Rinkimai, BFL nuotr.

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Aušra LĖKA

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ar randantis ekonomikos atsigavimo ženklų bent kiek senka paprastai rekordinis lietuvių pesimizmas? Ką beprasidedantis naujas politinis sezonas žada politinėms partijoms? Ar nuo politikų šokių kyla jų reitingai? To klausiame visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” direktoriaus sociologo Vlado Gaidžio, pradėdami nuo teigiamų ženklų mūsų visuomenės vertinimuose paieškos.

V.G.: Surasti ką nors gero ne taip paprasta. Bet ir tada, kai Lietuvą vadino Baltijos tigru, gerų visuomenės nuotaikų reikėjo pasistengti rasti. Vis dėlto analizuodamas vartotojų pasitikėjimo indeksą, kiekvieną mėnesį matuojamą visose ES šalyse, pastebėjau, kad šis rodiklis aštuoni mėnesiai iš eilės po truputį gerėja. Atliekant šią apklausą žmonių teiraujamasi, ką jie mano – ar per artimiausius metus pagerės, ar pablogės jų pačių ir šalies ekonominė padėtis, ar pagausės jų santaupos, didės ar menkės nedarbas.

Beje, 2007 m. gegužę, kai ekonominė padėtis Lietuvoje tik gerėjo, žmonių pasitikėjimas ateitimi kažkodėl pradėjo sparčiai mažėti, nors atrodė, kad tam nėra pagrindo. Visiškas dugnas buvo pasiektas 2009 m. sausį, iš karto po riaušių prie Seimo. Lietuva tada pagal gyventojų nuotaikas atsidūrė paskutinėje vietoje ES. Dabar šią vietą be konkurencijos užleido Graikijai.

Nenoriu būti suprastas, kad šiuo metu padėtis Lietuvoje gera ir žmonės ją vertina teigiamai. Jei paklaustume, kaip žmogus jaučiasi dabar, atsakymas būtų – blogai. Bet ateities vilčių kreivė jau kyla, nors ir tebėra ties 2002 m. optimizmo lygiu.

VEIDAS: O kokių naujų tendencijų pastebėjote politinėje arenoje?

V.G.: Žmonės tokie pat labai kritiški valdžios institucijų atžvilgiu, bet pastebėjau, kad šiuo metu nebėra tokio baisaus susipriešinimo, pasidalijimo į politines stovyklas, kaip kažkada buvo Lietuvoje, o dabar Lenkijoje. Štai stebėtinai vienodai – apie 90 proc. ir socialdemokratų, ir konservatorių per apklausas gerai vertina prezidentę Dalią Grybauskaitę. Fenomenas, bet ir vieni, ir kiti panašiai vertina konservatorę Seimo pirmininkę Ireną Degutienę ir socialdemokratų lyderį Algirdą Butkevičių. Ryškūs, emocijas provokuojantys politikai Vytautas Landsbergis, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas – Briuselyje, Lietuvoje mažai pasirodo. Tad čia politinė scena taiki, sakyčiau, net nuobodoka. Tai kažkas nauja Lietuvoje.

VEIDAS: Ar atsirado vienijančių asmenybių, ar tiesiog išsitrynė politinių barikadų ribos?

V.G.: Manau, keičiasi laikmetis, trinasi takoskyra. Gerai ar blogai gyvenome, bet per dvidešimt metų daug diskutuota, ir didžiulis susipriešinimas ideologiniu pagrindu išeina iš apyvartos.

VEIDAS: Ar tarp tų kelių belikusių procentų, palaikančių premjerą Andrių Kubilių, taip pat yra ir konservatorių, ir socialdemokratų?

V.G.: Ne, šis atvejis – išimtis, A.Kubilių palaiko tik tradicinis konservatorių elektoratas.

VEIDAS: Ar pasaulinėje praktikoje dažnai būna, kad valstybių pirmųjų asmenų reitingas būtų toks žemas kaip mūsų premjero? Juk kaip pasiekti rezultatų, kad tavimi taip nepasitiki?

