BFL

Akvilė Martinaitytė

– Mokslo ir verslo bendradarbiavimas – viena labiausiai pastaraisiais metais įvairiose valdžios institucijose linksniuojamų temų. Rengiamos strategijos, organizuojama daugybė renginių tokiam bendradarbiavimui skatinti, tačiau Lietuvos ekonomikoje inovatyvūs verslai vis tiek sudaro labai nežymią dalį. Kaip manote, kodėl?

– Kartais juokaudamas mėgstu sakyti, kad čia kaip su vestuvėmis: jei berniukas ir mergaitė iš tiesų nepatinka vienas kitam, o kažkas juos prievarta verčia būti kartu, nieko gero iš to nelauk. Atsakymas išties labai paprastas – reikia ne nurodymų „iš viršaus“, o realios motyvacijos.

Mūsų didžiausia problema, kad neturime sistemos, veikiančios beveik visur pasaulyje, kai prie mokslo centrų – universitetų ar mokslo institutų – veikia technologijų perdavimo centrai, kuriuose iš esmės ir formuojasi požiūris į darbą su mokslininkais. Kai naudos gauna visi – ir patys technologijas kuriantys mokslininkai, ir mokslo institucijos, ir technologijų perdavimo centrai, ir produktus parduodantys verslininkai. Lietuvoje tokia sistema dar tik pradeda kurtis. Kol jos nebus, mes nieko iš to neuždirbsime, kad ir kiek daug pinigų sudėjome į mokslui skirtą infrastruktūrą.

– Papasakokite plačiau, kaip veikia tokios sistemos.

– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad mokslininkas niekada nebus verslininku, o verslininkas – mokslininku. Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai sugeba. Paimkime kaip pavyzdį Veismano institutą Izraelyje. Su juo bendradarbiauju daugelį metų, jis yra vienos iš mano kompanijų „Biotechpharma“ užsakovas. Joks mokslininkas ten nėra verčiamas būti verslininku. Jei mokslininkas kažką sukūrė, ten pradeda veikti organizacija „Yeda“, kuri yra visiškai nepriklausoma nuo instituto vadovybės, tačiau institutas yra jos steigėjas. Jos uždavinys – įvertinti, ar iš sukurto mokslo galima padaryti patentą. Jei taip – patentas registruojamas, atsiranda intelektinė nuosavybė, kurios savininkai yra „Yeda“ kartu su institutu. Tada jau žiūrima, kaip patentą galima licencijuoti, kam jis gali būti įdomus.

Kai iš to pradeda plaukti pinigai, jų gauna visi. Nebereikia šaukti, kad neišgyvensime iš per mažo biudžetinio finansavimo, nes iš gero, tikro mokslo uždirbami dideli pinigai. Po patento pateikimo niekas neužkerta kelio mokslininkui publikuoti savo tyrimų ar „Nature“ ar „Science“ žurnaluose ir būti ne tik turtingam, bet ir žymiam.

– Patentai – svarbiausias rodiklis, pagal kurį turėtų būti vertinama mokslinė veikla?

– Nebūtinai svarbiausias, bet jam tikrai turi būti skiriamas didesnis vaidmuo, nei yra dabar, kai mokslo institutai pirmiausia vertinami pagal mokslinių publikacijų skaičių. Daug iš jų parašoma, padedama į lentyną, ir visi pamiršta. Mokslas turi būti toks, kad duotų naudos visuomenei. Aš nemanau, kad vien žinių kaupimas yra naudingas.

Žinoma, dabar, kai apie patentų svarbą vis garsiau kalbama, pastebiu kitą vajų, kai beverčiai patentai kuriami tiesiog dėl varnelės ataskaitose. Tarptautinio patento palaikymas kainuoja didžiulius pinigus, todėl jei jį turi, privalai rūpintis ir tuo, kam jį parduoti, kas jį įgyvendins. Aš, kaip ne vienos organizacijos atstovas, moku pinigus tik už tuos patentus, kurie, tikiu, ateityje duos gerokai didesnę finansinę naudą, nei dabar tenka į juos investuoti.

– Lietuvoje veikia penki vadinamieji slėniai, kuriuose turėtų koncentruotis mokslas ir žinioms imlus verslas. Ko galime tikėtis iš jų – gal jie taps sistemos katalizatoriumi?

