„Brexit“, Donaldas Trumpas – dėl to kai kam jau nervai nelaiko. Ar tik ne Angela Merkel – vienintelė liberalios demokratijos atrama Europoje? Ką darysime, jei Prancūzijos prezidente bus išrinkta Marine Le Pen? Netikėtos politinės permainos skatina košmariškas prognozes. D.Trumpas lyg kometa lekia link Žemės rutulio ir taikosi jį praryti. Vladimiras Putinas, Xi Jinpingas, D.Trumpas peiliais dalijasi pasaulinį pyragą. Tokie solidžių žurnalų viršeliai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Greta to pasirodo išmintingi patarimai, kurių ramybė kelia nerimą. Lietuvoje gerai žinomas, verčiamas ir leidžiamas istorikas Timothy Snyderis lapkričio 15 d. savo feisbuko paskyroje surašė 20 tezių. Įtaigiai surašė – norėjo kitus jaudinti tuo, kas jaudina jį patį.

„Nepaklusk avansu. Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai. Tokiais laikais kaip šie individai iš anksto bando nuspėti, ko norės labiau represyvi vyriausybė, ir tada ima tai daryti neprašyti. Juk jūs taip jau elgėtės, ar ne? Sustokite. Išankstinis paklusnumas parodo valdžiai, kas yra leistina, ir skatina nelaisvę.“

„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“

„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“

T.Snyderis – bestselerio „Kruvinos žemės“ autorius. Jo stichija – visa tai, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu. Todėl jo patarimai persunkti ne šių laikų dramatizmo. Užtat „drakono pilve“, tokiame kaip Maskva, gyvenančių inteligentų tonas ironiškesnis – jie nelaukia staigių nelaimių, nes jau seniai įvyko, kas blogiausia. Valdžia kaip smauglys tyliai veržė, veržė ir užveržė – staigų skausmą mažai kas pajuto.

Madingas ir savaip įtakingas Rusijos politologas Valerijus Solovejus rašo apie Kremlių: „Administracija (žinote kokia) paspartintais tempais ieško rangovų darbui socialiniuose tinkluose. D.Trumpo kampanija laimėta dirbant socialinėje medijoje, internete. Tai išties lemtinga slinktis: socialiniai tinklai tapo svarbesni nei televizija.“ Savo žinutę jis pavadino „Kova už Wunderwaffe“ – t.y. už stebuklingą ginklą, kokį pasigaminti tikėjosi Hitleris. Šiais laikais tai ne atominė bomba, o propaganda.

Kai po rinkimų JAV sociologai susizgribo, kodėl apklausos nerodė D.Trumpo pergalės, o jis laimėjo, plačiau žvelgiantieji atkreipė dėmesį, kad tviterio pranešimai signalizavo, jog Hillary Clinton palaikymas sminga žemyn. Apklausos užleidžia vietą socialinių tinklų statistikai.

„Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai“, – šiam T.Snyderio teiginiui iliustruoti tinka daugybė istorinių pavyzdžių. Tarp jų – Venesuela, kurioje piliečiams skausmingas, o pašaliečiams dažnai komiškas nesąmones daro demokratiškai išrinkta valdžia. Žinių sraute iš Venesuelos nėra rimtų duomenų apie rinkimų falsifikavimą. Pavyzdžiui, dabartinis šalies prezidentas Nicolasas Maduro 2013-aisiais laimėjo rinkimus, surinkęs 50,6 proc. balsų. Jo varžovas Henrique Caprilesas, gavęs 49,1 proc. balsų, apskundė išdavas, reikalavo balsų perskaičiavimo, tačiau tikrinimai nepajudino ankstesnių rezultatų. H.Caprilesas galiausiai atšaukė pretenzijas. Žvelgiant į ankstesnius laikus: 2007 m. tuometinis prezidentas Hugo Chavezas pralaimėjo jo inicijuotą referendumą dėl konstitucijos pakeitimų, kurie, pasak prezidento, būtų įgalinę Venesueloje įtvirtinti socializmą.

Venesuelos istorija ne tiek ramina dėl demokratijos ateities, kiek kelia nerimą, kad visuotinės rinkimų teisės įgalinta dauguma iškels valdžią, kuri be jokių reichstagų gaisrų, be ypatingosios padėties išardys seną ir pastatys naują valstybę, kurioje kai kam bus labai nejauku, jeigu ne blogiau. Tas nemalonias permainas galima lyginti ir su smauglio veržimu, ir su laipsnišku varlės virimu, kurio ši nejunta dėl itin lėto temperatūros kilimo. Liaudis nė nepajus, kaip bus išvirta.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V.Putinas, R.T.Erdoganas

Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus. Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas. Kremlius ir toliau per valstybinę korporaciją „Gazprom“ bando prastumti projektą „Šiaurės srautas-2“. Visa tai verčia plačiau apžvelgti situaciją.

Viktoras DENISENKO

Vėl „amžina“ draugystė su turkais

„Turkų srauto“ dujotiekio istorija panaši į detektyvą. Kiek ironizuojant galima pasakyti, kad tai yra sunkaus likimo dujotiekis. Pirmiausia jis gimė kaip „Pietų srauto“ projektas. Jo tikslas buvo dar labiau pririšti Europą prie rusiškų dujų ir užtikrinti šio energetinio ištekliaus tranzitą apeinant „nedraugiškos“ Ukrainos teritoriją. Suprantama, kad po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Maskva, ir separatistinio konflikto Donbase sukurstymo atimti iš Ukrainos tranzitą (ir už jį gaunamus pinigus) Rusijai tapo dar aktualiau.

Tačiau Maskvai teko nutraukti „Pietų srauto“ projektą, nes jai nepavyko įveikti Europos Sąjungos vidinio reguliavimo, kuris yra nepalankus Kremliaus planams naudoti dujas kaip poveikio priemonę. Iš esmės objektyvių priežasčių stabdyti šį projektą nebuvo, išskyrus Maskvos nenorą žaisti pagal europines taisykles. Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Anuomet Rusija pozicionavo Turkiją kaip strateginę partnerę. Tačiau jau tada teko rašytiapie problemas dėl šio projekto įgyvendinimo, nes Maskvai „Turkų srauto“ dujotiekis akivaizdžiai buvo reikalingesnis nei Ankarai. Atitinkamai Turkija norėjo gauti daugiau materialios naudos, kol Maskva buvo įsitikinusi, kad Ankara turėtų ją palaikyti vien dėl noro įgelti Europos Sąjungai, kuri vis laiko Turkiją prie savo slenksčio ir neskuba priimti jos į ES.

Galutinai „Turkų srauto“ projekto vos nepalaidojo geopolitinis Turkijos ir Rusijos ginčas, susijęs su įtaka Sirijoje. 2015 metų rugsėjį Maskva kiek netikėtai tiesiogiai įsitraukė į Sirijos konfliktą, pasiuntusi į šią šalį savo karo aviaciją. Rusų lakūnai gana neatsakingai elgėsi konflikto zonoje (galima numanyti, kad Maskva taip tikrina vadinamąsias raudonąsias linijas šiame konflikte). Pavyzdžiui, Turkija kelis kartus buvo pareiškusi apie savo oro erdvės pažeidimus ir net kaip aiškų įspėjimą numušusi nepilotuojamą orlaivį(tikėtina, priklausantį rusams). Kai ir tai Maskvos nepaveikė, 2015 metų lapkričio 24 dieną Turkija numušė rusų bombonešį „Su-24“, kuris pažeidė jos oro erdvę.

Rusija labai skausmingai reagavo į savo karo lėktuvo sunaikinimą. Turkija kaip pagrindinis priešas net kuriam laikui išstūmė iš rusiškos informacinės erdvės Ukrainą. Ankaros adresu skambėjo prakeiksmai ir grasinimai. Tapo aišku, kad tokioje situacijoje Maskva negali tęsti bendradarbiavimo su Turkija. Tarp kitų projektų kuriam laikui (tada atrodė, galutinai) buvo nutrauktas ir „Turkų srautas“.

Tačiau šiandien galima pasakyti, kad konfliktas su Turkija buvo stebėtinai trumpalaikis. Pirmų santykių atšilimo požymių pasirodė dar 2016 metų pavasarį, kai Turkijos vadovas T. Erdoganas atsiprašė Maskvos dėl numušto lėktuvo. Kiek tas atsiprašymas buvo realus (pasak kitos versijos, T. Erdoganas ne atsiprašė, o tik dar kartą išreiškė apgailestavimą dėl incidento ir šiek tiek sušvelnino poziciją) – atskiras klausimas, tačiau abi pusės interpretavo šį įvykį sau palankia linkme.

Kitas santykių pagerėjimo etapas buvo pastebėtas po nepavykusio karinio valstybės perversmo Turkijoje 2016 metų liepos pradžioje. Tada taip pat kalbėta, kad Rusijos slaptosios tarnybos perdavė Ankarai svarbią informaciją, kuri leido Turkijos valdžiai operatyviai reaguoti į sąmokslą.

Paminėtina, kad dėl paties perversmo vis dar lieka nemažai klausimų, kurie gimdo įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, jog sąmokslą galėjo pakurstyti Maskva, norėdama padaryti spaudimą T. Erdoganui, ar net pats Turkijos prezidentas, siekdamas apriboti šalyje demokratines laisves ir pateisinti represijas.

Kartu su Rusijos ir Turkijos draugyste atgijo ir strateginiai projektai. Kad „Turkų srauto“ projektas bus atgaivintas, tapo žinoma dar liepos pabaigoje, o jau rugpjūčio pradžioje šią naujieną patvirtino V. Putinas ir T. Erdoganas. Spalio pradžioje buvo pasirašyta politinė Rusijos ir Turkijos deklaracija, kuri dar kartą patvirtino, jog minėto dujotiekio projektas iš esmės yra gyvas. Beje, įdomu paminėti ir tai, kad, ekspertų manymu, bent nominalaus „Turkų srauto“ projekto atgaivinimo Maskvai reikėjo, kad padarytų spaudimą Europai, kuri vis dar rimtai dvejoja dėl „Šiaurės srauto-2“ projekto. Apie tai, kokių kliūčių atsiranda šio projekto kelyje, mes toliau ir pakalbėsime.

Nori praplėsti „Šiaurės srautą“

Priminsime, kad pirmas „Šiaurės srauto“ dujotiekis buvo pastatytas 2010–2012 metais. Įgyvendinti šį projektą leido ne vien ekonominiai ar energetiniai interesai, o visų pirma V. Putino ir tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio draugystė. Su šio kanclerio vardu yra susijęs toks terminas kaip „politiko šrioderizacija“, simbolizuojantis parsidavimą ir politinių principų pamynimą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Vėliau „Šiaurės srauto-2“ reikšmę aktualizavo ir konfrontacija su Turkija. Tai iš esmės nėra naujas projektas – kalbama apie „Šiaurės srauto“ dujotiekio praplėtimą, siekiant padvigubinti jo laidumą.

Tačiau ir čia Maskvai prisiėjo susidurti su problemomis. Šių metų vasarą potencialiems investuotojams teko atsisakyti sukurti bendrą įmonę šiam projektui įgyvendinti, nes tam prieštaravo Lenkijos antimonopolinis reguliuotojas – UOKiK.

Pažymima, kad „Šiaurės srauto-2“ projektas kertasi ir su ES trečiuoju energetiniu paketu, kuris taip stipriai nervina Kremlių. Trečiajame energetiniame pakete numatoma, kad energetinių išteklių gabenimo infrastruktūros (šiuo atveju – dujotiekio) negali valdyti energetinių išteklių tiekėjas. Protestuodama prieš šią nuostatą Maskva anuomet ir nutraukė „Pietų srauto“ projektą.

Dėl visų šių priežasčių ir „Šiaurės srauto-2“ ateitis lieka gana miglota.

Kai dominuoja politika

Įdomu tai, kad net dalis Rusijos valdžiai lojalių žiniasklaidos priemonių neskubėjo džiaugtis „Turkų srauto“ projekto atgaivinimu. Esminė to priežastis – finansinė. Gana plačiai kalbama, kad Maskvai „Turkų srauto“ projektas kainuos brangiai. Faktiškai jis gali būti nuostolingas. Be to, jis vykdomas neturint atitinkamos infrastruktūros perspektyvos ES teritorijoje. Net neslepiama, kad „Turkų srauto“ reikšmė pirmiausia yra politinė ir atitinka esminį Maskvos siekį palikti nuo 2019 metų Ukrainą be rusiškų dujų tranzito.

Nerimauti dėl dujotiekio rentabilumo verčia ir tai, kad Rusija dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir kritusių (ir taip ryškiai ir nepakilusių) naftos kainų gyvena finansiškai sunkų laikotarpį. Akivaizdu, kad Maskvai atėjo laikas skaičiuoti pinigus ir galvoti ne tik apie įvaizdį ir geopolitiką, bet ir apie ekonominę projektų naudą.

Čia yra ir kitų aspektų. Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

„Šiaurės srauto-2“ istorija rodo, kad Europa šiandien irgi dvejoja dėl galimų reikalų su Rusija. Situacijoje, kai vyksta naujas šaltasis karas, eiti obuoliauti su velniu (t. y. Kremliumi) kainuoja pernelyg brangiai.

Tačiau akivaizdu, kad Rusija, nepaisydama nieko, sieks ir toliau plėtoti jai įprastą „dujų diplomatiją“, nors šis energetinis išteklius Kremliaus rankose tradiciškai pavirsta ne draugystės, o konfrontacijos įrankiu. Bet pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje bet kokios Maskvos iniciatyvos Europoje sutinkamos gana atsargiai. Nors minėti Rusijos dujų projektai palengva juda, šis procesas yra gana lėtas ir, kaip galima pastebėti, finansiškai sunkus Rusijai. Be to, bet kuris iš šių projektų rizikuoja galutinai užstrigti, tad „dujų diplomatija“ vis dėlto negali būti laikoma pačia perspektyviausia Maskvos strategija.

Šis straipsnis buvo publikuotas svetainėje www.geopolitika.lt

Geopolitika.lt

A.Brazauskas

Barackas Husseinas Obama nuo šiol net ne „šluba antis“, kaip vadinami kadenciją baigiantys JAV prezidentai. Jis praeities puslapis, ir JAV atvertė naują. Būtų neteisinga priekaištauti amerikiečiams, tesudarantiems 4,3 proc. pasaulio gyventojų (325 mln. iš 7,4 milijardo), kad jie išsirinko naują „pasaulio valdovą“. Amerikos liaudis nekalta, kaltos aplinkybės, pavertusios JAV galingiausia pasaulio valstybe.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kol apklausų duomenys prieš rinkimų dieną lapkričio 8-ąją šoko pasiutpolkę, JAV karo laivai patruliavo pagal išankstinius planus. Kol vyko kova dėl Amerikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado posto, kuriame 2017-ųjų sausį pasikeis pamaina, JAV jūrų pėstininkai buvo pasirengę išsilaipinti, kur nurodys dabartinis vadas B.Obama. Internete yra tinklalapių, nuolatos atnaujinančių informaciją apie JAV kovinių grupių judėjimą vandenynuose.