V.G.: Vyriausybės ir premjerai, žmonės, priimantys sprendimus, pasmerkti mažiems reitingams. Lietuvoje Vyriausybės su reitingo pliuso ženklu buvo vos keletą mėnesių per dvylika metų, paprastai tik joms atėjus į valdžią, tačiau dabar ir tai nebeveikia. Jau nemažai laiko visuomenės nuotaikos nereaguoja, ar politikai padarė ką gero, ar blogo, – rezultatas vis tiek blogas. Čia galima išvesti analogiją su vadinamuoju metalo nuovargiu: spyruoklę ištempus, o paskui paleidus, ji susitraukia. Tačiau jei pertempi, ji nebegrįžta į įprastinę padėtį. Šiemet pavasarį pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, partijomis buvo žemiausias per visą “Vilmorus” atliekamų matavimų istoriją – dvylika metų. Nors atrodė, kad žemiau nebėra kur, bet buvo.

VEIDAS: Tačiau štai Seimo pirmininkės I.Degutienės vertinimai atsilieka tik nuo prezidentės, o pasitikėjimo visam Seimui tai neprideda.

V.G.: Dažnai atskiras politikas atrodo išsilavinęs, kultūringas, pakankamai padorus, bet kai jie sueina kartu, kažkas atsitinka. Antra vertus, ką žmonės gali galvoti apie Seimą, kai jo nariai krintant ekonomikai į dugną kalbėjo apie savo kanceliarines priemones, automobilius, keliones. Susidaro įspūdis, kad tokia Seimo funkcija – aprūpinti parlamentarus kažkokiais dalykais. O antroji – juos kontroliuoti: nuolat kuriamos kažkokios komisijos, vis kažką pagauna už rankos apsivogusį ar ką pažeidusį. Tarp šių dviejų dalykų ir sutelpa beveik visos žinios iš Seimo. Žmonių paklausus, ką parlamentarai, be to, padarė per pusantrų metų, vargu ar kas atsimintų kokį priimtą įstatymą, išskyrus naktinę mokesčių reformą. Seimo įvaizdis toks ir jis negerėja.

VEIDAS: D.Grybauskaitės reitingai, ko gero, taip pat mažai reaguoja į jos veiksmus ar žodžius.

V.G.: Manau, žmonės vertina, kad prezidentė atrodo esanti savarankiška (manau, tokia ir yra), nesusijusi su partijomis, priešingai nei jos pirmtakams, jai niekas negali inkriminuoti, kad valstybę valdo patarėjai. Žmonėms patinka kaimynystės politika, kad prezidentė gali imti ir paskambinti Rusijos vadovui, jei kyla problemų pasienyje, ar sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į Lecho Kaczynskio laidotuves. Ar prezidentė dirba dėl reitingų? Kažin ar tai sąmoningas reitingų auginimas. Prisiminkime, kaip ji vykstant rinkimams, kaip retas politikas, rizikuodama prarasti balsus tiesiai pasakė – dabar blogai, bet bus dar blogiau.

VEIDAS: Politikai kartais sako – dirbu ne reitingams. Ar populizmas, šokiai ir dainavimas televizijose juos pagerina?

V.G.: Populizmas daro nemažą įtaką, bet, manau, tie ginčai Seime dėl savo pačių gerovės daro didesnę, tik neigiamą. Politikų populizmas daugiausia pasireiškia noru patekti į televiziją. Jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra politinėje scenoje, todėl politikai ir šokti nori, ir dainuoti – visur, kur tik galima pasireikšti. Politikas pagal profesijos prigimtį turi būti charizmatiškas, energingas, veiklus, tad šokiai pasitarnauja stengiantis pademonstruoti energiją, jei kitaip to nemoki išreikšti, jei esi ne Obama, ne Sarkozy, o vidutinio kalibro veikėjas. Tačiau ir tuo dar reikia mokėti pasinaudoti. Čia išskirtinis Viktoro Uspaskicho talentas. Štai anksčiau Seimo tinklalapyje buvo fiksuojama, kiek kas pasirodė TV laidose, o jo reitingai kildavo, net jei jis televizijos laidoje pašokdavo stepą.

