Obamos doktrina. Nepaisant vis didėjančio spaudimo Baltiesiems rūmams, abejotina, ar JAV prezidentas Barackas Obama sutiks teikti paramą ginklais Ukrainai. Nebent pasikeistų sąjungininkų Vakarų Europoje pozicija.

„Aš tikiu sumanesne Amerikos lyderyste. Mes esame priekyje, kai sujungiame karinę galią ir stiprią diplomatiją; kai savo galią atsveriame kurdami koalicijas; kai neleidžiame mūsų baimėms užstoti galimybių, kurias suteikia šis naujasis amžius. Tai yra būtent tai, ką mes darome dabar visame pasaulyje. Tai yra skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – per savo metinį kreipimąsi į Kongresą sausio pabaigoje sakė B.Obama.

Žvalgybai pateikiant vis daugiau duomenų apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje ir baiminantis, kad pavasarį prasidės naujas puolimas Mariupolio kryptimi, Baltieji rūmai sulaukia vis naujų raginimų ne tik antklodėmis, bet ir ginklais paremti Ukrainos armiją.

Kovo pradžioje Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, Atstovų rūmų daugumos lyderis, taip pat respublikonas Kevinas McCarthy kartu su demokratų atstovais nusiuntė laišką prezidentui B.Obamai, kuriame paragino nedelsiant suteikti mirtinas gynybines ginkluotės sistemas Ukrainos kariuomenei.

„Mes neturėtume laukti, kol rusų pajėgos ir jų separatistai užims Mariupolį ar Charkovą, kad imtumės veiksmų sustiprinti Ukrainos vyriausybės galimybes sulaikyti juos ir apsiginti nuo tolesnės agresijos“, – rašoma Kongreso narių laiške.

„Gerai suteikti tokią įrangą, kaip naktinio matymo prietaisai, tačiau ukrainiečiams turėti galimybę matyti ateinančius rusus, o ne ginklų jiems sustabdyti, nėra atsakymas“, – pareiškė praėjusią savaitę įtakingas demokratas Senato užsienio reikalų komiteto narys Robertas Menendezas.

Skilimas, o tiksliau – spaudimas B.Obamai ateina ir iš jo vyriausybės. Naujasis gynybos sekretorius Ashtonas Carteris bei Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsey viešai parėmė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Į šį būrį įsiliejo ir JAV žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis.

„Kiek žinau, kiekvienas JAV vyriausybės departamentas, nuo Valstybės iki Gynybos departamento, pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, kad ši galėtų apsiginti. Tačiau prezidentas, Baltieji rūmai sako „ne“, – dar prieš kelias savaites viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete teigė Serhijus Plochijus, elitinio Harvardo universiteto profesorius.

Nuošalyje nelieka ir autoritetingi ekspertai, tokie kaip buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis ir kiti. Dar vasario pradžioje net aštuoni buvę aukšti pareigūnai, diplomatai, o dabar įtakingų analitinių centrų atstovai pateikė ataskaitą „Išsaugant Ukrainos nepriklausomybę, pasipriešinant Rusijos agresijai: ką Jungtinės Valstijos ir NATO privalo padaryti“. Dokumente griežtai pasisakoma už ginklų tiekimą ir kitokią karinę paramą Ukrainai.

„Rusijos sėkmė – tai pražūtis Ukrainos stabilumui, paskatinsianti Kremlių toliau peržiūrėti Europos saugumo santvarką. Tai prezidentą Vladimirą Putiną gali paskatinti panaudoti savo doktriną ginti rusus ir rusakalbius siekiant teritorinių pokyčių kitose kaimyninėse valstybėse, tarp jų – ir Baltijos šalyse, metant tiesioginį iššūkį NATO, – sakoma ataskaitoje. – Išlaikyti Vakarų sankcijas svarbu, bet to nepakanka. Vakarai turi sustiprinti Ukrainos galimybę atgrasyti, padidinant rizikas ir kainą, bet kokį naują Rusijos puolimą.“

Būtent šių argumentų laikosi dauguma ginklų tiekimo Ukrainai šalininkų.

Kita vertus, akademiniuose sluoksniuose netrūksta ir Ukrainos apginklavimo priešininkų. Autoritetingas „Foreign Affairs“ žurnalas surengė ekspertų apklausą, pateikdamas klausimą, ar Jungtinės Valstijos turėtų suteikti karinę pagalbą, kurios Ukrainos vyriausybei reikia kovojant su Rusijos remiamais sukilėliais. Apklausoje dalyvavo 27 tarptautinių santykių ir Rusijos politikos ekspertai. Tik keturi iš jų „tvirtai sutinka“ su šia idėja, penki „sutinka“, o net dešimt „tvirtai nesutinka“, aštuoni „nesutinka“. Tai yra didžioji dalis yra prieš tokį Baltųjų rūmų sprendimą.

„Pirma, V.Putinas neatsitrauks, kad ir kas nutiktų. Ginklų siuntimas Ukrainai pateisintų jo teiginius Rusijos visuomenei, kad konfliktas išties vyksta su JAV ir NATO, kurios bando pažeisti Rusijos interesus ir suverenumą. Tai vėl pakels jo reitingus ir suteiks pretekstą atvirai Rusijos karinei intervencijai, kurią parems Rusijos visuomenė. Antra, nėra aiškaus plano, ką Vašingtonas darys toliau, jei ginklų siuntimas tik eskaluos konfliktą. Jungtinės Valstijos gali įsitraukti į konfliktą be aiškaus išėjimo iš jo tikslo. Trečia, nesiunčiant JAV kariškių į konflikto vietas Ukrainoje, Vašingtonas negalės kontroliuoti, kaip tie ginklai naudojami. Pavyzdžiui, JAV prieštankiniai ginklai gali būti naudojami tiek kovotojų, kuriuos kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, tiek Rusijos agentų Ukrainos kariuomenėje. Bet kokiu atveju tai neatitiks JAV interesų. (…) V.Putino noras laimėti Ukrainoje, be abejonės, yra didesnis nei Amerikos visuomenės noras ginti Ukrainą dalyvaujant JAV armijai ir tiesiogiai kovojant su Rusija. JAV ginklų siuntimas prailgins, padarys intensyvesnį ir eskaluos karą – visa tai kartu padidins V.Putino reputaciją namuose“, – priežastis, kodėl „tvirtai nepritaria“ Ukrainos apginklavimui, vardijo viena „Foreign Affairs“ apklausos dalyvių Kimberly Marten, politikos mokslų, Rusijos, Eurazijos ir Rytų Europos ekspertė iš Kolumbijos universiteto.

