Konfliktai. „Stratfor“ analitikai ateinantį dešimtmetį prognozuoja nuolatinį Rusijos silpnėjimą ir jos įtakos mažėjimą, tolesnę NATO plėtrą iki pat Azerbaidžano ir nė neužsimena apie pasaulinio karo grėsmę.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos analitikai irgi abejoja, kad Vladimiras Putinas bandytų eskaluoti naujus konfliktus, nes tai būtų savižudiškas elgesys. Kiti, pavyzdžiui, Pavlas Felgenhaueris, priešingai, neabejoja, kad Rusija rengiasi akistatai su NATO, tik ne tučtuojau, o dar po kokių penkerių–dešimties metų, kai užbaigs kol kas dar prastai „šiuolaikiškam karui“ pasirengusios kariuomenės modernizavimą (išsamus jo komentaras publikuojamas  šio „Veido“ numerio 82 puslapyje). O Didžiosios Britanijos gynybos ekspertai sutartinai perspėja, kad pavojus yra jau dabar ir kad Rusija – ne tokia jau silpna ir nepavojinga.

Prieš kelias dienas vienu metu grėsmingai nuskambėjo Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono ir NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo iš Didžiosios Britanijos Adriano Bradshaw perspėjimai, esą laikas ruoštis blogiausiam įmanomam scenarijui – Rusijos veiksmams prieš Baltijos šalis.

M.Fallonas prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos šalis tokią pačią taktiką, kokią ji taiko padėčiai Ukrainoje destabilizuoti, todėl NATO turinti būti pasirengusi bet kokio pavidalo Rusijos agresijai, ypač nukreiptai prieš Aljansui priklausančias Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Egzistuoja labai realus pavojus, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje“, – gąsdina M.Fallonas, pridurdamas, kad tai joks naujasis šaltasis karas, nes situacija jau dabar yra „gana įkaitusi“.

Jis ragina prisiminti ir Rusijos bombonešius, skraidančius šalia Didžiosios Britanijos oro erdvės, ir Rusijos įvykdytą vieno Estijos saugumo pareigūno pagrobimą, dėl kurio smarkiai padidėjo įtampa tarp Maskvos ir Talino. „Per Ukrainos sieną plūsta tankai ir kitokia šarvuotoji technika, pagrobiamas Estijos pasienietis, virš Lamanšo sąsiaurio skraido kariniai lėktuvai, o Šiaurės jūroje plaukioja povandeniniai laivai. Visa tai rodo, kad padėtis kaista“, – savo perspėjimus aiškina britų gynybos sekretorius.

Generolas A.Bradshaw, nors ir neminėdamas konkrečiai Baltijos šalių, perspėja, kad Rusijos prezidentas gali bandyti užpulti NATO teritoriją. „Jis apskaičiuos, kad NATO į puolimą nereaguos, nes pernelyg bijos įsivelti į atvirą konfliktą“, – galimą scenarijų dėsto A.Bradshaw, perspėdamas, kad visa tai gali peraugti į atvirą, visuotinį konfliktą, keliantį grėsmę visai kolektyvinio saugumo sistemai.

„Rusija gali būti įtikėjusi, kad savo didelio masto konvencines pajėgas, kurias ji per labai trumpą laiką galėtų aktyvuoti ir permesti iš vienos teritorijos į kitą, galima panaudoti ne tik grasinimui, bet ir NATO teritorijos užėmimui“, – teigia Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas, anksčiau vadovavęs Jungtinės Karalystės sausumos pajėgoms.

Rusiją tokie perspėjimai gerokai trikdo. Gal dėl to, kad tokių kėslų ji išties neturi, o gal ir todėl, kad britai garsiai pasako tai, apie ką visi, įskaitant rusus, tik tyliai šnabždasi.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, komentuodama šiuos pareiškimus, teigia, kad grėsmę kelia ne Maskva, o kaip tik NATO. „Tai Šiaurės Atlanto blokas kelia gana realią grėsmę, į kurią turime atsižvelgti savo kariniame planavime. O šalys, priimančios paramą iš Aljanso, neneigia, kad tai daroma atremti pramanytai Rusijos grėsmei, kuri niekada neegzistavo“, – sarkastiškai komentuoja Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Lukaševičius.

Jo teigimu, A.Fallono žodžiai yra „žemiau diplomatinės etikos“, o visiškai nepriimtinas Rusijos Federacijos apibūdinimas jam primenąs tiesiog juokingą praėjusių metų JAV prezidento Baracko Obamos kalbą, kurioje šis Rusiją paminėjo kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Amerikai.

Kad ir ką A.Lukaševičius sakytų, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš britų perspėjimų, net jei ir nesinori tikėti jais paraidžiui, niekas nesišaipo: maža ką.

Tiesa, kai kurie politologai ramina, esą grėsmė Baltijos šalims pastaruoju metu yra netgi sumažėjusi. Tačiau net taip manantieji pritaria, kad geriau apsidrausti, negu per daug atsipalaiduoti.

„Tokie įspėjimai nėra naujiena, tačiau puiku, jeigu jie prisidės prie mūsų saugumo stiprinimo. Kuo daugiau Baltijos regione bus vadinamosios kietosios galios, tuo bus saugiau“, – įsitikinęs politologas Bernaras Ivanovas.

Iš tiesų, kaip jis ir sako, nors ir tyliai, nekeliant panikos, Lietuvoje ruošiamasi rusiškiems netikėtumams. Štai gruodžio pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymų pataisų paketą, kuriame numatytas karinės jėgos panaudojimas taikos metu. Nors tai niekur neparašyta, akivaizdu, kad šis dokumentas priimtas omenyje turint ne šiaip grėsmę nacionaliniam saugumui, o grėsmę, kurią gali kelti „žalieji žmogeliukai“. Dokumente konkrečiau negu iki tol reglamentuotas ir ginklų, sprogmenų bei karinės technikos panaudojimas.

