainuoja, o tai daro grynuosius pinigus patrauklius. Siekiame, kad atsiskaitymų operacijose įvyktų esminis lūžis elektroninių atsiskaitymų naudai. Jei lyginsime situaciją Baltijos ir Šiaurės šalių regione, Lietuva yra visiškoje uodegoje. Iš visų kortelėmis atliekamų operacijų atsiskaitymai sudaro tik kiek daugiau nei 20 proc., o kortelės daugiausia naudojamos pinigams išgryninti. Tai nėra efektyvu. Teikiant mokėjimo paslaugas bankams tikrai yra kur pasitempti.

Su tuo susijęs perėjimas mokėjimų srityje prie SEPA standarto. Visai euro zonai taikomas standartas sudarys galimybę paprasčiau naudotis kitose ES šalyse esančių mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis. Jis Lietuvoje bus taikomas nuo 2016 m. Tai vartotojams ir įmonėms sukurtų vieno langelio galimybę ir integruotų Lietuvą į bendrą 34 valstybių mokėjimo paslaugų rinką. Dabar įmonės priverstos sąskaitas turėti daugelyje bankų.

Lietuvos bankas taip pat siekia būti patrauklus ir konkurencingas darbdavys. Esame įdiegę darbuotojų vertinimo sistemą bei darbo užmokesčio sistemą, kuri leidžia mums būti konkurencingiems finansų rinkoje. Vienas mūsų strateginių tikslų – būti vienu iš trijų efektyviausių centrinių bankų Baltijos ir Šiaurės šalių regione. Vaizdingai kalbant, iki struktūrinių pertvarkymų Lietuvos bankas rinkoje atrodė kaip drambliukas, dabar manau, kad esame arkliukas, bet dar ne žirgas. Kai būsime leopardas, tuomet bus galima pasakyti, kad viskas yra gerai.

Efektyvumo pavyzdžiu laikyčiau Suomijos centrinį banką, kuris išsiskiria optimaliu darbuotojų ir atliekamų funkcijų santykiu. Tačiau šis bankas, kaip ir daugelis Europos centrinių bankų, neturi priežiūros funkcijos.

„Kryptys“: Kokie pokyčiai laukia komercinių bankų?

V.V.: Kaip ir sakiau, bus didinami kapitalo pakankamumo reikalavimai, stiprinama finansinių paslaugų vartotojų apsauga ir informavimas. Bus peržiūrima indėlių draudimo sistema, kuriamas bankų gaivinimo fondas. Šiuo metu į indėlių draudimo fondą mokama nuo viso indėlio sumos. Lietuvos banko nuomone, draudimas turėtų būti mokamas nuo draudžiamos sumos – nuo 100 tūkst. eurų, indėlių draudimo bazė sumažėtų maždaug 30 proc. Tačiau būtų diferencijuojamas mokestis, atsižvelgiant į banko rizikos laipsnį. Rizikingi klientai mokėtų didesnę draudimo įmoką.

Svarbiausia, kad problemos bankiniame sektoriuje nekeltų problemų viešiesiems finansams, tai yra mokesčių mokėtojams.

„Kryptys“: Bankai deda daug pastangų keisdami savo įvaizdį: nori atrodyti draugiški ir verti žmonių pasitikėjimo. Ką patartumėte savo prižiūrimiems bankams, kad keistųsi ne tik įvaizdis, bet ir esmė?

V.V.: Iš tiesų, forma yra svarbu, bet daug svarbiau turinys. Finansinių paslaugų vartotojas yra mažiau profesionalus nei bankas, kurio paslaugomis šiuolaikiniam žmogui tenka naudotis nuolat. Todėl mes turime gerbti savo klientą ir labiau juo rūpintis. Bankinis sektorius, kaip ekonomikos finansavimo šaltinis, yra vyraujantis ir tai – Europos bei Lietuvos išskirtinumas. Todėl bankinio sektoriaus, kaip išskirtinio finansuotojo, atsakomybės standartas yra aukštesnis. Bankai neturi piktnaudžiauti vartotojų pasitikėjimu.

„Kryptys“: Verslo kreditavimo politika: kaip ją vertinate ir kaip ji turėtų keistis?

V.V.: Dabartinis kreditavimo lygis labiau susijęs su paklausos, o ne pasiūlos  faktoriumi. Bankai tikrai turi pinigų, todėl tai yra klausimas verslui – kiek jis nori skolintis ir daryti investicijas skolintais pinigais. Šiuo metu verslo paskolų grąžinama daugiau, nei išduodama, bet ta tendencija yra mažėjanti. Visa tai, žinoma, susiję su lūkesčiais, geopolitine situacija. Vis dėlto bankai šiemet prognozuoja nedidelį verslo paskolų portfelio augimą.

„Kryptys“: Ką tik grįžote iš Vašingtono, kur dalyvavote Tarptautinio valiutos fondo pasitarimuose dėl priemonių pasaulio ekonomikos atsigavimui paspartinti. Kaip toliau bus skatinama pasaulio ekonomika ir kokie didžiausi tarptautinės finansų sistemos iššūkiai?

V.V.: Daug kur pasaulyje vyrauja skatinamoji centrinių bankų politika. Tiesa, JAV padėtis šiek tiek kitokia – tikimasi, kad centrinis bankas pradės didinti palūkanas, nes JAV ekonomikos padėtis yra nebloga. Kalbant apskritai pasaulio ekonomika auga, nors ir ne taip, kaip prognozuota. Euro zonos padėtis – gerėjanti, tačiau trapi. Besivystančiose šalyse situacija įvairi: nuo Rusijos iki Brazilijos, kurių ekonomika traukiasi, iki Kinijos, kurios ekonomika auga, bet ne tiek, kiek prognozuota, ir Indijos, kurios ekonomika auga sparčiau, nei tikėtasi.

