BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Žvelgiant į netoli „Veido“ redakcijos krantinėje styrantį skulptoriaus darbą rodėsi, kad tai sunkiai įmanoma užduotis: kalbinti Vladą Urbanavičių ir nepaminėti Vamzdžio. O paaiškėjo – visai nesunku. Būtų netgi pavykę, jei ne kuriozinis nutikimas, kai pats autorius atsižadėjo savo garsiausio kūrinio.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją iškart po 65-ojo gimtadienio atsiėmęs V.Urbanavičius jokios jubiliejinės apžvalginės parodos, kaip tokiam laureatui priderėtų, rengti neplanuoja. Sako, kad ir sunkiai įmanoma būtų panašų užmojį įgyvendinti, nes nemažai ankstesnių skulptoriaus darbų fragmentų įkomponuota į vėlyvesnius jo kūrinius.

Šie kartu su ankstesniųjų likučiais draugiškai glaudžiasi vienoje stirtoje skulptorių poros namo kieme sostinės Jeruzalėje. Sudėti ir sumauti kuo talpiau, nes prieš porą metų įsisukęs aštresnis viesulas sugriebė viršutinį metalo ritinį ir nurideno čia pat stovinčio šeimos automobilio link. Laimė, nutarė menininko už neapdairumą nebausti: prie pat mašinos ritinys ėmė ir sustojo pats.

Dešimtmečiu anksčiau už savo vyrą Nacionalinę premiją atsiėmusi skulptorė Ksenija Jaroševaitė juokiasi, kad tas draugiškas buvusių, esamų ir būsimų Vlado kūrinių pasaulis – mėgstamiausia Jeruzalės kačių sambūrio vieta.

Ypač vėsesniais vasaros vakarais, kai per dieną įšilęs metalas jų švelnius kūnus gundo sukaupta šiluma. O kiek ten visokiausių užkaborių, kiek vamzdelių, įtinkančių tiek žalčiams, tiek ežiams, tiek rupūžėms…

Pats Vladas į tai žiūri ramiai: jo kūriniai – ne iš tų lepiųjų, kuriems saugoti būtinas tinkamas drėgmės ir temperatūros režimas. Akmuo ir metalas…

O metalas yra gerokai patvaresnė medžiaga, nei apie ją mano automobilininkai, su siaubu apžiūrinėdami tiesiog akyse rūdijančius milimetrinio storio skardos kėbulus. „Rimtas metalo profilis, ne skarda, rūdija tik paviršiuje. Netgi tuomet, kai jo „odą“ aptraukia raupai, nuvalę šerpetas galite įsitikinti, kad vidiniai metalo sluoksniai išlieka nepažeisti“, – tvirtina skulptorius.

Akmenų kekės

Tačiau kol erdvinės konstrukcijos įgauna solidžius metalo ar akmens kontūrus – turi pereiti kelias ankstyvesnes stadijas. Pirmiausia – popieriaus ir pieštuko, raitančio būsimas formas ir skaičiuojančio derančias proporcijas. Tuomet ateina sandėlio po atviru dangumi eilė: Vladas keliauja į kiemą ir ieško po ranka kažko, iš ko būtų galima sumeistrauti nedidelį įsivaizduoto daikto modeliuką. Narsto, pjausto ir gręžioja taip rūpestingai, tarsi būtent tas modelis ir būtų skirtas meno vertintojų akims. Sako, iš mastelius apgaunančių fotografijų dažnai netgi sunku suprasti, kur fotografuotas mažas ant lentynos telpantis daikčiukas, o kur – baigtas metrinių apimčių kūrinys.

Prisiminusi Kauno skulptūrų zonoje įkurdintus „Kabančius akmenis“, klausiu, ar kūrinio modelyje irgi galėtume suskaičiuoti lygiai šimtą akmenų. Autorius nustemba: o kaipgi? Skirtumas tik toks, kad mažiems modelio akmenukams sukabinti pakako medvilninių siūlų, nereikėjo plieninių trosų.