Kiti ginkluotės tiekimo priešininkai piešia dar labiau apokaliptinius scenarijus, neatmesdami branduolinio karo galimybės.

Patys Baltieji rūmai viską aiškina paprasčiau. „Rusija yra sukaupusi didžiulius ginkluotės ir karinius pajėgumus prie pat sienos su Ukraina. Jei mes pradėtume tiekti ginklus, Rusija imtųsi dvigubai, trigubai ar net keturgubai didesnio atsako“, – dėstė valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas.

Vis dėlto dar yra kelios papildomos aplinkybės, kurios dažnai praslysta pro akis. Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Santykius tarp B.Obamos ir respublikonų kontroliuojamo Kongreso taip pat galima įvardyti ne kuo kitu, o karu. Kiekviena prezidento iniciatyva sulaukia didžiulio pasipriešinimo. Net ir jo partiečiai demokratai negaili kritikos prezidentui (JAV prezidento rinkimai jau 2016-aisiais). B.Obama irgi nelieka skolingas, imdamasis vienašališkų veiksmų.

Ar kalbėsime apie imigracijos politiką, ar apie naftotiekio „Keystone“ projektą, ar apie derybas dėl Irano branduolinio nusiginklavimo, – visur Baltųjų rūmų ir Kongreso nuomonė išsiskiria ir kiekviena pusė bando kišti pagalius į ratus priešininkams. Ne išimtis ir ginklų paramos Ukrainai klausimas.

Beje, derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo Baltiesiems rūmams daug svarbesnės nei Ukrainos reikalai. Priešingai nei Irano klausimas, Rytų Europa niekada nebuvo dabartinės Baltųjų rūmų administracijos prioritetas. Tik šiandieninės aktualijos per prievartą ją įtraukė į darbotvarkę. O štai Irano branduolinės programos nutraukimo klausimas buvo nuo pat pradžių kertinis B.Obamos administracijos palikimo akmuo (kaip ir vadinamasis „Obamacare“ sveikatos apsaugos projektas vidaus politikoje).

Praėjusią savaitę prasidėjusiose derybose Ženevoje dalyvauja ne tik JAV ir Iranas, bet dar keturios JT Saugumo Tarybos narės – Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija bei ne Saugumo Tarybos narė Vokietija. Apie Rusijos įtaką Iranui, o kartu jos galimybes sužlugdyti derybas tikriausiai nereikia daug pasakoti. Ir taip aišku, kad Maskva yra viena svarbiausių žaidėjų šioje diplomatijos partijoje. Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas – galbūt vienintelis JAV koziris šiame žaidime.

Be to, Prancūzija ir Vokietija taip pat yra griežtos ginklų tiekimo Ukrainai priešininkės. Dar prieš antrąjį Minsko susitikimą dėl konflikto Rytų Ukrainoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vašingtone ir nedviprasmiškai pareiškė, kad ginklai – „ne tai, ko Ukrainai reikia“. Vokietijos pozicija nepasikeitė.

„Manau, kad turėtume atidžiai įvertinti, ar šis sprendimas (ginklų tiekimo) nesuteiks Rusijai preteksto ir nesukels priešiškos Rusijos vadovybės reakcijos“, – praėjusią savaitę Berlyno poziciją pakartojo Vokietijos ambasadorius JAV Peteris Wittigas.

Ar Jungtinės Valstijos yra taip priklausomos nuo Vokietijos, kad negalėtų veikti vienašališkai? Ne, bet tik ne B.Obamos administracija. Dabartiniai Baltieji rūmai neturėtų palaiminti karinės paramos tiekimo Ukrainai, kol tam nepritars Vokietija ir kiti JAV sąjungininkai Vakarų Europoje, nes tai prieštarautų vadinamajai Obamos doktrinai arba, kaip minėta straipsnio pradžioje, – „sumanesnei Amerikos lyderystei“, kurios vienas iš pagrindų yra koalicijų kūrimas.

Paprastai tariant, dabartinės JAV užsienio politikos principas toks: Amerika imsis iniciatyvos suburiant regiono jėgas prieš tam tikrą iššūkį, bet neveiks vienašališkai.

„Klausimas – ne ar Amerika turėtų lyderiauti, bet kaip ji tai turėtų daryti. Užsienyje mes rodome, kad, veikdami ne vienašališkai, bet mobilizuodami kolektyvinius veiksmus prieš grėsmes ir gindami savo esminius interesus, mes esame stipresni. Būtent todėl mes vadovaujame tarptautinėms koalicijoms susidorojant su agresijos, terorizmo ir ligų iššūkiais“, – vasario mėnesį paskelbtoje JAV nacionalinės saugumo strategijos įžangoje rašo B.Obama.

Aktualusis interviu

Ambasadorius Ž.Pavilionis: „Taikos šaukliai provokuoja Rusijos konfliktą su NATO“

Į „Veido“ klausimus dėl Baltųjų rūmų pozicijos ginklų tiekimo Ukrainai klausimu atsako Lietuvos ambasadorius Vašingtone dr. Žygimantas Pavilionis.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Baltųjų rūmų pasipriešinimo ginkluotės tiekimui Ukrainai priežastys? Prezidento Baracko Obamos nesantaika su respublikonų kontroliuojamu Kongresu? Daug aistrų keliančios derybos dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija? Vakarų Europos su Vokietija priešaky pasipriešinimas sprendimui tiekti ginkluotę Ukrainai?

Ž.P.: Deja, atskirose ES šalyse bei atskirose JAV institucijose galioja klaidinga nuomonė, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti žodžiais, dialogu, civilizuotu įkalbinejimu, diplomatinėmis derybomis. Tačiau iš savo tūkstantmetės patirties žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik aiški ir nedviprasmiška jėga, nes šalis net ir XXI a. vadovaujasi iš esmės XX a. pirmosios pusės KGB mentalitetu ar net XIX a. carinėmis tradicijomis.

Kai Rusija pagaliau atsikratys ją užvaldžiusio ir sužlugdyti baigiančio KGB režimo, kai Rusijoje įvyks demokratiniai pokyčiai, tada su ja ir bus galima kalbėti civilizuotame pasaulyje įprasta kalba. Kuo daugiau Rusijai rodome naivios pagarbos ar „supratimo“, tuo daugiau patys ją (tikiuosi, nesąmoningai) kviečiame imtis šiurkščių karinių sprendimų kaimynystėje.