Dabar svarbiausias klausimas – kaip skatinamoji politika atsispindės realioje ekonomikoje, ar bankai pagaliau pradės skolinti verslui, ypač tose šalyse, kurios susiduria su tam tikrais sunkumais: Italijoje, Ispanijoje. Žinoma, didžiausias galvos skausmas išlieka Graikija. Visa euro zona suinteresuota programos pratęsimu ir negalvoja apie blogąjį scenarijų. Būtina susitarti dėl reformų sąrašo, dėl būtinų įgyvendinti priemonių. Tačiau, kaip sakoma., kėdės – šiandien, pinigai – rytoj.

Aušra Pocienė

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas

VEIDAS: Viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijote tik kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškėte, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis. Ar Lietuvos bankas ir dabar šią problemą vertina tik kaip netikusią banko komunikaciją?

V.V.: Aš manau, kad neteisingas banko komunikavimas buvo priežastis, dėl kurios  banko klientai ėmė kelti šią problemą. Klientams pateikti hipotetiniai palūkanų kilimo scenarijai, kurie negalėjo būti taikomi realybėje, sukūrė nereikalingą įtampą. Todėl paraginome banką susisiekti su visais paskolų gavėjais, juos tinkamai informuoti ir siekti rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos euro įvedimo įstatymo nuostatas bei sutarties šalių interesus.

Lietuvos bankas kaip reguliuotojas pirmiausia vertina sutarties nuostatas. Be abejonės, turime vertinti ir aplinkybių visumą, taip pat ir teisinį kontekstą. Lietuvos banko ginčų sprendimo modelis grįstas siekiu pirmiausia abi šalis pastūmėti susitarti. Tai labai aiškiai įrašyta Lietuvos banko įstatyme. Taip mes šiuo atveju ir elgėmės.

Asmeniškai aš esu orientuotas į rezultatą ir siekdamas jo buvau du kartus susitikęs su „Swedbank“ Lietuvoje vadove Dovile Grigiene, taip pat su buvusia banko Baltijos šalių bankininkystės vadove Birgitte Bonnesen. Su jomis buvo susitikusi ir mano pavaduotoja Ingrida Šimonytė. Mes kalbėjomės, kad galbūt sutarties ir teisine prasme bankas elgiasi teisingai, bet vertėtų gerai pagalvoti dėl tolesnių galimų pasekmių banko reputacijai, įvertinti euro įvedimo kontekstą. Manau, tie pokalbiai, taip pat klausimo svarstymas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje davė rezultatų – „Swedbank“ atsitraukė nuo savo sutarties su klientais nuostatų ir priėmė vienašališką sprendimą nekeisti kainodaros.

VEIDAS: Iš to, ką pasakėte, galima suprasti, kad Lietuvos banko požiūris nepasikeitė – tai buvo tik prastos komunikacijos problema?

V.V.: Situacija tikrai nėra tik juoda ir balta. Yra daug pilkos spalvos. Jei klaustumėte manęs kaip teisininko, ar būtų pažeistos Euro įvedimo įstatymo nuostatos, atsakyčiau, kad ne. Todėl, kad čia yra trinarė kainodara ir paskolų palūkanoms bankas taikė lengvatą. O Euro įvedimo įstatymas aptaria VILIBORO pakeitimą EURIBORU. Faktas, kad situacija dviprasmiška. Teisiškai reikalas nėra iki galo aiškus. Dabar niekas negalėtų pasakyti, koks būtų teismo sprendimas. Galima daryti tik prielaidas. Todėl esant tokiai neaiškiai situacijai Lietuvos bankas pirmiausia ir rekomendavo susitarti. Jei ginčas persikeltų į teismą, brangiai kainuotų abiem šalims.

VEIDAS: Ar Lietuvos bankas šioje istorijoje neįžvelgė jokių banko „Swedbank“ pažeidimų? Kai kurie teisininkai, įvertinę sutarties nuostatas, mini galimą nesąžiningą banko elgesį su klientais, sutartyje esančias klaidinančias sąlygas, Euro įvedimo įstatymo nuostatų pažeidimus.

V.V.: Vienareikšmiškos išvados čia negalime daryti. Galime rasti argumentų, kad buvo pažeisti tam tikri principai, tarp jų – ir Euro įvedimo įstatymas. Antra vertus, galime rasti argumentų, kad nebuvo pažeistas nei Euro įvedimo įstatymas, nei kiti teisės principai, tarp kurių yra ir sutarčių laisvės principas.

VEIDAS: Kokie tai argumentai?

V.V.: Pirmiausia Euro įvedimo įstatymas neapima tokios situacijos su trinare kainodara. Antra, šalys susitarė dėl automatinio sutarties pasikeitimo. Tai yra labai aiškiai aptarta sutartyje ir klientai pasirašydami šią sąlygą turėjo suprasti. Trečia, kainodara paskoloms litais buvo lengvatinė. Šiuo atveju tai ne teisinis, bet ekomoninis argumentas.

Iš kitos pusės, analizuojant Euro įvedimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį gali kilti klausimų, gal vis dėlto žodis „palūkanos“ apima visas tris dedamąsias. Be to, banko klientas yra „paprastas“ žmogus ir jis negali suprasti visų finansinių vingrybių. Galbūt jis galėjo iki galo nesuvokti sutarties nuostatos, numatančios palūkanų skaičiavimo metodikos pasikeitimą. Todėl ir vienoje, ir kitoje pusėje yra argumentų. Spėju, bankas sprendimą priėmė įvertinęs visas aplinkybes.

