Scanpix nuotr.

EK siūlymus ES vadovai aptars per viršūnių susitikimą kovo 9–10 d. ir kokią nors ES viziją pateiks kovo 25 d. Romoje, kur vėl visi susirinks paminėti ES pirmtakės, Europos Ekonominės Erdvės (EEE), įkūrimo 60-mečio.

Pirmasis scenarijus inercinis – „vieno greičio“ ES. Išsaugoma dabartinė sprendimų tvarka, kai susitaria 27 valstybės. Galima šiek tiek didesnė integracija karinės ir užsienio politikos srityse. Tačiau narėms grąžinama visiška sienų kontrolė. Tokioje Europoje sprendimų greitis priklausytų nuo lėčiausiai veikiančios grandies.

Antrasis scenarijus: ES institucijos susitelkia vien į bendrosios rinkos palaikymą – nieko išskyrus ją. Suverenitetas „repatrijuojamas“ šalims narėms – įskaitant gynybos ir migracijos klausimus. EK teigimu, tokiu atveju negalimas visiškai laisvas darbo jėgos ir paslaugų judėjimas. Kitas eurokomisarų pastebėjimas: sprendimų priėmimas ES gali supaprastėti, tačiau sumažės galimybių veikti kolektyviai.

Trečiuoju scenarijumi siūloma sukurti „skirtingų greičių Europą“ – ES narės galėtų grupuotis pagal skirtingus integracijos siekius. ES narės visos bendrai siektų palaikyti tik bendrąją rinką. Kitos narės grupuojasi pagal integraciją, pavyzdžiui, gynybos, saugumo, mokesčių, socialinės politikos srityse.

Tikėtina, kad sparčiau integruosis tos šalys, kurios kažkada sudarė branduolį: Vokietija, Prancūzija, Italija, Beniliukso šalys. Už „skirtingų greičių Europą“ pasisako Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Ketvirtasis scenarijus numato mažiau sričių, kuriose vyks glaudesnė integracija. Tai galėtų būti saugumas, gynyba, prekyba, mokslas ir inovacijos. ES narės turėtų susitarti, kokios tai būtų sritys.

Penktuoju scenarijumi siūloma visoms 27 narėms gilinti integraciją, plėsti euro zoną ir ES institucijoms perleisti vis daugiau suverenių valstybių galių. ES išties taptų valstybiniu dariniu. Faktiškai tai kelias į ES federacijos – Jungtinių Europos Valstijų kūrimą, nors šis terminas nevartojamas.

Pagal šį scenarijų ES taip pat bus įgaliota kalbėti visos Europos vardu prekybos ir vidaus politikos klausimais, be to, jai teks vadovauti kovai su klimato kaita ir spręsti humanitarinius klausimus.

EK pirmininko Jeano Claude‘o Jun-kerio teigimu, ES pertvarkyti skirtus sprendimus turėtų priimti nacionalinės vyriausybės ir parlamentai. Jis sakė besitikintis, kad ES šalių lyderiai apsvarstys EK pasiūlytus scenarijus ir pirmąsias išvadas padarys iki šių metų pabaigos, o galutinį sprendimą dėl tolesnės veiksmų eigos priims iki Europos Parlamento rinkimų 2019 m. birželį.

Aušra LĖKA

Specialiai „Veidui“ iš Šiaurės Reino-Vestfalijos
(Vokietija)
Pats prabangiausias ir brangiausio nekilnojamojojo turto mikrorajonas Dortmunde – ant Fenikso ežero kranto. Pavadinimas simboliškas: daug metų čia karščiu alsavo didžiulė plieno gamykla, o jai išsikėlus kaip feniksas iš pelenų pakilo gyvenamųjų namų, biurų, restoranų, poilsio zonų teritorija ant dirbtinio ežero kranto. Iš gamyklos teliko viena krosnis, virtusi didžiule skulptūra.
Brangiausi būstai Dortmunde –  ten, kur lydytas plienas

Dortmundo savivaldybės darbuotojas Lüdgeris Schürholzas, projekto „Phoenix See“ (Fenikso ežeras) vadovas, vieną po kitos rodo šios teritorijos nuotraukas, iš to paties taško darytas skirtingu metu. 2001 m. čia dar stovėjo „Thyssenkrupp Stainless“ bendrovės plieno gamyklos pastatai. Plieno gamyboje konkurencija, ypač plečiantis šiai pramonės sričiai Kinijoje ir Rytų Europoje, didėjo, Dortmundo gamykla neatsilaikė. Vokiečiai plieno pramonę nutarė sutelkti Duisburge. Netrukus buvusią gamyklą išmontavo kinai, jos įrenginiai iškeliavo net į Šanchajų. Dortmunde teliko didžiulė miesto tikrai nepuošianti apleista teritorija.

Ežeras vietoj buvusios plieno gamyklos – tokia vienam savivaldybės darbuotojui kilusi idėja buvo gana netikėta. Bet viena gatvė gamyklos teritorijoje vadinosi Ežero, tad kodėl nepateisinus jos pavadinimo? Prieštaraujančiųjų, kad vietoj pramoninių pastatų laužyno atsirastų 96 ha miesto zona su vandens telkiniu, gyvenamųjų namų kvartalais, biurais, kavinėmis, neatsirado. Dortmundo savivaldybė įsteigė įmonę, kuri ėmė realizuoti idėją. Tam prireikė dešimt-mečio, nors dar ir šiandien tarp jau apgyvendintų pastatų kyšo ir statybos kranų.

Apie ketvirtadalį teritorijos užima Fenikso ežeras, vietinių pavadinamas ir jūra. Žvelgiant į L.Schürholzo nuotraukų seriją atrodo neįtikėtina, kad gamyklos pastatų vietoje iškasta didžiulė duobė per metus prisipildė gruntinio bei greta tekančios Emšerio upės vandens ir virto ežeru. Beje, po liūčių pakildavęs Emšerio vandens lygis daliai Dortmundo kėlė potvynių pavojų, tad įrengta sistema, kad pasruvus upei dalis jos vandens nutekėtų į dirbtinį ežerą. Projektą administ-
ruojanti savivaldybės bendrovė už šią idėją iš Emšerio priežiūra užsiimančios bendrovės net uždirbo 60 mln. eurų, mat ją išvadavo nuo nuolatinių rūpesčių reguliuojant upės vandens lygį.

Aplink ežerą – 3 km ilgio pėsčiųjų ir dviratininkų takai. Ežere įrengta prieplauka jachtoms ir nedideliems laiveliams, bet tik nekeliančiais triukšmo varikliais. Tik štai paplūdimio čia nėra, mat taip siekiama apsisaugoti nuo vandens taršos. Negalima šalia ežero ir kepti kepsnių, nes taip siekiama apsaugoti ežero prieigas nuo šiukšlių. Ežero dugnas apsodintas specialia augmenija, padedančia išlaikyti vandens skaid-rumą, čia specialiai reguliuojama ir žuvivaisa, tad žvejams mėgėjams žvejoti draudžiama.

Nekilnojamasis turtas šiame mikrorajone – brangiausias Dortmunde (1 kv. m kaina siekia 3–4 tūkst. eurų). Arčiausiai ežero stovintys prašmatnūs individualūs gyvenamieji namai įperkami ne bet kam. Čia įsikūrę, pavyzdžiui, garsiosios Dortmundo „Borussia“ futbolininkų. Paskui eina pora kotedžų juostų. Tačiau ketvirtoje nuo ežero juostoje jau yra ir socialinių būstų. Vokiečiai, kitaip nei mes, lietuviai, nori, kad visuomenės socialiniai sluoksniai neatsitvertų vieni nuo kitų, kaip pas mus atsitvėręs „elitas“ kokiuose Laurų kvartaluose.

Prie ežero – daugybė kavinių ir restoranų, parduotuvių, įvairių įstaigų biurų.

Į projektą ir jo plėtrą Dortmundo savivaldybės investuoti 240 mln. eurų jau beveik atsipirko, daugiausia iš sklypų pardavimo. Be to, projektas paramos gavo ir iš ES bei Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės fondų. Ir nors apie 10 mln. eurų savivaldybė dar neatsiėmė, netiesiogiai jie grįžta per čia sukurtas darbo vietas ir mokamus mokesčius. Ką jau kalbėti apie tai, kad vietoj miesto piktžaizdės – sava jūra, šalia kurios visi nori gyventi, dirbti ar leisti laisvalaikį.

Ką primena Duisburgo Prisiminimų sodas

Prie Duisburgo senojo vidinio uosto teritorijos ribos ne taip seniai kabojo iškabos „Įeiti draudžiama“. Industrinės revoliucijos laikotarpiu apie šimtmetį buvęs reikšmingu Rūro srities prekybos centru, XX a. viduryje uostas prarado savo svarbą ir virto apleista teritorija. 1994 m.  pagal britų architekto Lordo Normano Fosterio planą jis vėl atgimė, tapęs svarbia Duisburgo dalimi, čia prie vandens vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, įsikūrę biurai ir butai.

Buvusiose didžiulėse grūdų saugyklose dabar veikia modernaus meno muziejus ir restoranas. Buvę sandėliai Reino upės pakrantėse šiandien – modernūs biurai. Už jų – gyvenamųjų namų kvartaliukai su žaliosiomis erdvėmis kiemuose. Greta ir senelių globos namai.

Iš pirmo žvilgsnio savotiškai atrodo tiesiai po šios įstaigos langais gulinčios, iš pirmo žvilgsnio – statybinės atliekos, apžėlusios nedideliais krūmokšniais ir medeliais. Bet, pasirodo, tai menas: 1999 m. garsus kraštovaizdžio architektas iš Izraelio Dani Karavanas sukūrė parką, pavadintą Prisiminimų sodu, kuriame stengėsi susieti uosto praeitį su dabartimi. 3 ha plotą užimančioje erdvėje – ir senų logistikos įmonių pastatų, sandėlių griuvėsių likučiai, kaip balti bokštai stovi kelios nebeegzistuojančių daugiaaukščių namų laiptinės, ir neįprastas alpinariumas iš jų laiptų.

Tokia visai šalia senamiesčio esančios erdvės sutvarkymo idėja iš pradžių sulaukė nemažai skepsio, kalbėta, kad senelių namų gyventojams toks vaizdas kels depresiją. Tad pats idėjos autorius nuėjo pas senolius pasitarti. Nuogąstavimai buvo be pagrindo: senoliai suprato menininko idėją ir dabar pro savo langus mielai stebi, kaip po buvusių pastatų betoninių laiptų griuvenas kopinėja vaikai. O Prisiminimų sodas tapo patrauklia duisburgiečių poilsio vieta, menininkų traukos, kultūros projektų, parodų zona.

Prisiminimų sode iškilęs ir gelžbetoninis atverstos knygos formos pastatas, kuriame įsikūręs Duisburgo žydų bendruomenės centras ir sinagoga. Krokuvoje gimusio Izraelio architekto Zvi Heckerio modernus kūrinys simbolizuoja žydų bendruomenės atvirumą. Tačiau šiandien gyvenimo realybė tokia, kad šalia visą parą turi budėti policijos automobilis.

Duisburge buvusio uosto teritorija – ne vienintelė pramoninė dykra, prikelta naujam gyvenimui. Šiauriniame Duisburge nuo XIX a. vidurio gyvavusi stambiausia Europos metalurgijos gamykla „August Thyssen“, sustabdžiusi veiklą 1985 m., įgijo netikėtą paskirtį: senasis dujų rezervuaras virto didžiausiu dirbtiniu nardymo centru Europoje, o buvusi aukštakrosnė – apžvalgos bokštu.

Puikių konversijos – buvusių pramonės ar karinių objektų pritaikymo naujai paskirčiai – pavyzdžių šiame išplėtotos pramonės regione išskirtinai daug. O buvusios anglių kasyklos „Zollverein“ net įtrauktos į UNESCO saugomų kultūros paminklų sąrašą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

Valtis Kelno katedroje, DW nuotr.

Vos įžengus į įstabaus grožio Kelno katedrą akį traukia neįprastas Dievo namuose vaizdas – didžiulė medinė valtis su besikeičiančiomis nuotraukomis fone.

Aušra LĖKA Specialiai „Veidui“ iš Kelno (Vokietija)

Užrašas skelbia, kad ši žvejybos valtis kontrabandininkų buvo naudojama Viduržemio jūra plukdant pabėgėlius iš Libijos į Italiją. Valtis 7 m ilgio, o joje būdavo sutalpinama iki šimto žmonių. Jiems neleisdavo pasiimti nieko, net vandens ir maisto, čia nebuvo jokios priedangos nuo saulės ar lietaus. Valtis būdavo perpildyta tiek, kad kai kurie žmonės joje tiesiog buvo suspausti ir užduso.

