"Scanpix" nuotr.

Politinės prognozės – nedėkingas dalykas, ypač jei mėginame spėti Kremliaus užsienio politikos viražus. Kovo 14 d. pranešimas apie Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pabaigą buvo dar labiau netikėtas nei bombardavimų pradžia pernai rugsėjį.

Robertas Šapronas, geopolitika.lt

Nebuvo jokių diskusijų, jokio išankstinio informacijos apie planuojamus sprendimus nutekinimo žiniasklaidai, nebuvo jokios spaudos konferencijos šalies ir pasaulio žiniasklaidai. Prezidentas Vladimiras Putinas savo kabinete prieš televizijos kameras išsikvietė gynybos ir užsienio reikalų ministrus, išklausė jų neišsamius raportus apie situaciją ir čia pat paskelbė, kad Rusijos tikslai Sirijoje pasiekti, karinė užduotis įvykdyta, laikas kariams namo. Skubiai. Faktiškai buvo paskelbta pergalė (tik neaišku, prieš ką) ir liepta nedelsiant vykti namo.

Surežisuoti „spontaniški“ sprendimai prieš televizijos kameras aktyviai naudojami Kremliaus viešųjų ryšių teatre.

Tokius individualius sprendimus užsienio politikoje, juolab su karo veiksmais susijusiais klausimais, gali sau leisti tik itin autoritarinių valstybių vadovai. Rusijoje valdžios sutelkimas vienose rankose ne tik neslepiamas, jis pabrėžiamas – surežisuoti „spontaniški“ sprendimai prieš televizijos kameras aktyviai naudojami Kremliaus viešųjų ryšių teatre. Nesvarbu, kad visa scenografija iš šalies žiūrint atrodo primityvi ir neįtikinama, o sprendimai greičiausiai buvo priimti anksčiau.

Ryžtingo, greitai ir savarankiškai svarbiausius klausimus sprendžiančio lyderio įvaizdis yra gerai vertinamas nekritiškų Rusijos žiūrovų, kuriems valstybiniai kanalai pastaruosius porą metų reguliariai praneša apie vis naujas prezidento pergales.

Gynybos ministro Sergejus Šoigu pažerti skaičiai, kad per operacijas sunaikinta du tūkstančiai iš Rusijos atvykusių teroristų, kelia daug abejonių.

Rusijos karinių pajėgų atitraukimas iš Sirijos išties prasidėjo jau kitą dieną, kaip ir nurodė prezidentas. Sugrįžtantys pilotai buvo organizuotai sutinkami kaip nugalėtojai – su duona ir druska, orkestrais ir karinėmis eisenomis. Tokiems karių sutikimams prieš kameras surengti paprastai reikia laiko. Tai tik patvirtina spėjimą, kad principiniai sprendimai dėl pajėgų sugrąžinimo buvo priimti kiek anksčiau, nei apie juos sužinojo Rusijos televizijos žiūrovas ir pasaulis.

Labiausiai tikėtina, kad Kremlius apie atsitraukimą ėmė svarstyti išsyk, kai vasario pabaigoje Sirijoje įsigaliojo paliaubos. Tačiau šioje atsitraukimo iš Sirijos istorijoje svarbi yra ne įvykių chronologija ar choreografija, o šio netikėto Rusijos vadovybės sprendimo priežastys ir galimos pasekmės.

Kiekvienas Rusijos televizijos žiūrovas čia turėjo suprasti, kad dėl bombardavimo Sirijoje jis tapo saugesnis.

Tai, ką išgirdome Kremliuje apie Rusijos pajėgų įvykdytas kovines užduotis, skamba labai neįtikinamai. Gynybos ministro Sergejus Šoigu pažerti skaičiai, kad per operacijas sunaikinta du tūkstančiai iš Rusijos atvykusių teroristų, kelia daug abejonių dėl pagrįstumo ir dar daugiau klausimų apie tai, kaip tokie duomenys galėjo būti surinkti. Tačiau šie skaičiai turi savo paskirtį: kiekvienas Rusijos televizijos žiūrovas čia turėjo suprasti, kad dėl bombardavimo Sirijoje jis tapo saugesnis, kad tūkstančiai teroristų nesugrįš į Rusiją ir todėl kariauta buvo ne veltui. Iš esmės tam tikslui ir buvo skirtas visas V.Putino susitikimo su ministrais Kremliuje siužetas. Bet palikim viešuosius ryšius ramybėje, svarbiau yra sprendimo turinys ir galimos pasekmės.

Akivaizdu, kad dabartinės kariaujančių pusių paliaubos yra labai trapios. Jokių sprendimų dėl šalies ateities Sirijos valdžia ir opozicija nėra pasiekusios, o opozicija vis dar susiskaldžiusi į kelias dešimtis įvairaus pajėgumo ir radikalumo grupių. Maža to, esminės kovų Sirijoje dalyvės – teroristinės „Daesh“ ir „Jabhat al-Nusra“ į paliaubų procesą neįtrauktos visai.

Laimėjimų mūšio lauke įkvėptas Sirijos valdantysis režimas vargu ar bus linkęs daryti kompromisų, juolab dalintis valdžia.

Politinis procesas atrodo svarbus savaime, tačiau didesnių vilčių niekam neteikia. Laimėjimų mūšio lauke įkvėptas Sirijos valdantysis režimas vargu ar bus linkęs daryti kompromisų, juolab dalintis valdžia. Kalbama, jog Rusijos pusei teko gerokai paspausti Basharą al-Assadą, kad jis apskritai sutiktų su paliaubomis. Todėl nuolaidų bus tikimasi visų pirma iš opozicijos. Pastaroji atrodo per daug marga ir neorganizuota, kad galėtų garantuoti bet kokių sutartų įsipareigojimų laikymąsi. Kita vertus, opozicija toli gražu nėra nugalėta – tą patvirtina pats politinių derybų faktas.

Žvelgiant į perspektyvą, svarbu ir tai, kad penkeri metai karo smarkiai išretino ir išsekino B.al-Assadą remiančių gentainių – alavitų gretas, ką jau kalbėti apie šalies ekonomiką. Todėl vyriausybinėms pajėgoms net išlaikyti atsikariautos teritorijos kontrolę be aktyvios Rusijos ir Irano paramos nebus paprasta. Paliaubos ir taikos derybos suteikia B.al-Assado režimui bene geriausias išgyvenimo galimybes, tegu ir mažesnėje teritorijoje.

Mėginimai paaiškinti pasitraukimo priežastis

Kremliaus sprendimas atitraukti pajėgas turėjo būti didelis nemalonus siurprizas B.al-Assadui, parodęs, kad jo galimybės daryti įtaką sąjungininkų sprendimams šiame etape yra minimalios. Rusijos intervencijos Sirijoje pradžioje B.al-Assado išsaugojimas valdžioje atrodė svarbiausias operacijos tikslas, tačiau dabartiniai Kremliaus veiksmai leidžia manyti, kad Maskva gali jį ir paaukoti.

Sirijos konfliktas suteikė Rusijai retą progą padėti Vakarų šalims spręsti didelę ir užsitęsusią problemą, kurią ne ji pati sukūrė.

Rusijos karinis įsitraukimas į Sirijos mėsmalę rėmėsi ne tik noru apginti ir išsaugoti valdžioje draugą B.al-Assadą, bet ir siekiu pakeisti Ukrainos temą santykių su Vakarais, ypač su JAV, darbotvarkėje. Galima teigti, kad Rusijai iš esmės tai pavyko. Sirijos konfliktas suteikė Rusijai retą progą padėti Vakarų šalims spręsti didelę ir užsitęsusią problemą, kurią ne ji pati sukūrė, drauge sprendžiant savus politinius tikslus.

Santykiams su JAV Rusijos strategijoje išties buvo skirtas ypatingas dėmesys. Pernai rugsėjį V.Putinas vyko į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją Niujorke vien tam, kad susitiktų su Baracku Obama dieną iki bombardavimo pradžios. Galėjo to ir nedaryti. Vėliau, nepaisydami tarpvalstybinių santykių įtampos ir reguliarių apsižodžiavimų, abiejų šalių užsienio reikalų ministrai Sergejus Lavrovas ir Johnas Kerry itin dažnai susitikinėjo Sirijos klausimu.

Tikėtina, kad JAV buvo iš anksto informuotos apie būsimą dalies Rusijos pajėgų atitraukimą.

Baigėsi tuo, kad Rusija ir JAV tapo savotiškais vasario mėnesio ugnies nutraukimo ir paliaubų garantais. Net ir savo trumpame pasisakyme kovo 14 d. per susitikimą Kremliuje S.Lavrovas akcentavo sąveikos su JAV svarbą ir tame pasakyme nebuvo jokių Rusijos diplomatijai įprastų mėgstamų ironijos ar paniekos strėlių JAV pusėn (tik nuopelnus už šį sėkmingą bendradarbiavimą S.Lavrovas priskyrė asmeniškai V.Putinui). Šiame kontekste atrodo visai įmanoma, netgi tikėtina, kad JAV buvo iš anksto informuotos apie būsimą dalies Rusijos pajėgų atitraukimą. Galbūt buvo ir kitų susitarimų dėl Sirijos ateities, apie kuriuos dar sužinosim.

Verta pažymėti ir tai, kad per tuos šešis intensyvaus Rusijos bombardavimo Sirijoje mėnesius neįvyko jokių karinių incidentų su greta veikusiomis JAV ir jos koalicijos narių pajėgomis regione. Visos sąlygos pavojingiems susidūrimams buvo, tą liudija ir incidentas, kai virš Turkijos buvo numuštas Rusijos naikintuvas. Išties, Jungtinės Valstijos šioje situacijoje aktyviai tarpininkavo siekiant išvengti įtampos tarp Rusijos ir Turkijos eskalavimo.

Rusija pastaraisiais mėnesiais vis dažniau minima Jungtinėse Valstijose kaip didžiausia ilgalaikė strateginė grėsmė JAV.

Galima sakyti, kad santykių su JAV praturtinimas politinio ir karinio bendradarbiavimo elementais Sirijoje gali būti laikomas viena iš Rusijos užsienio politikos pastarojo meto sėkmių. Kita vertus, nėra jokių požymių, kad tai būtų bent kiek pakeitę principinę JAV poziciją dėl Ukrainos ar Rusijai taikomų sankcijų. Tendencija net priešinga – Rusija pastaraisiais mėnesiais vis dažniau minima Jungtinėse Valstijose kaip didžiausia ilgalaikė strateginė grėsmė JAV.

Didelis Rusijos karinės kampanijos Sirijoje antilaimėjimas – priešiški santykiai su Turkija, kuri iki tol buvo artima politinė ir ekonominė partnerė. Turkija netgi neprisijungė prie Europos Sąjungos įvestų sankcijų ir pastaraisiais metais buvo pradėjusi su Rusija keletą didelio masto projektų, tokių kaip dujotiekio į Europą tiesimas per Turkiją ar „Rosatom“ vykdoma atominės elektrinės statyba Turkijoje. Neplanuotai ir ilgam laikui sugadinti santykiai su Turkija yra viena rimčiausių politinių ir ekonominių Rusijos netekčių šioje kampanijoje.

Karinės priežastys taip pat galėjo turėti svarbios įtakos Rusijos sprendimui siųsti karo lėktuvus namo. Čia išskirtini du aspektai.

Kitų šalių karinių pajėgų įsiveržimas iš esmės reikštų rimtą karą sausumoje ir ore. Rusijos aviacija susidurtų su visai kito lygmens oro gynyba.

Pirma, Rusijos remiamų vyriausybinių pajėgų sėkmė per porą paskutinių kampanijos mėnesių sukėlė rimtą B.al-Assadui priešiškų pajėgų rėmėjų – ypač Turkijos ir Saudo Arabijos – susirūpinimą. Tikimybė, kad šios šalys įves savo pajėgas į Siriją, didėjo su kiekviena B.al-Assado kariuomenės užimta ar subombarduota gyvenviete. O toks šių šalių karinių pajėgų įsiveržimas iš esmės reikštų rimtą karą sausumoje ir ore. Rusijos aviacija susidurtų su visai kito lygmens oro gynyba, o sausumoje sukilėlius pakeistų kur kas geriau ginkluotos reguliariosios pajėgos. Atkreiptinas dėmesys, kad Sirijos vyriausybės naikintuvas buvo numuštas kovo 13 d., t. y. dieną prieš pajėgų atitraukimo anonsą Kremliuje. Šis įvykis turėjo sustiprinti Rusijos karinės vadovybės nerimą dėl, tikėtina, į opozicijos rankas patekusių ilgesnio nuotolio priešlėktuvinių ginklų.

Antra, tam tikra Rusijos karinių veiksmų Sirijoje dalis buvo susijusi su naujos ginkluotės ir taktiniais bandymais. Tarkim, raketų šaudymai iš laivų Kaspijos jūroje į taikinius, esančius už 2 000 kilometrų Sirijoje, neturi karinės prasmės. Tuos pačius taikinius kur kas pigiau ir sėkmingiau galėjo sunaikinti vos už kelių dešimčių kilometrų dislokuota Rusijos aviacija.

Rusijos oro pajėgos vis dar remiasi senomis „kvailomis“ laisvo kritimo bombomis, jomis buvo atlikta diduma bombardavimų.

Šešis mėnesius trukę bombardavimai atrodo pakankamas laikas visiems norimiems koviniams bandymams atlikti ir gebėjimams pademonstruoti. Kita vertus, šita operacija taip pat parodė, kad Rusijos oro pajėgos vis dar remiasi senomis „kvailomis“ laisvo kritimo bombomis, jomis buvo atlikta diduma bombardavimų (Gustav Gressel, Lessons from Russia’s intervention in Syria). Šių bombardavimų aukos tarp Sirijos civilių gyventojų skaičiuojamos tūkstančiais.

Galiausiai, negalime visiškai atmesti ir ekonominių kariavimo stabdymo priežasčių. Greičiausiai jos nebuvo pačios svarbiausios, nors yra ekspertų, manančių, kad būtent gilėjanti ekonominė krizė privertė Kremlių mažinti savo ambicijas (Константин Эггерт,Комментарий: На последнем дыхании). Dauguma specialistų vertina Rusijos karo Sirijoje dieną maždaug 2,5 mln. JAV dolerių. Tai nėra nepakeliama suma Rusijos gynybos biudžetui, siekiančiam kone 70 milijardų JAV dolerių. Kita vertus, neseniai paskelbtas šiųmetinių karinių įsigijimų mažinimas dešimčia procentų rodo, kad situacija Rusijos ekonomikoje tokia rimta, jog tenka karpyti net gynybos investicijas, kurių ankstesni biudžeto karpymai neliesdavo.

Dauguma specialistų vertina Rusijos karo Sirijoje dieną maždaug 2,5 mln. JAV dolerių.

Kokios bus Rusijos paskelbto pajėgų atitraukimo pasekmės, išties sunku nuspėti. Galbūt po penkerių metų karo, kuris nusinešė ketvirtį milijono gyvybių ir privertė milijonus sirų bėgti iš šalies, net ir aršiausi kovotojai jau išties pribrendo politiniam procesui ir kompromisams. Tačiau problema ta, kad Sirijoje verda visas karų ir konfliktų kompleksas. Čia vienoje vietoje susiplakė sukilimas prieš diktatorių, sektų kova tarp sunitų ir įvairių pakraipų šiitų, sunitų tarpusavio pjautynės, kurdų nepriklausomybės kova, Irano regioninės varžytuvės su Turkija ir Saudo Arabija, o už viso to dar ir geopolitinė JAV ir Rusijos konkurencija. Praktiškai bet kuri iš šių konkurencinių kovų gali įžiebti naują karo Sirijoje etapą.

