"Veido" archyvas

Socialinis modelis. Lietuva subrandino radikalią reforma, kuri į darbo rinką ir socialinę sistemą papildomai įtrauktų apie 300 tūkst. asmenų. Nemaža dalis jų šiandien darbuojasi „šešėlyje“, parazituodami kitų sąskaita.

„Veido“ skaičiavimais, žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, tačiau naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius gali siekti apie 250 tūkstančių.

Didžiausia jų dalis – oficialiai žinoma, ir „Sodra“, galima sakyti, galėtų juos įvardyti vardais ir pavardėmis. Pasak šios valstybės institucijos vadovo Mindaugo Stankevičiaus,  iš 1,3 mln. visų dirbančiųjų šalyje maždaug 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių pajamos yra mažesnės nei minimalus atlyginimas. Dar skandalingiau, kad tarp jų didžiausią dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai, taip pat aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Tikrai sunku patikėti, kad įmonių vadovai ir buhalteriai galėtų dirbti už mažesnį nei minimalų atlyginimą. Slėpdami savo darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių, jie gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Prie šios visuomenės išlaikytinių grupės priskirtini ir ilgalaikiai bedarbiai, kurių dirbti neskatina nei egzistuojanti paramos sistema, nei maži atlyginimai, nedaug besiskiriantys nuo socialinių pašalpų.

Pastaruosius trejus metus ilgalaikiai bedarbiai vidutiniškai sudarė apie 30 proc. visų bedarbių šalyje. Pavyzdžiui, šių metų balandžio 1 dieną iš 166 tūkst. šalyje registruotų bedarbių ilgalaikių buvo 51,3 tūkstančio. Tai žmonės, daugiau nei metus neturintys darbo, o jauni žmonės iki 29 metų ilgalaikiais bedarbiais laikomi, darbo nesuradę ilgiau nei pusę metų.

Lietuvoje bedarbiams tiesiog neapsimoka dirbti dėl menkų atlyginimų, į kuriuos jie nė už ką nenori mainyti savo patogaus gyvenimo iš pašalpų, dar papildomai prisiduriant uždarbį „šešėlyje“. Kokio masto tai reiškinys, akivaizdžiai parodė eksperimentas Akmenės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės ir Panevėžio rajonų savivaldybėse, kai buvo imta kruopščiai tikrinti pašalpos gavėjus. Tuomet paaiškėjo, kaip be jokių skrupulų sukčiaujama, siekiant išsaugoti pašalpas, kurios kartu su įvairiomis lengvatomis ir kompensacijomis neva nepasiturintiems gyventojams gali siekti ir daugiau nei 500 eurų. Pradėjus atidžiau tikrinti šiuos žmones, pašalpų gavėjų skaičius rajonuose sumažėjo penktadaliu ir daugiau.

Dosni valstybė ir emigrantams, nemokantiems Lietuvoje mokesčių, tik simbolinę 27 eurų privalomojo sveikatos draudimo įmoką per mėnesį, o už tai galintiems gauti nemokamą visavertį gydymą, kurio vertė gali siekti ir šimtus ar tūkstančius eurų. O štai Lietuvoje dirbantis žmogus per metus privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, kuris sudaro 9 proc. jo pajamų, vidutiniškai sumoka apie 724 eurus. Emigrantai iki šiol aktyviai naudojosi šia galimybe, gydytis į Lietuvą atskrisdami net iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Tiesa, politikai pagaliau susigriebė, kad socialinio solidarumo mokestis turėtų iš tiesų būti mokamas solidariai. Šiuo metu Seime yra pateikta įstatymo pataisa, numatanti, kad nemokamą gydymą galės gauti tik tie žmonės, kurie per pastaruosius penkerius metus nebus įsiskolinę už privalomąjį sveikatos draudimą.

Tačiau Valstybinė ligonių kasa (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos „Veidui“ negalėjo pateikti duomenų, koks skaičius emigrantų naudojasi galimybe už simbolinę kainą gydytis Lietuvoje. Įstaigos atsiųstame atsakyme teigiama, kad šių metų balandžio 1 dieną VLK draudžiamųjų registre buvo 3 236 014 draudžiamųjų, iš jų 3,2 mln. nuolat šalyje gyvenančių piliečių ir 35 tūkst. užsieniečių, dalyvaujančių Lietuvos sveikatos draudimo sistemoje.

Taip pat nustatyta, kad beveik 67 tūkst. asmenų nebuvo drausti daugiau nei penkerius metus, daugiau kaip 48 tūkst. nedrausti daugiau kaip septynerius metus, o daugiau nei 15,6 tūkst. niekada nebuvo drausti.

