Kiekviena valstybė, spręsdama vienas ar kitas šalies ekonominio, socialinio gyvenimo, vidaus ar užsienio politikos problemas, turi daryti tam tikrus pasirinkimus. Kai kurie iš jų (arba jų atsisakymas) būna svarbūs, lemiantys šalies gyvenimą ne vieniems metams. Be to, tokie pasirinkimai nebūtinai yra susiję su konkrečiais įvykiais, tarpvalstybinėmis sutartimis ar pan. ir šalies politinio gyvenimo kontekste gali būti beveik nepastebimi.

Matas Jakaitis, geopolitika.lt

Naujieji metai – gera proga trumpai apžvelgti 2015-aisiais Rusijos padarytus pasirinkimus, kuriuos kartais lėmė ne tiek valstybės interesai ir pragmatika, kiek emocijos, taip pat pažvelgti į tų metų laimėjimus ir nesėkmes.

Minsko susitarimai reiškė bent jau laikiną Rusijos politinio projekto „Novorosija“ įgyvendinimo žlugimą, todėl sunku vienareikšmiškai teigti, kad jie buvo politinis Rusijos laimėjimas.

Daugelio apžvalgininkų nuomone, 2015 metai ekonominiu atžvilgiu Rusijai nebuvo sėkmingi: smarkiai mažėjo beveik visų pramonės šakų (išskyrus karinės paskirties gamybą ir naftos gavybą) produkcija; agrarinis sektorius, į kurį vykdant importo pakeitimo programą dėta daug vilčių, taip pat nerodė akivaizdesnio augimo. Daugiau kaip dvigubai nukritus pasaulinėms naftos kainoms smarkiai mažėjo biudžeto įplaukos, labai sumažėjo lėšų, skiriamų gamybai modernizuoti, juolab kad dėl taikomų ekonominių sankcijų Rusijai buvo apribota galimybė skolintis iš užsienio bankų, įsigyti iš užsienio modernių technologijų. Vadinamųjų plyno lauko investicijų beveik nesulaukta. Maža to, visus metus tęsėsi aktyvus kapitalo ištekėjimas iš šalies. Tačiau ryškesnių ekonominių sprendimų, tokių kaip, pavyzdžiui, 2014 m. rugpjūčio 6 d. įvestos vadinamosios kontrsankcijos (embargas) maisto produktų įvežimui iš ES, JAV ir kitų Vakarų šalių (tai galima laikyti ir politiniu sprendimu), Rusijai 2015-aisiais neteko imtis.

Politinės veiklos baruose Rusijai jau metų pradžioje (vasario mėnesį) teko apsispręsti dėl karo veiksmų nutraukimo Rytų Ukrainoje, po ilgų ir sunkių derybų pasirašius vadinamuosius Minsko susitarimus. Dėl jų buvo pasiektos kad ir trapios, bet vis dėlto paliaubos tarp Rytų Ukrainoje konfrontuojančių pusių.

Pasaulio viešosios nuomonės Minsko susitarimai buvo sutikti labai palankiai, tačiau nemažai vadinamųjų Donbaso „respublikų“ politikų juos įvertino kaip savo siekių išdavystę ir priverstinę kapituliaciją. Kartu Minsko susitarimai reiškė bent jau laikiną Rusijos politinio projekto „Novorosija“ įgyvendinimo žlugimą, todėl sunku vienareikšmiškai teigti, kad jie buvo politinis Rusijos laimėjimas. Tai greičiau buvo priverstinis pasirinkimas kuriam laikui stabdyti aktyvius karinius veiksmus Ukrainoje, galbūt numatant ar net planuojant dalyvauti karinėse operacijose Sirijoje.

Turbūt svarbiausias Rusijos 2015 metų politinis pasirinkimas buvo oro ir kosmoso pajėgų (OKP) pasiuntimas į Siriją. Formali šių pajėgų pasiuntimo priežastis – Sirijos vyriausybinės kariuomenės kovinių veiksmų palaikymas iš oro ir kova su „Islamo valstybės“ (ISIS arba “Daesh”) ekstremistų pajėgomis. Tačiau, užsienio šaltinių duomenimis, dauguma Rusijos pajėgų smūgių tenka nuosaikiosios opozicijos, kovojančios su Basharo al Assado režimu, pajėgų objektams ar net civiliniams taikiniams.

Rusijos OKP pasiuntimas į Siriją rugsėjo pabaigoje Vakarų šalims buvo netikėtas ir sulaukė gana kritiško jų vertinimo. Nevienodai jį vertino ir pačioje Rusijoje, nors dauguma politikų, žiniasklaidos priemonių ir net piliečių tam pritarė. Tačiau kai virš Sinajaus pusiasalio Egipte buvo numuštas Rusijos keleivinis lėktuvas A-321 su 217 keleivių ir 7 įgulos nariais ir kai atsakomybę už šį teroro aktą – atseit kerštą už Rusijos dalyvavimą kovose Sirijoje – prisiėmė ISIS teroristai, šis pritarimas gerokai sumažėjo. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, teigiančių, kad sprendimas siųsti į Siriją karines pajėgas nebuvo iki galo apgalvotas, ir ne vien dėl galimo islamo teroristų atsako, bet ir dėl didelių išlaidų, skiriamų kariniam kontingentui Sirijoje išlaikyti ir kovos veiksmams vykdyti. Taigi ir šį Rusijos pasirinkimą sunku laikyti politine ar karine sėkme.

Visos šios priemonės, be abejo, Turkijai atneš nemažų ekonominių nuostolių, tačiau pridarys žalos ir Rusijos ekonomikai.

Nelaikytinas politine sėkme ir itin jautrus Rusijos vadovybės (Vladimiro Putino) reagavimas į Turkijos karinių oro pajėgų virš Turkijos ir Sirijos pasienio numuštą Rusijos OKP bombonešį „Su-24“, pažeidusį Turkijos oro erdvę. Be abejo, karinio lėktuvo praradimas ir dviejų karių žūtis bet kuriai valstybei yra stiprus emocinis smūgis, tačiau tai, kaip į šį praradimą reagavo Rusijos vadovybė ir prezidentas V.Putinas, ne visai dera didelės valstybės vadovui. Nors Rusijos žiniasklaidoje buvo plačiai aprašoma dviejų lakūnų (bombonešio ir gelbėjimo sraigtasparnio) žūtis, vis dėlto pagrindinis propagandos akcentas buvo tai, kad Turkijos vadovybė, pradedant jos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, nenori pripažinti savo kaltės (kuri anaiptol nėra akivaizdi) dėl incidento ir už jį oficialiai atsiprašyti.

O Kremliaus reakcija į incidentą buvo griežta: uždraustas turkiškų maisto produktų importas į Rusiją, nutraukti kiti prekybiniai ryšiai ir pareikalauta nutraukti daugumos turkiško kapitalo įmonių Rusijoje veiklą. Taip pat nutrauktas civilinis Rusijos oro susisiekimas su Turkija, o turistams primygtinai rekomenduota nevykti poilsiauti į šią šalį. Be to, apribotas mokslinis, techninis, studentų mainų bei kultūrinis šalių bendradarbiavimas. Visos šios priemonės, be abejo, Turkijai atneš nemažų ekonominių nuostolių, tačiau pridarys žalos ir Rusijos ekonomikai, nebus jai naudingos ir tarptautinio prestižo požiūriu.

Užuot tokio lygio konfliktą tarp valstybių išsprendus civilizuotai, oficialių derybų, galimų kompromisų ir kompensacinių susitarimų būdu, įtampa tarp visai neseniai buvusių draugiškų šalių padidėjo labai smarkiai, o jų vadovai ėmė keistis asmeniniais įžeidimais. Internete netgi pasirodė pašaipių straipsnių ir karikatūrų, kuriose vaizduojami caras ir sultonas, grūmojantys vienas kitam. Ir visa tai dėl įžeistų V.Putino (jis buvo pagrindinis aktyvaus Turkijos ir jos vadovo puolimo iniciatorius) ambicijų ar didybės manijos. Taigi nepagrįstai jautrų ir griežtą reagavimą į šį incidentą ir santykių su ekonomiškai svarbia kaimynine valstybe bei, kai kurių apžvalgininkų nuomone, su visu pasauliu griovimą taip pat reikėtų laikyti neteisingu Rusijos pasirinkimu ir jos užsienio politikos nesėkme.

Akivaizdu, kad Kremlius taip ieško būdų nemokėti beveik 1,9 mlrd. eurų baudos, kurią EŽTT sprendimu Rusija privalo sumokėti naftos kompanijos „Jukos“ akcininkams.

Abejotinas ir Rusijos pasirinkimas priimti įstatymą, numatantį Rusijos įstatymų viršenybę prieš tarptautinius susitarimus, t.y. pripažinti, kad tarptautinės teisės principai Maskvai nuo šiol neturės reikšmės, jeigu jie kirsis su nacionaliniais įstatymais. Praėjusių metų liepos 7 d. Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismaspriėmė nutartį Nr. 21-P, pagal kurią pripažįstama, kad galima nevykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Strasbūre sprendimų, jeigu jie prieštarauja Rusijos įstatymams. O ar EŽTT nutartys prieštarauja Rusijos įstatymams, ar ne, spręs, be abejo, pati Rusija.

Akivaizdu, kad Kremlius taip ieško būdų nemokėti beveik 1,9 mlrd. eurų baudos, kurią EŽTT sprendimu Rusija privalo sumokėti naftos kompanijos „Jukos“ akcininkams už neteisėtą jos veiklos nutraukimą. Pažymėtina, kad prieš metus panašią nutartį priėmė ir Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, nurodęs sumokėti „Jukos“ akcininkams 45 mlrd. eurų kompensaciją už kompanijos turto nusavinimą.

Šis pasirinkimas, pakirtęs tarptautinių juridinių institucijų ir demokratinių pasaulio valstybių pasitikėjimą Rusijos teisine sistema, taip pat laikytinas klaidingu valstybės tiek politiniu, tiek teisiniu žingsniu, turėsiančiu ir neigiamų ekonominių pasekmių.

Rusijos vadovybė toliau laikė savo piliečius inertiška, bevale mase, kuriai galima primesti bet kokią, kad ir idiotišką, nuomonę.

Įdomu, kad svarbiausiu 2015-ųjų pasirinkimu, o tiksliau – to pasirinkimo nedarymu, ir pagrindiniu tais metais vykusiu šalies gyvenimo procesu žinomas Rusijos opozicinis žurnalistas, buvęs Dūmos deputatas Igoris Jakovenka laiko tai, kad Rusijos vadovybė toliau laikė savo piliečius inertiška, bevale mase, kuriai galima primesti bet kokią, kad ir idiotišką, nuomonę. O kadangi „moralinio idiotizmo standartas yra transliuojamas žiniasklaidos priemonėmis, V.Putino laikais tapusiomis pagrindiniu režimo ramsčiu“, tai atsisakymą nutraukti šį transliavimą I.Jakovenka laiko pačiu klaidingiausiu 2015-ųjų Rusijos pasirinkimu. Kaip, beje, ir pasirinktą tarptautinę saviizoliaciją, susipykus beveik su visomis kaimyninėmis bei didžiosiomis pasaulio valstybėmis.

Dar vienas svarbus 2015 metų įvykis, kurį sunku, tačiau nėra neįmanoma pavadinti politiniu pasirinkimu, – tai žinomo Rusijos politiko Boriso Nemcovo nužudymas Kremliaus prieigose. Pagal oficialią versiją B.Nemcovo nužudymo užsakovai ir vykdytojai yra Čečėnijoje veikę islamo ekstremistai, tačiau žiniasklaidoje mirga daug straipsnių, nurodančių, kad tikrasis šio nužudymo užsakovas dirba Kremliuje. Tačiau kol kas tai – tik prielaida.

Šiuolaikinėje Rusijoje svarbiausius sprendimus ir pasirinkimus, turinčius įtakos visam valstybės vidiniam ir tarptautiniam gyvenimui, priima vienas žmogus – jos prezidentas V.Putinas. 2015 metai pagal priimtų pasirinkimų rezultatus, bent jau politinėje plotmėje, atrodo, nebuvo itin sėkmingi. Tarp kitko, ir ekonominėje, kaip buvo trumpai paminėta, taip pat, bet tai atskiro, platesnio nagrinėjimo vertas klausimas.

Pirmą kartą straipsnis publikuotas 2016-ųjų sausio 18 d. portale geopolitika.lt

Jis buvo vienas galingiausių žmonių Rusijoje pastarąjį dešimtmetį. Senas prezidento draugelis prižiūrėjo milijoną darbuotojų ir geležinkelių tinklą, besitęsiantį per 11 laiko juostų. Bet dabar nuo Vladimiro Jakunino, kuris žinomas ir Lietuvoje dėl skandalingos ordino istorijos, sėkmė nusisuko, rašo “Bloomberg”.