– Į slėnių infrastruktūrą buvo investuoti milžiniški pinigai, ir ji tikrai sukurta puiki, pasaulinio lygio. Dabar visi sako, kad laikas, kai pinigai buvo duodami infra­struktūrai, baigėsi, naujame etape investicijos skiriamos technologijoms ir mokslui vystyti.

Atsiranda sakančiųjų, kad nieko iki šiol negalėjo daryti, nes langai dar nebuvo sudėti. Man atrodo, kad veiklos sėkmė nepriklauso nuo to, ar tavo įranga yra gražesniuose rūmuose. Nesinori labai savęs girti, bet vėlgi pažiūrėkime į tokią nedidelę organizaciją, kaip „Biotechpharma“. Gavęs nedidelę dalį paramos įsigijau įrangos ir per ketverius metus pardavimą išauginome nuo šimtų tūkstančių iki dešimčių milijonų eurų 2015 m. Per metus turime apie 15 įvairių projektų su vienomis didžiausių farmacijos kompanijų pasaulyje. Viską galima padaryti, nepaisant to, ar jau turi naujus langus, ar dar ne.

Šiaip ar taip, artimiausi keleri metai parodys, kas yra kas. Norisi būti optimistu ir tikėti, kad mokėsime tą infrastruktūrą tinkamai įdarbinti. Aš pats tai darau – moku pinigus Inovatyvios medicinos centro Atviros prieigos centrui (APC), kad galėčiau naudotis ten esančiais įrenginiais, kurie reikalingi mano darbui. Įrenginių man jau dabar trūksta.

Ar tokių kaip aš bus daug? Negaliu pasakyti, bet norėčiau, kad būtų. Atviros prieigos centrų sukurta kiek nori ir kokių nori – jei žmonės naudosis juose esančia supirkta įranga, kurs savo technologijas, naujus gaminius, tada tikrai judėsime į priekį vystydami aukštąsias technologijas.

– Viešojoje erdvėje pastebime gąsdinimų, kad išliekant tokiems emigracijos mastams susidursime su didelėmis darbuotojų trūkumo problemomis. Kaip tai paveiks mokslu grįsto verslo plėtrą?

– Jokiu būdu nesu už tai, kad visi išvažiuotų, bet į tokius gąsdinimus nelabai kreipiu dėmesio. Daug išvažiavusių žmonių grįžta ir jie turi visai kitokios patirties, jie žino, kaip dirbti efektyviau, jų akiratis platesnis. Tai puiku. Be to, žmonių skaičius nelemia valstybės gerovės – kaip pavyzdį paminėčiau Estiją arba Liuksemburgą. Mums reikia galvoti ne apie tai, kaip išlaikyti kuo daugiau žmonių Lietuvoje, o apie tai, kokią Lietuvą kuriame tiems, kurie čia yra. Vienintelis kelias norint, kad niekas nevažiuotų, yra didinti pragyvenimo lygį. Tai galime pasiekti tik dirbdami intensyviau, kurdami didesnės pridėtinės vertės produktus, kurdami intelektualią, inovatyvią visuomenę.

– Ar Lietuvoje dirbantis mokslininkas gali tikėtis susikurti tokią gerovę, kokią turėtų Vakarų šalyse?

– Žinote, kada mes uždirbsime 3,5 karto daugiau? Labai paprasta – kai dirbsime 3,5 karto efektyviau. Tai nėra mano mintis, skaičiau ją Iljos Laurso interviu, bet šimtu procentų su ja sutinku. Reikia galvoti, kaip per tą patį laiką padaryti daugiau, ir, užuot bandžius išradinėti dviratį, naudotis tuo, kas jau yra pasaulyje.

Kažkodėl Lietuvoje dažnai norima viską pradėti nuo nulio. Jei nusprendžiame, kad mums reikia technologijų perdavimo centro, atliekame galimybių studijas, rašome strategijas ir taip toliau. Bet visa tai jau sukurta kitų, naudokimės! Genų inžinerija buvo sukurta dviejų amerikiečių Bergo ir Coheno – „Biotech­pharma“ naudojasi jų fundamentiniais tyrimais. Amerikiečiai, prancūzai, britai išrado, kaip į žinduolių ląsteles įterpti genus ir gaminti produktus, kurie naudojami medicinai, o mes galime pasinaudodami šiais išradimais kurti savo technologijas ir judėti į priekį. Ar tai blogai? Nemanau. Negaiškime laiko, kur to nereikia daryti, dirbkime efektyviai, ir turėsime tokią gerovę, kokios norime.