Valties fone keičiasi pabėgėlių, išgyvenusių šioje ar panašiose valtyse, nuotraukos. Pavargę moterų veidai. Apsiašaroję vaikai. Vyrai, ką tik peržengę ribą ne tik tarp jūros ir sausumos, bet ir tarp mirties ir gyvenimo. Pabėgėlių vyrų, prievartavusių vokietes prie Kelno katedros šių Naujųjų naktį, nuotraukų nėra.

Kelnas vadinamas šalies kosmopolitiškumo sala, čia istoriškai visais laikais buvusi skirtingų tautų kryžkelė. Tačiau naujametę naktį toje kryžkelėje linksmybėms nusiteikę vokiečiai patyrė savo priglobtų atvykėlių smurtą, patyčias, vagystes, o moterys – net lytinius išpuolius.

Kiek buvo tokių užpuolikų, skelbta skirtingai, bet minėta net apie daugiau nei tūkstantį, anot liudininkų, šiaurės afrikietiškos ir arabų kilmės vyrų. Policija gavo apie 200 skundų, daugiausia moterų, teigiančių, kad jos tapo lytinio priekabiavimo aukomis.

Ne mažesnis smūgis vokiečiams buvo tai, kad nusikaltimus bandyta nuslėpti: Kelno policijos departamentas sausio 1-ąją išplatino pranešimą, kad „naujametė naktis iš esmės buvo rami“, o visuomeninis transliuotojas ZDF netgi neužsiminė apie išpuolius ir apie juos prabilo tik kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui.

Vokiečiai taip bijo pasirodyti politiškai nekorektiški, kad peržengė visas ribas. Bet ne tik jie. Prieš kelerius metus Briuselio mero administracija nutarė per Kalėdas nepuošti tradicinės eglutės, mat taip gali įžeisti kitatikius. Prieinama net iki visiško absurdo: šiemet Italijoje viešint Irano prezidentui Hassanui Rouhani, Romos Kapitolijaus muziejuje buvo uždengtos „nuogos“ skulptūros.

Ne išimtis ir Lietuva: kaip praėjusią savaitę pranešė TV3, pabėgėlių atrankos tvarka tokia skylėta, kad į mūsų šalį atvežtas ir narkomanas, ir septyni asmenys, kuriuos netrukus teks deportuoti. O informacija apie nevykusią atranką slėpta, esą nenorint sudirginti ir taip skeptiškai pabėgėlių atžvilgiu nusiteikusios visuomenės.

Bet stebina kraštutinumai ir iš kitos pusės: vasarą pasaulį apskriejo nuotraukos, kaip Nicos paplūdimyje ginkluoti policininkai privertė moterį nusirengti arabių moterų dėvimą maudymosi aprangą.

Iš vienos pusės – absurdiškais skirtingų tradicijų draudimais, iš kitos – keistos atmainos savicenzūra slepiant tiesą neišugdysi tolerancijos ir taikaus visuomenės sugyvenimo. Nusikaltėlių ar bandančiųjų apeiti nustatytą tvarką yra ir tarp migrantų, ir tarp vietos gyventojų. Tikroji takoskyra – tarp dorų ir nedorų žmonių, o ne tarp vietinių ir atvykėlių.

Turbūt tai ir simbolizuoja valtis Kelno katedroje, kviečianti padėti doriems žmonėms, kuriuos iš gimtųjų namų išvijo karas. Kelno arkivyskupas kardinolas Raineris Maria Woelki 2014-ųjų lapkritį pradėjo akciją „Naujieji kaimynai“, kurios tikslas – skatinti „sveiki atvykę“ kultūrą ir pabėgėlių integraciją Kelno arkivyskupijoje. Žmonės prisideda kuo gali: kas padovanoja pabėgėliams mokyklinę vaikų kuprinę, kas dviratį, kas pasiūlo ir būstą, rengiamos parodos, susitikimai, katalikų švietimo įstaigos siūlo savo pagalbą.

Projektų ir iniciatyvų padėti pabėgėliams Vokietijoje daug. O portaluose su nuolatine tapusia rubrika „Nuo politinio prieglobsčio iki įžymybės. Jie buvo pabėgėliai“ publikuojamos kuo įvairiausių asmenybių nuotraukos: nuo Tibeto budizmo dvasinio vadovo Dalai Lamos, pirmosios moters, tapusios JAV valstybės sek-retore, Madeleine Albright, gimusios Prahoje, Nobelio premijos laureatės rašytojos Hertos Müller, iš Rumunijos pabėgusios į Vokietiją, Ukrainoje gimusios vokiečių politikės Marinos Weisband iki popžvaigždžių Freddy Mercury iš Zanzibaro, Mikos iš Libano, Ritos Ora iš buvusios Jugoslavijos ar Dortmundo „Borusijos“ žvaigždės Neveno Subotičiaus iš Serbijos.

Mes galėtume šią plejadą papildyti mūsų Prezidentu Valdu Adamkumi, kuriam taip pat teko patirti pabėgėlio dalią.

Su šiais žmonėmis mes –  vienoje valtyje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

IDW Mannequins

„Hennecke“ gamykla netoli Kelno šiemet įgijo naujus savininkus – „Umegą“ iš Utenos. „Vičiūnai“ išstumia iš Vokietijos rinkos anksčiau čia vyravusias prancūziškas krabų lazdeles. Tokių sėkmės istorijų yra, bet kol kas mažiau, nei bandymų tai padaryti.

Aušra LĖKA

Specialiai „Veidui“ iš Šiaurės Reino-Vestfalijos (Vokietija)

Vokiečiai mokys savo savininkus darbo efektyvumo

Siauru vingiuotu keliuku pakilus į „Walter Th.Hennecke GmbH“ fabriką prie nedidelės Noištato gyvenvietės netoli Kelno nematyti jokių lietuviškų ženklų, bet patenki į lietuvių įmonę. Utenos katilų, kompresorių, žemės ūkio technikos gamybos įmonė „Umega“ šiemet gegužę įsigijo lig tol dviejų Hennecke šeimos kartų valdytą metalo apdirbimo fabriką. Tai kol kas tikrai retas pavyzdys, kad ne vokiečiai įsigijo Lietuvoje įmonę, o atvirkščiai.

Kad ir kaip smagu būtų plika akimi matyti ženklų, jog įmonė priklauso lietuviams, ko nors lietuviško įterpti į jos pavadinimą neplanuojama. Ir taip įmonei teko pasistengti raminant klientus bei darbuotojus.

„Nerimo buvo“, – pripažįsta „Hennecke“ direktorius Klausas Dürksenas, į šias pareigas vietoj lig šiol įmonei vadovavusio jos savininko paskirtas jau sutarus dėl įmonės pardavimo.

Tiek klientai, tiek darbuotojai buvo įpratę, kad daugiau kaip penkis dešimtmečius fabriką valdė viena iš šio regiono kilusi šeima – 1963-iaisiais jį įsteigęs Walteris Hennecke, paskui verslą perėmė jo sūnus. Tad žinia apie naujus savininkus (o dar ne vokiečius ir net ne vakariečius) buvo šioks toks šokas.

Nauja įmonės vadovybė klientams ir darbuotojams pristatė „Umegą“ ir tai, kokias „Hennecke“ perspektyvas numatę naujieji savininkai. Svarbiausia buvo paneigti nuogąstavimus, kad kai gamyba bus perkelta į Lietuvą, mažės kokybės reikalavimai ar bus atleidžiami darbuotojai.

Svarbiausia buvo paneigti nuogąstavimus, kad kai gamyba bus perkelta į Lietuvą, mažės kokybės reikalavimai ar bus atleidžiami darbuotojai.

Atvirkščiai, planuojama, kad sinergija su naujųjų savininkų įmonėmis Lietuvoje ir kitose šalyse „Hennecke“ atvers naujų galimybių. Mat dabar fabrikas jau maksimaliai išnaudoja savo gamybos pajėgumus, nebeturi galimybių plėstis, gaminti kažką naujo. O panaudojant gamyklų Vokietijoje ir Lietuvoje sinergiją galima praplėsti siūlomų gaminių portfelį ir klientų gretas.

K.Dürksenas pateikia konkretų pavyzdį: „Umega“ gamina židinių krosnis, o „Hennecke“ – ne, bet kartu įmonės galėtų pagaminti dar geresnės kokybės ir didesnės kainos šios produkcijos. Kai kuriuos Vokietijos rinkai reikalingus gaminius planuojama gaminti Lietuvoje. „Hennecke“ lig šiol negamino galutinių produktų, o dabar tam atsiras daugiau galimybių, tad klientams bus galima suteikti didesnį gaminių pasirinkimą. Be to, lig šiol beveik tik Vokietijos rinkai dirbusi įmonė taps tarptautiškesnė, įgis naujų klientų kitose šalyse.

Antra vertus, naujų savininkų atėjimas užbaigė nežinią: 62-ejų Hennecke šeimoje neatsirado norinčiųjų tęsti šį verslą, tad jau kuris laikas buvo dairomasi naujų įmonės savininkų.

Per kelis mėnesius tiek klientų, tiek įmonės darbuotojų nerimo neliko. „Hennecke“ neprarado nė vieno kliento. Darbuotojams vienintelis pokytis – jie ėmė mokytis anglų kalbos (galima pajuokauti, jog naujieji savininkai humaniški, kad komunikacijai pagerinti pasiūlė mokytis anglų, o ne lietuvių kalbos), o naujųjų savininkų įmonių Lietuvoje darbuotojai mokosi vokiečių.

„Lietuviai „Hennecke“ pirko ne todėl, kad fabrikas dirbo blogai, bet todėl, kad gerai“, – pabrėžia įmonės direktorius K.Dürksenas, pridurdamas, kad jie iš metalo gali pagaminti bet ką.

Lietuviai „Hennecke“ pirko ne todėl, kad fabrikas dirbo blogai, bet todėl, kad gerai.

Nuo viename angare tilpusios įmonėlės „Hennecke“ per daugiau kaip penkis dešimtmečius išsiplėtė į 30 tūkst. kv. m ploto, 250 darbuotojų pelningai dirbančią, gerą klientų bazę turinčią, modernią metalo apdirbimo įmonę, vieną pirmaujančių Vokietijoje. „Hennecke“ apyvarta pernai siekė 29 mln., šiemet turėtų peržengti 30 mln. eurų. Didžioji dalis gamybos procesų automatizuota ir robotizuota. Tad naujiesiems savininkams lietuviams kardinalių pokyčių imtis neverta. Atvirkščiai, kai ko galima pasimokyti iš vokiečių.

„Hennecke“ direktorius dalijasi įspūdžiais iš Lietuvoje veikiančių „Umegos“ įmonių: gamybinė įranga šiuolaikiška, „Umega“ turi gerų pjaustymo lazeriu įrenginių, o suvirintojai dirba taip preciziškai, kaip vokiečių įmonėje robotai. Bet „Umega“ galėtų pasimokyti iš savo įsigytos vokiečių įmonės gamybos planavimo, tai padėtų dirbti efektyviau. Beje, į „Hennecke“ kelti kvalifikacijos jau atvykę trys suvirintojai iš Lietuvos.

O rengiant specialistus vokiečių įmonė turi patirties, juolab kvalifikuota darbo jėga Vokietijoje tampa vis didesne problema. „Hennecke“ profesinio mokymo vadovas Arturas Beckeris pasakoja, kad įmonė pati ugdosi specialistus vadinamuoju dualiniu metodu: fabrikas apmoka 32 jaunuolių mokslą Koblenco prekybos ir amatų rūmuose, kur jie dvi dienas per savaitę lanko teorines paskaitas, o tris dirba įmonėje, globojami patyrusių darbuotojų. Besimokantieji profesijos įmonėje netgi gauna atlyginimą: pirmais metais – 800, antrais – 860, trečiais – 920 eurų. Mokslas, atsižvelgiant į specialybę, trunka nuo dvejų iki trejų su puse metų.

Jei tiek už tris darbo dienas gauna dar besimokantis jaunuolis, tai kiek – ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojas? Lietuvoje aukštos kvalifikacijos šios srities specialistų algos siekia vidutiniškai apie 800 eurų, maksimaliai – iki 1500. K.Dürksenas konkrečių vokiškos algos sumų neįvardijo, bet patikino, kad tikrai daugiau.