Vasario pradžioje Vyriausybės nutarimu visoje Lietuvos teritorijoje įsigaliojo aukštesnis nei iki tol teroro akto grėsmės lygis: iki šiol galiojęs žemiausias grėsmės lygis buvo pakeistas į žemą. Kitaip sakant, iki šiol galiojusi nuostata, kad Lietuvoje teroro aktas galimas, bet nėra tikėtinas, pasikeitė: atsirado maža teroro akto tikimybė.

Ką tik baigėsi ir hibridinio karo grėsmėms skirtos lauko taktinės pratybos „Sąveika 2015“, kuriose dalyvavo apie 1800 karių iš brigados „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų.

Beje, tiek A.Fallonas, tiek daugelis gynybos analitikų sutartinai tvirtina, kad hibridinis karas – naujas ir puikiai Ukrainoje prajodinėtas Rusijos „arkliukas“. A.Fallono teigimu, V.Putinas, bandydamas destabilizuoti NATO, pasitelktų kibernetines atakas, nereguliariuosius karius ir mėgintų sukelti įtampą tarp rusų mažumos.

Lenkijos geopolitikos ekspertas Piotras Maciążekas priduria, kad Lietuvoje pasitarnauti Rusijai gali net ir lenkų mažuma. Juk Rusija įvairiose šalyse jau ne kartą bandė išnaudoti ir kitas tautines mažumas. Tad ryšiais su Kremliumi įtariamos Lietuvos partijos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ar Socialistinis liaudies frontas, analitiko nuomone, gali tapti realia politinės strategijos dalimi.

„Šių partijų veikla hibridinio karo atveju gali pasitarnauti Rusijos interesams šalyje. Juk po Krymo aneksijos kuriami vis egzotiškesni scenarijai, pagal kuriuos Vilniaus rajone gyvenanti lenkų mažuma dėl autonomijos stoja kovoti lenkiško tipo ginklais, atvežtais iš Kaliningrado srities. Tokia situacija galėtų tapti rusiškos propagandos pergale“, – vieną iš scenarijų nurodo P.Maciążekas.

Juolab kad Rusijai ir iki šiol puikiai sekėsi naudotis lenkų mažuma Lietuvoje, o ši strategija gali būti plečiama toliau per vienpusišką žiniasklaidą ir partijų politinę veiklą.

Na, o į dažnai (ypač tų pačių Lietuvos rusų ar lenkų) užduodamą klausimą, ar visa tai nėra Lietuvos paranoja ir ar blogiausiam scenarijui nesiruošiame tik mes patys, puikiai atsako NATO veiksmai. Lietuvoje jau dabar veikia NATO energetinio saugumo kompetencijos centras ir NATO ryšių bataliono perdislokuojamas ryšių ir informacinių technologijų modulis.

Be to, tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje NATO toliau stiprina pozicijas ir steigia šiose šalyse NATO štabus, vadinamuosius pajėgų integravimo vienetus (angl. ~NATO Force Integration Unit~, NFIU). Lietuvoje toks vienetas, kuriame tarnaus apie 40 karių iš skirtingų NATO šalių ir maždaug tiek pat iš Lietuvos, veiklą pradės šiais metais. Šis NATO štabas bus atsakingas už Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų pratybų organizavimą bei ryšio tarp jų ir NATO operacinių vadaviečių palaikymą.

„Ši ir kitos iniciatyvos daugiausia skirtos įtikinti silpnesnėms ir labiau pažeidžiamoms NATO narėms, kad Aljansas rimtai vertina jų saugumo užtikrinimą“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai, nors nesuklysime sakydami, kad tiek pat svarbus motyvas – ir atgrasyti Rusija nuo veiksmų šiame regione.

Beje, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vos prieš porą dienų kaip tik pasirašė susitarimą, reglamentuojantį NATO tarptautinių karinių vadaviečių Lietuvoje statusą, – šiuo susitarimu reglamentuojami į Lietuvą atvykstančio NATO personalo ir šeimos narių privilegijos bei imunitetas, judėjimo ir buvimo Lietuvoje, naudojimosi transporto, medicinos paslaugomis, vietos personalo įdarbinimo ir kiti klausimai. J.Oleko teigimu, šis susitarimas yra būtinas ne tik Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų statusui įtvirtinti, bet ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos tolesnei Lietuvos integracijai į NATO struktūras ir intensyvesniam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Žinoma, kuo Lietuva bus „giliau“ įsiliejusi į NATO ir kuo daugiau NATO bus pas mus, tuo mažiau Rusijai kils noro veltis į reikalus su mumis, suprantant, kad tai reiškia vėlimąsi į pasaulinio masto konfliktą.

O gal teisūs ir tie, kurie mano, jog Rusija yra tokia nusilpusi, kad to daryti net neketina?

Neseniai nepriklausomas dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino vieną metų senumo dokumentą, kuriame surašyta tuometė Kremliaus strategija Ukrainoje. Čia detaliai aprašoma, kaip bus atimamas Krymas, kaip turi būti destabilizuojama padėtis visoje Ukrainoje. Tiesa, dokumente numatyta, kad konfliktas įsiplieskia ne Donecke, o Charkove. Tačiau pasikeitus aplinkybėms planas, kaip rodo nesena istorija, buvo pakeistas, ir ne todėl, kad taip buvo naudingiau Rusijai, o todėl, kad Rusija Charkovo esą „nebeįkando“.

Yra ir nuomonių, kad net labai stipri Rusija į Baltijos pusę net nesidairytų. Esą jos prioritetai – Baltarusija, Moldova, okupuotos Gruzijos teritorijos, tad ji ir taip turi ką veikti.

Dar viena analitikų stovykla – tie, kurie aiškina, kad „mes patys prisišauksim bėdą“. Esą tampydami Rusiją už ūsų ir mosuodami NATO vėliava (o dar blogiau – vieninteliai visoje Europos Sąjungoje tiekdami ginklus Ukrainai) sulauksime rimtų nemalonumų ir patys būsime dėl to kalti.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įsitikinęs, kad bėdos galiausiai sulauks tie „visi kiti“, kurie neremia Ukrainos ir vis glėbesčiuojasi su Rusija. Tačiau jis nebesako, kaip anksčiau, kad Rusija neturi finansinių išteklių konfrontacijai su NATO.