Kadenciją baigiančio prezidento įvaizdis europinėje Marijos žemėje nekoks (kita Marijos žemė yra Amerikoje – tai Merilando valstija). Per mažai B.Obama žvangino ginklais, per minkštai kalbėjo su Rusija, per daug nuolaidžiavo rusams Sirijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – realiai įžūlus, todėl atrodo kietas. B.Obama – oratorius taikdarys, todėl atrodo skystas. Jis nedaro įspūdžio „minkštasuolių generolams“ Marijos žemėje. Kitas reikalas, jeigu JAV prezidento įsakymu būtų paskandintas, tarkime, dūmijantis Rusijos lėktuvnešis, – tada jo reitingai „musyse“ kaipmat šoktelėtų į viršų.

B.Obamos angliška iškalba nepelnys jam Nobelio literatūros premijos kaip Winstonui Churchilliui, juolab kad vieną Nobelio premiją jis jau gavo – taikos. Ji buvo paskirta 2009-ųjų spalį, kai B.Obama dar buvo kojų neapšilęs prezidento poste. Čia galima įžvelgti savotišką Norvegijos parlamento sąmokslą – taikos premiją skiria būtent ši institucija. Sukaustytas Nobelio medalio grandine, net ir vanagas ima panašėti į antį – nebūtinai šlubą. Tačiau B.Obama išties nėra vanagas, tad Nobelio premijos atveju nesuklysime pasakę, kad kirvis atitiko kotą, tiksliau, medalio grandinė kaklą. Premija B.Obamai buvo skirta už jo tvirtą nusistatymą dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir kuriamą naują tarptautinių santykių klimatą – ypač siekiant dialogo su musulmonų pasauliu.

Apžvelgdami pasaulį B.Obamos kadencijos pabaigoje (kaip anais laikais sakydavo, „ataskaitinį laikotarpį“) branduolinės ginkluotės baruose matome atominiais žaisliukais besišvaistančią Šiaurės Korėją ir šantažui pasiryžusią Rusiją, kuri vis dar laikoma lygiaverte JAV priešininke. Komunistinė Korėja, juolab Rusija kausto JAV karinius išteklius. V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

Galėtume klausti, ar visi šie dalykai nebūtų išryškėję, jeigu B.Obama būtų kietas, kaip to „musyse“ norėtų kai kurie „feisbuko generolai“. Tai, kad JAV karo laivai nešaudo, naikintuvai nepašauna įžūliai provokuojančių Rusijos lėktuvų, kai kam kelia nuobodulį. Staigaus adrenalino pliūpsnio nesukelia išties reikšmingi dalykai – kad Rusija savo veiksmais visiškai izoliavosi, užsitraukė Vakarų sankcijas, įsivėlė į karą Sirijoje, kuriam galo nematyti. Į žemę smingantis Rusijos strateginis bombonešis būtų daug stipresnis dirgiklis.

Tačiau kol B.Obama palmės šakele vaikė agresijos demonus, mygo santykių su Rusija „perkrovos“ mygtuką, Rusijos – vienintelės galinčios JAV mesti iššūkį valstybės – ekonomika ėmė stagnuoti, ir specialistai sako, kad ilgam. Sankcijos tą procesą sustiprino. Kažin kas yra didesnė strateginė pergalė – veltis į galbūt savižudišką karą su branduoliniu priešininku, ar izoliuoti jį ir ekonomiškai numarinti be didelės žalos sau?

Aišku viena: B.Obamos įpėdinis turės laisvesnes rankas Rusijos atžvilgiu vien dėl to, kad ji smarkiai prisidirbo. Nauja valdžia – nauja užsienio politika. O ir dabartinis JAV karinių pajėgų vyriausiasis vadas iki sausio dar gali spustelėti mygtuką. Būtų gerai, kad ne branduolinį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Piontkovskis, DELFI nuotr.

Vilniuje neseniai įvyko antrasis Laisvosios Rusijos forumas, kuriame apie Rusijos ateitį, jos vidaus ir užsienio politiką diskutavo žinomi rusų, ir ne tik, opozicionieriai, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai.

Žurnalas „Veidas“ savo skaitytojams suteikia galimybę susipažinti su viena tokių diskusijų, kurios tema – Rusijos santykiai su Vakarais. Diskusijoje dalyvavo žinomas Rusijos politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis; žurnalistė ir rašytoja Maša Gessen;  Hadsono instituto mokslinis bendradarbis, Rusijos ekspertas Davidas Satteris; Vokietijos žurnalistas, knygų autorius, 1999–2015 m. vadovavęs Vokietijos žurnalo „Focus“ biurui Maskvoje, Borisas Reitschusteris; Vokietijos žurnalistas ir publicistas Janas Philippas Heinas. Diskusijos moderatorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas politologas Vytis Jurkonis.

V.Jurkonis: Diskusijos tikslas – aptarti Rusijos sulaikymo priemones. Ši tema skamba tarsi iš Šaltojo karo laikotarpio žodyno. Žinoma, mūsų kolegos iš Ukrainos paklaustų, koks čia Šaltasis karas – juk čia pat vyksta tikras karas.

A.Piontkovskis: Mes visi čia pastatyti į labai keblią padėtį, kai „blic“ formatu reikia aptarti tarptautinę krizę, kuri savo rimtumu prilygsta Karibų krizei. Diktatoriaus iššūkis Vakarams – tai nuolat pasikartojantis siužetas, aptinkamas tiek politikoje, tiek literatūroje. Rimtas diktatorius, kad ir kas tai būtų – Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas, Kim Čen Iras, Vladimiras Putinas, Robertas Mugabe, Hugo Chavezas, – meta iššūkį Vakarams. Kai kurios konkrečios to iššūkio aplinkybės skiriasi, tačiau esmė lieka ta pati: Vakarų egzistavimas, nepaisant visų jų trūkumų, paremtas alternatyvomis. O diktatūrai bet kokia alternatyva yra egzistencinė grėsmė.

Todėl šiuo konkrečiu atveju, kai putiniškoji Rusija metė iššūkį Vakarams, istorinės analogijos gali padėti suprasti konflikto esmę ir leisti prognozuoti jo baigtį.

Juolab kad putiniškoji propaganda su malonumu vartoja terminą, kuris daug kam nepatinka. Jie šį konfliktą vadina Ketvirtuoju pasauliniu karu, kartais – Rusiško pasaulio karu su anglosaksiškuoju.

Šiuo atveju turima omenyje, kad Trečiasis pasaulinis karas – Šaltasis karas – rusų buvo pralaimėtas, o štai Ketvirtasis yra toks pat revanšas už pralaimėjimą, kaip Antrasis pasaulinis karas buvo hitlerinės Vokietijos mėginimas atsirevanšuoti už pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Ši analogija tokia akivaizdi, kad jos, dar kartą noriu pabrėžti, neslepia ir propagandistai.

Aiškesnė Ketvirtojo pasaulinio karo ideologija, planai, instrumentarijus buvo išdėstyti garsiojoje V.Putino kalboje, pasakytoje Krymo klausimu 2014 m. kovo 18 d.

Daugelis analitikų iš karto pastebėjo, kad ši kalba iš esmės yra Hitlerio kalbos apie Sudetų prijungimą prie Reicho „remeikas“.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Kartu pristatyta ir Ketvirtojo pasaulinio karo ideologijos programa. Tai buvo euforijos laikotarpis po sėkmingo projekto „Krymas mūsų“. Suformuluotas ir tikslas siekti Novorosijos.

Nekalbėti apie Baltijos šalis šiuo atveju neįmanoma, nes pagrindinė Ketvirtojo pasaulinio karo užduotis buvo, žinoma, „apginti“ tautiečius, gyvenančius būtent Baltijos šalyse.

Baltijos šalys pasirinktos ne tik dėl imperinės neapykantos šalims, išsikovojusioms nepriklausomybę, bet ir dėl to, kad jų vieta tiko istoriniam smūgiui Vakarams suduoti ir jiems sunaikinti. Morališkai ir politiškai. Juk jeigu Vakarai nepajėgūs suteikti pagalbos pagal 5-ąjį straipsnį šalims, kuriose pasirodo žalieji žmogeliukai, tai reiškia NATO, Vakarų ir JAV, kaip pasaulinės galybės, pabaigos pradžią.

O Aljansui buvo iškeltas toks pat klasikinis klausimas, kokį Hitleris 4-ajame dešimtmetyje uždavė Vakarų demokratijoms: ar jūs pasirengę mirti už Gdanską? Tik šį kartą klausimas buvo „ar jūs pasirengę mirti už Narvą?“

Klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo. Nepaisant to, kokios būtų pasekmės NATO atsisakius suteikti pagalbą, Vokietijoje atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 70 proc. vokiečių Rusijai įsiveržus į Baltijos šalis pasisakytų už pareigos jas ginti nevykdymą. Tokia yra masinė sąmonė. O kaip Vakarų elitas? (…)

Atsakymas buvo rengiamas dvejus metus, o galutinai ir žodžiais, ir darbais jis buvo pateiktas per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje liepos 8 d. Tai iš esmės pirmas kartas, kai buvo atvirai aptartas Rusijos vykdytas branduolinis šantažas, apie kurį, savo gėdai, visą laiką prieš tai tylėjo Vakarų spauda. Varšuvoje nuspręsta dislokuoti po NATO batalioną trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Pasakyta, kad bus sustiprintas amerikiečių karių dalyvavimas Europoje.

Trumpai tariant, atsakymas į klausimą, ar jūs pasirengę mirti, buvo toks: NATO gins bet kurį kiekvienos NATO šalies lopinėlį. O štai ar jūs, pone Putinai, pasirengęs dėl mūsų mirti?

Tai reiškė, kad Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ne mažiau skausmingą pralaimėjimą patyrė ir tautiečių bei viso „rusiško pasaulio“ gynybos planas. Jis pirmiausia žlugo Ukrainoje – jo nepriėmė rusakalbiai ir Rusijos gyventojai Ukrainoje. Dauguma rusų Ukrainoje atmetė šią idėją ir liko ištikimi Ukrainos valstybei bei jos pasirinkimui. Tai reiškia, kad šiame kare režimas prarado ir ideologines, ir instrumentines pozicijas.

Kokia yra dabartinė Kremliaus reakcija? Tai, kas dabar ten vyksta, yra ne dienomis, o valandomis auganti karinė isterija. Mes jau girdėjome apie civilinės gynybos pratybas, kuriose dalyvauja milijonai žmonių, apie 300 gramų duonos kepaliukus, kurie bus dalijami Sankt Peterburge, apie nesibaigiančius grasinimus Vakarams. Tai isterija, tiksliau sakant, isterijos imitacija.

Man atrodo, kad žmonės, kurie priima sprendimus – o pirmam planui žlugus sprendimus priima ne vien tik V.Putinas, nes jis yra priverstas tartis, derėtis, diskutuoti su savo aplinka, – nori kažkaip nušokti nuo eskalavimo kopėčių. Tačiau pats V.Putinas sausas neišlips, jeigu visuomenei nebus sukurta tam tikra pergalės regimybė arba daugiau mažiau tenkinantis susitarimas ir grįžimas į normalų gyvenimą.

Man atrodo, kad ši beprotiškos isterijos taktika labai pavojinga, ji gali virsti realiu susidūrimu – gali netyčia susidurti lėktuvai ar kibernetinės pajėgos. Šia isterija siekiama gąsdinti Vakarus, esą V.Putinas pasirengęs didinti statymus iki pat branduolinio konflikto, ir tikimasi, kad Vakarai dėl šventos ramybės sutiks, kaip Maskvoje sakoma, taikiai sugyventi.

Bėda ta, jog Vakarai šiuo atveju neturi ko pasiūlyti V.Putinui, kad šis būtų patenkintas ir galėtų „išsaugoti veidą“ prieš Rusijos visuomenę. Apie Baltijos šalis aš jau net nekalbu – Vakarams tai egzistencinis klausimas, jis nediskutuotinas.

Ukrainą Vakarai, ko gero, iš dalies gal ir atiduotų. Neatsitiktinai pirmoji NATO ir JAV prezidento Baracko Obamos reakcija į Krymo aneksiją buvo pareiškimas, esą Ukraina nėra NATO narė, todėl karinė intervencija neįmanoma, ir panašiai. Balandžio mėnesį Ženevoje V.Putinui buvo pasiūlytas sandoris: „Na, gerai, jūs paėmėte Krymą. Jei toliau neisite, mes užsimerksime.“

Tačiau Ukrainos ir taip nebeįmanoma atiduoti, Ukraina jau nebėra objektas, nes čia atsirado pilietinė visuomenė, ir ji atsirado atsako į V.Putino agresiją metu. Su jokiais gudriais ankstesniais Zbigniewo Brzezinskio planais finliandizuoti Ukrainą ši nebesutiks.

Nieko V.Putinui Amerika negali pasiūlyti ir Sirijoje, nes ten ji jau ir taip viską atidavė. JAV jau išdavė visus, su kuriais būtų galėjusios bendradarbiauti, ir tapo Putino-Assado karinių nusikaltimų bendrininkėmis. Galima sakyti, kad V.Putinui buvo įteikta pergalė – galimybė nebaudžiamam naikinti Alepo gyventojus. Tačiau ši „pergalė“ Rusijai nieko neduos.

Artimiausiu metu kažkokio „išrišimo“ Sirijoje nebus, bent jau iki B.Obamos kadencijos pabaigos. Jei JAV rinkimus laimės Hillary Clinton, ji su V.Putinu elgsis labai griežtai, todėl karinę isteriją Vakarams „parduoti“ lengviau dabar.

Vis dėlto noriu pasakyti, kad Rusija gyvena labai gerai. Nėra paliesta jokia nacionalinė Rusijos problema – nei Sirijoje, nei Ukrainoje, nei Baltijos šalyse. Visa tai vadinamojo Ketvirtojo pasaulinio karo „fantazmai“. O mūsų sėkmė bus tuomet, jeigu pavyks maniaką atitraukti nuo branduolinio mygtuko.

V.Jurkonis: Branduolinis šantažas skamba kaip apokalipsė. M.Gessen yra parašiusi knygą „Žmogus be veido“, o štai A.Piontkovskis sako, kad tą veidą reikia kažkaip išsaugoti. Taigi papildomas klausimas – ar Vakarai nepakankamai vertina Kremliaus keliamą grėsmę, ar ją pervertina?

M.Gessen: Mano nuomone, klausimas ne vien toks, ar pervertina, ar vertina nepakankamai. Nors man atrodo, kad greičiau vertina nepakankamai rimtai, svarbu, kokią žinutę Vakarai gauna iš Kremliaus ir kokią siunčia jam. Mano nuomone, visa Vakarų politika Kremliaus atžvilgiu paremta dviem klaidingomis prielaidomis.

M.Gessen

Pirmoji klaida: Vakarų lyderiai ir didžioji elektorato dalis mano, kad V.Putino elgesys yra „reaktyvus“. Kitaip sakant, kad jo veiksmus lemia susiklostančios situacijos ir kad tai daugiausia atsakas į Vakarų elgesį. Iš tiesų V.Putino politiką lemia jo paties pasaulio įsivaizdavimas. Jis elgiasi taip, kaip elgiasi. O vienintelis būdas jam išlaikyti valdžią – visuomenės mobilizacija. Ir būtent siekis išlaikyti visuomenę mobilizuotą diktuoja jo politiką, o ne kokie nors Vakarų veiksmai.