Kasmet taip perpus teorinius, perpus praktinius mokslus baigia apie dešimt jaunuolių, septyni aštuoni jų lieka dirbti „Hennecke“. Kai kuriems jų įmonė sudaro galimybę toliau tęsti mokslus aukštosiose mokyklose. Bet net jei kuris nutaria ieškotis darbo kitur, grąžinti įmonei į jį investuotų lėšų nereikia.

Tad lietuviams pavyko įsigyti tikrai gerą įmonę. Paieškos nebuvo lengvos ir truko net apie ketverius metus. Sandorio vertė neskelbiama. Finansavimo struktūra buvo nestandartinė: sandoris finansuotas lėšomis, gautomis išplatinus papildomas AB „Umega“ akcijas, taip pat „Nordea“ ir Vokietijos bankų suteiktais kreditais. Sandorį apiforminti truko apie pusę metų.

Augančiai Lietuvos bendrovei tai buvo šešta antrinė įmonė už Lietuvos ribų.

„Viči“ iš Vokietijos veja prancūzus

Tokie pavyzdžiai kaip „Hennecke“ – gana unikalūs. Nors lietuviškų įmonių, bandančių eiti į Vokietijos rinką, daug, tokių sėkmės istorijų kur kas mažiau, nes konkurencija čia milžiniška. „Vičiūnų grupės“ pavyzdys rodo, kad vis dėlto įmanoma įsiterpti ir lietuviams.

„Viči“ žuvies produktų prekės ženklas Vokietijos prekybos centruose – jokia retenybė. Atvirkščiai, lig šiol čia vyravę krabų lazdelių gamintojai iš Prancūzijos „Coraya“ pamažu priversti užleisti rinką „Vičiūnams“. „Turime ambicijų visiškai perimti šio produkto rinką Vokietijoje“, – pasakoja įmonės atstovybės Vokietijoje vykdomoji direktorė Toma Marcinkevičiūtė.

„Vičiūnų grupei“ atstovaujanti bendrovė „VG Handel GmbH“ Kelne įsikūrė 2009 m. Šiame Vokietijos kosmopolitiškumo sala vadinamame mieste, pasak T.Marcinkevičiūtės, integruotis gana lengva. Šį miestą savo būstinėms yra pasirinkusios daug tarptautinių įmonių, taip pat ir maisto pramonės. Tačiau kur kas sunkiau įeiti į Vokietijos rinką, kur konkurencija tikrai didelė.

„Pradžia buvo sunki. Prireikė trejų ketverių metų, kol į mus pradėjo rimtai žiūrėti kaip į atsakingą partnerį, siūlantį kokybišką produkciją“, – pasakoja T.Marcinkevičiūtė.

Taip, teko susidurti ir su stereotipais apie Rytų Europą (nors joje pristatyta daug naujų fabrikų su modernia įranga ir technologijomis), kai kas Lietuvą vis dar sieja su Rusija.

Kiek skiriasi vokiškos ir lietuviškos kainos, T.Marcinkevičiūtė lyginti nesiėmė, nes ir produktai nėra identiški. Bet, pavyzdžiui, 320 g indelis krabų lazdelių iš surimio aliejuje, kokių Lietuvos prekybos centruose, deja, nėra, Vokietijoje kaina nesiekia 3 eurų.

Vis dėlto lietuviams pavyko. Pirmus metus Vokietijos rinkoje „Vičiūnų“ produktų apyvarta siekė apie milijoną eurų, pernai – 32 mln., dabar – 40 mln. eurų. Kaip to pasiekta? Žinoma, svarbiausia – produkto kokybė ir kaina. Lietuvių produkcijos kokybė tikrai gera. O konkurencingas kainas leidžia išlaikyti tai, kad Vokietijoje PVM maisto produktams yra 7 proc. (Lietuvoje 21 proc.).

Kiek skiriasi vokiškos ir lietuviškos kainos, T.Marcinkevičiūtė lyginti nesiėmė, nes ir produktai nėra identiški. Bet, pavyzdžiui, 320 g indelis krabų lazdelių iš surimio aliejuje, kokių Lietuvos prekybos centruose, deja, nėra, Vokietijoje kaina nesiekia 3 eurų.

Gal būtų įperkama ir lietuviams?

T.Marcinkevičiūtė pasakoja, kad norint vokiečiams įsiūlyti savo prekę reikia mokėti su jais bendrauti. Praverčia net žinojimas, kurios futbolo komandos sirgalius yra derybininkas iš Vokietijos pusės ir kaip ši komanda sužaidė pastarąsias rungtynes. O jei su vokiečiu sutari susitikimo ar siuntos pristatymo laiką, turi būti punktualus. Jei vėluotum, vokietis nesuprastų, nors lietuviams tai nebūtų koks unikalus atvejis. Gal todėl ne visiems ir pavyksta prasibrauti į punktualiųjų ir pavyzdingųjų vokiečių rinką.

Esama ne tik mentaliteto, bet ir skonio skirtumų. Tad nors apie 90 proc. Vokietijos rinkai skirtos „Vičiūnų“ produkcijos gaminama bend-rovės fabrikuose Lietuvoje, produktai truputį skiriasi nuo tų, kurių galima rasti lietuviškuose prekybos centruose. „Vičiūnų grupės“ atstovė tikina, kad tiek lietuviams, tiek vokiečiams skirtų produktų kokybė gera, tik šiek tiek skiriasi receptūra: specialiai vokiečiams gaminamuose produktuose didesnis žuvies procentas.

Vokietijoje dabar veganiško, ekologiško maisto populiarumo banga, tad „Vičiūnai“ siūlo veganiškų koldūnų liniją. Vokiečiams patinka ir azijietiškų receptūrų koldūnai. Vis dėlto paklausiausia –  ir rūkyta, ir šaldyta lašiša.

Skirtingi ir produktų vartojimo įpročiai: Lietuvoje krabų lazdelės daugiausia vartojamos kaip sudėtinė salotų dalis, o Vokietijoje – kaip užkandis ar sušiams, kurių paklausa vis didėja, gaminti.

„Vičiūnų grupės“ atstovybėje dirba 10 žmonių, iš jų trys lietuviai, viena japonė, kiti vokiečiai. Ar sunku Vokietijoje būti darbdaviu? Nors Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius yra užsiminęs, kad lietuviškasis Darbo kodeksas rengtas žiūrint ir į vokiškąjį, tačiau panašumų įžvelgti sunku. T.Marcinkevičiūtė pasakoja, kad Vokietijoje nieko negali imti ir atleisti iš darbo, nebent darbuotojas padarė nusikaltimą pagal baudžiamąjį kodeksą arba neina į darbą. Norint darbuotoją atleisti įspėjimo terminas priklauso nuo darbo įmonėje trukmės, vaikų, išlaikytinių skaičiaus, nuo darbo sutartyje sutartų sąlygų. Jei žmogus išdirbęs daugiau nei penkerius metus, jį apie atleidimą reikia įspėti prieš du mėnesius. Tiesa, reikalavimai mažesni mažose įmonėse, turinčiose iki 11 darbuotojų.

IDW padaliniai – visame pasaulyje, bet įmonės širdis – Vilniuje

Duisburge kitų metų kovą vyksiančioje vienoje didžiausių pasaulyje parduotuvių įrangos parodų „Euroshop“ svarbią vietą užims dviejų Lietuvos fabrikų „IDW Metawood“ ir „IDW Mannequin“ produkcija. Jos pardavimą Vakarų Europoje koordinuoja Duisburge įsikūrusi „IDW GmbH“. Pernai ji pardavė vilniečių produkcijos už 14 mln. eurų. Apie du trečdalius pardavimo sudaro baldai ir prekybos įranga, likusią dalį – manekenai. Iš dviejų IDW gamyklų Lietuvoje į Vokietiją kasdien išvežama apie 40 t produkcijos.

Įeinant į stilingą įmonės biurą Duisburgo vidaus vandenų uoste, virtusiame modernia biurų, kavinių, prašmatnių gyvenamųjų namų ir net šiuolaikinio meno muziejaus zona, pirmiausia pasitinka… Dirkas Nowitzki. Geriausio visų laikų Vokietijos krepšininko manekenas – originalaus dydžio, tik, kaip prisipažįsta biuro šeimininkai, sportinių batelių dydis šiek tiek mažesnis, kad nereikėtų specialiai užsakinėti.

Biure daugybė ne tik vyrų, moterų ir vaikų „kūnų“, „galvų“, bet net ir šunų manekenų (tiesa, vienas, pasitarnavęs prototipu, gyvas). Visi jie – iš Fabijoniškių.

„IDW būstinė Toronte, Kanadoje, skirstymo ir klientų aptarnavimo padalinių yra visame pasaulyje – ne tik Vokietijoje, bet ir Danijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje. Tačiau įmonės širdis plaka Vilniuje“, – sako „IDW GmbH“ parduotuvių įrangos pardavimo projektų vadovas Oliveris Opitzas.

Vilniuje veikiančiuose dviejuose IDW fabrikuose – manekenų ir prekybinės įrangos – dirba 1,3 tūkst. darbuotojų: 900 gamina baldus ir įrangą prekybos centrams, 300 – manekenus. Vilniečių pajėgumai leidžia per metus pagaminti 100 tūkst. manekenų (neskaičiuojant atskirų jų dalių), o „IDW Metawood“ per metus įrengia per 500 tūkst. kv. m prekybos centrų visame pasaulyje. Tarp vilniečių klientų – per 80 garsiausių pasaulio prekių ženklų: „Tommy Hilfiger“, „Dior“, „Armani“, „Tom Tailor“, „Porsche Design“, „Louis Vuitton“, „Puma“, H&M, „S.Oliver“, „Adidas“ ir kiti.

Tiesa, dabar drabužių pramonei sunkus metas, kai kurios įmonės bankrutuoja ar mažina gamybos apimtis, tai atsiliepia ir IDW. Manekenų rinkoje konkurencija paaštrėjo ir padidėjus jų gamybai Kinijoje. Nors kinai nepaiso ekologijos, be to, jų manekenų kelionė iki užsakovo trunka ir iki dviejų mėnesių, tačiau kai kuriems klientams tai tinka.

Vis dėlto išskirtinių prekių ženklų užsakovams svarbu, kad lietuviški manekenai – taip pat išskirtiniai. Jų prototipus kuria profesionalūs skulptoriai. Manekenai gaminami iš perdirbamų medžiagų – polistireno, juos galima susmulkinti ir gaminti naujus manekenus. Rimtiems užsakovams rūpi, ar produkciją jiems gaminančiose įmonėse laikomasi ne tik ekologijos, bet ir gamybos saugumo reikalavimų, socialinės atsakomybės principų ir pan. „Fabrikai Vilniuje atitinka aukščiausius standartus“, – sako O.Opitzas.

Galiausiai – tai kokios dabar manekenų mados? Pasirodo, madingi be galvų ar bent jau be realistinių veido bruožų. Be kita ko, jie storėja: anksčiau daugiausia būdavo užsakoma 36–38, o dabar – ir 44 dydžio.

Vokietijoje – beveik aštuonios dešimtys lietuviško kapitalo įmonių

Lietuvos ir Vokietijos verslo bendradarbiavimo pavyzdžių ar dar tik užuomazgų Šiaurės Reino-Vestfalijos regione daugėja. Štai „Lietuvos geležinkeliai“ mezga ryšius su didžiausiu pasaulyje Duisburgo vidaus vandenų uostu, šiuo metu sparčiai plečiančiu krovinių gabenimą vandeniu ir geležinkeliais į didžiulę Kinijos rinką.

O visoje Vokietijoje 2015 m. pabaigoje Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos siekė 9,6 mln. eurų, veikė 77 lietuviško kapitalo įmonės. Vokietijoje veiklą plėtoja „Žemaitijos pienas“, „Ryterna Vertriebs u. Produktions GmbH“ (garažo vartai), „Pupt“ (sėdmaišiai), „Dona Handelsgesellschaft“ (vitaminai, dizainas, baldai), A.Žilinskio ir ko UAB (elektros tinklai, vandentvarka, infastruktūros statyba), „Uoga uoga“ (kosmetika), „Greenenergo GmbH“ (durys, langai, garažo vartai, baldai, mediena) ir kt. O didelę pridėtinę vertę kuriančios įmonės, tokios kaip lazerių, elektronikos komponentų gamintojai, Vokietiją jau seniai laiko viena svarbiausių rinkų.