VEIDAS: Kas vis dėlto privertė „Swedbank“ atsisakyti savo ketinimų?

V.V.: Kas tokį žingsnį paskatino? Manau, kad lėmė visuma. Bet Lietuvos bankas tikrai nesėdėjo ant „pečiaus“, o aktyviai dirbo spręsdamas šią problemą. Niekada nesutiksiu ir galėčiau duoti per kepurę žmogui, kuris sakys, kad Lietuvos bankas buvo „Swedbank“ ar kokio kito banko advokatas. Tai visiškai nepagrįsti, populistiniai kaltinimai. Mes, kaip reguliuotojas, nesame niekieno draugas. Toks yra mūsų mandatas.

VEIDAS: Savo apybraižoje „Swedbank“ byla“ buvęs premjero patarėjas Stasys Jakeliūnas teigia, jog susitikimo su juo metu praėjusių metų spalio 20 dieną pripažinote, kad geriausia būtų, jei pats bankas atsisakytų didinti palūkanas savo klientams. Ar bankui siūlėte tokią išeitį?

V.V.: Kaip ir sakiau, su „Swedbank“ atstovais kalbėjomės apie kainodarą, apie iškilusią problemą ir siūlėme rasti sprendimą, kuris tenkintų tiek banką, tiek klientus. Per tris savaites paprašėme susisiekti su kiekvienu klientu ir aptarti sutarties nuostatas.

VEIDAS: Ar su Lietuvos banku dėl „Swedbank“ problemos buvo susisiekusi Švedijos finansų inspekcija, į kurią kreipėsi S.Jakeliūnas?

V.V.: Ne.

VEIDAS: Bankų klientų asociacijos vadovai teigia, kad bankų klientų teisių apsauga Lietuvoje – vis dar prasta. Lietuvos bankas nepakankamai rūpinasi finansinių paslaugų vartotojų teisėmis, o banko nuostata, kad gyventojas ir bankas yra lygiavertės sutarties šalys, iš principo ydinga. Kokia jūsų nuomonė?

V.V.: Lietuvoje labai populiarus mitas, kad švediški bankai yra plėšikai, kad jie savo klientus paleidžia „ubagais“ ir apskritai švediški bankai yra blogis. Tokių mitų neketinu komentuoti. Tačiau yra klausimų, kuriuos reikia spręsti, ir Lietuvos bankas tą daro. Jei palygintume dabartinę situaciją ir buvusią iki 2012 m. sausio 1 dienos, kai Lietuvos bankui buvo perduota priežiūros funkcija, mano galva, pažanga yra akivaizdi. Finansinių paslaugų priežiūra kokybiškai gerokai pasikeitusi.

VEIDAS: Ar Lietuvos bankas jaučiasi padaręs viską, tinkamai atlikęs savo darbą ir „Swedbank“ istorijoje?

V.V.: Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos bankas tikrai padarė viską, kas priklauso. Rezultatas akivaizdus: mažiausiomis sąnaudomis ir per santykinai trumpą trijų savaičių laiką, susisiekus su beveik visais paskolų su PRIME kainodara turėtojais, buvo rastas sutarties šalims palankiausias sprendimas. Bet tai nereiškia, kad tas rezultatas – tik mūsų nuopelnas. Lietuvos bankas, būdamas vartotojų bei finansų rinkos dalyvių ginčus nagrinėjanti ir, norėčiau pabrėžti, į rezultatą orientuota institucija, nuosekliai laikosi pozicijos, kad taikus susitarimas yra greičiausias, pigiausias ir visomis prasmėmis konstruktyviausias būdas spręsti tarp klientų ir finansinių paslaugų teikėjų kylančius nesutarimus. Todėl būtent taikaus susitarimo galimybę rekomendavome ne tik bankui „Swedbank“. Šį kelią kaip konstruktyviausią siūlome visais atvejais, kai į Lietuvos banką kreipiasi finansinių paslaugų vartotojai, manantys, kad jų interesai galėjo būti pažeisti.

Sutinku, kad ginčų nagrinėjimas yra tobulintinas, ir esame pasirengę apie tai su visais diskutuoti. Bet niekada nesutiksiu, kad vėl reikia laužyti modelį, kuris veikia vos trečius metus. Mano galva, problemų Lietuvoje dėl to ir turime, kad, užuot tobulinę tai, ką esame sukūrę, pradedame laužyti ir vėl iš naujo perdarinėti. Lietuvos banko įstatyme numatytas būtent toks finansinių paslaugų priežiūros modelis, kuriame pasiūlymas šalims tartis yra privaloma stadija. Mano galva, tai labai racionali ir pragmatiška įstatymo nuostata. Taikiais šalių susitarimais baigiasi maždaug 16 proc. visų vartotojų kreipimųsi į Lietuvos banko priežiūros tarnybą.

Jei „Swedbank“ nebūtų nusileidęs ir būtų atsiradę vartotojų, kurie formaliai pradėtų ginčą, tuomet Lietuvos banko priežiūros tarnyba būtų nagrinėjusi klausimą iš esmės ir priėmusi sprendimą. Tačiau tai būtų tik šalims neprivaloma kompetentingos institucijos nuomonė. Nepatenkinta šalis ją galėtų skųsti teismui, kuris ir priimtų galutinį sprendimą.

VEIDAS: Kokios šios „Swedbank“ istorijos pamokos?