Apibendrinant keliais žodžiais – Rusija yra vis dar atsilikusi šalis, ir dabartinė jos politika ją vėl nubloškė bent pusę amžiaus atgal (jeigu ne toliau), todėl jos ne tik nereikia, bet negalima sodinti prie padoraus stalo. Tokioms šalims visada reikia visų pirma stiprios lazdos ir gal tik atskirais atvejais (jeigu pradeda gražiau elgtis) – mažo meduolio.

Dabar jau kokius 15 metų augantį blogį, diktatūrą Rusijoje, maitiname tortais ir dar rafinuotuose Vakarų restoranuose ginčijamės, kieno receptas geresnis – su padažu, su kremu, su guliašu ar su makaronais.

VEIDAS: Ar galima numanyti, kad Vašingtonas vis dėlto turi užsibrėžęs raudoną liniją? Tam tikros žiniasklaidos priemonės praneša, kad raudonoji riba yra Mariupolio puolimas.

Ž.P.: Raudonos linijos peržengtos jau prieš 15 metų, kada visi Vakarų lyderiai leido Vladimirui Putinui iš esmės įvesti savo diktatūrą šalyje ir sunaikinti demokratijos likučius. Vakarų lyderiai, sąmoningai ar ne, leido gimti monstrui, kaip kažkada civilizuoti Vakarai leido gimti Hitleriui. Dabar šis monstras, susitvarkęs šalies viduje, tiesia rankas į visas kaimynines valstybes.

Raudona linija dar kartą buvo peržengta 2008-aisiais Gruzijoje, bet jau šiurkščiu kariniu būdu. 2014 m. nauja riba peržengta dar pavojingesniu – hibridiniu būdu, kai jau seniai ir nepastebimai kariaujama su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau karas iš karto arba iš viso neskelbiamas. Šiuo metu jau kiekvieną dieną ši riba peržengiama, kai iš esmės nuolat nuo V.Putino beprotybės žūva ukrainiečiai (ir patys rusai – tiek Ukrainoje, tiek Maskvoje), o Vakarų pasaulis reaguoja tik retoriškai, išdidžiai vaikšto savo gatvėmis su „Je suis Charlie“ užrašais, tačiau tik keli pagarbos verti Vakarų lyderiai prisideda prie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ES prezidento Donaldo Tusko „Je suis Ukrainien“ demonstracijoje per Maidano metines. Pavyzdžiui, už Debalcevės užgrobimą Rusija juk taip ir neliko nubausta. Negana to, Rusijos išlaikytiniai Vakaruose dar nori sušvelninti sankcijas savo šeimininkui Kremliuje – neabejotinai už gerą elgesį kur nors jaukiose salose ar kitose šiltose Europos vietose.

Privalome V.Putiną sustabdyti šiandien, o ne rytoj, nes rytoj su tokia politika gali nebelikti tų, dėl kurių V.Putiną reikėtų stabdyti. Tačiau tada visa atsakomybė už sukeltą chaosą pasaulyje ir V.Putino KGB džino išleidimą iš butelio teks tiems paties taikiems Vakarų lyderiams.

Paradoksalu, bet šiandien šie taikos šaukliai, patys to, matyt, nuoširdžiai nenorėdami, provokuoja Rusijos priartėjimą prie NATO sienų ir gal net konfliktą su NATO. Šio konflikto tikimybė didėja sulig kiekvienu „legitimizuotu“ V.Putinu užkariavimu.

Griežtos tam tikrų sektorių ekonominės sankcijos Rusijai, reali karinė pagalba Ukrainai – tai būtų Vakarų nubrėžta raudona linija, o dabar vis dar užsiimame retorika, simboliniais sąrašėliais, dalyvaujame Kremliaus surežisuotuose cirkuose Minske, juokindami jeigu ne pasaulį, tai bent jau Kremlių – tikrai. Be to, jį dar ir paskatiname tokiu savo elgesiu tolesniems užkariavimams.

VEIDAS: Baltųjų rūmų politika, o ir JAV žiniasklaidos dėmesio stoka Ukrainos atžvilgiu galbūt implikuoja, kad Ukraina nėra JAV interesų zonoje, kaip kai kurie apžvalgininkai tvirtina?

Ž.P.: Nesutinku su šia nuomone. Iš esmės vienbalsis – tiek kairės, tiek dešinės – pritarimas Ukrainos laisvės aktui Kongrese ir visoms būtinoms paramos Ukrainai priemonėms rodo, kad amerikiečių tauta (beje, ne taip kaip – Europos gėdai – daugelis kaimyninių Ukrainai tautų) puikiai supranta, kokiomis katastrofiškomis pasekmėmis gali baigtis sėkmingas V.Putino agresijos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie pačią Europą, bet ir apie pasaulinę tvarką, kuri net ir mums atnešė 25 metus laisvės ir kurios taip nekenčia KGB režimas Maskvoje, svajojantis apie fašistinės prievartos pasaulį, galiojusį iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau ar atskiri politiniai lyderiai arba atskiros Vakarų šalys ir toliau darys esmines istorines klaidas, nė kiek nepasimokydami iš skaudžių kovos su fašistine Vokietija (ar komunistine Rusija) pavyzdžių, pamatysime, manau, netrukus. Bent jau istorija juos tikrai tinkamai įvertins, o mes turime daryti savas išvadas Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Seimas, tik atšventęs atkurtos laisvės 25-metį, patvirtins išmintingą sprendimą dėl šauktinių gražinimo; kad ir vėl visos politinės jėgos susitelks, kaip Lietuvoje visada sugebėdavome svarbiausiais mūsų šaliai laikotarpiais.

VEIDAS: Po pranešimų apie penkių „Abrams“ tankų atsiradimą Lietuvoje kokios dar pagalbos Lietuva galėtų tikėtis iš JAV?

Ž.P.: JAV karinis buvimas Lietuvoje – štai čia pavyzdys raudonos linijos, kurį Maskva jau seniai suprato. Žinoma, kuo didesnis ir ilgesnis bus šis JAV bei kitų NATO sąjungininkų fizinis karinis buvimas, tuo aiškiau ši linija bus matoma Maskvoje.

