A. Pliadžio nuotr.

Inga NECELIENĖ

Jų ginklas, draugas ir priešas – liežuvis. Jų nėra daug, nes jokie universitetai nerengia, todėl visi sporto komentatoriai – kažkiek savamoksliai. Norėtum išsiaiškinti menką sportinę detalę, bet ar esi pasirengęs, kad artimiausias dvi valandas kitų temų nebus? Juk prisiliesi prie pomėgio, aistros, ne vienam šios profesijos atstovui pereinančios į lengvesnio ar sunkesnio laipsnio maniją ar pamišimą.

„Gyvenu su savo sporto šaka kiekvieną die­ną, todėl apie daugumą žaidėjų ga­lėčiau kalbėti ilgai, ištisas valandas vardyti komandų sudėtis. Mėgs­tamos komandos ar žaidėjo neturiu, kita vertus, ir taip aišku, kas yra Ronaldo ar Messi. Futbolo ka­muolys ir žaidėjai man kasdien vis įdomesni nei prekės ženklas ant jų marškinėlių“, – įprasta grei­takalbe beria daugiau nei 20 metų komentatoriumi dirbantis Nerijus Kesminas.

„Laba diena, gerbiami sporto mėgėjai“, – daž­niausiai tokiais žodžiais transliacijas iš sporto salių ir aikštynų pradėdavo Virgilijus Mun­drys, Algis Matulevičius, Vladas Janiūnas ar Kostas Kynas.

Pavyzdinė dikcija, taisyklingas vadovėlinis kir­čiavimas, nepriekaištinga kalba, nepriklauso­mai nuo to, ar įvykiai klostydavosi žaibiškai ir žodžius tekdavo berti greitakalbe, ar pasakojimas plaukdavo tolygiai tarsi srauni upelė, – to­kia būdavo girdima senosios kartos komenta­torių vizitinė kortelė. Ir televizijos, ir radijo spor­to transliacijų būdavo daug, o sporto ko­mentatorių – palyginti mažai, todėl atpažinti, kas pasakos apie rungtynes, kalbins sportininką ar trenerį, klausytojams pakakdavo ir trumpo komentatoriaus pasisveikinimo.

Dabartiniai komentatorius išskiriantys štam­pai, V.Mundrio nuomone, šiek tiek kitokie. Kalba, kaip ir iš kompiuterio reikia nereikia skaitoma statistika, – štampuota: jei futboli­ninkai laimėjo keliais įvarčiais ar krepšininkai dešimčia taškų, tai būtinai sutriuškino, nors yra daug kitokių žodžių. Ir suvis jis nesutinka su iš rusų pasiskolinto „nusileido“ vartojimu, kuris beveik visiškai išstūmė puikų žodį „pralošė“. „Jeigu Paksas nusileido Kairiui, tai aš norėčiau patikslinimo – šiam ant lėktuvo uodegos ar spar­no nusileido?“ – ironiškai klausia ilgametis sporto komentatorius.

Šią vasarą laukia du svarbūs sporto renginiai: birželį – Europos futbolo čempionatas, rugp­jūtį – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Mes vėl juos girdėsime nuo ryto iki vakaro (per žaidynes – ir naktį), o paskui aptarinėsime, ką kuris sakė, galbūt perlenkė lazdą norėdamas kuo vaizdingiau pakalbėti, susipainiojo ar nusišne­­kėjo. Vie­na vertus, neklysta tik tas, kuris ne­­dirba, kita ver­­tus, vadinasi, mums ne vis vien, kas ir ką šne­ka.

Anų dienų laikmenos ir taktikos

Kovo 1-ąją XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio spor­to „balsas“ V.Mundrys šventė 80-metį, o ko­vo 2-ąją dvidešimtmečiu mažesnę sukaktį, 60-metį, minėjo „Sporto“ laikraštis, kuris kartu su sovietinės okupacijos metų sportininkais ir jų garsiomis pergalėmis irgi išgyveno tikrą pa­ki­limą. Kaip šios datos susijusios?

Sporto komentatoriumi, nacionalinės te­le­vi­­zijos ir Lietuvos radijo sporto skyriaus vedėju ta­­pęs V.Mundrys savo karjerą pradėjo nuo „Spor­­to“ laikraščio, kuriame nuo 1956-ųjų dau­­­giau nei dešimtmetį dirbo korektoriumi.