Prie šio karo tarytum pripratome. Vis dar sunku patikėti, kad paliaubos užsitęs. Strategine prasme Rusijos pajėgų atsitraukimas, tegu ir nevisiškas, yra žingsnis link taikos regione. Taktine prasme atsitraukti paliaubų metu yra tinkamas laikas, nes galima tai atlikti tarsi oriai. Išties visai kitaip toks Rusijos pajėgų pasitraukimas iš mūšio lauko atrodytų karo įkarštyje.

Geras šis sprendimas ir pačiai Rusijai, nes jos kariai kariavo neaišku dėl ko, o biudžetas mokėjo neaišku už ką. Šia prasme pergalę V.Putinui išties galima įskaityti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 8 d.

"Scanpix" nuotr.

Šalis, kurią mums rodo per televizorių, neegzistuoja. Tačiau rusai kol kas nenori to pastebėti.

Dmitrijus Travinas (Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius), geopolitika.lt

Prieš ketverius metus (2012 m. kovo 4 d.) Vladimiras Putinas dar kartą laimėjo prezidento rinkimus. Nuo to laiko jam pavyko daug ko pasiekti, tačiau tik ne tai, kas galėtų Rusiją išgelbėti nuo krizės.

Prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Šiandien dažnai kalbama, kad Rusija yra pasidalinusi į imperinę daugumą, palaikančią Kremliaus politiką, ir demokratinę mažumą, esančią opozicijoje. Tačiau iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Dvi viena prieš kitą nusistačiusios visuomenės dalys ne tik turi tiesiog skirtingus požiūrius į vykstančius įvykius, bet ir gyvena iš esmės dviejose skirtingose šalyse. Arba, tiksliau sakant, prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Televizinė Rusija atrodo maždaug tokia… Tai šalis, kuri dešimto dešimtmečio pabaigoje buvo ant subyrėjimo ribos, nes buvo išorinių ir vidaus priešų įtakoje. Oligarchai ir jų pasamdyti „liberastai“ stengėsi Rusiją suskaldyti, mat tokią ją būtų lengviau užgrobti sėlinančiam prie mūsų sienų Šiaurės Atlanto aljansui, kuris iš esmės yra ne karinis-politinis blokas, o tik grupė Europos valstybių – JAV marionečių.

Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso.

Laimė, atsirado Vladimiras Putinas ir gyvenimas ėmė sparčiai gerėti. Padidėjo atlyginimai ir pensijos, daugėjo gerai mokamų darbų. Visa tai – pasekmė to, kad Putinas sutramdė oligarchus. Šie nustojo vogti ir mokėti „liberastams“ už jų veiklą, vadinasi, liaudžiai likdavo daugiau pinigų. Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso: iš pradžių – Šiaurės Kaukazą, įskaitant Abchaziją ir Šiaurės Osetiją, o vėliau – Krymą. Amerika mūsų išsigando, bet toliau mezga intrigas, todėl dabar parduotuvėse nėra daugelio įprastų produktų. Naftos kaina nukrito dėl JAV sąmokslo su arabais (ir galbūt turkais). Dabar amerikiečiai nori mus įveikti ne padedama nacionališdavikų, o ekonominėmis sankcijomis. Tačiau su mumis Kinija, BRIKS šalys, ir tai reiškia, kad mes esame ne silpnesni nei Amerika – tiek kariniu, tiek ir ūkiniu požiūriu.

Interneto formuojamas pasaulio vaizdas – visiškai kitoks. Kai pradedi gretinti informaciją iš daugelio tinkle esančių nepriklausomų šaltinių, paaiškėja, kad realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Pirma, dešimto dešimtmečio pabaigoje iš Rusijos sudėties buvo pasirengusi pasitraukti tik Čečėnija. Baškirijai ir Tatarstanui Kremlius leido neperduoti federaliniam centrui dalies pajamų iš naftos, todėl separatizmas ten visiškai sunyko. Šiandien tokiu pat būdu federacijos sudėtyje išlaikoma jau ir Čečėnija, skirtumas tik toks, kad nuolankiosios respublikos tiesiog pasilikdavo sau dalį to, ką pačios uždirbo, o Čečėnijai Maskva skiria pinigus, paimamus iš regionų – donorų. Bet kai Maskvos pinigai pasibaigs…

Antra, jokio susidorojimo su oligarchais nebuvo. Pridariusios daug triukšmo istorijos su Berezovskiu ir Chodorkovskiu sudarė įspūdį, kad stiprinama valstybė. Tačiau beveik visi oligarchų dešimtame dešimtmetyje turėti turtai liko pas šeimininkus ir netgi padidėjo. Be to, iš Putinui artimų ar jo sistemoje tarnavusių žmonių tarpo atsirado naujų turtuolių. Ir kiekvienas oligarchas turi suprasti, kad vos Kremliui pareikalavus privalo valdžiai pervesti pinigų, skirtų įvairiems jos poreikiams. Tokie pervedimai garantuoja jų turtų neliečiamumą.

Trečia, gyvenimas gerėjo visai ne dėl to, kad Putinas atėmė pinigus iš oligarchų, o dėl to, kad ėmė kilti naftos kainos. Dėl tos pačios priežasties, tarp kitko, didėjo ir oligarchų kapitalai. Ir dėl tos pačios priežasties gyvenimas dabar blogėja. Mūsų prezidentas vis dar tas pats Putinas, bet iš buvusio ekonominio stebuklo neliko nė pėdsako. Dėl didelės infliacijos mūsų pajamos nuvertėja, o valstybė neturi jokių galimybių kompensuoti vartojamųjų prekių kainų didėjimo rinkoje. Jeigu dėl kokių nors priežasčių naftos kainos nepradės kilti, ateityje situacija tik blogės.

Ketvirta, Šiaurės Atlanto aljansas artėja prie Rusijos sienų, nes to paprašė šalys, kurios nepasitiki Rusija. Į jų skaičių įeina Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Baltijos respublikos, bet ne Ukraina ir ne Gruzija. Nepasitikėjo Rusija tos šalys, kurios anksčiau susidūrė su sovietinės (o dar anksčiau – carinės) kariuomenės įsiveržimais į savo teritoriją. Pasitikėjo tos, su kuriomis nuo senovės buvo draugiški santykiai su mumis. Po istorijos su Krymu ir Pietų Osetija nuotaikos Ukrainoje iš esmės keičiasi: atramos ieškoma Vakarų galioje. Ir nors kol kas į NATO jų nepriims, mąstysena šios šalys jau tapo mūsų priešininkėmis.

Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“.

Penkta, įprastiniai produktai iš parduotuvių dingo visai ne dėl sankcijų, Vakarų šalių taikomų Rusijai, o dėl sankcijų, kurias mūsų šalis taiko Vakarams. Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“. Prieš Rusiją nukreiptos sankcijos – tai priemonės, kurių eilinis pilietis iš esmės net nejaučia: juodasis valdininkų ir politikų, norinčių važinėti į Europą ir JAV, sąrašas, Rusijos kompanijų kreditavimo apribojimai, Rusijos ir Vakarų verslo bendradarbiavimo karinėje srityje nutraukimas…

Koks gi yra realus, o ne televizinis pasaulio vaizdas?

Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dešimtame dešimtmetyje Rusija buvo vieninga valstybė, tokia ji ir liko. Oriolo ar Briansko kraštai jokio separatizmo nežino. Čečėnija kaip gyveno pati savimi, taip ir dabar pati savimi tebegyvena, aktyviai siurbdama Rusijos resursus. Rusai iš jos pabėgo ir nesirengia ten grįžti. Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dutūkstantaisiais metais dėl brangios naftos ekonomika pakilo, o paskui žlugo. Šiandien mes turime tokią pat nekonkurencingą ekonomikos sistemą kaip ir tais metais, kai Putinas pasirodė Kremliuje. Šalies gyvenimo lygis, žinoma, yra aukštesnis nei dešimto dešimtmečio pabaigoje, bet per 16 metų jis pakilo visose normaliose pasaulio valstybėse, išskyrus pačias beviltiškiausias. Rusija galbūt ir liovėsi klūpėti, tačiau tuojau pat pritūpė. Ši poza, kaip žinome, yra labai nepatogi. Jeigu nieko nedarysime – greitai žnektelsime ant užpakalio.

Pajamų diferenciacija Rusijoje buvo labai didelė, tokia ji liko ir šiandien. Tačiau problemos priežastis yra visiškai ne oligarchai (jie – tik pasekmė), o biurokratijos visavaldystė, kuri televizijos žiūrovų sąmonėje tampa įmantria sąvoka „valstybinis reguliavimas“. Biurokratija iš tikrųjų viską reguliuoja, bet su kyšių ir „otkatų“ pagalba. Ir kuo labiau biurokratinė valstybė „rūpinasi“ savo liaudimi, tuo didesni tampa korupcijos mastai.

Esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją.

Vienintelis džiaugsmas šiame liūdname fone: Šiaurės Atlanto aljansas kaip mums negrasino, taip ir negrasina. Padėję ranką ant širdies, mes visa tai suprantame. Net ir tie, kurie nuolat tvirtina apie grėsmes. Nes esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją. Ir viena, ir kita baigtis būtų siaubinga. Ir tas, kas tiki panašaus karo realumu, turėtų iš siaubo jau būti patekęs į psichiatrijos ligoninę.

Tačiau mūsų smegenys kol kas dar laikosi, nes „NATO grėsmė“ – tai imitacija, kuri labai patinka didžiajai daliai gyventojų. Juk jeigu NATO nori užpulti, bet nesiryžta, vadinasi, mes esame labai stiprūs, nepaisant krizės, gyvenimo lygio smukimo ir ribų nežinančios korupcijos. Televizijos žiūrovui tai – gera naujiena. Tiksliau, ne naujiena, o iliuzija, imitacija. „Ak, apgauti mane nesunku, aš pats džiaugiuosi apgaunamas“, – kadaise tiksliai pasakė Puškinas.

Vis dėlto Putinas– didis imitatorius. Todėl ir laimi vienus rinkimus po kitų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 18 d.

Amžinų diktatorių nebūna. Apie tai Rusijos gyventojams galėjo priminti plakatas, kurį neįvardijami entuziastai užsisakė pakabinti vienoje iš Maskvos viešojo transporto stotelių. Plakatas buvo pakabintas kovo 5 d., jame pavaizduotas Josifas Stalinas ir po juo – užrašas: „Mirė tas, mirs ir šitas.“ Čia verta akcentuoti, kad plakato iškabinimo diena buvo pasirinkta neatsitiktinai: tai – Stalino mirties metinės. Kas yra plakate „šitas“ – irgi menka paslaptis. Neabejojama, kad kalbama apie dabartinį Kremliaus šeimininką.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Rusijos po Putino tema vienaip ar kitaip iškyla jau ne pirmą kartą. Pirmiausia tenka pripažinti, kad Vladimirui Putinui ir jo aplinkai pavyko suformuoti Rusijoje naują autoritarinį režimą su polinkiu į tam tikras totalitarines tendencijas. Pati Rusijos valdžia yra linkusi šią sistemą vadinti „suverenia demokratija“ arba „valdžios vertikale“. Tiesa, šiandien šie apibrėžimai prisimenami vis rečiau, nes jų paskirtis buvo užmaskuoti naujojo autoritarizmo gimimą Rusijos politiniame gyvenime (ir pirmiausia įtikinti Vakarų pasaulį, kad Rusija tebeeina demokratijos keliu, tačiau šis kelias yra ypatingas, t. y. „suverenus“). Žinoma, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tokia maskuotė prarado aktualumą.

Bet kuriuo atveju V.Putino valdymas vertinamas kaip tam tikra epocha politiniame Rusijos gyvenime, o tai leidžia kelti klausimą: kada ir kaip ji galėtų pasibaigti ir kokia valdžios sistema ją pakeis?

Tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis.

Ypač daug pradėta kalbėti apie Rusiją po Putino pastaruoju metu. Tai sąlygoja pirmiausia stiprėjanti Rusijos konfrontacija su Vakarų pasauliu (iš esmės – naujo Šaltojo karo situacija). Be to, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos daro pastebimą neigiamą poveikį ekonominei situacijai, ir tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis. Tai gali sudaryti esminę prielaidą dabartinio Rusijos režimo pokyčiams, nes autoritarinio valdymo situacija neleidžia tikėtis, kad pokyčiai galėtų įvykti įprastu – t.y. rinkimų – keliu. Galima numanyti, kad vienaip ar kitaip režimo pokytis Rusijoje bus susijęs su politiniais arba visuomeniniais sukrėtimais (vadinamąja „spalvotąja revoliucija“, kurios taip bijo Kremlius, valstybiniu perversmu ar V.Putino mirtimi).

Kalbant apie modernią Rusiją, būtina paminėti kelis esminius niuansus, kurie yra tiesiogiai susiję su režimo pasikeitimo klausimu. Pirmiausia, net ekonominio nuosmukio situacijoje Kremlius neskuba mažinti finansavimo kariuomenei ir savo informaciniams resursams (t.y. propagandai). Dabartinis režimas neabejotinai stengsis iki paskutinės akimirkos išlaikyti valdžią savo rankose, naudodamas tam abi priemones – tiek meduolį (propagandą), tiek rimbą (jėgos struktūras).

Nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.

Pavyzdžiui, yra įtarimų, kad per Maidano įvykius Kijeve mintį nuskandinti protestą kraujuje tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pakuždėjo būtent patarėjai iš Rusijos saugumo struktūrų, atvykę į šalį gelbėti V.Putino statytinio. Jeigu ši prielaida teisinga, tikėtina, jog Kijevo gatvėse iš esmės buvo išbandytas scenarijus, numatytas „spalvotosios revoliucijos“ situacijai Maskvoje. Laimė, V.Janukovyčiui neužteko ryžto eiti iki galo. Tačiau nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos (atsižvelgiant į V. Putino ir jo aplinkos polinkį) greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.

Kitas svarbus niuansas yra susijęs su klausimu, kiek Rusijos politika iš tikrųjų priklauso nuo V. Putino. Čia egzistuoja kelios galimos versijos. Viena jų – kad V.Putinas yra klasikinis autoritarinis lyderis, t.y. kad Rusijos politika formuojama tik jo asmeninių sprendimų pagrindu. Kitaip sakant, V.Putinas yra režimas, o režimas yra V.Putinas. Tokiu atveju dabartinio Rusijos prezidento figūra yra esminė ir vien nuo jos priklauso galimos arba potencialios permainos, o tai reiškia, kad V.Putino režimas žlugs tuo metu, kai jis nueis nuo politinės scenos.

Pagal kitą versiją V.Putinas, nors yra matomas ir svarbus, iš tikrųjų jau neatlieka nekvestionuojamai pagrindinio vaidmens, t.y. kalbama apie „kolektyvinį Putiną“, kurį sudaro taip pat ir dabartinio prezidento aplinka. Tokiu atveju politinis režimas yra potencialiai stabilesnis, nes turi vidinio lankstumo. Kitaip tariant, jeigu ši prielaida yra teisinga, V.Putino pasitraukimas iš politinės scenos dabartiniame Rusijos režime nieko iš esmės nepakeis, nes „kolektyvinis Putinas“ sugebės tęsti pradėtą kursą, vykdyti savo funkcijas ir be realaus V.Putino.