Tačiau šiandien mes turime žiūrėti dar plačiau – Rusija prieš mus naudoja labai platų spektrą poveikio priemonių, todėl atitinkamai kuo daugiau JAV bus Lietuvoje, tuo lengviau bus šiuos Rytuose besikaupiančius debesis išsklaidyti. Tai yra šalia kuo didesnio JAV karinio buvimo Lietuvoje turime ir toliau siekti aktyvaus JAV kompanijų dalyvavimo mūsų ekonomikoje bei Lietuvos verslo – JAV.

Be abejones, todėl turime daryti viską, kad Rusijos propagandiniai šaukliai nesustabdytų derybų dėl ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties; siekti kuo aktyvesnio mūsų nevyriausybinių ir partinių ar politinių institutų bendradarbiavimo; paraginti visas Lietuvos ministerijas, žinybas, net savivaldybes ne tik sukurti, bet ir įgyvendinti savo tam tikrą „JAV planą“; pagaliau pastūmėti ne tik suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuriuo taip didžiuojamės, bet ir kitus energetikos projektus, kuriuose dalyvauja ir JAV kompanijos.

Jungtinės Valstijos tampa mums svarbiausiomis strateginėmis sąjungininkėmis bei partnerėmis ne tik teoriškai, bet ir vis labiau – praktiškai. Tai neseniai Vašingtone mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui patvirtino ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Tačiau šiame procese turime dalyvauti visi – ne tik valdžia ar atskiri politiniai lyderiai, nes tik tada ryšys su JAV bus tikras ir stiprus.

 

 

 

Atmintis. Prieš 70 metų, 1945-ųjų žiemą, naktį iš vasario 13-osios į 14-ąją, taip pat vasario 15-ąją jungtinės britų ir amerikiečių oro pajėgos subombardavo Drezdeną – Saksonijos kultūrinį bei administracinį centrą. Strateginiai bombonešiai trimis antskrydžiais pavertė griuvėsiais devynis dešimtadalius miesto – vieno seniausių Vokietijoje.

Pačiomis pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, 1939 m. rugsėjo 2 d., Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad prasidėjusiame kare bus bombarduojami „tiktai kariniai objektai“. Praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, pasisakydamas Bendruomenių rūmuose, patvirtino įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių vien tam, kad juos terorizuotų.“.

Nepaisant kariaujančių valstybių vadovų pažadų, per Antrąjį pasaulinį karą tūkstančiai miestų buvo sugriauti ir šimtai tūkstančių civilių visoje Europoje žuvo bombarduojant miestus bei miestelius. Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų („Royal Air Force“ – RAF) bombarduojamosios aviacijos vadas aviacijos maršalas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“, kalbėdamas apie Vokietiją, vaizdingai pasakė: „Pašalinsime vokiečių miestus vieną po kito, kaip šalinami dantys.“ Jis parengė planą subombarduoti 60 didžiausių Trečiojo reicho miestų. Aviacijos vadas jautė galingą Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio paramą.

Maršalas A.Harrisas pareikalavo iš vyriausybės pateikti jam keturis tūkstančius sunkiųjų keturių motorų bombonešių ir tūkstantį greitų naikintuvų-bombonešių „Mosquito“. Tai būtų leidę jam kasnakt virš Vokietijos skraidinti iki tūkstančio lėktuvų. Rengiant efektyviausius bombardavimo metodus aktyviai darbavosi W.Churchillio patarėjas prof. Frederikas A.Lindemannas.

Naikinamasis totalinis karas buvo Antrojo pasaulinio bruožas. Tokio karo programą paskelbė Trečiojo reicho liaudies švietimo ir propagandos ministras Josefas Goebbelsas, deklaravo Josifas Stalinas. Programos prisilaikė ir anglai bei amerikiečiai, vykdydami „kiliminio“ Vokietijos bombardavimų operacijas.

1943 m. lapkričio 18 dieną energingasis maršalas A.Harrisas, pavertęs bombarduojamąją aviaciją milžiniška griovimo mašina, pradėjo „mūšį dėl Berlyno“. Ta proga jis pasakė: „Aš noriu šį košmarišką miestą nuo pradžios iki galo paversti pelenais.“

Trečiojo reicho sostinė sulaukė šešiolikos masinių antskrydžių, per kuriuos buvo numesta 50 tūkst. tonų bombų. Pusė miesto virto griuvėsiais. Viso karo eigoje anglai numetė ant Berlyno daugiau bombų negu vokiečiai ant visos Anglijos. Tuo metu buvo populiarus anekdotas: „Ką galima vadinti bailiu? Atsakymas: berlynietį, kuris savanoriu išvyko į frontą…“

Antrojo pasaulinio karo metais taikių gyventojų naikinimu iš oro daugiausia užsiėmė sovietų sąjungininkai iš antihitlerinės koalicijos – JAV ir Didžioji Britanija. Ir vokiečių, ir rusų karinė aviacija bombardavo priešo miestus, bet dažniausiai tai buvo aviacinė parama sausumos kariuomenei. SSRS neturėjo išteklių strateginiam miestų bombardavimui dideliais mastais vykdyti.

Sovietų Sąjungos raudonoji armija po didelės puolamosios operacijos 1945 m. sausį pasiekė Oderį – iki Berlyno jai buvo likę vos 60 kilometrų. Tai sukėlė nerimą Vakaruose. Greiti sovietinės armijos žygiavimo tempai Rytų fronte ir daugelio miestų užėmimas nebuvo malonūs įvykiai sovietų sąjungininkams, nes seniai laukiama Krymo (Jaltos) konferencija, kurios nutarimai lemtų pokarinės Europos ateitį, turėjo prasidėti sovietams demonstruojant savo galią. Vakarų sąjungininkų sėkmė Italijoje ir pernelyg užsitęsę mūšiai Ardėnuose atrodė labai kukliai, palyginti su sovietų kariuomenės puolimu.