67 metis V.Jakuninas – buvęs KGB darbuotojas, dirbęs Jungtinėse Tautose Niujorke Šaltojo karo metu. Jis ilgą laiką buvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino vidinio rato narys.

Kai kurie vidinio rato nariai daro klaidą manydami, kad jų nuosavybė ir privilegijos yra neatimamos.

“Šiame rate ir toliau vyks rotacija, – teigė V.Jakuninas savo biure Maskvoje per 90 minučių trukusį interviu “Bloomberg”. V.Putinui dar reikia suformuoti stabilią valdančiųjų klasę Rusijoje, kaip tai buvo cariniais laikais, pridūrė buvęs valstybės valdomų Rusijos geležinkelių vadovas.

Pasak jo, kai kurie vidinio rato nariai daro klaidą manydami, kad jų nuosavybė ir privilegijos yra neatimamos, bet viskas priklauso nuo V.Putino požiūrio, kas yra gerai Rusijai. Jis iliustruoja tai dviem pavyzdžiais iš V.Putino pirmosios prezidento kadencijos.

“Prisiminkite, kas nutiko su Borisu Berezovskiu ir Vladimiru Gusinskiu”, – priminė jis du oligarchus, nuo kurių nusisuko sėkmė, kai jie bandė daryti įtaką V.Putino Kremliui.

V.Jakunino pasitraukimas iš Rusijos geležinkelių rugpjūtį buvo didžiausias “naujojo politbiuro” sukrėtimas. Sociologė Olga Kryštanovskaja taip pat prognozuoja, kad tokių permainų bus daugiau.

V.Jakuninas įtrauktas į JAV juoduosius sąrašus dėl konflikto Ukrainoje, nes buvo artimas V.Putinui ir įtakingas pareigūnas: Rusijos geležinkeliai per metus perveža daugiau kaip milijardą žmonių ir milijardą tonų krovinių.

Jakuninas ir Putinas taip pat buvo kaimynai elitiniame vilų rajone ant Komsomolsko ežero kranto.

Pasak JAV iždo departamento, V.Jakuninas ir kiti V.Putino Peterburgo aplinkos žmonės, tokie, kaip prezidento administracijos vadovas, taip pat buvęs KGB darbuotojas, Sergejus Ivanovas, priklauso “vidiniam Rusijos vadovybės ratui”.

“Jakuninas ir Putinas taip pat buvo kaimynai elitiniame vilų rajone ant Komsomolsko ežero kranto. Jie abu 1996 m. lapkritį įkūrė “Ozero dača” kooperatyvą”, – sakoma JAV valdininkų ataskaitose.

Į pirmąjį JAV juodąjį sąrašą, kurį sudarė 20 rusų, taip pat pakliuvo kitas kooperatyvo įkūrėjas Jurijus Kovalčukas ir dar trys verslininkai iš Sankt Peterburgo, kurie V.Putinui valdant tapo milijardieriais – tai Genadijus Timčenko ir broliai Arkadijus ir Borisas Rotenbergai,

V.Jakuninas paprasčiausiai pralaimėjo agresyvesniems vidiniams konkurentams, kurių verslo interesams kenkė geležinkelių monopolis.

Priežastys, kodėl V.Jakuninas, buvo išmestas iš “vidinio rato”, – diskutuojamos. Viešai V.Jakuninas teigia, kad pats nusprendė pasitraukti ir V.Putinas tam pritarė. Tačiau šaltiniai Kremliuje tikina, kad V.Putinas pasijuto išduotas, kai V.Jakunino vyresnysis sūnus priėmė Jungtinės Karalystės, kuri taip pat baudė Rusiją už Ukrainą, pilietybę.

“Mano sūnus gyveno Didžiojoje Britanijoje penkerius metus ir turėjo teisę gauti pilietybę, – aiškino pats V.Jakuninas. – Aš to neslėpiau nuo šalies vadovybės.”

O.Kryštanovskaja mano, kad V.Jakunino pasitraukimas galėjo būti ir bloga Rusijos geležinkelių vadyba. Įmonė tapo per daug išsipūtusi, neefektyvi ir korumpuota, todėl reikėjo naujos vadovybės, ypač, kai šalis pergyvena ekonominę krizę.

V.Jakuniną pakeitė 46-erių Olegas Belozerovas – logistikos specialistas ir transporto ministro pavaduotojas iš Sankt Peterburgo. Jis taip pat siejamas su Rotenbergais.

Jevgenijus Minčenko, kuris vadovauja Tarptautiniam politinės ekspertizės institutui, mano, kad V.Jakuninas paprasčiausiai pralaimėjo agresyvesniems vidiniams konkurentams, kurių verslo interesams kenkė geležinkelių monopolis.

Bet kokiu atveju, J.Minčenko sako, kad vienas dalykas nekelia diskusijų: žmonės, artimi V.Putinui, kuris gali ištęsti savo valdymą iki ketvirčio amžiaus, jei laimės rinkimus 2018 m., intensyviai bando užsitikrinti savo gerovės apsaugą ir perduoti ją palikuoniams.

Kai kurie net tampa V.Putino šeimos nariais. Kirilas Šamalovas – dar vieno vilų kooperatyvo įkūrėjo Nikolajaus Šamalovo sūnus, vedė V.Putino jaunesniąją dukrą Kateriną 2013 m. ir tapo turtuoliu, nes su valstybinių bankų pagalba įsigijo naftos chemijos kompaniją iš G.Timčenkos.

Anot V.Jakunino, V.Putino valdžia bus įtvirtinta, kai susiformuos valdantysis elitas. Tam gali prireikti dešimtmečių.

“Bandymas matuoti įtaką artumu politiniams ištekliams yra sovietinės sistemos reliktas”, – teigė jis.

Visą originalų straipsnį rasite čia

Adekvatumas – sąvoka, kurią vis rečiau tenka vartoti rašant apie dabartinės Rusijos politiką. Vis labiau stiprėja įtarimas, kad tiek šios valstybės vadovas Vladimiras Putinas, tiek jo artimiausia aplinka gyvena savotiškoje virtualioje realybėje, kuri turi mažai ką bendra su tikrove.

Viktor Denisenko, www.geopolitika.lt

Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2014 metų kovo pradžioje telefonu kalbėdamasi su JAV prezidentu Baracku Obama pasakė, jog V.Putinas prarado sąsają su realybe. Atrodo, kad nuo to laiko situacija tik blogėjo. Yra gana nemažai požymių, rodančių neadekvačią Rusijos politinio elito reakciją į globalius įvykius. Šiame tekste ir pabandysime šiuos požymius išskirti ir aprašyti.

Politikos mirtis

Viena iš akivaizdesnių problemų šiandieniniame Rusijos politiniame gyvenime yra ta, kad iš jo išnyko esmė, t.y. politika. Tai, kas liko, geriausiu atveju galima būtų pavadinti politikos imitavimu. Valdžios vertikalė galutinai sustingo, ji prarado bet kokį lankstumą. Tokioje situacijoje Rusijos valdantysis režimas priverstas kiekvieną dieną demonstruoti nuobodulį keliantį politinį spektaklį.

Savo spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas sugebėjo apsimeluoti.

Šią situaciją iliustruoja neseniai įvykusi Rusijos prezidento spaudos konferencija. Gruodžio pabaigoje Vladimiras Putinas tradiciškai kelias valandas bendravo su žurnalistais, atsakydamas į jų klausimus. Pažymima, kad Rusijos prezidentas iš esmės neatsakė nė į vieną aštresnį klausimą, apsiribodamas tradiciniais abstrakčiais samprotavimais be aiškios vidinės minties.

Rusijos portalo ej.ru autorius Andrejus Kolesnikovas mano, jog V. Putino spaudos konferencija atskleidė, kad dabartinis Rusijos vadovas net nesistengė jai pasiruošti. Jo manymu, tai parodo, kiek V.Putinas iš tikrųjų nutolo nuo realių problemų sprendimų ir realios politikos.

Pažymima ir tai, kad savo spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas sugebėjo apsimeluoti. Be to, jis padarė tai ne vieną kartą. Melagingus Rusijos prezidento pasisakymus nuosekliai demaskavo portalo meduza.io žurnalistai, kurie suskaičiavo net šešis atvejus, kai V. Putino atsakymai į klausimus prasilenkė su tiesa.

Nuobodulys konferencijoje išnyko tik vieną kartą – kai V.Putinas prasitarė apie Rusijos vaidmenį palaikant separatistus Ukrainos rytuose.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie naują transporto mokestį, kuriuo yra labai nepatenkinti tolimųjų reisų vairuotojai, pervežantys krovinius, Rusijos prezidentas pareiškė, kad lengvojo ir krovininio transporto valdytojai moka vienodą transporto mokestį (tai yra netiesa). Be to, V.Putinas buvo ne visai tikslus kalbėdamas apie Maskvos gyventojų galimybę nemokamai naudotis apmokestintomis stovėjimo aikštelėmis, esančiomis šalia jų namų, ir panašiai.

Įdomiausiai, ko gero, skambėjo V.Putino teiginys, kad Rusija nežinojo, jog Turkija prieštarauja Sirijos turkmėnų (turkomanų) pozicijų bombardavimui. Šiuo atveju Rusijos vadovą melu apkaltino pats Turkijos prezidentas Tayyipas Erdoganas, pareiškęs, kad buvo asmeniškai informavęs V.Putiną apie turkomanų klausimą ir oficialią Ankaros poziciją.

Kai informacija ir faktai susiję su virtualia realybe, o ne realiu pasauliu, tai ir sprendimai būna klaidingi.

Ko gero, politinis nuobodulys aprašomoje spaudos konferencijoje išnyko tik vieną kartą – kai V.Putinas prasitarė apie Rusijos vaidmenį palaikant vadinamuosius separatistus Ukrainos rytuose. Žinoma, Rusijos vadovas pasisakė šiuo klausimu gana abstrakčiai. Jis pareiškė, kad Rusija niekada neneigė, jog Donbase veikia jos piliečiai, kurie, „be kita ko, sprendžia ir kai kuriuos karinius klausimus“.

Vėliau V. Putino atstovui spaudai Dmitrijui Peskovui teko „tikslinti“ savo vadovo žodžius. Pasak D.Peskovo, Rusijos prezidentas turėjo omenyje „savanorius“, kovojančius už nepripažintas respublikas, o ne kokius nors patarėjus ar Rusijos reguliariosios kariuomenės karius.

Beje, tai jau ne pirmas atvejis, kai V. Putinas prasitaria Ukrainos klausimais. Jau anksčiau propagandiniame dokumentiniame filme apie „Krymo susigrąžinimą“ Rusijos prezidentas pripažino, jog užgrobiant pusiasalį dalyvavo Rusijos karinės pajėgos.

Klaidingi sprendimai

Gyvenimas „virtualioje realybėje“ iš tikrųjų atneša Rusijai ir nemažai problemų. Pirmiausia tai susiję su sprendimų priėmimu. Kaip žinome, priimti efektyvius ir apgalvotus sprendimus galima analizuojant turimą informaciją ir faktus. Tačiau kai informacija ir faktai susiję su virtualia realybe, o ne realiu pasauliu, tai ir sprendimai būna klaidingi objektyvios realybės atžvilgiu.

Tokio proceso apoteoze tampa situacija, kurioje šalies vadovus pasiekia tik „teisinga“ informacija – tik tai, ką jie nori girdėti.

Galima tik numanyti, kur atsirado vadinamoji sisteminė klaida, kuri formuoja dabartinės Rusijos „politikos“ kontūrus. Pirmiausia tai gali būti susiję su dabartinio Rusijos režimo autoritarine sistema. Tokioje sistemoje nelieka vietos alternatyviai nuomonei, vadinasi, ir potencialiam objektyvumui. Be to, tokia sistema diktuoja tam tikras taisykles. Informacija skirstoma į „teisingą“ ir „neteisingą“, arba į tą, kurią valdžia nori girdėti, ir tą, kurios nenori girdėti. Tokio proceso apoteoze (ją, atrodo, dabartinis Kremlius jau yra pasiekęs) tampa situacija, kurioje aukščiausius šalies vadovus pasiekia tik „teisinga“ informacija, kitaip sakant, tik tai, ką jie nori girdėti.

Rusijos ekspertai, į kurių nuomonę atsižvelgia Kremlius, jau seniai sako tik tai, ką valdžia nori girdėti.

Tokią situaciją savo straipsnyje aprašo Aleksandras Sytinas, buvęs pagrindinio rusiško analitinio centro – Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) – ekspertas. Kalbėdamas apie sprendimus, kuriuos Kremlius priėmė dėl Ukrainos, A.Sytinas nurodo, kad Rusijos valdžia rėmėsi ekspertų bendruomenės nuomone, tačiau ta nuomonė iš esmės buvo klaidinga, nes Rusijos ekspertai, į kurių nuomonę atsižvelgia Kremlius, jau seniai sako tik tai, ką valdžia nori girdėti. Iš esmės jie palaiko tuos stereotipus, kuriais gyvena Kremlius.