– Kai kalbama apie sėkmingo mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžius Lietuvoje, dažniausiai nurodomos sritys – biotechnologijos ir lazeriai. Kaip manote, ar tikėtina, kad netolimoje ateityje atsiras naujų stiprių rinkos dalyvių iš kitų sričių?

– Taip, aš pastebiu puikių užuomazgų. Pavyzdžiui, Kaune puikiai dirbama su medicinine įranga, kuriami įvairūs inovatyvūs įrenginiai. Taip pat intensyviau vystomos švaros technologijos, saulės technologijos, tikslioji inžinerinė pramonė. Taip pat neblogai atrodo ir kai kurios mūsų tradicinės pramonės šakos. Aš neabejoju, kad atsiras naujų technologijų ir naujų sričių, bet, mano nuomone, turėtume vystyti ir stiprinti tas, kurias jau turime. Mes galime būti bioekonomikos šalis. Tik reikia tai suprasti plačiau nei tiesiog modernias biotechnologijas ar biofarmaciją – galėtume apimti viską, kas susieta su „bio“ panaudojimu produktams ir gaminiams gauti.

Jei kalbėsime vien apie biotechnologijas, galimybės yra didžiulės. Aš žadu pradėti vystyti jūrų biotechnologijas. Mes, būdami jūrinė valstybė, iš jūros pasiimame tik silkių! Juk jūra yra tikra aukso šalis ir reikia tuo protingai pasinaudoti.

– Kokios jūsų prognozės: ar Lietuva taps inovatyvia, didelę pridėtinę vertę kuriančia šalimi?

– Taip, jeigu tokia bus ir valstybės strategija, ir žmonių požiūris. Turime sau aiškiai įsivardyti, kad mūsų strategija – koncentruotis į inovatyvius verslus, o ne į didžiulius fabrikus, kuriuose daugybė darbuotojų daro paprastus gaminius. Inovatyvumas turi būti mumyse, kalbant tiek apie aukštąsias, tiek apie paprastas technologijas. Tada galėsime orientuotis į technologijas ir sritis, kuriančias didelę pridėtinę vertę, ir efektyviai judėsime į išsivysčiusios šalies lygį.

"Veido" archyvas

Biotechnologijos, biofarmacija, informacinės technologijos ir lazeriai – keturios technologijų sritys, į kurias turi orientuotis mūsų šalis, jei nori tapti turtinga ir klestinčia valstybe. Tuo neabejoja vienos didžiausių ir inovatyviausių įmonių Lietuvoje UAB “Sicor Biotech / Teva Baltic” vadovas profesorius Vladas Algirdas Bumelis, kurio “Veidas” klausia, kaip šių tikslų kuo greičiau ir efektyviau pasiekti.

VEIDAS: Kokia biotechnologijų reikšmė, Jūsų nuomone, Lietuvojebus artimiausią dešimtmetį?

V.A.B.: Manau, kad svarbiausia – išsikelti labai paprastą strateginį tikslą: kad visi žmonės, sulaukę senatvės, gautų 75 proc. dabartinių pajamų. Tai labai paprastas ir suprantamas tikslas, kuris leistų visiems geriau gyventi, o juk to visi ir siekiame, kalbėdami apie ateities strategijas.

Beje, aš nemanau, kad prie šio tikslo mus per ateinantį dešimtmetį galėtų vesti tradicinės mūsų pramonės šakos, kurias dabar plėtojame. Neprives prie to ir statybos, nes jos vystosi ciklais – po pakilimo visuomet ateina nuopuolis. O juk mums reikia tolygiai augančios ekonomikos, kuri duotų ir didelę pridėtinę vertę.