V.V.: Ši istorija parodė, kad Lietuvos banko finansinių paslaugų priežiūros modelis veikia. „Swedbank“ turėtų pasimokyti, kad prieš ką nors darant reikia gerai pagalvoti ir matyti toli į priekį. O pati didžiausia pamoka – kad reikia mokytis bendrauti su klientais ir juos branginti. Juk pasikalbėti su klientais galima buvo ir prieš išsiunčiant jiems laiškus, nuo kurių viskas ir prasidėjo.

Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko priimti sprendimai – radikalūs, tačiau jis neketina išduoti principų ir aukoti savo profesionalumo vardan populiarumo visuomenės akyse.

Prieš dvejus metus Vitui Vasiliauskui užėmus Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko postą, atrodė, kad jaunas, vos 37-erių metų, kuklus, centrinės bankininkystės srityje patirties neturintis teisininkas esminių permainų nesiims. Finansų ir bankininkystės ekspertai prognozavo, kad jam reikės ilgai mokytis, kol galės savarankiškai strateguoti LB politiką. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad po septynerių metų advokato darbo į LB vadovo kėdę atsisėdęs V.Vasiliauskas nebijo priimti nepopuliarų sprendimų.
Labiausiai didžiąją dalį visuomenės ir nemažai politikų ponas Vitas papiktino, kai LB valdyba prieš pusantrų metų nusprendė paskelbti bankrotą „Snoro“ bankui ir laikinajam administratoriui sumokėjo daugiau kaip 17 mln. Lt, nors jo darbo rezultatų nebuvo matyti. Parlamentaras Algimantas Salamakinas net kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto iššvaistymo.
Šių metų pradžioje žlugus Ūkio bankui, V.Vasiliauskas vėl kaltintas ne tik tuo, kad galėjo anksčiau užkirsti kelią šio banko vadovų išsidirbinėjimui, bet ir tuo, kad skirdamas laikinąjį administratorių supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Mat dar rudenį Ūkio bankui gelbėti LB išsirinko V.Vasiliausko studijų laikų draugo advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, o vėliau ir laikinasis administratorius juos nusisamdė.
„Pastarųjų dvejų metų sprendimai dėl „Snoro“ bankroto bylos iškėlimo ir dėl Ūkio banko padalijimo į gerąją ir blogąją dalis nebuvo paprasti, todėl natūralu, kad esama įvairių vertinimų bei nuomonių. Žvelgdamas iš šios dienos pozicijų nemanau, kad kažką reikėjo daryti kitaip. Kiekvienas sprendimas buvo pagrįstas, nes rėmėmės faktais ir nepriklausomų ekspertų vertinimais. Taigi nebijau prisiimti atsakomybės ir būti nepopuliarus. Populiarumas ir profesionalumas nėra suderinami dalykai“, – pabrėžia V.Vasiliauskas.
Jis nemano, kad ir laikinajam „Snoro“ administratoriui sumokėta pernelyg daug. Mat tai tarptautinis bankrotas, kuris negali būti pigus. LB vadovo žodžiais, 17,5 mln. Lt buvo sumokėta už greitą, efektyvų ir kokybišką darbą. Be to, jie išleisti ne vieno žmogaus atlyginimui, o visos komandos, kurioje buvo tokie bankų restruktūrizavimo specialistai, kaip konsultacinė firma „Oliver Wyman“, patarinėjusi Ispanijos vyriausybei pertvarkant šios šalies bankus. „Gavom aukščiausio lygio ekspertus, todėl buvo išvengta galimų teisinių rizikų ir nuostolių valstybei. Teigiančiuosius, kad buvo iššvaistyti milijonai, drįsčiau pavadinti diletantais, neįsigilinusiais į procesus, kurie slepiasi po šiuo bankrotu“, – tiesiai rėžia V.Vasiliauskas.
O dėl kaltinimų supainiojus viešuosius ir privačius interesus Ūkio banko istorijoje LB valdybos pirmininkas nedaugžodžiauja: „Esu profesionalas, todėl pirmiausia perku paslaugą. Šioje vietoje mano etikos standartai labai aukšti. Kai kam dėl to galbūt ir apmaudu.“