V.Janiūno kelias komentatoriaus mikrofono link vingiavo per krepšinio salę: prieš išdrįsdamas kitiems bandyti pasakoti, ką mato krepšinio aikštelėje, jis 16 metų pats žaidė krepšinį, tiek pat metų treniravo kitus ir vėliau tokį pat 16 metų ciklą buvo sporto komentatorius.

Atidumas, pastabumas ir gera atmintis – pa­grin­­dinės gero korektoriaus savybės, vėliau V.Mun­­driui pravertusios ir sėdus prie komenta­­toriaus mikrofono.

„Turėjau tokį storą mokyklinį sąsiuvinį, ku­rio du atversti puslapiai būdavo skiriami vienai komandai – ten susirašydavau komandų sudėtis, rungtynių rezultatus, jeigu tai futbolas, kas ir kurią minutę mušė įvarčius, kas geltonų kortelių užsidirbo. Viskas tilpdavo į du sąsiuvinio puslapius, koncentruotai, vienoje vietoje ir vi­sada būdavo po ranka“, – apie ano laikmečio „kom­­piuterius“ ir „laikmenas“ pasakoja V.Mun­­­drys.

Pasėdėti prie šios informacijos tekdavo ne­mažai – ją pašnekovas daugiausia rankiodavo iš prieinamos to meto spaudos: „Sovetskij sport“ laikraščio, lenkų, čekų leidinių. O bene dau­giausia sužinodavo iš tiesioginių pokalbių su žaidėjais ir treneriais.

Nešiodavosi V.Mundrys atskirą pluoštą po­pierių, kuriuose būdavo surašytos įvairios detalės ir iš pirmo žvilgsnio gal nelabai aktualios smulkmenos. Surasti gerą faktą, išlaukti tinkamo momento ir pateikti jį vietoje ir laiku – štai čia atsiskleisdavo tikrasis meistriškumas.

Kaip iliustraciją V.Mundrys mini stipria ran­ka garsėjusį Šiaulių „Tauro“ rankinio ko­man­dos žaidėją Valdą Sadaunyką, prie kurio pa­var­dės jo de­talių įrašuose puikavosi toks skai­čius – 72 metrai, arba kone per visą futbolo aikš­tę, švystelėtas rankinio kamuolys. Ir štai LRT rankinio taurės su Kauno „Granitu“ pirmo­jo kėlinio pabaiga. Vienu įvarčiu pirmauja kau­niečiai, bet likus ke­lioms sekundėms iki pertrau­kos praranda ka­muolį. Jį pasičiupęs V.Sa­dau­nykas sviedžia nuo savo vartų aikštelės į priešininkų komandos vartus, pataiko ir išlygina rezultatą.

„Visi nustebę, kad pataikė įvartį iš gal 35 me­trų atstumo, o mums nenuostabu, nes jis per tre­niruotes meta ir 72 metrus, tai kas jam reiškia tie 35 metrai, – mintimis sugrįžęs į matytą epizodą jį vėl pakomentuoja V.Mundrys ir priduria: – Štai tokia detalė, paminėta tinkamoje vietoje, visai kitaip sužaidžia. Panašių detalių ir smulkmenų, kurios laukdavo savo valandos, turėjau gerą pluoštą – nemažai jų taip ir liko nepanaudotos.“

Ar iš dabartinių komentatorių tokių detalių pasigenda? Dabar, pasak pašnekovo, prasidėjus rungtynėms vyrai atsiverčia kompiuterį, ir kaip ten surašyta, taip pusę kėlinio papunkčiui ir vardija. Išlaukti momento retas kuris moka.

Antros kategorijos sporto mėgėjai

Olimpinės žaidynės – didžiulis įvykis ne tik sportininkams, rengėjams, bet ir komentatoriams. Oficialus šių metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių  transliuotojas Lietuvoje – švedų bendrovei „Modern Times Group“ priklausantis skaitmeninės ir palydovinės televizijos operatorius „Viasat“.

Šio operatoriaus sporto komentatorių kuratorius Romanas Buršteinas patikina, kad dirbama pagal patarlę „ruošk roges vasarą, o ratus žie­mą“ ir žaidynėms jau rengiamasi. Pašne­ko­vas, kuris anksčiau ir pats nevengė futbolo ko­men­tatoriaus darbo, bet dabar dažniau transliacijas dėlioja kitiems, sako, kad sporto komentatoriai su būsimu olimpiniu vasaros darbymečiu jau susipažinę. Principas toks: komentatoriai pasiskirsto po 5–10 sporto šakų, kurias išmano ar labiau pasigilinę  galėtų komentuoti, ir ruošiasi. Vienos sporto šakos varžyboms ko­men­tuoti bus pasirengę bent du žmonės – taip siekiama apsidrausti nuo galimų netikėtumų.

