Arūnas BRAZAUSKAS
Ar grėsmių kupiname dabarties pasaulyje visa ES veikia per lėtai? Tačiau ką reiškia greitis, pavyzdžiui, kare? Su karine operacija kai kas lygina neseną Europos pabėgėlių krizę – esą neįvardytos ES priešiškos jėgos paskatino šią nelaimę.

Kokiais greičiais vyksta didelių žmonių masių judėjimas? Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos armija 1941-aisiais pajudėjo į rytus, o po trejų metų vėl atsidūrė daugmaž tose pačiose pozicijose, iš kurių pradėjo puolimą. Grįžimas į išeities tašką vokiečiams reiškė pralaimėjimą – jiems ir toliau teko trauktis. Per tuos kelerius metus frontui keliaujant į rytus ir atgal kartu judėjo milijonai žmonių – kariškių ir civilių.

2015-aisiais vien per Viduržemio jūrą Europos krantus pasiekė apie 1 mln. žmonių. Tačiau 2016-aiasiais šiuo jūros maršrutu išsilaipinti Europoje bandė tiktai 362 tūkst. žmonių. Jei lygintume su desanto operacija, sakytume, kad arti trijų kartų sumažėjo puolančiųjų skaičius. Nors mirčių jūroje 2016-aisiais buvo daugiau: apie 5 tūkst. tais metais, o 2015-aisiais per patį antplūdį nuskendo 3,7 tūkst. žmonių. Vėlgi kalbėdami karybos terminais sakytume, kad mažiau gausus desantas 2016-aisiais patyrė didesnių nuostolių. Nežinia, kada bus grįžta prie „neintensyvių karinių veiksmų“, kokie buvo 2012-aisiais, – tais metais Europos krantuose išsilaipino vos 22,5 tūkst. žmonių.

Ar pabėgėlių problemą Europoje galima spręsti taip, kaip tai ketina daryti dviem didžiuliais vandenynais nuo pasaulio atskirtų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas? Į JAV nelegalūs bėgliai plūsta daugiausia per Meksikos sieną, o jūra kai kam pavyksta atplaukti iš Kubos. Kol kas nebuvo planų atsitverti siena nuo Kanados.

Jeigu ES veiktų D.Trumpo metodais, ES valstybių karo laivai gaudytų laivus su pabėgėliais ir verstų juos grįžti atgal. Dalis jų gal pasiektų krantus, nuo kurių leidosi į kelionę. Daugumai pabėgėlių tai Turkija. Kodėl tad turkams nepasielgus taip pat – gal reikėtų neleisti grįžtantiems išsilaipinti pakrantėje? Kiek kartų pabėgėliai be didesnių maisto atsargų plaukiotų pirmyn atgal?

Vengrija, per kurią ėjo pabėgėlių maršrutai link Vokietijos ir Skandinavijos kraštų, pasienyje surentė tvorą. Sausumos tvoros nuo Turkijos skiria Graikiją ir Bulgariją. Kitos tvorų besiprašančios vietos – Slovėnijos ir Kroatijos, Austrijos ir Slovėnijos pasieniai. Vis dėlto metalinių tinklų išilgai Viduržemio jūros nenutiesi, todėl pabėgėlių krizę tenka spręsti diplomatijos priemonėmis.

2016 m. kovą ES susitarė su Turkija, kad ši priims grąžinamus pabėgėlius mainais už 3 mlrd. eurų, kurie bus panaudoti pabėgėlių infrastruktūrai Turkijoje – namams, vandentiekiui, sanitarijai ir t.t. Ši šalis dabar priglaudė arti 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Numatyta, kad už kiekvieną į Turkiją grąžintą Sirijos pabėgėlį ES legaliai įsileis irgi vieną. Taip siekiama skatinti legalią imigraciją. Sutarta, kad greta to bus pagyvintos derybos dėl Turkijos narystės ES, supaprastintas vizų režimas, galiausiai vizos atšauktos.