Antra klaidinga prielaida, tiesiogiai susijusi su pirmąja, yra Vakarų įsivaizdavimas, jog savo elgesio strategiją reikia modeliuoti taip, kad ji maksimaliai efektyviai veiktų V.Putino elgesį. Pavyzdžiui, sankcijų įvedimo logika buvo tokia, kokia buvo: įveskime sankcijas laipsniškai, nes jei V.Putinas tikrai turi omenyje tai, kuo grasina, jis sustos.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad tokia Vakarų strategija gali pasiteisinti. Tačiau tai gilus įsitikinimas, kad jei mes tinkamai pasirinksime, kaip elgtis, kaip paveikti V.Putino aplinką, jis pasikeis. Tai klaida. Visus savo įsivaizdavimus, koks yra pasaulis, jis susikuria instinktyviai, ir visų jų tikslas – išsilaikyti valdžioje.

Kitas klausimas – tai kuo gi Vakarams remtis, jei ne V.Putino elgesiu? Ir štai kyla pati sunkiausia problema – reikia keisti suvokimą. Reikia sau pripažinti, kad jokia strategija neveiks.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Kokios vertybės, kokie susitarimai Vakarus padaro tuo, kas jie yra. Veiksmai, pagrįsti šia filosofija, o ne kokie nors migloti svaičiojimai, kaip gali sureaguoti V.Putinas, yra vienintelė išeitis Vakarams.

Įvesdami sankcijas Vakarai turėjo mąstyti, kad negalima turėti reikalų su nusikaltėliais, negalima žaisti pagal jų taisykles. O ne manyti, kad vienokios ar kitokios priemonės nusikaltėliams padarys įtaką, jie ims ir pasikeis. Čia ir sustosiu.

V.Jurkonis: Labai ačiū. O dabar – žvilgsnis iš JAV.

David Satter

D.Satteris: Labai dažnai aptarinėjami V.Putino motyvai: kas jį motyvuoja, kaip jis elgiasi. Nes daugeliui V.Putino įsiveržimas į Ukrainą ir Krymo okupacija buvo netikėtumas. Tačiau dažnai mūsų diskusijos turi vieną trūkumą: JAV vyrauja amerikietiškas mentalitetas. Amerikiečiai žino faktus, bet juos interpretuoja remdamiesi savo pačių supratimu ir negalvodami, kad gali egzistuoti visai kitoks pasaulio supratimas. Galiu pasakyti, kaip man viskas atrodo. Tiesa, aš nesitariau nei su V.Putinu, nei su jo aplinka, kad žinočiau, ką tiksliai jie galvoja. O jei ir konsultuočiausi, nemanau, kad jie man pasakytų tiesą. Tačiau atvirai sakant, man atrodo, kad viskas, ką daro V.Putino režimas, bet koks karas tėra vidaus politikos instrumentas.

Tą patį darė, beje, ir Borisas Jelcinas. Jei prisiminsime Pirmąjį Čečėnijos karą, tuomet buvo tiesiai pasakyta, jog mums reikia greito ir pergalingo karo, kad išaugtų prezidento reitingai. 1994-aisiais B.Jelcinui populiarumo labai reikėjo, tačiau karas pasirodė netrumpas ir nepergalingas. Vis dėlto jis buvo pradėtas turint būtent tokių tikslų.

Jei kalbėtume apie Antrąjį Čečėnijos karą, tai buvo mėginimas išsaugoti B.Jelcino šeimą ir privatizacijos rezultatus. 1999-aisiais Rusijos prieš savo pačios tautą įvykdytas teroro išpuolis, be kurio joks karas nebūtų buvęs įmanomas, leido įsiveržti į Čečėniją antrą kartą. Ir tai turėjo greitą rezultatą: V.Putinas tapo prezidentu. Galime ilgai kalbėti apie šio įvykio aplinkybes, tačiau laikas to neleidžia.

Karas Ukrainoje irgi buvo pradėtas dėl absurdiškų pretekstų ir dėl vidaus politikos priežasčių. Viskas, kas nutiko Ukrainoje, buvo mėginimas ten atrasti savo pačių visuomenės atspindį. O kas gali būti geriau, nei mažos grupelės sukilimas?

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Beje, kai šis karas prasidėjo, atsirado galimybė įvykdyti dar vieną avantiūrą – pradėti puolimą Sirijoje. Jei žvelgsime į B.Jelcino ir V.Putino režimus, galėsime geriau suprasti, ko iš jų galima tikėtis.

Tačiau kaip turi reaguoti Vakarai? Manau, idėja, esą Rusija ruošiasi atkurti savo imperiją, yra perdėta. Tai nerealu. Su viena sąlyga: jeigu nebus vidaus krizės pačioje Rusijoje. Nes tam, kad nukreiptų dėmesį nuo vidaus problemų, Rusija visuomet imasi ir gali imtis jau pasiteisinusios priemonės – karo.

Žinoma, jei kariaujama su tais, kurie gali apsiginti, rizika yra per didelė. Todėl labai svarbu sustiprinti Rusijos atgrasymą. Ir ne tik kariniu požiūriu, bet ir moraliniu, intelektiniu. Nes vienas iš režimą stabdančių veiksnių yra suvokimas, kad potencialus priešas adekvačiai supranta Rusijos mentalitetą, galimybes ir galimus veiksmus.

Pati didžiausia Vakarų silpnybė yra… Žinote, neseniai kalbėjausi su JAV Senato Užsienio reikalų komiteto nariais ir priminiau jiems, kaip Johnas Kerry guodėsi, kad Sergejus Lavrovas jam į akis melavo. Aš buvau tiesiog apstulbęs. O ko jis tikėjosi? Kad S.Lavrovas jam sakys tiesą?..

Tai ne tik juokinga, tai pavojinga. Tokia šalis kaip JAV privalo rasti intelektinių resursų suvokti, su kuo turi reikalą. Tačiau šiuo metu – prezidentinės lenktynės ir vyksta daug keistų dalykų. Iš vienos pusės, turime demokratiją. Iš kitos, tuomet, kai buvo akivaizdu, jog Rusijos režimas žudo žmones, tokius kaip Aleksandras Litvinenka ar Ana Politkovskaja, prasidėjo santykių „perkrovimas“…

H.Clinton kuria įspūdį, neva ji kovoja su V.Putino režimu, o šis mirtinai bijo jos pergalės rinkimuose. Tai, beje, visai įmanoma, nes jos oponentas Donaldas Trumpas kalba tokias kvailystes, kurios yra net kvailesnės už mūsų oficialią politiką. Toks nesusipratimas kaip D.Trumpas įmanomas tik visuomenės nesupratimo fone.

Šis Rusijos nesupratimas būtų nieko baisaus, jei nebūtų grėsmės, kad Rusija mus iš tiesų gali įtraukti į labai rimtą krizę. Todėl situacija reikalauja iš amerikiečių susipažinti su realiais faktais. O jūs, šio forumo dalyviai, galite prie to prisidėti.

V.Jurkonis: Labai svarbus veikėjas Vakarų santykiuose su Rusija, be jokios abejonės, yra Vokietija. Tad įdomu, kokios nuotaikos Berlyne?

B.Reitschusteris

B.Reitschusteris: Leninas yra prikalbėjęs daug kvailysčių, bet yra pasakęs vieną protingą dalyką: vokiečiai, prieš organizuodami revoliuciją, prieš grobdami traukinius, pirmiau nusipirks bilietą į tą traukinį. Dabar vyksta tas pats. Kad įsitikintų, jog Rusija yra agresorė, jog ji puola, vokiečiai reikalauja pasirašytų pareiškimų, kuriuos antspaudu būtų patvirtinęs notaras. Nes šiaip iš pasakojimų juk negali tiksliai žinoti. Juk V.Putinas tvirtina, kad jis geras…

Čia tas pats, kas raupsai. Dešimtmečius ši liga laikoma išnykusia, ir mes jau nebeturime jai imuniteto. Nes mes dešimtmečius gyvename gerovės ir taikos pasaulyje. Todėl kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“ Tai toks kolosalus proto užtemimas ir nenorėjimas suvokti realybės, kad aš siūlau erelį Vokietijos herbe pakeisti stručiu.

Kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“

Kas lemia tokią visuomenės simpatiją V.Putinui? Visų pirma labai stiprus vokiškas antiamerikonizmas. Antras dalykas – labai stiprios kairuoliškos nuotaikos. Žmonės mano, kad viskas, kas yra Rusija, tai Leninas. Ir nesupranta, kad, palyginti su V.Putinu, B.Obama yra tikras socialistas.

Mane labai išgąsdino tai, jog anksčiau maniau, kad denacifikacija Vokietijoje buvo sėkminga. Dabar, kai V.Putinas valdžioje, imu tuo abejoti. Vokietijoje egzistuoja tam tikras fiure… hm, lyderio ilgesys.

Visuomenėje į bausmę žiūrima kaip į kažką netinkamo. Na, kaipgi taip, reikia supratingumo. Tas pats su V.Putinu: gal atšaukim tas sankcijas, negalima šitaip…

Vokietijos politikos kritikai sako, kad pas mus ne politika, o socialinė pedagogika – kaip vaikų darželio auklėtojų rengimas. Toks pat santykis su V.Putinu. Bet kad reikia atgrasymo, o ne padlaižiavimo, supranta nedaugelis. Vienintelė Angela Merkel, kuri pati yra iš buvusios Rytų Vokietijos, todėl labai gerai žino, kas yra V.Putinas.

Todėl Vokietijos ir Rusijos santykius labai stipriai veikia tai, kas yra kancleris. Jeigu A.Merkel bus pakeista (manau, kad V.Putinas ties tuo jau dirba), tai Vokietijos vaidmuo Vakarų santykiuose su Rusija taps antraeilis.

V.Jurkonis: Nuskambėjo kritika dėl per didelio Vakarų atsipalaidavimo. O kaip Vokietijos ir Rusijos santykius bei Rusijos įtaką Vakarų visuomenės nuomonės formavimui vertinate jūs?

J.P.Heinas

J.P.Heinas: Tarp Vakarų ir Rusijos egzistuoja tam tikri klientelistiniai santykiai. Kalbėjote apie tai, kad V.Putinas elgiasi taip, kaip elgiasi, dėl savo realybės suvokimo. Klausimas, kiek V.Putino realybė yra ir mūsų realybė. A.Piontkovskis minėjo, kad 70 proc. vokiečių neitų ginti Baltijos šalių. Tai labai įdomu, nes susiję su tuo, kaip V.Putino realybė perkeliama į mūsų realybę.

Rusijai taip gerai sekasi mus priversti elgtis taip, kaip ji nori, nes iš tiesų mes patys tai norime daryti. Tai svarbu suprasti. V.Putino režimas siekia akceleruoti savąjį suvokimą mumyse.

Daugybė žmonių Vokietijoje nežino, ką reiškia sovietinė okupacija. Tačiau jie mano, kad dabar yra okupuoti ES. Tai labai įdomu.

Mano karta užaugo apsupta patogumų ir malonumų, ir mums labai sunku pripažinti, kad padarėme klaidą praradę budrumą. Rusija tuo naudojasi projektuodama savo realybę mūsų visuomenėje. Ir jai labai gerai sekasi: užtenka pažvelgti į tai, ką rašo Vakarų žiniasklaida, ir pamatysime daugybę žinučių, kurias suformulavo pati Rusija, o mes jas priėmėme už gryną pinigą. Rusijai nėra sunku daryti mums įtaką, nes viskas kyla iš mūsų pačių.

Parengė Rima JANUŽYTĖ

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Schmittas, asm. archyvo nuotr.

Vilniuje pirmą kartą vykusioje Pasaulinėje specialiųjų operacijų pajėgų konferencijoje („Global SOF Symposium“) viešėjo apie du šimtus gynybos ekspertų iš dvidešimties šalių. Tarp jų – ilgametis „The New York Times“ žurnalistas, rašytojas, dviejų Pulitzerio premijų laureatas Ericas Schmittas, savo įžvalgomis apie gynybą, saugumą, tiriamąją žurnalistiką sutikęs pasidalyti su „Veido“ skaitytojais.

Rima JANUŽYTĖ

– Šiandien ėmėte interviu iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Ką „The New York Times“ skaitytojai iš šio pokalbio sužinos apie Lietuvą?

– Taip, man jis padarė įspūdį per sveikinimo kalbą! Iš da­lies čia esu todėl, kad rengiu straipsnį apie tai, kaip Bal­­tijos šalys reaguoja į Rusijos vykdomą hibridinį ka­­rą, kokių veiksmų būtų imtasi tikro karo akivaizdoje.

Čia juntamas didelis nerimas dėl situacijos Rytų Ukrainos, Krymo okupacijos. Norėjau pasikalbėti su Lietuvos karinių pajėgų atstovais, civiliais ir išsiaiškinti, kaip jaučiasi žmonės, kokių veiksmų imasi politikai ir kariai.

Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip būtų atgrasoma bet kokia Rusijos agresija.

Kadangi R.Šimašius – politikas, tai norėjau sužinoti, ką jis darytų, kaip mobilizuotų Vilniaus gyvento­jus.

– Labai smalsu, ką sužinojote.

– Kalbėdamasis su kariškiais supratau, kad svarbiausia – konvencinis atgrasymas. Kitaip sakant, NATO ba­­­­­­talionas, konkrečiai – vokiečių kariai. Tai viena. Ru­­­­sijai tarsi sakoma, kad štai pirmiausia jums reikėtų praeiti pro mus, paskui pasimatyti su Lietuvos pa­jė­gomis, prieš jums vėl atsikandant bent kąsnelį mū­sų šalies.

Jei D.Trumpas taptų prezidentu ir Rusijai pasiūlytų susitar­ti, kaip žada JAV rinkėjams, V.Putinas jį suvalgytų gyvą.

Šiandien klausydamasis pulkininko pranešimo apie savanorius, kuriuos mes vadiname nacionaline gvar­dija, supratau, kad Lietuvoje labai daug patriotizmo. Daug sąmoningumo. Nerimo. Gal ir baimės dėl Rusijos.

Pamačiau aiškų skirtumą, kaip viską vertina amerikiečiai, ir kaip – lietuviai. Amerikoje Sovietų Są­jun­ga, kuri buvo bloga, yra praeitis. Dabar yra Rusija, su ku­ria galima dirbti. Čia, Lietuvoje, viskas kitaip: Lie­tuva visada įtariai žiūrėjo į Rusiją, konkrečiai – į Vla­dimirą Putiną. Galima sakyti, kad budrumas Ru­sijos atžvilgiu čia yra kasdienybė.

Žinoma, praleidau tik porą dienų ir nespėjau pa­sikalbėti su daugybe žmonių, tačiau iš to, ką sužinojau, susidariau būtent tokią nuomonę.

– Užsiminėte apie JAV požiūrį į šiandieninę Rusiją. Tai valstybės ar gyventojų nuomonė? Kaip manote, ką apie Rusiją mano jūsų skaitytojai?