„Bandysime verstis su tais komentatoriais, ku­riuos turime, bet jiems į pagalbą kviesime įvairių sporto šakų specialistų. Su aiškias taisykles turinčiomis, komandinėmis, kitomis pas mus populiariomis sporto šakomis paprasčiau, sunkiau su tomis, kurios mūsų šalyje mažiau žinomos. Bet turime ir tokių sporto šakų, kaip gimnastika, kurios vertinimo principas gana subjektyvus, specialistų ir mėgėjų“, – pasakoja R.Burš­teinas.

Vien per „Viasat Sport Baltic“ kanalą visas 17 vasaros olimpinių žaidynių dienų numatyta transliacijų iš Rio de Žaneiro nuo 15 val. dienos iki 8 val. ryto. Rimtą 17 dienų po 17 valandų televizinį transliacijų maratoną turės atlaikyti ir sporto komentatoriai. Užduotis pasunkėja žinant, kad vasarą tarp Brazilijos ir Lie­tu­vos laiko skirtumas – 6 valandos, taigi daug transliacijų vyks naktį.

„Visas 17 dienų nieko papildomo neplanuoti, tik darbas ir tinkamas poilsis“, – kaip ko­men­tatoriams net ir per naktines transliacijas ne­prarasti geros formos ir koncentracijos, paaiškina R.Buršteinas.

Iki 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių li­kus keleriems metams iš Lietuvos buvo atrinkti du komentatoriai: buvęs Kauno „Žalgirio“ ka­pitonas, o vėliau sporto komentatorius Pe­t­ras Buzelis turėjo kalbėti iš krepšinio, o V.Mun­drys – iš rankinio arenos. Bet 1978 m. tiesiog sporto salėje sustojus širdžiai P.Buzelis netikėtai mirė, o V.Mundriui teko pereiti visą mėsmalę: rusų kalbos specialistai kibdavo prie menkiausių smulkmenų, o lietuvio, kaip rankinio specialisto, gebėjimus vertino ir šio žaidimo profesionalai, ir treneriai, ir komentatoriai – jo kandidatūrą bandė per SSRS čempionatus, sakydami net menkiausias pastabas.

Per vieną tokių aptarimų šeši ar septyni sporto instituto docentai aiškino, kam turi būti skirtas sporto reportažas. Apklausę kelis tūkstančius sporto mėgėjų jie pateikė tokią apibendrintą informaciją. Sporto mėgėjai gali būti skirstomi į tris kategorijas: pirmoji žiūri rungtynes, jiems įdomu, kas žaidžia, kas laimi, ir viskas – smulkmenos neįdomios.

Antrajai kategorijai priklausantys žiūrovai per rungtynes nori sužinoti ne tik apie žaidėjus, bet ir apie taktiką arba, jei įvyko kažkas sudėtingesnio, nori paaiškinimo, kodėl tai įvyko. Ir trečioji kategorija – sporto šakos profesionalai. Jeigu komentatorius nesiekia jų lygio, jis profesionalams apskritai nieko negalės pasakyti.

„Buvo nutarta, kad mūsų transliacijos ir reportažai turi būti skirti antros kategorijos žiūrovams“, – paaiškina V.Mundrys.

Dauguma dabartinių transliacijų ir reportažų, ilgamečio sporto komentatoriaus vertinimu, tenkina pirmos kategorijos sporto mėgėjų interesus.

Ar tai profesija?

Visi sporto komentatoriai yra savamoksliai, tokios specializacijos ar kursų žinioms pagilinti nėra. Mokosi iš vyresnių, užsienio ko­mentatorių ir iš savo klaidų. „Esu girdėjęs savo jaunatviškų komentarų, dabar jie man kelia šypseną“, – prisipažįsta krepšinio komentatorius Ro­­­­­­­bertas Petrauskas, paaiškindamas, kad ko­mentatoriai, kaip ir žaidėjai, su amžiumi darosi išmintingesni – nesidrasko kur nereikia, ener­­giją išbalansuoja kitaip.