Nebesako to ir gynybos ekspertas, buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas Aleksandras Matonis, anksčiau ne kartą raminęs, kad Rusijos kariuomenė – moraliai pasenusi ir visiškai nuskurusi, o dabar pripažįstantis, kad ji yra „pakankamai moderni“ ir puikiai ginkluota.

Žinoma, sprendžiama iš to, kas yra Ukrainoje. Tačiau tiek mums, tiek britams to pakanka, kad susidarytume puikų vaizdą apie Rusijos galimybes.

Štai neseniai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „infografinį“ pranešimą, kuriame pateikiama detalių apie zenitinės artilerijos ir raketų kompleksą „Pancir S1“ (pagal NATO klasifikaciją – „SA-22 Greyhound“), taip pat žiniasklaidos ir vienos gynybos konsultacinės bendrovės paskelbtų nuotraukų, esą rodančių, kad ta sistema buvo naudojama Rytų Ukrainoje kelias pastarąsias savaites.

Britanijos pranešime „Kaip atpažinti Rusijos „Pancir S1“ (arba SA-22), kurio nenaudoja Ukrainos pajėgos“, nurodomi šio ant sunkvežimio sumontuoto komplekso skiriamieji požymiai.

SA-22 buvimas Rytų Ukrainoje yra ne tik dar vienas Rusijos tiesioginio karinio dalyvavimo tame konflikte įrodymas, kaip teigia Didžiosios Britanijos ambasadorius prie NATO Adamas Thomsonas, bet ir Rusijos pajėgumų įrodymas.

Beje, dar prieš keletą metų Suomijos valstybės gynybos universiteto tyrėjai, vertinę Rusijos karinius pajėgumus, paskelbė išvadą, kad visoje Europos Sąjungoje Rusijos puolimui galėtų pasipriešinti tik Didžioji Britanija. Tokią išvadą jie padarė atsižvelgdami į tai, kad iki 2020 m. savo kariuomenės perginklavimui ir stiprinimui Rusija ketina skirti 20 trilijonų rublių. Beje, V.Putinui, kuris 2011 m. paskelbdamas šį skaičių pasakė, kad jam net baisu jį ištarti, dabar turėtų būti dar baisiau, tačiau sumos mažinti jis neketina.

Ekspertai Rusijos pajėgas apibūdina kaip „modernų ir galintį greitai smogti kumštį“. Tai visiškai nepanašu į pasenusį įvaizdį, kad Rusijos kariuomenė – tik nesuskaičiuojamos pėstininkų pajėgos. „Neslepiama Rusijos kariuomenės užduotis – sutelkti savo pajėgas pasienyje su Europa, būti pasirengusiai pradėti įvairialypius kovinius veiksmus ir numatytiems taikiniams smogti per valandą nuo įsakymo gavimo“, – dar prieš keletą metų perspėjo Suomijos ekspertai, kurių prognozės pildosi paraidžiui ir net su kaupu.

Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. BVP (perskaičiuojant doleriais). Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013 m. Rusija užėmė garbingą devintą vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).

Pagal BVP dalį, tenkančią gynybai, Rusija jau tuomet aplenkė visas galingas pasaulio šalis ir net visas branduolines valstybes. Dar 2013 m. pirmą kartą savo naujausioje istorijoje Rusija aplenkė net JAV (3,9 proc. BVP), ką jau kalbėti apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.).

2014 m. Rusija pasistengė dar labiau – gynybai skyrė daugiau nei 5 proc. BVP.

Rusijos išlaidas kariuomenei apskaičiavo Gaidaro institutas (Rusija).

Tiesa, pagal realią karinėms reikmėms skiriamų pinigų sumą Rusijai iki Amerikos dar labai toli – Maskva tam turi dešimt kartų mažiau nei Vašingtonas (atitinkamai 70 mlrd. ir 740 mlrd. dolerių). Tačiau, ekspertų teigimu, kas šeštas Rusijos kariuomenei atitenkantis rublis yra skirtas reikmėms, paslėptoms po įrašu „slaptai“. Šių išlaidų dalis per pastaruosius kelerius metus padidėjo pusantro karto ir didėja toliau.

Gaidaro instituto karinės ekonomikos laboratorijos vedėjo Vasilijaus Zacepino teigimu, 2016 m. tokios slaptos išlaidos sudarys net 25 proc. visų kariuomenės išlaidų, vadinasi, įslaptintas bus kas ketvirtas jai skirtas rublis.

Ką su tokiais slapta į gynybą investuotais rubliais Rusija planuoja nuveikti? O gal tai tik antis, siekiant atgrasyti NATO, kuri pati tesiekia atgrasyti Rusiją?

Rima Janužytė

Geopolitika. Gebėjimu laviruoti tarp Rytų ir Vakarų garsėjantis A.Lukašenka nutarė išbandyti naują strategiją, rizikuodamas net Baltarusijos nepriklausomybe.

Sočyje susitikęs su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, vasario pradžioje Vladimiras Putinas, kaip įprasta, surengė savotišką spaudos konferenciją: pasisodinęs svečią prieš kameras, išdėstė jam iš anksto pasiruoštą kalbą: kaip malonu, kad mudu ką tik aptarėme padėtį Ukrainoje, tikiuosi, kad vėl leisite pas jus Minske surengti tarptautines derybas ir maloniai sutiksite joms tarpininkauti.

O tada A.Lukašenka jį tiesiog pribloškė. Baltarusijos vadovas nė nemirktelėjęs pareiškė, kad dėl to paties jam pieš dešimt minučių skambino Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir jis su juo jau suderino derybų Minske aplinkybes.

Mačiusieji šį epizodą negalėjo nepastebėti, kad V.Putinas tą akimirką net nuraudo. Ko jau ko, o akibrokšto iš savo „vasalo“, ir dar tiesioginiame eteryje, jis tikėjosi mažiausiai.