Taip susiklosčius aplinkybėms sovietų sąjungininkai ieškojo būdų, kaip pademonstruoti jėgą ir užtikrinti geresnes sąlygas savo diplomatams Krymo konferencijoje. Tuo metu Europoje jie turėjo tokį stiprų įrankį, kaip strateginė bombarduojamoji aviacija. Dar 1944 m. liepos mėnesį anglų štabų viršininkai, ketindami demoralizuoti priešą, planavo didelį Berlyno bombardavimą. Po to, kai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W.Churchillis pritarė šiai idėjai, oro pajėgų štabo viršininkas parengė atitinkamą planą ir 1944 m. rugpjūčio 1 d. pateikė jį štabų viršininkams. Planas buvo užkoduotas pavadinimu „Perkūno trenksmas“ („Thunderbolt“). Pagrindinis operacijos taikinys – Berlynas, atsargai buvo numatyta subombarduoti kitą didelį Vokietijos miestą ir, kaip rašoma plane, „efektas bus reto įspūdingumo, jeigu taikiniu bus parinktas iki šiolei mažai nukentėjęs miestas“. Britų vadų nuomone, toks antskrydis priartintų galutinę pergalę.

Kodėl Amerikos ir Anglijos bombarduojamoji aviacija savo agresijos objektu 1945 m. pradžioje pasirinko būtent septintą pagal gyventojų skaičių ir trečią pagal transporto mazgo dydį Vokietijos miestą Drezdeną? Kokią tai turėjo karinę reikšmę?

Turbūt todėl, kad 1944 m. gruodį amerikiečių ir anglų kariuomenių karinė padėtis Europoje pašlijo. Italijoje jų maršas buvo pristabdytas, o Vakaruose vokiečių kariuomenė pradėjo sėkmingą stambų kontrpuolimą Ardėnuose, suduodama triuškinančių smūgių amerikiečiams. Vakarų politikai savo antskrydžiais virš taikaus miesto siekė politinių ir diplomatinių tikslų. Jie norėjo parodyti sovietams, kad, nepaisant nesėkmių Ardėnuose, JAV ir toliau tebėra supervalstybė, turinti baisios jėgos griaunamąjį ginklą. Galima spėlioti: jeigu amerikiečiai būtų turėję atominę bombą šiek tiek anksčiau, tikriausiai ją būtų numetę ant Drezdeno.

1945 m. sausio 21 dieną jungtinis štabų komitetas, norėdamas pademonstruoti Vakarų sąjungininkų jėgą, pavedė štabų viršininkams įvykdyti operaciją „Perkūno trenksmas“. Pagrindinis taikinys buvo ne Trečiojo reicho sostinė Berlynas, o Drezdenas, kuris, Europos konsultacinės komisijos sprendimu, turėjo įeiti į sovietų okupacinę zoną. Tai buvo svarbiausia aplinkybė pasirenkant taikinį – atstatyti jį teks sovietams.

W.Churchillis, žinodamas, kad Raudonoji armija perėjo Oderį Breslau rajone ir stovi 190 km nuo Drezdeno, o Rytų Vokietijos miestai, išskyrus Berlyną, perpildyti Silezijos bei Rytų Prūsijos pabėgėlių, nutarė, kad situacija palanki bombarduoti.

Rengiantis operacijai „Perkūno trenksmas“ buvo atsižvelgta, kad iki vasario 4 d. mėnulio padėtis trukdys vykdyti masinius antskrydžius, ir apie tai pranešta W.Churchilliui. Jis buvo patenkintas, kad netrukus po vasario 4 d., kada Krymo konferencija pasieks kulminacinį tašką, bus įvykdytas triuškinantis antskrydis į vieną iš Rytų Vokietijos rajonų, ir tai negalės nepadaryti poveikio sovietų delegacijai. Tačiau, deja, blogos oro sąlygos sumaišė Didžiosios Britanijos premjero kortas ir Drezdeną teko bombarduoti jau po konferencijos, kuri vyko 1945 m. vasario 4–11 dienomis.

Rengiant operacijos planą kilo nesutarimų tarp karinių bei civilių specialistų dėl tikslingumo bombarduoti būtent Drezdeną, garsėjantį kultūros paveldu ir neturintį didelės karinės bei ekonominės reikšmės. Drezdenas vis dėlto turėjo šiokią tokią karinę pramonę: 127 gamyklose, gaminančiuose karinę produkciją, dirbo apie 50 tūkst. darbininkų. Be to, Drezdenas buvo svarbus geležinkelio linijų mazgas. Būtent ant šito miesto sovietų sąjungininkai nutarė išlieti savo rūstybę.

Kadangi karo eigoje Drezdenas buvo tiktai tris kartus trumpai bombarduotas amerikiečių aviacijos (1944 m. spalio 7 d., lapkričio 10 d. bei 1945 m. sausio 16 d.) ir vokiečiai jį laikė pačiu saugiausiu miestu, dalis pabėgėlių iš Rytų Europos, kurie nuo Raudonosios armijos tarsi nuo maro bėgo į Saksoniją, pasilikdavo Drezdene. Tuo metu, kai priešo lėktuvai sėjo mirtį ir griovė Vokietiją, Drezdenas atrodė kaip saugi ramybės sala. Pabėgėlių antplūdį dar skatino tarp Vokietijos gyventojų pasklidę gandai apie atsišaukimus, kuriuose neva sakoma, kad po karo Drezdenas tapsiąs naujos suvienytos Vokietijos sostine ir todėl sąjungininkų aviacija jo nebombarduosianti. Taip pat sklido gandai, kad Drezdeno apylinkėse gyvena W.Churchillio giminaičiai, todėl miestui nebegresia joks pavojus. Per trumpą laiką Drezdeno gyventojų nuo 630 tūkst. karo pradžioje padaugėjo iki 1200–1400 tūkst. Bėglių daugėjo kas valandą, nuvargę, leisgyviai, drebantys nuo šalčio žmonės įsikurdavo tiesiog gatvėse bei skveruose. Jie jautėsi savaip saugūs. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad greitai jie degs ugnies pragare, užkurtame „civilizuotų“ anglų ir amerikiečių.

Drezdenas gundantis taikinys anglų ir amerikiečių aviacijai buvo dar ir todėl, kad, suduodami bauginantį smūgį, jie niekuo nerizikavo: miesto priešlėktuvinė gynyba buvo labai silpna. 1945 m. pradžioje šalia miesto nebeliko ir naikintuvų eskadrilės. Vasario 2 d. A.Hitleris įsakė Vokietijos karinių oro pajėgų priešlėktuvinius naikintuvus naudoti tiktai prieš antžeminius taikinius Rytų fronte.