Save 20-metį ir apie futbolą viską žinantį jau­nuolį puikiai prisimena ir N.Kesminas. Bet per 15 rungtynių minučių žinios baigiasi, o ką kal­bėti per likusias? Lieka tokia išeitis: Mi­kalajūnas – Gudaičiui, Gudaitis – Šuikai, Šuika – Mikalajūnui, Mikalajūnas – vėl Gudaičiui.

„Esi lyg į balą įmestas šuniukas – išplauksi ar­ba ne“, – tokį jausmą N.Kesminui paliko pirmo­sios Mažeikiuose vykusios Lietuvos futbolo čem­pionato rungtynės, kuriose jis debiutavo kaip komentatorius ir jau po 15 minučių suprato, kad žinios baigėsi.

Ne kiekvienas turi drąsos išbandyti šį darbą. N.Kesmino įsitikinimu, sporto komenta­torius – tai ir pašaukimas, ir profesija, tik iš ko mokytis, susirandi pats: iš vyresnių kolegų, užsienio komentatorių, nes nelabai įsivaizduojama, kad toks žmogus nekalbėtų bent keliomis kalbomis arba bent jų nesuprastų. Viską, ką girdi, lygini, dėlioji, galbūt kažką nuplagijuoji, prisitaikai sau ir bandai atrasti savą kalbėjimo manierą.

„Sunku komentuoti pirmuosius penkerius metus, po to jau darosi lengviau“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako jau daugiau nei 20 me­tų daugiausia futbolo rungtynes komentuojantis N.Kesminas.

„Visą laiką yra sunku – pirmiausia užsitarnauti pasitikėjimą, pagarbą, o paskui iš­laikyti pasiektą lygį“, – konstatuoja per 16 metų galybę mačų komentavęs V.Janiūnas.

Nuo 2000-ųjų kaip krepšinio komentatorius į čempionatus ėmęs važinėti R.Petrauskas dalijasi tokiais pastebėjimais: tarp sporto komenta­torių didelės rotacijos nėra, todėl kad ir kur va­žiuosi, sutiksi tuos pačius žmones – apie rung­tynes pasakos greičiausiai tie patys serbų, grai­kų ar prancūzų komentatoriai. „Ne visi gali ir moka komentuoti, be to, šį darbą galima dirb­­ti ilgai – tai žmogaus amžiui nepavaldi profesija. Atvirkščiai – kuo daugiau laiko praleidi eteryje, tuo geriau dirbi“, – sako R.Petrauskas.

Bet Lietuvoje rungtynių nėra daug, kaip ir visų žurnalistų, komentatorių honorarai nėra dideli, todėl retas jų vien iš šio užsiėmimo galėtų išgyventi. Dėl to mūsų sporto komentatoriai yra dar ir anonsų rašytojai, įgarsintojai, atstovai spaudai, sporto žinių vedėjai.

„NBA komandos turi savo komentatorius, kuriems moka atlyginimus. Tie komentatoriai neturi būti objektyvūs, to iš jų niekas ir nereikalauja. Pas mus tokios tradicijos nėra, nes ap­skri­tai vyrauja pozicija, kad žiniasklaida, ko­men­tatoriai turi būti objektyvūs“, – į dar vieną niuan­są atkreipia dėmesį R.Petrauskas.

Sporto komentatorius Vaidas Čeponis tikina, kad Lietuvoje, neturėdami didelių finansinių įsipareigojimų, vien iš komentavimo galėtų išgyventi kokie penki žmonės.

O dėl to, kad mūsų sporto komentatoriai yra savamoksliai, akmenį į savo daržą jaučiasi nusipelnęs įsimesti ir V.Mundrys: „1991-aisiais, kai Laimonas Tapinas buvo Žurnalistikos instituto direktorius, jis man siūlė sporto komentatoriams skirtą seminarą ar kursą vesti. Atsi­sakiau, nes turėjau daug darbo, bet dėl to ir šiandien apgailestauju.“

Išbandymai tyla ir netikėtumais

Supratimas, kas yra geras komentavimas, – individualus dalykas, priklausantis ir nuo žiūrovo, klausytojo temperamento, ir nuo komentuojamos sporto šakos.