Tiksliai atsakyti, kuri iš versijų atitinka realybę, kol kas neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad svarstymai apie Rusiją po Putino neturi prasmės. Pavyzdžiui, apie Rusijos ateities situaciją po numanomo režimo pasikeitimo ne taip seniai diskutavo Rusijos nesisteminės opozicijos atstovai. Tokia diskusija vyko “Laisvosios Rusijos forume”, kuris buvo organizuotas Vilniuje.

Ne taip svarbu, kada „Putinas praras“ valdžią, svarbiau sutarti dėl veiksmų ir sprendimų, kurie turės būti įgyvendinti, kai tai atsitiks.

Nors diskusija ir nepateikė garantuotų receptų ir stabilios Rusijos po Putino vizijos, joje buvo pagarsinti keli svarbūs aspektai. Diskusijos dalyviai sutarė, kad ne taip svarbu, kada „Putinas praras“ valdžią, svarbiau sutarti dėl veiksmų ir sprendimų, kurie turės būti įgyvendinti, kai tai atsitiks. Minėtoje diskusijoje liberaliosios opozicijos atstovams pavyko suformuluoti pagrindinius principus, kurie leistų po Putino režimo žlugimo grąžinti Rusiją į europinės demokratijos kelią.

Buvo sutarta, kad pereinamuoju laikotarpiu bus būtina įgyvendinti liustraciją. Tiesa, skirtingų opozicinių jėgų atstovai siūlė skirtingus šio proceso įgyvendinimo principus. Iš Rusijos pasitraukęs koncerno „Evroset“ įkūrėjas ir buvęs savininkas Jevgenijus Čičvarkinas siūlė apriboti liustraciją tik „artimiausios V.Putino aplinkos žmonėmis“. Jis taip pat siūlė palikti turtus tiems valdininkams, kurie įgijo juos ne visai teisėtu būdu, bet nedalyvavo nusikaltimuose žmogiškumui (J.Čičvarkino siūlymu, tokie žmonės galėtų legalizuoti savo kapitalą naujojoje Rusijoje, sumokėję tam tikrą mokestį).

Kitokią poziciją išsakė buvęs Dūmos deputatas, politikas Ilja Ponomariovas. Pasak jo, bus būtina vykdyti visuotinę liustraciją – be jokių išimčių.

Diskusijos dalyviai taip pat sutarė, jog „Rusijai po Putino“ būtina parengti aiškų reformų planą, kuris turėtų būti pateiktas visuomenei. Tiesa, iki galo nepavyko sutarti, apie kokio pobūdžio planą reikėtų kalbėti – ar labiau politinį, ar ekonominį.

Nekilo jokių abejonių, kad kardinaliai turi būti reformuota ir politinė Rusijos Federacijos sistema. Vienas iš esminių reformos uždavinių – saugiklių, kurie neleistų sistemai vėl nuslinkti į autoritarizmą, įvedimas.

Rusijoje gana greitai gali susidaryti revoliucinė situacija, kurioje valdantysis režimas paleis valdžią iš rankų, o ją paims tie, kas bus tam pasirengę.

Būtina paminėti, kad diskusijoje nuskambėjo ir keli pasiūlymai, kurie yra gana radikalūs. Pavyzdžiui, žinomas opozicijos veikėjas Garis Kasparovas pasiūlė nerengti numanomu pereinamuoju laikotarpių rinkimų, nes, pasak jo, rinkimai įmanomi tik tada, kai bus įtvirtinta demokratinė sistema. Jis taip pat pasiūlė, kad pirmuose rinkimuose negalėtų dalyvauti žmonės, kurie vykdys politinės sistemos pertvarką (ir tai būtų dar viena garantija, sauganti nuo valdžios koncentracijos vienose rankose).

Kitas opozicijos politikas, buvęs vicepremjeras Alfredas Kochas pažymėjo, kad vykdant pertvarką Rusijai vertėtų laikinai atsisakyti dalies savo suverenumo ir perduoti tam tikras politines funkcijas (pavyzdžiui, rinkimų organizavimą, Konstitucinio Teismo funkciją) tarptautinėms organizacijoms. Šiame pasiūlyme galima iš esmės įžiūrėti aliuziją į pertvarkos kelią, kurį nuėjo Vokietija ir Japonija po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare.

Viena esminių šios diskusijos išvadų yra ta, jog Rusijoje gana greitai gali susidaryti revoliucinė situacija, kurioje valdantysis režimas paleis valdžią iš rankų, o ją paims tie, kas bus tam pasirengę.

Žinoma, nėra jokių garantijų, kad „po Putino“ valdžia atiteks vadinamajai liberaliajai opozicijai, o jeigu taip vis dėlto nutiks – tai dar nereiškia, kad bus įgyvendinta būtent tokia demokratinė pertvarka, kaip anonsuota “Laisvosios Rusijos forume” (nepamirškime, kad kitas žinomas opozicionierius Michailas Chodorkovskis pasiūlė garantuoti neliečiamybę V.Putinui ir jo aplinkos žmonėms). Suprantama, kad „Rusijos po Putino“ vaizdinys yra vis dar labai labai miglotas, tačiau kalbėti apie jį (svarstant įvairius variantus) iš tikrųjų jau laikas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 16 d.

"Scanpix" nuotr.

Vladimirui Putinui pranešus apie pasitraukimą iš Sirijos, dalis ekspertų perspėja, kad prieš akis – nauji Maskvos akibrokštai. “Stratfor” analitikai dar prieš tai paragino Vakarus nepamiršti Moldovos.

Daugelis gali stebėtis, kodėl Vakarai turi nerimauti dėl Moldovos. Tai viena skurdžiausių Europos šalių, nedidukė buvusi SSRS respublika tarp Ukrainos ir Rumunijos. Tačiau Moldovos svarba susijusi su Rusijos geopolitinėmis intencijomis ir planais, rašo “Stratfor”.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino dar 2005 m. pasakyti žodžiai apie Sovietų Sąjungą – puikus kontekstas.

“Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Rusijos žmonėms tai tapo tikra tragedija. Dešimtys milijonų piliečių atsidūrė už Rusijos teritorijos ribų”, – tuomet pareiškė V.Putinas.

Rusijos vadovas neslepia, kad nėra patenkintas dabartinėmis Rusijos sienomis ir ši jo citata tai įrodo.  Dar daugiau jis NATO suvokia kaip grėsmę. Tarp Rusijos ir NATO šalių išsidėsčiusios Gruzija, Ukraina ir mažytė Moldova (Baltarusija neįsiskaičiuoja, nes Minskas išlieka visiškoje Maskvos kontrolėje ir bent kol kas V.Putinas gali būti ramus). Šios šalys skiria Rusiją nuo Europos ir kartu yra esminės Kremliui jo geopolitinėje kovoje su NATO.

Nors Rusija dabar moka ekonominę kainą už Krymą ir Donbasą, tačiau, regis, V.Putinas mano, kad ši kaina, yra priimtina.

Niekam nėra paslaptis, kad Kremlius darė viską, kad susigrąžintų šių “niekeno žemių”, kuriuose neužsitikrino dominavimo nei Rusija, nei NATO šalys, kontrolę. Tai prasidėjo nuo pirmųjų “užšaldytų” konfliktų Pietų Kaukaze (Kalnų Karabachas, Abchazija) ir Padniestrėje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. 2008 m. sekė karas su į Vakarus skubančia Gruzija, kurio pasėkoje atsirado nauja tariama valstybė Pietų Osetija.  Toliau atėjo Krymo eilė, o galiausia karas Ukrainos rytuose. Nors Rusija dabar moka ekonominę kainą už Krymą ir Donbasą, tačiau, regis, V.Putinas mano, kad ši kaina, yra priimtina.

V.Putinas tikisi arba įtvirtinti prorusišką Moldovos vyriausybę arba blogiausiu atveju – sukurti dar vieną “užšaldytą” konfliktą ar praplėsti dabar esamą Padniestrės.

Taigi V.Putinui tęsiant įtakos plėtrą ne NATO valstybėse aplink Rusiją, labai tikėtina, kad kitas jo ėjimas bus Moldovoje. Nepaisant Rumunijos pasipriešinimo, sąlygos dabar palankios Maskvai. V.Putinas tikisi arba įtvirtinti prorusišką Moldovos vyriausybę arba blogiausiu atveju – sukurti dar vieną “užšaldytą” konfliktą ar praplėsti dabar esamą Padniestrės.

Kodėl Moldova yra kitas V.Putino logiškas žingsnis? Visų pirma, Moldova yra buvusi Sovietų Sąjungos dalis ir kai kurie rusiškai kalbantys moldavai yra nostalgiški praeičiai, tariamai tuometinei ekonominei gerovei ir stabilumui. Antra, Moldovoje išsikerojusi korupcija, kuri yra palanki Kremliui. Daugelis gyventojų mano, kad buvusi ir dabartinė Moldovos vyriausybė yra kontroliuojama oligarchų. Be to, neišspręsta byla dėl milijardo dolerių vagystės iš šalies bankų tik didina priešiškumą valdžiai ir suteikia puikias galimybes Rusijos slaptosioms tarnyboms. Trečia priežastis – Moldova yra labai neturtinga valstybė.

Kremliaus jau ne kartą įrodė, kad gali lengvai pasinaudoti šiais faktoriais.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pranešė, kad nuo šiandien atitraukia karines pajėgas iš Sirijos. Ko siekė ir ką pasiekė ar nepasiekė V.Putinas Sirijoje savo netikėtu sprendimu įsitraukti į karą bei taip pat netikėtai pasitraukti iš jo. Aiškinasi “Stratfor”.

Pasak Rusijos vadovo, pajėgų išvedimas užtruks apie 5 mėnesius, bet Rusijos karinė oro bazė Latakijoje ir karinio laivyno bazė Tartuse išliks veiksminga.

Pasak “Stratfor”, įsitraukdama į karą Sirijoje Rusija siekė 4 pagrindinių tikslų:

1. Užtikrinti Basharo al Assado režimo stabilumą ir Rusijos interesų Sirijoje įtvirtinimą.

2. Pademonstruoti ir patikrinti savo karinius gebėjimus, kurie šiuo metu modernizuojami.

3. Susilpninti Islamo valstybę (ISIS arba “Daesh”) bei kitas teroristines organizacijas, ypač turint omeny, kad daug Rusijos piliečių prisijungė prie Sirijoje veikiančių ekstremistų.

4. Pats svarbiausias tikslas – susieti Rusijos veiksmus Sirijoje su kitais įvykiais, tarp jų – konfliktą Ukrainoje, ginčus dėl ES ir JAV sankcijų Rusijai.

Nuo praėjusių metų rugsėjo pabaigos vykstančios karinės kampanijos Rusija (ne)pasiekė:

1. Rusijos, kaip ir Irano bei “Hezbollah”, sustiprino Sirijos rėžimo padėtį, privertė atsitraukti opozicines pajėgas. Tačiau sukilėliai nebuvo sutriuškinti ir Rusijos pasitraukimas gali vėl susilpninti B.al Assado pozicijas. Vis dėlto Iranas nežada mažinti paramos Sirijos režimui, todėl šis gali išlaikyti savo pranašumą.

2. Rusija Sirijoje pademonstravo ženkliai geresnius karinius pajėgumus, nei tikėtasi. Taip pat išbandė naujausią ginkluotę ir tai gali būti ypač svarbu didinant ginklų pardavimus.

3. Rusija taip pat susilpnino ISIS, nors jos indėlis tebuvo dalis platesnės JAV vadovaujamos kampanijos prieš islamistus dalis. Vis dėlto “Daesh” nebuvo iki galo sutriuškintos, nors dabar yra ženkliai silpnesnės nei prieš 5 mėnesius.

4. Pagrindinis tikslas – neaišku, ar buvo pasiektas. Daug kas priklausys nuo taikos derybų baigties. Vis dėlto sankcijos Rusijai nebuvo panaikintos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

V.Putinas (kairėje) ir D.Medvedevas / "Scanpix" nuotr.

Šiandien ypač išpopuliarėjo politinių procesų pavadinimai, kurie skamba kaip populiarių filmų tęsiniai: pavyzdžiui, Minskas-2, Maidanas-3 ir pan. Apie vieną iš tokių reiškinių bus ir šis straipsnis. Jame nagrinėjama, ką Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas norėjo (ir ką sugebėjo) pasakyti savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje. Šią kalbą, atsižvelgiant į platesnį kontekstą, galima būtų pavadinti Miunchenu-2.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

O pradėti aptarimą reikėtų nuo Miuncheno-1, t. y. Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbos tokioje pat konferencijoje 2007 metais. Tada Rusijos vadovo pasisakymas buvo plačiai aptarinėjamas, nes visi sutarė, jog Putino kalba turėjo programinį pobūdį. Rusijos prezidentas tuomet iš esmės apibūdino ir paaiškino, kaip jis (ir jo sukurta politinė sistema) žiūri į jo valdomos šalies ir Vakarų pasaulio santykius ir tai, kokią vietą pasaulyje sieks užimti Rusija.

Kalba iš tikrųjų parodė, kad V.Putinas mąsto XX a. pradžios ar net XIX a. geopolitinėmis kategorijomis.

Verta trumpai priminti pirmosios – V.Putino pasakytos – Miuncheno kalbos tezes. Rusijos prezidento pasisakymas buvo geopolitiškai itin griežtas. V.Putinas išreiškė nepasitenkinimą JAV dominavimu ir, jo teigimu, vienapoliu pasauliu. Kartu tapo aišku, kad dabartinio Rusijos režimo vizijoje egzistuoja svajonė apie daugiapolį pasaulį su keliais skirtingais jėgos centrais (vienas iš jų, žinoma, būtų Rusija). Ši kalba iš tikrųjų parodė, kad V.Putinas mąsto XX a. pradžios ar net XIX a. geopolitinėmis kategorijomis, paremtomis skirtingų jėgos centrų ir jų plačiųjų interesų zonų sąveika.

V.Putinas taip pat priekaištavo dėl NATO priartėjimo prie Rusijos sienų, o iš esmės – dėl atėjimo į teritoriją, kurią Maskva laiko savo interesų zona. Kaip atsakas į tai nuskambėjo tezė, jog Rusija vykdys „nepriklausomą išorės politiką“. Tada niekas dar nenumanė, kad tokios „nepriklausomos“ politikos pagrindu taps tarptautinės teisės normų neigimas ir nepaisymas.

V.Putino kalba Miunchene buvo vertinama kaip tam tikras šaltas dušas, kuris vėlgi taip iki galo ir nesugebėjo išsklaidyti Vakarų iliuzijų.

Nereikia pamiršti, kad V.Putino kalba Miunchene buvo pasakyta tuo metu, kai kilo naftos kainos, o kartu stiprėjo ekonominis Rusijos pajėgumas ir atitinkamai didėjo jos apetitai ir ambicijos. Tuo metu Vakarų pasaulis turėjo daug iliuzijų, susijusių su Rusija ir jos valdančiuoju režimu. Žinoma, šios iliuzijos jau nebuvo tokios stiprios kaip pirmaisiais V.Putino atėjimo į valdžią metais. Jau buvo aišku, kad Maskvą žavi autoritarinės tendencijos, kurias ji aktyviai diegia valstybėje, tačiau Vakarai vis dar bandė mąstyti Franciso Fukuyamos „istorijos pabaigos“ kategorijomis, atsisakydami matyti naujo šaltojo karo grėsmę ir su tuo susijusias visas nemalonias pasekmes. Dėl šios priežasties V.Putino kalba Miunchene buvo vertinama kaip tam tikras šaltas dušas, kuris vėlgi taip iki galo ir nesugebėjo išsklaidyti Vakarų iliuzijų.