Po nesėkmingo perversmo bandymo Turkijoje pernai liepą bevizis režimas su ES ir narystė joje atsidėjo geresniems laikams. O susitarimas dėl pabėgėlių grąžinimo į Turkiją kol kas vyksta vėžlio tempais. Nuo susitarimo galiojimo pradžios grąžinta arti 900 žmonių. O vien 2017 m. sausį Graikijos salose išsilaipino per 1 tūkst. pabėgėlių.

Neatrodo, kad procesas artimiausiu laiku taps greitesnis. Paspartinti grąžinimą trukdo Graikijos įstatymai, o ir pinigais ta šalis nėra aptekusi. Kita vertus, pabėgėliai yra Graikijos politinis koziris – panašiai kaip ir Turkijos. Susimokėkite, darykite nuolaidų – tada žiūrėsime. Įdomu, kokį pavidalą būtų įgavusi pabėgėlių katastrofa, jeigu nebūtų Vokietijos, kuriai galų gale tenka mokėti daugiausiai.

Vokietija – viena svarbiausių ES atramų, patikima NATO partnerė. Tačiau vokiška mintis yra sukūrusi ir labai žiaurių žemyno pertvarkos planų. Palyginti su jais, NATO ir ES atrodo „laimingi bilietai“.

Pritas Buttaras

Atrodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje apie galimus teritorinius pertvarkymus Rytų Europoje buvo atliktos kelios studijos; per Niurnbergo teismo procesą obergrupenfiureris Erichas fon dem Bach-Zelewski paliudijo, kad šias diskusijas prižiūrėjo Heinrichas Himmleris. 1940 m. pradėta planuoti konkrečiau, ir galop atsirado dokumentų komplektas, pavadintas „Generalplan Ost“. Įvykių grandinę, atvedusią prie „Generalplan Ost“, nustatyti sunku, nes daug su planu susijusių dokumentų sąmoningai sunaikinta paskutinėmis karo dienomis.

Štandartenfiureris Hansas Ehlichas Niurnberge prisipažino buvęs atsakingas už plano parengimą. Nors iki karo pabaigos neišliko nė vieno egzemplioriaus, remiantis jo liudijimu ir fragmentiškais dokumentais bei laiškais, pavyko atkurti didžiąją plano dalį. Nepaprastai svarbus pasirodė dr. Ericho Wetzelio dokumentas „Stellungnahme und Gedanken zum Generalplan Ost des Reichsführers-SS“ („Nuomonė ir mintys apie SS reichsfiurerio generalinį planą ~Rytai~“). Šiame

kritiniame „Generalplan Ost“ įvertinime yra nemažai informacijos apie plano turinį.

Reichskomisariatai

Rengiant planą daug lėmė asmeninės Alfredo Rosenbergo mintys. Jis siūlė buvusią caro imperiją padalyti į kelias dalis – reichskomisariatus: Ostlandą, sudarytą iš Baltijos šalių, Moskoviją, nuo Maskvos nutįstančią iki Uralo ir Barenco jūros, Ukrainą ir Kaukazą. Rosenbergas pageidavo sukurti ir penktą regioną, plačiu ruožu besidriekiantį pietine Sovietų Sąjungos dalimi netoli sienos su Iranu ir Afganistanu, bet Hitleris liepė šios idėjos atsisakyti ir dėmesį sutelkti į keturis regionus vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje.

Šiuo etapu Rosenbergo įtaka jau buvo gerokai pablėsusi. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis parašė knygą „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“ („XX a. mitas“), kurioje išsamiai išdėstė rasinę teoriją, ypač akcentuodamas „žydų klausimą“. Nors knyga buvo gerai perkama, nedaug aukšto rango nacionalsocialistų galėjo pasigirti perskaitę visą veikalą ar pripažinti laiką ją naudingu savo įsitikinimų papildymu. Hitleris knygą sukritikavo kaip „medžiagą, kurios niekas negali suprasti“.