Žinia, lietuviai – ne skandinavai ar amerikiečiai, kurie netoleruoja nesąžiningai besielgiančio kaimyno ar pažįstamo, nemokančio mokesčių ar ne vietoje pastačiusio automobilį. Tūlam lietuviui, deja, net į galvą neateitų nei piktintis tuo, nei skųsti. Atvirkščiai, Lietuvoje būti apsukresniam už kitus, „išdurti“ valstybę laikoma kone šaunumu. Priimtina gauti atlyginimą vokelyje, ne gėda naudotis kompensacijomis ir lengvatomis, nors jos ir nepriklauso.

Tačiau stoti į teisuolio pozą ir iš žmonių tikėtis pilietiškumo gal ir naivu, kai pati valstybė stumia į „šešėlį“, sudarydama sąlygas nedirbti ir gyventi iš pašalpų, slėpti pajamas ir išvengti mokesčių.

Naujojo socialinio modelio autorių nuomone, būtina susigrąžinti šiuos potencialius mokesčių mokėtojus iš darbo rinkos ir socialinio draudimo užribio, taip išplečiant legaliai dirbančių ir mokesčius mokančių valstybės piliečių ratą.

Siūloma mažinti darbo mokesčius, kurie iš dalies ir lemia vieną didžiausių darbo rinkos, o kartu ir valstybės problemų – mažus atlyginimus. Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų (31 proc.) darbdaviams didinti atlyginimus brangu, todėl atlyginimas didinamas nelegaliai, dalį jo mokant vokelyje, arba, siekiant išvengti mokesčių, vietoj darbo sutarties darbuotojams siūloma imti verslo liudijimą. Todėl vidutinis atlyginimas Lietuvoje – vienas mažiausių Europos Sąjungoje, vos didesnis už vidutinį atlyginimą Rumunijoje ir Bulgarijoje. O pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui esame aplenkę net estus. Mat BVP sudaro ne tik atlyginimai, bet ir kitos pajamos, kurių dalis yra gerokai didesnė nei atlyginimų.

Nuo mažų atlyginimų, kurių dalis dar slepiama, į socialinio draudimo sistemą atitinkamai surenkama nedaug ir socialinio draudimo mokesčių, nors mokesčio tarifas didelis. Todėl reformos autoriai siūlo socialinio draudimo mokesčio tarifą darbdaviams per 12 metų sumažinti 12 proc. – nuo 31 iki 19 proc.

„Norėdami sumažinti darbo mokesčius, turime keisti mokesčių sistemą, nes reikia išlaikyti pensininkus. Gaunamas toks uždaras ratas: „Sodros“ sistema brangi, o išmokos pensininkams menkos, nes mokėtojų yra mažai, jų atlyginimai maži. Todėl  siūlome mokesčių bazę plėsti ir pagrindinę pensijos dalį (bazinę pensiją), kuri nepriklauso nuo buvusio atlyginimo, finansuoti iš valstybės biudžeto. Tuomet reikia didinti kitus mokesčius, lengvatas ir mažinti išimtis. Žodžiu, reikia mokesčių sistemos reformos“,  – sako vienas socialinio modelio projekto autorių Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka.

Mokslininkai yra suskaičiavę, kad darbdavio mokamą dalį būtų galima sumažinti 12 proc., tai yra ta dalimi, kuri sudaro bazinės pensijos dalį. Tuomet tie pinigai liktų įmonei, padidintų jos pelną. Būtų galima labiau apmokestinti dividendus, šiek tiek padidinti pelno mokestį ir taip iš kelių šaltinių surinkti kaupiamąjį fondą bazinei pensijai finansuoti. O sumažėjusi mokesčių našta darbdaviui leistų didinti atlyginimus darbuotojams.

R.Lazutkos nuomone, pelno mokesčio padidinimas darbdavių neturėtų gąsdinti, nes, palyginti su socialinio draudimo mokesčiu, jis yra teisingesnis, mat susijęs su verslo sėkme. O socialinio draudimo mokestį reikia mokėti net tuomet, kai įmonė vos suduria galą su galu.

Apie būtinybę mažinti darbo apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau seniai. Dideli darbo mokesčiai, kurių bendra suma viršija 50 proc. atlyginimo, riboja darbo vietų kūrimą, galimybes pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) duomenimis, Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal mokesčių naštos įtaką investicijoms Lietuva užima 124 vietą, kai Latvija – 67-ą, Estija – 12-ą. Atitinkamai pagal mokesčių įtaką darbo vietų kūrimui Lietuva tėra 124-a, Latvija – 103-ia, o Estija – 24-a.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Inspektorių pričiuptos vokelius dalijančios įmonės darbo užmokestį paprastai padidina 30 proc. Tad jei ne mūsų šalyje paplitęs didžiulis
neapskaityto darbo užmokesčio mastas, Lietuvoje šiandien būtų ne tik didesnis oficialus vidutinis šalies atlyginimas, bet ir perpus mažiau
dirbančiųjų už minimalią bei mažesnę algą.