Vasario 13-osios naktį, kai šimtai tūkstančių žmonių gyveno dar nesugriautoje „Elbės Venecijoje“ – taip vadintas Drezdenas, britų ir amerikiečių bombonešiai trimis bangomis ėmė bombarduoti miestą. Ataka truko visa naktį be menkiausios pertraukos. Antskrydyje virš Drezdeno dalyvavo per 1300 lėktuvų, tarp jų 773 britų RAF sunkieji bombonešiai „Avro Lancaster“ ir devyni „Mosquitos“ bombonešiai bei 527 JAV karo aviacijos „skraidančios tvirtovės“ „Boeing B-17“. Puolančių lėktuvų kolona nusidriekė 200 km. Per 14 valandų ant miesto buvo numesta 3749 tonos įvairiausių tipų bombų (2978 tonas numetė anglų lėktuvai ir 771 toną – amerikiečių). 75 proc.  (apie 2800 tonų) numestų bombų – padegamosios fosforinės.

Tarp dalyvavusiųjų antskrydyje buvo nemažai ir lenkų lakūnų, tarnaujančių sąjungininkų pajėgose. Dar prieš antskrydį sužinoję, kad pagal Jaltos susitarimus didelės Lenkijos dalys atiteks Sovietų Sąjungai, jie ėmė maištauti, todėl iš jų buvo atimti asmeniniai ginklai. Tačiau galiausiai jie pakluso Lenkijos egzilinės vyriausybės įsakymui dalyvauti antskrydyje.

Drezdenas virto ugnies jūra, o temperatūra kai kuriose miesto vietose pasiekė 1500 laipsnių pagal Celsijų. Miesto centre temperatūra buvo tokia aukšta, kad atmosferoje neliko deguonies. Dešimtys tūkstančių besislepiančių žmonių užduso rūsiuose ir slėptuvėse. Daugelis išbėgusiųjų į gatves įklimpo ištirpusiame asfalte, sudegė liepsnose. Tūkstančiai žmonių buvo sužeisti bei apdegę. Virš miesto iškilo iki šešių kilometrų aukščio ir trijų kilometrų skersmens įkaitinto oro stulpas. Akinanti degančio miesto žara buvo matoma už 80 kilometrų. Tiktai po dviejų dienų gaisraviečių temperatūra sumažėjo tiek, kad buvo galima prie jų bent jau prisiartinti.

Vasario 15 d. 1100 amerikiečių bombonešių, lydimi arti tūkstančio naikintuvų, pakartojo antskrydį virš sugriauto, vis dar degančio miesto. Kovo 2 d. ir balandžio 17 d. amerikiečiai vėl bombardavo Drezdeną. 33 kvadratiniai kilometrai miesto virto ištisais griuvėsiais.

Vokietijoje dabar tvirtinama, kad per Drezdeno bombardavimą žuvo apie 25 tūkst. žmonių. Tokį skaičių po šešerius metus trukusio tyrimo paskelbė Vokietijos istorikų komisija, 2004 m. sudaryta Drezdeno miesto valdžios nurodymu. Istorikai išanalizavo laidojimo duomenis, gyventojų cenzo įrašus, teismų archyvus – iš viso apie 16 tūkst. dokumentų. Taip pat kruopščiai išstudijavo gausybės liudininkų prisiminimus, sulygino besiskiriančius Vokietijos ir užsienio archyvų duomenis.

Istorikų komisijos vadovas Rolfas Dieteris Muelleris tvirtino, kad remiantis dokumentais ir kitais šaltiniais galima tiksliai patvirtinti 18 tūkst. žmonių žūtį, tačiau, jo įsitikinimu, bendras žuvusiųjų skaičius gali siekti 25 tūkstančius. Komisijos nariai paneigė Vokietijoje vyraujančią nuomonę, kad per bombardavimus ir gaisrus dešimčių tūkstančių aukų kūnai sudegė be pėdsakų. Žuvo 20 tautybių žmonių, tarp jų buvo daug priverstinai perkeltų į Vokietiją darbininkų iš Rytų. Drezdene buvo sovietinių karo belaisvių stovykla – ji anglų ir amerikiečių aviacijos buvo visiškai sunaikinta, žuvo keli tūkstančiai ten buvusių belaisvių.

Tarp žuvusiųjų Drezdeno pragare buvo nemažai pabėgėlių iš Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvos. Čia buvo dislokuoti 255-ojo lietuvių policijos bataliono kariai, 1-ojo lietuvių policijos pulko karininkai.

Drezdeno sunaikinimą išgyveno 2-ojo lietuvių statybos bataliono vadas majoras Aleksandras Milaševičius su šeima. Jis 1944 m. pabaigoje kartu su šeima išvyko į Vokietiją ir 1945 m. vasarį Drezdene pakliuvo po bombomis. Žuvo visa jo šeima. Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į partizaninę rezistenciją (slapyvardis Ruonis), vadovavo partizanų apygardai, 1949 m. rugsėjo 9 d. žuvo mūšyje su okupantais.

A.Hitleris uždraudė laidoti antskrydžių aukas bendruose kapuose. Siekiant išvengti išvengti epidemijų, žuvusiųjų kūnus nutarta sudeginti. Darbams vadovavo SS šturmbanfiureris (majoras) Karl Streibelis. Jo komandoje būta ne vien vokiečių, bet ir ukrainiečių, latvių, lietuvių. Kremavimo komanda kelias savaites degino nelaimėlių kūnus, ir vokiečių kino dokumentininkai fiksavo šiuos tragiškus kadrus istorijai.

Tarptautinės sutartys, pasirašytos JAV ir Didžiosios Britanijos, aiškiai nurodė, kad karo metais kovinius veiksmus galima vykdyti tik prieš ginkluotąsias pajėgas, o ne prieš taikius gyventojus. Hagos 1907 m. konvencija draudė neginamų civilinių objektų bombardavimą ir apšaudymą, kultūrinių vertybių naikinimą. Kariaujančioji pusė buvo įpareigota perspėti priešininką apie apšaudymo (bombardavimo) pradžią. Praėjus mėnesiui po Drezdeno tragedijos Tarptautinis Raudonasis Kryžius pareiškė protestą Anglijos ir JAV vyriausybėms dėl Vokietijos miestų bombardavimo.

Vokietijos vadovybė panaudojo Drezdeno sugriovimo temą propagandos tikslams. Vokiečių diplomatai platino miesto griuvėsių, žuvusių žmonių, apdegusių vaikų nuotraukas. Sutapimas: prieš pat Drezdeno bombardavimą Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerija buvo išsiuntusi į neutralias šalis dokumentą, kuriame maršalas A.Harrisas įvardytas kaip „svarbiausias Europos priešas“ ir „bombų teroro“ šalininkas.