– Viskas labai paprasta: yra dvi nuomonių stovyklos. Vienoje – manantieji, kad Rusija įsilaužė į JAV politi­nių partijų korespondencijos sistemas ir kad net pa­mėgino paveikti prezidento rinkimų kampanijos ei­gą ir rezultatus. Daug žmonių, kurie prieš metus ar dve­jus būtų pasakę, kad tai visiškai nerealu, dabar pra­deda suvokti: o taip, realu. Rusija gali taip elgtis. Ma­nau, kad amerikiečiai pamažu pradeda pasivyti lie­tuvius suvokimu, kas yra Rusija.

– Kitoje pusėje – tikintieji Donaldo Trumpo žodžiais, esą Rusija gali būti ne priešas, o partneris?

– Manau, kad daugybė amerikiečių, net iš paties D.Trumpo partijos, su tuo nesutinka. Daug kas yra labai susirūpinę dėl to, kas vyksta, nes akivaizdu, kad Ru­sijos įtaka pasireiškė net atskirose valstijose. Ru­­sijos jėgos sugebėjo ten patekti ir sukelti dvejonių dėl rinkimų rezultatų. Žinoma, gal nerimas, kad Rusija re­guliuoja JAV rinkimų eigą, šiek tiek perdėtas, ta­čiau kai ateina D.Trumpas ir pradeda aiškinti, kad, girdi, net neaišku, ar tai buvo programišių įsilaužimas… Aš su juo visiškai nesutinku.

Abi partijos sutaria, kad tai, kas įvyko, buvo įsilaužimas.

– Ar jums, kaip žurnalistui, yra tekę susidurti su ko­kiais nors Rusijos mėginimais daryti įtaką jums pa­čiam?

– Pačioje mano karjeros pradžioje – taip. Dirbau Va­šingtone. Tai buvo 1998-ieji. Vienoje konferencijoje prie manęs priėjo Rusijos diplomatas. Išsiaiškino, kad esu jaunas reporteris, kad dirbu „The New York Times“, ir tada staiga tapo labai draugiškas. Pakvietė mane kavos. Aš pamaniau – ką gi, puiku, neturiu daug rusiškų šaltinių, nežinai, kada ko gali prireikti.

Tačiau manau, kad jis su manimi norėjo eiti kavos ne todėl, kad pajuto man draugiškumą, o būtent todėl, jog dirbau „The New York Times“. Bet kavos mes taip ir neišgėrėme – persikėliau į Niujorką ir ryšys su šiuo diplomatu nutrūko. Tai buvo, ko gero, artimiausias ryšys su bet kokiu rusu. Beje, ir Rusijoje nesu buvęs. Baltijos šalys – arčiausiai Rusijos, kur man yra tekę būti.

– O kiek įtakos savo darbe juntate iš JAV politikų? Ar esate susidūrę su valdžios mėginimais sutrukdyti jums atlikti kokį nors tyrimą ir parašyti kokį nors straipsnį?

– Laisvoje, demokratinėje visuomenėje įtaką politikai visuomet mėgina daryti. Labai dažnai oficialūs asmenys paneigia tai, ką ketini publikuoti. Kadangi rašau nacionalinio saugumo, žvalgybos klausimais, tai labai jautrios informacijai sritys.

Prieštaravimus ar paneigimus iš valdžios pusės kiek­­vienu atveju vertiname labai rimtai, bandome su­­prasti, ar vyriausybė turi priežasčių siekti, kad mes kažko neviešintume ar nukeltume publikaciją vėlesniam laikui. Reikia įvertinti, ar straipsnis nesukels grės­­­mės JAV ir jos gyventojams, taip pat – mūsų są­jun­gininkams. Galbūt bus suteikta per daug informa­cijos priešui apie mūsų pajėgumus. Visa tai mes įvertiname, tariamės su redakcine kolegija, ar straips­­­nyje yra kažkas, ką visuomenei būtina sužinoti. Kartais pakanka labai subtilių korekcijų, kurios nekeičia esmės, tačiau apsaugo priešą nuo tam tikros informacijos, kuria jis vėliau galėtų pasinaudoti.

Tokios diskusijos vyksta nuolat. Tačiau niekada nesu sulaukęs iš valdžios pareiškimo, kad kažko publikuoti negalima. To nėra buvę nuo pat mano darbo žiniasklaidoje pradžios ir tikiuosi, kad taip niekada nenutiks.

– „The New York Times“ dirbate ilgiau, negu leidžiamas savaitraštis „Veidas“, kaip tik švenčiantis 24 metų gimtadienį. Turėjote progą iš vidaus stebėti labai ilgą „The New York Times“ evoliuciją. Kokie jūsų pastebėjimai dėl spausdintinės žiniasklaidos pokyčių ir kokia ateitis jos laukia visame pasaulyje?

– Ačiū, kad primenate, koks esu senas. O jei rimtai, pasakysiu taip: viena vertus, žurnalistikai dabar – auk­so amžius, nes mes turime tiek daug įrankių, tiek priemonių. Dabartinis mano darbas ir galimybės nepalyginami su tuo, kaip buvo, kai prieš 34 metus pradėjau savo reporterio karjerą. Internetas, komunikacija per socialinius tinklus, galimybė keliauti po visą pasaulį… Visa tai didelis privalumas. Galimybė į pasakojimą įterpti garso ir vaizdo medžiagą, pasitelkti įvairiausius įrenginius leidžia istoriją pateikti kur kas įtikinamiau.

Didžiausia problema susijusi su pačiu verslo mo­de­liu. Daugybė žiniasklaidos kompanijų atsisako spau­dos leidinių, nes sparčiai mažėja reklamos apim­tys, spaudos žurnalistai pereina į kitas visuomenės informavimo priemones, nes laikraščiai tampa per maži ir nebeišsilaiko. Tačiau mes ieškome finansinio modelio, kuris mums leistų išlikti ir tęsti kokybiškos žurnalistikos tradiciją. Norime išlaikyti kokybės standartus. Deja, „The New York Times“ – vienas iš vos kelių likusių spausdintinių laikraščių. „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“ ir dar keli laikraščiai vis dar randa finansinių galimybių egzistuoti ir užsiimti kasdiene tiriamąja žurnalistika. Bet visi jie ieško naujų formų.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas – daugiausiai išlaidų ten sudaro saugumas. Dar 7 mln. dolerių kainuoja reporterių darbas informuojant apie prezidento rinkimų kampaniją skirtingose valstijose.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas.

Taigi, tai iššūkių laikas. Labai džiaugiuosi, kad man tai ne verslas, nes žmonės, kuriems laikraščiai yra verslas, dabar turi labai atidžiai svarstyti įvairias ilgalaikes perspektyvas.

– Paminėjote biurą Irake. Kaip manote, kas yra efektyviau: vykti į karštuosius taškus ir viską pamatyti savo akimis, ar likti redakcijoje, bet iš toliau pamatyti platesnį kontekstą?

– Man pasisekė, kad darau ir viena, ir kita. Būdamas Vašingtone stengiuosi kuo geriau suprasti politiką, po­litinius sprendimus, visas aplinkybes. Tačiau nėra ge­resnio būdo viską geriau suprasti, nei nuvykti į Af­ga­nistaną. Ar, tarkime, ši konferencija, kurioje ga­li­ma gyvai pasikalbėti su įvairiausiais žmonėmis ir su­sidaryti aiškų vaizdą, kas vyksta.

Ypač tie žurnalistai, kurių sritis yra tarptautiniai santykiai ir saugumas, privalo derinti abu šiuos dalykus. Jei darysi tik vieną, vis tiek galėsi parašyti gerą istoriją, bet ji nebus tokia išsami.

– Viena iš jūsų dažnų temų – kova su terorizmu. Kaip manote, koks vaidmuo tenka žiniasklaidai, kai kalbama apie teroristinių išpuolių prevenciją?

– Mūsų misija – viso pasaulio skaitytojams paaiškinti, kas yra teroristinės grupės, kas jas motyvuoja, kokios jų galimybės. Po Rugsėjo 11-osios labai daug JAV pa­­reigūnų laikėsi taktikos slėpti informaciją, mes žinojome labai nedaug, o tai gali baigtis grėsmės išpūtimu. Kai žinai daugiau, viskas nebeatrodo taip baisu ir pradedi ieškoti būdų, kaip su ta grėsme kovoti.

Taigi žiniasklaidos misija – kelti klausimą, ar politikų būdai kovoti su grėsmėmis yra teisingi. Štai da­bar JAV vyksta karštos diskusijos dėl veiksmų Si­ri­jo­je. Daug amerikiečių kelia klausimą, ar JAV iš viso tu­ri kištis, o jeigu taip, gal kažkokiomis kitomis formomis? Ar tikrai Baracko Obamos administracija turėtų kariniais veiksmais atakuoti Sirijos armiją? Juk tai gali grėsti net kariniu susirėmimu su Rusija.

Taigi žiniasklaida turi kuo detaliau informuoti, kas ten vyksta, kaip veikia ISIS ir jos tinklai Eu­ro­po­je, kodėl mes Sirijoje darome tai, ką darome. Visa tai lei­džia priimti teisingus sprendimus politikams, o vi­suo­menei – tuos sprendimus vertinti: kritikuoti ne­sėk­mes, paploti sėkmės atveju.

– Jei kalbame apie sėkmę, kaip manote, ko Europa turėtų pasimokyti iš JAV kovoje su terorizmu?

– Europa dabar mokosi iš savo pavyzdžių. Išpuoliai Briuselyje gali daug ko pamokyti ne tik Europą, bet ir Ameriką. Problema ta, kad Europa ir Amerika te­ro­rizmo klausimu per mažai kalbasi tarpusavyje. Yra per daug kliūčių, per mažai pastangų kartu imtis veiksmų. Tas pats ir tarp atskirų Europos valstybių.

Europos terorizmo istorija gerokai ilgesnė nei JAV – prisiminkime išpuolius Ispanijoje, Didžiojoje Bri­­tanijoje, Italijoje, Vokietijoje. Tačiau tik penkių Europos valstybių žvalgyba tarpusavyje dalijasi informacija. Išpuoliai Europoje atskleidė būtent dalijimosi informacija spragas.

– Šiame kontekste vėl prisiminkime Rusiją. Ar kovoje su pasauliniu terorizmu Rusija kada nors galėtų tapti sąjungininke, ar jos niekas nepriims į partnerių gretas?

– Galiu tai įsivaizduoti. Rusijos ir JAV vyriausybių bendradarbiavimo terorizmo klausimu praeityje jau būta. Buvo gerų ir blogų pavyzdžių. Bostono išpuolis atskleidė, kad Rusija mums nepasakė visko, ką galėjo pasakyti ir kas galbūt būtų padėję šiam išpuoliui užkirsti kelią.

Jei kalbame apie Siriją, amerikiečiai ir rusai tarpu­savyje nesusikalba net dėl to, kas yra teroristai. JAV nori susitelkti ties ISIS, o Rusija sako – ne ne, tai kur kas daugiau nei vien ISIS, tai kur kas platesnė grupė. Tai trukdo bendradarbiauti.

Šiuo metu aplinkybės Rusijai ir JAV bendradarbiau­ti bet kuriuo klausimu yra labai sudėtingos, bet gal­būt kova su ISIS – viena tų sričių, dėl kurių abi pu­sės gali susitarti.

– Konferencija, kurioje dalyvavote, pirmą kartą vyksta ne JAV. Kodėl jai pasirinkta Lietuva? Ar tai JAV žinutė mums, kad galėtume jaustis saugūs, ar žinutė Rusijai? Jei taip, kokia ji?

– Manau, viskas paprasčiau. Tiesiog ši organizacija – „Global SOF Organisation“ – nutarė išsiveržti iš JAV ribų ir parodyti, kad jos mastas yra tarptautinis.

Kita vertus, Lietuvos noras priimti šią konferenciją yra žinutė JAV, jog per pastaruosius 15 metų JAV specialiųjų operacijų pajėgos buvo taip susikoncentravusios į kovą su terorizmu, kad galbūt dėmesio ne­teko kai kurios kitos grėsmės. Ši konferencija yra priminimas, kad specialiosios pajėgos gali būti panaudotos ne tik kovoje su teroristais, bet ir įvairių formų kovoje su kitomis valstybėmis, jei to prireiktų.

Specialiųjų operacijų pajėgų gebėjimai – unikalūs ir gali labai pasitarnauti informacinio, hibridinio ka­ro atveju. Pradedama suprasti, kad tokios pajėgos ga­li praversti Baltijos šalyse.

– Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai skamba dvejonė, ar NATO tikrai mums padėtų karinės agresijos atveju. Juk net gyventojų apklausos įvairiose NATO priklausančiose valstybėse rodo, kad daug kas rinktųsi į konfliktą nesikišti, nepaisant 5-ojo straipsnio. Kokios amerikiečių – jūsų skaitytojų – nuotaikos?

– NATO įvaizdis vis dar geras, nors ir ne toks, koks buvo Šaltojo karo laikotarpiu. Daug kam dar visai neseniai gal atrodė, kad NATO buvo reikalinga tol, kol egzistavo Sovietų Sąjunga, o dabar, kai jos nebėra, NATO turi užsiimti kitais reikalais, pavyzdžiui, misija Afganistane.

Pastaruoju metu daug kas šį požiūrį pradeda keisti ir vėl prisimena Rusiją. Amerikiečiai suvokė, kad Ru­­sija vėl kelia grėsmę. Žinoma, ne tokią kaip Šaltojo karo laikotarpiu – toli gražu. Tačiau atsirado po­reikis iš naujo užtikrinti Baltijos šalis, kad JAV bus čia, jeigu prireiks. Beje, net tarp paprastų amerikiečių vis dažniau vietoj „užtikrinimo“ pasigirsta žodis „atgrasymas“.

Tai nereiškia, kad Rusija yra priešas, koks buvo Sovietų Sąjunga Šaltojo karo laikais. Dabar kiti laikai, kitos aplinkybės. Tačiau vis daugiau amerikiečių suvokia, kad Rusija nėra ir draugė. Taigi, sakyčiau, šiuo metu vyksta nuomonės pokytis.

– Kol vyko ši konferencija, Vilniuje prasidėjo kitas renginys – Laisvos Rusijos forumas. Į jį susirinko daug garsių Rusijos opozicijos atstovų, žurnalistų, visuomenės veikėjų. Visi jie svarsto, kaip Rusijoje sukurti demokratiją, ir dalis jų, regis, tiki, kad tai tikrai įmanoma. Kokia jūsų nuomonė? Ar įsivaizduojate Rusiją vakarietišką, demokratinę? Tokią, su kuria išties galima draugauti?

– Manau, kol Rusijai vadovaus V.Putinas, tai labai sunkiai įmanoma. Juk jis konsoliduoja vis daugiau ga­­lios ir ne kartą parodė norą atkurti buvusią imperi­ją su tokia pat struktūra. Jo aplinkoje – buvusios So­vie­tų Sąjungos „aparatčikai“, KGB žmonės. Ra­šan­tys apie saugumą žurnalistai amerikiečiai Rusiją su­vo­kia kaip KGB valstybę. Juk  V.Putinui oponuojantys žmonės susiduria su tiesiogine grėsme. Jie net nužudomi. Taigi artimiausiu metu vilčių nedaug.

Kita vertus, Rusijos gyventojai jau spėjo paragauti vakarietiškos ekonomikos skonio, pajuto, kuo ji ski­riasi nuo komunistinės ekonomikos. Pačioje Ru­si­joje randasi vis daugiau žmonių, tikinčių, kad vieną die­­ną Rusija ims keistis. Tačiau tai neįvyks per trumpą laiką. V.Putinas daro viską, kad ir toliau liktų valdžio­je.