Oficialus darbo užmokesčio fondas 2012 m. Lietuvoje sudarė 34,8 mlrd. Lt, tačiau dar apie 10 mlrd. Lt sukosi šešėliniame fonde, kuriame
didžiąją dalį sudaro vokeliai ir nelegalios veiklos pinigai. Vadinasi, daugiau nei penktadalis visų Lietuvoje mokamų atlyginimų šiandien
atskaičiuojami nuslėpus mokesčius.
„Šis mastas yra didžiulis ir tai viena esminių priežasčių, kodėl esant santykinai aukštiems mokesčių tarifams mūsų biudžetas toks skurdus“, –
įsitikinusi vokelių paplitimo skaičiavimus pateikianti „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.

Vokelius dalija ir žinomų prekių ženklų įmonės

Paprastai Lietuvoje vokeliais su darbuotojais atsiskaito smulkios, nesiskelbiančios, kelių milijonų litų apyvartą per metus generuojančios
bendrovės. Vis dėlto kartais išmokėti neapskaitytų atlyginimų nevengia ir didesnės, ir žinomesnės įmonės. „Veido“ prašymu Valstybinės mokesčių
inspekcijos (VMI) sudarytame didžiausių neapskaitytų darbo užmokesčio sumų sąraše galima rasti ir žinomus prekių ženklus sukūrusių, ir
keliolikos milijonų litų apyvartą uždirbančių įmonių.Štai, pavyzdžiui, šiemet nutverta sostinėje išpopuliarėjusias „Crustum“
kepyklėles valdanti įmonė „Kepimo vizija“, kuri išmokėjo 45 tūkst. Lt darbo užmokesčio, neįtraukto į apskaitą. O 2011 m. dėl planuoto sumokėti
25 tūkst. Lt neapskaityto darbo užmokesčio įkliuvo „Fokus pica“ picerijų tinklas. Abi šios bendrovės patenka į vieną rizikingiausių sektorių –
viešojo maitinimo, kuriame vokeliai smarkiai paplitę.„Tokia sistema viešojo maitinimo įstaigose, reikia pripažinti, egzistuoja todėl, kad darbo jėgos apmokestinimas yra didelis, o viešojo maitinimo sektoriuje būtent darbo jėgos sąnaudos sudaro didelę dalį – apie 20 proc. visų sąnaudų. Kituose sektoriuose galima didelė apyvarta,
galima didelę pelno maržą, nereikia tiek darbo jėgos įdėti, o pas mus visas darbas rankytėmis atliekamas“, – kodėl tarp viešojo maitinimo
įstaigų paplitusi ši piktnaudžiavimo forma, komentuoja restoranų „Žuvinė“ vadovė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos valdybos
narė Rūta Sakalauskienė.
Beje, įdomi detalė, kad iš šio sektoriaus bendrovių VMI daugiausiai mokesčių per šių metų pirmąjį pusmetį sumokėjo devynis „McDonald’s“
restoranus valdanti užsienio kapitalo bendrovė „Premium restaurants“ – iš viso 5,2 mln. Lt. Tokią sumą kartu sudėjus sumokėjo du didžiausi
lietuviški picerijų tinklai: 30 savų ir 12 franšizinių restoranų Lietuvoje turinti „Čili pica“ (beveik 2 mln. Lt) ir 22 picerijas
„Can-Can pizza“ bei tris savitarnos restoranus „Delano“ valdanti įmonė „Delano“ (beveik 3 mln. Lt).
Tarp didesnių VMI išskirtų vokelių dalytojų pastaraisiais metais atsiduria ir sporto klubą „PowerGym“ valdanti įmonė „New world order“,
ir Vilniaus širdyje, Gedimino prospekte, įsikūrę Grožio namai „Sfinksas“. Vis dėlto kodėl bendrovės, įdėjusios nemažai pastangų, kad
vilniečius pripratintų prie savo prekės ženklo, neatsispyrė pagundai sutaupyti, rizikuodamos reputacija?
ISM universiteto “Executive School” rinkodaros strategijos ir valdymo programų vadovė Kristina Maikštėnienė komentuoja, jog įmonės rizikuoja
manydamos, kad niekas nesužinos, arba įsitikinusios, kad taip elgiasi visi. „Tai nėra pateisinama ir tokios įmonės pasižymi trumparegišku
požiūriu, nes šiais laikais vartotojai anksčiau ar vėliau sužinos, jei įmonė mokėjo algas vokeliuose, pavyzdžiui, internete apie tai parašys
buvę darbuotojai“, – kad tokia neteisėta praktika anksčiau ar vėliau įmonei pakenks, įsitikinusi K.Maikštėnienė.
Beje, beveik visos didžiausios nusižengėlės įtaiko ir tipinį vokelių mokėtojo portretą. „Pirma, dažniausiai tai būna nedidelė įmonė, kurioje
mažiau darbuotojų. Antra, tai įmonė, kuri didelę dalį pajamų gauna grynaisiais, parduodama prekes ir paslaugas gyventojams. Tai būdinga tam
tikros ekonominės veiklos įmonėms – viešojo maitinimo, statybos ir remonto, automobilių remonto, keleivių vežimo (privatūs vežėjai, taksi
įmonės). Taip pat į šią kategoriją patenka visa smulkiųjų paslaugų teikimo sritis – kirpyklos, grožio salonai“, – apibendrina VMI
viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas.
Pasitaiko, kad šiai pagundai neatsispiria ir didesnės įmonės. Viena didžiausių pastaraisiais metais nustatyto neapskaityto darbo užmokesčio
sumų tenka padangų perdirbimo bendrovei „Metaloidas“, kurioje dirba 136 darbuotojai, o apyvarta 2011 m. siekė apie 18 mln. Lt. Ši įmonė
darbuotojams vokeliuose sumokėjo 112 tūkst. Lt.