O štai A.Lukašenka atrodė labai savimi patenkintas: jam puikiai pavyko visai Rusijai matant pademonstruoti, kad jis nesąs V.Putino „klapčiukas“ ir galįs priimti „savarankiškus“ sprendimus. Tokią pačią pozą jis užėmė ir pareikšdamas, kad Baltarusija gali pasitraukti iš Maskvos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES), jeigu Rusija nesilaikys duotų pažadų. Arba kad Baltarusija apsisprendė neprisidėti prie Maskvos įvestų sankcijų Europos Sąjungos šalims.

Tačiau Vakarų auditorijai A.Lukašenka yra parengęs dar ir atskirą programą – visais įmanomais būdais stengiasi įtikinti, kad Rusija ėmė kelti grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei. O tokia grėsme, žinant Rusiją ir klausantis A.Lukašenkos, patikėti tikrai nesunku.

Tokio pavojaus ruporu tapo Baltarusijos ambasados vadovas, laikinai einantis Baltarusijos reikalų patikėtinio Jungtinėse Valstijose pareigas, Pavelas Šidlovskis. Sausio pabaigoje vykusioje Atlanto tarybos (tokia JAV įsikūrusi organizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbiavimą) konferencijoje dėl Rytų partnerystės jis netikėtai paprašė Baltarusijai „ištiesti pagalbos ranką“, teigdamas, kad šalies suverenumas pakibo ant plauko.

„Vėl visi kritikuoja Baltarusiją dėl žmogaus teisių padėties ir demokratijos. Taip, problemų turime ir stengiamės jas spręsti. Tačiau šiandien labai svarbu tai, kad pavojus kyla mūsų suverenumui, mūsų nepriklausomybei“, – dramatiškai pareiškė P.Šidlovskis, pridurdamas, jog dėl to esą labai svarbu, kad Baltarusija plėtotų bendradarbiavimą tiek su ES, tiek su Rusija. Ir kad jai, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį Rusijoje, būtų ištiesta pagalbos ranka.

Atsargiau, bet irgi apie tą pačią grėsmę yra užsiminęs ir pats A.Lukašenka. Jo žodžiais, karas vyksta prie pat Baltarusijos sienų, todėl šalis atsidūrė „tarp kūjo ir priekalo“.

Tad, P.Šidlovskio teigimu, būtina užsitikrinti, kad tai, kas vyksta, nebūtų nukreipta prieš Baltarusiją, kad ši šalis netaptų keičiama korta geopolitiniuose žaidimuose ir neprarastų savo nepriklausomybės.

Kol P.Šidlovskis kalbėjo, Baltarusija paskelbė aktyviai besirengianti įdiegti teritorinės gynybos principus. Teritorine gynyba užsiimtų ne reguliarioji kariuomenė, o „šiuolaikiniai partizanai“, kuriais gali tapti gerai apmokyti rezervininkai. Jų užduotis būtų neleisti agresoriui vykdyti hibridinio karo skirtinguose šalies regionuose.

Sulig tokiais pareiškimais šalyje prasidėjo neįprastai skubus ir aktyvus kariuomenės rezervininkų šaukimas į mokymus bei didelės karinės pratybos.

Spėjama, kad iš viso gali būti pašaukta apie 15 tūkst. rezervininkų, o iš viso Baltarusijos karinėse pajėgose tarnauja apie 50 tūkst. žmonių. Rezervininkų teigimu, į mokymus jie šaukiami taip skubiai, lyg jau rytoj būtų laukiama karo. Vieni į mokymus buvo išvežti kitą dieną po to, kai gavo šaukimą, kitiems nurodyta griežtai prisistatyti iki vasario 1 d. Mokymai truks apie mėnesį.

„Mobilizacija – tai adekvati Baltarusijos kariškių reakcija į karinių veiksmų Pietryčių Ukrainoje suaktyvėjimą. Tai gali išvirsti į atvirą Rusijos karinę agresiją, kuri sukeltų grėsmę ir kitoms regiono valstybėms, taip pat ir Baltarusijai, – teigia baltarusių politologas Sergejus Marcelevas. – Negalima atmesti prielaidos, kad į karinį konfliktą įsikiš ir trečiosios šalys ar kariniai blokai.“

Tiesa, nors neoficialiai Baltarusija perspėja apie pavojų iš Rusijos, oficialiai Baltarusijos gynybos ministerija tikina, kad veiksmų imtasi dėl padidėjusios grėsmės iš NATO pusės.

O kad Vakarams (taip pat ir patiems baltarusiams) nekiltų abejonių dėl šaliai kilusios grėsmės, keičiami net įstatymai. Štai ką tik Baltarusijoje įsigaliojo karinės padėties paskelbimo įstatymo pataisos, numatančios gerokai daugiau aplinkybių, kurioms atsiradus šalyje gali būti skelbiama karinė padėtis.

Skaitydamas naujuosius įstatymus patiri ~deja vu~: juose aprašytos hipotetinės aplinkybės pernelyg primena Rusijos veiksmus Ukrainoje, pradedant kitos šalies karių ar ginkluotų žmonių grupių, taip pat ir be skiriamųjų ženklų, patekimu kad ir į nedidelę Baltarusijos teritoriją, baigiant karinės amunicijos siuntinukų gabenimu į Baltarusiją, net jei tai pavienis ar visiškai lokalus atvejis.

Vis dėlto Lukašenka nebūtų Lukašenka, jei jo žaidimai nebūtų dvigubi. Tame pačiame įstatyme pirmą kartą numatyta, kad karinė padėtis Baltarusijoje skelbiama ir užpuolus bent vieną iš kolektyvinės gynybos sutartį pasirašiusių valstybių – Rusiją, Armėniją, Kazachstaną, Tadžikiją arba Kirgiziją. Taigi jei kas, Baltarusija numato galimybę ne vien gintis nuo Rusijos agresijos, bet ir pati stoti ginti Rusijos.

Juk gali būti, kad Vakarai nepatikės Baltarusijos ketinimais atsiversti į doros kelią ir nesuteiks nei užuovėjos, nei pinigų, o štai Rusija ir vėl bus kad ir trapi, bet vis dėlto paskutinė likusi Baltarusijos viltis sulaukti finansinės paramos – šiemet žadėto milijardo JAV dolerių.