V.Vasiliausko charizma – kuklumas, santūrumas, korektiškumas

Ne tik pats ponas Vitas pabrėžia besilaikąs griežtų moralinių principų – ir buvę kolegos jį apibūdina kaip ambicingą bei tvirtą stuburą turintį žmogų. „Vitas niekada nesitaiksto su nurodymais, kurie prasilenkia su jo moraliniais įsitikinimais. Nė vieno posto jis nesilaikė įsikibęs, atvirkščiai, iš darbo gali išeiti vien todėl, kad įmonė ar įstaiga neatitinka jo pasaulėžiūros. Vitas niekam nesilanksto ir nepataikauja“, – teigia Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Vytautas Vitkevičius, darbo reikalais su ponu Vitu bendraujantis penkiolika metų.
„V.Vasiliauskas turi savo nuomonę, tačiau kitų nespaudžia ją priimti, o visuomet išklauso argumentų. Vadovaudamas kūrė nuoširdaus bendravimo su pavaldiniais atmosferą, suteikė jiems daug laisvės“, – savo buvusį viršininką VMI ir Finansų ministerijoje apibūdina Finansų ministerijos Įstaigų veiklos priežiūros skyriaus vedėja Živilė Turevičienė.
Ji priduria nepastebėjusi, kad LB vadovas sąmoningai siektų užimti aukštus postus, stengtųsi būti pirmas ar turėtų kitų karjeristams būdingų bruožų. Taigi kas lėmė, kad V.Vasiliauskas ne lėtai kopė karjeros laiptais, o dideliais šuoliais ėjo nuo vienų atsakingų pareigų prie kitų?
Paskutiniame Vilniaus universiteto teisės studijų kurse pradėjęs dirbti VMI Mokesčių išieškojimo skyriaus teisininku, vos po dvejų metų jis tapo šio skyriaus viršininku, o jau po metų buvo pakviestas į Finansų ministeriją kurti Mokesčių departamento bei jam vadovauti. Dar po trejų metų V.Vasiliauskui prezidentė Dalia Grybauskaitė, tuomet paskirta finansų ministre, patikėjo viceministro pareigas, kurias jis ėjo iki 2004 m. Paskui pasitraukė iš valstybės tarnybos ir tapo advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatu bei asocijuotu partneriu.
Beje, prezidentė dar kartą parodė pasitikėjimą ponu Vitu, pasiūlydama vadovauti jos rinkimų štabui, taip pat 2011 m. pateikdama Seimui V.Vasiliausko kandidatūrą užimti LB valdybos pirmininko postą.
„Neturėjo Vitas nei dėdžių, nei tetų, stumiančių jį į priekį. Gerą nuomonę apie save ir anksčiau, ir dabar jis pelno savo dalykiškumu. Be to, yra universalus žmogus, gebantis puikiai dirbti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. O jo charizma – tai kuklumas, santūrumas, korektiškumas. Niekuomet nesu girdėjęs jo šaukiančio ar įžeidinėjančio kitus žmones“, – LB vadovo asmenines savybes išskiria V.Vitkevičius.
Pasak Ž.Turevičienės, asmeninė branda ir darbas neskaičiuojant valandų V.Vasiliauską visuomet išskyrė iš kitų specialistų. Jos žodžiais, vos ponui Vitui pradėjus dirbti VMI pasklido kalbos, kad yra labai jaunas, bet išskirtinis specialistas. Moteris prisimena, kad eidamas finansų viceministro pareigas jis pats skaitydavo visus dokumentus ir prirašydavo pastabų, nes jam įprasta smulkmeniškai įsigilinti į kiekvieną darbą.
Iš Kauno kilęs V.Vasiliauskas sako, kad prie griežtos dienotvarkės įprato dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, mat iki ketvirtos klasės lankė pramoginius šokius, o vėliau šešis kartus per savaitę treniravosi tinklinio sporto mokykloje. LB vadovas neslepia, kad jo tėvai buvo griežti, tačiau būtent iš inžinieriaus tėčio ir mamos, dirbusios paslaugų srityje, jis perėmė atsakomybės jausmą bei tvirtas moralines nuostatas.
Savo tris sūnus, šešiolikos metų vyriausiąjį, vidurinėlį trečioką ir pagranduką, eisiantį į pirmą klasę, V.Vasiliauskas kartu su žmona bendrakurse Rasa auklėja panašiai.

Naujuoju Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininku paskirtas Vitas Vasiliauskas norėtų, kad euras būtų įvestas kaip ir planuojama – 2014-aisiais.

“Tikrai labai norėčiau, kad taip įvyktų, – jeigu ne 2014-aisiais, tai bent per mano kadenciją. Bet, aišku, įsivesime tada, kai atitiksime sąlygas”, – teigia V.Vasiliauskas interviu dienraščiui “Kauno diena”.

Jo teigimu, didžiausia problema eurui – per didelis biudžeto deficitas. “Yra intencijų per artimiausius dvejus metus iki reikalaujamo lygio sumažinti deficitą. Jeigu tai bus įgyvendinta, tuomet gali iškilti ir per didelės infliacijos reikalai. Todėl jau dabar reikėtų žiūrėti, kokių priemonių Lietuva galėtų imtis, kad infliacija mums netaptų kliūtimi įsivesti eurą”, – kalbėjo V.Vasiliauskas.

V.Vasiliauskas mano, kad šalies bankų sistemoje pokyčiai būtini, bet jie turi būti ne revoliuciniai, o daromi žingsnis po žingsnio.

Pasak jo, bankų sektoriuje revoliucijos nelabai leistinos. “Tai būtų žiauriai neatsakingas žingsnis”, – sako V.Vasiliauskas.

Jis tvirtina, kad LB negali tiesiogiai reguliuoti komercinių bankų nustatant mokesčius už savo paslaugas -tai paslaugos teikėjo ir kliento susitarimo klausimas. “Tiesiogiai kištis, reguliuoti Lietuvos bankas turbūt negali. Konkurencija padeda tuos dalykus išspręsti. Bet, žinoma, Lietuvos bankas dirbs su asocijuotomis bankų struktūromis, kalbėsis su jais, atkreips dėmesį, jeigu iš tikrųjų kurioje nors vietoje bus netoleruotinų apraiškų”.

Anot jo, LB su kitomis valdžios institucijomis gali savo priimamais teisės aktais sudaryti sąlygas plėtotis alternatyvioms finansų priemonėms, kurios padėtų sumažinti skandinavų kapitalo dominavimą Lietuvos bankų rinkoje “Turiu galvoje Lietuvos kapitalo fondus, įvairių paskolų vertybinius popierius ir kitokius dalykus, kurie skatintų verslą plėtotis ne tik iš bankų gaunamų paskolų, bet ir panaudojant kitas priemones”, – sakė naujasis LB vadovas.