Žinoma, Lietuva negali būti tarp svarbiausių Vokietijos ekonominių partnerių: tarp importuotojų tėra 52 vietoje (0,18 proc. viso importo dalis), o Vokietijos eksporto krypčių sąraše mes 46-ti (0,23 proc.). Bet Europos ekonomikos garvežiu vadinama Vokietijos ekonomika suteikia daug galimybių ir įmonėms iš Lietuvos.

Lietuvai Vokietija – trečia pagal dydį ekonominė partnerė. Jos investicijos nuo 1990 m. siekia 1,28  mlrd. eurų (9,3 proc. visų investicijų), tai triskart daugiau nei vokiečiai investavę Estijoje ir Latvijoje. Vokietija Lietuvai 2015 m.buvo antra po Rusijos pagal importo apimtis (2,9 mlrd. eurų) ir ketvirta po Rusijos, Latvijos ir Lenkijos pagal eksportą (1,8 mlrd. eurų).

2003–2015 m. Lietuvoje įgyvendinti 43 Vokietijos investiciniai projektai. Daugiausiai investuota į prekybą (17), gamybą (14), transportą ir logistiką (10). Investuotojų būtų dar daugiau, jei būtų reformuota darbo teisė, pertvarkytas profesinis mokymas, priartinant profesines mokyklas prie verslo, skaidresni viešieji pirkimai, – tokius kliuvinius nurodo vokiečiai investuotojai. Be kita ko, investicijas stabdo ir Lietuvoje jau jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas.

Vokiško kapitalo įmonėse „Siemens“, „IKI / Palink“, „Lidl“, „Danpower Baltic“, „Klassmann-Deilmann Group“, „ERGO Insurance SE“, „Schmitz Cargobull“, „Deutsche Post DHL“, „Robert Bosch“, „Würth Lietuva“, „Kärcher“ ir kt. dirba apie 17 tūkst. darbuotojų. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ apklausoje vokiečių įmonės minėtos tarp geidžiamiausių darbdavių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D. Matulionio nuotr.

Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje

Lietuvoje gana plačiai rašoma apie šiuo metu vykdomą mūsų kariuomenės modernizavimą. Vokietija, kaip žinome, pasižymi savo ginkluotės ir technikos patikimumu. Sudarome kontraktus su vokiečių gamintojais. Didžiausias ir žinomiausias šiuo metu, be jokios abejonės, ką tik sudarytas kontraktas dėl vokiškų šarvuočių „Boxer“ įsigijimo, lengvatinėmis sąlygomis iš Vokietijos Bundesvero rezervų pavyko įsigyti moderniausių savaeigių haubicų, kurios atitinka aukščiausius pasaulinius standartus.

Nors pradėjau nuo karinių dalykų, tačiau tai tik nedidelė mūsų santykių su Vokietija spektro dalis. Kas šiuo metu Lietuvoje nežino vokiško „Lidl“ ar „Ozo“ prekybos centro? Lietuvos įmonės pernai į Vokietiją eksportavo 1,8 mlrd. eurų vertės prekių.  Lietuvoje pagamintoms prekėms Vokietija yra svarbiausia rinka ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mes į Vokietiją išvežame prekių daugiau nei į JAV, Japoniją ir Kiniją kartu sudėjus. Taigi verslo su Vokietija galimybės praktiškai neišsemiamos. Tą būtina išlaikyti ir plėsti. Raginčiau verslininkus nepamiršti vokiečių kalbos – mokantiems kalbą durys atsivers kur kas paprasčiau.

Negaliu nutylėti ir dar vienos be galo jautrios Vokietijai ir visai Europai temos.  Masinis pabėgėlių srautas buvo ir tebėra didelis iššūkis. Tokio srauto pabėgėlių, kokio Vokietija sulaukė pernai, šios valstybės istorijoje dar nėra buvę: per metus į Vokietiją atvyko daugiau kaip milijonas pabėgėlių. Tai daug kartų viršijo įprastą imigracijos į Vokietiją mastą. Lietuvai pagal jos dydį tai reikštų per metus priimti apie 45 tūkst. pabėgėlių. O tai yra du tokie miestai kaip Utena ir Rokiškis kartu paėmus.

Vis dėlto su pagarba ir susižavėjimu stebiu, kaip vokiečiai sprendžia šią titanišką užduotį. Jiems pavyksta, nes dirbama ranka rankon. Federalinė vyriausybė, konkrečios savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai nesėdi sudėję rankų, nesiskundžia biurokratinėmis ar teisinėmis kliūtimis. Apgyvendinimui  operatyviai pritaikytos ne­naudojamos patalpos miestuose, laikinai uždaryti kariniai objektai, sporto salės. Kai kur sprendžiama netradiciškai. Net ir mūsų statybinių vagonėlių gamintojai gavo gerų užsakymų iš Vokietijos.

Man pačiam teko lankytis viename tokių centrų Berlyno Vilmersdorfo rajono senose savivaldybės patalpose įrengtame pabėgėlių centre. Šios administracinės patalpos per porą mėnesių buvo pritaikytos žmonėms apgyvendinti. Pabėgėliams buvo sudarytos kuklios, bet orios gyvenimo sąlygos. Beje, mano paauglys sūnus turėjo progą visa tai pamatyti iš vidaus, nes atliko mokyklinę dviejų savaičių praktiką šiame centre. Per trumpą laiką čia buvo sukurta visa žmonėms gyventi būtina infrastruktūra. Ir tai buvo padaryta daugiausia verslo ir visuomenės suteiktos labdaros ir savanorių darbo pagrindu.

Lietuvos ir kitų šalių viešojoje erdvėje daug neigiamos informacijos, mitų apie šiuos į Vokietiją atvykusius pabėgėlius. Kartais pats savęs klausiu: gal kai kas sąmoningai siekia dezinformuoti visuomenę, kad dar labiau skatintų natūralią žmonių baimę,  rasistinius ar ksenofobinius sentimentus? Noriu tik patikinti, kad Berlyne saugu kaip ir anksčiau. Vokietijos policija nefiksuoja nusikalstamumo padidėjimo.

Vokiečiai turi neblogai funkcionuojančią pabėgėlių skirstymo sistemą, čia neleidžiama susidaryti getų tipo gyvenvietėms, kuriose gyventų tik imigrantai. Mokyklinio amžiaus vaikams organizuojamos specialios integracinės klasės. Priimtas labai svarbus pabėgėlių integracijos įstatymas, kuriuo įvedamas privalomas vokiečių kalbos mokymas, integracijos kursai, išplėstos viešųjų darbų galimybės. Nenorintiems integruotis įvestos sankcijos. Jiems gali būti nesuteiktas oficialus pabėgėlio statusas, nemokamos ar sumažintos socialinės išmokos. Vokietijos verslas taip pat nedramatizuoja situacijos ir tikisi bent jau nemažą dalį šių žmonių integruoti į darbo rinką. Vokietijoje trūksta darbo rankų, visuomenė sensta, gimstamumas yra labai mažas.

Vokiečiai gali ir daro daug, tačiau nebūtų teisinga į viską žiūrėti tik pro rožinius akinius. Visuomenėje padaugėjo netikrumo ir nerimo dėl ateities. Populiarėja kraštutinės politinės jėgos. Žmonės bijo, kad kai kurie pabėgėliai gali radikalizuotis, imtis teroro veiksmų kaip Prancūzijoje ar Belgijoje. Ar pavyks pabėgėlius integruoti dar šiandien – per anksti daryti išvadas, tačiau Vokietijoje dedama daug pastangų.

Bet kokiu atveju mes turime būti solidarūs su vokiečiais. Tada ir patys galime tikėtis solidarumo, jei mums kiltų panašaus pobūdžio iššūkių.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkija niršta, armėnai džiūgauja: Vokietijos įstatymų leidėjai priėmė rezoliuciją, kuria per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje vykusios armėnų žudynės pripažįstamos genocidu.

Turkija šiuo metu vos spėja atlaikyti smūgius. Nesutarimai su Rusija jau yra persikėlę į ekonominį lygmenį. ES ir NATO Turkiją kritikuoja dėl jos veiksmų Sirijoje ir dėl migracijos politikos. Taip pat – dėl prezidento Recepo Tayyipo Erdogano siekio tapti diktatoriumi.

Dabar Turkija sulaukė dar vieno nemalonumo – Vokietijos Bundestago nariai balsavo dėl rezoliucijos, kuria pripažįstamas armėnų genocidas. Jų neatgrasė anksčiau puikiai suveikdavę Turkijos perspėjimai, esą toks sprendimas gali pakenkti dvišaliams santykiams. O juk prieš metus lygiai toks pat balsavimas neįvyko būtent dėl tokių Turkijos perspėjimų, į kuriuos jautriai sureagavo Vokietijos valdantieji.

Įdomu tai, kad šį sykį pataisytas rezoliucijos projektas į Bundestago darbotvarkę vėl buvo įtrauktas iš esmės Žaliųjų partijos atstovo turkų kilmės politiko Cemo Ozdemiro pastangomis.

Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui.

Už rezoliuciją, kuri vadinasi „Armėnų ir kitų krikščionių mažumų genocido 1915 ir 1916 metais atminimas ir paminėjimas“, Bundestago nariai balsavo beveik vienbalsiai: tik vienas deputatas buvo prieš, o dar vienas susilaikė. Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui. Jei to norėsis.

A.Merkel atstovė Christiane Wirtz leidžia suprasti, kad kanclerė šį dokumentą palaikė, o jos tylaus pritarimo pakako Bundestagui apsispręsti.

Netinkamas laikas?

Kritikai aiškina, jog balsavimui dėl armėnų genocido pasirinktas blogiausias įmanomas laikas: juk Vokietijai dabar esą labai svarbu, kad Turkija laikytųsi su Europos Sąjunga pasiekto susitarimo, dėl kurio per pastaruosius kelis mėnesius sumažėjo migrantų srautas į Vidurio Europą. Ir vargu ar yra koks kitas klausimas, į kurį Turkija reaguotų taip jautriai, kaip į tai, ką valstybės ir tarptautiniai istorikai kalba apie daugiau nei milijono armėnų ir kitų krikščionių mažumų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Turkijos vyriausybė ne sykį yra atmetusi terminą „genocidas“, teigdama, kad ne vien armėnai, bet ir tūkstančiai kitų žmonių, tarp jų ir labai daug turkų, žuvo Osmanų imperiją sugriovusio pilietinio karo metais.

Oficialiai Turkija pripažįsta, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo daug armėnų, bet ne tiek, kiek suskaičiuoja patys armėnai, – pusantro milijono.

Be to, Turkijos teigimu, armėnai per šį karą buvo savotiška Rusijos remiama penktoji kolona, o masinės deportacijos ir jas lydėjusios armėnų mirtys nebuvo iš anksto apgalvotos ar tyčinės, nors tai yra esminė genocido sąlyga: Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Holokausto repeticija

Priminsime, kad po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Tačiau jiems labai trukdė tautinės mažumos – kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, daugiausia sudaryti iš specialiai tam parengtų kriminalinių nusikaltėlių.

Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Kraupiausi įvykiai fiksuojami nuo 1915 m. balandžio 24-osios. Tą naktį Konstan­tinopolyje buvo suimta pustrečio šimto armėnų elito atstovų. Visi suimtieji netrukus buvo nužudyti. Paskui prasidėjo masiniai armėnų „perkėlimai“. Dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, žudomi dujomis, o vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Genocido termino kūrėjas žydų kilmės Raphaelis Lemkinas armėnų genocidą vadina vienu „tipiškiausių“ genocido atvejų, Hitlerį įkvėpusių Holokaustui. Dar keliais mėnesiais anksčiau labai panašių į armėnų genocidą veiksmų buvo imtasi prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.

Istorikų teigimu, armėnų genocidas buvo pirmasis modernus genocidas, kurio planavimas ir vykdymas vyko valstybiniu lygiu. Šis genocidas yra antras po Holokausto labiausiai tyrinėtas genocidas pasaulyje, dėl šių žudynių daug iečių sulaužė ir vis dar laužo ne tik politikai, istorikai, bet ir rašytojai, menininkai.

Turkija visus šiuos įvykius nurašo „įprastam karo scenarijui“, o su valstybėmis, vartojančiomis genocido terminą, jau ne kartą yra rimtai susivaidijusi.