Lygiai taip pat prie geresnio gyvenimo mūsų neprives ir žemės ūkis. Jokia valstybė per visą istoriją iš žemės ūkio netapo turtinga ir klestinčia šalimi. Taip, labai svarbu patiems užsiauginti to, ko mums reikia, ir aš labai gerbiu žmones, dirbančius žemės ūkyje. Bet nei mes turime tiek žemės, kad galėtume išnaudoti didžiulius plotus, nei, tarkime, sūrių gaminimo tradicijų, nei tiek žuvų, kad užverstume visą Europą krabų lazdelėmis ar silkėmis. Pagaliau mūsų ūkininkai dažnai vis dar dirba ne intensyviai, o sunkiai. Ir net jei viena kita kompanija ar ūkininkas pasiekia gerų rezultatų, pridėtinė vertė šiuo atveju vis tiek labai maža.

Dar vienas sektorius – paslaugų. Bet čia mums sekasi sunkiai, nes iš prigimties esame “karaliai” ir nenorime tarnauti klientui. Mums čia sektis gali pradėti tik tuo atveju, jei išmoksime nulenkti galvą. Jei ne gydytojas, o pacientas taps karaliumi, nors mūsų mentalitetas tai sunkiai leidžia suvokti.

VEIDAS: Vadinasi, ateitis – technologijos?

V.A.B.: Bet ne visos. Lietuvoje labai mėgstame būti atviri naujovėms ir griebiamės visko, nesikoncentruodami į vieną tikslą. Tarkim, dabar sugalvojome, kad tapsime nanotechnologijų centru. Tačiau argi mes turime profesorių, kurie rengtų nanotechnologijų specialistus? Ar tikimės užimti nišą, kurią jau užėmė amerikiečiai ir rusai? Tai naivu.

Iš tiesų mums reikia koncentruotis į tas technologijas, kurių srityje esame stiprūs ir konkurencingi. Neabejoju dėl biofarmacijos ir dėl biotechnologijų. Neabejoju dėl informacinių technologijų. Neabejoju dėl šviesos optinių, kitaip vadinamų lazerinėmis, technologijų. Tiesa, yra ir tokių entuziastų, kurie veržiasi, ir galingai, į švariąsias technologijas. Aš vis dėlto koncentruočiausi į pirmąsias mano išvardytas keturias sritis.

VEIDAS: Kaip šiose srityse pasiekti didesnio proveržio?

V.A.B.: Vienas iš Vyriausybės bei naujai sukurtos organizacijos Mokslo ir technologijų tarybos tikslų turėtų būti plėtoti technologinės pakraipos mokslus. Pasitarusios su ekspertais ir visais žmonėmis, jos turėtų sau aiškiai pasirašyti, kas iki 2020-ųjų turi atsirasti biotechnologijų, kas biofarmacijos, kas lazerių srityje, ir nuspręsti, kiek BVP kiekviena iš šių sričių turėtų generuoti.

VEIDAS: Ir kokią BVP dalį jos generuos 2020-aisiais?

V.A.B.: Jei ta dalis nuo dabartinės išaugs bent 10–15 proc., patikėkite, bus labai gerai. Dabar technologijos bendrame BVP katile sudaro labai nedaug – 0,1 proc. 2020-aisiais galėtume turėti 5 proc. Bet galime išsikelti ir artimesnį tikslą – iki 2015 m. turėti 2 proc. BVP.

To reikia tam, kad atsirastų pramonė. Ne viena, ne dvi ar dvi su puse įmonės kaip dabar, o bent 10–15 įmonių. Tarkime, “Sicor Biotech”, kuriai aš turiu garbės vadovauti, nuo 2 mln. Lt apyvartos 1999-aisiais išaugo iki 200 mln. Lt 2011-aisiais. Bet reikia, kad bendra šios pramonės apyvarta būtų bent dešimt kartų didesnė.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Lietuva gali tapti technologijas eksportuojančia šalimi?

V.A.B.: Be abejo, jei tik atsiversime ne vien Europos, bet ir Amerikos rinkoms. Reikia mąstyti globaliai ir koncentruotis į svarbiausias rinkas – Europos, Amerikos bei Japonijos. Visa kita – smulkmenos. Sakoma, kad Rusijos rinka yra didžiulė, tačiau aš su tuo visiškai nesutinku, jei kalbame apie perkamąją galią.