Reikia suprasti ir tai, kad V.Putino kalba Miunchene buvo pasakyta dar iki vadinamosios Bronzinės nakties įvykių Taline (kuriuos aktyviai kurstė Maskva) ir 2008 metų rugpjūčio karo su Gruzija, ką jau kalbėti apie Krymo užgrobimą, kuris anuomet būtų galėjęs atrodyti tik kaip liguista geopolitinė fantazija.

Dabartinės, Miuncheno-2 kalbos situacija yra visiškai kitokia. Pradėkime nuo to, kad sakyti kalbos į Miuncheną atvyko Dmitrijus Medvedevas. Čia verta paminėti, kad po programinės V.Putino kalbos 2007 metais Rusijai Miuncheno saugumo konferencijoje dažniausiai atstovavo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Tai, kad šiemet į konferenciją atvyko iš esmės antras žmogus Rusijos valdžios vertikalėje, neliko nepastebėta. Tai leido numanyti, kad D.Medvedevas veža į Miuncheną naują svarbią žinią iš Kremliaus. Kita vertus, negalėjo nekilti klausimo, kodėl to nedaro pats V.Putinas, taip šauniai pasirodęs prieš devynerius metus.

Rusijos ministro pirmininko žinia Vakarams buvo pasiūlymas susivienyti globalaus terorizmo pavojaus akivaizdoje.

Sunku tiksliai pasakyti, ar V.Putinas pabijojo, ar nepanoro, ar nematė reikalo asmeniškai vykti į Miuncheno saugumo konferenciją. Po Krymo avantiūros Rusijos prezidentas atsidūrė nepaskelbtoje (tačiau akivaizdžioje) tarptautinėje izoliacijoje. Virš jo galvos telkiasi debesys. Neseniai pasibaigusiame viešame rusų disidento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo 2006 metų pabaigoje tyrime V.Putinas oficialiai buvo įvardytas kaip vienas iš galimų šio nusikaltimo užsakovų. Nepamiršta ir keleivinio lėktuvo MH17, numušto virš Donbaso, tragedija, kurios siūlai veda link Rusijos kariuomenės ir toliau – link Rusijos vadovybės. Dalis atsakomybės už šią tragediją akivaizdžiai tenka ir V.Putinui. Žinoma, Rusijos prezidentui kol kas netenka bijoti, jog išvykęs svetur jis gali būti suimtas ir perduotas tarptautiniam tribunolui, tačiau nemalonių klausimų – ypač tokioje platformoje kaip Miuncheno saugumo konferencija – tikrai galėjo nuskambėti. Todėl pasiųsti žinią pasauliui ir buvo pavesta D. Medvedevui.

Pagrindinė Rusijos ministro pirmininko žinia Vakarams buvo pasiūlymas susivienyti globalaus terorizmo pavojaus akivaizdoje. Verta patikslinti, kad šis pasiūlymas nuskambėjo bauginimų pavidalu, kurie, matyt, turėjo įtikinti Vakarų pasaulį, kad arba jis išduoda savo idealus (atiduoda Rusijai vadinamąsias jos interesų zonas ir užmerkia akis prieš Maskvos savivaliavimą jose) ir sujungia jėgas su Rusija bendro pavojaus akivaizdoje, arba tas bendras pavojus, t. y. terorizmas, įkūnytas „Islamo valstybės“, sunaikins Vakarus.

Be šios žinios, D.Medvedevo kalboje nuskambėjo oficiozinis situacijos (taip, kaip ją mato Rusija) vertinimas. Tiesa, publiką ne itin sužavėjo Rusijos ministro pirmininko teiginys apie „pilietinį karą Ukrainoje“ ir pamąstymai apie Siriją.

Rusijos valdžia šiuo atveju bandė išnaudoti Vakaruose populiarų principą „taika bet kokia kaina“.

Galima teigti, kad D.Medvedevo kalba nuskambėjo kaip savotiškas taikos pasiūlymas Vakarams (neatsitiktinai jis kalbėjo ir apie naujo Šaltojo karo pavojų), tačiau esminis žodis šiame teiginyje kaip tik yra „savotiškas“. Rusijos ministras pirmininkas apibrėžė sąlygas, kurios reikalingos, kad Rusija ir Vakarų pasaulis nutrauktų dabartinę konfrontacijos fazę. Šios sąlygos pirmiausia tenkina Maskvą, nes įtvirtina Rusijos pozicijas, leidžia šiai valstybei ne tik išsaugoti orumą, bet ir tapti situacijos nugalėtoja. Matyt, Rusijos valdžia šiuo atveju bandė išnaudoti Vakaruose populiarų principą „taika bet kokia kaina“.

Tačiau Maskva, matyt, dar nesuprato, kad Vakarai irgi keičiasi. Įvykiai Ukrainoje privertė juos pagaliau atsibusti. „Taikos bet kokia kaina“ šūkis iš tikrųjų nėra absoliutus. Taika, žinoma, geriau negu karas, tačiau tapo aišku, jog jos kaina vis dėlto irgi gali būti pernelyg didelė, o tai reiškia, kad galima paieškoti kitų taikos užtikrinimo variantų – pavyzdžiui, tokių kaip nauja Rusijos sulaikymo politika, kurią dabar pasirinko NATO.

D.Medvedevo kalba nepaliko Miuncheno saugumo konferencijos publikai didesnio įspūdžio. Rusija buvo plačiai kritikuojama tiek dėl veiksmų Ukrainoje, tiek dėl veiksmų Sirijoje. Maskvos „taikos“ iniciatyva nebuvo įvertinta. Netenka tuo stebėtis, nes Maskvai susitaikymas su Vakarais iš tikrųjų yra gyvybiškai svarbus (sankcijų poveikis ekonomikai, technologinis atsilikimas, nepalankios Rusijai naftos kainos). Tokioje situacijoje Kremliaus bandymas šantažuoti Vakarų pasaulį atrodo tiesiog apgailėtinai.

Maskvos įžūlumas jau nebedaro Vakarams poveikio ir nepalieka atitinkamo įspūdžio.

Žinoma, negalima teigti, kad Vakarai visiškai nesuinteresuoti taikiu sugyvenimu su Rusija ar džiaugiasi nauju Šaltuoju karu. Žinoma, grįžimas prie status quo šiandien būtų sunkiai įgyvendinamas siekis, tačiau apie tai visgi galima galvoti. Tam yra aiškios sąlygos, susijusios su Ukraina, t.y. Minsko-2 susitarimų įgyvendinimas (iš Maskvos reikalaujama, kad ji nutrauktų bet kokį vadinamųjų separatistų palaikymą) ir Krymo grąžinimas Kijevo jurisdikcijai. Žinoma, dabartiniam Kremliui tai yra geopolitiškai nepriimtina kaina, tačiau ją reikėtų vertinti pirmiausia lyginant su nuostoliais, kuriuos Maskva patirs tęsdama konfrontaciją. Miunchenas-2 parodė, kad Kremlius nenori apie tai galvoti, tačiau Maskvos įžūlumas jau nebedaro Vakarams poveikio ir nepalieka atitinkamo įspūdžio.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 2 d.

"Scanpix" nuotr.

Kol Vakarai tiki, kad Rusija gali užgrobti Ukrainą, pagilinti konfliktą Sirijoje ar net įsiveržti į Baltijos šalis, tol jaus didžiulį spaudimą pakviesti Vladimirą Putiną prie derybų stalo. Tačiau niekas nebando analizuoti tikruosius Rusijos armijos pajėgumus, rašo leidinyje “Vox” profesorius Markas Galeotti.

Nuo pat 1999-ųjų, kai atėjo į valdžią, V.Putinas meta didžiulius pinigus armijai. Tačiau jis bando modernizuoti kariuomenę, kuri buvo dešimtmečius tragiškoje padėtyje. Ji visiškai susimovė Pirmojo Čečėnijos karo metu. Jaunimas vengia šaukimo, viduje klesti korupcija ir turto grobstymas. Tiesa, pastaruoju metu padėtis pagerėjo, bet vis dar labai daug ką reikia nuveikti.

Šiai dienai Rusijos armija yra pusiaukelėje tarp tikrų pajėgumų ir psichologinės karinės operacijos.

Mes matėme geriausius Rusijos armijos dalinius idealiose sąlygose, tačiau ne pagrindines pajėgas ir ne realios grėsmės sąlygose.

2014 m. vasarį Rusijos specialiosios pajėgos tiksliai ir disciplinuotai užgrobė Krymą. Tačiau tai buvo geriausi Maskvos daliniai ir jiems nebuvo pasipriešinta. Rusija taip pat sugebėjo įsitraukti į Sirijos karą. Tačiau norėdama išlaikyti operacijų tempą Maskva privalėjo siųsti savo geriausius pilotus ir net nusipirkti senus turkiškus laivus, kad galėtų aprūpinti juos. Tuo metu sukilėliai neturi jokios rimtos priešlėktuvinės gynybos, todėl sunku patikrinti tikrąsias Rusijos karinių oro pajėgų galimybes.

Ukrainoje, kurioje nuo 2014 m. vasaros veikia Rusija, Maskva nusiuntė improvizuotą “taktinių grupių batalioną”, sudarytą iš geriausių šalies dalinių karių.

Realybėje – beveik pusę Rusijos armijos sudaro šauktiniai, tarnaujantys tik vienerius metus. Neoficialiai Rusijos karininkai patvirtina, kad šauktiniai realiai mokomi tik tris mėnesius.

Norėdama pasiųsti savo laivus kur nors toliau, Maskva ne tik turi skirti jiems buksyrus, kai jie sugenda, bet ir po to mėnesiams juos uždaryti dokuose remontui.

Trumpai tariant, mes matėme geriausius Rusijos armijos dalinius idealiose sąlygose, tačiau ne pagrindines pajėgas ir ne realios grėsmės sąlygose. Tai tas pats, kas spręsti apie visą JAV švietimo sistemą apsilankius tik Harvarde.

Rusijos grėsmė pervertinama ir Maskvai suteikiami svertai, kurių ji nenusipelnė. Kodėl taip vyksta? Žmogiškas įprotis į pervertinimą. Po netikėtų Rusijos veiksmų Kryme ir Sirijoje supanikuota. Be to, didžiulė Vakarų gynybos pramonė Rusijos karinės galios išaukštinimą naudoja skatindama didinti gynybos biudžetus ir gauti užsakymams naujų ginkluotės sistemų kūrimui. Taip pat tą puoselėja kariškiai, kurių darbas galvoti apie blogiausią scenarijų ir pasiruošti jam.

Kiekvieną kartą, kai pasakoma, kad “Rusija kelia didžiausią grėsmę” – ne tik Rusijos propaganda pasigauna naują antraštę, bet ir V.Putinas gali save paglostyti.

Vis dėlto Rusiją sunku būtų pavadinti didžiąja galia. Ji turi branduolinį ginklą, bet jis turi mažai praktinės vertės. Kariuomenės perginklavimas labai priklauso nuo pinigų, o Rusijos ekonomika priklauso nuo naftos, kurios kainos nukritusios iki žemumų. Rusijos ekonomika yra 13-oji pagal dydį – tarp Australijos ir Ispanijos, ir sudaro pusę Prancūzijos ir 14-ąją dalį JAV ekonomikos. Net prieš nukrentant rublio vertei Rusija armijai išleisdavo tik vieną septintąją to, ką skiria savo karinei mašinai Vašingtonas.

Tai, ką Kremlius daro – rizikuoja, nepaiso taisyklių ir tikisi, kad priešinga pusė yra atsargesnė ir linkusi nusileisti – vadinama blefu. Iki šiol tai veikė, bet V.Putino blogojo berniuko geopolitika ir karinės ambicijos kainuoja daugiau, nei atneša naudos.

Rusijos gynybos biudžetas nėra tvarus. Šiemet jis sumažintas 5 proc. ir daugybė projektų buvo padėti į stalčių. Rusijai reikia išteklių diversifikuoti ekonomiką ir viešajam sektoriui, kad apramintų didėjantį piliečių nepasitenkinimą.

Vakarų panika ir hiperbolizacija V.Putiną tik skatina imtis dar didesnių avantiūrų.

Rusija iššvaistė savo “minkštąją galią”, savo moralinį autoritetą pasaulyje, kuriuo galėjo apeliuoti į savo, kaip alternatyvos Vakarų vadovaujamai tvarkai, vaidmenį. Dabar tik Vietnamo, Ganos ir Kinijos gyventojai Rusiją vertina pozityviai.

Dėl V.Putino agresyvumo ir nenuspėjamumo dabar NATO tapo vieningesnė, nei iki šiol. Europoje išaugo išlaidos gynybai ir saugumui.

Žinoma, NATO turi rimtai žvelgti į Rusijos iššūkį, bet negalima pervertinti V.Putino. Kiekvieną kartą, kai pasakoma, kad “Rusija kelia didžiausią grėsmę” – ne tik Rusijos propaganda pasigauna naują antraštę, bet ir V.Putinas gali save paglostyti. Vakarų panika ir hiperbolizacija jį tik skatina imtis dar didesnių avantiūrų.

Visą originalų straipsnį rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Tolimiausiame Rusijos užkampyje egzistuoja keistas administracinis darinys – Žydų autonominė sritis, rusų vadinama tiesiog EAO (Jevreiskaja avtonomnaja oblastj). Įsteigta 1934-aisiais, ji turėjo liudyti gerą Rusijos valią šios tautinės mažumos atžvilgiu: visos Rusijos žydams buvo žadama teisė čia be jokių apribojimų puoselėti savo tradicijas.

Atšiaurios žiemos ir nykios, lietingos va­saros pačiame Kinijos pasienyje ne­turėjo sukliudyti žydams plūsti į Ru­sijos jiems pažadėtą žemę. Nors Josifas Sta­linas tokį žydų rojų iš pradžių labiau norėjo įkurti Kryme, tačiau sulaukęs Krymo valdžios pasipriešinimo apsistojo ties lopinėliu, besidirekiančiu palei Amūro upę ir besiribojančiu vakaruose su Amūro sritimi, o rytuose – su Cha­barovsko kraštu.

J.Stalinas Rusijoje gyvenusiems žydams ten žadėjo bemaž tą patį, ką Europos žydams da­bar siūlo Vladimiras Putinas. Ir vienas, ir kitas bemaž taip pat kalbėjo, kad jei jums blogai kitur, važiuokite čia – nesigailėsite. Ir abu po šių žodžių labai ilgai ir mąsliai šypsojosi.

Apie šią V.Putino šypseną, kaip ir apie susitikimą su Europos žydų kongreso nariais bei jo metu nuskambėjusį kvietimą visiems Europos žydams keltis gyventi į Rusiją, jau sklando anekdotai. „Putinas kviečia: būtinai atvažiuokite, labai lauksiu. Žydai sutinka: puiku, tik adresą užsirašysime. Putinas atsako: kam gi tas adresas, šiaip atvažiuokite.“ Arba kitas: „Žy­dai skundžiasi, kad jiems Europoje labai blogai. Putinas jiems ir sako: o jūs Rusijoje pagyvenkit.“

Kai kurie klausia, ar V.Putino kvietimas ne­­bus stalininis bandymas visus žydus „su­rinkti į vieną vietą“. Dar kiti – kad gal Rusijai iš tiesų taip blogai, jog žydai su savo kultūriniais ir materialiniais ištekliais yra paskutinė viltis pagerinti savo padėtį. Žodžiu, nuoširdžiu V.Putino pasiryžimu padėti žydams, švelniai tariant, pasaulyje labai abejojama. Per daug įtartina, kad šalyje, kurioje televizijos laidų vedėjai nuolat keikia „žydobanderovcus“ ir jų sąmokslą, staiga kiltų tyras noras įsiteikti žydams. Per daug viskas primena J.Sta­lino laikus.