Vokiečių planams įsiveržti į Sovietų Sąjungą pasiekus konkretaus ir išsamaus rengimo stadiją, Rosenbergas 1941 m. buvo paskirtas naujai įsteigtos Okupuotųjų Rytų teritorijų reichsministerijos (~Reichsministerium für die besetzten Ostgebiete~, dažnai trumpintos iki ~Ostministerium~ – Rytų ministerija) vadovu. Tos ministerijos personalo kokybė, mažų mažiausiai, buvo labai marga:

Ministerijas paraginus pagal nustatytas kvotas aprūpinti valstybės tarnautojais naująjį ~Führerkorps Ost~… [šios] tokį paraginimą palaikė puikia proga atsikratyti asmeninių priešų, bjaurių įkyruolių ir nekompetentingų kėdžių šildytojų… [tai lėmė, kad radosi] spalvinga bei atsitiktinė sankaupa gauleiterių, kreisleiterių, Darbo fronto pareigūnų ir įvairiausio rango SA [~Sturmabteilung~, arba „smogiamasis būrys“, paramilitarinis nacių partijos sparnas prieš karą] vadų, kurie civilinėje administracijoje gavo aukštus postus išklausę kelias įžangines paskaitas, perskaitytas Rosenbergo kadrų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniuje ir jo apylinkėse šiomis dienomis filmuojama edukacinė dokumentinė drama „Bavarijos misija“, kuri bus rodoma per vieną iš Vokietijos televizijos kanalų, taip pat mokyklose, muziejuose. Filmo kūrėjai Vilniuje ir apylinkėse filmuoja Italijos miestų – Romos ir Monte Kasino bei Pietų Vokietijos vaizdus.

Vokiečių dokumentikos, filmuojamos 5 dienas, investicijos siekia 100 tūkst. eurų, prie filmo dirba 40 lietuvių komanda.

„Filme pasakojama istorija apie tris brolius ir seseris, kurie VIII amžiuje atvyko iš Pietų Anglijos į Romą ir Monte Kasino, vėliau į Vokietiją, kad pakrikštytų visą sritį – tai buvo krikščionybės pradžia Vokietijoje“, – sakė filmo prodiuseris Peter Prestel.

Pasak filmo režisierės Saskia Weisheit, Vilniuje filmavimai prasidėjo Beranardinų bažnyčioje, toliau buvo filmuojama Pučkoriuose, kitose Vilniaus vietose.

„Filmavimai vyksta sklandžiai, ir nors darbotvarkė labai įtempta, čia dirbanti lietuvių komanda viską daro itin kokybiškai ir greitai. Grįžome į Vilnių filmuoti antrą kartą, nes esu labai patenkinta čia dirbančiais aukšto lygio profesionalais, kuriuos galėčiau drąsiai rekomenduoti bet kam“, – sakė režisierė S.Weisheit.

Režisierė vasarį Vilniuje „Spiegel“ televizijos užsakymu filmavo dokumentinę dramą „Sibiro žemė“.

Filmavimą organizuoja lietuviška kompanija Baltic Film Services.

Tarptautinių kino investicijų pritraukimui sostinėje praeitų metų lapkritį buvo įkurtas Vilniaus kino biuras.

Vasario 6 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje koncertuos industrinio roko pirotechnikai „Rammstein“, vadinami geriausia Vokietijos grupe.