Pagal šiandien galiojantį įstatymą LB valdybos pirmininko alga siekia 6 vidutinius bankų sektoriaus darbuotojų atlyginimų dydžius (dabar apie 27 tūkst. litų prieš mokesčius).

Pagal projektą, kuris šiuo metu svarstomas Seime, LB alga turėtų sumažėti iki 5 vidutinių bankų sektoriaus darbuotojų atlyginimų dydžių – maždaug iki 23 tūkst. litų.

Naujuoju Lietuvos banko vadovu siūlomas advokatas, buvęs finansų viceministras Vitas Vasiliauskas vertinamas kaip sąžiningas žmogus ir puikus mokesčių specialistas. Vis dėlto praktinės patirties bankininkystės sektoriuje neturinčiam specialistui mokytis teks daug.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas Lietuvos banko valdybos pirmininku siūlyti 37 metų advokatą, vieną geriausių mokesčių ekspertų šalyje Vitą Vasiliauską buvo netikėtas. Bankininkystės specialistai neslepia nuostabos, kad prezidentė tinkamų kandidatų į šį postą nepamatė pačiame Lietuvos banke: anksčiau kaip kandidatai buvo minimi ir šio banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis, ir ilgametis banko valdybos narys Audrius Misevičius, kurie puikiai išmano tiek bankų reikalus, tiek viešuosius finansus. “Bankų krizė tęsiasi – dabar ji tik prigesinta. O juk jei jūs vairuojate slidžiame kelyje, vairą perduodate patyrusiam žmogui. Kodėl netiko žmonės, turintys bankininkystės patirties?” – stebisi vienas prisistatyti nenorėjęs ekspertas.

Nepriklausomas analitikas Stasys Jakeliūnas svarsto, kad prezidentė žmogaus iš banko darbuotojų tikriausiai nesirinko abejodama, ar jie ryšis imtis vidinių reformų ir sujudinti ramia vaga tekantį Lietuvos banko gyvenimą. O reformų tikrai reikėtų. Juk Lietuvos bankas turi 25 proc. daugiau darbuotojų negu gyventojų skaičiumi dvigubai didesnės ir bankininystės srityje nepalyginti svarbesnės Šveicarijos nacionalinis bankas.

Karjerą padarė per penkerius metus

V.Vasiliauską prezidentė įsidėmėjo prieš daugiau nei dešimt metų, kai jie kartu dirbo Finansų ministerijoje. Tapusi finansų ministre, D.Grybauskaitė viceministro postą pasiūlė jaunam ir perspektyviam tuometiniam ministerijos Mokesčių departamento vadovui.

V.Vasiliauskas dirbti valstybės tarnyboje pradėjo dar studijuodamas, o baigęs teisės studijas Vilniaus universitete ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais: buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) inspektorius, skyriaus viršininkas, Finansų ministerijos departamento direktorius, o galiausiai – finansų viceministras. Visi šie karjeros laipteliai įveikti vos per penkerius metus.

Praėjusią savaitę kalbėdamasis su “Veidu”, kaip įdomiausią patirtį viešajame sektoriuje V.Vasiliauskas nurodė 2002–2004 m. vykdytą mokesčių reformą, kuri aukštyn kojom vertė visą sistemą. Dirbdamas Finansų ministerijoje V.Vasiliauskas buvo atsakingas už teisės aktų suderinimą su ES standartais prieš stojant į ES. Po staigaus karjeros šuolio valstybės tarnyboje jis nusprendė pasukti į privatų verslą ir tapo advokatų kontoros “LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai” teisininku bei partneriu, o per keletą metų užsitarnavo vieno geriausių mokesčių ekspertų šalyje vardą.

“Valstybės tarnyboje dirbau devynerius metus, iš jų penkerius Finansų ministerijoje, tad atėjo laikas, kai pagalvojau, jog reikėtų kažką keisti. Nusprendžiau pažiūrėti, kaip praktikoje realizuojama tai, prie ko esu prikišęs nagus. Be to, norėjau profesiškai tobulėti. Galėjau toliau dirbti Finansų ministerijoje, tačiau pamaniau, kad patirtys kartotųsi, nebūtų nieko naujo”, – savo sprendimą pasukti į privatų verslą “Veidui” aiškino V.Vasiliauskas.

Antrą kartą D.Grybauskaitės pasitikėjimo V.Vasiliauskas nusipelnė per prezidento rinkimų kampaniją 2009 m., kai kandidatė į prezidentus advokatą pakvietė tapti jos rinkimų štabo vadovu. Po D.Grybauskaitės pergalės daug kas tikėjosi, kad V.Vasiliauskas taps prezidentės patarėju, tačiau jis grįžo advokatauti. Iš dabartinės perspektyvos matyti, kad toks sprendimas buvo teisingas ir labai toliaregiškas. Galbūt V.Vasiliauskas tikėjosi ateityje aukštesnio posto?

“Tikrai jokio tikėjimosi ir jokių kalbų apie tai nebuvo. Prieš prasidedant rinkimams tartasi paprastai: aš ateinu, dalyvauju rinkimų kampanijoje ir grįžtu prie savo advokato praktikos. Jokių pamąstymų nebuvo ir norėčiau užkirsti kelią bet kokioms spekuliacijoms. Aš dirbu gerą darbą gerame kolektyve, esu, matyt, ne prasčiausias mokesčių specialistas Lietuvoje, todėl man jokio poreikio galvoti, kas būtų, jei būtų, nebuvo ir nėra”, – “Veidui” komentavo V.Vasiliauskas.