Kaip Lietuvoje iš tiesų kyla atlyginimai

Iš viso nuo 2006 m. inspekcija nustatė daugiau nei 500 darbdavių, kurie mokėjo oficialiai neapskaitytą darbo užmokestį. Tiesa, nuo 2006 m., kai
buvo įdiegtas VMI pasitikėjimo telefonas, inspekcija sulaukė apie 6500 pranešimų dėl vokelių mokėjimo atvejų, tačiau, A.Klerausko tvirtinimu,
tik 20 proc. pranešimų pateikiama konkreti ir dalykiška informacija. Kitais atvejais informacija nepakankamai konkreti ar pranešėjai savęs
neidentifikuoja, atsisako bendradarbiauti rengiantis patikrinimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Klaipėdos AVMI) Klaipėdos apskrityje išaiškino siuvimo įmonę, kurios darbuotojai kartu su oficialiu atlyginimu gaudavo ir priedą “vokeliuose”. Įmonė vien per pastaruosius du mėnesius darbuotojams išmokėjo per 8 tūkst. litų neapskaityto darbo užmokesčio.

Nustatyta, kad “vokeliai” buvo mokami iš oficialiai neapkaitytų grynųjų pinigų, gautų iš klientų už suteiktas paslaugas. Patikrinimas atliktas bendradarbiaujant Klaipėdos AVMI ir Finansinių tyrimų tarnybos Klaipėdos apygardos valdybos pareigūnams.

Patikrinimo metu siuvyklos patalpose rasti ranka rašyti užrašai, kuriuose buvo pažymėta, kam ir kiek išmokėta oficialaus bei neoficialaus atlyginimo. Kaip paaiškėjo iš atlyginimų “juodraščio”, už kovą ir balandį siuvyklos darbuotojams iš viso buvo išmokėta apie 13,5 tūkst. litų, iš kurių oficialus atlyginimas sudarė tik apie trečdalį visos sumos – likusioji dalis buvo mokama “juodais” pinigais. Siuvykloje iš šešių darbuotojų tik viena dirbo visą darbo dieną už 800 litų, kitos buvo įdarbintos ne visai darbo dienai, todėl ir jų atlyginimas buvo skaičiuojamas perpus mažesnis. Tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad vidutiniškai darbuotojoms siuvykla mokėjo 1,1 tūkst. litų per mėnesį.

“Darbuotojoms išmokamo neapkaityto darbo užmokesčio dydis priklausė nuo gautų užsakymų skaičiaus – 60 proc. iš klientų už paslaugą gautos pinigų sumos vėliau “vokeliuose” atitekdavo siuvėjoms ir sukirpėjoms. Sumokėjus už paslaugas grynais pinigais ne kiekvienam klientui būdavo išduodamas apskaitos dokumentas. Patikrinimo metu siuvyklos kasoje ir kasos operacijų atlikimo vietoje iš viso rasta per 1350 litų, kurie nebuvo įtraukti į apskaitą”, – sakė Klaipėdos AVMI viršininko pavaduotojas Andrejus Cukanovas. Tuo, kad kasos kvitas – reta išimtis siuvykloje, patvirtino ir gautas pranešimas iš grynais pinigais už suteiktą paslaugą sumokėjusio, tačiau jokio apskaitos dokumento negavusio siuvyklos kliento.