Juolab kad V.Putinas jau yra liūdnai pagarsėjęs liaupsėmis J.Stalinui ir Molotovo-Ri­bben­­tropo paktui, po kurio galiausiai Rytų Eu­ropoje buvo nužudyta milijonai žydų.

Antai prieš pat 70-osioms Antrojo pasaulinio karo pradžios metinėms paminėti skirtus renginius V.Putinas, tuomet ėjęs Rusijos premjero pareigas, parašė straipsnį, kuriame iš esmės išteisino arba bent jau pateisino SSRS ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutartį, aiškindamas, kad jos nepasirašyti būtų buvę „neprotinga“. Be to, Molotovo-Ribbentropo paktas, V.Pu­­­­tino supratimu, nebuvo nei blogesnis, nei geresnis už kitus to meto susitarimus, pavyzdžiui, Miuncheno sutartį.

Istorikas Timothy Snyderis netgi mano, kad tiek Miuncheno, tiek Molotovo-Ribbentropo paktą V.Putinas laiko geraisiais pavyzdžiais: „Iš visų V.Putino pasisakymų akivaizdu, kad jis pats tiek Miuncheno susitarimą, tiek Ribben­tropo-Molotovo paktą, kuriuos sudeda į vieną gretą, vertina kaip pozityvius pavyzdžius.“

Molotovas vietoj žydo Litvinovo

Molotovo-Ribbendropo pakto, ko gero, ga­lėjo ir nebūti, jeigu J.Stalinas, rūpestingai kū­ręs Žydų autonominę sritį, nebūtų buvęs anti­semitas.

„1939 m. rugpjūčio 20 d. Hitleris paprašė Sta­lino susitikti, ir Stalinas itin džiugiai sutiko. Daug metų sovietų lyderis ieškojo galimybės sunaikinti Lenkiją, ir pagaliau tokia proga atė­jo. Stalinas rengėsi sandėriui dėl sąjungos su Hit­leriu ir kaip daugelis kitų to meto lyderių lankstėsi antisemitizmu išgarsėjusiam fiureriui. Stalinas atleido užsienio reikalų komisarą žydą Maksimą Litvinovą ir pakeitė jį rusu Via­čes­lavu Molotovu. Litvi­no­vo atleidimas, anot Hit­lerio, buvo lemiamas. Būtent Mo­lotovas 1939 m. gegužės 23 dieną Maskvoje derėjosi dėl su­sitarimo su Hitlerio užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu.“

Tai ištrauka iš T.Snyderio straipsnio „Kai Stalinas buvo Hitlerio sąjungininkas“. Ji iliustruoja J.Stalino įsitikinimus, kuriuos tą gegužės rytą jis pirmą kartą pademonstravo, išsakydamas taip garsiai ir aiškiai. Naujajam užsienio reikalų ministrui V.Molotovui jis nurodė iš komisariato pašalinti visus žydus. O J.von Ribbentropui atskleidė, kad tik ir laukia, kol SSRS bus pakankamai savų inteligentų, kad galėtų galutinai užbaigti žydų dominavimą valdžioje, „nors kol kas jie jam dar reikalingi“.

Tiesa, iki tol buvo neilgas laikotarpis, ku­rio metu J.Stalinas stengėsi per daug nerodyti savo antisemitinių pažiūrų. Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje pamažu prasidėjo žydų persekiojimas. Iš pradžių gerai maskuojamas, vėliau vis atviresnis ir brutalesnis.

Kaip rašo Bostone veikiančio rusiško portalo „Lebed“ redaktorius Valerijus Lebe­de­vas, trečiojo dešimtmečio pabaigoje J.Stalinas sugrįžo prie ikirevoliucinės didžiavals­tybinio šovinizmo politikos. O rusų šovinizmas visuomet buvo lydimas bjauraus antisemitizmo.

Šiame kontekste ir vėl norisi paminėti V.Pu­­tiną bei jo nekuklų Novorusijos projektą. Bet tam, kad suprastume, kodėl Europos žydai tik šypsosi V.Putinui ir sako apsvarstysiantys jo pasiūlymus, grįžkime prie jo numylėtinio J.Sta­­lino.

Valstybinio antisemitizmo šaknys

Nemažai tyrinėtojų J.Stalino vykdytos valstybinės antisemitinės politikos priežastimi laiko jo paties pažiūras. Jo dukra yra pasakojusi, kad „nors iki karo jis garsiai nereiškė ne­­apykantos žydams – tai prasidėjo jau po ka­ro, – tačiau širdyje simpatijų žydams jis niekada nejuto“.

Kita priežastis – jo noras suvienyti rusų tautą „prieš bendrą priešą“ ir nukreipti jos dė­mesį nuo vidinių problemų. Siekdamas išlaikyti savo ir partijos populiarumą, J.Stalinas „skaitėsi“ su visuomenėje vyravusiomis antisemitinėmis nuotaikomis. „Bolševikai visuomet buvo populistinė partija, ėjusi paskui tautą ir išvien su tauta. Nesvarbu, kad tai labai dažnai padarydavo žalos ir valstybei, ir pačiai tautai“, – rašo Michailas Gorbačiovas.

Dar viena valstybinės antisemitinės politikos priežastis buvo ir vis agresyvėjantis sovietinio režimo antivakarietiškumas. O juk liberalio­ji inteligentija, kurios didelę dalį sudarė žy­dai, palaikė vakarietiškas vertybes ir puoselėjo vakarietišką kultūrą net stalinistinio režimo sąlygomis. J.Stalinas ir jo aplinkos žmonės su­pra­­to, kad vakarietiškai mąstanti visuomenės dalis negali remti antivakarietiško režimo.

Žydų autonominės srities gyventojai buvo ne išimtis.

Sovietų statistika bylojo, kad vien 1945–1948 m. šioje srityje buvo įsigyta prekių iš JAV už

6 mln. rublių. J.Stalinui tai negalėjo patikti. Viešai jis tai vadino „mažumų laisve“, savame rate – „siautėjimu be ribų“.

1947 m. Birobidžane buvo atidaryta sinagoga, vietos gyventojai išsireikalavo teisės plačiau vartoti jidiš kalbą, moterys, dirbančios siuvimo fabrike, – neateiti į darbą per Jom Kipurą. Ta­čiau netrukus viskas ėmė keistis į bloga.

Lūžio tašku tapo Izraelio, kurį iš pradžių J.Sta­linas rėmė, bet paskui pamatęs, kad jis nei­na su SSRS, tapo jo priešu, susikūrimas 1948 m. Tai sukėlė anksčiau Rusijoje neregėtą žydų nacionalinių jausmų pakilimą. Netgi tų, ku­rie, regis, buvo jau seniai asimiliavęsi. Antai nevykėlio maršalo Klimento Vorošilovo žmona Gol­da Gorbman pareiškė, kad štai dabar ir mes turime tėvynę. Bet apie kokią dar tėvynę galima šnekėti, kai turėjo egzistuoti vienintelė, nepakartojama Didžioji Tėvynė? J.Stalinas su tokiais išsišokėliais neketino taikstytis.

Istorikai liudija, kad būtent 1948–1949 m. nacionalinis antisemitizmas pasiekė kritinę ri­bą – grėsmė kilo ne tik žydų kultūrai, bet ir gy­vybei.

Nusivylęs tuo, kad naujosios Izraelio valstybės nepavyksta įtraukti į SSRS įtakos zoną ir įsiutęs dėl augančios žydų savivertės, J.Stalinas ėmėsi radikalių priemonių. Antisemitizmo tyrinėtojas Genadijus Kostyrčenka rašo, kad per atostogas 1948 m. vasarą J.Stalinas paskambino KPSS CK politbiuro nariui Georgijui Ma­lenkovui ir pareikalavo tučtuojau panaikinti Žydų antifašistinį komitetą (EAK), kuriam priklausė daug žinomų rašytojų ir poetų.

Netrukus šio komiteto nariai buvo apkaltinti šnipinėjimu bei „plataus masto kontrrevoliuci­nės propagandos skleidimu tarp žydų“ ir J.St­alino nurodymu visi, išskyrus du, nuteisti my­riop. Nuosprendžiai buvo įvykdyti žaibiškai, o paskui pasipylė virtinė panašių bylų ir susidorojimų. Nebeliko žydų rašytojų susivienijimų, literatūros organizacijų, buvo uždaryti žydų leidiniai.

J.Stalinas ėmė naikinti net žydų teatrus, kurių visoje Sovietų Sąjungoje buvo dešimt, o vienas jų – jo paties įkurtoje Žydų autonominė­je srityje. Čia veikęs Birobidžano miesto žy­dų teatras duris užvėrė 1949 m. spalio mėnesį.

Sisteminis valymas

Galiausiai žydai jau ne spontaniškai, o sistemiškai pradėti šalinti iš visų valdžios struktūrų, pradedant rajonų komitetais, baigiant ministerijomis.

Regioniniai komitetai, rajonų komitetai, centriniai respublikų komitetai, ministerijos ir departamentai – visi sulaukė direktyvos, pagal kurią privalėjo kasmet pateikti ataskaitą apie nacionalinę darbuotojų sudėtį. Svarbiausia čia buvo, žinoma, informacija apie žydus. Visos žinybos privalėjo užtikrinti, kad jose dirbančių žydų dalis kasmet mažėtų.

Žydų negelbėjo nei ištikimybė režimui, nei atsiribojimas nuo savo šaknų. Kaip sako G.Kos­tyrčenka, vieni žydai buvo persekiojami už nacionalinę „buržuazinę“ kultūrą, kiti – už mėginimą atsisakyti nacionalinės tapatybės ir asimiliuotis. Kitaip sakant, kad ir ką darytum, buvai potencialus valstybės priešas. Žydai specialistai nebebuvo pageidaujami ir bankuose, mokyklose, gydymo įstaigose.

Šio projekto kulminacija tapo J.Stalino nurodymu pradėta vadinamoji gydytojų byla: garsiausi žydai gydytojai buvo apkaltinti sionistiniu sąmokslu ir sovietinių vadų nuodijimu. Liudininkų teigimu, bylos baigtis turėjo būti aiški: dar nepaskelbus nuosprendžių, kaltinamiesiems jau buvo paruoštos duobės ir maišai su kalkėmis. Žydus gydytojus, kaip ir daugybę kitų, nuo mirties sušaudant išgelbėjo tik J.Sta­lino mirtis.

Tačiau net ir po to antisemitizmas Sovietų Sąjungoje niekur nedingo. Pagrindinė Leonido Brežnevo laikotarpio antisemitizmo varomoji jėga buvo sovietų puoselėta neapykanta Izraeliui. Ji neišnyko net ir subyrėjus Sovietų Sąjungai: atsivėrus sienoms, į Izraelį per trumpą laiką išvyko apie milijoną žydų, arba daugiau nei 60 proc. Iš su pirmąja banga neišvykusio pusės milijono žydų dabar Rusijoje gyvena vos apie 230 tūkst.

Panaši statistika susijusi ir su liūdnai pagarsėjusia Žydų autonomine sritimi, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno apie 30 tūkst., o dabar – vos keli tūkstančiai žydų. Ir sudaro jie čia vos kelis procentus visų gyventojų.

„O ką, iš pradžių emigravo, dabar tegu su­grįžta“, – vėl migruoti žydus ragina V.Putinas. Ta­čiau Birobidžano vyriausiasis rabinas Mor­dechai Scheineris primena: tik pastaraisiais de­šimtmečiais srityje, kurioje žydai turėjo jaustis saugūs ir laimingi, jiems nebegresia persekiojimas. „Rusiškajame Izraelyje“ pirmoji žy­diška sekmadieninė mokykla, taip pat ir sinagoga atidarytos tik 2004 m.

Rusijos politikai neišmano, ką su šia sritimi daryti. Yra siūlymų prijungti ją prie Chaba­rovs­ko srities. Arba kažkaip prisivilioti čia daugiau žydų, kad bent dėl srities pavadinimo ne­būtų gėda. Tačiau 2013-aisiais prasidėjusi vie­šųjų ryšių kampanija siekiant pritraukti į EAO kuo daugiau žydų baigėsi kurioziškai: čia gy­venti atsikėlė… vienas žydas. Greičiausiai tuo pačiu baigsis ir V.Putino idėja prisivilioti Eu­ropos žydų. Jei jie ir bėgs iš Europos, tai, ko ge­ro, ne į Rusijos glūdumą.

Straipsnio pradžioje minėtos 42 šalių žydus vienijančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, su kuria susitiko V.Putinas, vadovas Moshe Kantoras į V.Putino pasiūlymą kol kas reaguoja tik mandagumo frazėmis ir sako „bū­tinai apsvarstysiantis jo svetingus pasiūlymus“, nors ir pripažįsta, kad gyvenimas Vakarų Eu­ropoje žydus vis labiau gąsdina.

Blogiausi laikai nuo Antrojo pasaulinio karo?

Žydų organizacijos perspėja, kad antisemitizmo apraiškų Europoje sparčiai daugėja, kaip ir išpuolių prieš žydus. Neseniai Marselyje kurdas paauglys vidury dienos užpuolė ir mačete sužeidė 35-erių žydą mokytoją, kuris ėjo gatve dėvėdamas jarmulką (jarmulka, kipa arba ka­pelis – plona apvali kepuraitė, kurią privalo dė­vėti visi tikintys žydai). Kinematografiška ir jautri detalė: nuo užpuoliko, kurio peilis buvo at­šipęs, užpultas mokytojas it skydu dengėsi rankoje laikoma Tora.

Šis incidentas per pastaruosius kelis mėnesius yra jau trečias išpuolis prieš žydus Mar­se­lyje, kuriame gyvena antra pagal dydį Pran­cū­zijos žydų bendruomenė po Paryžiaus.

Praėjusių metų lapkričio mėnesį antisemitinius įžeidimus ir „Islamo valstybę“ palaikančius antisemitinius šūkius skanduojantys už­puolikai subadė vieną mokytoją žydą.

Spalio mėnesį prie sinagogos neblaivaus asmens buvo užpulti trys žydai. Neatsitiktinai Marselio žydų bendruomenės lyderis Zvi Am­maras paragino šiame pietiniame Pran­cūzijos uostamiestyje gyvenančius žydus nenešioti ki­pų „iki geresnių dienų“. „Mūsų nelaimei, esa­me puolami. Kai esame atpažįstami esą žy­dai, galime būti užpulti, mums net gresia mirtis. Manau, kad gyvybė yra svarbiau už bet ką ki­ta, nors tokį kreipimąsi skelbiant man net blo­ga darosi“, – apgailestauja Z.Ammaras.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollan­de’as šią idėją vadina netoleruotina ir nepritaria minčiai, kad baimindamiesi išpuolių Pran­cūzijos žydai turi slėptis: „Netoleruotina, kad mūsų šalyje piliečiai jaustųsi taip prislėgti ir bijotų išpuolių dėl savo religinio pasirinkimo, kad turėtų nuspręsti, jog reikia slėptis.“

Tačiau išpuolių daugėja, jie dažnėja, ir kaip nors kitaip nei antisemitizmu jų neišeina pavadinti.

Po Antrojo pasaulinio karo ne tik panašių antisemitinių išpuolių, bet ir nuotaikų Euro­poje ilgą laiką beveik nepasitaikydavo. Netgi priešingai, galima sakyti, vyravo antiantisemitizmas. Visi tebebuvo sukrėsti Holokausto tragedijos, kai vienų žmonių rankomis buvo nu­kankinta ir išžudyta milijonai kitų, visiškai ne­kaltų vaikų, moterų ir vyrų, ir tik todėl, kad šie turėjo žydiško kraujo.