Pavyzdžiui, tokie ekspertai įtikinėjo valdžią, kad Rytų Ukrainos gyventojai svajoja susivienyti su Rusija. Tai lėmė Kremliaus sprendimą dėl avantiūros Donbase. Galiausiai Rytų Ukraina pasirodė esanti ne tokia „prorusiška“, kaip teigė tie patys ekspertai.

Lygiai taip pat Kremlius buvo įsitikinęs, kad Vakarų pasaulis yra silpnas, tingus ir mąsto tik realpolitik kategorijomis. Tokį įsitikinimą kiek sustiprino ir pirminė ES ir JAV reakcija į Rusijos įvykdytą Krymo užgrobimą ir separatistinių nuotaikų skatinimą Donbase. Ši reakcija iš tikrųjų buvo lėta ir vangi, tačiau vėliau tapo aišku, kad ekonominis spaudimas, kurį kaip esminį instrumentą pasirinko Vakarai, negali būti ignoruojamas.

Artimiausioje ateityje greičiausiai sulauksim dar ne vieno sprendimo, kuris aiškiai prasilenkia su realybe.

Nepaisydamas to, Kremlius vis dar tikėjo, kad Vakarai negeba išeiti už realpolitik ribų, ir, atitinkamai, bandė išmainyti Ukrainą į savo dalyvavimą sprendžiant Sirijos konfliktą. Čia rezultatas irgi gana aiškus: 1) Vakarai atsisakė negrabios Rusijos „pagalbos“ Sirijoje (nors Prancūzija po teroro aktų Paryžiuje ir bandė įtikinti kitus Vakarų koalicijos partnerius priimti Rusiją į sąjungininkus); 2) Vakarai aiškiai atskiria Sirijos klausimą nuo Ukrainos klausimo, t. y. apie jokius geopolitinius mainus nekalbama. Tad akivaizdu, kad ir čia Kremliaus sprendimai prasilenkė su realybe.

Išvados

Nėra jokių požymių, kad Kremlius gali atgauti adekvatų realybės suvokimą. Tai neįmanoma, kol veikia dabartinė sistema. Todėl artimiausioje ateityje greičiausiai sulauksim dar ne vieno sprendimo, kuris aiškiai prasilenkia su realybe ir elementaria logika. Šie sprendimai pirmiausia yra pražūtingi pačiai Rusijai, bet jų pasekmės gali paliesti ir artimiausius Rusijos kaimynus, o gal net nuskambėti globaliu mastu.

Situacija gana rimta, nes dabartinė Rusijos valdžia, įtikėjusi, kad „aplinkui priešai“, ir įtikinusi tuo didžiumą savo visuomenės, iš dalies primena vėžlį, kuris užimdamas gynybinę poziciją slepiasi kiaute (tačiau nepamirškime, kad tas abstraktus vėžlys kartais gali būti labai greitas ir agresyvus).

Režimas yra pasirinkęs aiškią strategiją, kurios esmė – viskuo kaltinti mitinius priešus ir rengtis jėga išlaikyti valdžią.

Klaidingi sprendimai, gyvenimas „virtualioje realybėje“ ir viso to pasekmės kelia potencialią grėsmę dabartinei Rusijos valdžiai. Tačiau režimas yra pasirinkęs aiškią strategiją, kurios esmė – viskuo kaltinti mitinius priešus (apibendrintus Vakarus) ir rengtis jėga išlaikyti valdžią savo rankose (visai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymo pataisas, leidžiančias Federalinio saugumo tarnybos pajėgoms masinių neramumų atvejais šaudyti į minią net tada, kai joje yra moterų, nepilnamečių ir neįgaliųjų).

Kitaip sakant, tai yra „objektyvi Kremliaus realybė“, pagal kurią jis tvarko gyvenimą šalyje ir nuo kurios pačiai Rusijai jau nėra kur bėgti. Čia ir slypi esminė moderniosios Rusijos tragedija.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas geopolitika.lt 2016 m. sausio 4 d.

Kai Vladimiras Putinas atėjo į valdžią, interviu metu jo buvo paklausta, kuriais bendražygiais pasitiki labiausia. Jis įvardino 5 asmenis, kurie ir po 15 metų išlieka valdžios viršūnėje, rašo BBC ir pateikia dar 5 pavardes įtakingiausių Rusijoje žmonių.

1. Nikolajus Patruševas

Jis buvo Federalinės saugumo tarnybos vadovas nuo 1999 iki 2008 m., kuomet tapo Rusijos saugumo tarnybos sekretorius.

2. Sergejus Ivanovas

Jis užėmė gynybos ministro ir premjero pavaduotojo pareigas. Nuo 2011 m. S.Ivanovas yra prezidento administracijos vadovas.

3. Dmitrijus Medvedevas

2008-2012 m. jis ėjo Rusijos prezidento pareigas ir dabar yra ministras pirmininkas.

4. Aleksejus Kudrinas

Iki 2011 m. buvo finansų ministras. Šiuo metu neužima jokių formalių pareigų, tačiau iki šiol pataria V.Putinui finansų ir ekonomikos klausimais.

5. Igoris Sečinas

Jis ėjo aukštas pareigas prezidento administracijoje ir vyriausybėje. Dabar vadovauja valstybiniam naftos monopolistui “Rosneft”.

V.Putino tuomet per interviu nepaminėti asmenys, bet taip pat labai įtakingi:

6. Arkadijus Rotenbergas

Vienas turtingiausių Rusijos žmonių. Jis buvo atsakingas už Sočio žiemos olimpines žaidynes.

7. Sergejus Šoigu

Jis buvo nepaprastųjų situacijų ministras, V.Putino partijos “Vieningoji Rusija” lyderis, o dabar gynybos ministras.

8. Jurijus Trutnevas

2000 m. jis tapo gubernatoriumi, o 2004 m. buvo paskirtas natūralių išteklių ir ekologijos ministru. 2013 m. J.Trutnevas tapo premjero pavaduotoju ir prezidento įgaliotiniu Tolimųjų Rytų federalinei apygardai.

9. Viačeslavas Volodinas

Jis padeda V.Putinui nuo 2011 m. ir dabar yra pirmasis prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, kuris atsakingas už Rusijos vidaus politikos “perkrovimą”.

10. Aleksandras Galuška

Jis yra daugelio patariamųjų komitetų narys ir nuo 2013 m. Tolimųjų Rytų regiono vystymosi ministras.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Vakarai nesupranta Rusijos, o Rusija – Vakarų. Tad kaip surasti bendrą kalbą? Klausia ir siūlo atsakymą “European Council on Foreign Affairs” ekspertė Kadri Liik, kurios sutrumpintą straipsnį pateikiame:

Po Krymo aneksijos daug Europos politikų nusprendė, kad buvo klaida taip lengvai leisti Rusijai išsisukti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją: “Mes aiškiai nepasisakėme dėl Gruzijos, todėl jie perėjo prie Ukrainos.”

Šis pavyzdys iliustruoja problemą, su kuria dabar susiduria Rusija ir Vakarai. Mūsų suvokimas apie priimtiną elgesį tarptautinėje arenoje, tikslus ir veiksmus – visiškai skirtingas. Šie skirtumai ir nesusikalbėjimas išaugo į priešiškus naratyvus.

Jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Rusijoje, kur sprendimai priėmimų galios yra sukoncentruotos siauros ir panašiai mąstančios žmonių grupės rankose, antivakarietiškas požiūris pasiekė tokį lygį, kad beveik neįmanoma per jį prasiskverbti. Tai gali būti labai pavojinga: jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Esant tokiom skirtingoms kultūroms, ar vis dar įmanoma kalbėtis su Rusija ir kiek tai kainuos?

Dabar šis klausimas vyrauja NATO ir ES. NATO kartais suvokia nesusikalbėjimo grėsmę, ES diskusijos labai dažnai vadovaujasi biurokratine logika. Siekis “pozityvaus dialogo” kartu (arba vietoj) sankcijų, suteikia tokią viltį: jei Rusiją pavyks įtraukti, tuomet ji sušvelnės ir “naujas susitarimas” dėl bendradarbiavimo su Rusija gali būti surastas. Pastaruoju metu minimas ES ir Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) bendradarbiavimas, kaip galima išeitis.

Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva.

”Pozityvaus dialogo” siekis – suprantamas ir bendradarbiavimas su Rusija turėtų išlikti ilgalaikiu Europos strateginiu tikslu, tačiau paviršutinis požiūris į tai yra pavojingas. Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva. Dar blogiau, kad esant nesusikalbėjimui, didelės viltys, kurios paremtos neteisingomis prielaidomis, ves ne tik į nusivylimą. Kiekvienas naujas nusivylimas bus vis stipresnis ir atneš pavojingesnes pasekmes.

JAV perkrovimo politikos patirtis – puikus pavyzdys. Amerikai perkrova tebuvo “pozityvus pokalbis”. Tai buvo pragmatiška politika – bandymas dirbti su Rusija ten, kur abi šalys turi bendrų interesų ir sumažinti viešus nesutarimus. Tačiau Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą: esą Amerika veikė per arti to, ką Rusija laiko savo įtakos zona.

Dažnai Rusijos politikai ir ekspertai teigia, kad Rusija tik nori, jog su ja būtų elgiamasi, kaip “su lygia”. Kai kas teigia, kad su Rusija elgiamasi, kaip su daugiau nei lygia: ji buvo priimta į visas Vakarų organizacijas, nebūtinai jai atitinkant keliamus reikalavimus. Vakarai padarė viską, kas įmanoma, kad susietų Rusiją su ES ir NATO, kaip panašiai mąstančius “strateginius partnerius”. Tačiau Rusija iki šiol jaučiasi pažeminta ir nelygi. Kodėl?

Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą.

Iš tiesų, atrodo, kad Rusija niekada nenorėjo, kad su ja būtų elgiamasi, kaip su lygia Vakarų sukurtoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sistemoje. Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles. Tai reiškia geopolitinio veto teisę ir nekritišką jos režimo prigimties ir veiksmų pripažinimą.

Skirtingai nei daugelis teigia, Rusija nėra ekspasionistinė galia. Ji nenori dominuoti pasaulyje, užkariauti  Europą ar atstatyti Sovietų Sąjungą. Tačiau ji nori kontroliuoti tai, ką ES vadina Rytų partnerystės erdvė, ir ji nori, kad tai būtų pripažinta, kaip tarptautinių santykių principas.

Rusijos politikai mato Vakarus per savo paradigmą: jie nuoširdžiai tiki, kad Vakarai sukonstravo “spalvotas revoliucijas” tikėdamiesi susilpninti Rusijos įtaką ir sustiprinti savo. Jie įtaria, kad galutinis tikslas yra režimo pakeitimas pačioje Rusijoje.

Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles.

Vakarai, savo ruožtu, iki šiol nesuprato, kaip mąsto ir veikia Rusija. Tikima, kad Rusijai suvokus bendradarbiavimo naudą, ji taps pilnavertė ESBO pagrindu sukurtos sistemos narė. Tai nėra vien tik tai intelektualios tinginystės rezultatas. Tai susiję su komunikacijos stoka. Taip pat lyderių, visų pirma Vladimiro Putino, bendravimo subtilybėmis.

“Jiems (rusams – red. past.) nepatiko (NATO) plėtra, bet jie suprato, kad jos stabdymo kaina yra nepriimtina, todėl jie išsiderėjo kompensaciją. Visi Rusijos norai, kuriuos Maskva išreiškė, buvo patenkinti – ar Rusija sugebėjo tuo pasinaudoti – tai kitas klausimas. Bet tai buvo susitarimas ir Rusija žinojo, kad su juo sutiko”, – sakė vienas Rusijos ekspertas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”

Šie pokalbiai vyko tarp Boriso Jelcino ir Billo Clintono. Atėjus į valdžią V.Putinui ir George’ui W.Bushui Rusijos gebėjimas išreikšti savo norus ir Vakarų gebėjimas juos suprasti pradėjo nykti.

V.Putino požiūrį į pasaulį, veikimo būdą ir bendravimą labai paveikė Sovietų Sąjungos normos. Jo komunikacija turi labai daug sovietinių subtilybių ir kai ji naudojama bendraujant su Vakarais, dažnai tampa nesuprantama, o pats V.Putinas atrodo apgaulingas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų populiarus posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”  Sovietiniais laikais apsimesti, kad dirbi, kad tiki į komunizmą, buvo būtina. Tokiomis sąlygomis diskusija apie realų gyvenimą buvo įmanoma tik dviem būdais: tarp eilučių (naudojant oficialią retoriką) arba patikimoje aplinkoje, paliekant veidmainiavimą nuošalyje.

Bendraudamas su Vakarais V.Putinas naudoja abi taktikas: jis pasinaudojo Vakarų liberalia retorika, kad skelbtų savo, dažniausia visai neliberalią, žinią. Jis taip pat griebiasi agresyvios “tiesos” teigdamas, pavyzdžiui, kad “Ukraine – net nėra valstybė”.