Tiesa, prieš dvejus metus, po rinkimų kampanijos grįždamas prie advokato praktikos, V.Vasiliauskas BNS tvirtino, kad politika jo nedomina, o valstybei jis jau atidirbęs pakankamai. Kas mokesčių specialistą privertė apsigalvoti ir grįžti į valstybės tarnybą?

V.Vasiliauskas tvirtina, kad niekuomet nebuvo nutolęs nuo viešojo sektoriaus, nes dalyvavo įvairiuose iniciatyviniuose projektuose – Investuotojų forumo mokesčių darbo grupėje, Saulėteko komisijos darbo grupėje ir kituose. “O politikos Lietuvos banke nėra. Lietuvos bankas, kaip viena Europos centrinio banko dalių, yra autonomiška institucija ir politika pasireiškia tik per skyrimo procedūrą. Svarbiausi kriterijai priimant pasiūlymą būtų kompetencija, savarankiškumas ir pakankamai aktyvus dalyvavimas fiskalinėje politikoje per iniciatyvumą. Priėmiau šį pasiūlymą, nes man jis pasirodė įdomus tobulėjimui”, – savo sprendimą motyvuoja V.Vasiliauskas.

Santūrus, tačiau turintis stuburą

Dabartinis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas jį pažįstantiems kelia labai prieštaringų jausmų: vieni jį vadina stagnatoriumi ir kaltina neveiklumu, kiti piktinasi, kad Lietuvos bankas neužkirto kelio pigių paskolų bumui, treti jam priskiria nuopelnus, kad Lietuvoje per šį sunkmetį nežlugo nė vienas bankas. Tuo tarpu susidūrusieji ar dirbusieji su nepriekaištingos reputacijos V.Vasiliausku vieningai tvirtina, kad tai labai sąžiningas, doras, kompetentingas, protingas ir darbštus žmogus. Šis puikus specialistas dar yra ir trijų vaikų tėvas. Itin gerai apie jo profesines savybes atsiliepia tie, kuriems teko pažinoti V.Vasiliauską, kai jis dar dirbo Finansų ministerijoje.

Pabendravus susidaro įspūdis, kad V.Vasiliauskas – kuklus žmogus, nelinkęs girtis savo laimėjimais. O iš to, kad iki prisistatymo Seime šį ketvirtadienį nusprendė beveik nekalbėti nei apie savo planus bei vizijas strateguojant Lietuvos banko politiką, galima numanyti, kad jis tęs savo pirmtako R.Šarkino santūrumo tradiciją.

S.Jakeliūnas mano, kad tokia nuostata nėra pagirtina. “Turėdamas omenyje dabartinio kandidato santūrumą, nemanau, kad bus daug kalbama apie tai, kas bus daroma ir kas įvyks. Tai minusas, nes, cituojant švedų bankų priežiūros inspekcijos žodžius, prieš krizę buvo per mažai kalbama apie bankų sistemą. Jei būtų kalbėta daugiau, tai būtų padidinę bankų atsakomybę”, – įsitikinęs S.Jakeliūnas.

Vis dėlto turbūt didžiausias naujojo kandidato trūkumas, kad jis neturi praktinės patirties bankininkystės sektoriuje. V.Vasiliauskas prieštarauja turintis teorinių žinių. “Akademiniu požiūriu esu prisilietęs prie finansų įstaigų. Daug metų VU šalia mokesčių dėstau finansų įstaigų teisinį reguliavimą. Turiu profesinės patirties Finansų ministerijoje, 2004 m. teko dalyvauti Lietuvai stojant į antrąjį valiutų kursų mechanizmą (tuomet nustatytas lito ir euro kursas). Be to, laikausi principo, kad šiuolaikinėje visuomenėje asmuo turi visą laiką mokytis. Jei to nedarysi, nejudėsi į priekį”, – su abejonėmis dėl jo kompetencijos nesutinka V.Vasiliauskas.

Tikėdamasis tokių klausimų, kandidatas į Lietuvos banko vadovus išsiaiškino, kad ne visi centrinių bankų vadovai yra ekonomistai: štai Europos centrinio banko pirmininkas Jeanas Claude’as Trichet pagal išsilavinimą inžinierius, o Prancūzijos centrinio banko vadovas – teisininkas. Tačiau specialistai svarsto, kad bankininkystės sektorius daug sudėtingesnė sritis negu viešieji finansai, tad nors V.Vasiliauskas gabus ir imlus specialistas, sunku prognozuoti, kada jis perpras šią specifinę sritį tiek, kad galėtų vadovauti savarankiškai, be departamentų ir valdybos narių pagalbos.

“Nuo to, kaip kalbės centrinio banko pirmininkas, priklausys, ar žmonės bėgs į bankus pasiimti pinigus, ar ne. Turi labai gerai suprasti, ką šneki, ir labai gerai perprasti, kaip veikia pati sistema”, – tvirtino vienas nepriklausomas bankų srities žinovas.
V.Vasiliausko laukia ir dar vienas iššūkis. Iki šiol dirbęs palyginti mažuose kolektyvuose, jis ateina vadovauti institucijai, kurioje dirba 800 žmonių. Kandidatas į Lietuvos banko valdybos pirmininkus tokio pokyčio nesibaimina ir primena vadovavimo patirties įgijęs Finansų ministerijoje, dirbdamas viceministru, kai buvo atsakingas ne tik už mokesčių politiką, bet ir jų administravimą, tad kuravo muitinę ir mokesčių inspekciją.