Tačiau nuo Aušvico laikų praėjo jau daugiau nei septyni dešimtmečiai, o į Europą vėl atslinko tamsus antisemitizmo šešėlis. Tiesa, dabar tokiomis nuotaikomis ypač persiėmę čia gyvenantys musulmonai, nors antisemitinių minčių pasitaiko ir kitų europiečių galvose, o kartais išsprūsta net iš politikų lūpų.

Vienas Holokaustą išgyvenęs žydas, dabar jau senukas, minėjime prie Aušvico prieš metus sušuko: „Daugiau nenoriu čia sugrįžti!“

Jo žodžiai puikiai perteikia Europoje gyvenančių žydų nuotaikas matant vis dažniau pasikartojančius išpuolius, per kuriuos žydai nu­kenčia ne dėl to, kad buvo tik atsitiktiniai praeiviai.

Europą sukrėtė žudynės Paryžiaus košerinio maisto parduotuvėje, į kurią tiesiu taikymu nu­vyko „Charlie Hebdomadaire“ redakciją prieš tai šaltakraujiškai iššaudęs teroristas. Kiek anksčiau žudikas mėgino įsiveržti į žydų renginį Kopenhagoje, kur dalyvavo per 80 žmonių, daugiausia vaikų. Kas žino, kuo tai bū­tų pasibai­gę, jei ne žudiką sulaikęs ir savo gy­vybę pa­aukojęs vyras.

Ir tai jau nebe pavieniai atvejai, o vis dažniau pasikartojanti tendencija, žydams kelianti šiurpą. Užpernai keturi žmonės žuvo žydų mu­ziejuje Briuselyje. 2012 m. rabinas ir trys mažamečiai vaikai buvo nužudyti žydų mokykloje Tulūzoje.

O kur dar antisemitiniai išpuoliai, kai apsiei­nama be aukų. Ypač daug tokių atvejų pasitai­ko nuo užpernai metų vasaros. Pavyzdžiui, 2014 m. liepą vos per vieną savaitę buvo su­rengti išpuoliai prieš aštuonias Prancūzijos si­nagogas. Vieną iš jų Paryžiaus Sarcelio priemiestyje padegamaisiais užtaisais apmėtė net 400 žmonių minia.

Per išpuolius buvo nuniokotas ir apiplėštas košerinio maisto prekybos centras, taip pat vaistinė. Minios demonstravo plakatus su šū­kiais „Mirtis žydams“ ir „Perpjaukime žy­dams gerkles“. O Prancūzijos sostinės Barbeso rajone akmenis svaidantys protestuotojai degino Izraelio vėliavas. Vokietijos Vupertalio mieste Molotovo kokteiliais apmėtyta sinagoga, kuri buvo sugriauta per Krištolinę naktį. Ber­lyno imamas Abu Bilalas Ismailas savo ruož­tu paragino Alachą „sunaikinti sionistus žy­dus – su­skaičiuoti juos visus iki vieno“.

Frankfurte vienas antisemitinę kampaniją surengęs asmuo pro langą mėtė butelius, o Ham­­burge po Izraeliui paremti skirto mitingo buvo sumuštas senyvas vyras. Berlyne žydų or­todoksų paauglys sulaukė smūgių į veidą.

Beje, anksčiau būta aiškaus ryšio tarp Iz­raelio ir palestiniečių konflikto ir antisemitinių išpuolių Europoje. Pavyzdžiui, 2008–2009 m. Izraeliui vykdant operaciją „Išlydytas plienas“, per tris savaites Prancūzijoje buvo užfiksuoti 66 antisemitiniai išpuoliai. Tačiau išpuoliai ir protestai vis rečiau būna susiję su politiniais įvykiais ir vis dažniau – su stiprėjančiu antisemi­tizmu visuomenėje.

Vokietijos centrinės žydų tarybos preziden­tas Dieteris Graumannas teigia, kad dabar yra patys blogiausi laikai nuo pat nacių eros. o Pran­­cūzijos žydų organizacijas vienijančios grupės „Crif“ prezidentas Rogeris Cu­kier­­ma­nas tvirtina, kad antižydiškos nuotaikos šalyje pranoksta paprasčiausią politinį ar humanitarinį pasipriešinimą dabartinei Iz­raelio kovai Ga­zoje. „Paryžiaus gatvėse jie ne­šaukia „mirtis izraeliečiams“, jie šaukia „mirtis žydams“, – teigia R.Cukiermanas.

Antisemitinius išpuolius užpernai pasmerkė Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Pran­cūzijos premjeras Manuelis Vallsas. Tačiau pavojus žydams kyla ne tik šiose šalyse. An­tisemitizmą Nyderlanduose stebinti institucija „Cidi“ teigia, kad pasitaiko savaičių, kai su­laukiama iki 100 pavojaus skambučių, o Ams­terdamo rabino Benjamino Jacobso durys kelis kartus buvo apmėtytos akmenimis. Belgijoje vie­nai moteriai buvo pranešta, kad parduotuvė žydų šiuo metu neaptarnauja.

Italijos sostinėje Romoje parduotuvių ir ki­tų įmonių savininkai žydai ant langų ar ap­sauginių žaliuzių ryte dažnai randa išpaišytus antižydiškus šūkius ar svastikas. Žinoma, negalima sakyti, kad Europoje susikoncentravo visi pasaulio antisemitai. Antisemitiniais laikytinų išpuolių vis pasitaiko ir kituose žemynuose.

2008 m. Mumbajuje (Indija) keturi teroristai, šaudydami žmones miesto kavinėse ir viešbučiuose, yrėsi link nedidelio ortodoksų centro, kuriame žiauriai nužudė jauną rabiną ir jo besilaukiančią žmoną. Kaip vėliau pranešė po­licija, nusikaltėliai buvo įtikėję, kad „žydų gyvybė verta 50 kartų daugiau negu nežydų“.

Artimųjų Rytų tyrimų instituto ataskaitoje apie antisemitizmą cituojamas per religinę Egip­to televiziją „Al Rahma“ 2009 m. kalbėjęs Egipto dvasininkas Muhammadas Husseinas Yaqu­bas: „Jei žydai mums atiduotų Palestiną, ar mes juos pamiltume? Aišku, kad ne. Jie yra mūsų priešai ne todėl, kad okupavo Palestiną. Net jei jie niekada nieko nebūtų užėmę, jie vis tiek būtų mūsų priešai. Mes juos naikinsime tol, kol planetoje neliks nė vieno vienintelio žydo.“

Įvertinti, kiek pasaulyje yra panašiai mąstančių žmonių, nėra lengva. Tačiau šį tą pasakyti gali gyventojų apklausos. Antidefamacijos lygos (ADL – nevyriausybinė žydų organizacija) atliktas tyrimas, per kurį apklausta 53,1 tūkst. žmonių 102 šalyse, liudija, kad Arti­muo­siuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje antisemitinėmis nuotaikomis gyvena trys ketvirtadaliai (74 proc.) visų apklaustųjų, Rytų Europoje – treč­dalis (34 proc.), Vakarų Europoje tokių yra ketvirtadalis (24 proc.), o Pietų Amerikoje – penktadalis (19 proc.).

Per kitą apklausą, atliktą tyrimų centro „Pew Research Center“, siekta išsiaiškinti, kiek musulmonų gyvenamuose regionuose yra žy­dus palankiai vertinančių žmonių. Skaičiai bu­vo apgailėtini, nes paaiškėjo, kad Turkijoje žy­dus palankiai vertina 4 proc. gyventojų, Libane – 3 proc., o štai Egipte, Jordanijoje ir Pakistane – vos 2 proc. apklaustųjų.

Po Rusijos revoliucijos žydų žavėjimasis ko­munizmu ėmė blėsti supratus, kad Rusija keičiasi ir net komunizmas tampa nebe toks, kokį jie pažinojo ir koks jiems negrėsė J.Stalino ar L.Brežnevo komunistų represijomis.

Lygiai taip pat dabar keičiasi ir Vakarų Eu­ropa, kurioje daugėja musulmonų, o ir tarp ne­musulmonų stiprėja antisemitizmas. Čia gyvenantys žydai pradeda suprasti, kad šiandieninė Europa gerokai skiriasi nuo tos, kurioje jie taip gerai jautėsi po Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau jie nė nenutuokia, kokia yra juos iš ten kviečianti Rusija. Galbūt išties labai svetinga žydams, nes be galo dėkinga, kad, pavyzdžiui, Izraelis – viena iš nedaugelio Rusijai sank­­cijų taip ir nepaskelbusių valstybių. Vis dėlto V.Putino šypsena kalbantis su žydų organizacijos atstovais neatrodo nuoširdi. Ir tik laikas parodys, kokios mintys už jos slepiasi.

Jei Rusijos prezidentas bando pasinaudoti pabėgėliais ir nuversti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, tai Alepo puolimas buvo žingsnis šia linkme, pareiškė “EUobserver” Vokietijos parlamento užsienio reikalų komiteto vadovas Norbertas Roettgenas.

A.Merkel sprendimas pakviesti pabėgėlius iš Sirijos jau smogė jos populiarumui Vokietijoje. Rinkimai ten įvyks vėliausiai 2017-ųjų rugsėjį, o praėjusią savaitę atlikta apklausa rodo, kad 40 proc. vokiečių nori, kad kanclerė pasitrauktų jau dabar.

Kol kas nėra diskusijų dėl pirmalaikių rinkimų Vokietijoje. Bet negalima nuspėti, kaip klostysis įvykiai.

“Prieš metus niekas net nebūtų drįsęs užduoti tokio klausimo, – “EUobserver” teigė apklausą atlikusios įmonės vadovas Hermannas Binkertas. – Tačiau dabar jos reitingai krenta, didžiąja dalimi dėl jos pozicijos pabėgėliu atžvilgiu. Kol kas nėra diskusijų dėl pirmalaikių rinkimų Vokietijoje. Bet negalima nuspėti, kaip klostysis įvykiai.”

Situacija pablogėjo praėjusią savaitę, kai Rusijos karinės aviacijos remiamas Sirijos režimas pasiekė Alepo, šiaurės Sirijoje ir privertė dešimtis tūkstančių sirų bėgti į Europą. Taip pat nuožmų smūgį dabartiniai Vokietijos valdžiai sudavė naujametiniai įvykiai Kelne, kur imigrantai užpuldinėjo vokietes. Kremliaus propaganda bandė dar įlieti žibalo į ugnį išgalvotais pranešimais apie migrantų prievartautą 13-metę mergaitę.

Jei pažiūrėsite, kas vyksta Sirijoje, Alepe, pamatysite, kad Rusija yra vienintelė, kuri kontroliuoja pabėgėlių krizės dienotvarkę.

Visa tai tik didina populiarumą dešiniųjų radikalų partijos “Alternatyva Vokietijai” (AfD), kuriai gresia kaltinimai, kad ši finansuojama Kremliaus. AfD kartu su Rusija siejamais nevyriausybininkais surengė gatvės protestus po išgalvotos istorijos apie 13-metę.

Be to, V.Putinas praėjusią savaitę Maskvoje susitiko su Vokietijos centro dešiniųjų lyderiu ir A.Merkel kritiku Horstu Seehoferiu.

Todėl nenuostabu, kad kai kurie ES diplomatai tai vadina Rusijos kampanija, kurios tikslas nuversti Vokietijos kanclerę, nes ji yra viena svarbiausių sankcijų Rusijai šalininkė ir Europos vienybės sergėtoja.

“Jei pažiūrėsite, kas vyksta Sirijoje, Alepe, pamatysite, kad Rusija yra vienintelė, kuri kontroliuoja pabėgėlių krizės dienotvarkę, – teigė vienas šaltinis ES. – Jų veiksmai skirti sukurti kiek galima daugiau pabėgėlių. Taikinys yra aiškus.”

Dar daugiau, Rusijos pirmadienio sprendimas surengti karines pratybas netoli sienos su Ukraina gali reikšti, kad blogiausia – prieš akis.

“Jei mūšiai atsinaujins Ukrainoje, tai sukurs naujus pabėgėlių srautus. Tai puikiai atitinka Rusijos interesus”, – pridūrė šaltinis.

“Aš netikiu, kad tai tik sutapimas”, – jam antrino kitas ES pareigūnas.

Išaugęs pabėgėlių skaičius ir dėl to kilę iššūkiai – atitiko Rusijos interesus, nes pabėgėlių krizė suskaldė Europą.

A.Merkel partijos bendražygis ir Bundestago užsienio reikalų komiteto vadovas N.Roettgenas mano, kad “Putino-Merkel” teorija yra per daug nereali. Pasak politiko, Rusijos pagrindiniai tikslai Sirijoje – geopolitiniai.

“Jie nori išlaikyti savo pozicijas regione, sustiprinti savo bazes ir dalyvauti tarptautinei bendrijai siekiant sprendimo”, – sakė jis. Tiesa, jis pridūrė, kad išaugęs pabėgėlių skaičius ir dėl to kilę iššūkiai – atitiko Rusijos interesus, nes pabėgėlių krizė suskaldė Europą.

“Bet tai visos ES problema, ne atskiros valstybės ar asmens”, – tvirtino N.Roettgenas.

Vis dėlto jis pažymėjo, kad jei V.Putino bombos Sirijoje skirtos A.Merkel, tai Alepo apsuptis yra taip pat žingsnis ta linkme.

Tai vadinama “supuvusios silkės” technika, kuri aprašyta Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovėliuose.

“Nemanau, kad Maskva tiki, jog naujas kancleris labiau simpatizuos jai, – sakė ir JAV ekspertas Rusijos reikalais Markas Galeotti. – Maskva nori palaikyti spaudimą jai (A.Merkel – red. past.), kad ši būtų sukalbamesmė, bet nemanau, kad nori, jog ji būtų nuversta.”

Tačiau Rusijos propagandą sekantys ekspertai pastebi, kad nuo pirmųjų šių metų sausio dienų Turkiją, kaip taikinį, pakeitė A.Merkel. Tai ir minėta istorija apie 13-metę, ir svaičiojimai apie ligų platinimą tarp pabėgėlių.

“Net jei istorijos yra demaskuojamos, jos palieka žymę. Tai vadinama “supuvusios silkės” technika, kuri aprašyta Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovėliuose”, – teigė vienas šaltinis.

Supuvusios silkės technika sako, kad net jei kaltinimai yra paneigti, jie palieka pėdsaką žmonių galvose, nes jie apie tai kalba. T.y. kad ir kaip dorosi supuvusią silkę, smarvė išliks.

Tiesa, Vokietija ėmėsi prieš Rusijos televiziją “Pervyj kanal”, kuri ir išgalvojo 13-metės istoriją. Kiek anksčiau britai smogė “Russia Today” už išsigalvojimus apie Ukrainą.

“Žodžio laisvė nereiškia, kad galite bauginti visuomenę netikromis istorijomis”, – teigė ES šaltinis.

Visą originalų straipsnį rasite čia

Dabar tai teigia ne keli gyvi likę Vladimiro Putino opozicionieriai Rusijoje ir ne žurnalistai – tai nustatė Jungtinės Karalystės aukščiausiojo teismo teisėjas: prie buvusio KGB, FSB, o paskui Didžiosios Britanijos MI6 agento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu-210 prisidėjo ir Rusijos prezidentas, kuris beveik neabejotinai pats ir liepė jį nužudyti.