O Baltarusijai pinigų žūtbūt reikia. Beje, iš didelės desperacijos Baltarusijos prezidentas net privirė nemenką dubenį košės, kurią neseniai turėjo išsrėbti Vakarų finansų rinkos. Mat kasmetinėje spaudos konferencijoje jis netyčia užsiminė, kad jo šalis bandys restruktūrizuoti savo skolą, o finansų rinkos į tai sureagavo itin dramatiškai. Baltarusijos rublio vertė smuktelėjo taip greitai, kaip dar nebuvo kritusi per visą šalies istoriją. Tik praėjus keletui valandų nuo sumaišties pradžios Baltarusijos prezidentas vėl viešai prabilo kviesdamas obligacijų savininkus nusiraminti ir pabrėždamas, kad turėjo omeny tik skolos refinansavimą, o ne restruktūrizavimą.

Vis dėlto analitikas Timothy Ashas iš „Standart Bank“ įsitikinęs, kad toks staigus valiutos kurso kritimas dėl vieno semantinio netikslumo tik parodo investuotojų nepasitikėjimą šalies kreditiniu mokumu, kuris esą visada buvo gana abejotinas.

„Baltarusijos centrinis bankas padidino palūkanų normą iki 20 proc., tačiau šiais metais Baltarusijos rublis krito daugiau nei 40 proc. JAV dolerio atžvilgiu – būtent taip Vakarų finansinių sankcijų Rusijai užkratas plinta į kitas šalis. 2015 m. Baltarusijai teks išmokėti kreditoriams 4 mlrd. dolerių, o jos rezervai siekia vos 5 mlrd. dolerių“, – Baltarusijos padėtį komentuoja analitikas, pridurdamas, kad Baltarusija, kaip ir kaimyninė Ukraina, gali tapti nemoki.

Tad nenuostabu, kad, Vakarams į Baltarusijos padėtį žvelgiant gana skeptiškai, ši šalis laikosi įsikibusi rusiškų rinkų. Juolab, kad ir kaip uoliai Baltarusija mėgintų užmegzti ekonominius santykius su Vakarais, jie vis tiek kur kas geriau klostosi su kitomis Muitų sąjungos valstybėmis. Vien su Rusija Baltarusijos prekybos apimtys per penkerius metus išaugo apie 10 mlrd. dolerių. O prekyba su Kazachstanu, nors ir gerokai kuklesnė, per tą patį laikotarpį irgi paaugo beveik dvigubai.

Tiesa, tam tikrų ženklų, kad Baltarusijos santykiai su Vakarais pamažu atitirpsta, jau esama. Nuo 1994 m. keliems šimtams Baltarusijos pareigūnų ir kelioms dešimtims įmonių taikomos ES sankcijos pernai buvo peržiūrėtos, o „juodasis sąrašas“ sutrumpintas, įvertinus Baltarusijos sprendimą paleisti žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį.

O po kelių mėnesių Rygoje vyksiančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Baltarusija gali parafuoti susitarimus su ES dėl vizų režimo supaprastinimo.

Tiesa, Vakarai šiuo klausimu per daug neskuba, o apie visišką sankcijų panaikinimą apskritai nekalbama. Pasak Lietuvos užsienio reikalų viceministro Andriaus Krivo, Europa, nors ir suinteresuota ekonominiais santykiais, sankcijas Baltarusijos prezidento režimui atšauks tik tuomet, kai bus pasiekta esminė pažanga žmogaus teisių srityje ir paleisti visi politiniai kaliniai.

Vis dėlto A.Lukašenka tikisi, kad tapęs tarpininku derybose tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų šalių arba pagąsdinęs, kad Rusija tuoj tuoj okupuos Baltarusiją, gali suminkštinti Vakarų poziciją. Žinoma, toks scenarijus visai įmanomas, tačiau Baltarusija turi suprasti, kad ji – ne Ukraina ir dėl jos Vakarai nebus pasiryžę daryti to, kas daroma vardan Ukrainos.

Rima Janužytė

Muitų sąjungos prekybos apimtys didėja

Prekyba (mlrd. JAV dol.)        2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.

Rusija ir Kazachstanas          12,8       15,1       21,1       24,3       26,5

Rusija ir Baltarusija 23,4       28         39,4       34,433,8

Kazachstanas ir Baltarusija     0,4        0,3        0,7        0,8        0,7

Iš viso:                        36,7       43,5       61,3       59,4       61

Šaltinis: „Stratfor“

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pareiškė mažai ką žinąs apie šalies opoziciją, bet esąs tikras, kad jos tikslas – provokacija, todėl ji nusipelnusi gauti “lazda per makaulę”.

Retame interviu Rusijos nevalstybiniam leidiniui V.Putinas patikino, kad iki susitikimo su vienu iš opozicijos lyderių Jurijumi Ševčiuku jis nežinojęs apie jį, o apie susirinkimus Triumfo aikštėje Maskvoje Konstitucijos 31-ajam straipsniui ginti buvo girdėjęs tik kraštu ausies.

“Ką sako galiojantys įstatymai apie eitynes? Reikia gauti vietos valdžios leidimą. Gavote? Eikite ir demonstruokite. Jeigu ne – neturite teisės. Atėjote, neturėdami teisės, – gaukite per makaulę lazda. Na, štai ir viskas!”, – dienraščiui “Kommersant” dėstė V.Putinas.

Mitingų konstitucijos 31-ajame straipsnyje numatytai susirinkimų laisvei ginti organizatoriai taip pat remiasi įstatymu, nurodančiu, kad suderinant renginį, reikia apie jį pranešti, o ne gauti jam leidimą, ir priekaištauja valdžiai už pernelyg didelį žiaurumą demonstrantams, paprastai nesipriešinantiems milicijai.

V.Putinas įsitikinęs, kad valdžios metodai atitinka bendravimo su nesutinkančiaisiais praktiką išplėtotose demokratijose.

“Štai Londone nustatė vietą. Kur negalima – duoda lazda per makaulę. Negalima? Atėjai? Še tau, gavai. Ir niekas nesipiktina!”,- sakė V.Putinas.