Jau tampa tradicija, kad šaltuoju metų laiku Lietuvos publikos sušildyti atvyksta industrinio roko grupė „Rammstein“, kuri tikrąja to žodžio prasme scenoje užkuria ugnį. Beje, karšta būna ne tik dėl pačių išradingiausių pirotechnikos užtaisų, kurie dega, rūksta ir sproginėja viso koncerto metu – „Rammstein“ koncertai neapsieina be šokiruojančių ir provokuojančių sceninių vaidinimų, kurie labai išraiškingai papildo dviprasmiškus dainų tekstus.
„Rammstein“ gyvuoja jau daugiau nei 17 metų ir per visą šį laiką nepasikeitė nė vienas grupės narys – ir šiandien joje groja charizmatiškasis vokalistas Tillis Lindemannas, gitaristai Richardas Kruspe, Paulas Landersas bei Oliveris Riedelis, būgnininkas Christophas Schneideris ir klavišininkas Christianas Lorenzas. Grupė studijoje yra įrašiusi septynis albumus ir išleidudi daugybę singlų. Tiesa, praėjusį lapkritį išleistame albume „Made in Germany 1995–2011“ yra vos viena nauja daina, visa kita – geriausiai grupės kūrybinį kelią atspindintys ankstesni kūriniai. Todėl Kaune turėtume išgirsti labiausiai uždegančias „Rammstein“ dainas.
Beje, „Rammstein“ jau du kartus yra koncertavę Vilniuje – 2001-ųjų ir 2010-ųjų rudenį, ir abu kartus Lietuvos publika iš koncerto išėjo prisišėlusi ir laiminga. „Kitos grupės groja, o „Rammstein“ – dega!“ – toks šios grupės šūkis. Tad įdomu sužinoti, koks „kuras“ varo šio šešetuko variklį.

Į šlovę – per penkerius metus

Visi „Rammstein“ nariai yra kilę iš Rytų Vokietijos – jų vaikystė ir jaunystė prabėgo socialistinio nepritekliaus laikais, kai vienas nepasitenkinimo išraiškos būdų buvo groti pogrindyje, pavyzdžiui, pankroko grupėje. Apie 1994 metus R.Kruspe’s iniciatyva į naują grupę susibūrė anksčiau kitur muzikavę O.Riedelis, Ch.Schneideris ir T.Lindemannas. Po kurio laiko ketvertukas sudalyvavo ir laimėjo jaunų grupių konkursą, kurio prizas buvo galimybė įsirašyti keletą dainų profesionalioje garso įrašų studijoje. Išgirdęs jų kūrybą, prie „Rammstein“ prisidėjo P.Landersas, kuris įkalbėjo paskui save sekti ir moksliuko įvaizdį palaikantį klavišininką Ch.Lorenzą.
Pirmasis grupės albumas „Herzeleid“ (vok. sielvartas) pasirodė 1995 m. – iš karto po to grupė ėmė intensyviai koncertuoti Vokietijoje. 1996 m. industrinio roko grupės „Nine Inch Nails“ siela Trentas Reznoras atrado „Rammstein“ ir atrinko du jų kūrinius žymiojo režisieriaus Davido Lyncho psichodelinio trilerio „Pamirštas greirkelis“ garso takeliui. Šis įvykis tapo tikru greitkeliu į ugningųjų vokiečių sėkmę – daugybė pasirodymų Europoje, antras albumas „Sehnsucht“ bei koncertinis turas JAV. Jau 1998 m. „Rammstein“ gavo MTV geriausios roko grupės apdovanojimą, o 1999 m. šiai grupei įteikta ir „Grammy“ statulėlė.
2001-aisiais išėjo trečias albumas „Mutter“, kuris, pasak pačių atlikėjų, tapo išbandymu – tuo metu grupę buvo ištikusi krizė, su kuria jiems vis dėlto pavyko susidoroti ir toliau tęsti muzikinę karjerą.
Muzikologai „Rammstein“ kartu su tautiečiais „Oomph!“ dažnai vadina muzikos žanro „Neue Deutsche Härte“ pradininkais. Šiame stiliuje susipina groove ir alternatyvusis metalas, vokiškas rokas, elektronika bei technomuzika, tačiau „Rammstein“ nevengia į šį ugninį užtaisą primaišyti ir popmuzikos, gotikinio roko bei pankroko. Tai, kas iš to išeina, dažnai vadinama industriniu metalu, o grupės sceninis įvaizdis tai tik patvirtina. Savo įkvėpėjais „Rammstein“ laiko tokias grupes, kaip „Laibach“, „Ministry“ ar „Die Krupps“.