Rima JANUŽYTĖ

V.Putinas ant A.Litvinenkos įširdo dėl to, kad vienas patikimiausių Rusijos agentų tapo britų Mi6 žvalgybos darbuotoju ir ėmė teikti ataskaitas apie tamsiausias Kremliaus paslaptis.

329 puslapių teismo išvadose skelbiama, kad A.Litvinenkos žmogžudystė buvo „beveik neabejotinai“ įvykdyta buvusių A.Litvinenkos kolegų Andrejaus Lugovojaus ir Dmitrijaus Kov­tuno. Šie A.Litvinenką nužudyti kruopščiai planavo porą metų, ir nors pirmasis bandymas 2006 m. spalį užnuodyti jo arbatą radioaktyviomis medžiagomis nepavyko, mirtiną puodelį buvęs Rusijos agentas išgėrė lapkritį.

„Vieši įrodymai, kuriuos išdėsčiau, yra pagrindas netiesioginiais įrodymais grindžiamai tvirtai bylai, kad Rusijos valstybė yra atsakinga už pono Litvinenkos mirtį“, – teigia by­los tyrėjai.

Tiesioginiai A.Litvinenkos žudikai, žinoma, kol kas laisvėje – Rusija dar 2007 m. atsisakė išduoti A.Lugovojų, aiškindama, kad to padaryti neleidžia konstitucija. D.Kovtunas Ru­sijoje reikalauja neliečiamybės. Apskritai Ru­sija visą britų tyrimą vadina absurdu ir piktinasi, kad „paprasčiausia kriminalinė byla paversta politiniu reikalu“.

Tačiau byloje yra labai daug ir nepaprastai įdomių detalių apie „paprasčiausią“ kriminalinį Rusijos pasaulį, kuriame sukasi būtent di­džiosios politikos žaidėjai, o konkrečiai – pats V.Putinas ir artimiausi jo aplinkos žmonės.

Pristatydamas Londono aukštajame teisme Kremliaus kritiku tapusio rusų šnipo mirties tyrimo išvadas teisėjas Robertas Owenas pa­reiškė, kad „FST operacijai likviduoti Lit­vi­nenką tikriausiai pritarė ponas Patruševas ir prezidentas Putinas“. Nikolajus Patruševas yra buvęs FSB – Sovietų Sąjungos KGB įpėdinės – direktorius. Nuo 2008 m. jis vadovauja Rusijos Federacijos Saugumo Tarybai.

Byloje buvo nustatyta, kad likus keliems mėnesiams iki nužudymo A.Litvinenka atliko tyrimus, susijusius su aukštais Rusijos politikais. Pavyzdžiui, tyrimo medžiagoje minima 2006 m. A.Litvinenkos parašyta ataskaita apie V.Putino sąjungininką, prisidėjusį prie kokaino kontrabandos ir susijusį su „gangsteriais“. Dėl to V.Putinas buvęs pramintas „ponu Ne­šva­riuoju“. Vienas iš tų gangsterių buvo Vik­toras Ivanovas, KGB karininkas, o dabar Ru­sijos Federacinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FCKN) vadovas.

Kaip per bylos klausymus yra sakęs A.Lit­vi­nenkos našlės Marinos advokatas Benas Emer­­sonas, viename A.Litvinenkos pranešime esama neįtikėtinai rimtų kaltinimui tiek V.Iva­novui, tiek V.Putinui. Pavyzdžiui, kad V.Iva­no­vas nuo 1990 m. tiesiogiai dalyvavo nusikals­ta­mo­je veikloje Sankt Peterburge. Tuo me­tu vietos mafija vertėsi pelninga kokaino kon­trabanda, kurią per uostą iš Kolumbijos tiekdavo Vakarų Europai.

V.Ivanovas aktyviai padėjo tuo metu garsiai Tambovo mafijos gaujai kovoti su jos varžovais. Susidraugavęs su grupuotės lyderiu Vladimiru Kumarinu, dabartinis FCKN vadovas V.Ivanovas tapo mafijos dalininku ir gaudavo dalį pelno iš tamsios uosto veiklos. Jis taip pat įsteigė dvi kompanijas, vieną kartu su Borisu Gryzlovu – būsimuoju Valstybės Dū­mos pirmininku.

„Tikra gyvenimo ironija: kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo paskirtas vadovauti departamentui, kuris turėjo kovoti su kontrabanda Sankt Peterburge. Tuo metu Putinas buvo Užsienio ryšių komiteto prie Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako vadovas. Kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo saugomas Putino, kuris buvo atsakingas už užsienio ekonominius ryšius“, – teisme sakė A.Litvinenkos našlės advokatas, cituodamas A.Litvinenkos pranešimą.

1999 m. V.Putinas tapo ministru pirmininku, dar po metų – prezidentu. V.Ivanovas bu­vo iš karto paaukštintas, ėmė vadovauti V.Pu­tino šnipinėjimo agentūros FSB padaliniui, kuris užsiėmė vidaus saugumo reikalais. Po to jis buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju.

Tyrimo išvadose minimas ir A.Litvinenkos dar 2006 m. liepą tinklalapyje „Chechenpress“ paskelbtas kaltinimas V.Putinui pedofilija. Ty­rime taip pat minimi ir kaltinamai Rusijos prezidentui, kad jis sunaikino vaizdo įrašus, ku­riuose buvo užfiksuotas užsiiminėjantis seksu su berniukais.

Kaip dabar sako Rusijos intelektualai, po šios bylos kiekvienas, spausiantis ranką V.Pu­tinui, žinos, kad spaudžia ranką žudikui. Gal­būt net pedofilui.

"Scanpix" nuotr.

Buvusi pagrindinė Rusijos ekspertė Pentagone Evelyn Farkas “Politico” svetainėje pataria būsimam JAV prezidentui, kaip šis turėtų elgtis su autokratišku ir sunkiai nuspėjamu Vladimiro Putino režimu:

Pone Prezidente, kreipiasi E.Farkas, jums tapus šalies vadovu susidursite su V.Putino Rusija, kaip potencialia geostrategine grėsme JAV. Jums prireiks strategijos atremti ir pasipriešinti šiai grėsmei, kuri tik auga. Šiuo metu V.Putinas arti laimėjimo Sirijoje ir įsitvirtinimo Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje. Jis naudoją jėgą, kad apsaugotų despotus ir išlaikytų vyriausybes Maskvos norų įkaitėmis.

Grėsmė slypi per V.Putino bandymą įgyvendinti šiuos tikslus, nes jis bando perrašyti tarptautines taisykles ir normas, kurios yra ypač svarbios JAV saugumui.

Kokia konkreti grėsmė kyla iš Rusijos? V.Putino pagrindiniai du tikslai – išlaikyti save valdžioje ir atstatyti Rusiją, kaip didžiąją galybę – tiesiogiai nekelia grėsmės JAV. Grėsmė slypi per V.Putino bandymą įgyvendinti šiuos tikslus, nes jis bando perrašyti tarptautines taisykles ir normas, kurios yra ypač svarbios JAV saugumui. V.Putinas siekia sukurti naują tarptautinę tvarką, kuri despotiškiems lyderiams leistų pažeidinėti žmogaus teises ir įsiveržti, okupuoti ir sunaikinti suverenias valstybes. Taip pat įteisinti žmogžudystes: praėjusią savaitę britų tyrimas, kuriam vadovavo aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Owenas nustatė, kad buvusio Rusijos FST agento Aleksandro Litvinenkos žmogžudystei 2006 m., “tikėtina”, vadovauta Rusijos prezidento.

Jei toliau bus toleruojamas toks elgesys, tuomet tai reikš pabaigą po Antrojo pasaulinio karo ir po Šaltojo karo susiformavusios tvarkos, kuri įtvirtino šalių teritorinį suverenumą ir žmogaus bei mažumų teisių apsaugą.  Be to, mes tikrai negalime leisti Rusijai susilpninti ar sunaikinti NATO – efektingiausią aljansą, ir mūsų solidarumo su Europa – didžiausiu mūsų prekybos partneriu.

Kremlius bus linkęs vėl ir vėl panaudoti karinę jėga siekiant savo užsienio (ir vidaus) politikos tikslų.

Jei Rusija dabar laimės – Ukraina išliks nevaldoma ir jos, kaip ir Gruzijos bei Moldovos, dalys bus okupuotos, o Basharo al-Assado režimas išsilaikys valdžioje – V.Putino Kremlius bus linkęs vėl ir vėl panaudoti karinę jėga siekiant savo užsienio (ir vidaus) politikos tikslų. JAV administracija su sąjungininkais turėtų padaryti daugiau, kad užkirstų kelią tebevykstantiems ar “užšaldytiems” konfliktams.

Tai nereiškia, kad mes neturėtume siekti kompromiso siekdami užbaigti konfliktą ir žmonių kančias (ypač Sirijoje), tačiau mes privalome konstruoti mūsų kompromisus taip, kad užkirstume kelią kitiems bandymams ir galimybėms išbandyti demokratiją bei kėsintis į teritorinį suverenitetą.

Jungtinės Valstijos privalo atsispirti ir pasipriešinti Rusijos veiksmams pasinaudodamos kombinaciją iš atgrasymo, sąjungininkų ir partnerių sustiprinimo ir tiesos apie Kremliaus veiksmus skleidimo. Jūsų administracija privalo siekti įtikinti Rusiją, kad neo-sovietinis avantiūrizmas jos periferijoje neatitiks jos interesų. Rusijai negalima leisti laimėti Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, kur jos kariškiai vadovauja taip vadinamiems “įšaldytiems” konfliktams, tarnaujantiems Rusijai kaip “veto” teisė tų šalių politikoje.  Rusija gali daryti įtaką šioms šalims, bet tai turėtų remtis abipusiais susitarimais, o ne prievarta.

Nepaisant Maskvos tariamos galios pasaulio scenoje, ji kenčia nuo ekonominės krizės.

Dabar yra palankus momentas imtis veiksmų. Nepaisant Maskvos tariamos galios pasaulio scenoje, ji kenčia nuo ekonominės krizės. Tarptautinės sankcijos daro savo – praėjusių metų balandį premjeras Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad sankcijos Rusijai kainuos 26,7 mlrd. dolerių 2014-aisiais ir planavo, kad ši suma sieks 80 mlrd. dolerių iki 2015-ųjų pabaigos.

Tačiau labiausiai Jungtinės Valstijos ir mūsų sąjungininkai turėtų dėkoti kritusioms naftos kainoms. Daugiau nei pusę Rusijos vyriausybės pajamų ateina iš naftos ir dujų. Rusijos vyriausybė 2016-ųjų biudžete numatė 50 dolerių už barelį naftos kainą, bet dabar ji nukrito žemiau 30 dolerių ir gali kristi toliau. Pasaulio bankas prognozuoja, kad Rusijos BVP 2016 m. toliau trauksis 0,7 proc.

Iki šiol Rusijos pareigūnai teigė, kad karinis biudžetas išliks prioritetinis ir išvengs rimtų karpymų. Tačiau jei Rusija tęs savo karinę operacijas Sirijoje, Ukrainoje ir kitur, didėjančios išlaidos gali suteikti argumentų rusų ekonomistams ir kitiems pareigūnams, kurie su nerimu stebi arba yra priešiški Rusijos kariniam avantiūrizmui. Jei dėl infliacijos ir rublio vertės kritimo blogės eilinių rusų ekonominė padėtis, realybė gali priversti Rusiją peržiūrėti savo politiką. Buvęs Rusijos ekonomikos ministras Aleksejus Kudrinas neseniai priminė rusams, kad paramos Krymui ir separatistams Rytų Ukrainoje kaina yra didesnė nei karinės operacijos Sirijoje.

Jungtinės Valstijos privalo būti matomos ir aktyviai įsitraukti į Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybių Rusijos periferijoje reikalus.

Ką turėtume mes daryti? Diplomatiniame fronte Jungtinės Valstijos privalo būti matomos ir aktyviai įsitraukti į Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybių Rusijos periferijoje reikalus. Privalome išlikti aktyvūs NATO ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje bei ES, taip pat dvišaliuose santykiuose su mūsų sąjungininkais Europoje. Mes privalome padėti kovoje su korupcija ir sustiprinti įstatymo viršenybę bei pilietinę visuomenę. Administracija turėtų parodyti, kad Rusija nesilaiko konvencinės ir branduolinės ginkluotės kontrolės susitarimų ir dirbti su tarptautine bendruomene, kad priverstų Rusiją jų laikytis arba pakelti kainą už jų pažeidimus.

Turime dirbti daugiau ir su sąjungininkais už Europos ribų, konkrečiau, su Japonija, Pietų Korėja, Izraeliu, Australija ir kitomis šalimis, kad tarptautinei bendruomenei išryškintume Rusijos neteisėtus ir destruktyvius veiksmus bei politiką. Be to, įtikinti Kiniją palaikyti “status quo”, kovoti su korupcija ir apriboti Rusijos karinį avantiūrizmą. Tiesa, šiuo metu Kinija yra labiau linkusi pasinaudoti ir imti pavyzdį iš Rusijos sėkmės braižant naujas sienas ir užimant naujas teritorijas. O tai yra dar didesnė priežastis mums sukurti tarptautinę koaliciją prieš tokius veiksmus.

Turime parodyti, kad neužmiršime Rusijos nusikaltimų Europoje.

Tai visai nereiškia, kad mes nekalbėsime su Rusija – mes turime palaikyti ryšį, kad sumažintume nesusipratimų riziką ir atrastume bendradarbiavimo galimybes. Mes privalome tęsti pokalbius apie branduolinių ginklų mažinimą ir užtikrinti, kad nei viena pusė neapgalvotai nepanaudotų branduolinės ar konvencinės ginkluotės. Kartu turime parodyti, kad neužmiršime Rusijos nusikaltimų Europoje. Maskva privalo sumokėti diplomatinę kainą.

Ypač kalbant apie Ukrainą, mes turėtume pažymėti ukrainiečių, amerikiečių ir europiečių pasiekimus išlaikant Ukrainą gyvybinga ir padedant jai politiškai, ekonomiškai ir karinėje sferoje progresuoti. Administracija privalo kartu su tarptautine bendruomene priversti Rusiją išvesti savo pajėgas iš Rytų Ukrainos ir Krymo bei atstatyti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tai reiškia Minsko susitarimų, kurie suteikia Rusijos remiamiems separatistams didenę autonomiją mainais į Rusijos pasitraukimą, įgyvendinimą. Tai reiškia Rusijos izoliaciją dėl Krymo; Rusijos patraukimą atsakomybėn už Budapešto memorandumo (kuris užtikrino Ukrainos teritorinį suverenumą mainais į branduolinio ginklo atsisakymą) pažeidimą ir už jos grasinimus Kryme dislokuoti branduolinį ginklą ir taip dar kartą pažeisti memorandumą. Mes taip pat turime aktyviai siekti Rusijos atsakomybės už MH-17 tragediją 2014 m., kuomet rusų separatistai numušė keleivinį lėktuvą, kuriuos skrido  298 žmonės.

Tarptautinės diplomatinės pastangos turi įjungti teigiamas ir neigiamas ekonomines bei karines priemones. Administracija privalo tęsti derybas dėl JAV ir ES laisvos prekybos sutarties. JAV taip pat privalo suteikti didesnę ekonominę, prekybos ir investicijų paramą Ukrainai bei kitoms pažeidžiamoms Rusijos kaimynėms.

Tęsti Baracko Obamos iniciatyvą tiekti ginkluotę ir kitokią paramą pažeidžiamoms Baltijos ir Balkanų šalims bei Lenkijai.