Jis pripažino, kad apskritai mažai susipažinęs su akcijų Triumfo aikštėje istorija, bet opozicijos tikslus supranta gerai.

“O čia tikslas kitas. Nepaklusti galiojantiems įstatymams, sakyti, kad mes norime teisinės valstybės kažkam kitam, o ne patiems sau, o mums leista tai, ko mes norime, ir mes jus provokuosime, kad jūs mums vožtumėte lazda per makaulę. Ir apsipylus raudonais dažais sakyti, kad antiliaudinė valdžia elgiasi nederamai ir slopina žmogaus teises”, – sakė jis.

“Jeigu tikslas, kad valdžia padarytų nuolaidų, ir ji padarys, atsiras kita dingstis provokacijoms, štai kur visa esmė. Ir tai tęsis be galo”, – įspėjo V.Putinas.

“NA, NEŽINOJAU AŠ!…”

V.Putinas patikino, kad negudravo, kai paprašė nenuramdomą disidentą J.Ševčiuką prisistatyti per vakarą su artistais prie padengto stalo Sankt Peterburge.

“Na, aš nežinojau, koks jo vardas ir pavardė! Na, nejaugi nesuprantama?!.. Tikrai nežinojau! Argi mažai pas mus Piteryje gabių žmonių. Tarp jų ir ponas Ševčiukas. Po to man dar, atsimenu, apie jį sakė, kad jis opoziciškai nusiteikęs. Na, ir puiku! Pas mus, ačiū Dievui, žmonės turi teisę kalbėti ką nori ir tai daro. Aš iš viso nenorėjau su juo polemizuoti!”, – apibūdino V.Putinas pokalbį su J.Ševčiuku, bematant pavertęs rokerį opozicijos vėliavnešiu.

V.Putinas sakė, kad jo nedomina valdžios priešininkų likimai.

“Paklausykite. Patikėkite manimi: aš to nežinau! Aš tuo nesirūpinu! Aš kalbu atvirai ir duodu jums partinį garbės žodį! Aš ir Ševčiuko nepažinojau, ir nežinojau, kad jie rinkosi Triumfo aikštėje… reguliariai. Taip, mane kartais pasiekdavo (informacija): tai jie kalbėjo Triumfo aikštėje, tai juos išvaikė”, – sakė V.Putinas.

“Klausiu: o kodėl juos išvaikė? O todėl, kad jiems leido vienoje vietoje, o jie atėjo į kitą. Aš sakau: o kam jie atėjo į kitą? Iki šiol nesuprantu”, – pažymėjo premjeras.

Maskvos pareigūnai dažnai išvaiko prieš vyriausybę protestuojančius aktyvistus, nors Rusijos opozicija silpna ir susiskaldžiusi, o jos protestai paprastai nepritraukia daug šalininkų.

Tačiau aktyvistai argumentuoja, kad susirinkimų laisvę garantuoja Rusijos konstitucijos 31-asis straipsnis. Kiekvieno mėnesio, kuriame yra 31 diena, paskutinę dieną jie siekia atkreipti dėmesį į šį faktą.

Anksčiau šį mėnesį aktyvistai susirinko į uždraustą roko koncertą, protestuodami prieš prieštaringai vertinamą automagistralės statybos projektą, pagal kurį Maskvos apylinkėse planuojama iškirsti daug miško. Tąsyk sostinės centre susirinko mažiausiai 2 tūkst. žmonių – daug daugiau nei kelis praeitus mėnesius rengtose akcijose.

Algirdas Mykolas Brazauskas buvo ne tik šalies vadovas, bet ir Lietuvos simbolis, teigiama Rusijos premjero Vladimiro Putino atsiųstoje užuojautoje dėl kadenciją baigusio prezidento, ekspremjero, Kovo 11-osios Akto signataro mirties.

“A.Brazauskas buvo ne tik vadovas, bet ir tikras Lietuvos valstybės simbolis. Rusijoje jis visuomet buvo gerbiamas už savo profesionalumą, sąžiningumą ir padorumą”, – teigiama Rusijos vyriausybės vadovo užuojautos telegramoje, kurią cituoja Rusijos ambasada Vilniuje.

Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo užuojautoje sakoma, kad su A.M.Brazausko vardu siejami demokratiniai pasikeitimai Lietuvos visuomenėje, šalies perėjimas į rinkos ekonomiką ir pirmieji žingsniai eurointegracijos link.

“Eidamas prezidento, Seimo pirmininko ir Vyriausybės vadovo pareigas A.M.Brazauskas skyrė daug dėmesio dvišaliams santykiams su mūsų šalimi, už savo indėlį šioje srityje jis pagerbtas aukštu Rusijos valstybės apdovanojimu”, – teigė D.Medvedevas.

Birželio 17 dieną Rusijos prezidentas kadenciją baigusį Lietuvos prezidentą ir buvusį premjerą A.M.Brazauską apdovanojo Garbės ordinu už indėlį plėtojant santykius tarp Lietuvos ir Rusijos.

77 metų A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė šeštadienį savo rezidencijoje Turniškėse Vilniuje.

Premjeras Andrius Kubilius politologų nuomonę, jog Lietuva dar neužsitarnavo Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino vizito, vadina nepilnavertiškumo kompleksų atspindžiu.

Anot jo, Lietuva neturi užsitarnauti užsienio kokių nors svečių atvykimo.

“Man tokie komentarai šiek tiek keistai atrodo, nes lyg ir atspindi mūsų kažkokius vis dar esamus vidinius nepilnavertiškumo kompleksus. Mes neturime nei užsitarnauti, nei tarnauti vardan kokių nors svečių atvykimo. Visada malonu sulaukti ar Rusijos vadovų, ar Vokietijos vadovų, bet dėl to verstis per galvą niekada nei planavome, nei ruošėmės”, – interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė A.Kubilius.

Lietuvos Vyriausybės vadovas sako “nedarantis didelių išvadų” iš šios situacijos – anot jo, nėra neįprasta tai, kad Rusijai birželio pradžioje Vilniuje vyksiančiame Baltijos jūros valstybių tarybos posėdyje atstovaus vicepremjeras Viktoras Zubkovas, o ne V.Putinas.