JAV įstatymų leidėjai, ta pati Hillary Clinton, su­v­o­­kia, kad apie Rusiją reikia galvoti kaip apie V.Pu­ti­­no Rusiją. Jei H.Clinton būtų išrinkta ir net perrinkta antrai kadencijai, manau, Rusijai tuo laiku vis dar tebevadovautų V.Putinas.

Neaišku, kaip į Rusiją žiūrėtų D.Trumpas, jei tap­tų prezidentu. Ar jam pavyktų pakeisti santykius? Esu nusiteikęs skeptiškai. Manau, kad jei jis V.Pu­ti­nui pa­sakytų tai, ką aiškina JAV rinkėjams, – „susitar­ki­me“, V.Putinas jį suvalgytų gyvą. Na, bet pažiūrėsime.

Aišku viena: Amerikoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, niekas nenori konflikto. Tačiau apie susitarimus su Rusija, kol kas, manau, anksti kalbėti.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Maskva, Scanpix nuotr.

Rugsėjo 28 d. Jungtinė tyrimų grupė (JTG), tirianti keleivinio lėktuvo „Boeing 777“ katastrofą virš Ukrainos 2014 m. liepos 17 d., oficialiai pranešė, kad lėktuvas buvo numuštas raketa, paleista iš rusiško įrenginio „Buk“. Į Kremliaus remiamų separatistų užgrobtą Ukrainos teritoriją įrenginys atgabentas iš Rusijos. Tikėtina, kad technika priklausė tos šalies 53-iajai zenitinių raketų brigadai. Praėjus kuriam laikui po tragedijos įrenginys buvo grąžintas į Rusiją.

Arūnas BRAZAUSKAS

Per katastrofą žuvo 283 keleiviai ir 15 komandos narių. Žuvusieji turėjo 10 šalių pilietybes. JTG sudaro Nyderlandų, Belgijos, Ukrainos, Australijos ir Malaizijos, kurios avialinijoms priklausė lėktuvas, atstovai.

Tyrėjams pavyko nustatyti apie šimtą asmenų, susijusių su šiuo kariniu nusikaltimu. Dalis jų gali tapti įtariamaisiais. Rusijos kariškių, tiesiogiai aptarnavusių paleidimo įrenginį, pavardės, iš interneto paimtos nuotraukos jau senokai cirkuliavo viešojoje erdvėje, kaip ir pranešimai apie tarpinius tyrimo duomenis. Daug tokios informacijos pateikė nepriklausomų tyrėjų grupė „Bellingcat“.

JTG ketina vėliausiai kitų metų pradžioje įvardyti įtariamuosius. Kartu su tyrimo medžiaga šios pavardės bus pateiktos planuojamam steigti tarptautiniam tribunolui. Australijos užsienio reikalų ministrė Julia Bishop patvirtino, kad JTG žino, kas atsakingas dėl lėktuvo žūties. Pasak jos, tyrėjai šiuo metu siekia nustatyti, kas konkrečiai davė įsakymus, kas tiesiogiai valdė raketą. Rusijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas yra tos šalies prezidentas Vladimiras Putinas.

Kol kas neaišku, kaip bus organizuojamas teismo procesas. Gali būti, kad JTG sudarančios šalys bandys užsitikrinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos paramą, tačiau Rusija tokius sprendimus gali vetuoti. Gal bus įsteigtas nuo JT nepriklausomas tarptautinis tribunolas, atsižvelgiant į precedentą – Libijos piliečių teismą 1999 m. Šie buvo įtariami dėl JAV kompanijos „Pan Am“ lėktuvo sprogdinimo virš Škotijos miestelio Lokerbio 1988 m. Tada žuvo 270 žmonių, tarp jų 11 Lokerbio gyventojų, nes dalis lėktuvo nukrito ant gyvenamųjų namų.

1991 m. JAV federalinis tyrimų biuras ir Škotijos policija paskelbė tarptautinę dviejų įtariamųjų paiešką. 1999 m. Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi sutiko išduoti Libijos piliečius teismui. Procesas vyko Nyderlanduose, buvusioje JAV karinėje bazėje. Škotijos teisėjai posėdžiavo mokykloje, kurioje pagal susitarimą laikinai įsigaliojo Škotijos įstatymai. 2001 m. vienas iš įtariamųjų buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kitas išteisintas.

2002-aisiais M.Gaddafi pasiūlė 2,7 mlrd. dolerių kompensaciją žuvusiųjų šeimoms, 2003-iaisiais Libija oficialiai prisiėmė atsakomybę už sprogdinimą. Nuo to laiko tyrėjai rado naujų duomenų apie nusikaltimo aplinkybes. 2015 m. Škotijos policija paskelbė, kad siekia apklausti dar du Libijos piliečius, galbūt susijusius su sprogdinimu.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Visas su Rusijos Valstybės Dūmos ir žemutinių Federalinės Asamblėjos rūmų rinkimais susijusias naujienas galima apibendrinti įprasta fraze: ir vėl nieko itin naujo. Blogąja prasme, žinoma.

Rima JANUŽYTĖ

Dar likus porai savaičių iki rinkimų sužinoti, kaip sekasi Vladimiro Putino oponentams, buvo nebeįmanoma: Rusijos teisingumo ministerija pa­skelbė, kad nepriklausomas apklausų centras „Le­vada“ yra „užsienio agentas“ ir toliau nebegali tęsti veiklos. „Tai praktiškai reiškia politinės cenzūros įvedimą ir nepriklausomų apklausų neįmanomumą. Tai tipinis šio represyvaus režimo elgesys“, – sako uždaromo centro vadovas Levas Gudkovas.

Žinoma, Kremlius teigia, kad anokia čia politinė cenzūra, tad priešingai aiškinančio L.Gudkovo žo­džiai – tik balsas tyruose. Ką ir bepridursi, kai už­­sienio agentais savo noru privalo užsiregistruoti vi­­sos nevyriausybinės organizacijos, gaunančios kad ir menkiausią finansinę paramą iš užsienio.

Tad tyruose – ir visos Rusijos sociologinės ap­klau­sos, kurias, be „Levados“, rengia dar keletas bendrovių, ir tas keletas nėra „užsienio agentai“. Jos – Kremliaus agentai, nes jas kontroliuoja valstybė, o skelbia jos tai, ką pasako Kremlius.

O Kremlius, kuris savo piliečius pažįsta geriausiai, sako: Vladimiro Putino palaikymas – tiesiog re­kordinis, siekia 82 proc., o „Vieningosios Ru­­si­jos“ – „kur kas didesnis nei oponentų“.

Beje, partijos „Vieningoji Rusija“ ir V.Putino populiarumo reitingai esą niekaip nesusiję. Pre­zi­de­n­tas atsiribojo nuo partijos tapęs prezidentu, o da­bar partijos lyderis – premjeras Dmitrijus Med­vedevas. Bet visa tai – tik formalumai, nes visi ir taip žino, kieno partija yra „Vieningoji Rusija“.

Tokie valstybės kontroliuojamų sociologinių ap­klausų bendrovių tyrimų rezultatai – dar vienas įrodymas, kad „Levadą“ reikėjo uždaryti: vos prieš savaitę ši „agentų irštva“ paskelbė oi kokius nemalonius skaičiukus: „Levados“ apklausų duomenimis, partiją „Vieningoji Rusija“ palaikančių žmonių nuo liepos mėnesio sumažėjo nuo 57 iki 50 proc. Be to, centro duomenimis, 39 proc. rusų ma­no, kad balsavimas apskritai yra beprasmis.

Kritęs partijos populiarumas, pasak ekspertų, parodė, kad politinės kovos, ar bent jau pasistumdymo, vis dėlto esama, nes rinkimų kampanijos me­tu apie savo egzistavimą priminė ir kitos partijos, paprastai tūnančios užribyje, pavyzdžiui, Ru­sijos liberalų demokratų partija. „Atsirado politinių jėgų rinka, apie kurią žmonės nė nenutuokė“, – tada aiškino „Levados“ centro direktoriaus pa­vaduotojas Aleksejus Graždankinas.

Scanpix nuotr.

Vis dėlto rinkimų laimėtojai aiškūs, nežinomas tik balsų už „Vieningąją Rusiją“ procentas. Per pra­ėjusius rinkimus už šią partiją balsavo 49 proc. į rinkimus atėjusių žmonių, bet tūkstančiai kitaip galvojančiųjų rinkosi į gatves ir mėgino sakyti, kad rezultatai – suklastoti.

Dabar „Vieningoji Rusija“ gali sulaukti gerokai ma­žesnio palaikymo, nes daugelis rusų vis labiau piktinasi valdžia dėl šalyje siaučiančios finansinės krizės, kurią sukėlė Vakarų sankcijos, skirtos Rusijai dėl Ukrainos konflikto, ir kritusios naftos kainos.

Tad laimėti sunkmečiu reiškia dar daugiau, nei laimėti pakilimo laikotarpiu. Na, o jei yra nepaten­kintųjų – jiems skirta šiek tiek pažadų.

„Nėra pinigų, bet laikykitės“, – šiemet pensinin­kams pranešė premjeras D.Medvedevas. Ir prižadėjo, kad 2017 m. sausį pensininkams bus skirtos vienkartinės 5 tūkst. rublių (68 eurų) išmokos. Tai esą tas pats, kas pensijos dydį „pririšti“ prie didėjančios infliacijos tempo, nors iš tiesų pensininkai liks gerokai apgauti, nes infliacija Rusijoje didėja labai sparčiai.

Kad ir kaip būtų, dėl rinkimų kampanijos kūrybiškumo ir įtaigumo „Vieningosios Rusijos“ lyderiai galvos per daug nesuka: kam investuoti į tai, ką jie gaus nemokamai, – pergalę.

„Partija neturi jokios žinios, išskyrus tai, kad „vi­si kiti yra blogesni už mus“. Bet balsavimas už opo­zicines partijas, nors ir yra pasipriešinimo balsas, vis tiek reiškia, kad sistema palaikoma“, – sako „Carnegie“ tyrimų centro Maskvoje pirminin­kas Andrejus Kolešnikovas.

8 tūkstančiai kandidatų

Dar rugpjūčio pradžioje Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė, kad norą dalyvauti parlamento rinkimuose pareiškė daugiau kaip 8 tūkst. kandidatų. Kaip jie pasiskirstys, priklausys nuo balsavimo pagal mišrią rinkimų sistemą. Tai reiškia, kad pusę iš 450 parlamentarų piliečiai rinks pagal partijų sąrašus, pusę – vienmandatėse apygardose.

Šiuo metu „Vieningoji Rusija“ parlamente turi net 238 vietas. Antri – Genadijaus Ziuganovo va­do­vaujami komunistai, toliau – Sergejaus Mi­ro­no­vo „Teisingoji Rusija“ ir Vladimiro Žirinovskio li­beraldemokratai. Šios partijos neabejotinai ir to­liau liks valdžioje. Kaip rodo įvairios visuomenės apklausos, jų reitingai yra didžiausi.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Birželį Kremliaus kritikas Michailas Chodor­kovs­kis pristatė savo remiamus kandidatus į Vals­ty­bės Dūmą. Vien šis buvęs verslo magnatas per savo fondą „Atvira Rusija“ iškėlė daugiau nei dvi dešimtis kandidatų. Tarp jų – fizinę negalią tu­rin­tis 23 metų sportininkas Jaroslavas Sviatos­lavs­kis ir gerai žinoma Marija Baronova, dalyvavusi protestuose prieš V.Putiną 2012 m.

Jos kandidatūra Valstybės Dūmos rinkimuose „Atviros Rusijos“ fondo lėšomis iškelta Maskvoje, nors tai padaryti ir nebuvo lengva. Visų pirma – dėl anksčiau pateiktų kaltinimų dalyvavus protestuose. Nors kalėjimo ji išvengė, tačiau ilgo teisminio proceso metu jai buvo uždrausta išvykti iš Mask­vos. Galiausiai M.Baronova turėjo surinkti daugiau nei 14 tūkst. Maskvos gyventojų parašų, kad galėtų iškelti savo kandidatūrą rinkimuose. Po dau­gybės durų varstymo M.Baronova reikiamą skai­­čių parašų vis dėlto surinko ir pateikė juos paskutinę dieną. Ji sakė prisitrynusi ant pirštų pūslių, nes reikėjo pasirašyti ant visų 14 911 dokumentų. „Nemiegojau 81 val. Išsilaikiau neužmigusi, apsiliedama šaltu vandeniu ir vartodama meldonį. Tačiau mums pavyko“, – sakė kandidatė.

M.Baronova teigia, kad ji ir M.Chodorkovskio judėjimas ruošiasi ateičiai: „Jei agituosime ir pradėsime (įgyvendinti) projektus dabar, po 10 metų bus žmonių, kurie galės perimti šalį į savo rankas po­tencialiu kriziniu laikotarpiu. Jei laimėsiu, pritrauk­sime daugiau žmonių ir bus daugiau tokių, kurie tiki pozityvia ir demokratine Rusijos ateitimi.“

Deja, kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, M.Baronovos platforma, kaip ir kitos „užkulisinės“ politinės jėgos, turi nedaug šansų peržengti 5 proc. rinkimų slenkstį.

Politikos analitikas iš Sankt Peterburgo Mi­chai­­las Kominas įsitikinęs, jog opozicijos atstovams kelti savo kandidatūras – beprasmiška, mat net patys rinkėjai netiki, kad jų balsai skaičiuojami sąžiningai. „Jie nemato didelio skirtumo tarp politi­nių partijų – visos atrodo tarsi viena didelė po­litinė dėmė. Gyventojai supranta, kad deputatai ir Valstybės Dūma turi mažai įtakos sprendimų pri­ėmimo procesui, kuris sutelktas prezidento ran­kose“, – sako analitikas.

Beje, šiuos rinkimus stebės nemažas būrys už­sie­nio svečių, tarp jų – ir septyni Lietuvos atstovai, kuriuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos kvietimu deleguos Užsienio reikalų ministerija.

Pokyčiai artimiausioje aplinkoje

„Veidas“ neseniai rašė, kad artėjant Dūmos rin­kimams artimiausioje V.Putino aplinkoje prasidėjo įdomūs kadrų pokyčiai. Pavyzdžiui, vieną seniausių Rusijos prezidento bendražygių – Krem­liaus administracijos vadovą Sergejų Ivanovą pa­keitė jo pavaduotojas Antonas Vaino. Ne per se­niausiai be dar­bo liko dar vienas buvęs V.Putino ben­dražygis iš KGB laikų – Viktoras Ivanovas, ku­ris ėjo Fe­de­ra­li­n­ės narkotikų kontrolės tarnybos vadovo pareigas. Šiais metais buvo priverstas at­sis­tatydinti „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vla­di­miras Jakuninas. Kai kurių analitikų nuomone, aukšto rango pareigūnai perkeliami siekiant neutralizuoti bet kokias opozicijos V.Putinui užuomazgas.