Tuo pat metu administracija privalo sunkiai dirbti, kad JAV ir Europa plačiai taikytų sankcijas Rusijai dėl veiksmų Ukrainoje, o sankcijos, nukreiptos į Rusijos karinę pramonę, išliktų, kol Rusijos pajėgos bus išvestos ir Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos. Gynybos departamentas turėti nutraukti bet kokį bendradarbiavimą su Rusija. Administracija turėtų įkurti naują karinės pagalbos fondą, kuris padėtų sąjungininkams ir partneriams nuo Europos iki Afganistano pereiti nuo Rusijos prie JAV karinės ginkluotės. Galiausia, privaloma dirbti su Vokietija ir kitais Europos sąjungininkais, kad būtų užtikrintas dujų tiekimas į Europai apeinant Rusiją ir suteikiant naudą JAV įmonėms bei alternatyviems tiekėjams.

Karinėje srityje privaloma padaryti daugiau, kad užkirstume kelią Rusijai imtis kitų karinių veiksmų. Tęsti Baracko Obamos iniciatyvą tiekti ginkluotę ir kitokią paramą pažeidžiamoms Baltijos ir Balkanų šalims bei Lenkijai. Kartu padėti atsikratyti sąjungininkams priklausomybės nuo Rusijos ginkluotės. Taip pat pažymėti, kad Maskva pažeidė NATO ir Rusijos susitarimus įsiverždama į Gruziją ir Ukrainą, todėl dabar NATO neturi priežasčių nedislokuoti ženklių pajėgų rytinėse NATO teritorijose ir turėtų apsvarstyti bataliono ar daugiau dislokavimą Lenkijoje.

Galiausia, tolesnis stabilumo įtvirtinimas Balkanuose reikalaus pasipriešinimo Rusijai. Pirmtakas tai įgyvendino, kai NATO priėmė Juodkalniją į aljansą. Rusija bando pakenkti stabilumui buvusiose Jugoslavijos valstybėse ir užkirsti joms kelią į NATO bei ES. JAV ir ES diplomatai kartu privalo sustiprinti Bosnijos valstybę per politines reformas ir sustabdyti serbų separatizmą, kurį kursto Rusija. Kai tik Kosovas turės konstitucijoje įtvirtintas pajėgas, NATO turėtų šalį įtraukti į Partnerystės taikos labui programą.

Taip pat administracija turėtų suteikti pagalbą Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai ginant savo teritorijas. Privalome spausti, kad greičiau būtų įgyvendintas NATO pagalbos Gruzijai paketas. Mūsų partneriai Europoje turi dirbti kartu apmokant teritorinės gynybos gruzinus. Taip pat mes visoms trims valstybėms turime suteikti prieštankinių ginklų, kad šios turėtų galimybę sustabdyti Rusijos pajėgas.

Jei mums pavyks išspręsti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Rusijos įtaka sumažės ir Armėnija atgaus pilną suverenumą.

Visame Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje turėtume siekti įgyvendinti Europos energetikos diversifikacijos planus, puoselėti bendradarbiavimą antiteroristiniais klausimais ir atverti oro bei antžeminį susisiekimą su Afganistanu. Mes privalome šioms šalims suteikti alternatyvą Rusijos partnerystei. Privalome baigti mūsų darbą Afganistane, kad šalis ne tik daugiau niekada netaptų terorizmo prieš Jungtines Valstijas rojumi, bet ir kartu galėtų atsilaikyti prieš išorines jėgas, tarp jų – ir Rusijos. Galiausia, jei mums pavyks išspręsti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Rusijos įtaka sumažės ir Armėnija atgaus pilną suverenumą bei galės plėtoti ekonominius santykius su savo kaimynais.

Nekonvenciniame fronte, reikia sukurti Specialiųjų operacijų vadavietę, kuri dirbtų su NATO ir partneriais, kad sustabdyti V.Putino “mažuosius žalius žmogeliukus”.

Administracija privalo aktyviai veikti, kad sulaikytų Rusijos propagandą.

Sąjungininkų galimybės sulaikyti, užkirsti kelią ir atsakyti į Rusijos kibernetines operacijas privalo būti sustiprintos. Administracija taip pat turi būti pasiruošusi dislokuoti vidutinio nuotolio branduolinę ginkluotę NATO šalyse Europoje, kad būtų užtikrintas branduolinis Rusijos sulaikymas, kaip tai padarytas devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Administracija privalo aktyviai veikti, kad sulaikytų Rusijos propagandą. Reikia įkurti specialią komandą, kuri pasinaudodama žvalgybos duomenimis, dalinsis informacija su visuomene ir sąjungininkais. Mūsų kibernetinė galia turėtų būti panaudota rusų trolių ir Rusijos propagandos kampanijų atskleidimui.

Jie pavyks visą tai įgyvendinti kartu su mūsų sąjungininkais ir partneriais visame pasaulyje, V.Putinui taps aišku, kad jis negali pasiekti savo tikslų – kontroliuoti valstybes Rusijos periferijoje ir perrašyti tarptautines taisykles. Rusija bus priversta peržiūrėti savo požiūrį. Tuomet, galbūt, slopinami ir apgaudinėjami rusų žmonės galės būti nukreipti į ateitį, kuri bus ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai geresnė tiek visiems Rusijos piliečiams, tiek rusams kitose šalyse.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

V.Putinas (kairėje) su R.Kadyrovu / "Scanpix" nuotr.

Penktadienį Grozne surengtas didžiulis Ramzano Kadyrovo palaikymo mitingas. Pastaruoju metu Rusijoje netyla kalbos apie R.Kadyrovo grasinimus opozicijai ir jo sąsajas su opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymu.

“Nastojaščeje vremia” rašo, kad R.Kadyrovas ir jo aplinka ne pirmą kartą leidžia sau elgtis taip, kaip kad kiti valdininkai seniai jau būtų netekę postų ar net areštuoti. Tačiau Kremlius nereaguoja, net ir nepaisant oficialių institucijų, tarp jų – Žmogaus teisių tarybos prie prezidento, prašymų.

Buvusio “Dožd” vyriausiojo redaktoriaus Michailo Zygario knygoje cituojamas vienas artimas Vladimirui Putinui žmogus, kuris taip apibūdina šalies vadovo santykį su R.Kadyrovu: “V.Putino ir R.Kadyrovo santykiai – ypatingi. Tai, žinoma, keista sistema. Negali regiono vadovas vieninteliu autoritetu laikyti tik V.Putiną ir daugiau nieko. Tai labai kreiva sistema, bet tokia jau susiformavo.”

“Nastojaščeje vremia” išskyrė 5 pagrindinius faktorius, kurie apibūdina šią “kreivą sistemą”:

1. Kaip R.Kadyrovas atėjo į valdžią

Per Antrąjį Čečėnijos karą Kremliui į savo pusę pavyko patraukti vieną iš įtakingiausių separatistų, pagrindinį Čečėnijos muftijų Achmatą Kadyrovą. Buvo ir kitų lauko vadų, kurie palaikė Maskvą, bet būtent A.Kadyrovas pasiūlė įvesti Čečėnijoje tiesioginį prezidentinį valdymą iki rinkimų. 2000 m. liepos 12 d. V.Putino įsakymų vyresnysis Kadyrovas buvo paskirtas Čečėnijos administracijos vadovu. 2003 m. jis buvo išrinktas Čečėnijos prezidentu.

Tačiau po mažiau nei metų A.Kadyrovas žuvo per sprogimą koncerto metu. Kitą dieną įvyko pirmasis viešas V.Putino ir R.Kadyrovo susitikimas. Žuvusio A.Kadyrovo sūnus į susitikimą atėjo vilkėdamas treningus.

Mažiau nei po mėnesio mirė vyresnysis R.Kadyrovo brolis Zelimchanas. Oficialiai pranešta, kad 30-metį pavedė širdis. Z.Kadyrovas, kuris tarnavo vidaus reikalų sistemoje, niekada nepretendavo į valdžią.

Garsi ir vėliau nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja straipsnyje rašė, kad “Kadyrovo komanda” kandidatu į Čečėnijos prezidentus iškėlė Alu Alchanovą, nes Ramzanas buvo per jaunas pagal įstatymus kandidatuoti. Tuo metu jam buvo 27 metai.

Mes kariausime visur Rusijoje. Aš turiu direktyvą – dirbti visame Šiaurės Kaukaze. Naikinti banditus.

A.Politkovskaja pastebėjo, kad Centorojaus kaimas, kuriame tuomet gyveno R.Kadyrovas “faktiškai buvo sostinė”. “Ne Ramzanas važiuoja pas Sergejų Abramovą (tuometinis laikinasis Čečėnijos prezidentas), o Abramovas, kaip ir daugelis kitų valdininkų, važinėja pas Ramzaną”, – rašė žurnalistė, kuri2006 m. spalio 7 d. (V.Putino gimimo dieną) buvo nušauta savo namų laiptinės lifte.

R.Kadyrovas A.Politkovskajai teigė, kad pasiruošęs “įvesti tvarką ne tik Čečėnijoje, bet ir visame Šiaurės Kaukaze “. “Mes kariausime visur Rusijoje. Aš turiu direktyvą – dirbti visame Šiaurės Kaukaze. Naikinti banditus”, – sakė jis.

R.Kadyrovas (fone jo tėvas A.Kadyrovas) / "Scanpix" nuotr.

2. Kas nutinka R.Kadyrovo oponentams

2006 m. buvęs A.Kadyrovo apsaugininkas, “Gorec” būrio vadas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pulkininkas Movladijus Baisarovas buvo nušautas Maskvoje. Oficialiai skelbiama, kad vyras buvo nukautas, kai Čečėnijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojai bandė jį suimti.

2008 m. paaštrėjo R.Kadyrovo klano konfliktas su kitais įtakingais čečėnais – Jamadajevais. Jauniausias iš brolių Badrudi Jamadajevas ir jo apsauga neužleido kelio Čečėnijos prezidento kortežui.

Atpildo ilgai laukti neteko – 2008 m. rugsėjį Maskvoje buvo nušautas buvęs Rusijos Dūmos deputatas, Rusijos didvyris Ruslanas Jamadajevas. 2009 m. kovo 28 d. Dubajuje žuvo kitas brolis – Sulimas Jamadajevas. Vienas iš kaltinamųjų šioje byloje buvo asmeninis R.Kadyrovo arklininkas, paskelbta ir Adamo Delimchanovo – dešiniosios R.Kadyrovo  rankos – paieška. Žudikus nuteisė kalėjimu iki gyvos galvos, bet po dviejų metų paleido į laisvę.

2009 m. rugsėjį gimtame Jamadajevų Gudermeso mieste R.Kadyrovas įsakė sugriauti mečetę, kuri buvo pastatyta vyriausiojo iš brolių Jamadajevų Džabrailo garbei. Jis žuvo 2003 m. per teroro išpuolį. 2010 m. klano atstovas Isa Jamadajevas, kuris išgyveno kelis pasikėsinimus ir anksčiau viešai įvardino R.Kadyrovą brolių nužudymų užsakovu, susitaikė su Ramzanu.

Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kaltino R.Kadyrovą ir jo aplinką žmonių grobimais, kankinimu ir nužudymais. Viena iš jų buvo “Memorial” organizacijos narė Natalija Estemirova. 2009 m. liepos 15 d. ją pagrobė šalia namų Grozne ir tą pačią dieną jos kūnas buvo rastas su šautinėmis žaizdomis.

"Scanpix" nuotr.

3. Kas tokie “kadyrovcai”

“Instagram” R.Kadyrovo viešinamose nuotraukose šalia jo nuolat būna du asmenys – dešinėje jau minėtas A.Delimchanovas, kuris yra ir Rusijos Dūmos deputatas ir kairėje – Čečėnijos administracijos vadovas Mogomedas Daudovas, taip pat žinomas Lordo pravarde.

Manoma, kad A.Delimchanovas atsakingas už viską, kas vyksta už Čečėnijos ribų. M.Daudovas – sprendžia problemas Čečėnijos viduje.

Kiek įtakingas yra M.Daudovas, galima spręsti iš Ruslano Kutajevo istorijos. Pastarasis be Čečėnijos vadovybės palaiminimo surengė konferenciją apie čečėnų tautos deportaciją. Netrukus aktyvistas buvo pagrobtas, vėliau suimtas ir apkaltintas narkotikų laikymu. Dabar R.Kutajevas kalėjime atlieka ketverių metų bausmę.

A.Delimchanovas išgarsėjo, kai muštynėse su kitu deputatu Rusijos Dūmoje, jam iškrito auksinis pistoletas. A.Delimchanovas minimas ir B.Nemcovo nužudymo byloje, nes jo brolio batalione “Sever” tarnavo įtariami žudikai.

Be bataliono “Sever” tiesiogiai R.Kadyrovui paklūsta “Neftenoj polk”, kurio 2,4 tūkst. karių saugo naftos gavybos vietas ir gimtąjį Kadyrovų Centorojaus kaimą, du patrulių pulkai (po 1125 žmones), Čečėnijos “Omon” (300 karių) ir vienas batalionas “Jug”. Iš viso apie 6,2 tūkst. karių. Bet ekspertai mano, kad R.Kadyrovo pajėgos yra kur kas didesnės – 20-30 tūkst. žmonių. “Atviros Rusijos” filme “Šeima” kalbama net apie 80 tūkst. Ramzanui ištikimų karių.

2014 m. gruodį Grozno stadione buvo surinkta apie 20 tūkst. Čečėnijos karių-policininkų.

4. Iš ko gyvena Čečėnija, R.Kadyrovas ir jo aplinka

Minėtame filme “Šeima” teigiama, kad Čečėnijos valdžia valdo pinigus per Achmato Kadyrovo fondą, į kurį priversti “augoti” visi valdininkai ir dauguma verslininkų. Fondas niekam nėra atskaitingas ir vien 2013 m. jo balansas buvo 1,45 mlrd. rublių. Teigiama, kad visi biudžetinių įstaigų darbuotojai “aukoja” nuo 5 iki 10 proc. savo atlyginimo.

2016-ųjų Čečėnijos biudžete numatyta 58,5 mlrd. rublių išlaidų. Pajamos – 10 mlrd. rublių, t.y. net ekonominės krizės sąlygomis 48,5 mlrd. rublių ateis iš Rusijos biudžeto.

5. Kaip Kremlius reagavo į B.Nemcovo nužudymą, 2015-ųjų vasario 27 d.

"Scanpix" nuotr.

Minėtoje buvusio “Dožd” redaktoriaus knygoje teigiama, kad po B.Nemcovo nužudymo pradingęs V.Putinas iš tiesų “buvo išvykęs pagalvoti”, ką daryti su Čečėnija ir kaip elgtis su R.Kadyrovu.  Pats R.Kadyrovas visą tą laiką bandė susisiekti su V.Putinu ir socialiniuose tinkluose prisiekinėjo ištikimybę jam. Kovo 11 d. R.Kadyrovas buvo iškviestas į Piatigorską, kur Saugumo tarybos posėdyje jis buvo informuotas apie nužudymo tyrimą.

Kovo 26 d., kai V.Putinas grįžo iš “apmąstymų”, pastebėta, jog prezidentas atleido pakeitė savo apsaugą.  Tuo pat metu R.Kadyrovas su visa savo aplinka išskrido į Jungtinius Arabų Emyratus ir ten išbuvo dešimt dienų. Balandžio 6 d. R.Kadyrovas sugrįžo į Čečėniją ir tą pačią dieną V.Putinas Groznui suteikė “karinės šlovės” vardą.

Visą originalų tekstą skaitykite čia