Pavyzdžiui, per ilgą, mažiausiai pusdienį trun­­kančią kelių šimtų kilometrų dviračių lenkty­nių transliaciją galima papasakoti daugybę de­talių ir istorijų, pradedant sportininkų biografijomis ir baigiant sudedamosiomis jų naudojamų dviračių dalimis. Bet jei užsimirštama ir vien į is­torijas nu­krypstama per futbolo mačą, gali nu­tikti ir taip: pasakojama nei įdomi, nei aktuali is­to­rija, o tada komentatoriaus tekstas: „Štai ir įvar­tis.“

„Jei komentatorius pasakoja kažkokią istoriją ir pamato (dar blogiau, kai nė nepamato) ga­limos atakos pradžią, turi greitai sureaguoti ir apsispręsti, ką daryti – visiškai nutraukti, pa­sku­bomis baigti pasakojimą ir reaguoti į besikeičiančius įvykius aikštėje, ar lyg niekur nieko tęsti istoriją toliau. Bet jei ataka praleidžiama ir komentatoriui belieka konstatuoti įmuštą įvykį – nėra gerai, vadinasi, jis ne padeda, o savo kalbomis trukdo stebėti rungtynes“, – blogo ko­mentavimo pavyzdį pateikia R.Buršteinas.

Tiesioginiame eteryje kartais visaip nutinka. Ir nebūtinai dėl kvailysčių kaltas vien komentatorius. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į eterį. Į eterį išeina pamiršusio mikrofoną išsijung­­ti komentatoriaus aštresnės emocijos, keiks­­­mai ar asmeninių pokalbių nuotrupos. Arba tyla.

Tąsyk kartu su Vytaru Radzevičiumi svarbų Čempionų lygos mačą turėjęs komentuoti N.Kes­­minas važiuodamas iš darbo į studiją šiek tiek vėlavo. Transliacijos pradžioje prisistatęs pats ir pristatęs neva šalimais jau sėdintį kolegą Vytaras minutę kitą kalbėjo vienas, o Nerijui atskubėjus jau ketvirtą minutę buvo įmuštas greitas įvartis.

„Įvartis – visada emocijų pliūpsnis, o jeigu jis gražus, emocijų kyla dar daugiau. Šis įvartis bu­vo gražus, po jo gal 40 sekundžių rėkiau „įvar­tis“. Tik bėda, kad mano ausinių garsas ne­buvo įjungtas, todėl tuo metu eteryje buvo tyla, o po gerų 40 sekundžių tylos toks Vytaro ko­mentaras: taip, iš tiesų gražus įvartis buvo“, – kuriozišką situaciją pasakoja N.Kesminas.

Kitas išbandymas – kalbėti daug, nežinia ką ir velniai žino kiek laiko. Anksčiau per krepšinio rungtynes dažnai įtampos, arba, tiksliau tariant, ant krepšio užsikabinusio sunkiasvorio ilgšio, ne­iš­laikydavo konstrukcija. Kiek laiko tvarkys krep­šinio lentą – sunku pasakyti, bet eterį užimti reikia.

N.Kesminas kalbėjimo tuščiai futbolo aikštei re­­­kordu vadina 1 val. ir 10 min. eterio laiko – ši­tiek prireikė sulaužytiems futbolo vartams pa­keis­­ti ir rungtynėms tęsti. Dabar pačios televizijos, o ne komentatoriai sprendžia kilusias pa­na­šias problemas, bet šie futbolo vartai sulūžo ano am­­­žiaus pabaigoje, kai televizijose nebuvo nei re­k­la­mos, nei anonsų, nei kitokių paruoštukų, ku­­riais būtų galima užkišti netikėtai atsivėrusią spra­­gą.

20 minučių – tokį papildomą pluoštą medžiagos turėjo būti sukaupęs V.Mundrys, V.Janiūnas ir kiti to meto komentatoriai, kad tiek laiko galėtų nepilstydami iš tuščio į kiaurą kalbėti ir užimti eterį, jeigu staiga nutrūktų transliacija.

Komentatorius negali pasiruošti jokiam aiškiam scenarijui, jis turi būti pasirengęs visokiems įmanomiems variantams. Susirinkti kuo daugiau informacijos apie žaidėjus, turėti įdomių istorijų, pikantiškų detalių, kurios dažniausiai lieka nepanaudotos, stengiasi ir R.Petrauskas. „Jei nežiūrėsi, kas vyksta aikštelėje, ir pasakosi tai, ką pasiruošei, nebus gerai. Turi nepamesti rungtynių siužeto“, – apie savą nepanaudotų istorijų pluoštą prasitaria komentatorius.