„Tik meistraudamas apčiuopiamą daiktą supranti, ką įmanoma padaryti, o ko ne. Jei medžiaga įnirtingai priešinasi ir nepasiduoda – geriau iškart ieškoti kito sprendimo, o ne jėga laužti. Nes realiuose masteliuose tas jėgos demonstravimas kainuos pernelyg daug nervų ir lėšų“, – iš patirties žino V.Urbanavičius.

Kaune, priešais Taikos prospekte esančią Kauno termofikacinę elektrinę, pakibusiai šimto akmenų kekei sunarstyti prireikė kilometro ilgio plieninio troso. Gręžiodamas granite skyles jam įverti skulptorius „pribaigė“ 12 grąžtų su deimantiniais antgaliais. Kekę laiko surėmusios trys 16 m aukščio plieno sijos, kiekvienai iš jų teko išlieti 2 m gylio 14 t sveriantį betono postamentą. Bendra antžeminės konstrukcijos masė – irgi 42 t. Kad pakeltų sunarstytą akmenų kekę ant trikojo viršaus, menininkui teko kviestis vienintelį Lietuvoje 250 t keliamosios galios kraną, mat mažesniuosius jo „brolius“ būtų tekę varyti ant pažliugusios pievos. Tik milžino ranka siekė konstrukcijos viršų nuo asfalto aikštelės.

Užtat dabar Kauno drąsuoliai gali pastovėti po švelniai girgždančiu lietuviško granito debesiu. Jausmas, sako, apima visai kitoks nei skaidrioje Merkinės piramidėje. Nuolat persekiojančios grėsmės jausmas.

Tokiems kūriniams kurti reikia ne tik erdvės pajautos, bet ir inžinerinio išprusimo. Vladas neabejoja, kad skulptoriai ir architektai akademijoje dalį paskaitų turėtų išklausyti drauge. Tuomet neliktų tam tikro šių gildijų priešiškumo, kuris iki šiol jaučiamas, ir daugiau rastųsi projektų, kuriuose iš anksto būtų numatomos vietos skulptūrinės plastikos darbams. Šiuo metu panašaus bendradarbiavimo pavyzdžiai itin reti, o savo darbus šalia naujai kylančių pastatų dažniausiai pavyksta „apgyvendinti“ pažinčių su projektų plėtotojais turintiems menininkams.

„Architektams kaip tik ir trūksta to materijos jausmo – jie dirbdami remiasi vien statybinių medžiagų, kurių savo akimis nebūna regėję, specifikacijomis, – teigia V.Urbanavičius. – Todėl vėliau pastatų naudotojų ir laukia įvairios staigmenos: drėksta ten, kur neturėjo skverbtis drėgmė, lūžinėja tai, kas žadėjo laikyti šimtą metų. Dėl efektingos formos aukojamas eks-ploatacijos praktiškumas ir ilgaamžiškumas.“

Su akmeniu dirbantis skulptorius kviečia atidžiau įsižiūrėti į sostinės Rotušės aikštės fontaną supančių šaligatvio plytelių suleidimo kampus ir palyginti juos su, pavyzdžiui, Jozefo Pilsudskio širdies kapo memorialo Rasų kapinėse tvoros akmenų suleidimu. Ir nespecialistas galėtų nuspėti, kuris statinys sėkmingiau atlaikys laiko ir gamtos jėgų išbandymus.

Panašių neapgalvoto, „kampuoto“ triūso pavyzdžių iš pirmo žvilgsnio gražiai atnaujintose Vilniaus viešosiose erdvėse – apstu. Ir tie nemokšiškai nurėžti kampai neišvengiamai nutrupa greičiau, nei norėtų miesto vadovai.

Antkapių meistras

Pats V.Urbanavičius gimė Irkutsko srityje, tremtinių šeimoje. Lietuvon grįžo būdamas aštuonerių. Senoji šeimos sodyba Mingin-čiuose ant Dubysos kranto (Kelmės r.) jau buvo užimta naujakurių. Teko glaustis gretimame kaime ir taikytis su dažnai lydėjusia buožių pravarde.