Ne visada subtilios provokacijos meistrai
Nuo pat susibūrimo ši grupė visada linko į provokacijas: kolektyvo pavadinimas susijęs su Ramšteino miesteliu, kurio oro uoste 1988-aisiais vyko tragedija pasibaigusi aviacijos paroda (jos metu virš žiūrovų susidūrė keli lėktuvai ir žuvo keliasdešimt žmonių). Tokios ir dar prieštaringesnės provokacijos šią grupę lydi nuolatos: jų dainose ir jas papildančiuose pasirodymuose paliečiamos prieštaringos ir šokiruojančios temos: sadomazochizmas, homoseksualumas, kanibalizmas, incestas ar pornografija. Tačiau muzikantai, net ir skandalingiausiai elgdamiesi scenoje, už jos išlieka santūrūs ir prispažįsta, kad tai tik šou.
„Suprantame, kad apie 90 procentų publikos mūsų koncertuose nesupranta žodžių, todėl mes turime kažką sugalvoti, kad užimtume juos. Todėl į pagalbą pasitelkiame humorą, teatrą, ugnį – visa tai tik šou, papildantis tekstus“, – grupės pasirodymus apibūdina gitaristas R.Kruspe.
Beveik visi „Rammstein“ kūriniai atliekami vokiškai. Tai leidžia muzikantams, o ypač vokalistui T.Lindemannui, kuris dažniausiai rašo ir žodžius, žaisti prasmėmis ir palikti daugybę interpretacijų tarp eilučių. Tarkime, vienoje labiausiai žinomų dainų yra žodžiai „du hast mich“ (tu mane turi), kurie fonetiškai visai nesiskiria nuo „du hasst mich“ (tu manęs nekenti).
„Vokiečių kalba tobulai tinka sunkiajai muzikai. Prancūzų kalbą galima vadinti meilės kalba, o vokiečių – tai pykčio kalba“, – juokauja bosistas O.Riedelis. Ir iš tiesų vienas Kanados žurnalo „Jam Showbiz“ apžvalgininkas „Rammstein“ muziką yra apibūdinęs kaip „tinkamą klausytis, okupuojant Lenkiją“.
Tiesa, įvairūs kritikai „Rammstein“ dažnokai apkaltina nacistinių ir ultradešiniųjų pažiūrų propagavimu. Grupė nuo tokių kaltinimų griežtai atsiriboja ir netgi specialiai sukūrė dainą „Links 2 3 4“, kuri yra tiesioginė užuomina į žymaus vokiečių socialdemokrato Oskaro Lafontaino knygą „Das Herz Schlagt Links“.
Ko gero, ir „Žalgirio“ arenoje „Rammstein“ surengs įspūdingą pasirodymą, į kurį muzikantai žiūri labai rimtai ir profesionaliai – kiekvienam koncertui grupės nariai būna pasirinkę kokį nors įvaizdį, o vokalistas T.Lindemannas beveik kiekvienai dainai turi po skirtingą kostiumą. Visiems efektams atlikti samdomos profesionalų komandos, o vokalistas T.Lindemannas dalyvavo specialiuose mokymuose ir gavo pirotechniko licenciją. Tiesa, ji nedaug padeda pačiam muzikantui, per koncertus ne kartą apdegusiam ausis, rankas ir plaukus.

"Veido" archyvas

Seimui atvėrus kelią “Lietuvos dujų” išskaidymui, ekspertai prognozuoja, kokių žingsnių atsakant į įstatymą gali imtis įmonės akcininkai – E.ON Ruhrgas” ir “Gazprom”.