„Būna ir taip, kad dėl prastų oro sąlygų dingsta vaizdas – mes studijoje transliacijos nematome ir negalime žinoti, kiek laiko vaizdo nebus, o žiūrovai mato. Ką jiems pasakyti? Prisipažinti, kad esama techninių trukdžių, ir dabar esą pasiklausykite stadiono garso, ar toliau apie rungtynes pasakoti?“ – apie komentatoriams tenkančias dilemas užsimena N.Kesminas.

Kai išsiveržia emocijos

Futbolas visame pasaulyje yra futbolas. Vyks­tant jo fiestai rungtynes įdomu stebėti bet kuriame pasaulio krašte, jeigu tik ten yra televizorius. O į kompaniją susiradus vietos žiūrovų reginys persikelia į abi žydrojo ekrano puses, nes įdomus ir televizijos vaizdas, ir komentatorių darbas, ir vietinių reakcija į įvykius aikštėje, ypač kai žaidžia jų tėvynainiai.

„Vilja, Vilja, Vilja, Vilja“, – tolydžio stiprėjančia intonacija šaukia ispanų komentatorius, 2010 m. per pasaulio futbolo čempionatą Davidui Vi­llai varantis kamuolį varžovų vartų link, o ispanų pilnutėlis baras pasigauna šią gaidą ir kartu su juo skanduoja žaidėjo pavardę, kol visa minia, pe­r­rėkdama ne mažiau baubiančius gal tris ko­men­tatorius, pratrūksta turbūt penkių minučių trukmės šūksniu „meta“.

Tais metais ispanai triumfavo ir tapo pasaulio čempionais, o kuo labiau artinosi didysis finalas, tuo nenutrūkstamas „meta“, kurį papildydavo ir suprantamesnis „goal“, vis ilgėjo.

„Esame labiau šiaurietiško charakterio, mums nėra natūralu 30 sekundžių rėkti „įvartis“, nes tave kvailiu palaikys. Emocijoms reikšti ne itin dėkinga ir mūsų kalba. Ispanų, portugalų žo­džiai trumpi, juos gali kaip nori kapoti, o mūsų žo­džiai ilgi, plius turi nepamesti loginio sakinio kir­čio, žodžio kirtis irgi turi būti ten, kur jam priklau­so, nes jei atsidurs netinkamoje vietoje – dar nuo kalbininkų velnių gausi. Mes neturime tiek daug laisvės. Bet nesakyčiau, kad pas mus emocijų nėra – mes jas reiškiame, tik gal santūriau“, – svarsto N.Kesminas.

Kur kas santūresni nei pietiečiai – brazilai, argentiniečiai, meksikiečiai ar tie patys ispanai – yra ir anglai: kai įmušamas įvartis, džiaugdamiesi jie nepraranda šalto proto ir trumpai, glaustai, bet analitiškai paaiškina, kas atsitiko, kaip įvartis buvo pelnytas.

„Emocija – balso valdymas, bet čia reikia pa­ro­dyti ir emociją, ir analitinių sugebėjimų“, – sa­ko R.Buršteinas, kuriam šalta komentatoriaus galva priimtinesnė nei rėksminga gerklė.

Jei komentatoriui pačiam neįdomu ir jis triskart per minutę pakartoja, kad štai rezultatas krep­šinio aikštelėje minus 30 taškų ir viskas čia aišku, kam tokį mačą iš viso transliuoti ir žiūrėti. Štai čia ir atsiskleidžia aukštasis pilotažas: neleisti žiūrovui užmigti, išlaikyti jo dėmesį, nepamesti intrigą jau praradusių rungtynių eigos ir vaizdą papildyti emocija ne kiekvienam pavyksta.

O kultūrų ir mentaliteto skirtumams iliustruo­ti R.Buršteinas pasitelkia prancūzų pavyzdį. 2004 m. per Atėnų olimpines žaidynes, kai Šarūnas Jasikevičius grupės rungtynėse su JAV pataikė tris tritaškius iš eilės ir rezultatą persvėrė mū­­sų naudai, šalia sėdintys prancūzai žurnalistai, ro­dėsi, pakvaiš. „Po pirmojo Šaro tritaškio jie jau dai­navo, o po antro ir trečio, maniau, išprotės: jie rėkė, dainavo, šūkavo, lipo ant stalo, skleidė vi­sokius garsus, kaip supratau, dainavo odes Lie­tuvos rinktinei. Bet juk tai net ne jų šalis, o pa­laikymas buvo nerealus“, – Atėnuose matytų vaizdų negali pamiršti R.Buršteinas.