Politikos analitikas Glebas Pavlovskis įsitikinęs, kad V.Putinas siekia pašalinti visus, kurie pažįsta jį ga­nėtinai ilgai, o štai naujai paskirtus asmenis vienija tai, kad jie neturi politinio identiteto ir politinio svorio. „V.Putino draugai aplink jį buvo bent jau ne­oficiali kontrolė. Kai nėra net neoficialios kontrolės, kyla pavojus. Centras lieka be jokių apribojimų, o tai gali būti tik pavojinga“, – teigia G.Pavlovskis.

Net artimi Kremliui asmenys nežino tikrosios po­kyčių priežasties, užtat tai nesustabdo spėlionių.

„Akivaizdus demonstratyvus informacijos trūkumas. Dabar sistema gali įgyvendinti esmines per­­mainas ne tik be paaiškinimo visuomenei, bet ir be paaiškinimo elitui. Neturime apie ką diskutuo­ti, nes nežinome faktų“, – sako G.Pavlovskis, pri­mindamas, kad pokyčiai neabejotinai susiję su rinkimais. Ir ne tik Dūmos.

Jau ruošiamasi ir prezidento rinkimams?

Pernai liepą Rusijos prezidentas V.Putinas pa­sirašė įsaką parlamento rinkimus trimis mėnesiais paankstinti, mat anksčiau planuota, kad parlamento rinkimai vyks 2016 m. gruodį. Šios iniciatyvos šalininkai, tarp jų Valstybės Dūmos pirminin­kas Sergejus Naryškinas, aiškino, esą rinkimus reikia paankstinti norint sėkmingai suformuoti ir vykdyti 2017 m. biudžetą. Tačiau kritikai įsitikinę, kad tokio skubėjimo tikslas – visai kitoks. Beje, tai prieštarauja ir šalies Konstitucijai, nes suteikia nesąžiningą pranašumą Kremliaus šalininkams. Ir štai kodėl.

Proputiniškoms partijoms – tai šansas pademons­truoti geresnius rezultatus po kuklios rinkimų kampanijos vasarą, kai daugelis Rusijos žmonių atostogavo. Kai kurie šį sprendimą netgi laiko mėginimu patikrinti, ar rusai taip pat palaikytų ir prezidento rinkimų paankstinimą (jie numatyti 2018 m. kovą), kuris leistų dar labiau įtvirtinti V.Pu­­­tino pozicijas valdžioje.

Ilgametis V.Putino sąjungininkas ir buvęs fi­nansų ministras Aleksejus Kudrinas jau pasiūlė, kad 2018 m. prezidento rinkimai būtų paankstinti, nes Kremliui tuomet esą būtų lengviau pradėti re­formas, kurios galėtų padėti Rusijai išbristi iš ekonomikos krizės. Žinoma, V.Putinas savo ruožtu ne­atmetė galimybės siekti naujos kadencijos. Be­veik niekas neabejoja, kad jis laimėtų rinkimus. Na, nebent atsirastų įpėdinis.

Arba įpėdinė. Pavyzdžiui, puse lūpų būsimąja Ru­sijos prezidente tituluojama Krymo generalinė prokurorė, Geležine Krymo princese vadinama 36 metų Natalija Poklonskaja, jau paskelbusi, kad da­lyvaus rinkimuose.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Rugpjūčio 12-ąją pasikeitė Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas. Iškilo 44 metų amžiaus Antonas Vaino, o ankstesnis vyr. administratorius Sergejus Ivanovas (63 m.) tapo specialiuoju prezidento atstovu gamtosaugos, ekologijos ir transporto srityse – „katyčių patikėtiniu“, kaip juokavo žiniasklaida, nes tai postas, iš kurio tik į pensiją. A.Vaino, greta kitų nuopelnų, yra išradęs nooskopą – dalyką, kurio keliais žodžiais nenusakysi.

Arūnas BRAZAUSKAS

Etninis estas A.Vaino, kaip jį pristatė Rusijos TV, išlindo iš šešėlio – žiniasklaida paknopstom ėmė ieškoti informacijos apie iškilėlį. Gimęs Taline, jis gal ir susikalba estiškai, o japonų ir anglų kalbomis šneka laisvai. A.Vaino senelis – Karlas Vaino (g. 1923 m.) vis dar gyvas paskutinis Estijos kompartijos pirmasis sekretorius, išėjęs į pensiją 1990 m. Jo sūnus Eduardas, Antono tėvas (g. 1949 m.), Talino politechnikos instituto auklėtinis, šiuo metu yra bendrovės „Avtovaz“ viceprezidentas ryšiams su valdžios organais.

A.Vaino baigė prestižinę aukštąją mokyklą – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, 1996–2001 m. dirbo Rusijos pasiuntinybėje Tokijuje, paskui Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 2003 m. pradėjęs triūsti Rusijos prezidento aparate, A.Vaino administraciškai iki šiol neatitrūksta nuo V.Putino. 2012-aisiais buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju, šį rugsėjį pakilo laipteliu aukščiau.

Laisvu nuo administravimo laiku A.Vaino užsiima moksline poezija – sunku kitaip apibūdinti jo veikalų žanrą. Jam tapus prezidento aparato vadovu, žiniasklaida įsikibo nooskopo – mįslingo prietaiso, o gal tiktai koncepcijos, kuri siejama su A.Vaino įžvalgomis. „Nooskopas – pirmasis prietaisas, leidžiantis tyrinėti žmonijos kolektyvinę sąmonę“, – 2012-aisiais rašė A.Vaino straipsnyje „Ateities kapitalizacija“, rusų kalba išspausdintame žurnale „Ekonomikos ir teisės klausimai“. Pasak autoriaus, nooskopas analizuoja visus procesus, kurie vyksta visuomenėje, ir tai panaudojama valstybės valdyme.

Erdviniai santykiai skiriasi nuo spalvinimo būdo

Didesnę dalį profesinės karjeros praleidęs kaip reikalų tvarkytojas, A.Vaino tame straipsnyje rašo: „Nėra jokių būdų, kuriais galima įrodyti, t.y. pagrįsti logiškai, kad mums tiek įprastas išorinis pasaulis – pažįstamas mums per regėjimą, klausą, lytėjimą – egzistuoja realiai, o ne vien mūsų vaizduotėje. Lygiai taip pat nėra jokių būdų tiesiogiai palyginti mūsų pojūčius, kurie sudaro mūsų subjektyvios pasaulėjautos esmę. Taigi ir sensorinė, ir visa kita jutimo sistema pajungta išorinio pasaulio modelio kūrimui smegenyse, ir tas modelis dažnai panašus į gaublio ir pasaulio politinio žemėlapio kombinaciją: pirmajame pavaizduoti erdviniai santykiai kardinaliai skiriasi nuo jo spalvinimo būdo.“

Scanpix nuotr.

A.Vaino priklauso neformaliam V.Putino aplinkos būriui, kurio nariai nevengia intelekto žaismės ir kuria ateities vizijas: gamtamokslines, socialines, ekonomines. Vienas iš naujojo vyr. administratoriaus bendraautorių Viktoras Sarajevas leidiniui gazeta.ru paaiškino nooskopo idėją: „Šiuo žodžiu vadinu tam tikrą metodų ir priemonių visumą, kuri leidžia pagreitinti pažinimo procesą… Intriga glūdi tame, ar 10 žmonių gali pagimdyti idėją 10 kartų greičiau…“

Straipsnyje „Ateities kapitalizacija“ A.Vaino rašo, kad nooskopas kūriamas NBIC technologijos pagrindu (N – nano, B – bio, I – info, C – kogno (nuo lot. cogito – mąstau), nooskopo branduolys yra konvergencinis keitiklis, į kurį įeina erdvinis skeneris, prototipavimo sistema, konvergencinis tinklas…

Rusijos mokslų akademijos Pseu­domokslų ir tyrimų sukčiavimo komisijos narys Aleksandras Sergejevas žiniasklaidai sakė, kad nooskopo aprašymai – tai žodžių srautas, kurio tikslas – įtaiga. Nė viena formuluotė neturi aiškios prasmės, pasakė mokslininkas ir pasiūlė perprasti A.Vaino sakinį: „Rinkos kodas – laiko perėjimo į erdvę ir erdvės į laiką mechanizmo holografinė sutelktis, ir jų projekcija pasireiškia rinkos kapitalizacija.“ Pasak A.Ser­gejevo, panašius tekstus naudoja totalitarinių sektų ir komercinių kultų guru, kad manipuliuotų sekėjais. Mokslų akademijoje geros reputacijos kol kas neturintis A.Vaino apibūdinamas kaip uolus, darbštus, reiklus ir mandagus administratorius, visiškai atsidavęs V.Putinui. n

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

„Aš prisimenu Putiną kaip merijos tarnautoją. Jis buvo harmoningas, adekvatus pareigoms ir aplinkai. Už baimę, už skiriamą dalį, už pinigus geriems žmonėms atriekdavo miesto nuosavybės gabalus, sutvarkydavo reikiamus popierius, išduodavo licencijas, derėdavosi dėl procentų, spausdavo dėl kyšių, kažką suko su vokiečiais. Žodžiu, miesto aprūpinimo maistu grandinėje užėmė jo gabumus atitinkančią nišą. Gimtajam miestui netgi kartais galėjo būti naudingas.“ Tokį Vladimirą Putiną prisimena verslininkas Maksimas Freidzonas.

Dmitrijus Volčekas, „Svoboda“ (parengė geopolitika.lt)

Peterburge gimęs Maksimas Freidzonas iškėlė ieškinius „Gazpromui“, „Lukoilui“ ir kitoms rusų kompanijoms bei jų vadybininkams: „Gazpromo“ direktorių tarybos pirmininkui Aleksejui Mileriui, „Gazprom-neft“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Djukovui, kompanijos „Lukoil-bunker“ direktoriui Ali Beglovui ir kompanijos „Horizon International Trading“ direktoriui Grahamui Smithui.

M.Freidzonas tvirtina, kad atsakovai privalo jam sumokėti 540 mln. dolerių už jo dalį naftos kompanijoje „Soveks“, aptarnaujančioje Pulkovo oro uostą. Kartu su savo partneriu Dmitrijumi Skiginu, mirusiu 2003 m., M.Freidzonas valdė 29 proc. kompanijos „Sigma“ akcijų, o jai priklausė „Soveks“ akcijos. Interviu radijui „Svoboda“, išspausdintame 2016 m. vasario mėnesį, Maksimas Freidzonas pasakojo apie savo gyvenimą. 9-ame dešimtmetyje jis buvo Leningrado žydų bendruomenės aktyvistas, moelis (chirurgas, kuris pagal judaizmo kanonus atlieka ritualinius apipjaustymus), repatrijavo į Izraelį, 1990 m. grįžo į SSRS, užsiėmė ginklų policijai gamyba. Kai buvo kuriamos kompanijos „Sigma“ ir „Soveks“, jis susipažino su Peterburge klestėjusia verslininkų, banditų ir miesto administracijos valdininkų sąjunga.

2007 m. „Soveks“ nupirko „Lukoilas“ ir „Gazpromas“, o dar anksčiau, kai po D.Skigino mirties M.Freidzonas susidomėjo savo akcijų likimu, į jo gyvybę buvo pasikėsinta: Peterburge jį žiauriai sumušė, po to jis išvyko į Izraelį.

Panamos dokumentų publikacija M.Freidzoną sudomino, jis yra įsitikinęs, kad tarp šių dokumentų bus galima surasti aiškių įrodymų to, kaip Peterburgo merijos Išorės ryšių komiteto (IRK) pirmininkas Vladimiras Putinas ir jo draugai „kalė“ savo pirmuosius kapitalus. Tarp pinigų, kurių valdininkai prievartavo iš verslininkų, buvo ir 20 tūkst. dolerių, priklausiusių M.Freidzonui. Verslininkas radijui „Svoboda“ papasakojo, kaip ši tais laikais solidi suma nukeliavo A.Mileriui ir V.Putinui.

- Kaip juda jūsų reikalai Niujorko teisme?

- Byla juda. Šiuo metu bandome spręsti techninius klausimus. Kitas galimas žingsnis – kreipimasis į JAV Aukščiausiąjį Teismą.

- Visai gali būti, kad jums padės Panamos dokumentai. Kokį įspūdį jie jums sukėlė?

- Įdomu. Konkrečiau apie tai pakalbėsime truputį vėliau, kai atsiras laiko susipažinti su visu archyvu. Žvelgiant iš teisingumo atkūrimo taško, būtų labai įdomu sugretinti konkrečius žmones, įvykių datas, kompanijų pavadinimus ir pinigų pervedimus, tada labai daug kas taptų skaidru. Kartu, aš manau, išaiškės kai kurie kriminaliniai epizodai ir nusikaltimų užsakovai, kas, ką ir už ką nužudė, kur paskui pervedė pinigus, kokia nuosavybė kam perėjo. Jeigu kas šituo užsiimtų rimtai, tai, manau, išplauktų labai daug įdomių sąryšių.

Ką nors pakeisti Rusijos valdymo sistemoje esant dabartinei nuosavybės struktūrai neįmanoma.

Apskritai viskas dėsninga. Tai turėjo vienu ar kitu būdu iškilti. Matyt, buvo išeita už leistino pakantumo ribų. Nes tą, kas pavogta nedideliais kiekiais, dar galima paslėpti, o čia tai tapo sistema. Bet malonu, kad tuo susidomėta. Tikiuosi, kad dabar vis dėlto bus išsiaiškinta, kur, kaip ir kas prisigrobė. Tai padės atkurti teisingumą. Ką nors pakeisti Rusijos valdymo sistemoje esant dabartinei nuosavybės struktūrai neįmanoma.

- Jūs veikėte tais laikais, kai dar vogdavo ne tokiais mastais, bet su tokiu pačiu užsidegimu. Kaip jūs nustatėte, kad merijos valdininkai, įskaitant ir dabartinį Rusijos prezidentą, yra įnikę į asmeninio turto kaupimą?

- Konkrečiai ir rimtai apie tai reikia kalbėti teisme. Bet jeigu kalbėtume apie Putiną, tai yra toks šmaikštus liaudiškas apibrėžimas: „prie nusikaltėlių prisiplakęs komitetininkas“ („приблатненный комитетчик“). Šį apibrėžimą aš išgirdau maždaug 1992 metais iš draugų, kurių klausdavau apie merijos IRK. Tame IRK man reikėjo sutvarkyti dokumentus tarptautiniam verslo projektui. Paprastas dalykas, bet, kaip visada pirmą kartą, buvo reikalingi ryšiai ir rekomendacijos.

Komitetininkas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, „maitinasi“ iš humanitarinės pagalbos, bet už pinigus viską sutvarko teisingai.

Aš paklausiau: kas tai per žmonės? „Komitetininkas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, „maitinasi“ iš humanitarinės pagalbos, bet už pinigus viską sutvarko teisingai.“ Viskas taip ir įvyko. Mane rekomendavo. Jie tada buvo įsikūrę Antonenkos gatvėje, turėjo savo specialų urvą, atskirai nuo Smolnio. Aš atėjau į Antonenkos gatvę, pasakiau keletą nereikšmingų žodžių – apie Rusijos ir Vakarų draugystę, apie ekonominius ryšius. Besikalbant ponas, stulbinamai panašus į Rusijos Federacijos prezidentą V.Putiną, užrašė skaičių ir baigdamas pasakė: „Apiforminimu užsiims Aleksejus Mileris.“

Taip ir išsiskyrėme. Reikia pasakyti, kad jie viską atliko labai tvarkingai, greitai ir be problemų.