Anglai ir amerikiečiai karo propagandos priemonėmis diegė mintį, kad strateginis Vokietijos bombardavimas suvaidino lemiamą vaidmenį palaužiant Trečiojo reicho pasipriešinimą. Ši tezė po karo ilgam „apsigyveno“ anglosaksų istoriografijoje. Priešinga ir tiek pat abejotina tezė įsitvirtino sovietinėje istoriografijoje: teigta, kad anglų ir amerikiečių oro atakos tik šiek tiek sumažino Vokietijos karinį bei ekonominį potencialą.

Nobelio literatūros premijos laureatas vokiečių rašytojas Guenteris Grassas mano, kad anglų ir amerikiečių vykdytas Vokietijos miestų bombardavimas buvo nusikalstamas ir nepateisinamas kariniais tikslais. Vis dėlto jis pripažįsta, kad istoriškai vokiečiai pirmieji pradėjo oro antskrydžius – sunaikino Gerniką per Ispanijos pilietinį karą, vėliau griovė Roterdamą, Koventrį, Liverpulį, Londoną. „Ką darėme kitiems, sugrįžo mums patiems. Tai jau abipusiai karo nusikaltimai“, – mano G.Grassas.

Jis įsitikinęs, kad bombardavimas nedavė siekiamų rezultatų: „Sąjungininkai bandė palaužti Vokietijos žmonių pasipriešinimą, išžudydami šimtus tūkstančių, tačiau pasipriešinimas dėl to tik stiprėjo.“

2005 m. Hamburgo prokuroras atsisakė pateikti kaltinimus Nacionaldemokratų partijos politikui dėl to, kad šis Drezdeno bombardavimą palygino su holokaustu – pastarojo žodžio vartojimas ir bet kokie gretinimai Vokietijoje kruopščiai tiriami.

Drezdeną naujam gyvenimui prikėlė moterys. Simboliška, kad bombardavimo naktį mieste buvo užregistruoti 44 naujagimiai. Šiuolaikinis juodo metalo paminklas primena juodą ir sunkų Drezdeno moterų darbą po bombardavimo: išsekusios po sunkaus darbo moterys prisėdo trumpo poilsio ant betono luitų – šios skulptūros kontrastuoja su gretimais esančiais baltais daugiaaukščiais. Būtent moterys, kada trūko maisto ir darbo rankų, išvalė milijonus kubinių metrų Drezdeno griuvėsių. Po karo rūmų, bažnyčių, istorinių pastatų nuolaužos buvo tvarkingai surinktos, visi fragmentai sunumeruoti, aprašyti ir išvežti už miesto. Miesto vietoje atsirado milžiniška lygi aikštė su pažymėtomis buvusių gatvių ir pastatų ribomis.

Buvęs sorbų tautinės mažumos žvejų, vadinusių save „drezdanais“, kaimelis – dabar vėl vienas puošniausių Europos miestų. Dabartinis Drezdenas džiugina ne vien naująja architektūra – pastatų arkose galima pastebėti restauruotus senovinius vartus, sienoje įmontuotų barokinių frizų su linksmais berniūkščiais ar kitokių iš griuvėsių išgelbėtų puošmenų. Atgimusį Elbės pakrančių perlą kasmet aplanko keli milijonai turistų. Griuvėsių nebėra.

Europos sugriautų miestų asociacijoje yra apie penkis šimtus Europos miestų, sugriautų per pastarųjų trijų šimtų penkiasdešimties metų karus. Tarp jų ir mūsų Šiauliai – per Antrąjį pasaulinį karą labiausiai nukentėjęs Lietuvos miestas.

Petras Makabra

 

 

Vokietijos įmonių, veikiančių Baltijos šalyse, nuotaikos 2014 m. pradžioje vėl yra labai optimistiškos ir patvirtina pastarųjų trejų metų tendencijas. Dėl stabilios ir geros ekonominės situacijos šiame regione ir palankių vystymosi perspektyvų 2014-aisiais įmonės tikisi apyvartos ir eksporto plėtros bei gerų metų savo verslui.

Šiais metais įmonės planuoja naujų darbo vietų kūrimą ir investicijų didinimą. Vokietijos verslininkų nuomone Lietuva, Latvija ir Estija tiek pagal pavienius faktorius, tiek pagal bendrą vertinimą išlieka patrauklios lyginant su kitomis regiono šalimis. Prioritetiniai ekonominės politikos veiksmai, jų nuomone, toliau turėtų būti nukreipti į profesinio mokymo sistemos tobulinimą.
Tokia yra Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje (AHK) šių metų vykdytos apklausos, kurioje dalyvavo 119 įmonių, išvada.

Dauguma apklausoje dalyvavusių Vokietijos įmonių ekonominę padėtį Baltijos šalyse 2014 m. pavasarį vertina taip pat kaip ir per pastaruosius trejus metus, t.y. gerai arba patenkinamai, tačiau šie rezultatai lyginant tarp atskirų šalių arba su praėjusių metų rezultatais yra labai skirtingi. Estijoje dirbančios įmonės ekonominę situaciją vertina šiek tiek blogiau nei pernai, tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje vyrauja žymiai pozityvesnės nuotaikos. Beveik trečdalis apklaustųjų Estijoje vėl įvertino dabartinę Estijos ekonominę padėtį kaip „gera“, tik 6 proc. įvertino „nepatenkinama“. Latvijoje 22 proc. respondentų, dvigubai daugiau nei pernai, vertina dabartinę ekonominę padėtį pozityviai, tačiau beveik tiek pat apklaustų įmonių Latvijoje yra nepatenkintos. Lietuvoje respondentų nuomonė yra pozityviausia ir 2014 m. pavasarį beveik 60 proc. įmonių buvo patenkintos esama ekonomine padėtimi. Tai yra žymus pagerėjimas lyginant su praėjusiais metais, kai tik kas ketvirta įmonė ekonominę situaciją vertino „gerai“. Nuotaikos pagerėjimas jaučiamas ir pastarųjų dešimties metų apklausų atžvilgiu.