Negalima teigti, kad Vakarai niekada nenaudoja “tarp eilučių” komunikacijos. Tačiau jie naudoja skirtingiems tikslams – apeiti nesutarimų kampus ir išspręsti keblias problemas. Tai niekada netapo nei norma, nei įtvirtino kitokią realybę. Taisyklės gali būti laužomos, bet jos vis tiek lieka taisyklės, net tiems, kurie jas laužo.  Sovietinėje sistemos taisykles buvo fikcija net ir tiems, kurie jomis vadovavosi.

Rusija gali labai preciziškai paraidžiui cituoti taisykles, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią.

Ši logika gali paaiškinti, kodėl Rusija yra tokia nelaiminga dėl daugelio tarptautinių taisyklių ir normų, po kuriomis ji savanoriškai pasirašė.  Ar tai būtų ESBO ar Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklės: Rusija niekada negalvojo, kad jų reikės laikytis paraidžiui.

Rusijos santykis su taisyklėmis yra labai įdomus. Ji gali labai preciziškai paraidžiui jas cituoti, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią. Krymo aneksija – puikus pavyzdys: laikytasis įstatymo raidės, t.y. surengtas referendumas ir esą patys žmonės nusprendė.

Daugelis europiečių tai vadina “Putino melu”. Tačiau šiame mele yra logikos. Juo ne tik siekiama apgauti, bet ir komunikuoti. Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms. Tai ne tik fizinės, bet ir sąmoningas jėgos demonstravimas, Vakarams sakantis: “Jūs galite žinoti, kad mes čia, bet jūs negalite to įrodyti. Taigi jūs negalite padaryti nieko, todėl geriau sutikite su mūsų sąlygomis.”

Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms.

Dažnai sakoma, kad V.Putinas puikus taktikas, neturintis strategijos. Galbūt, bet jis labai gerai žino, ko nori, naudoja atvirumą ir dažnai naudoja eskalaciją, kaip kvietimą į pokalbį arba reikalavimą vertinti jo norus rimtai.

“Rusija niekada nesakė, kad nori įtakos Ukrainoje. Jei jie būtų tai pasakę, mes žvelgtume kitaip į šį klausimą”, – teigė vienas Briuselio pareigūnas.

Nei Rusija, nei V.Putinas to nesakė, nes tai atrodė taip akivaizdu, kad net nereikėjo aušinti burnos.

V.Putinui perėmus valdžią, Rusijos žiniasklaida charakterizavo jo užsienio politiką, kaip “bulkakovišką”, cituodama ištrauką iš Michailo Bulgakovo “Meistro ir Margaritos”: “Turėtum niekada nieko neprašyti. Niekada. Ypač iš tų, kurie yra galingesni už tave.”

Tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo.

Skirtingai nei daugelis manė, V.Putinas nepradėjo konfliktuoti dėl Baltijos valstybių priėmimo į NATO, jis neprašė pinigų ar įtakos zonų. Po Rugsėjo 11-osios jis palaikė JAV ir nieko neprašė mainais. Bet tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo. Tai, ką V.Putinas laikė dideliu savo indėliu, Vakarai interpretavo tik kaip bendrą interesą, ir vietoj atlygio, paprasčiausiai pasakė “ačiū”. Taip ir prasidėjo nesusikalbėjimo užburtas ratas.

Po Krymo aneksijos, Vakaruose įsivyravo trys politikos Rusijos atžvilgiu  požiūriai:

Pirma, sulaikyti Rusiją: NATO gynybos planai, Rusijos įtakos ne NATO šalyse ribojimas, ekonominės sankcijos. Visa tai anksčiau ar vėliau turėtų nuversti režimą.

Antrasis požiūris, kurį palaikė tokie JAV užsienio politikos mohikanai, kaip Zbigniewas Brzezinskis ir Henry Kissingeris, – tai geopolitinis susitarimas su Rusija, kuris užtvirtintų Ukrainai “neprisijungusios” statusą.

Trečiasis požiūris – lazdos ir meduolių. Tai dažniausiai Europoje girdimas požiūris: mes turime įgyvendinti sankcijas, kad galėtume kontroliuoti padėti Ukrainoje, bet tuo pačiu turime ieškoti naujų būdų, kaip suteikti Rusijai statusą Europos tvarkoje. Tai gali būti padaryta per ES bendradarbiavimą su EES. Taip pastaroji būtų legitimizuota.

V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Visos šios idėjos kilo iš gerų intencijų, bet žmonės nesupranta kokios pasekmės laukia įgyvendinus juos. Rusijos sulaikymas yra būtinas, bet reikia atsispirti pagundai vesti paraleles su Šaltuoju karu. Naujoji sulaikymo politika gali ir nebūti tokia sėkminga, kaip Šaltojo karo laikų. Dabar Rusija yra ženkliai silpnesnė nei Vakarai, bet Vakarai dabar yra ženkliai labiau išsiblaškę. Naujasis Šaltasis karas taptų asimetriniu karu, o Vakarams nelabai sekasi kariauti asimetrinių karų. Be to, V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Geopolitinis susitarimas su Rusija – taip pat ne išeitis. Tai ne tik sujauktų dabar apibrėžtą Europos valstybių elgesį, tvarką, bet ir sunkiai įgyvendinama. Nes jei anksčiau galima buvo išlaikyti įtakos zonas pasitelkus prievartą, tai dabar reikia patrauklumo. Maskva gali teigti, kad tai jos įtakos zona, bet negalės jos išlaikyti, jei tos šalies visuomenė nesutiks.

Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties ji tikisi: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos peržiūrėjimo.

Trečiasis būdas gali būti Rusijos nesuprastas, kaip ji nesuprato ir “perkrovimo”. ES ir EES bendradarbiavimas turi natūralias ribas. Pavyzdžiui, ne visos EES narės yra PPO narės, o visi ES prekybos susitarimai yra PPO taisyklių pagrindu. Jei bus padarytos išimtys, tuomet Rusija gali suprasti, kad jai suteiktos išskirtinės teisės. To ES nesuteikia net savo narėms.

ES gali tikėtis, kad ribotas bendradarbiavimas su Rusija peraugs į didesnį ir padarys Rusiją Vakarų partnere. Bet taip nebus, nes pusiau simboliniais gestais nepavyks “papirkti” Rusijos. Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties tikisi Rusija: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos ir principų peržiūrėjimo.

Kaip tuomet kalbėtis su Rusija? Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų. Pirminis komunikacijos tikslas būtų racionalizuoti kontektrą ir sutarti dėl nesutarimų prigimties. Skirtumai išliks, bet jie kels mažesnį pavojų.

Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų.

Kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai bando ginti savo principus Ukrainoje, o ne ruošia puolimą prieš Maskvą, tuomet įspėjamojo smūgio Vakarų sąjungininkams galimybė sumažės. Lygiai taip pat, kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai net ir labai norėdami bendradarbiauti su Rusija, išliks griežti, kai kalbama apie pamatinius principus, tuomet dar vienos Ukrainos scenarijus bus ženkliai mažiau tikėtinas.

Tokie pokalbiai būtini įvairiose vietose ir įvairiais formatais. Svarbu į tai įtraukti V.Putiną, nors šis ir gyvena “skirtingame pasaulyje”. Svarbu, kad Rusija negalėtų pasinaudoti šiais pokalbiais, kad legitimizuotų savo veiksmus Ukrainoje. Rusai turėtų būti tikri, kad Vakarai pasiruošę ginti NATO teritoriją, bet nesiruošią pulti Rusijos teritorijos.

Diplomatiniame fronte Vakarai turėtų labai aiškiai išdėstyti savo viziją dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo: tik visiškas jų įgyvendinimas bus laikomas sąlyga sankcijų panaikinimui.

Instituciniame lygmenyje reikia peržiūrėti diskusijų formatus. Dauguma jų yra paremti prielaida, kad Vakarai ir Rusija turi bendrų interesų arba net vertybių. O tai erzino abi puses. Rusija nuolat kritikuojama, o Vakarų sąjungininkai jaučiasi, kad nuolat turi rinktis tarp gerų santykių su Rusija ir jų požiūrio į tiesą. Atsikratykime to.

Taip pat reikėtų įtraukti Rusijos pilietinę visuomenė, nors Kremlius tai padarė labai sudėtinga užduotimi. Kai kurios Rusijos nevyriausybinės organizacijos yra aktyvios ir gerai organizuotos – būsimo Rusijos elito inkubatoriai.

Be to, būtina tęsti pokalbius su Rusijos ekspertais. Nors kai kurie jų yra režimo “atstovai spaudai”, dauguma jų bando išties suprasti, kas vyksta, o dar kiti balansuoja tarp šių dviejų grupių.

Trumpai tariant Europa turėtų pradėti daugiasluoksnį pokalbį su Rusija apie mūsų skirtumus, nesiekiant greitai juos išspręsti per kokius nors didelius mainus. Mes turime racionalizuoti juos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Nuo santykių su Turkija ir Ukraina iki savo dukrų gyvenimo. Tokius klausimus išgirdo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per tradicinę didžiulę spaudos konferenciją, kuri truko tris valandas ir joje dalyvavo apie 1,4 tūkst. žurnalistų. Pateikiame svarbiausių V.Putino atsakymų penketuką:

1. Turkijai neatleis:

Jei kas iš Turkijos vadovybės nusprendė palaižyti amerikiečiams vieną vietą, nežinau, ar to reikia amerikiečiams.

Kalbėdamas apie Turkiją, kuri numušė į jos erdvę įskridusį karinį Rusijos lėktuvą, V.Putinas negailėjo piktų žodžių ir, žinoma, nepraleido susieti incidento su Vašingtonu: “Jei kas iš Turkijos vadovybės nusprendė palaižyti amerikiečiams vieną vietą, nežinau, ar to reikia amerikiečiams.”

“Mes savo buvimą Sirijoje padidinome, padidinome karinės aviacijos kiekį. Ten nebuvo rusiškos priešlėktuvinės gynybos sistemos – dabar ten S-400. Jei anksčiau Turkija skraidė ir nuolat pažeisdavo Sirijos oro erdvę, tai dabar tegu paskraido”, – pridūrė V.Putinas.

2. Iš Sirijos neplanuoja trauktis:

Tiksliau, V.Putinas iškėlė tokias Rusijos kariuomenės pasitraukimo sąlygas, kokios dar tikrai ilgai nebus įgyvendintos: “Kai mes pamatysime, kad suartėjimo procesas prasidėjo, prasidėjo politinis procesas ir pati Sirijos vadovybė nuspręs, kad reikia baigti šaudyti ir pradėti kalbėtis, nuo to laiko ir mes nesiruošiame būti didesni sirai, nei patys sirai.”

Mes niekada nesakėme, kad ten (Rytų Ukrainoje – red. past.) nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tarp jų – ir karinius.

3. Ukrainoje – ir yra, ir nėra Rusijos karių:

“Mes niekada nesakėme, kad ten (Rytų Ukrainoje – red. past.) nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tarp jų – ir karinius, bet tai nereiškia, kad ten yra reguliari Rusijos kariuomenė. Pajauskite skirtumą”, – rėžė Rusijos vadovas. Kalbėdamas apie Ukrainą V.Putinas taip pat pridūrė, kad nesiruošia įvesti sankcijas Kijevo atžvilgiu.

4. Dukrų gyvenimas – paslaptis:

V.Putinas, atsakydamas į klausimą apie gandus, susijusius su jo dviem dukromis, teigė, kad jos gyvena Rusijoje, mokėsi Rusijoje, neužsiima verslu ir politika.

“Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo likimą. Jos niekada nebuvo “vaikai žvaigždės” (…) Jos gyvena savo gyvenimą ir daro tai garbingai”, – tik tiek paminėjo jis.

5. Rusijos ekonomikos krizė baigėsi:

V.Putinas prognozavo, kas kitais metais Rusijos ekonomika, pasiremdama 50 dolerių už barelį naftos kaina, augs 0,7 proc., o 2017 m.  - jau 1,9 proc. ir 2,4 proc. – 2018 m.

“BVP krenta, infliacija 12,3 proc., pajamos, investicijos krenta, bet ekonominės krizės pikas – jau praeitis”, – tvirtino Rusijos prezidentas.

Konferencijos vaizdo įrašo ieškokite čia

Po karo su Gruzija 2008-aisiais Rusija pradėjo didžiulę karinių pajėgų reformą. Jos rezultatus dabar matome Sirijoje, rašo “Foreign Policy”.

Štai šią savaitę Rusija iš povandeninio laivo, buvusio Viduržemio jūroje, raketomis apšaudė Raką, “de facto” Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) sostinę. Kiek anksčiau Rusija paleido raketas iš Kaspijos jūroje esančių laivų.

Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS.

Maskvos kampanija Sirijoje kol kas sąlyginai ribota, bet Kremlius ją naudoja, kad patikrintų savo karines galimybes. Kartu Maskva taip įspėja JAV ir kitas Vakarų valstybes.

“Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS”, – “Foreign Policy” sakė karinio jūrų laivyno analitikas iš Karo studijų instituto Chrisas Harmeris.

Manoma, kad povandeninis laivas “Rostov na Donu” yra vienas tyliausiai veikiančių pasaulyje. Jis puikiai tinka slaptoms operacijoms. Pasak Ch.Harmerio, jo panaudojimas apšaudant ISIS yra keistas sprendimas, nes ženkliai pigiau ir efektyviau tam pasitelkti aviaciją.

“Nėra jokios taktinės priežasties Rusijai naudoti raketas. Jie jas naudoja, kad parodytų pasauliui, kad jie tai gali”, – sakė ekspertas.

Bombardavimo kampanija Sirijoje išsiskiria ir savo atvirumu  - Rusijos gynybos ministerija viską dokumentuoja ir viešina socialinėje medijoje, o pagrindinė žiniasklaida taip pat skiria tam labai didelį dėmesį.

Rusijos kariuomenės ekspertas iš Niujorko universiteto Markas Galeotti mano, kad Rusija ne tik bando išsaugoti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą, bet ir “tikrina naujas technologijas bei naujus būdus naudoti senas technologijas.”

“Taip pat parodoma potencialiems klientams, kad rusiški ginklai gali daryti įspūdingus dalykus”, – pridūrė ekspertas.

Be savo laivyno galios, Rusija naudoja ir šoko bei baimės taktiką per oro antpuolius. Lapkričio 17 d. Rusija įgyvendino didžiulę oro ataką, kurioje dalyvavo iš Rusijos pietų pakilę sunkiųjų bombonešių eskadronai. Maskva taip pat dislokavo S-400 žemė-oras raketas Sirijoje.

Naujausias galios demonstravimas – Vladimiro Putino teiginys, kad gali būti panaudotas branduolinis ginklas prieš ISIS. Tiesa, Rusijos vadovas pridūrė, kad tikisi, jog to niekada nereikės.

2014 m. Rusija aneksavo Krymą be kraujo ir su specialiųjų pajėgų bei jūrų pėstininkų pagalba. Maskva taip pat niekad nepripažino, kad aktyviai dalyvavo konflikte Ukrainos rytuose. Dabar, Sirijoje, ji elgiasi visiškai priešingai – atvirai ir nieko neslėpdama.

Bet kokiu atveju visos šios trys karinės kampanijos rodo pokyčių, kurie įgyvendinti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją, rezultatus.  2010 m. pradėta armijos modernizacijos programa iki 2020 m. numatė pakeisti 70 proc. sovietinių laikų įrangos. Tai 50 naujų karo laivų, šimtai naikintuvų ir tūkstančiai karinių transporto priemonių.

Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos.

Vis dėlto ambicingas planas buksuoja dėl Rusijos ekonomikos sunkmečio, kurį iššaukė Vakarų sankcijos ir naftos kainų kritimas. Pasak M.Galleoti, Maskva dabar lenktyniauja su laiku.

“Nors rusai nenori pripažinti, bet jie jau karpo išlaidas,”-  sakė jis. Maždaug vieną trečdalį karinių pajėgų jau pavyko reformuoti. Šie elitiniai daliniai buvo dislokuoti Ukrainoje ir Sirijoje.

Ar Rusija išlaikys reformų tempą, kaip ji toliau veiks Ukrainoje bei Sirijoje, – parodys laikas. Kol kas nekyla klausimų, kad Rusijos misija Sirijoje yra palaima Kremliui.

“Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos,” –  sakė M.Galeotti.

Visą tekstą skaitykite čia

 

 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas komentuoja Turkijos ir Rusijos santykių krizę.

– R.Erdoganas ir V.Putinas tęsia žodžių dvikovą. Kaip toliau rutuliosis dviejų valstybių konfliktas?

– Apsižodžiavimai visų pirma skirti kiekvienos šalies vidaus politikos auditorijai. Jais norima parodyti savo tvirtumą šalies gyventojams. Įvertinant abiejų politinių režimų Turkijoje ir ypač Rusijoje specifiką ir šių šalių lyderių vadovavimo pobūdį, tai neturėtų stebinti.

Tačiau labai abejoju, jog tai galėtų išsivystyti į kokią nors naują karinę konfrontaciją ar Rusijos atsaką, kad ir pavėluotą, tiesiogiai Turkijai, o ne jos remiamiems sukilėliams. Greičiausiai bus apsiribota švelniomis priemonėmis, tokiomis kaip ekonominės sankcijos, kurias Rusija jau dabar pradeda taikyti.

– Ar minėtos sankcijos nebus „popierinės“, jei tai irgi tėra pasirodymas, skirtas vidaus politikos rinkai?

Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

– Viskas priklausys nuo to, kiek Rusijos institucijos pačios norės šias sankcijas taikyti, įvertinusios jų kenksmingumą ne tik Turkijos įmonėms, turizmo sektoriui ar konkretiems maisto produktų eksportuotojams, bet ir Rusijos gyventojams.

– Ar Rusijos ir Turkijos konfliktas paveiks kovą su ISIS ir kokie bus tolesni JAV veiksmai?

– Šis konfliktas – tik dar vienas signalas, kad Vakarams su Rusija bendrą kalbą rasti sudėtinga. Skiriasi net šio įvykio interpretacijos ir pateikiami faktai dėl to, ar Rusijos lėktuvas buvo Turkijos oro erdvėje, ar vyko komunikacija tarp Turkijos pajėgų ir Rusijos lakūnų, ar ne.

Tokios skirtingos NATO šalių, visų pirma Turkijos, kurios poziciją parėmė ir JAV, interpretacijos, kai sunku rasti bendrą kalbą net dėl faktų, rodo, kaip bus sudėtinga bent kiek intensyviau koordinuoti tarpusavio veiksmus siekiant spręsti situaciją Sirijoje ir Irake. Tai ir politinis nepasitikėjimas, ir skirtingi politiniai tikslai. Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

Tokie skirtingi įsivaizdavimai trukdys koordinuoti veiksmus dėl bet ko daugiau nei „Islamo valstybės“ neutralizavimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kodėl ekonomikos nuosmukis niekaip neatsiliepia Vladimiro Putino populiarumui? Į šį klausimą atsakymo ieško “Foreign Policy” autoriai Peteris Pomerantsevas ir Nathanas Gamesteris.

Tai, kas vyksta Rusijoje, galima pavadinti kova tarp televizoriaus ir šaldytuvo – tiksliau mūšiu tarp patriotiškumo pripumpuotos propagandos ir vis blogėjančios ekonominės padėties.

Dauguma statistinių rodiklių rodo, kad Rusijai sekasi vis blogiau. Infliacija didėja, algos krenta. Rublio vertė irgi krenta. Ekonomikos augimas – neigiamas. Kritusios naftos kainos smarkiai smogė šalies ekonomikai. Dalis verslo ir paprastų gyventojų sunkiai sugeba išmokėti paskolas.

Propaganda Rusijoje – tai ne tik tam tikra indoktrinacija, tai gali būti signalas visuomenei, siunčiantis tam tikrą elgesio kodą.

Tačiau žmonių nuotaikoms šios negandos neturi poveikio. Rusai viską vertina ženkliai pozityviau nei prieš metus. Pagal Gerovės indeksą, kurį kasmet sudaro “Legatum” institutas, 2015 m. Rusija iš 68 vietos pakilo į 58-ąją.

Kaip paaiškinti tokį fenomeną? V.Putino agresyvi užsienio politika ir puikiai veikianti propagandos mašina atitraukia eilinių rusų dėmesį nuo blogėjančių gyvenimo sąlygų. Tačiau tokia praraja tarp suvokimo ir realybės ilgai gali nesitęsti.

Todėl reikia atkreipti dėmesį ne tik į skirtumą tarp realybės ir suvokimo, bet ir tarp suvokimo ir elgesio. Kapitalo bėgimas iš Rusijoje 2013-2014 m. išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 61 mlrd. iki 15i,5 mlrd. JAV dolerių, o tai neatrodo patriotiškai. Problema yra tai, kad autoritariniuose režimuose sunku pasakyti, kiek nuoširdūs yra apklausų dalyviai.

V.Putinas yra matadoras, kuris naudoja propagandos peleriną, kad išvengtų buliaus, t.y. realybės.

Propaganda Rusijoje – tai ne tik tam tikra indoktrinacija, tai gali būti signalas visuomenei, siunčiantis tam tikrą elgesio kodą – tai ką, reikėtų ir ko nereikėtų kalbėti viešai, jei norite būti saugus.

V.Putinas yra manipuliacijų ir klaidinimo meistras. Jis puikiai moką paversti televizorių galingesniu nei šaldytuvas. Galima net pritaikyti tokią metaforą: V.Putinas yra matadoras, kuris naudoja propagandos peleriną, kad išvengtų buliaus, t.y. realybės. Kol kas jam sekasi, bet kyla klausimas, kokių naujų patriotinių ir karinių pergalių jam prireiks, kad toliau išvengtų buliaus ragų.

Pasak Kremliaus propagandos, didžiausias Rusijos priešas yra Jungtinės Valstijos, kurios tariamai kontroliuoja tiek “fašistus” Ukrainoje, tiek ISIS Artimuosiuose Rytuose.

Išties, JAV ir Rusija – labai skirtingos. JAV ekonomika atsigauna, infliacija nėra didelė, o gyvenimo trukmė beveik 10 metų ilgesnė nei Rusijoje. Tačiau  tik 35 proc. amerikiečių pasitiki vyriausybe, Rusijoje šis rodiklis – 73 proc. Linksmiausia, kad tik 40 proc. amerikiečių tiki, jog rinkimai jų šalyje yra skaidrūs. O net 48 proc. rusai mano, kad jų šalyje rinkimai vyksta sąžiningai.

Daugumoje pasaulio šalių, objektyvūs (ekonomikos) ir subjektyvūs (apklausos) rodikliai yra susiję: jei ekonomika gerėja, gerėja ir žmonių nuotaikos, bei atvirkščiai.

Vis dėlto labai įdomu nagrinėti ir skirtumą tarp suvokimo ir realybės. Pavyzdžiui, suvokimas, kad šalyje paplitusi korupcija gali padidėti šalyse, kurios sėkmingai su tuo kovoja, nes žiniasklaida apie tai informuoja ir atkreipia dėmesį.

Tačiau toks paaiškinimas Rusijai netinka. Skirtumo tarp suvokimo ir realybės priežastis – puikiai sustyguota Kremliaus propaganda. JAV piliečių suvokimo ir ekonomikos padėties skirtumą paaiškina tai, kad išsivysčiusiose demokratijose žmonės linkę daugiau reikalauti iš vyriausybės. Todėl suvokimas svarbus – jei žmonės nesuvokia, reiškia ir nereikalaus geresnės vyriausybės, kartu jos ir negaus.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia.

Rusijos ir Turkijos charakteriai kažkuo panašūs. Priešingai nei nuobodūs Vakarai, šios valstybės mėgsta skambius pareiškimus, kurių nė nesiruošia įgyvendinti. O jeigu vis dėlto imasi veiksmų, tai būtinai kitokių, nei žadėjo. Užtat jų tarpusavio santykiai ir yra tokie nenuspėjami, o keičiasi jie greičiau negu mėnulio fazės.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių Stambulo ir Maskvos santykiai išgyveno pakilimą, o Turkijos ir Rusijos prezidentai neslėpė vienas kitam simpatijų.

Rugsėjo pabaigoje Vladimiras Putinas į didžiausios mečetės Rusijoje, kuriai neprilygsta nė viena Europoje, atidarymą Maskvoje pasikvietė garbės svečią – Recepą Tayippą Erdoganą, neslepiantį paramos „broliams musulmonams“. Turkui turėjo atvipti žandikaulis: naujojoje mečetėje su žalsvai melsvos spalvos kupolu gali tilpti daugiau nei 10 tūkst. maldininkų. Jos statyba kainavo 170 mln. JAV dolerių ir truko visą dešimtmetį.

Rusijos ir Turkijos lyderiai pasidžiaugė, kad Rusijoje atsirado naujas musulmonų centras, ir sėdo tartis, kaip kovos su „Islamo valstybe“ – ISIS, arabiškai vadinama DAECH.

Jei tiksliau, V.Putinas kaip įmanydamas ramino R.Erdoganą, kad jo pageidaujamos neskraidymo zonos virš Sirijos teritorijos nelies – čia jau Erdogano teritorija. O šis patikino, kad Turkija, kaip NATO narė, laikysis susitarimo derinti su Rusija bet kokius veiksmus ore.

Nuo šio susitikimo nepraėjo nė savaitė, o Rusijos lėktuvai pradėjo oro atakas Sirijoje. R.Erdoganas tiesiog pašėlo: juk ką tik buvau Maskvoje, sėdėjau su Putinu prie vaišių stalo, o jis nė neprasitarė, kad ruošiasi antskrydžiams ten, kur turėtų būti neskraidymo zona!