Kai kurie būsimieji komentatoriai sporto liga su­­­serga dar vaikystėje „Nuo mažens sergu, jau ne­­bėra kada gydytis“, – juokiasi 80-metis V.Mun­­drys, ir šiandien be sporto neišgyvenantis nė dienos.

N.Kesminui futbolas yra liga numeris vienas. O kokios kitos diagnozės? „Jeigu iki gyvenimo pa­baigos futbolas išliks liga numeris vienas ir jokių kitų ligų neateis, labai tuo džiaugsiuosi“, – šypsosi futbolo maniakas.

Du didieji šios vasaros sporto įvykiai

Europos futbolo čempionatas

Vyks birželio 10–liepos 10 d. dešimtyje Prancūzijos miestų.

Žais 24 komandos, suskirstytos į 6 grupes po 4 rinktines.

Iš viso bus sužaistos 51 rungtynės.

Finalas vyks 81 tūkst. žiūrovų vietų Paryžiaus Sen Deni stadione.

Oficialus šio čempionato transliuotojas Lietuvoje – LRT.

Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės

Vyks rugpjūčio 5–21 d.

Susirungs 10 500 atletų iš 206 šalių.

Bus kovojama dėl 306 medalių komplektų.

136 medalių komplektus išsidalys moterys, 161 – vyrai, 9 – mišrios poros.

Oficialus Rio žaidynių transliuotojas Lietuvoje – „Viasat“, olimpines kovas rodysiantis per kelis kanalus.

Komentatorių duetai

Duetų, trio, kvartetų – visokių derinių būna ir prie komentatorių stalelio. R.Petrausko manymu, duetas pats savaime nėra geriau už vieną komentatorių, jeigu šis derinys vienas kito nepapildo ir nėra susigrojęs. Du tokio pat tipažo komentatoriai nebent gali susitarti, kad vienas kito nepertraukinės, bet šnekės iš esmės tą patį. Turinio požiūriu kur kas labiau vykęs derinys – iš komentatoriaus ir kalbėti gebančio tos sporto šakos specialisto, esančio ar buvusio sportininko sukomplektuotas duetas.

„Duetų, kurių būtų smagu klausytis, pas mus trūksta, nors tokio potencialo turime. Tarkime, šiuo metu Linas Kleiza traumuotas, bet jam privalo būti sumokėtas geras honoraras ir pasiūlyta komentuoti – tai keliais laipsniais pakeltų ir žiūrovų požiūrį į transliaciją, ir jos kokybę. Televizijos daug sumoka už sporto renginių transliacijų teises, o komentatorių honorarams mokėti skiriama labai mažai – vargu ar 1 proc. transliacijoms išleistos sumos“, – apgailestauja R.Petrauskas.

Kiek yra žinoma, komentuoti mums visiems rūpimų olimpinių krepšinio kovų į Rio de Žaneirą vyks patyręs komentatorius, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės atstovas spaudai Linas Kunigėlis, daug faktų, detalių ir istorijų, kaip ir ankstesnės kartos komentatoriai, sužinantis iš tiesioginių pokalbių su žaidėjais ir treneriais, bei su krepšiniu mažai ką bendra turintis Mindaugas Rainys.

Yra daug gerų krepšinio specialistų, bet jie nėra geri komentatoriai. Kaip vieną retų universalų – ir kaip gerą buvusį krepšininką, ir kaip trenerį, ir kaip komentatorių – R.Petrauskas pamini Tomą Pačėsą. Dėl dueto profesionalus sporto komentatorius plius treneris T.Pačėsas neseniai buvo kilę daug aistrų. Duetas geras, ne sykį išbandytas ir susigrojęs, bet aistras pakurstė pasirinkimas, kokias rungtynes jis buvo pakviestas komentuoti.

„Komentuodamas „Žalgirio“ rungtynes Tomas parodė savo požiūrį į šią komandą, pasakė, kur ji klysta, ką daro gerai ir ką galėtų daryti kitaip. Iš esmės Š.Jasikevičius iš šių komentarų galėtų pasidaryti neblogą žvalgybą, kaip priešininkų komandos treneris mato ekipą, kuriai jis vadovauja“, – jokio kriminalo kolegos V.Čeponio veiksmuose neįžvelgia R.Petrauskas.