Tremtinių barakuose susikurtos gimtojo krašto iliuzijos pamažu žlugo, norėjosi kuo greičiau rauti iš slogios aplinkos. Ir pasitaikė puiki proga – M.K.Čiurlionio menų mokykla, kur niekam tavo kilmė pernelyg nerūpėjo, o ir kalbų šia subtilia tema sąmoningai vengta. Tuo metu nepriimtiems į aukštąją mokyklą vaikinams grėsė tarnyba okupacinėje armijoje, todėl bendraklasiai, urmu užplūstantys Vilniaus dailės akademiją, iš anksto pasiskirstė, kas kurion specialybėn stos, kad nerizikuotų keliais jaunystės metais tarpusavyje konkuruodami. Vladui teko keramika, iš kurios pe-reiti į skulptūros kursą prireikė poros metų.

Jau studijuojant, kaip ir kitiems ne itin pasiturintiems bendrakursiams, teko pamankštinti ranką kalant antkapinius paminklus. Tuo metu jauniems, nežinomiems skulptoriams tai buvo vienintelė galimybė išvysti savo darbus realioje aplinkoje, išmokti įsiterpti į juos supančią erdvę. Būtent įsiterpti, o ne ją užgožti.

Šie įgūdžiai vėliau pravertė kuriant antkapinius paminklus kino kritikui Sauliui Macaičiui ir fotomenininkui Vitui Luckui. Abu buvo laidojami paminklais jau pažymėtuose giminės kapuose. Dažnai tokiais atvejais kuklūs senieji antkapiai kapinėse naikinami ir formuojamas naujas vientisas memorialas, bet V.Urbanavičius rado būdą įkomponuoti sena į nauja.

Nei Sauliaus, nei Vito Vladas asmeniškai nepažinojo, nors ne kartą girdėjo jų pavardes. Tik gavęs antkapių užsakymus nuosekliau pasidomėjo netoliese tekėjusiais gyvenimais. Jie pasufleravo ir  vieną ar kitą skulptūrinę idėją. Patyręs meistras sako, kad sunkiausia, prieš rodant eskizą užsakovui, pačiam apsispręsti dėl vieno, priimtiniausio varianto.

Tačiau kitiems verta rodyti tik tą vienintelį paminklo eskizą. Kompromisams čia vietos nebūna: parengtas eskizas arba virsta akmeniu, arba keliauja į archyvą. Bėda ta, kad Vlado darbas tokiu atveju nueina veltui, nes menka tikimybė, jog vienai asmenybei suprojektuotas paminklas stebuklingai pritiks kito žmogaus kapui.

„Mano praktikoje tokio atvejo dar nebuvo. Tiesa, anksčiau paties paminklo darymas reikalaudavo daugiau sunkaus, dulkėto rankų darbo. Dabar jau užsakydamas akmens luitą gali nurodyti prekiautojams pageidaujamą formą ir gausi moderniomis staklėmis išpjautą akmenį. Taigi ir dulkių nūdienos skulptoriai prisikvėpuoja mažiau“, – pasidžiaugia Vladas.

Vis dėlto ir šiandien, prieš užsiimdamas akmentašyste nuosavame kieme, skulptorius pirmiausiai tikrina vėjo kryptį. Jeigu vėjas pučia kaimyno skulptoriaus Rimanto Sakalausko trobos link – galima darbuotis ramiai. O jei priešingon, nieko bendra su menais neturinčių įnoringų kaimynų rūmo pusėn, – verčiau kaltus padėti į šalį, nes netruksi sulaukti policijos vizito. „Miestas mus prisivijo“, – atsidūsta kadaise Vilniaus pakraštyje namelį be sienose iškirstų langų susirentusi skulptorių šeima.