V.Putino aplinkos žmonės atkirto, kad R.Erdogano sūnus po sėkmingų naftos sandorių fotografuojasi su DAECH kovotojais, o „Islamo valstybės“ ekonomika laikosi ant Turkijos pečių, tad verčiau R.Erdoganas apie kovą su ISIS iš viso patylėtų – jam rūpi tik išnaikinti Sirijos kurdus, o ne įveikti vadinamąjį Islamo kalifatą.

Praėjo dar mėnuo, o Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė Turkijos oro erdvę. Aišku viena: jis skrido jei ne virš Turkijos, tai virš R.Erdogano teritorijos. O kadangi įsivaizdavo, kad gali jaustis visiškai saugus, skrido be naikintuvų palydos. Ir buvo numuštas.

Nuo tos akimirkos, galima sakyti, prasidėjo naujas Rusijos ir Turkijos santykių etapas, šį kartą kiek įdomesnis nei kiti prieš tai buvę.

Amžinos varžovės

Šios dvi imperijos savitais būdais varžosi dėl įtakos Balkanuose, Kaukaze, Azijoje, Arti­muosiuose Rytuose. Turkija, kontroliuodama Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, skiria Viduržemio jūrą nuo Juodosios jūros. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nori plukdyti krovinius, naftą ar ginklus į Vakarus, jai reikia Turkijos žalios šviesos. O jeigu NATO norėtų pagrasinti Rusijai per Juodąją jūrą, tam turėtų nekliudyti Turkija.

Tad vien dėl to abi valstybės ilgą laiką stengėsi nekibti viena kitai į gerklę ir palaikyti bent jau mandagius santykius, nors praeityje abi šalis nuolat lydėjo interesų susikirtimai, kartais paversdami jas neatskiriamomis partnerėmis ir bičiulėmis, o kitąkart suvesdami mūšio lauke.

Vis dėlto iki šių metų pradžios Rusiją ir Turkiją daugelis laikė jei ne draugėmis, tai bent kolegėmis, turinčiomis daugiau bendro negu skirtingo. O jei ir kildavo menkų nesutarimų, abi stengdavosi juos nuleisti negirdomis.

Turkijai, be jokios abejonės, labai nepatiko Rusijos invazija į Gruziją 2008 m. Dantis sukandusi Turkija tylėjo ir dėl Kalnų Karabacho, ir dėl Rusijos pastangų palaikyti Sirijos vyriausybę bei Basharą al Assadą.

Turkiją suerzino ir Krymo okupacija. Vis dėlto ji pasirinko nesikišimo taktiką – tegu su Rusija aiškinasi JAV, Lenkija, Rumunija. Ankara apsimetė, kad nieko neįvyko, ir iki šiol nepaisė Rusijai įvestų sankcijų režimo ir bent jau garsiai nepareiškė Maskvai jokios kritikos dėl šios karo veiksmų Ukrainoje. O kai V.Putinas, apsilankęs Jerevane, kur vyko armėnų genocido aukų šimtmečio pagerbimo ceremonija, paminėjo žodį „genocidas“, Turkija, nors ir pasipiktinusi, net neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nors būtent taip ji reagavo į „genocido“ terminą, nuskambėjusį iš Austrijos, Vatikano ir Liuksemburgo vadovų lūpų.

Stambulo universiteto tarptautinių santykių ekspertas Kadiras Hasas Coli Ozelas įsitikinęs, kad toks elgesys liudija Turkijos ir Rusijos santykių nelygiavertiškumą. Mat Turkija kiek galėdama pataikavo Rusijai, o ši dėl gerų santykių su Turkija per daug nesuko sau galvos, žinodama, kad Turkijos draugų ratas po Arabų pavasario siaurėja – daugiausia dėl aštrios R.Erdogano retorikos ir jau minėtos jo žodinės paramos „broliams musulmonams“. O štai Rusija, bent V.Putino nuomone, Turkijai ir jos ekonomikai esąs tikras išsigelbėjimas.

Rusijos vadas nepagalvojo tik apie tai, kad mažėja ir Rusijos bičiulių ratelis, kuriame Turkija yra ne tik senbuvė, bet ir kaimynė, ypač jei lygintume su tokiomis „draugėmis“ kaip Kinija, Venesuela ar Brazilija.

Kuri kuriai grasina?

„Mes esame didžiausia Rusijos gamtinių dujų vartotoja. Turkijos praradimas bus rimtas nuostolis Rusijai. O štai Turkija, jei prireiks, dujų gaus iš kitur“, – aiškina Turkijos prezidentas.

Nors Rusijai dabar nemalonu tai pripažinti, Turkija yra antra didžiausia rusiškų dujų rinka po Vokietijos. Daugiau nei pusė iš 48 mlrd. kub. metrų per metus suvartojamų dujų Turkija perka iš koncerno „Gazprom“.

Tačiau apie Turkijos svarbą Rusija labai skambiai kalbėjo tik po „South Stream“ laidotuvių, kai buvo paskelbta apie Turkijos dujotiekio sutartį. Užtat Ankaros institucijos šio įvykio, regis, nesureikšmino: galbūt nuojauta, o gal santykių patirtis su Rusija joms sufleravo, kad per daug džiaugtis neverta, o V.Putino pompastika daugiausia skirta vidaus politikai ir artimiausiam elitui.

Turkijoje, priešingai, rinkėjus daug labiau žavi kalbos apie energijos išteklių diversifikavimą, tad R.Erdoganas vis aiškina, kad vieną dieną Turkija taps Europos dujų paskirstymo centru, o dujas pirks ir iš Šach Denizo Kaspijos regione ir iš Irano, o gal net Izraelio.

Tačiau tiek Rusijos, tiek Turkijos postringavimai yra niekai, nes Turkijai dujų reikia šiandien. Ypač turint omenyje tai, kad Turkija neturi jokios požeminės dujų saugyklos (pagal statybos projektą milijardo kubinių metrų saugykla bus pastatyta tik 2018 m.).

Rusija Turkijai dujas tiekia dviem dujotiekiais, kurių kiekvieno pajėgumai siekia po 16 mlrd. kub. metrų. „Mėlynasis srautas“ driekiasi per Juodąją jūrą, o „Gas-West“ dujotiekis, prieš pasiekdamas Turkiją, kerta Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją.

Visas kitas dujas Turkija gauna iš Azerbaidžano per Pietų Kaukazo dujotiekį, taip pat iš Irano per „Tabriz-Dogubayazit“ dujotiekį bei Alžyro ir kitų šalių, kurias gauna iš savo dviejų suskystintų dujų terminalų.

Problema ta, kad jeigu Rusija sugalvotų nutraukti Turkijai dujų tiekimą, ši neturėtų iš kur kompensuoti jų kiekio, nes visi kiti dujotiekiai, kuriais Turkija gauna dujas, veikia maksimaliu pajėgumu ir galėtų Turkijai perpumpuoti daugių daugiausia 7 mlrd. kub. metrų dujų vietoj 27 mlrd. kub. metrų, kurie dabar perkami iš Rusijos. Taigi Turkijos pramonę, taip pat ir gyventojus, ištiktų dujų badas.

Vadinasi, vien dujų korta yra neginčijama priežastis nesipykti. O juk dar yra ir kitos sritys. Pavyzdžiui, Rusija Turkijai tiekia didžiąją dalį jai reikalingų metalų: rusiška geležis ir plienas sudaro 15 proc. Turkijos metalų importo, rusiškas aliuminis – 31 proc.

Aišku, Turkija gali manyti, kad esant reikalui rastų šių metalų kitose rinkose, tačiau visos jos turi savo pirkėjų, o užtikrinti Turkijos poreikių per trumpą laiką nesugebėtų, taigi pramonė patirtų kitą smūgio bangą.

Toliau – grūdai, ypač kviečiai. 2014 m., „Stratfor“ duomenimis, Rusija Turkijai pardavė 70 proc. jai reikalingų kviečių, kitaip sakant, beveik viską, ko reikėjo Turkijai. R.Erdoganas aiškina, kad šiemet Turkijoje buvo ypač geras kviečių derlius, bet akivaizdu, jog šalis nesugebėtų pati savęs aprūpinti tuo, ką iki šiol visą laiką pirko iš Rusijos. Tad kebabų tektų valgyti mažiau. O kur dar Rusijos įvestos sankcijos nebeimportuoti turkiškų maisto produktų: Rusijos rinkoje suvartojama 40 proc. Turkijoje eksportui užauginamų vaisių ir daržovių.

Galiausiai – rusų turistai. Turkams ši tema yra viena nemaloniausių. Nors rusai ir garsėja tuo, kad per „viskas įskaičiuota“ keliones tiesiog nusiaubia Turkijos viešbučius, jie vis tiek yra pagrindiniai Turkijos lankytojai. Skaičiai tokie: turizmas sudaro 12 proc. Turkijos BVP, o rusai – 14 proc. Turkijos turistų.

Atominis argumentas

„Jei Rusija atominės jėgainės nepastatys, tada ateis kažkas kitas ir pastatys“, – vėl aiškina R.Erdoganas, teisingai primindamas, kad Rusija į šį 20 mlrd. dolerių vertės projektą jau investavo 3 mlrd. dolerių.

Bet ir čia yra kitas lazdos galas. R.Erdoganas pamiršta, kad savanorių statyti šią elektrinę jis ieškojo nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir kažkada dėl to nesėkmingai derėjosi net su Vokietija.

2008-aisiais iš nevilties Turkija paskelbė statybos konkursą, tačiau tarptautinės bendrovės, investavusios nemažai pinigų į dalyvavimą šiame konkurse, galiausiai visos iki vienos atsiėmė paraiškas įvertinusios galimą riziką ir projekto neatsiperkamumą.

Nieko nepešusi, 2010 m. Turkija pasiūlė atominės elektrinės statybos sutartį Rusijai. Jei ši sutartis būtų nutraukta, „Rosatom“ ir su ja bendradarbiaujančios institucijos patirtų nemažą finansinį smūgį.

Vis dėlto R.Erdoganas V.Putiną pažįsta ir perpranta kur kas geriau nei daugelis kitų – jis puikiai suvokia, kad Rusijai ne visada svarbiausia ekonominė nauda, o kartais ji gali pasielgti visiškai nepragmatiškai, jeigu tai padeda pasiekti kitų tikslų.

Turkijos ir Rusijos santykių emocionalumą išduoda ir jų lyderių retorika iš karto po lėktuvo Su-24 numušimo. Po šio incidento V.Putinas pirmiausia pareikalavo iš Turkijos oficialaus atsiprašymo. R.Erdoganas atsiprašyti atsisakė. Jei būtų tai padaręs, kas žino, gal nebūtų reikėję susitikinėti Paryžiuje ir sudarinėti draudžiamų įvežti prekių sąrašų. Tačiau R.Erdoganas – per daug ambicingas, kad lenktų galvą prieš jį sunervinusį arogantiškąjį V.Putiną.

Gerai, kad tiek vienas, tiek kitas incidentą su lėktuvu nutarė laikyti asmeniniu reikalu ir nepainioti čia NATO. V.Putinas – apsidrausdamas nuo galimos akistatos su Aljanso karinėmis pajėgomis, R.Erdoganas – tuo pareikšdamas, kad pats sprendžia, kur baigiasi jo įtaka ir prasideda NATO reikalai.

Ir kaip nesakysi, kad šitie tipai labai panašūs? Ir kad Vakarams tiek vieną, tiek kitą laikyti patikimu partneriu – mažų mažiausiai rizikinga finansiškai, ką jau kalbėti apie ėjimą drauge su jais „į karą“ – net jeigu prieš bendrą priešą.

 

 

 

 

 

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė painų, intriguojantį ir dramatišką, o svarbiausia – neišgalvotą šnipų pasaulį atskleidžianti knyga „Draugas Ž.“, kurią JAV rašytojas ir žurnalistas Pete’as Earley parašė drauge su buvusiu dvigubu šnipu Sergejumi Tretjakovu.

Rima JANUŽYTĖ

P.Earley bendraautoriaus S.Tretjakovo šiandien jau nebėra gyvo. Tačiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iki šiol ant jų abiejų griežia dantį už praskleistus Rusijos šnipų užkulisius.

Ar ten dirstelėti – ne per daug rizikinga? O gal slaptųjų tarnybų paslaptys rašytojui gali taip susukti galvą, kad šnipinėjimu pradedi įtarinėti net savo kaimyną?

Apie visa tai kalbamės su Pete’u Earley, kuris Lietuvos skaitytojams iki šiol buvo pažįstamas ir iš knygos „Šnipo išpažintis: tikroji Aldricho Ameso istorija“.

– Esate sakęs, jog knyga yra pati gryniausia žurnalistikos forma. Ar tokia žurnalistika pavojinga? Ar renkant informaciją naujai knygai jums dažnai tenka išeiti iš savo komforto zonos ribų, o ją išleidus – jausti kokią nors, nebūtinai fizinę, grėsmę?