Neabejojama, jog naujajam vadovui reikės didelės valios, kad atsispirtų tiek Seimo, tiek Vyriausybės daromam spaudimui ir įvairiems siūlymams. “R.Šarkinas labai kietai kalbėdavosi su Vyriausybės vadovais. Aš necituosiu, nes tie žodžiai tikrai ne spaudai, bet galiu pasakyti, jog jis nenusileisdavo, kad nenugramzdintų valstybės”, – tvirtina bankininkystės reikalus gerai išmanantis ekspertas.

Kita vertus, pažįstami V.Vasiliauską apibūdina, kaip žmogų, turintį stuburą, kuris politikų spaudimą jau yra patyręs dirbdamas Finansų ministerijoje, – jam ne kartą teko atsilaikyti prieš Seimo narių pageidavimus dėl biudžeto išlaidų.
“Kita vertus, abejonių kelia tai, kad V.Vasiliauskas – buvęs prezidentės kolega ministerijoje ir rikimų kampanijos vadovas. Pernelyg glaudūs ryšiai, tad kyla abejonių ir dėl objektyvumo, ir dėl nepriklausomumo ateityje”, – viešojoje erdvėje pasklidusios abejonėmis dalijasi ir S.Jakeliūnas.

V.Vasiliauskas atkerta, kad baimintis tikrai nėra dėl ko. “Manau, kad prezidentei pirmiausia imponuoja savo nuomonės turėjimas, o ne nuolankumas. Mano darbo patirtis kartu tą tik patvirtina. Antra, pats Lietuvos banko įstatymas ir pati centrinio banko, kaip Europos centrinių bankų sistemos dalies, koncepcija lemia, kad bankas autonominis ir niekas negali daryti įtakos nei valdybos pirmininkui, nei valdybos nariams, nei banko darbuotojams. Aš tikrai manau, kad dėl to nereikėtų abejoti. Šitoje vietoje neinu, nėjau ir niekada neisiu į jokius kompromisus”, – tikina V.Vasiliauskas.

Euro įvedimas – ne tikslas, o priemonė

“Finansų sistemos diversifikavimas, alternatyvios kapitalo rinkos stiprinimas – sveikintini dalykai. Tos alternatyvos galėtų būti skolos vertybiniai popieriai, rizikos kapitalo fondai ir kitos galimybės, kad įmonės galėtų skolintis iš įvairių subjektų, o ne išimtinai finansuoti verslus per bankų sektorių”, – kraštelį savo vizijos praskleidžia V.Vasiliauskas.

Beje, jeigu V.Vasiliauskas bus patvirtintas Lietuvos banko vadovu, per jo kadenciją Lietuva turėtų įsivesti eurą. “Eurą įsivaizduoju ne kaip tikslą, o kaip priemonę. Daug svarbiau vykdyti atsakingą fiskalinę politiką ir įgyvendinti euro įvedimui keliamus reikalavimus, nes tai sudrausmina ir atspindi ekonomikos kokybę. O kada euras bus įvestas, išlieka atviras klausimas – kada mes būsime pasirengę, tada ir bus. Techniniu požiūriu Lietuvos bankas tam tikrai yra pasirengęs”, – tvirtina V.Vasiliauskas.

Lietuvos banko valdybos pirmininku šalies prezidentė siūlo skirti buvusį finansų viceministrą ir savo rinkimų štabo vadovą advokatą 37 metų Vitą Vasiliauską.

Apie tai pirmadienį žurnalistams pranešė valstybės vadovės atstovas spaudai Linas Balsys.

Jo teigimu, prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretas dėl V.Vasiliausko kandidatūros teikimo Seimui bus pasirašytas pirmadienį.

“Prezidentė jį pasirinko, be abejo, ne iš vienos kandidatūros, vertina jį kaip profesionalą. Jums tūrbūt žinoma, kad Vitas Vasiliauskas buvo ir prezidentės rinkimų štabo vadovas, ir dėl tos priežasties, kad yra profesionalas ir sėkmingai dirbo ir dirba. Turbūt rinkimų rezultatai parodo, kad tikrai yra profesionalas”, – aiškino L.Balsys.

Jo teigimu, dėl to, kad V.Vasiliauskas vadovavo D.Grybauskaitės rinkimų štabui, interesų konflikto teikiant jo kandidatūrą nekyla.

Palankiai V.Vasiliausko kandidatūrą pirmadienį įvertino Seimo opozicijos lyderis socialdemokratas Algirdas Butkevičius.

Jo teigimu, tai kompetentingas, patyręs žmogus: “Kas yra labai svarbu – ir žmogiškos savybės yra labai geros, mokantis bendrauti su politikais”.

V.Vasiliauskas 2009 metų pavasarį du mėnesius dirbo D.Grybauskaitės rinkimų kampanijos vadovu, o iš karto po rinkimų grįžo į advokatų kontorą “Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir

partneriai LAWIN”.

Finansų viceministru nepartinis V.Vasiliauskas dirbo 2001-2004 metais, o nuo 2004 metų lapkričio jis dirba advokatų kontoroje “Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN”.

Be to, jis yra dirbęs Mokesčių inspekcijos skyriaus viršininku, Finansų ministerijos mokesčių departamento direktoriumi, dalyvavo Lietuvos derybose su Europos Sąjunga darbo grupės veikloje.

Teisės magistras ir socialinių mokslų (teisės) daktaras V.Vasiliauskas specializuojasi tarptautinio dvigubo apmokestinimo išvengimo, mokesčių statymų leidybos, mokesčių administravimo srityse.

Dabartinio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino kadencija baigėsi vasario 15-ąją, tačiau jis dar dviem mėnesiams paskirtas laikinuoju Lietuvos banko vadovu.

Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Seimas prezidento teikimu.