Ekonomikos analitikas ir konsultantas Valdemaras Katkus sako, kad vokiečiai nori magistralinio dujotiekio, o energetikos specialistas, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas prognozuoja, kad “Lietuvos dujos” turi kozirį, kaip galėtų išvengti skaidymo, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

V.Katkaus žiniomis, vokiečių bendrovė neatmeta galimybės perimti Lietuvos magistralinius dujotiekius. “Lyg ir yra vidinių susitarimų, kad vamzdynai gali priklausyti vokiečiams”, – informuoja jis.

V. Jankauskas svarsto, kad jei Vyriausybė nenusiteikusi išpirkti ar “atimti” akcijų iš “Lietuvos dujų” akcininkų, greičiausiai vyktų akcijų mainai.

“Gazprom” gali pasilikti tiekimo įmonę, o Lietuva su vokiečių kompanija galbūt pasiliks vamzdynus. Bet tam reikėtų turėti “E.ON Ruhrgas” paramą, o panašu, kad jie Vyriausybės nepalaiko”, – svarsto jis.

V.Jankausko nuomone, teoriškai “Gazprom” galėtų įstatymo reikalavimus nesunkiai apeiti. “Dujotekana” ar kokia kita bendrovė gali tapti pagrindine dujų tiekėja. Tada “Gazprom” formaliai nebus dujų tiekėjas, o reikalavimas atskirti perdavimą ir tiekimą – įvykdytas”, -svarsto jis ir primena, kad panašų metodą “Gazprom” numatė 2004 metais “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartyje įrašydamas nuostatą, kad Vyriausybei priėmus sprendimą reguliuoti dujų kainą dujos gali būti pardavinėjamos ne per “Lietuvos dujų”, o per kitus ūkio subjektus.

“Jau tada “Gazprom” buvo apsidraudęs – jei bandysite mus spausti, pardavinėsime per kitą įmonę. Panašu, kad šiandien, kol neturime iš kur daugiau nusipirkti dujų, galime kelti kokias tik norime sąlygas, bet kalbėti turėsime su tuo pačiu vieninteliu tiekėju”, – gerų perspektyvų neįžvelgia V. Jankauskas

Dienraščio “Lietuvos rytas” teigimu, nė vienas ekspertas nedrįso įvertinti, kokia gali būti nuo “Lietuvos dujų” atskirtų dujotiekių rinkos kaina.

“Buhalterinė “Lietuvos dujų” magistralinių dujotiekių vertė yra 1,3 mlrd. litų. Bet jos kaina rinkoje gali būti ir didesnė, ir mažesnė už buhalterinę vertę”, – sakė V.Jankauskas, svarstantis, kad rasti naują investuotoją, norintį sumokėti už Lietuvos dujų vamzdynus, bus nelengva.

“Lietuvos energetikos sektorius pernelyg politizuotas, jame sudaryta neigiama nuomonė apie privatų kapitalą. Daug kartų buvo ribojamas dujų įmonių pelnas, joms neleista perskaičiuoti įkainių. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors lengvai sutiktų investuoti. Juolab kad krizė dar nesibaigė”, – kalbėjo V.Jankauskas.

Lietuvos Vyriausybei priklauso 17,70 proc. “Lietuvos dujų” akcijų, Rusijos koncernui “Gazprom” – 37,06 proc., Vokietijos “E.ON Ruhrgas International” (38,9 proc. akcijų).

Kaliningrado srities mokslinio-gamybinio paminklų apsaugos centro vyriausiasis ekspertas Aventuras Ovsianovas mano, kad neturi perspektyvos Gintaro kambario paieškos po Karaliaučiaus paskutinio vokiečių komendanto generolo Otto Lascho (Oto Lašo) bunkeriu.

“Kaip Antrojo pasaulinio karo laikais prarastų kultūros vertybių paieškos ekspertas, kaip karo inžinerijos statinių specialistas, istorikas, gvildenantis buvusios Rytų Prūsijos gyvenimo klausimus, galiu teigti, kad Gintaro kambario ir brangenybių paieškos Lascho bunkeryje neturi perspektyvos. Šitai patvirtina tai, kad vokiečiai bunkerį paskutiniais karo mėnesiais statė skubėdami, taip pat buvo sudėtingi kariškių ir fašistinės partijos tarpusavio santykiai”, – sakė A.Ovsianovas agentūrai “Interfax”.