– Man kilę pavojai yra niekai, palyginti su grėsmėmis žurnalistams, dirbantiems represinėse valstybėse. V.Putino valdomą Rusiją aš laikau viena tokių šalių. Vyrai ir moterys, ir dabar gyvenantys Rusijoje bei kasdien rizikuojantys savo gyvybėmis, jei tik garsiai prabyla apie korupciją ir represijas, žinodami, kad gali nukentėti dėl savo pažiūrų, yra daug didesni didvyriai.

Kai peržengiau ketvirtą dešimtį, dvejus metus be jokios apsaugos praleidau pataisos įstaigoje. Tai buvo pavojinga, bet aš buvau jaunas ir norėjau rizikuoti. Rašydamas knygą apie CŽV dirbusį išdaviką Aldrichą Amesą, nuvykau į Maskvą. Ten susitikau su SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba), pakeitusia KGB. Visi buvo man labai paslaugūs ir joks pavojus negrėsė, nes Sovietų Sąjunga jau buvo subyrėjusi, o SVR ir CŽV tuomet palaikė draugiškus ryšius.

Šis draugiškas požiūris pasikeitė man berašant „Draugą Ž.“ Buvau perspėtas tiek FTB, tiek CŽV jokiu būdu nevykti į Maskvą, nes V.Putinas supyko dėl S.Tretjakovo. Visa tai jau po to, kai Maskvoje buvo nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja. Taigi, po susitikimo su CŽV pareigūnais nusprendžiau į Maskvą nevykti. Buvau vyresnis, nepasitikėjau V.Putinu, nenorėjau rizikuoti.

– Ar jaučiate, kad jūsų knygos kažką keičia? Pavyzdžiui, dėjote daug pastangų pagerinti psichinę negalią turinčių žmonių situaciją JAV ir visame pasaulyje. Ar jums pavyko?

– Taip. Mano sūnus turi psichinę negalią. Be rašymo, tapau tokių kaip jis žmonių advokatu. Vienoje mano knygoje atskleidžiama, kaip žmonės su proto negalia, užuot gydomi ligoninėse, tiesiog uždaromi kalėjimuose ir pataisos įstaigose.

Tai neteisinga ir daro gėdą tokiai turtingai valstybei kaip mūsų. Mano knyga paskatino įstatymų permainas ir prisidėjo prie didesnio finansavimo psichinei sveikatai. Be to, keturiose užsienio valstybėse kalbėjau apie tai, kaip derėtų pagerinti psichinės sveikatos paslaugų kokybę.

Kadangi mano sūnus serga, man tai yra pats svarbiausias dalykas gyvenime.

Tikiu, kad mano knygos poveikis buvo didžiulis – ne todėl, kad parašiau ją labai gerai, o todėl, kad ji atskleidžia tiesą apie problemą, o ją perskaitę žmonės pasipiktina tuo, kas vyksta su nesveikais ir apleistais žmonėmis.

– O kokią įtaką padarė knyga „Draugas Ž.“? Ar ji tiesiog atveria akis, kaip apie knygą yra rašę kai kurie kritikai, o gal ji kaip nors paveikė tarptautinius santykius ar geopolitinius procesus ar bent jau sukrėtė slaptą šnipų pasaulį?

– Knyga nustebino daugelį amerikiečių, kurie iki tol tikėjo, neva Rusija ir JAV buvo tapusios atviresnės ir draugiškesnės. Taip buvo tada, kai JAV prezidentas buvo George’as W.Bushas, pasakęs, jog, žiūrėdamas į V.Putino akis, jis „mato gerą žmogų.“ S.Tretjakovas mus perspėjo dėl V.Putino. Jo perspėjimai pasitvirtino. Aš V.Putiną laikau banditu, nusikaltėliu ir vagimi.

S.Tretjakovas taip pat atskleidė, kiek daug JAV partnerių padėjo rusams – partnerių, kuriais mes pasitikėjome.

SVR buvo labai gudrūs bendraudami su potencialiais šnipais. Pavyzdžiui, juos verbuodamas S.Tretjakovas aiškindavo, kad JAV yra vienintelė pasaulio supervalstybė, o G.W.Bushas – nerūpestingas ir pavojingas. Jis prašydavo žmogaus išduoti Rusijos partnerę, o ne savo gimtąją šalį. Tokia taktika veikė puikiai. Net mūsų partneriai Europoje padėdavo rusams, nes nesijautė išduodą savo gimtąsias šalis, tik JAV.

Taip nutiko ir Kanadoje, kur S.Tretjakovui pavyko rasti net kelis kanadiečius, sutikusius išduoti JAV mainais už gerą maistą, nes jie nemanė, kad išdavystė gali pakenkti jų gimtajai šaliai, o JAV jie šiaip ar taip nemėgo. Svarbiausia, ką padarė S.Tretjakovas – įspėjo amerikiečius, kokia pavojinga Rusija ir kokia ji toliau išlieka valdoma V.Putino.

– Ar pats nepradėjote labiau įtarinėti žmonių, vaikštančių gatvėmis ar gyvenančių jūsų kaimynystėje? Ar praeidamas pro žmogų nepagalvojate, kad jis yra šnipas, gal net dvigubas?

– Amerikietis Johnas Walkeris jaunesnysis sovietams pradėjo šnipinėti 1969 m., o buvo sučiuptas tik 1985 m. Amerikietis A.Amesas rusams šnipinėti pradėjo 1985 m., o sugautas buvo 1994-aisiais. Amerikietis Robertas Hanssenas su KGB bendradarbiavo nuo 1979 m. iki pat sulaikymo 2001 m. Noriu pasakyti, kad Amerikoje visuomet kas nors šnipinėja dėl pinigų ar siekdamas padėti mūsų priešams. Esu tikras, kad ir dabar kažkas tai daro.

Be šių žmonių, JAV valdžioje yra daug naivuolių, teikiančių informaciją nesusimąsčius, kad ji gali būti panaudota prieš JAV. Tai viena paslapčių, kurias atskleidė S.Tretjakovas. Į šią kategoriją patenka ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, taip pat, anot S.Tretjakovo, ir Strobe’as Talbotas. Vis dėlto nemanau, kad mano kaimynai – šnipai.

Bet neabejoju, kad tiek Rusija, tiek Kinija padidino šnipų pajėgas ir kad bent tuzinas amerikiečių šiuo metu ima pinigus už savo šalies išdavystę. Ką gi, šnipinėjimas – antra seniausia profesija. Mums juk talkina ir mūsų pačių šnipai. Skirtumas tas, kad amerikiečiai tai visuomet daro dėl pinigų, o ne dėl politinių įsitikinimų. Todėl man atrodo, kad jie yra dar labiau smerktini.

– Jei kalbėtume apie „Draugą Ž.“ kaip apie žurnalistinį projektą, ar jį buvo sudėtinga rašyti?

– Sudėtinga buvo todėl, kad S.Tretjakovo demaskuoti šnipai su manimi nesikalbėjo.

Beveik visais atvejais turėjau pasikliauti jo žodžiais, o žurnalistai nemėgsta remtis tik vienu šaltiniu. Bandžiau jo teiginius tikrinti kiek galėdamas, bet tai buvo beveik neįmanoma, juolab kad S.Tretjakovas įvardindavo žmones, vis dar aktyviai užsiimančius šnipinėjimu.

Taigi, S.Tretjakovas juos kaltino šnipinėjimu, o aš neturėjau, kaip to patikrinti. Tai erzino.

– Ar nebuvo dar sunkiau tikėti S.Tretjakovu žinant, kad jis ir pats yra buvęs dvigubas šnipas? Ar jis jums atrodė patikimas šaltinis?

– Kaip jau sakiau, buvau priverstas kliautis jo žodžiais, nors bandžiau tikrinti viską, kas tik įmanoma. S.Tretjakovas norėjo būti vertinamas rimtai, tad buvo labai atsargus kalbėdamas, nes žinojo, kad SVR ir V.Putinas pasinaudotų bet kokia jo klaidele, kad tik jį dis­kredituotų. Manau, S.Tretjakovas kalbėjo labai atsakingai.

Viena mano naudotų gudrybių buvo klausinėti jo tų pačių dalykų vis kitais žodžiais ir vis kitu metu. Ir jis visada sakydavo tą patį. Na, o tie faktai, kuriuos galėjau kaip nors kitaip patikrinti, visada pasitvirtindavo.

– Ar prieš sėsdamas rašyti knygos, bendravote su FTB ir kokia buvo jų reakcija į jūsų sumanymą?

– Pirmoje knygos dalyje rašau, kad FTB susisiekė su manimi dėl S.Tretjakovo. Iš pradžių S.Tretjakovas pats ketino parašyti knygą, kai tik FTB ir CŽV baigs jo apklausas. Tačiau pietaujant su britų žvalgybos MI-6 vadovu Londone, šis jam rekomendavo mane. Aš to vadovo nepažinojau, o štai jis buvo skaitęs „Šnipo išpažintis“ ir liko sužavėtas. Taigi su manimi pirmasis susisiekė FTB ir pasiūlė interviu su S.Tretjakovu. Tiesa, iš karto po to FTB su manimi nustojo bendradarbiauti ir daugiau nesuteikė jokios informacijos. Nors atrodė keista, bet tokia realybė.

– Ar po „Draugo Ž.“ pasirodymo knygynuose sulaukėte kokios nors Rusijos valdžios reakcijos?

– SVR pareiškė, kad S.Tretjakovas – melagis, sekantis pasakas tik tam, kad prasimanytų pinigų. Be to, keletas anonimų agentų iš SVR internete užsipuolė ir jį, ir knygą. Vėliau V.Putinas pasakė, kad mano knyga – šlamštas. Ir be galo apsidžiaugė, kai S.Tretjakovas mirė. Jo žodžiais, „šnipai visada blogai baigia.“

– Esate sakęs, kad norint parašyti gerą istoriją, reikia būti absoliučiai sąžiningam prieš save ir arba demaskuoti blogiečius, arba jausti empatiją istorijos herojui. Kaip vertinate S.Tretjakovą – kaip blogietį ar kaip didvyrį? Ar jis jūsų akyse yra kitoks nei bet kuris kitas dvigubas šnipas?

– S.Tretjakovas skyrėsi nuo kitų mano kalbintų šnipų – J.Walkerio ir A.Ameso. Jis tapo JAV piliečiu ir didžiavosi esąs amerikietis.  O štai J.Walkeris ir A.Amesas niekada netroško tapti Rusijos piliečiais. A.Amesas man pareiškė, kad vienos šalies šnipas yra kitos šalies išdavikas. Bet aš manau, kad viskas dar priklauso ir nuo motyvų.

Viena priežasčių, kodėl S.Tretjakovas išdavė Rusiją, buvo jo įsitikinimas, kad jos lyderiai yra paskendę korupcijoje, kad V.Putinas ir kiti tiesiog išvagia valstybę. Jis suprato, kad Rusijos lyderiai išdavė Rusijos tautą, kad pralobtų patys. Ir nenorėjo, kad jo dukra užaugtų tokioje korumpuotoje visuomenėje. Aš visa tai galėjau suprasti. Taigi jaučiau S.Tretjakovui ir jo žmonai Helen empatiją.

– Kas bus kitas jūsų herojus? Apie ką rašysite toliau?

– Spalį pasirodo mano romanas „Duplicity“ – tai grožinis kūrinys. Parašiau jį drauge su buvusiu JAV Atstovų rūmų pirmininku Newtu Gingrichu. Tai istorija apie CŽV ir prezidentą, kurio Somalyje atidarytą ambasadą atakuoja teroristai.

Rašyti grožinę knygą man labai patiko, tad jai pavymui kitais metais pasirodys dar viena – „Treason“.

Apskritai pusę viso savo laiko aš skiriu rašymui, kitą pusę – darbui su psichinę negalią turinčių žmonių problemomis.

 

Baltutėlės staltiesės. Sudaužiamų taurių skimbtelėjimas. Kreivas šypsnys. Daugiau nei pusantros valandos užtrukęs susitikimas už uždarų durų. Nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios, kai žaibais laidėsi Rusijos ir Amerikos vadovai Nikita Chruščiovas ir Johnas F.Kennedy, šių šalių lyderiai dar nebuvo tokios prastos nuomonės apie vienas kitą.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir JAV vadovui Barackui Obamai šios sa­­vai­tės pradžia buvo sekinanti. Lyg priverstinis dalyvavimas realybės šou „Ak­va­riu­mas“, po kurio norisi pabūti vienumoje ir pailsėti nuo įgrisusių kompanionų. Po apsilankymo Jungtinėse Tautose V.Putinas pripažino, kad san­tykiai tarp Rusijos ir JAV – prasti, o tam api­­būdinti nereikią jokių komentarų.