Pakuotė norint parduoti prekę kartais sudaro net trečdalį kainos, o kad pilkuose lapeliuose būtų suvyniota išskirtinė prekė, retai būna. Čia taip pat savotiška pakuotė. Nesmerkiu politikų veržimosi į televizijas, bet norėčiau, kad jie dalyvautų tokiuose žaidimuose, kaip “Tūkstantmečio vaikai” ir panašiuose, o ne šoktų.

VEIDAS: O ką partijoms prognozuojate per artėjančius savivaldos rinkimus?

V.G.: Netiriame partijų populiarumo atskiruose regionuose, tačiau visos Lietuvos mastu nuo pavasario partijų seka nusistovėjo tokia: socialdemokratai po ilgo laiko tapo lyderiais, nors kaip opozicinė jėga nepasakyčiau, kad ypatingai pasireiškė – kažką pasiūlė, kiekvieną dieną kažko reikalavo. Manau, prie to prisidėjo ir konservatoriai: socialdemokratų populiarumas sutapo su privalomojo sveikatos draudimo įmokų pareikalavimu – daugelis žmonių buvo užgauti, kad jie neturi darbo, o dar yra apkraunami mokesčiais. Pomėgis didinti mokesčius ar dauginti jų rūšis – toks įvaizdis Tėvynės sąjungą nustūmė į ketvirtą poziciją, leidžiant ją aplenkti ir Darbo partijai, ir “Tvarkai bei teisingumui”.

VEIDAS: Ar manote, kad partijoms rimtą konkurenciją sudarys rinkimuose kandidatuosiantys ir nepartiniai kandidatai?

V.G.: Prisiminkime, kad prieš daugelį rinkimų atsirasdavo kas nors nauja – Artūras Paulauskas su Naująja sąjunga, V.Uspaskichas su Darbo, paskui Arūnas Valinskas su Tautos prisikėlimo partija. Galima daryti prielaidą, kad ir dabar yra vietos naujiems politikams, juo labiau kai politinėje scenoje tvyro ramybė, o būtent tokiame fone energingas charizmatiškas žmogus ar jų grupė gali padaryti labai daug. Jau pats žodis “partija” atstumia, tačiau neužtenka ir vien to, kad kandidatas nepartinis. Vis dėlto manau, kad ne partijų sąrašų žmonės turės šansų.

VEIDAS: “Veide” prieš pusantrų metų pareiškėte nuomonę, kad viena lietuvių pesimizmo priežasčių – kitoks nei Vakaruose kapitalizmas: be daug smulkiųjų verslininkų, kurie iš paskutiniųjų stengsis ir nei savęs iš darbo atleis, nei į užsienį pabėgs. Ar matote, kad kas keistųsi? Kokių įžvelgiate teigiamų ir neigiamų pokyčių?

V.G.: Man neatrodo, kad smulkiojo verslo srityje kas pagerėjo. Net atvirkščiai – nenustebčiau, jei dar ir grybavimą apmokestintų. Arba štai pernai metų pradžioje daug kalbėta apie pastatų renovavimą. Netenka daug to matyti – gal ne pro ten važiuoju į darbą? Nepastebėjau, kad Saulėlydžio komisija būtų ką iš esmės padariusi, nebent gal kokį mokslininką kur nugnybo. Giriamasi investicijų proveržiu, “Barclays” atėjimu, iniciatyvomis dėl saulės baterijų, bet nežinau, ar tai fundamentalios Lietuvos ekonomikos permainos.

Man neramu ir dėl Lietuvos įvaizdžio užsienyje. Prieš pusantrų metų prognozuota, kad dėl ekonominės padėties gali smarkiai padidėti nusikalstamumas, tačiau dabar pripažinta, jog prognozės nepasitvirtino, nes daug linkusiųjų nusikalsti išvažiavo į kitas šalis.

Į gerąją pusę, mano manymu, keičiasi žemės ūkis. Kiek teko tirti gyventojų, ūkininkų nuomonę, akivaizdu, kad ES pinigų padedamas ūkis darosi modernus. O ūkininkų turgeliai – ženklas, kaip išlaisvinama žmonių iniciatyva. Čia rimti, geri smulkiojo verslo pajudėjimai. Gerų tendencijų norėtųsi ir daugiau.