Stebuklai ir pinigai

„Pritikimo stebuklai“ labiau būdingi kitiems, abstraktesniems Vlado kūriniams. Štai lentynose kurį laiką gulėjęs erdvinės skulptūros „Vaivorykštė“ maketas netrukus pritiko centrinės Utenos gatvės dekoratyvinio akcento konkursui. O Vilniaus stoties aikštę Šiuolaikinės dailės kvadrienalės metu prieš dešimtmetį puošusi dviejų nužievintų rąstų „Sąrama“ vėliau rado vietą privačios dvarvietės parke Zarasų rajone.

Prabanga kurti negalvojant apie medžiagų ir darbo sąnaudas bei aplinkos foną menininkui pasitaiko retai. Ryškiausias toks atvejis jo karjeroje – Busano bienalė Pietų Korėjoje, kur pagrindinis reikalavimas būsimo olimpinio skulptūrų parko kūrėjams buvo solidūs darbų masteliai. Vladas korėjiečiams paliko keturių metrų aukščio juodo granito skulptūrą „Dvi dalys“.

Tačiau, priešingai nei kiti Azijos meno rinkon sėkmingai įsisukę skulptoriai, vėliau nepradėjo kursuoti iš simpoziumo į simpoziumą: sako, pokalbiuose su kolegomis kurtus planus greitai išsklaidė gyvenimo realybė.

Kūrybiniai plenerai aktualesni buvo jaunystėje. 1989 m. tremtinių sūnus pirmąkart ištrūko į Vakarus – į Zalcburgo vasaros akademiją, kur galėjo pasiklausyti profesorių iš Vakarų Europos ir savo akimis išvysti, kaip savo darbus kuria garsūs pasaulio menininkai. Ir įsitikinti, kad šiuolaikinis menas, kuris Lietuvoje dar tik skynėsi kelią, tame kontekste visai neatrodė įžūlus išsišokėlis.

Pasidairęs po pasaulį V.Urbanavičius kuriam laikui taikiai užsidarė Lietuvos bažnyčiose ir vienuolynuose – padėjo atkurti sakralines erdves, negailestingai suniokotas sovietmečiu. Atnaujino ir pranciškonų vienuolyno zakristiją, kurioje anksčiau veikė triukšminga Vilniaus dailės instituto valgykla. Gal ir ne itin pagarbus vaidmuo zakristijai, kita vertus – kasdien regimos senosios architektūros proporcijos nejučiomis įspaudė pėdsaką jaunųjų menininkų skonyje.

Vladas neslepia, kad žemiškų turtų nesigviešiantys pranciškonai jo mąstymui artimi. Todėl pinigais seikėjama Nacionalinė premija – šioks toks, nors ir laikinas, jo gyvenimo paradoksas, kurį, kaip geležį rūdys, pamažu sunaikins galimybė įsigyti brangesnių medžiagų būsimiems darbams. Nors surūdijęs, atmintį turintis metalas menininkui vis vien gražesnis už naiviai blizgantį naują.

Nors visai neseniai Vladas savo kūrybinės simpatijos rūdims ėmė ir atsižegnojo. Tiesa, tik žodžiais.

Tai nutiko, kai baldininkai į menininkų šeimos namelį atgabeno naują sofą. Pro lauko duris įnešti jos nepavyko, todėl teko sukti kieman, pro verandą. O kieme įspūdingai riogso jau minėta Vlado praeities ir ateities kūrinių sankaupa.

Darbininkų būta nuovokių – ją išvydus jiems kilo tam tikras įtarimas. Grėsmingai pasiteiravo šeimininko, ar tik ne jis bus ano baisiojo, prie Neries suraityto Vamzdžio  autorius.

„Išsigandau, kad prisipažinus jie mes lauke sofą ir pabėgs. Ką tuomet mes, du pensininkai, būtume darę? Todėl išsigyniau – ne, ne aš“, – pasakoja Nacionalinės premijos laureatas.

Daugiau Vamzdžio pokalbyje tikrai neminėjom.