Jis pareiškė, kad artimiausiu laiku Kaliningrado visuomenei bus pateiktas pranešimas tema “Lascho bunkeris: mitai ir realybė”, kuriame ši nuomonė bus visapusiškai pagrįsta argumentais.

“Polemika šia įdomia tema galima, taip pat ir su tais, kurie jau gręžia bunkerio sienas. Tačiau esu tikras – nei ji, nei darbai objekte mums nebus sėkmingi”, – mano ekspertas.

Kaliningrado centre jau gana ilgai grupė entuziastų-mėgėjų atlieka paieškos darbus Karaliaučiaus paskutinio vokiečių komendanto generolo O.Lascho požeminėje vadavietėje. Jie mano, kad betoninis bunkeris turi dvigubą dugną ir jame yra slaptaviečių, kur galbūt paslėptas Gintaro kambarys ir kitos brangenybės.

Bunkerį pastatė vokiečiai miesto centre nedaug laiko iki Rytų-Prūsijos puolimo operacijos ir Karaliaučiaus šturmo. Jame buvo generolo O.Lascho, kuris buvo miesto-tvirtovės komendantas ir vadovavo jo gynybai, štabas. Būtent jis priėmė sprendimą dėl įgulos kapituliavimo prieš sovietinę kariuomenę.

+370 5 2058525

Pirmoji po karo Vokietijoje surengta nacių diktatoriui Adolfui Hitleriui skirta paroda sulaukė didelio lankytojų dėmesio, todėl veiks trimis savaitėmis ilgiau, nei buvo numatyta, ketvirtadienį pranešė Vokietijos istorijos muziejus (DHM).

Per tris parodos “Hitleris ir vokiečiai” mėnesius ją aplankė daugiau nei 170 tūkst. žmonių. Parodos rengėjai siekė parodyti sąsają tarp A.Hitlerio iškilimo į valdžią 1933 metais ir tuometinės vokiečių visuomenės.

“Susilaukėme didžiulio vokiečių ir užsienio turistų susidomėjimo, – sakė muziejaus atstovas Rudolfas Traboldas. – Lankytojų buvo daug iš visos Europos”.

Pratęsus parodos laiką, ji veiks iki vasario 27 dienos, pranešė DHM.

Ypač muziejaus darbuotojus džiugina didžiulis lankytojų skaičius, nors parodoje pristatomi eksponatai yra nacių valdymo eros, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto palikimas.

“Hitleris, naciai, karas, jų ryšiai su Vokietijos visuomene nėra maloni kalėdinė tema”, – sakė R.Traboldas.

Anksčiau Vokietijos žiniasklaida rašė apie nuogąstavimus, kad paroda gali privilioti neonacistinius fiurerio gerbėjus, tačiau kol kas nuogąstavimai nepasiteisino.

Parodoje pristatoma įvairiausia nacių atributika, nuo propagandinių plakatų, iki A.Hitlerio biustų ar kortų žaidimų, padedančių įsiminti aukščiausių nacių pareigūnų vardus. Čia taip pat galima rasti esesininkų rankogalių segtukus, lempos gaubtą su raudona svastika, ar atitinkamus nacistinius kalėdinės eglutės žaisliukus.

Eksponatai rodo, kaip ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skirtingose vietose – žiniasklaidoje, pramonėje, bažnyčioje, mokykloje – buvo kuriamas A.Hitlerio kultas, gyvavęs iki pat neišvengiamo jo žlugimo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

“Jokiais būdais aš nelaikau parodos to (kulto) garbinimu”, – sakė Vokietijos centrinės žydų tarybos generalinis sekretorius Stephanas J. Krameris (Stefanas Krameris).