Lietuviai niekada nepasižymėjo pozityviu dabarties vertinimu. Į klausimą, kaip gyveni, įprasta atsakyti “šiaip sau”, “nelabai kaip”. Pagal pasitenkinimo gyvenimu ir panašius rodiklius Lietuvos paprastai reikia ieškoti Europos Sąjungos šalių sąrašo gale.

Kitas dalykas – optimizmas ateities atžvilgiu. Ekonominio pakilimo laikotarpiu 2007 m. Lietuvos gyventojai buvo vieni geriausiai nusiteikusių Europoje. O jau 2008 m. optimizmas sparčiai nyko ir 2009-ųjų sausį pasiekė dugną. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis (statistikoje naudojamas indeksas, į kurį įeina gyventojų lūkesčiai apie šalies ekonominę ir šeimos materialinę padėtį po metų, prognozė apie nedarbo lygį, šeimos santaupas) pasiekė stipriai minusinę reikšmę –56 (galimos reikšmės nuo +100 iki –100). Tuomet blogesnės nuotaikos buvo fiksuojamos tik Vengrijoje, kurioje pesimizmas dominuoja labai seniai. Vėliau šis rodiklis tai kilo, tai vėl smuko, o 2010 m. kovą ir balandį stabilizavosi ties –39 lygmeniu. Keliose šalyse nuotaikos dar blogesnės: Bulgarijoje, Rumunijoje ir ypač Graikijoje (–61). Didžiausias įnašas į šio indekso dydį Lietuvoje priskirtinas nedarbo didėjimo prognozei. Neabejotina, kad žodis “nedarbas” bus populiariausias priešrinkiminiu laikotarpiu. Taigi nuotaikos nėra linksmos, bet didžiausia nuotaikų krizė, matyt, jau praeityje.

O kaip sunkmetis atsiliepė pasitikėjimui įvairiomis institucijomis? Pasirodo, pasitikėjimas daugeliu institucijų beveik nepakito: kaip ir prieš krizę, panašiai aukštai vertinami Bažnyčia, prezidentas, kariuomenė, žiniasklaida, Konstitucinis Teismas, švietimas. O prastai vertinamas Seimas, partijos, teismai. Taip pat neigiamai vertinama ir prokuratūra, kurios pasitikėjimą neseniai pradėta reitinguoti.

Daug metų ironizuojama dėl menko Seimo ir partijų reitingo. Atrodytų, jau nebeįmanoma dar labiau mažėti pasitikėjimui, bet 2010 m. gegužės apklausa parodė, kad gali būti dar blogiau: dabar partijomis nepasitiki 80 proc. gyventojų, o pasitiki vos 5 proc. Seimu (beje, ne taip seniai išrinktu) nepasitiki irgi 80 proc., o pasitiki 4 proc. (čia ir toliau “Vilmorus” / “Lietuvos ryto” duomenys). Tai dvylika metų vykdomų apklausų absoliutus rekordas. Pasitikėjimas Vyriausybe šiuo metu yra toks pat, kaip po 2009-aisiais vykusių riaušių prie Seimo, t.y. labai prastas. Gerokai sumažėjęs ir pasitikėjimas sveikatos apsauga bei “Sodra”. Iš esmės nėra institucijų, kuriomis per pastaruosius dvejus metus pasitikėjimas būtų padidėjęs.

Natūralu, kad sunkmečiu mažėja valdančių partijų populiarumas. 2008 m. gruodį valdančioji koalicija turėjo 62 proc. rinkėjų balsų, o 2010 m. gegužę rėmėjų teliko 22 proc. Pirma populiarumą prarado Tautos prisikėlimo partija, vėliau – liberalai. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, nepaisant daugybės nepopuliarių veiksmų, laikėsi pirmoje antroje vietoje, o į ketvirtą nukrito tik šių metų pavasarį po reikalavimo susimokėti sveikatos draudimą neregistruotiems bedarbiams.