Atšaukiami ambasadoriai

Kai 2011 m. Prancūzija žudynes oficialiai pavadino genocidu, Turkija net atšaukė savo ambasadorių.

Praėjusiais metais ji tą patį pakartojo su Austrija. Ne veltui JAV, nenorėdamos erzinti savo pagrindinės sąjungininkės Vidurio Rytuose, kol kas vengė vartoti šį terminą, nors daugiau nei 40 JAV valstijų jau yra priėmusios genocidą pripažįstančias rezoliucijas.

Vis dėlto Vokietija surizikavo – santykiai su Turkija ant kortos buvo pastatyti dar iki balsavimo. Antai Turkijos ministras pirmininkas Binali Yildirimas būsimą balsavimą buvo pavadinęs absurdišku, pabrėždamas, kad tokie žudymai esą buvo įprastas dalykas karo sąlygomis. Jis taip pat pakartojo Turkijos prezidento R.T.Erdogano perspėjimą, kad Vokietijai priėmus rezoliuciją pablogėtų dviejų šalių santykiai. Premjero teigimu, istorikai, o ne politikai turėtų nuspręsti, kas iš tikrųjų vyko 1915 m.

Ar balsavimas dėl genocido gali pakenkti ES ir Turkijos susitarimui dėl migrantų, kol kas sunku pasakyti. Turkai aiškina, kad susitarimų jie laikosi. „Mes ne gentinė valstybė, o Turkijos Respublika – šalis, turinti ilgametes tradicijas“, – į klausimą, ar įsižeidusi Turkija nepažeis susitarimo su ES, atsako Turkijos premjeras.

Vis dėlto R.T.Erdoganas perspėjo: „Jei Vokietija bus šitaip suklaidinta, bus padaryta žala dvišaliams diplomatiniams, prekybos, politiniams ir kariniams – mes abi esame NATO valstybės – santykiams.“

Po balsavimo Turkijos vicepremjeras ir vyriausybės atstovas Numanas Kurtulmusas savo tviterio paskyroje rezoliuciją pavadino neveiksminga ir niekine, teigdamas, kad „Vokietijos parlamento iškraipytų ir pagrindo neturinčių tvirtinimų pripažinimas genocidu yra istorinė klaida“. O ministras pirmininkas B.Yildirimas paskelbė, kad Turkija atšaukia ambasadorių iš Vokietijos „konsultacijų“.

Vokietijos turkai – suirzę

Rezoliucija suerzino ir Vokietijos turkus.

Dar iki balsavimo Turkijos premjeras pareiškė, kad balsavimas nuliūdintų didžiulę Vokietijos turkų bendruomenę. „3,5 mln. Vokietijoje gyvenančių turkų yra didžiausias mūsų dvišalių santykių turtas. Aš tikiuosi, kad Vokietijos parlamentas ir priimantys sprendimus asmenys išgirs 3,5 mln. balsų“, – sakė jis.

Po rezoliucijos priėmimo jo žodžiai pasitvirtino su kaupu. Apie 500 Vokietijos turkų asociacijų pasirašė laišką, kurį nusiuntė Bundestago nariams, teigdami, kad „daugiau nei 90 proc. Turkijos gyventojų teisėtai atmeta kaltinimą genocido vykdymu ir mano, jog jis yra šmeižikiškas“. Laiške jie taip pat įspėjo, kad rezoliucijos priėmimas „užnuodytų taikų turkų ir vokiečių sambūvį šioje šalyje, taip pat ir Turkijoje“.

Trečiadienį keli šimtai Vokietijos turkų surengė protestą prie Bundestago, reikalaudami, kad rezoliucija būtų atmesta.

Armėnijos triumfas

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas ne kartą yra sakęs nesuprantantis, kaip genocidas gali nebūti vadinamas genocidu vien dėl to, kad tai pykdo kažkurią valstybę.

Armėnijos užsienio reikalų ministras Ed­vardas Nalbandianas Vokietijos genocido pripažinimą pavadino „vertingu Vokietijos indėliu ne tik pripažįstant ir pasmerkiant armėnų genocidą tarptautiniu mastu, bet taip pat ir indėliu į visuotinę kovą už genocido ir nusikaltimų žmoniškumui prevenciją“.

Kai kurie istorikai tvirtina, kad Vokietija, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais buvo artima Osmanų imperijos sąjungininkė, žinojo apie vykdomus žudymus ir politiškai juos rėmė. Bundestage priimtoje rezoliucijoje yra pastraipa, kurioje pripažįstama Vokietijos imperijos atsakomybė už tai, kad žinodama apie žudynes ji nesiėmė jokių veiksmų joms sustabdyti.

Pirmoji valstybė, dar 1965 m. pripažinusi armėnų genocido faktą (kai 1915–1923 m. buvo nužudyta 1,5 mln. armėnų), buvo Urugvajus, 1995 m. tai padarė Rusija, 2000 m. – Italija ir Vatikanas, dar po metų – Prancūzija.

Armėnų genocidą taip pat yra pripažinęs Europos Parlamentas bei Pasaulinė bažnyčių taryba.

2015 m. popiežius Pranciškus žudynes pavadino pirmuoju XX amžiaus genocidu.

Sakydamas kalbą, terminą „genocidas“ dar 2013 m. pavartojo ir Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas Pabiržis

Prieš kiekvieną tokio rango turnyrą verda diskusijos apie tai, kurios rinktinės yra favoritai ir galimi lyderiai, kas gali nustebinti ir netikėtai iššauti, o kam net nėra galimybių peržengti grupės etapą. Šiemet, Europos čempionato komandų skaičiui išaugus iki 24, spėlioti kaip niekada sunku. Viena netikėta pergalė jau gali garantuoti kelialapį į aštuntfinalį, nes keturios iš šešių trečią vietą savo grupėje užėmusių komandų tęs dalyvavimą čempionate – tam įgyvendinti gali užtekti ir trijų taškų. Šiemet vienu etapu ilgesnėse atkrintamosiose varžybose netikėtumų netrūksta niekada, o rungtynių baigtį gali lemti ir baudinių loterija.

Nepaisant to, pagrindinių turnyro favoritų sąraše – pažįstamos tradicinės valstybės. Lažybų bendrovės prognozuoja, kad daugiausiai šansų nugalėti čempionate turi šeimininkė Prancūzija, pasaulio čempionė Vokietija bei Europos čempionės titulą ginsianti Ispanija.

Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi.

Tačiau nė viena iš šių komandų nėra idealios formos. Prancūzams negalės padėti suspenduotas Karimas Benzema, o traumos gerokai praretino rinktinės gynėjų grandį. Vokiečiai išgyvena kartų kaitą – šiemet rinktinėje nebežais ilgamečiai jos simboliai Miroslavas Klose ir Philippas Lahmas, o kai kurie jų lyderiai kol kas nėra pačios geriausios formos.

„Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi. Bet jie turi Thomą Mullerį, kuris akiai nėra labai patrauklus žaidėjas, bet moka mušti įvarčius. Atskiro paminėjimo vertas ir jų vartininkas Manuelis Neueris“, – sako buvęs Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneris Algimantas Liubinskas.

Ispanų klubams sezonas buvo neįtikėtinai sėkmingas: ispaniškas derbis sužaistas Čempionų lygos finale, trys iš keturių pusfinalio dalyvių Europos lygoje taip pat buvo iš Ispanijos. Tačiau šiųmetė rinktinė neturi aiškių puolimo lyderių. Pasak futbolo komentatoriaus Nerijaus Kesmino, 2014 m. pasaulio čempionate ispanai „pramiegojo“ kartų kaitą, mėgino žaisti sena sudėtimi, tačiau šiandien iš tų, kurie tempė tris čempionatus iš eilės laimėjusią kartą, neliko beveik nieko.

„Nesakau, kad ispanai negalėtų laimėti šio čempionato, jie yra tarp realių pretendentų, bet manau, jog šįkart laimės ne jie. Vokiečiai – pagrindiniai favoritai, nes jie dabartiniai pasaulio čempionai, jie žino, kaip laimėti, jų čempionų komanda buvo gana jauna, o dabar visi labiau subrendę, labiau patyrę. Kita vertus, čempionatai, kurie baigiasi atkrintamosiomis varžybomis, visada yra loterija: gali pralaimėti ketvirtfinalyje kad ir Islandijai bei keliauti namo, nepaisant to, kad prieš tai laimėjai visas rungtynes“, – teigia futbolo ekspertas.

Bet kokiu atveju iš visų šių trijų rinktinių tikimasi bent jau pusfinalio.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos.

Kiek prasčiau yra vertinamos anglų, belgų ir portugalų galimybės nugalėti, bet jie taip pat priskiriami bent jau prie savų grupių favoritų. Anglų sudėtis šiemet vadinama viena įdomiausių per keletą dešimtmečių, ypač dėl jaunų ir talentingų puolėjų bei vartininko Joe Harto, bet nerimą kelia komandos gynėjų grandis. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, tai bent jau yra rinktinė, kurios nebūtinai pergalingas žaidimas bus malonus akiai.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos: ekipai nepadės kapitonas Vincentas Kompany, taip pat Nicolas Lombaertas, Dedryckas Boyata ir Bjornas Engelsas. Daugelis belgų žaidėjų dar yra gana jauni, todėl jei šįkart ir nepasiseks užkariauti Europos, ši komanda bus neabejotinai stipri jėga ateityje.

O štai Portugalijos pasirodymas labai priklausys nuo komandos lyderio Cristiano Ronaldo sportinės formos, kuri pastaruoju metu šlubavo. Vis dėlto šios Europos futbolo pirmenybės 31-erių puolėjui gali būti paskutinės jo jėgų žydėjimo metais, todėl tikrai galima tikėtis įspūdingo Ch.Ronaldo čempionato.

Daug galimų „juodųjų arkliukų“

N.Kesminas daug tikisi iš pirmenybių debiutantės Velso komandos, kuri iki tol yra žaidusi tik pasaulio čempionate. Pasak jo, nors Velsui ir teko gana stipri grupė, su šiandieniniais lyderiais jie privalo žengti į kitą etapą, o ir ketvirtfinalis šiai komandai atrodo pasiekiamas. „Iš visų kitų, manau, didelių staigmenų nebus“, – sako futbolo komentatorius.

A.Liubinskas prie nenuspėjamų rinktinių priskiria ir kroatus. „Jie išeina toliau iš grupės, bet patekę į ketvirtfinalius ima žaisti nenuspėjamai. Jeigu susitvarkytų ir iššautų, nežinia, kur toliau nueitų. Prie sunkiai prognozuojamų pridėčiau austrus ir slovakus – gali iškristi jau po grupės rungtynių, bet gali žengti daug toliau“, – prognozuoja buvęs Lietuvos rinktinės treneris.

Lažybų kontoros minėtų komandų galimybes vertina vidutiniškai: jos tikrai turėtų įveikti grupės barjerą ir galbūt pasiekti ketvirtfinalį. Prie tokių komandų taip pat priskiriama, legendinio vartininko Gianluigi Buffono žodžiais tariant, ne pačius geriausius laikus išgyvenanti Italijos rinktinė, jau minėta Kroatija, kuriai koją gali pakišti komandinės dvasios ir autoritetingo trenerio stoka, ir atrankos cikle, po kurio pasauliniame reitinge pakilo iki nematytų aukštumų – 10 vietos, žibėjusi Austrija.

Dėmesį kaustys Šveicarijosir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Sėkmingai pasirodyti gali ir tik ką nulinėmis lygiosiomis su Lietuva sužaidusi Lenkija, kurios kelias čempionate labai priklausys nuo akivaizdaus lyderio puolėjo Roberto Le­wandowskio įvarčių, bei į gana lengvą grupę patekusi Šveicarija. Dėmesį kaustys šios rinktinės ir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Rusija, Čekija, Ukraina, Švedija – rinktinės, iš kurių šiame turnyre labai daug nesitikima, tačiau jas taip pat turėtume matyti bent jau aštuntfinalio etape. Beje, šis Europos čempionatas greičiausiai taps gulbės giesme charizmatiškam švedų lyderiui Zlatanui Ibrahimovičiui. Nuo jo solo pasirodymo labai priklausys ir Švedijos rinktinės kelio čempionate eiga.