Abu lyderiai neblogai apšilo jau prieš susitikimą: B.Obama priminė, kad Rusija, vykdydama agresiją Ukrainoje, pažeidė tarptautinę tei­sę, o jos parama diktatoriui Basharui al Assa­dui pratęsė Sirijos pilietinį karą. V.Putinas pa­kar­tojo, kad 2003-iųjų JAV invazija į Iraką iš­pro­vo­kavo „Islamo valstybę“, (angl. ISIS), ir pa­­ra­gino pasaulį padėti B.al Assadui kovoti su ISIS.

Vis dėlto abu lyderiai susižvilgčiojo, paspaudė vienas kitam ranką ir apšlifavo jei ne tarpusavio, tai bent savo vadovaujamų valstybių santykius.

Rusijos izoliacija baigiasi?

B.Obamos ir V.Putino santykiai išties kybojo ties bedugne, ir jau porą metų, nuo dvišalio su­sitikimo 2013-ųjų birželį. Tiesa, praėjusių me­­tų lapkritį jie buvo neoficialiai susitikę as­meniškai, o kartais šnektelėdavo telefonu – pa­starąjį kartą liepos viduryje.

B.Obamos sprendimas susitikti su V.Putinu sukėlė nemažai diskusijų JAV, o politologai ir politikai lyg vaistininkai svėrė šio susitikimo kai­ną. Galiausiai JAV pareigūnai nusprendė, kad kaina yra maža, palyginti su nauda daugiau su­žinoti apie neaiškius V.Putino ketinimus.

Tačiau vien tai, kad susitikimas įvyko, yra aiš­kus signalas, jog nuostata, kad Rusija izoliuojama, gerokai išvargino JAV. B.Obama pripažino, kad Rusija sėdasi prie to paties stalo, geria iš tos pačios taurės, o jos nuomonė apie pa­saulio reikalus nėra nei paskutinėje, nei prieš­paskutinėje vietoje. Ir kad nėra jokių „G-8 minus vienas“, o V.Putinas Jungtinėse Tau­to­se kalbą sako pirmą dieną, kai iš tribūnos pra­­byla visi svarbiausieji.

„Esame pasirengę mūsų santykius su JAV at­kurti“, – po susitikimo su juntama arogancija aiš­kino Rusijos prezidentas. Ir su jam būdinga ci­nizmo gaidele pabrėžė, kad „esama galimybių kartu dirbti dėl bendrų problemų“.

V.Putino viešieji ryšiai

Jungtinėse Tautose V.Putinui iš tiesų sekėsi. „Putinas turėjo nuostabias porą dienų savo viešiesiems ryšiams, – sako buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas. – Kiek­vie­nas norėjo sužinoti, ką Putinas nori pasakyti, ir visi kalbėjomės apie Siriją.“

Kaip pastebi Rusijos politologė Lilija Ševcova, Rusija diktavo JT temas, be to, dalijosi vi­zijomis ir ant stalo dėjo pasiūlymus, o kiti lyderiai tik arba pritardavo, arba ne.

„Putinas tik pakartojo tai, ką Kremlius pa­sta­rosiomis dienomis ne kartą aiškino. Putinas pa­siūlė Vakarams naują „Grand Bargain“ – di­džiulį sandorį ir būdą pamiršti konfrontaciją. Štai pagrindinė jo žinia: „Susivienykime prieš ben­drą priešą. Mums reikia kartu jį nustatyti ir pamiršti konfliktus. Aš padėsiu jums išspręsti jūsų problemas, panaikinsiu jūsų galvos skausmą. Išspręsiu Artimųjų Rytų problemą. Iš­gel­bėsiu Europą nuo pabėgėlių antplūdžio. Pa­dė­siu Obamai su jo palikimu. Žengsime į nedalomo pasaulio ir ramybės erą“, – rašo L.Ševcova.

Jos nuomone, tam, kad padėtų norintiems atrasti ramybę ir rastų sau argumentų palaikyti sandorį, V.Putinas pasiūlė savo pasaulio santvar­kos supratimo principus. „Kaip jums „integra­cijų integracija“ – ES susijungimas su Eu­ra­zi­jos Sąjunga?“ – ironiškai klausia politologė.

Pasak V.Putino, kaip ir Antrojo pasaulinio karo antihitlerinė koalicija, tokia sąjunga su­vie­nytų įvairias sistemas: demokratijas, diktatorių režimus ir net teokratijas. Rusijos vadas tei­gė, kad tik paremdami dabartines vyriausybes – net ir tokias kaip B.al Assado režimas Da­­maske – galėsime užgniaužti revoliucinius ju­­dėjimus, kurie grasina tarptautiniam stabilumui, ir priminė dienas, kai taiką užtikrino Jal­tos sistema.

Ką pamiršo V.Putinas?

„The Washington Post“ redaktorių kolegija spe­cialiame savo komentare

tokius V.Putino postringavimus vertina kritiš­kai. Nes V.Putinas pamiršo paminėti, kad JAV ir kiti sąjungininkai tais laikais kovėsi ne tik prieš fašizmą, bet ir už demokratiją, sąjunga su Sovietų Sąjunga ir jos diktatoriumi Sta­li­nu buvo „būtinasis blogis“, o minėta Jaltos tai­ka atėmė laisvę iš pusės Europos valstybių ir vis tiek vargiai garantavo taiką bei saugumą.

Rusijos vadas, „Wshington Post“ nuomone, suk­lydo ir vertindamas dabartį, kad dėl pilietinio karo Sirijoje kaltas Vakarų demokratijos sklei­­dimas. Taip pat dienraštis pritaria B.Oba­mai, kuris Jungtinėms Tautoms priminė, kad karas Sirijoje prasidėjo tada, kai B.al Assadas jėga išvaikė demokratinių permainų norinčius protestuotojus. O pasaulyje negali būti taikos, kuri paremta tironija.

„Katastrofos, kokią matome Sirijoje, nenutinka valstybėse, kuriose yra tikra demokratija ir saugomos universalios žmogaus teisės, o jas ga­rantuoja valstybės institucijos“, – iš JT Ge­ne­ralinės Asamblėjos tribūnos teigė B.Obama.

Kita vertus, dienraštis kritiškai vertina ir JAV vadovo pasirodymą JT scenoje. B.Obama py­­los gavo už tai, kad iš JAV lyderio niekas ne­iš­girdo jokios aiškios strategijos, kaip spręsti globalias problemas: „Negana to, kad jis nesuskubo laiku paremti Sirijos opozicijos pajėgų ir jų kontrolę perėmė ekstremistinių judėjimų ly­deriai, paskui jis nesugebėjo deramai atsakyti į B.al Assado „raudonosios linijos“ peržengimą, o cheminį ginklą prieš savo piliečius pa­nau­dojęs Sirijos diktatorius išsisuko Rusijai prastūmus abejotiną nusiginklavimo sutartį, dabar B.Obama nesiūlo jokio plano ir linksta sutikti su V.Putino sumanymais.“

Tiesa, ne visai jokio. B.Obama drauge su Pran­cūzijos lyderiu Francois Hollande’u paragi­no B.al Assadą atsistatydinti. Nenuostabu, kad V.Putinas tokį patarimą Sirijos diktatoriui at­virai išjuokė: jei būtų norėjęs tai padaryti ar­ba būtų linkęs paisyti JAV patarimų, B.al Assadas jau seniai būtų pasitraukęs.

„Aš su didele pagarba žiūriu į savo kolegas – Amerikos ir Prancūzijos prezidentus, bet jie, kaip man žinoma ir kaip man atrodo, nėra Sirijos piliečiai ir todėl vargu ar turėtų dalyvauti sprendžiant kitos šalies vadovybės likimą“, – tyčiojosi buvęs KGB papulkininkis po susitikimo su JAV prezidentu.

Prieštaringų reakcijų sulaukė ir atsargios B.Obamos užuominos apie galimą bendradarbiavimą su Rusija ir Iranu, ieškant kompromisinio Sirijos karo sprendimo. Jo iškeltas tikslas – lėtas perėjimas nuo B.al Assado valdžios – nepriimtinas nei Teheranui, nei Maskvai, be užuolankų remiantiems Sirijos diktatorių.

„Vis dėlto planas geriau už jokį planą“, – B.Obamos ir V.Putino pasirodymus apibendrina buvęs JAV iždo sekretorius Timothy F.Geit­­ne­ris. „Washington Post“ priduria: „Trum­pa­regiškas ir ciniškas V.Putino planas Sirijai to­kia­me kontekste vis tiek atrodo geriau, nei B.Oba­mos taip ir neišplėtota strategija.“

Ukraina nebereikalinga?

Vis dėlto Sirijos diktatorius bent jau išgirdo pa­svarstymų, ką su jo valstybe daryti. O štai Uk­rainos prezidentui tokia laimė nenusišypsojo. Ir ne todėl, kad, V.Putinui pradėjus kalbą Jung­tinėse Tautose, Ukrainos delegacija kartu su prezidentu Petro Porošenka išėjo iš salės. Net toks būdas atkreipti dėmesį nepadėjo Uk­rainai tapti svarbiausia JT susitikusių lyderių pokalbių tema – Ukraina tiesiog nublanko kitų įvykių kontekste, o jos problemos pasauliui paprasčiausiai nusibodo.

Tai liudija ir Ukrainos paminėjimo eiliškumas B.Obamos kalboje. Pirmiau kelis kartus įgė­­lęs V.Putinui dėl paramos B.al Assadui, pa­s­kui su­pei­kęs Kinijos veiksmus Pietų Kinijos jū­ro­je ir Ira­no ajatolas, galiausiai – paraginęs už­­baig­ti de­šimtmečius trukusį JAV embargą Ku­bai, B.Oba­ma suprato kažką pamiršęs. Uk­rai­ną?

Tuomet B.Obama didžiai susirūpinusiu vei­du pareiškė, kad pasaulis negali ramiai žiūrėti, kaip Rusija nebaudžiama pažeidžia Ukrainos su­verenumą. Ir perspėjo, kad jeigu Rusija ne­sulauks pasekmių dėl Krymo aneksijos, taip ga­li atsitikti su bet kuria kita JT šalimi. Ir tuoj pat pasitaisė: JAV nenorinčios izoliuoti Rusijos; jis pats norįs, kad Rusija prisidėtų diplomatinėmis priemonėmis „sprendžiant krizę Ukrainoje to­kiu būdu, kuris leistų Ukrainai pačiai pasirinkti savo ateitį ir kontroliuoti savo teritoriją“.

Ko gero, P.Porošenka suklydo pasirinkdamas, kieno kalbą praleisti, nes B.Obama net ke­lis kartus pasakė tai, nuo ko Ukrainos preziden­tui turėtų užimti kvapą. JAV vadovas pa­brė­žė, kad jokio šaltojo karo nėra, kad su Ru­­sija verta bendradarbiauti, o ukrainiečiams „kaip niekada rūpi jungtis su Vakarais“. Rūpi ukrainiečiams, bet ne Vakarams.

„Ukrainos žmonės kaip niekada suinteresuoti bendradarbiauti su Europa vietoj Ru­si­jos, todėl mes ir toliau spaudžiame rasti šios krizės sprendimą. Tokį, kad suvereni ir demokratinė Ukraina galėtų pati spręsti savo likimą ir kon­troliuoti savo teritoriją. Ir ne todėl, kad no­rime izoliuoti Rusiją, – visai ne, mes norime stip­rios Rusijos, kuri dirbtų su mumis, kad būtų sus­tiprinta visa tarptautinė sistema“, – teigė JAV prezidentas.

Štai ir viskas. Tiesa, Ukrainą pasaulio lyderiams antradienį vėl priminė pats P.Porošenka. Uk­­r­ainos prezidentas pareiškė, kad jo šalis ken­čia nuo išorinės agresorės, o ta agresorė yra Ru­si­­ja. Be to, jis netiesiogiai įgėlė ir Jung­ti­nė­ms Tau­­toms – pirmiausia dėl SSRS narystės JT Sau­gumo Taryboje perdavimo Rusijai, pavadindamas tai „abejotina procedūra“, bei lygiai taip pat abejotinos veto teisės, kuria Rusija sėk­mingai pa­­sinaudojo siekdama, kad būtų nu­trauktas ty­ri­mas dėl Rusijos kariškių numušto Malaizijos ke­­leivinio lėktuvo MH-17, kai žuvo 298 žmonės.

„Rusija naudojasi savo veto teise kaip licencija žudyti. Veto teisė negali būti naudojama tik ta­da, kai reikia, kai norima išvengti atsakomybės už nusikaltimus“ , – savo kalboje pabrėžė P.Po­ro­šen­ka. Ir, kad neprarastų auditorijos dėmesio, pe­­rėjo prie Sirijos reikalų, pavadindamas Rusiją te­roristine valstybe. P.Porošenka ironiškai klausė, ar V.Putinas turi kokią nors teisę siūlyti antiteroristinės koalicijos kūrimą prieš „Islamo valstybę“, kai pats yra agresorius ir terorizmą naudoja kaip priemonę savo agresijai įgyvendinti.