Vyriausybės reitingas žemas, tad nieko nuostabaus, kad nėra mėgstamas ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Palankiai jį vertina tik 11 proc. gyventojų, nepalankiai – 74 proc. (2010 m. gegužė). Tai ne tik asmeninis šio politiko rekordas (nepalankių vertinimų atžvilgiu), ne tik blogiausias rezultatas žvelgiant į visų premjerų reitingus per dvylika metų, bet ir, ko gero, ryškiausias rezultatas visų politikų reitingavimo istorijoje. Palyginkime: 2000 m. gegužės mėnesį ir ekonominė, ir psichologinė padėtis šalyje irgi buvo bloga, premjero pareigas irgi ėjo A.Kubilius, bet nepasitikinčiųjų Vyriausybe buvo mažiau, A.Kubilių nepalankiai vertino tik 39 proc., o palankiai – 30 proc. gyventojų.

Seimo reitingas šiuo metu dar prastesnis negu Vyriausybės. Atrodytų, ir Seimo pirmininkė turėtų būti vertinama ypač menkai. Bet taip nėra. Atvirkščiai, Irena Degutienė yra viena palankiausiai vertinamų politikų – 63 proc. palankių ir 13 proc. nepalankių vertinimų (2010 m. gegužė). Beje, institucijų ir jų vadovų vertinimo neatitikimas nėra retas. Palankiai buvo vertinamas premjeras Algirdas Brazauskas, bet prastai jo Vyriausybė, kai aukštas reitingų vietas užėmė Artūras Paulauskas, nepalankiai buvo žiūrima į jo vadovaujamą Seimą.

Taigi politiko įvaizdis funkcionuoja, galima sakyti, savarankiškai. Ir vargu ar yra receptas, kaip tapti populiariam. Populiarūs buvo visi dabartinės Lietuvos prezidentai: A.Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė. Bet kiekvienas jų yra labai skirtingas, kartais tikra prieš tai buvusiojo priešingybė. Juos vienija gal tik tai, kad visi jie turi vadinamąją charizmą. Tai ryškios asmenybės, sugebėjusios padaryti kažką svarbaus, išskirtinio ir iki politinės arba šalia politinės karjeros.

Krizės apimtoje šalyje prezidentės D.Grybauskaitės populiarumas stebina. Šiuo metu palankiai ją vertina 84 proc., o nepalankiai – 6 proc. gyventojų. Populiarumo rekordas buvo pasiektas rudenį – 90 proc. palankių vertinimų. Tai geriausias rezultatas per visą “Vilmorus” apklausų rengimo istoriją (labai artimą rezultatą buvo pasiekęs prezidentas V.Adamkus 1999 m. vasarą – 89 proc. palankių ir tik 2 proc. nepalankių vertinimų).

D.Grybauskaitės populiarumą galima aiškinti daug kuo, bet vargu ar jį galima sieti su populistine retorika. Tai greičiau nepriklausomo žmogaus, nesusijusio su oligarchais, valdininkų tinklais, politinėmis partijomis ir netgi patarėjais, įvaizdis.

Tačiau populiarumas nebūna amžinas. Kažkas gali atsitikti staiga ir netikėtai. Pavyzdžiui, žmonių palankumas prezidentui V.Adamkui nuo 1999 m. spalio iki lapkričio krito 23 proc. Taip nutiko pasiekus aukščiausią emocinį “Mažeikių naftos” privatizavimo tašką. Atrodytų, V.Adamkus nedalyvavo šiame procese, bet gal būtent dėl to 23 proc. žmonių juo nusivylė.

Dar apie nepopuliarią Vyriausybę. Natūralu, kad ir dauguma šios Vyriausybės ministrų yra nepopuliarūs. Tačiau esama išimčių. Nuolat daugiau palankių nei nepalankių vertinimų sulaukia užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

Palankiai vertinami ir opozicinių partijų lyderiai: Algirdas Butkevičius, Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas. Pastarieji du grįžo į reitingų lentelių viršų iš gilaus minuso (mat būta laikotarpio, kai jie buvo vieni nemėgstamiausių politikų). Tai gali suteikti vilties dabar nepalankiai vertinamiems politikams, o tokių yra dauguma.