Patekti į pirmenybes – jau pergalė

Kai kurioms 2016-ųjų Europos čempionato rinktinėms vien kelionė į Prancūziją ir buvimas Europos elite jau yra pergalė. Tai visų pirma Albanija, Šiaurės Airija, Islandija, Velsas ir Slovakija – valstybės, kurioms tokia sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

Šiaurės airiai, velsiečiai ir slovakai bent jau yra žaidę pasaulio čempionate, o Islandijos ir Albanijos rinktinėms tai apskritai pirmas rimtas turnyras istorijoje. Pastarosios šalies galimybės turnyre vertinamos prasčiausiai iš visų 24 dalyvių. Tarp čempionato dalyvių ji užima ir žemiausią vietą pasaulio reitinge – 42-ają. Net po 30 metų pertraukos į pagrindinį turnyrą pateko ir Vengrija.

Kiekvienas iškovotas taškas šioms rinktinėms jau taps laimėjimu.

Vis dėlto verta prisiminti, kad prieš 12 metų Portugalijoje vykusiame čempionate niekas net nepagalvojo, kad graikai A grupėje eliminuos Ispaniją ir Rusiją, vėliau ketvirtfinalyje įveiks Prancūziją, pusfinalyje – Čekiją, o finale – šeimininkus portugalus ir taps Europos čempionais. Išaugęs čempionato komandų skaičius konkurenciją dar labiau didina, todėl galima neabejoti, kad intriga Prancūzijoje išliks iki pat liepos 10-osios vakaro – Europos čempionato finalo.

"Scanpix" nuotr.

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vokietijos suvienijimo skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų išlieka. 1990 m. daug kas tikėjosi, kad rytų vokiečių darbštumas ir geras išsilavinimas bei iš Vakarų plūstelėję pinigai sukurs ekonomikos stebuklą. Taip neatsitiko ir panašu, kad ir ateityje Rytų Vokietija toliau liks ekonomiškai pažangesnės vakarinės pusės šešėlyje.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Rytų Vokietija atsilieka

2015 m. švenčiant Vokietijos suvienijimo 25 metų sukaktį, buvo daug diskutuojama apie buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) pažangą. Visą tą laiką vakarų vokiečiai gausiai finansavo rytinės dalies atsigavimą. Kiekvienas gyventojas šalies vakaruose turi mokėti specialų 5,5 proc. gyventojų pajamų solidarumo mokestį, kuris skiriamas buvusiai VDR.

Rytuose mažesni atlyginimai, o nedarbas siekia apie 10 proc. ir beveik du kartus viršija vakarinės dalies lygį.

Rytų žemės dar papildomai finansuojamos iš bendro perskirstyto federalinio biudžeto, taip pat pinigai iš vakarų į rytus keliauja per pensijų ir kitas socialines išmokas. Unija šalies vakarams kasmet kainuoja po 70 mlrd. eurų, o nuo susivienijimo į buvusią VDR jau pervesta 1,75 trln. eurų, tačiau skirtumai tebėra.

Rytų Vokietijos bendrasis vidaus produktas sudaro apie 67 proc. Vakarų Vokietijos lygio. Rytuose mažesni atlyginimai, o nedarbas siekia apie 10 proc. ir beveik du kartus viršija vakarinės dalies lygį. Rytų Vokietiją kamuoja emigracija, investicijų stygius ir gyventojų senėjimas.

Rytuose yra tik kelios zonos, kurios vystosi neblogai ir gerina bendrą statistiką. Tai Rytų Berlynas, Dresdenas, Jena ir Leipcigas. Kitos teritorijos dar labiau depresuoja. Saksonijos-Anhalto žemė nuo 1990 m. prarado per 23 proc., o kai kurios gyvenvietės net 50 proc. gyventojų.

Klaidų buvo padaryta dar1990 metais

Ekonomistai, politikai ir sociologai svarsto, kodėl Rytų Vokietija nesuklestėjo kaip Airija. Atrodo, dosni finansinė parama ir atsivėrusi didelė visos Europos rinka turėjo sudaryti efektyvią sinergiją augimui.

Įmonės, kurios nori mažinti savo kaštus, investicijoms renkasi kitas Rytų Europos šalis, o Vakarų Vokietijos verslininkai reikalingus darbuotojus tiesiog atsiveža iš rytinės dalies.

Viena pagrindinių klaidų laikoma pinigų reforma 1990 metais. VDR markės buvo keičiamos į Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) markes kursu 1:1, nors iš tikro VDR markės vertė visiškai neatitiko tuometinio ekonomikos lygio. Tai labai smarkiai išpūtė Rytų Vokietijos bendrovių sąnaudas, o kadangi technologijos ir produktyvumas buvo žemi, pasipylė masiniai įmonių bankrotai. Tokia politika atbaidė užsienio ir vietos verslininkų investicijas į regioną. Įmonės, kurios nori mažinti savo kaštus, investicijoms renkasi kitas Rytų Europos šalis, o Vakarų Vokietijos verslininkai reikalingus darbuotojus tiesiog atsiveža iš rytinės dalies arba įkuria tik mažus filialus vietoje. Svarbiausiame Vokietijos akcijų biržos sąraše DAX „Blue Chips“, kurį sudaro 30 didžiausių pagal apyvartą bendrovių, iki šiol iš Rytų Vokietijos nėra nė vienos.

Siekdami kuo greičiau suvienodinti abiejų valstybės dalių gyvenimo lygį, Berlyno politikai šalies rytuose garantavo dideles algas valstybės tarnautojams ir lygias socialines išmokas. Taip susidarė iš išorės palaikomas gerovės burbulas, kuris buvo neadekvatus vietos produktyvumui. Buvo baiminamasi, kad neišlyginus skirtumų rytiečiai masiškai emigruos į vakarinę dalį, tačiau dirbtinės priemonės irgi nepasiteisino: beveik 2 mln. rytų vokiečių vis tiek persikėlė į ten.

Skirtumai normalūs?

Mokslininkai pažymi, kad Rytų Vokietijoje rimtas ūkio kilimas tęsėsi tik iki 1995 m., vėliau – tik stagnacija. Vakarų Vokietijos ekonomika 1995–2015 m. ūgtelėjo 30 proc., o Rytų – tik 23 procentais. Statistiką koreguoja tik smarkiai kritęs Rytų Vokietijos gyventojų skaičius, bet bendra tendencija, kad šalies rytai nesugeba pasivyti šalies vakarų, išlieka.

Ne viskas šalies rytuose yra blogai: kiek mažesnės kainos, daugiau dirbančių moterų, pigesnis būstas, pigesnės studijos, daugiau paslaugų jauniems tėvams ir kt.

Kai kurie mokslininkai sako, kad išvis nereikia lyginti abiejų Vokietijų, nes kiekvienas kraštas vystosi pagal galimybes ir negali visi būti vienodi. Ne viskas šalies rytuose yra blogai: kiek mažesnės kainos, daugiau dirbančių moterų, pigesnis būstas, pigesnės studijos, daugiau paslaugų jauniems tėvams ir kt. Atkreipiamas dėmesys, kad Rytų ir Vakarų Vokietijų skirtumai yra mažesni nei skirtumai tarp pietų ir šiaurės Italijos. JAV bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui Misisipės valstijoje sudaro vos 54 proc. to, kas sukuriama Konektikute, tai daug didesni skirtumai nei Vokietijoje.

JAV mokslininkas Charlesas Kenney atmeta ir teiginius, kad dėl Rytų Vokietijos atsilikimo kalta buvusi socialistinė santvarka. Jis pateikia pavyzdį, kad komunistinė Sovietų Sąjunga 1913–1989 m. padarė daug didesnę pažangą nei kapitalistiniais principais vadovavusis Meksika. Pasak jo, nekorektiška vertinti, kaip Rytų Vokietija būtų vysčiusi kapitalizmo sąlygomis, galbūt jai būtų sekęsi dar blogiau, nors niekas neneigia, kad socialistinė praeitis turi reikšmės dabartinei jos būklei paaiškinti.

Imigrantai išgelbės Rytų Vokietiją?

Vakarų Vokietijos gyventojų nuo 60 mln. 1989 m. padaugėjo iki 65 mln., o šalies rytuose, priešingai, nuo 16 milijonų smuktelėjo iki 12,5 milijono. Buvusioje VDR neoptimistinė ir demografinė sudėtis: daugiau vyresnio amžiaus žmonių, mažiau jaunimo, todėl ateityje demografinės problemos gali tik aštrėti.

Nemažai atvykėlių iš Rytų Europos, ypač Lenkijos. Tačiau daugiausia debatų kyla dėl atvykstančių imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos.

Berlynas mano, kad pagrindinis sprendimo būdas – skatinti imigraciją. Jau dabar Rytų Vokietijos universitetuose apie 20 proc. studentų sudaro ne vokiečiai, kurie vėliau kviečiami likti čia gyventi. Nemažai atvykėlių iš Rytų Europos, ypač Lenkijos. Tačiau daugiausia debatų kyla dėl atvykstančių imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Kai kurie politikai ir komentatoriai taip siūlo spręsti buvusios VDR demografinę krizę, nes šalies rytuose infrastruktūra ir būstų skaičius yra sukurti didesnei bendruomenei, nei gyvena dabar.

Visiškai kitokių nuotaikų yra patys rytų vokiečiai. Jų vyraujanti nuomonė labai artima kitų Rytų Europos šalių gyventojų nuomonei. Neatsitiktinai Vokietijos antiimigracinis judėjimas PEGIDA bei prieš imigrantus pasisakanti partija „Alternatyva Vokietijai“ didžiausius mitingus sutraukia rytiniuose miestuose Dresdene ir Leipcige. Imigrantai irgi mieliau vyksta į Vakarų Vokietijos miestus, o apgyvendinti rytuose vis tiek savarankiškai išvyksta į šalies vakarus.

Per 25 metus po susivienijimo Rytų Vokietija nepakartojo Airijos ekonomikos stebuklo ir nenustebino Europos, tačiau susivienijimą vis tiek galima vadinti sėkmės istorija. Nors, palyginti su Vakarais, išliko daug ūkio problemų ir negatyvių skirtumų, žmonių gyvenimo kokybė buvusioje VDR gerokai išaugo, o dauguma jos gyventojų nesiilgibuvusios komunistinės sistemos ir despotiško valstybės aparato.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 4 d.

E.Digrytės nuotr.

Nuo pirmadienio pradėti naudoti taromatai tik Lietuvoje yra naujiena. Vokietijoje jie jau seniai tapo neatskiriama bent didesnių parduotuvių dalimi ir niekada nestovi be darbo. Žmonės butelius į juos tempia ir po vieną, ir maišais ar dėžėmis – juk smagu gauti eurą kitą, atrodytų, už nieką. Kas pamena, kad anksčiau patys tuos eurus buvo sumokėję kaip užstatą už tarą…

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Rikiuojasi eilės

Pirmas dalykas, kurį išmokau persikėlusi į Vokietiją, – rūšiuoti atliekas. Šiukšlės namie užima kone pusę virtuvės. Į didžiulius geltonus maišus, kuriais nemokamai ir neribotai aprūpina savivaldybė, metame plastiką ir metalą, į drabužių parduotuvėje gautą popierinį maišą ar kokią dėžę – popierių. Vienas kibiras po kriaukle – organinėms atliekoms, kurias išnešame bent porą kartų per savaitę, kitas – perdirbti netinkančiam šlamštui, kurio maišas prisipildo tik per mėnesį.

Vokiečiai mėgsta vienu ypu atitempti vieną, du, tris… ir daugiau maišų plastikinių ar keletą dėžių stiklinių butelių.

Lyg to negana, koridoriuje dažnai išsirikiuoja keletas stiklainių ir butelių. Vieni keliauja į konteinerius, skirtus žaliam, baltam ar rudam stiklui, kiti grįžta į parduotuvę. Tokia sistema nuo šio vasario pradeda veikti ir Lietuvoje. Nors kol kas ir mašinų tarai surinkti (taromatų) pavadinimas, ir visas procesas lietuviams turbūt skamba neįprastai bei gremėzdiškai, viskas vyksta kur kas paprasčiau nei grąžinant butelius pagal ligšiolinę tvarką.

Parduotuvėje tereikia susirasti taromatą (vienur jie įrengti vos įėjus, prieš kasas, ar atskiroje patalpoje, kitur – jau greta prekių) ir sukišti į jį atsineštus butelius. Čia rūšiuoti nebereikia – į specialią skylę plastikiniai ir stikliniai buteliai gali keliauti bet kokia tvarka, tik vienas po kito.