“Tai, kad atvyksta Rusijos vicepremjeras, kuris kartu yra, kiek žinau, ir “Gazpromo” vienas iš vadovybės narių, tai nėra kažkas neįprasto. Lygiai taip pat atvyksta ir Švedijos, ir Danijos ne premjerai, o vicepremjerai dėl įvairių priežasčių patys neatvykdami”, – kalbėjo jis.

“Tai yra ne Lietuvos Rusijos koks nors susitikimas ar įvykis, o yra regiono įvykis, ir įvairios šalys sprendžia, kas joms tokiuose renginiuose geriausiai gali atstovauti, ir tikrai nedarau iš to didelių išvadų”, – teigė A.Kubilius.

Panašios nuomonės laikosi ir premjero vadovaujamiems konservatoriams priklausantis Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Premjeras taip pat paprieštaravo buvusio Seimo pirmininko, Tautos prisikėlimo partijos (TPP) lyderio Arūno Valinsko pareiškimams, kad “Lietuvoje matomas polinkis pataikauti vis labiau įžūlėjančiai Rusijai”.

“Tikrai nematau jokių pataikavimų. Turėjau galimybę prieš porą mėnesių apie pusantros valandos kalbėtis su Rusijos premjeru V.Putinu, ir tikrai nesijaučiau, kad tame pokalbyje mes jaustumėmės kokie nors nelygiaverčiai”, – sakė A.Kubilius.

Trečiadienį BNS kalbinti politologai svarstė, jog Rusijos premjeras V.Putinas sprendimu neatvykti į Vilnių nori parodyti, kad Lietuva dar nėra pakankamai draugiška ir turėtų labiau pasistengti dvišaliuose santykiuose.

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas neatvyks į Lietuvoje rengiamą Baltijos jūros šalių viršūnių susitikimą, BNS trečiadienį patvirtino Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovas.

Rusijai birželio pradžioje vyksiančiame Baltijos jūros valstybių tarybos posėdyje atstovaus vicepremjeras Viktoras Zubkovas.

Klausimas, ar atvyks į Vilnių Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvo svarbiausia būsimo Baltijos jūros premjerų susitikimo intriga. Ne paslaptis, kad abi šios valstybės nuo pat 1990-ųjų praktiškai ignoravo Lietuvą, matydamos joje ne tiek kaimynę ir partnerę, kiek kažin kokį istorinį nesusipratimą ar kliūtį darniems didžiausių regiono valstybių santykiams plėtotis.

Geriausias to rodiklis – realių, o ne nominalių valstybės vadovų vizitai. Tarp 1991 ir 2010-ųjų Lietuvos prezidentai viena ar kita proga lankėsi Vokietijoje bene šešiolika kartų. Premjerų ir Seimo pirmininkų vizitus net suskaičiuoti sunku.

Vokietija į tai atsakydavo prezidentų ar Bundestago pirmininkų vizitais, bet tam, kad būtų pasiekta pirmojo Vokietijos federalinio kanclerio (o ne simbolines funkcijas vykdančio prezidento) vizito, turėjo praeiti dešimtmetis. Tik tuomet, 2000-aisiais, tuometinis kancleris Gerhardas Schroederis teikėsi kelioms valandoms užsukti į Vilnių pakeliui į Rygą ir Taliną. Antrasis, šį kartą kanclerės A.Merkel, vizitas įvyko tik po aštuonerių metų, 2008-ųjų rugpjūtį, ir taip pat truko vos kelias valandas. Formaliai buvo aiškinama, esą kanclerė labai užsiėmusi dėl ką tik praėjusio Rusijos ir Gruzijos karo, bet vėlgi niekam nebuvo paslaptis, kad A.Merkel užsuko į Vilnių tik pakeliui į Estiją ir Švediją.

Bet netgi tokiam simboliniam vizitui pasiekti Lietuvos diplomatams ir parlamentarams teko kone skandalą surengti, atviru tekstu pareiškus prieš tai Vilniuje apsilankiusiai Vokietijos Bundestago parlamentarų delegacijai, kad abiejų valstybių santykius teks oficialiai įvardyti kaip blogus, nes kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl partneriai Europos Sąjungoje ir NATO trejus metus negali prisikviesti iš esmės kaimyninės valstybės vadovės. Tik po šio Vilniaus demaršo A.Merkel teikėsi atkreipti dėmesį į Lietuvą ar, kaip liūdnai juokavo kai kurie mūsų diplomatai, padėti dienotvarkėje paukščiuką, kad lietuvių norai patenkinti, ir pamiršti juos visai likusiai savo kadencijai.

V. Putiną viliojo A.Merkel dalyvavimu

Rusijos požiūris į Lietuvą buvo dar šaltesnis nei Vokietijos. Nors abiejų Dūmos rūmų pirmininkų ar vicepremjerų vizitai vykdavo gana reguliariai, nė vienas iš tikrųjų Rusijos vadovų Lietuvoje taip nė karto ir neapsilankė. Nedarė to nei formaliai palankumą Lietuvai deklaruoti mėgęs Borisas Jelcinas, juo labiau – V.Putinas, kuriam valdant tarp Maskvos ir Vilniaus kilo mažasis šaltasis karas. Lig šiol aukščiausias Rusijos politikas, apsilankęs Vilniuje, buvo premjeras Viktoras Černomyrdinas, 1997-aisiais atvykęs į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų konferenciją. Pabrėžtina, kad Rusija buvo vienintelė, konferencijoje dalyvavusi ne prezidento, o viso labo premjero lygmeniu, taip parodydama savo požiūrį į visas regiono valstybes.