- Jūs tada buvote tet-a-tet ar dalyvavo ir A.Mileris?

- Ne, mes buvome tet-a-tet.

- Ir kokią sumą jis užrašė?

- Dešimt tūkstančių dolerių.

- Tais laikais tai buvo dideli pinigai.

- Matyt, aš dariau turtingo svečio iš užjūrio įspūdį. A.Mileris sąžiningai viską sutvarkė, pinigus paėmė. Suprantama, ne aš vienas kreipdavausi su panašiais prašymais. Apskritai visa ta idėja, kad Vladimiras Vladimirovičius buvo kažkoks autoritetingas gangsteris, yra labai išpūsta, ir gali būti – jo paties. O realybė proziškesnė. Kiek aš žinau, jis tada daug ir produktyviai dirbo su banditais, juos aptarnaudavo, stengėsi būti jiems naudingas. Ir, suprantama, stropiai mokėsi iš vyresniųjų draugų, aktyviai augo, perimdavo priešakinę patirtį, elgesio manieras. Kurias, tarp kitko, dabar taip aiškiai demonstruoja…

Savo dalį ėmė pinigais ir procentais, bet, kaip teigia žmonių išmintis, visi mes – iš mėsos ir kaulų, o apsaugos dvidešimt keturioms valandoms per parą niekas neskirs.

Kaip aš suprantu iš žmonių, kurie tada iš tikrųjų mieste priimdavo sprendimus, požiūrio, o tie žmonės buvo perdėm nusikalstamos prasmės ir turinio, jis buvo niekas. Paslaugus prisiplakęs komitetininkas, reikalingas todėl, kad turi apiforminti ir pasirašyti. Kartu gali pasiūlyti naują “temą”. Na, prašys savo dalies, reikia duoti truputį, apskritai smulkus, bet naudingas parankinis. Tai buvo skirtingi ne tiek sprendimų priėmimo lygiai, kiek galimybės savarankiškai tuos sprendimus įgyvendinti.

Aš manau, kad Volodia, kaip jį vadino D.Skiginas, daugelį dalykų tada darė kompensuodamas patiriamą baimę. Naudos sau, suprantama, nepamiršdavo, savo dalį ėmė pinigais ir procentais, bet, kaip teigia žmonių išmintis, visi mes – iš mėsos ir kaulų, o apsaugos dvidešimt keturioms valandoms per parą niekas neskirs. Jo buvusi Kontora tada pati trūkinėjo per siūles ir jį dengė visai nežymiai: sukis kaip išmanai, išgyvensi – tada pažiūrėsime. Tuo metu mieste vyravo visokiausių ryžtingų žmonių grupuočių priešprieša ir jam teko laviruoti tarp žmonių, kurie vienas kito nepernešė net kvapo. Sukosi, išgyveno. Užsidirbdavo, kaip pajėgė.

- Kad mūsų skaitytojams prieš akis būtų teisingas vaizdas: kaip tai atrodė? Prisimenu, man teko duoti pinigų pasininkei, aš juos į atvirą stalčių padėjau. Kas vokelyje kur nors palieka, kas į sąskaitą perveda…

- Ne, tai ne tokia situacija. Kai suma nurodyta, yra vykdytojas, kuris tvarko popierius ir paima pinigus. Popieriai sutvarkyti – gauk pinigus.

- Tai yra paprasčiausiai grynaisiais iš kišenės?

- Suprantama, grynaisiais iš kišenės. Būtų keista, jeigu jie iš manęs būtų ėmę čekius. Kas dėl kitų, atvirai pasakius – nežinau. Dima Skiginas kartkartėmis vykdavo su juo susitikti. Kartais į restoraną „Luna“, kur Volodia skirdavo susitikimus.

- Ar matėte Kumarino interviu „Nepažįstu aš Putino“?

- Mačiau. Iš tikrųjų, jį kažkaip išskyrė iš narsių žmonių plejados. Jo interviu suprantamas, žmogus juk sėdi kalėjime.

- Kiek jūs turėjote tokių susitikimų su Putinu, kai jis rašė sumą?

- Apie kitą susitikimą aš jau kažkada pasakojau. Aš pas juos buvau, kai reikėjo pasirašyti policijos ginkluotės kūrimo programą. Ir tada jie mane nustebino, nes reikalas buvo valstybinis, ginklai – milicijai. Bet pasikartojo tas pats – suma raštu, Aleksejus sutvarkys. Tas pats A.Mileris ir pinigus paėmė – dešimt tūkstančių. Tarifas.

- O Roldugino pavardė jums tuo metu buvo žinoma?

- Roldugino pavardė tuo metu man nebuvo žinoma. Žinojau kitas pavardes.

- Graži schema – panaudoti violončelininką…

- Įprastinė schema.

- Bet ne visi turi savo parankinį violončelininką…

- Violončelininkas – tai atitikmuo „kioskelis benamio, numirėlio vardu“, nutekindavo pinigus, paskui juos išsklaidydavo, o tada vėl surinkdavo. Patikimų adresatų pinigų pervedimui po ranka buvo pakankamai. Tuo daug ir profesionaliai užsiėmė Skiginas su Smithu. Dima daugiau Rusijoje, Smithas – Lichtenšteine, Monake, JAV ir kitose Vakarų šalyse.

2000-aisiais vyko tyrimas dėl Rusijos mafijos pinigų plovimo Monake, bet jis kažkaip keistai nuslopo. Kiek aš suprantu, Putinui skirtus pinigus tuo metu plovė ir aptarnavo Smithas. Keista, kad Smitho kol kas niekas nebando patraukti atsakomybėn. Tikiuosi, kad dabar patrauks.

- Bendraudamas su Putinu jūs vargu ar įtarėte, kad prieš jus žmogus, kurio portretas pasirodys ant „Time“ viršelio?

- Ne. Net ir blogiausiame sapne to nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Žmogus akivaizdžiai kompensuoja kompleksus. Ir neturėdamas nei pakankamai proto, nei pakankamai jėgų. Vartodamas žargoną, pasakyčiau taip: Volodia pučiasi. O, kaip žinoma, jeigu pučiasi – nusipūs. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: pūtėsi prieš turkus, jie numušė lėktuvą – nusipūtė. Sistema „pavyko – nepavyko“.

- Jus, kaip Izraelio gyventoją, pirmiausia neramina jo Artimųjų Rytų politika?

- Viskas tas pats. Persai juo netiki ir negerbia, ir tai natūralu: juk jis jiems tai ką nors parduoda, tai ko nors neparduoda. Teroristų grupuotėms „Hezbollah“, „Hamas“ – jis kaip tik patogus: jiems kas nors numetama, ir jau gerai. Aš manau, kad tie bandymai įsibrauti į Artimuosius Rytus galutinai suformavo jį kaip žmogų, tiesiogiai palaikantį terorizmą ir blogiausias ekstremizmo apraiškas. Kartu jis kovoja už Golano aukštumų perdavimą Sirijai. O Golano aukštumos – tai integrali Izraelio dalis. Ir apskritai Vladimirui Vladimirovičiui nėra ką veikti Artimuosiuose Rytuose, jo šalies interesai pietų kryptimi turi baigtis tuoj pat už Voronežo.

Dabar greičiausiai prasidės patikrinimai ir sąskaitų areštai, o jau gana nejauniems žmonėms nesinori likti be pinigų, ypač kai jų žmonos ir vaikai yra Vakaruose.

Gana įmantrus jo veiksmas po Panamos dokumentų publikavimo – Nacionalinės gvardijos sukūrimas. Matyt, vidinė opozicija pakankamai rimta. Yra toks standartinis klausimas: tai jūsų apsauga ar palyda į daboklę? Manau, kad apsauga pavirs į palydą gana greitai, nes jis veiklius žmones, kurie teisėtai ar neteisėtai uždirbdavo pinigus ir pervesdavo juos į Vakarus, pastatė į labai nepatogią padėtį. Dabar greičiausiai prasidės patikrinimai ir sąskaitų areštai, o jau gana nejauniems žmonėms nesinori likti be pinigų, ypač kai jų žmonos ir vaikai yra Vakaruose.

Aš manau, kad jo baimės – pagrįstos, tačiau Nacionalinė gvardija, kardinolo gvardiečiai, vargu ar jį išgelbės. Prie Stalino, kurį dabar Rusijoje taip myli, Vladimirą Vladimirovičių būtų sušaudę pačioje jo politinės karjeros pradžioje – tiesiog už vagystes.

- Tarp milijardų, kurie, kaip kalbama, jam priklauso, yra ir jūsų dvidešimt tūkstančių…

Taip. Lašas jūroje.

Originalų tekstą rasite čia

Svetlana Aleksijevič / "Scanpix" nuotr.

Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič  balandžio 30 d. lankysis Panevėžyje ir susitiks su visuomene. Tą dieną Juozo Miltinio teatre vyks premjera pagal rašytojos dokumentinę apysaką „Černobylio malda“ (režisierius Linas Marijus Zaikauskas). Laukiant premjeros ir susitikimo su S.Aleksijevič, manufaktura.lt siūlo paskaityti  šių metų “Deutsche Welle” interviu su rašytoja.

- Titulas „Nobelio premijos laureatė“ įpareigoja?

- To dar nežinau. Aš dar neįsigyvenau į šią būseną. Šiaip ar taip, nebeturiu laisvo laiko. Tai yra labai liūdna, kadangi aš esu daugiau vienišė, rašomojo stalo žmogus. Aš mieliau sau tyliai rašyčiau ir mąstyčiau.

- Kas pasikeitė Jūsų asmeniniame gyvenime po Nobelio premijos apdovanojimo?

- Dabar galiu pasakyti ne daugiau kaip vieną žodį. Vos ką pasakau – paskelbiama viešai. Žinoma, tai kiek nekomfortabilu.

- Kelno literatūros festivalio metu prasitarėte, kad mes vėl išgyvename Šaltąjį karą. Jūs, kaip daug apie karą rašiusi autorė, jaučiate tai ypatingai intensyviai?

- Ne, aš tai jaučiu kaip žmogus, kuris ten gyvena – viso to viduje. Kadangi Baltarusija, kaip jokia kita šalis, turi glaudžius santykius su Rusija. Aš manau, kad tai vienintelė likusi erdvė, kuri patiria tiesioginę Rusijos įtaką. Keletą procesų Lukašenka galėjo sustabdyti. Jis galėjo užkirsti kelią laukinio kapitalizmo vystimuisi. Baltarusija – imperializmo ir socializmo mišinys.

Ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį.

Tačiau galima pastebėti, kad neapykanta, kuri kaupėsi apiplėštuose ir apgautuose žmonėse, praskynė sau kelią. Aš tai pastebėjau jau prieš dešimtmetį, kai rašiau knygą „Second hand laikas“ ir daug keliavau po Rusiją. Ir tada klausiau savęs, prie ko gali privesti ši neapykanta.  Kai viešėjau pas savo draugus Maskvoje ir pasidalinau įspūdžiais, jie sakė, kad demokratija šiandien yra negrįžtamas procesas, grįžimas būtų nerealus. Dabar aiškėja, kad tai nebuvo tik svaičiojimai. Ir ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį. Greita sąmonės militarizacija buvo įsteigta prieš „išorės priešą“.

- Taigi Jūs manote, kad pyktis dėl vidaus politikos problemų, šiuo atveju Rusijos, yra nukreipiamas į įsivaizduojamą išorinį priešą?

- Žinoma. Tai yra energijos, kuri gali susprogdinti kažką viduje, nukreipimo į išorę forma. Putinas nieko naujo neišrado. Taigi taip buvo daroma visada.

- Daugelis kalba apie Putiną ir jo autokratiją, tačiau tokia autokratija yra sukurta ne vakuume. Jo populiarumo reitingai šiuo metu yra įspūdingi. Kaip tokį reiškinį visuomenėje galima paaiškinti?

- Esu paskelbusi straipsnį pavadinimu „Kolektyvinis Putinas“. Jame rašiau, kad čia svarbiausias ne Putinas, jis tik akumuliuoja sąmoninius ir pasąmoninius visuomenės troškimus, o visuomenė, kuri jaučiasi pažeminta, apiplėšta, apgauta. Joje tvenkiasi energija. Ir mes, kurie dalyvavome perestroikoje, taip pat stebėjomės: kur yra petrodoleriai? Niekas neįtarė, kad jie „nuskriejo“ į kariuomenę. Šiandien Rusija turi pakankamai stiprią kariuomenę, visiškai kitokią nei Jelcino laikais.

Kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas.

Mes stebėjomės: kodėl tauta tyli? Kai aš pradėjau daug keliauti po gilią Rusijos provinciją, pavyzdžiui, Sibirą, supratau, kodėl ji tyli: ji nesuprato, kas įvyko, to nebuvo tikimasi. Žmonės nenorėjo kapitalizmo, kuris netiko rusiškui mentalitetui. Ir kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas. Jie vėl save suprato tautinėje vienybėje.

- Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje kalbėjote apie dvi katastrofas: socialinę, kuri yra susijusi su sovietinės imperijos griūtimi, ir Černobylio tragediją, kuri įvyko prieš trisdešimt metų. Ką Černobylis Jums reiškia šiandien?

- Visi mano draugai, kurie mirė per paskutinius dešimt metų, mirė nuo vėžio. Ir tiesiogine šio žodžio prasme nėra dienos, kada negirdėčiau, kad kažkas susirgo ar mirė. Daugelio mokslininkų tai buvo prognozuojama jau pačioje pradžioje, pirmaisiais mėnesiais po Černobylio avarijos. Mokslininkai tada sakė, kad pirmiausia bus greitų mirčių banga, po kurios seks reakcija į mažų dozių radiaciją, tą radiaciją, kurią mes valgome, geriame ir kvėpuojame. Tai vyksta būtent dabar – gana agresyviai ir visur.

Blogai yra tai, kad visuomenė nėra pajėgi nepriklausomoms pilietinėms iniciatyvoms. Valdantieji nori užmerkti akis. Jie patys, kiek man žinoma, turi specialius žemės ūkius. Tuo tarpu mes valgome viską, kas yra siūloma parduotuvėse, turguose, kurie nėra itin atidžiai kontroliuojami. Todėl negalima sakyti, kad gyvename laikais po Černobylio. Mes gyvename Černobylio laikais ir tai tęsis amžinai.

- Jūs gyvenate ir rašote Baltarusijoje. Šios šalies valdžios Jūs nemėgstate. Čia stengiamasi Jus ignoruoti, kliudoma susitikti su kolegomis rašytojais. Kodėl vis dar ten gyvenate?

- Aš ką tik grįžau – po dvylikos metų užsienyje. Kartu su Vasilijumi Bykovu palikome šalį. Lukašenka kaip tik atėjo į valdžią. Tada mes galvojome, kad neturėsime ilgam pasilikti užsienyje, kad mūsų išvykimas taps meno simboliu. Nieko panašaus! Ilgos emigracijos metu supratau, kad visa tai taip greitai nesibaigs. Tačiau aš esu rašytoja, kuri privalo ir nori gyventi namuose. Nes tie „balsų romanai“, kuriuos rašau, susidaro iš atmosferos, mane supančio gyvenimo, iš pokalbių su žmonėmis, dažnai atsitiktinių, prasilenkiant, gatvėje, restorane, taksi, turguje. Be to auga mano anūkė ir aš grynai žmogiškai noriu būti šalia jos.

Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

Tačiau turiu taip pat pripažinti, kad grįžau likus maždaug pusei metų iki tos transformacijos, kada visos Putino kaukės nukrito, ir jis atvirai ir aiškiai pristatė savo programą Rusijai. Daugeliui tai buvo pralaimėjimas ir sukėlė nerimą. Tada pirmą kartą supratome, kad tam buvo ruožtasi kone dvidešimt metų! Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

- Ar pritaria šeimos nariai Jūsų požiūriui į demokratiją ir šiuolaikinį gyvenimą?

- Aš taip nemanau. Mano tėvas iki paskutinės dienos tikėjo komunizmu, jis negalėjo išmesti savo partijos bilieto. Jis buvo įsitikinęs, kad Stalinas apjuodino komunizmo idėją. Mano motina galvojo kažką panašaus, nors abiejų šeimose buvo represijų aukų. Anksčiau aš klausdavau savo tėvo apie laiką, kai buvo suimti jo draugai: „Kaip tu galėjai?“

Šiandien jau nebeklausiu tokių idiotiškų klausimų. Kaip mes visi galime šiandien? Kiekvienas šioje gyvenimo tėkmėje ras triuką, pasiteisinimą, galimybę, kažką savo orumui išlaikyti. Tai yra žmogaus prigimtis. Totalitarizmas, kuris šiandien sutinkamas įvairiausiomis formomis, yra giliai įsišaknijęs gyvenime. Pavyzdžiui, Baltarusijos žmonės: jie matė Maidaną Ukrainoje, kraujo praliejimą, tas degančias padangas. Žinoma, jie išsigąsta. Visi nori laisvės. Tačiau visi nori, kad šis grožis tiesiog ateitų, iš kažkur pasirodytų, nusileistų iš dangaus. Bet tai neįvyks.

- Prie ko dirbate šiuo metu?

- Šiandien aš esu pernelyg pavargusi, kad rašyčiau apie karą. Aš daugiau negaliu žiūrėti į žmogaus pamišimą. Ir aš negaliu suvokti, kur žmogus įgauna teisę žudyti kitą žmogų. Tiek teisingas, tiek neteisingas karas galiausiai yra tik žmogžudystė. Manau, XXI-ajame amžiuje turėtų būti kovojama idėjų pagalba. Mes turėtume vienas su kitu derėtis, o ne žudyti. Bet mes toliau žudome. Tai barbariška.

Šiuo metu galvoju apie dvi knygas. Viena apie meilę. Vyrai ir moterys kalba apie meilę, bet kartu dar kartą apie tai, kas mes esame. Kita – apie gyvenimą senatvėje. Technologinė pažanga mums suteikė dar 20-30 metų ir niekas nežino ką su tuo daryti. Reikia kažkaip kitaip gyventi, rasti tam tikrą prasmę. Ji negali susidaryti tik iš vaikų gimdymo, kaip mums buvo įdiegta. Juk privalo dar ir dvasinė prasmė būti.

Interviu vertė Ilona Vitkauskaitė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 7 d.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ivano Rūsčiojo laikais veikusios slaptosios policijos, vadintos opričnina, užduotis buvo rasti asmenis, galbūt rengiančius sukilimą prieš carą, atimti jų žemes ir nubausti nenaudėlius mirties bausme. Opričnikams, kurių Rusijoje buvo apie 6 tūkst., negaliojo jokie įstatymai, o panorėję įtartinus asmenis jie galėjo žudyti be įspėjimo.

Vos per septynerius metus nuo 1565 iki 1572 m. šie teroristai išžudė tūkstančius kilmingųjų, aristokratų ir tiesiog jiems neįtikusių žmonių. Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Šis siaubas po trijų šimtmečių tapo įkvėpimu Piotrui Čaikovskiui – žymusis kompozitorius, perskaitęs apie Ivano Lažečnikovo tragediją, pats sukūrė tokio paties pavadinimo operą „Opričnikas“. 1874-aisiais ji buvo pirmą kartą pristatyta didžiojoje scenoje – pirmieji Rusijoje ją išgirdo Sankt Peterburgo gyventojai.

Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Tiesa, opričnikai P.Čaikovskio operoje jau nebėra tokie baisūnai, kokie buvo iš tikrųjų. Opričniku tapęs Andrejus – mylintis, neapkenčiantis, atgailaujantis žmogus, nežudantis nekaltųjų, o galiausiai maldaujantis caro atleisti jį nuo tarnybos opričninoje, mat tai skaudina jo motiną, ir pats prisišaukiantis mirties bausmę už nepaklusnumą.

Šaudys be įspėjimo

Ivano Rūsčiojo opričnina Rusijoje egzistavo ir vėliau, atgimdama vis naujomis formomis ir pavadinimais. Slaptąją policiją turėjo bolševikai ir Josifas Stalinas, o jai visuomet vadovaudavo bejausmiai, užtat labai patikimi parankiniai, tokie kaip Feliksas Dzeržinskis.

Šiandien Ivano Rūsčiojo opričnina įgauna dar modernesnį pavidalą ir pavadinimą. Kaip ir XVI a. opričnikai, XXI a. „nacgvardiečiai“ kovos su blogiu. Oficialiai – su terorizmu, narkotikais ir organizuotu nusikalstamumu. O jiems vadovaus „apsauginis“, kuriam anksčiau buvo žadamas vidaus reikalų ministro postas, bet dabar nuskilo dar geriau.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo.

Rusijos vidaus reikalų ministerijos pajėgų pagrindu kuriama Nacionalinė gvardija nuo šiol pati atliks visas specialiųjų pajėgų funkcijas, anksčiau vidaus reikalų ministrui pavaldžios specialiosios pajėgos dabar atsiskaitys Nacionalinės gvardijos vadui Viktorui Zolotovui, o šis – tiesiogiai Vladimirui Putinui.

„Sprendimas priimtas – mes kuriame naują federalinį vykdomosios valdžios organą VRM vidaus kariuomenės pagrindu. Kuriame Nacionalinę gvardiją kovai su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu. Ji, glaudžiai kontaktuodama su VRM, toliau vykdys funkcijas, kurias vykdė „Omon“, riaušių policijos, greitojo reagavimo ir kiti padaliniai“, – pranešė V.Putinas.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo. Dūmai jau pateiktame Nacionalinės gvardijos steigimui būtinų įstatymų pataisų projekte juodu ant balto įrašyta, kad Nacionalinės gvardijos kovotojai tam tikrais atvejais turi teisę šaudyti be įspėjimo. Įstatymo projekto, kuris skelbiamas Rusijos Dūmos interneto svetainėje, 16 straipsnyje įvardijami ir tokie atvejai. Pavyzdžiui, teigiama, kad „Nacionalinės gvardijos karys turi teisę neįspėti apie ketinimus panaudoti fizinę jėgą, specialiąsias priemones ar šaunamuosius ginklus, jei įspėjimas apie ketinimus keltų tiesioginį pavojų piliečio ar Nacionalinės gvardijos kovotojo gyvybei ar sveikatai arba reikštų rimtus padarinius.“

Asmeninė V.Putino gvardija

Nuo balandžio 5-osios, kai V.Putinas pasirašė įsaką, naujai kuriama Nacionalinė gvardija tampa šiuolaikinio Rusijos „caro“ priemone susidoroti su tais, kurie trukdo jo sistemai.

Ekspertai ir politikai sutinka, kad valdžia steigia galingą kovinį dalinį su rimtomis funkcijomis, tačiau kol kas nėra vieno atsakymo, kam to reikėjo.

Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Naivesni analitikai aiškina, esą Nacio­nalinės gvardijos kūrimas – tik priemonė nukreipti dėmesį nuo ekonominių šalies problemų. „Ekonominė krizė tęsiasi ir gali sukelti socialinę krizę, – sakė Konstantinas Kalačevas, vadovaujantis politinei ekspertų grupei Maskvoje. – Vadinasi, saugumo pajėgas reikia stiprinti ir rengtis blogiausiam“, – pridūrė jis.

Kiti ekspertai įžvelgia ir rimtesnių priežasčių. Pavyzdžiui, susijusių su artėjančiais rinkimais, mat V.Putino aplinka ruošiasi galimiems masiniams neramumams. Pagal vieną iš versijų, kurią kelia ir „Stratfor“ analitikai, Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Amerikiečių „Stratfor“ ekspertai spėja, kad tikroji Nacionalinės gvardijos įkūrimo Rusijoje priežastis – šalies prezidento V.Putino bandymas apsisaugoti nuo galimos kitų jėgos struktūrų, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, išdavystės „valdžios perversmo“ atveju.

Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų lojalumą.

„Įsteigdamas Nacionalinę gvardiją ir paskyręs jos vadovu V.Zolotovą, V.Putinas, visai gali būti, siekia apsaugoti savo administraciją nuo valdžios perversmo grėsmių“, – teigia analitikai, aiškindami, kad Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų – Federalinės saugumo tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos pajėgų ir netgi armijos lojalumą. Pasak analitikų, atsižvelgdamas į Rusijos istoriją V.Putinas akivaizdžiai stengiasi išvengti pavojingo pažeidžiamumo, kurį visą valdymo laikotarpį jautė jo pirmtakas Borisas Jelcinas. Štai kodėl Nacionalinę gvardiją Rusijoje galima vertinti kaip asmeninę Rusijos prezidento armiją.

„Kuriama asmeninė V.Putino armija. Tai bus galingos sukarintos saugumo pajėgos, veiksiančios visoje šalyje“, – savo tinklaraštyje „In Moscow’s Shadows“ teigia ir kitas analitikas – Niujorko universitete dirbantis Rusijos ekspertas Markas Galeotti.

Rusijos valdžios opozicijos atstovai irgi mano, kad Nacionalinės gvardijos atsiradimas faktiškai reiškia visavertės kariuomenės steigimą, kuri būtina dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui saugoti. „Prieš metus V.Putinas pradėjo stiprinti Vidaus reikalų ministeriją, o Nacionalinė gvardija taps pereinamąja struktūra“, – situaciją aiškino „Parnas“ partijos pirmininkas Michailas Kasjanovas.

Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?

Tačiau nerimą dėl Nacionalinės gvardijos kūrimo Dūmoje kol kas išreiškė tik komunistai. Antai Dūmos deputatas komunistų partijos atstovas Vladimiras Rodinas pabrėžė, kad pastaruoju metu jis vis dažniau pastebi susidūrimus tarp fizinių asmenų, kovojančių dėl savo teisių, ir policininkų. „Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?“ – piktinosi jis.

V.Rodinas mano, kad teisėsaugininkai įtikino V.Putiną dėl būtinybės steigti visavertį kovinį dalinį. „Šis kelias pavojingas, jėga piliečių pasitikėjimo nesusigrąžinsi“, – įsitikinęs Dūmos deputatas.

V.Zolotovo pergalė

Kaip teigia M.Galeotti, sprendimą iki šiol nepriklausomas Rusijos federalinę narkotikų kontrolės tarnybą (FSKN) ir Federalinę migracijos tarnybą „pakišti“ po VRM sparnu galima laikyti paguodos prizu vidaus reikalų ministrui Vladimirui Kolokolcevui, tačiau FSKN vadovui Viktorui Ivanovui teks nuryti karčią piliulę – jis turės paklusti Vidaus reikalų ministerijos vadovybei.

Užtat Nacionalinei gvardijai vadovausiantis V.Zolotovas, anksčiau buvęs atsakingas už prezidento apsaugos tarnybą, o pastaruoju metu vadovavęs vidaus kariuomenei, švenčia didelę pergalę.

Jis V.Putiną lydi dar nuo darbo Sankt Peterburgo merijoje laikų: paskutinį XX a. dešimtmetį V.Zolotovas dirbo Anatolijaus Sobčiako, kuris tuo metu buvo Sankt Peterburgo meras, apsaugos darbuotoju.

V.Zolotovas apibūdinamas kaip nepaprastai Rusijos prezidentui atsidavęs žmogus, todėl M.Galeotti Nacionalinę gvardiją lygina su pretorionų gvardija – Romos laikų asmenine kariuomene, kuri stengtųsi gniaužti ne tik masių, bet ir elito nepasitenkinimą.

„V.Zolotovas – buvęs V.Putino apsaugos darbuotojas ir, remiantis turimais duomenimis, vienas tų žmonių, kuriais dabartinis Kremliaus vadovas pasitiki labiausiai. Taip, kaip B.Jelcinas pasitikėjo Aleksandru Koržakovu. Paskirdamas V.Zolotovą Nacio­nalinės gvardijos vadovu V.Putinas atskleidė tikrąją šios iš pirmo žvilgsnio perteklinės jėgos struktūros prigimtį ir pagrindinę užduotį“, – teigia „Stratfor“ analitikai.

Juolab kad V.Zolotovui Nacionalinės gvardijos vadovo pozicija buvo prognozuojama jau anksčiau. Vienintelė staigmena – sprendimo kurti tokią gvardiją skubotumas.

M.Galeotti atkreipia dėmesį, kad sprendimų skubotumas yra tam tikras Rusijos valdžios elito standartas. „Kaip ir daugelis svarbiausių sprendimų Rusijoje, pastarasis buvo priimtas staiga. Tai tik parodo, kad pagrindinius sprendimus Kremliuje priima siauras V.Putino ir jo patikėtinių ratas“, – įsitikinęs M.Galeotti.

Kita vertus, idėja įkurti Nacionalinę gvardiją ir suvienyti visas viešojo saugumo pajėgas Rusijoje nėra nauja – ji būdavo iškeliama reguliariai, nors visada atmetama.

Apie tokio dalinio atsiradimą kalbėta dar dešimtajame dešimtmetyje. Kaip primena „Nezavisimaja gazeta“, B.Jelcinas faktiškai anonsavo specialiųjų gvardiečių, kurie turėtų ginti šalies Konstituciją ir demokratines vertybes, atsiradimą. Tiesa, pavadinimo tada būna kitokio – Rusijos gvardija. Formuoti šią struktūrą imtasi 1991 m., tačiau planai žlugo gvardiečių projekto kuratoriui perėjus į opoziciją.

Politologas Jevgenijus Minčenka teigia, kad šiomis dienomis kuriamos Nacionalinės gvardijos projektas egzistuoja ketverius metus. Iš pradžių manyta, kad Nacionalinei gvardijai visų pirma bus nurodoma vykdyti apsaugines funkcijas: malšinti sukilimus, užkirsti kelią masiniams neramumams ir juos likviduoti. Vis dėlto vėliau Nacionalinės gvardijos funkcijos išsiplėtė ir dabar turėsime šiuolaikinę opričniną.

Ivano Rūsčiojo laikais tai baigėsi tuo, kad be taisyklių egzistavęs prievartos aparatas išslydo jo kūrėjams iš rankų ir atsisuko prieš juos pačius: ilgainiui opričnikai nužudė beveik visus opričninos sumanytojus. Ar laikui bėgant V.Zolotovas netaps grėsme V.Putinui? Pamatysime.