Pasukiojusi butelį, mašina susiranda brūkšninį kodą, nuskaičiusi patikrina, ar gėrimas buvo pirktas Vokietijoje, o už butelį buvo sumokėtas užstatas, ir išspjauna čekį. Jį pateikus kasoje, galima arba atgauti užstatą, arba atitinkama suma mažiau sumokėti už pirkinius.

Vienintelė bėda – kartais reikia palūkėti eilėje. Nes vokiečiai mėgsta vienu ypu atitempti vieną, du, tris… ir daugiau maišų plastikinių ar keletą dėžių stiklinių butelių. Taip, jie išgeria daug alaus, bet ir mineralinį vandenį plempia litrais – dažnas perka pakuotėmis. Kadangi buteliai į taromatą keliauja po vieną, procesas yra lėtas ir nuobodus.

Užtat finansiškai atsiperkantis. Dėl vieno alaus butelio gal ir nesivargintum (kas tie 8 euro ct), bet jei turi gerą maišą kolos butelių (už kiekvieną sumokėta po 25 ct), palūkėti verta. Lietuvoje alaus ar giros butelius, net jei būdavau sumokėjusi užstatą, dažnai palikdavau prie konteinerio benamiams, užtat Vokietijoje stropiai renku ir juos, ir stiklainius nuo, pavyzdžiui, jogurto ar raugintų agurkėlių.

Šalyje kasmet prisikaupia 30 mln. tonų atliekų, tad jie tiesiog priversti rūšiuoti, jei nenori gyventi lyg Neapolyje.

Vokietija – turtinga šalis, bet čia irgi esama benamių ar šiaip bėdžių, kurie patikrina šiukšliadėžių turinį ar pereina parkelius ir surenka paliktus butelius. Tačiau tiek, kiek Lietuvoje, gatvėse paliktų butelių nematau. Akivaizdu, kad taromatai prie to prisideda. Švara, ekologija, efektyvesnis energijos panaudojimas ir resursų taupymas, jų nešvaistant buteliams rinkti bei rūšiuoti yra bene svarbiausios priežastys, kodėl ši sistema buvo sugalvota.

Nereikia stebėtis tokiu vokiečių racionalumu. Jų šalyje kasmet prisikaupia 30 mln. tonų atliekų, tad jie tiesiog priversti rūšiuoti, jei nenori gyventi lyg Neapolyje. Čia detaliai išaiškinta, kaip tai daryti.

Apgauti nepavyks

Būdama lietuvė, įžvelgiau verslo galimybę – priduoti butelius, už kuriuos užstato nemokėjau. Tiesa, su taromatais biznio neprasuksi – jie iš brūkšninių kodų viską puikiai supranta. Bet kai kuriose nedidelėse parduotuvėse butelius priima pardavėjai. Sukrauni visą lauknešėlį po nosimi, jie paskaičiuoja ir atiduoda pinigus. Sykį taip bandžiau „grąžinti‟ porą „Vytautų‟.

Atstovėjau eilėje, ištraukiau buteliukus iš kuprinės, sumurmėjau „Pfand‟ (vok. užstatas) ir jau rengiausi mesti juos į greta kasos pastatytą dėžę. Pardavėjas iškart užuodė klastą ir pasiteiravo, iš kur buteliai atkeliavo. Be didelio skandalo (nors juk bandžiau apgauti parduotuvę ir valstybę) pakratė galvą, tad teliko spūdinti lauk.

Tačiau pelno vis tiek galima sulaukti. Jau parašiusi šį tekstą užsukau į vieną prekybos centrą nufotografuoti taromatų ir atsitiktinai pastebėjau iš vieno kyšantį čekį (jis matyti ir nuotraukoje). Negalėjau jo palikti liūdėti taromate… Sprendimas buvo teisingas – čekyje radau įrašytą 8,75 euro sumą! Anksčiau yra buvę panašių atvejų, bet laimikis būdavo kuklesnis – 25 ct. O šį kartą ir apsipirkau, ir dar gavau iš pardavėjos saujelę monetų.

Už perdirbti skirtus butelius (pavyzdžiui, mineralinio vandens ar vyno), nepriklausomai nuo jų dydžio, Vokietijoje mokamas ir vėliau atgaunamas 25 ct užstatas. Kartais jų turinys kainuoja pigiau, tad grąžinti butelį tikrai apsimoka.

Paprasti alaus buteliai (tiek 0,33 l, tiek 0,5 l) įvertinti po 8 ct, o turintys specialų plastikinį kamštį su metalo laikikliu (Lietuvoje į tokius pilamas, pavyzdžiui, midus) – po 15 ct (kai kur užstatas gali siekti ir 25 ct ar 50 ct).

Už pakartotinai naudoti galimus stiklinius arba plastikinius indus (pavyzdžiui, stiklainius nuo jogurto arba sulčių, sidro butelius) mokamas 15 ct užstatas.

Bakalėjos pardavėjai įpareigoti priimti iš stiklo, plastiko, metalo ir pan. pagamintas pakuotes, už kurias buvo sumokėtas užstatas. Kad ši sistema veiktų sklandžiau, vokiečių prekybos ir gėrimų gamintojų atstovai prieš dešimtmetį įkūrė specialią bendrovę „DPG Deutsche Pfandsystem GmbH‟.

Kai Lenkijos prezidentas A.Duda, dar būdamas partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) kandidatu į prezidentus, važiavo į Berlyną, lenkai ir vokiečiai tikėjosi, kad Lenkijos santykiai su Vokietija liks tokie pat geri, kokie buvo, nors A.Dudos kampanijos metu ir būta daug antivokiškų elementų. Atrodė, kad šis vizitas nuramino vokiečius. Bet kai PiS laimėjo Seimo rinkimus ir panoro kuo skubiau perimti visą valdžią Lenkijoje, Vokietijos politikai sunerimo.

Jacekas Janas KOMARAS

Vokiečiai ir pradėjo groti pirmaisiais smuikais ES kritikoje prieš naują Lenkijos valdžią. Kanclerės A.Merkel krikščionių demokratų frakcija Bundestage net ėmė reikalauti įvesti sankcijas Lenkijai, jeigu Varšuva toliau pažeidinės svarbiausius teisinės valstybės principus, tokius kaip valdžių atskyrimas ar žiniasklaidos laisvė. Europos Parlamente Liaudies partijos pirmininkas Hubertas Reulis savaitraščiui „Spiegel“ sakė, kad jeigu Lenkijos vyriausybė neišgirs to, ką sako Briuselis, ekonominės sankcijos bus neišvengiamos.

PiS politikai skausmingai priėmė ir eurokomisaro G.Oetingerio bei Europos Parlamento pirmininko M.Schulzo pareiškimus dėl procesų, vykstančių Lenkijoje po Seimo rinkimų. Lenkai tai vertina kaip Vokietijos nuomonę, o ne Europos vidaus diskusiją.

Nieko nuostabaus, kad Lenkijos politikai supyko dėl vokiečių dabartinės valdžios kritikos ir dėl įtampos apkaltino vokiečius. Europos reikalų ministras K.Szymanskis interviu dienraščiui „Rzeczpospolita“ aiškino, kad pirmieji pradėjo vokiečiai: „Tai ne Lenkijos politikai pradėjo. Niekas nekritikavo Vokietijos vidaus padėties. O prie mūsų jau keletą savaičių kabinėjasi.“

Kurį laiką PiS politikų choras jautė pareigą skelbti, ką jie mano apie vokiečių kritiką. Kultūros ministras P.Glinskis pareiškė, kad vokiečiai dar neatsiskaitė ir neatgailavo dėl to, kad karo metu išžudė lenkų inteligentiją. Teisingumo ministras Z.Ziobro laiške eurokomisarui G.Oetingeriui išrėžė, kad jis nenori vokiškos tvarkos: „Esu anūkas Lenkijos karininko, kovojusio su „vokiška tvarka“ Armijos Krajovos gretose.“ Pasak Z.Ziobro, vokiečio eurokomisaro žodžiai dėl pavojaus, kylančio demokratijai Lenkijoje, lenkams sukelia baisių prisiminimų.

Kiti PiS politikai netgi paragino boikotuoti vokiškas prekes ir reikalauti iš Vokietijos atsiskaityti už sunaikintą Varšuvą ar atgailauti už tai, kad šiandien vokiečiai išnaudoja pigią lenkų darbo jėgą.

Užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis iškvietė Vokietijos ambasadorių ir įspėjo jį, kad Lenkija neleis Vokietijai kištis į savo reikalus.

Vis dėlto galiausiai abi pusės suvokė, kad įtampa tarp kaimynių nėra naudinga nė vienai jų, ir pradėjo ieškoti išeities. Po Lenkijos užsienio reikalų ministro pokalbio su Vokietijos ambasadoriumi užsienio reikalų ministras F.W.Stein­meieris nusprendė atvykti su vizitu į Lenkiją. Prieš vizitą W.Waszczykowskis pareiškė, kad Vokietijos ministro viešnagė vyks „naujoje atmosferoje“. Ir pavadino F.W.Steinmeierį Lenkijos draugu: „Ši viešnagė rodo, kad mūsų santykiai yra geri ir turi rimtą pagrindą.“

Pasak W.Waszczykowskio, Lenkija su draugiška Vokietija turi daug bendrų europinių reikalų, todėl būtina draugauti. F.W.Steinmeieris aiškino, kad jo vizitas Varšuvoje turi užkirsti kelią dialogo nutraukimui: „Negalime paaukoti mūsų pasiekimų dėl dabartinių viešų nesutarimų. Negalime neįvertinti ilgo kelio, kurį nuėjome nuo priešiškumo iki susitaikymo, pasitikėjimo ir net draugystės.“

Europos Parlamento nariai vokiečiai taip pat bandė mažinti įtampą. Diskusijoje EP apie pavojus Lenkijos demokratijai vokiečiai nedalyvavo. Taigi atrodo, kad bent jau kol kas politinė įtampa tarp Lenkijos ir Vokietijos nuslūgo.

Iš vienos pusės, Varšuva nesitikėjo tokios griežtos Briuselio reakcijos ir dabar jai reikalingi stiprūs sąjungininkai, kad ES, kaip jie patys sako, „netampytų lenkų už ausies“. Iš kitos pusės, vokiečiams dabartinėje ES situacijoje, kai jie dreifuoja vieni, taip pat reikalingi sąjungininkai.

Vokietija aiškiai jaučia Graikijos ir kitų Pietų Europos šalių finansinės ir pabėgėlių krizių pasekmes. Po to, kai iširo Paryžiaus ir Berlyno ašis „Merkozy“, vokiečiams kiekvieną kartą, kai tik jie nori išspręsti kokią problemą, ES tenka kurti naują koaliciją. Tad didelės Lenkijos parama kanclerei A.Merkel yra labai svarbus faktorius.

Tačiau reikia pripažinti, kad ir Lenkija, kuri per visą ankstesnės liberalų vyriausybės valdymo laikotarpį palaikė Vokietiją, iš tokios partnerystės turėjo nemažai naudos. Pirmiausia tai Rytų partnerystės palaikymas. Pakankamai tvirta Vokietijos laikysena buvo ir dėl V.Putino pradėto karo Ukrainoje. Vokietija palaiko Lenkiją ir dėl Rusijos įvesto embargo lenkiškai mėsai bei sankcijų Kremliui.

Gerinti santykių su vokiečiais į Berlyną netrukus vyks premjerė B.Szydlo. Europos reikalų ministras K.Szymanskis komentavo, kad po šio vizito nereikėtų laukti lūžio dvišaliuose santykiuose, bet viešnagė padėsianti paaiškinti padėtį, susiklosčiusią Lenkijoje, atvėsinti emocijas ir pereiti prie dialogo.

Prie įtampos tarp Vokietijos ir Lenkijos eskalavimo prisidėjo ne tik politikai, bet ir žiniasklaida bei vokiečių humoristai. PiS veikėjai labai emocingai reaguoja į vokiečių humorą. Prieš dvi savaites Vokietijos visuomeninės televizijos kanalas parodė satyrinę laidą, kurioje demonstravo videoklipą apie padėtį Lenkijoje. Dainininkas bando ištarti žodį „Polen“, bet jam vis išeina „Popo-Popo Polen“. Vokiškai „popo“ reiškia užpakalį. Tuo metu rodomi skulptūrų užpakaliai. O J.Kaczynskis su B.Szydlo bando dviračiais aplenkti Vengrijos premjerą V.Orbaną.