Tai žinant nėra ko stebėtis, jog Lietuva, eilės tvarka gavusi rengti eilinį BJVT posėdį, dėjo visas įmanomas pastangas, kad kaip nors prisikviestų į Vilnių tiek A.Merkel, tiek vis dar svarbiausiu asmeniu Rusijoje esantį premjerą V.Putiną, iš esmės viliodama juos vieną kitu bei Europos Komisijos prezidentu Jose Manueliu Barroso, kuris taip pat dalyvaus BJVT posėdyje. Pastarąjį buvusiai kolegei – eurokomisarei, dabar prezidentei Daliai Grybauskaitei prisikviesti neturėjo būti sunku, bet A.Merkel tiek ji, tiek diplomatai surengė tikrą apgultį. Galutinį patikinimą, kad Vokietijos kanclerė dalyvaus BJVT posėdyje Vilniuje, D.Grybauskaitė išgavo su A.Merkel susitikusi kovo pabaigoje Briuselyje, vykstant ES Vadovų Tarybos posėdžiui. Tuo pat metu vyko ir “Kremliaus apgultis”, masinant V.Putiną atvykti į Vilnių numatomu A.Merkel dalyvavimu.

Kalta D. Grybauskaitė?

Nusprendęs nevykti į Lietuvoje rengiamą Baltijos jūros šalių viršūnių susitikimą Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ignoruoja ne tik Lietuvą, bet ir kitas regiono valstybes, mano Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas.

“Ignoruojama ne tik Lietuva, bet kitos valstybės, – BNS trečiadienį sakė socialdemokratas J.Karosas, komentuodamas Rusijos premjero sprendimą nevykti į birželio pradžioje rengiamą Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį.

Seimo opozicijoje dirbantis parlamentaras kaip galimas Rusijos premjero sprendimo priežastis nurodė Lietuvos valdžios žingsnius – prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą nevykti į Antrojo pasaulio karo pabaigos 65-ųjų metinių minėjimą Maskvoje, reikalavimą pripažinti Lietuvos okupaciją ir Seime parengtą rezoliuciją dėl situacijos Gruzijoje.

Tiesa, projektas, kuriuo Maskva raginama išvesti savo ginkluotąsias pajėgas iš Gruzijos teritorijos, buvo išbrauktas iš Seimo posėdžio darbotvarkės ir atidėtas neapibrėžtam laikui.

“Toks nuolatinis erzinimas, matyt, prisidėjo”, – teigė URK pirmininko pavaduotojas.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius sako, kad vis dar nėra aišku, ar Rusijos kolega Vladimiras Putinas atvyks į kitą savaitę Vilniuje vyksiantį Baltijos jūros šalių vyriausybių vadovų susitikimą.

“Kol kas nežinome, neturime galutinio atsakymo”, – antradienį Lietuvos radijui sakė A.Kubilius.

Premjero teigimu, Lietuvos pirmininkavimą Baltijos jūros valstybių tarybai (BJVT) vainikuosiantis viršūnių susitikimas yra svarbus įvykis, kurio metu bus siekiama pasinaudoti dialogo su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Europos Komisijos pirmininku Jose Manueliu Barroso (Žoze Manueliu Barozu) galimybėmis.

“Akivaizdu, kad nemažai kalbėsime apie energetiką, kuri lieka labai svarbiu regiono prioritetu. Mes vis dar liekame didele dalimi izoliuota sala Europos Sąjungoje (ES), todėl ES parama tiek elektros jungtims, tiek branduolinės energetikos plėtotei, dujų sektoriaus pertvarkai ir integracijai į Europą yra labai svarbi”, – kalbėjo premjeras.

Jis pažymėjo, kad kartu su BJVT Vilniuje vyks “vienas iš svarbiausių ekonominių forumų Baltijos regione – Baltijos plėtros forumas, kuriame susirenka verslo, mokslo žmonės, politikai, kur aptariama viso regiono situacija perspektyva”.

Apie dalyvavimą birželio 1-2 dienomis vyksiančiame renginyje patvirtino Vokietijos kanclerė ir EK pirmininkas. Susitikime taip pat dalyvaus Baltijos šalių, Suomijos ir Norvegijos premjerai, Danijos ir Švedijos vicepremjerės.

Kol kas nežinoma, kas susitikime atstovaus Lenkijai ir Rusijai.

Aukšto rango Lietuvos diplomatas sako tikįs, kad Rusijos premjeras Vladimiras Putinas birželio pradžioje atvyks į Vilniuje rengiamą Baltijos jūros valstybių viršūnių susitikimą.

“Manau, artimiausiu metu turėtume sužinoti Rusijos situaciją. Atvirai kalbant, yra daug simptomų, kad vis dėlto, matyt, V.Putinas bus čia. Gaila, bet ir lenkai kol kas neatsakė, kas dalyvaus”, – trečiadienį Seimo užsienio reikalų komiteto posėdyje sakė Lietuvos pirmininkavimo Baltijos jūros valstybių tarybai (BJVT) sekretoriato vadovas ambasadorius Neris Germanas.

Pasak diplomato, BJVT šalių vyriausybių vadovų susitikimas birželio 1-2 dienomis turėtų tapti didžiausiu tarptautiniu renginiu Lietuvoje per pastaruosius kelis metus. Vis dėlto iki šiol galutinai nėra aišku, kad atstovaus Rusijai, Lenkijai ir Islandijai.

“Toks jausmas, kad kol kas kai kurios šalys žiūri viena į kitą ir laukia, kas čia atvažiuos”, – kalbėjo N.Germanas.

Apie dalyvavimą renginyje patvirtino Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žoze Manuelis Baroso). Susitikime taip pat dalyvaus Baltijos šalių, Suomijos ir Norvegijos premjerai, Danijos ir Švedijos vicepremjerės.

Pasak N.Germano, nors 2008 metais buvo pasirinkta BJVT labiau kreipti konkrečių projektų įgyvendinimo keliu, Lietuva toliau nori akcentuoti “politinę dimensiją”.

“Kadangi BJVT yra 11 narių, iš kurių 8 yra Europos Sąjungos narės, tai sudaro galimybę politinei diskusijai, kas ir vyksta baigiantis pirmininkavimui kas antrus metus užsienio reikalų ministrų lygyje, o mums teko garbė baigti pirmininkavimą Baltijos regiono valstybių vyriausybių vadovų susitikimu”, – sakė diplomatas.