Savo interneto puslapyje redakcija rašė: „Partnerystė tarp ES ir Lenkijos atšalo. Vienvaldė Lenkijos partija nepriima Vokietijos kritikos. Gal kažkaip susipras per dainą?“

Tai ne pirmas kartas, kai vokiečiai tiesmukiškai šaipėsi iš PiS ir jos vadų. 2006 m. „Die Tageszeitung“ P.Koehleris paskelbė satyrą „Nauja Lenkijos bulvė. Vagys, norintys užvaldyti pasaulį“. Tai buvo aiški aliuzija į filmą „Apie du, kurie pavogė mėnulį“. Kaip žinoma, šiame filme pagrindinį dviejų padaužų, norėjusių pavogti mėnulį ir užvaldyti pasaulį, vaidmenį vaikystėje suvaidino dvyniai Kaczynskiai.

„L.Kaczynskis gyrėsi, kad jis niekada jokiam Vokietijos politikui nepadavė net piršto. Nuolat trimitavo, kad visiškai nepažįsta Vokietijos, jam ji – nebent spjaudyklė Frankfurto oro uoste“, – anuomet rašė vokiečių satyrikas.

Tas  pats laikraštis prieš Veimaro trijulės – Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos susitikimą pirmajame puslapyje buvo išspausdinęs dvi Lenkijos prezidento L.Kaczynskio nuotraukas, o apačioje – dviejų bulvių paveikslėlį. Po nuotraukomis buvo klausimas: „Kuris iš jūsų dabar pas mus atvyksta?“

Tuomet Lenkijos reakcija buvo neadekvačiai griežta. Prezidentas atsisakė važiuoti į Veimaro susitikimą, o tuometė užsienio reikalų ministrė A.Fotyga prilygino „Die Tageszeitung“ nacių laikraščiui „Stuermer“. Kiti Lenkijos politikai reikalavo, kad Europolas areštuotų teksto autorių ir perduotų jį Lenkijai.

"Scanpix" nuotr.

Vokietijoje toliau liepsnoja Naujųjų metų naktį Kelne įsižiebęs skandalas. Po užpuolimų Kelne kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad turėtų būti deportuojami asmenys, nuteisti už kriminalinius nusikaltimus.

Daugiau nei 100 moterų pranešė, kad Naujųjų metų naktį Kelno traukinių stotyje jos buvo užpultos gaujos ne europietiškos išvaizdos vyrų, apvogtos ar patyrė seksualinę prievartą. BBC pateikia informaciją, kas yra žinoma apie tai:

Kelno centras – pavojingas rajonas

Pasak vietinių, Kelno katedros rajonas garsėja apiplėšimais ir kišenvagiais. Miesto centre esanti vieta pritraukia tūkstančius žmonių per Naujųjų metų sutikimą: minios žmonių, alkoholis ir fejerverkai kiekvienais metais sukelia daug problemų policijai.

Maždaug 1000 jaunų vyrų – dauguma Šiaurės Afrikos ir arabų kilmės atvyko į Kelno centrą didelėmis grupėmis.

Pranešama, kad daug užpuolikų pasinaudojo gerai žinoma taktika: pradėdavo šokti su aukomis, kad atitrauktų jų dėmesį ir sumažintų jų budrumą.

Pareigūnai praneša, kad šių metų išpuolių skaičius yra iki šiol nematytas. Maždaug 1000 jaunų vyrų – dauguma Šiaurės Afrikos ir arabų kilmės atvyko į Kelno centrą didelėmis grupėmis, kaip spėjama, su tikslu užpuldinėti moteris.

Tačiau pareigūnai ragina nesusieti to su pabėgėlių banga Vokietijoje.

Policija nesugebėjo užkirsti tam kelio

Net praėjus savaitei neatlikti areštai, nors teigiama, kad šimtai vyrų dalyvavo užpuolimuose.

Liudininkai teigia, kad policija buvo nepasiruošusi tokiai užpuolimų bangai. Vokietijos policijos profsąjungos vadovas Raineris Wendtas teigia, kad paprasčiausia buvo per mažai pareigūnų. Tačiau Kelno policijos vadas Wolfgangas Albersas tikina, kad tuo metu Kelno stotyje buvo apie 70 ir Katedros rajone 140 pareigūnų.

Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomasas de Maiziere apkaltino pareigūnus, kad jie laukė skundų ir nebandė imtis prevencinių veiksmų.

Net praėjus savaitei neatlikti areštai, nors teigiama, kad šimtai vyrų dalyvavo užpuolimuose.

Kas užpuolikai – tai tabu?

Pasirodžius pranešimams, kad užpuolikai buvo arabų ar Šiaurės Afrikos kilmės, imigracijos priešininkai suskubo šaukti, kad Vokietijos prieglobsčio politika žlugo. Teigiama, kad Vokietijos žiniasklaida neskubėjo pranešti apie užpuolimus, nes baiminosi suteikti palaikymą kraštutiniams dešiniesiems.

Kelno merė Henriette Reker pareiškė, kad kitų kultūrų žmonėms reikėtų geriau išaiškinti, kaip elgtis linksmybių mieste metu.

Ne moterims, o užpuolikams tenka visa atsakomybė.

Ekspertai teigia, kad seksualinė prievarta nesusijusi su tautybe. Statistika rodo, kad Vokietijoje daugumą seksualinių išpuolių surengia ne imigrantų kilmės asmenys.

Reikia keisti požiūrį?

Po Kelno užpuolimų sulaukė kritikos mere H.Reker už žodžius, kad  jaunos moterys ir merginos turėtų per atstumą laikytis nuo nepažįstamųjų.

“Ne moterims, o užpuolikams tenka visa atsakomybė”, – atsakė teisingumo ministras Heiko Maasas.

Kaip ir Kelne, moterų užpuolimai Naujųjų metų naktį užfiksuoti Hamburge ir Štutgarte.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Shutterstock

Kelionės. Vokietija – viena patogiausių Europos šalių keliauti automobiliu: čia patogus ir kokybiškas greitkelių tinklas ir daugybė legendomis apipintų istorinių miestų.

Susiruošus keliauti į Vokietiją verta ne šniukštinėti internete, ieškant gražiausių Vokietijos miestų ar įdomiausių vietų dešimtukų, o išsitraukti iš lentynos istorijos vadovėlį ir jį pasklaidyti. Būtent šios šalies istorija padiktuos pačius įdomiausius kelionių maršrutus, vedančius į dar ir šiandien prabanga žėrinčias istorines sostines ar seniausius miestus.

Jei reikėtų išrinkti patį prašmatniausią ir turistiniu požiūriu įdomiausią miestą, laurus skirčiau Brandenburgo žemės sostinei Potsdamui, buvusiai Prūsijos karaliaus rezidencijai, ir šiandien viliojančiai rūmais, pilimis, parkais bei meno kolekcijomis. Galime pasidžiaugti, kad karų audros nenušlavė, o Rytų Vokietijos valdžia nespėjo suniokoti viso šio istorinio palikimo. 1990 m. Potsdamo kultūrinis kraštovaizdis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą, o vėliau dar kelis kartus papildytas.

Turistams reikia iš anksto nusiteikti, kad vienos ar dviejų dienų šiam miestui gerokai per mažai, nes tiek laiko tikrai neužteks net bėgte apibėgti Naujojo sodo, Babelsbergo ir Glinikės parkų, Povų salos su elegantiška pilimi, Sakrovo ir Linšteto pilių bei jų parkų, rusų kolonijos Aleksandrovkos ir kt.

Jei tiek apibėgsite, tai tikrai nebeužteks jėgų pasižvalgyti vienoje gražiausių barokinių Europos aikščių ~Alter Mark~, pasigrožėti Šv. Mikalojaus bažnyčia ar Senąja rotuše, nusifotografuoti prie trejų įspūdingų miestų vartų: Brandenburgo, pastatytų Septynerių metų karui atminti, Medžiotojų ir Naueno.

Trumpiau sakant, poros dienų vos pakanka Potsdamo pažibai – Sansusi rūmams ir įdomiai įrengtam parkui apžiūrėti. Juk pasaulio paveldas šiame mieste apima daugiau nei 500 ha parkų (vien Sansusi parkas užima beveik 300 ha teritoriją) ir daugiau nei 150 XVIII a.–XX a. pr. pastatų.

Sansusi (~Sanssouci~) rūmų pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „be rūpesčių“. Prūsijos karaliui Frydrichui II (vėliau pavadintas Frydrichu Didžiuoju) žūtbūt prireikė tokios vietos, kurioje galėtų atsikvėpti nuo visų karališkų rūpesčių ir smulkesnių ar didesnių rūmų intrigų, bent trumpam atitrūkti nuo karų ir politikos. Tad ėmė ir pasistatė prašmatnią užmiesčio rezidenciją, kurioje galėjo pasinerti į muzikos, meno ir mokslo pasaulį, gal todėl rezidencijos rūmams parinko tokį simbolinį pavadinimą.

Pasak legendos, jo didenybė yra prikišęs nagus ir prie rūmų projekto, mat užsispyręs reikalavo, jog rūmai būtų tik vieno aukšto, nors architektai bandė įrodinėti, kad iš tolo jų beveik nesimatys – aplinka užgoš. Vis dėlto perkalbėti karaliaus nepavyko. Rūmų statyba buvo patikėta architektui Georgui Wenzeslausui von Knobelsdorffui, kuris ataskaitas apie statybą valdovui siuntė net į karo lauką.

Rezultatas – įspūdingas. Žingsniuojant parku jau iš tolo atsiveria reginys, nuo kurio negali atitraukti akių: neaukštas kalnas, kurio šlaito terasose įrengtuose savotiškuose nedideliuose elegantiškuose šiltnamiuose žaliuoja vynuogienojai ir figmedžiai. Pro juos link viršuje pūpsančių barokinių rūmų veda 132 laipteliai.

Ne vienas turistas stabteli ir prie apačioje įrengto fontano, kurio purslai vasarą trykšta į 36 m aukštį, ir bando nufotografuoti tiek rūmus su vynuogynais, tiek jų atspindį vandenyje. Užkopus laipteliais pasitinka daugybės Friedricho Christiano Glume statulų žvilgsnių, o metęs žvilgsnį žemyn apsąli nuo fontano, vynuogynų, gėlynų panoramos.

Patys Sansusi rūmai labai maži – 12 prašmatnių kambarių, dabintų marmuru, granitu, kolonomis, statulomis ir krištolo sietynais. Apėjus rūmus visai smagu prisėsti ant suoliukų, sustatytų prie kolonadų, nors prieš kelis šimtus metų vaizdas tikriausiai buvęs įspūdingesnis, nei apačioje gatve zujantys automobiliai.

Netikėtai žvilgsnį patraukia grupė vokiškai kalbančių žmonių, kurie net sugriuvę kažką fotografuoja ant žemės. Priėjus reginys išties nustebina: ant akmens plokštės, panašios į antkapį, išdėliotos bulvės ir pavytusios gėlių puokštelės. Darosi įdomu, ar  čia vietiniai taip keistai atnašauja aukas. Gal taip tikisi numaldyti bulvių dievus ir sulaukti geresnio derliaus?

Įsižiūrėjęs perskaitai užrašą „Friedrich der Grosse“. Pasirodo, bulvėmis pagerbiamas pats Frydrichas Didysis. Karalius mirė 1781 m. ir prieš mirtį pageidavo būti palaidotas Sansusi rūmuose. Jo valia buvo įvykdyta tik 1991 m., ir valdovo palaikai (karo metu slėpti tai vienoje vietoje, tai kitoje) pagaliau atgulė amžino poilsio ten, kur gyvas būdamas jis galėjo atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Na, o šiandien vokiečiai Frydrichą Didįjį pagerbia bulvėmis, mat būtent jam valdant šis augalas paplito šalyje.

Vis dėlto koncentruoti dėmesį tik į vienintelius rūmus būtų klaida – juk visas aplink besidriekiantis parkas yra tikras šedevras, pilnas netikėtų staigmenų. Architektas Knobelsdorffas visur pristatė fontanėlių, grotų, pavėsinių, paviljonų, statulų, kurias pamatai netikėtai nusukęs nuo pagrindinio tako. Čia driekiasi ir statulų galerijos, stūkso Kamerno svečių namas. Buvo pastatyti ir dar vieni prašmatnūs rūmai, pavadinti tiesiog Naujaisiais (beje, būtent juose buvo pasirašyta Pirmojo pasaulinio karo deklaracija), tačiau teigiama, kad karalius juose negyvenęs, mat jam labiau patikę Sansusi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.