Išlieka geros ekonomikos plėtros tendencijos
Šiuos apklausos duomenis galima pagrįsti realiais ekonomikos pokyčiais bei aktualiomis ekspertų prognozėmis. Nors visų trijų Baltijos valstybių ūkio augimas 2013-aisiais metais buvo spartesnisnei ES vidurkis, Estijos augimo rodiklis buvo tik 0,8 proc., bet ir šis išliko stabilus. Tikriausiai dėl šios priežasties Estijoje veikiančių įmonių vertinimai buvo santūrūs ir tai atsispindi šių metų lūkesčiuose. Didžioji dauguma respondentų tikisi, kad ekonominė situacija „pagerės“ arba bent jau „nekis“. Europos Komisijos analitikai 2014 m. prognozuoja 2,3 proc. BVP augimą, Estijai tai reikštų vėl aukščiausią BVP vertę.
Pakilias nuotaikas Lietuvoje lemia ne trumpalaikiai reiškiniai, o stabili paskutiniųjų dviejų metų ekonominė plėtra ir ateinančių dviejų metų prognozės, kuriuose numatomas mažiausiai 3-jų proc. augimas. Du trečdaliai respondentų tikisi ir šiais metais tolesnio bendro ūkio augimo Lietuvoje. Tikėtina, kad ekonomikos plėtra šiais metais pasieks naują rekordinį lygį.
Latvijoje lūkesčiai dėl šių metų yra palyginti aukšti. Daugiau nei pusė apklaustų Vokietijos įmonių atstovų tikisi tolesnio pagerėjimo, pirmą kartą niekas nemato pablogėjimo galimybės. Latvija, kurios prognozuojamas BVP augimas yra 4,2 proc., liks ir toliau viena iš greičiausiai ekonomiškai augančių Europos Sąjungoje narių.

Geros nuotakos statybos pramonėje ir paslaugų sektoriuje
Dabartinę savo ūkio šakos situaciją įmonės vertina taip, pat kaip ir bendrą ekonominę padėtį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Didžioji dauguma respondentų vertina padėtį savo ūkio šakoje „gerai“ arba „patenkinamai“. Kaip ir per paskutiniuosius tris metus pozityvios nuotaikos vyrauja vertinant ir savo ūkio šakos plėtros perspektyvas, nors lyginant su bendra ūkio plėtra yra šiek tiek santūresnės. Reikia pažymėti, kad įmonių dabartinės ekonominės padėties ir perspektyvų vidutiniuoju laikotarpiu vertinimas įvairiose pramonės šakose labai skiriasi.
Lyginant tarp ūkio sektorių visose trijose valstybėse ypač didelis pasitenkinimas ir optimizmas jaučiamas statybos ir paslaugų sektoriuose. Vidutiniškai daugiau nei pusė apklaustųjų iš šių dviejų sektorių dabartinę situaciją vertina „gerai“ ir beveik kas antras tikisi tolimesnio pagerėjimo. Abiejose ūkio šakose, išskyrus statybos pramonę Estijoje, praėjusiais metais buvo stebimas didžiausias augimas. Lietuvoje ir apdirbamoji pramonė yra optimistiškai nusiteikusi. Maždaug 55 proc. apklaustų pramonės įmonių atstovų tikisi tolimesnio pagerėjimo, niekas nemato pablogėjimo galimybės. Prekybos sektoriuje vokiškų įmonių nuomonė visose trijose šalyse panaši, šiais metais nesitikima žymių pokyčių.

Pasitikėjimas savo verslu
Kaip ir ankstesniuose tyrimuose, Baltijos šalyse apklaustos įmonės savo konkurencingumą vertina geriau nei bendrą šalies ar savo ūkio šakos augimą. Nei viena įmonė nevertino savo įmonės ekonominės padėties blogai. Estijoje ir Latvijoje kas antras respondentas savo įmonės padėtį įvertino gerai, Lietuvoje tokios nuomonės yra net 72 proc. apklaustųjų. Be to, apklausos dalyviai visose trijose šalyse, nepriklausomai nuo jų nuomonės apie bendrą ekonominę padėtį ir plėtrą savo ūkio šakoje, tikisi, kad šiais metais toliau gerės įmonės ekonominė padėtis. Šį pasitikėjimą palaiko pozityvūs lūkesčiai įmonės apyvartos augimo atžvilgiu. 59 proc. Estijos įmonių tikisi apyvartos augimo, lietuviai ir latviai dar didesni optimistai – 68 proc. tikisi apyvartos padidėjimo.

Lengvas eksporto įtakos mažėjimas
Remiantis Baltijos šalyse įsikūrusių vokiškų įmonių lūkesčiais eksportui, galima teigti, kad artimiausioje ateityje eksporto įtaka bendrai verslo sėkmei mažės. Nors nepaisant to, kad 60 proc. apklaustų įmonių Estijoje mano, kad jų apyvarta didės, tik kas penktos apklaustos įmonės atstovas mano, kad apyvartos didėjimą lems augantis eksportas. Latvijoje 30 proc. apklaustų įmonių mano, kad šiais metais eksporto apimtys didės, tačiau net dvigubai daugiau apklaustų įmonių Latvijoje tikisi augsiant įmonės apyvartą. Lietuvoje šis skirtumas mažesnis. Daugiau nei pusė apklaustų Lietuvos įmonių mano, kad jų apyvartos didėjimą lems būtent eksportas.
Įmonių vertinimas sutampa su praėjusių metų makroekonominėmis tendencijomis, kuomet estų ir latvių įmonių eksportas, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, dėl mažėjančios paklausos Europos rinkose beveik neaugo. Tuo tarpu Lietuvoje eksportas augo beveik vienodu tempu. Kaip rodo apklausos rezultatai, visose trijose Baltijos šalyse įmonių veikla buvo sėkminga visų pirma dėl didėjančios paklausos vidaus rinkose. Ypač Estijoje ir Latvijoje privataus sektoriaus vartojimas tapo pagrindiniu augimo varikliu. Visose trijose Baltijos šalyse privataus sektoriaus vartojimo augimas buvo spartesnis nei bendras ūkio augimas. Nepaisant to, Estijos, Latvijos ir Lietuvos įmonėms įtaką ateityje darys Europos Sąjungos šalių, kuriose įsikūrę svarbiausi prekybos partneriai, ekonomikos raida. Apie tvirtas sąsajas su Europos Sąjunga byloja ir tai, kad beveik 90 proc. apklaustų vokiškų įmonių teigė, kad Baltijos šalyse pagamintų prekių ir paslaugų eksporto rinkos yra Europos Sąjungoje: pirmiausia Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje.

Didelis poreikis investicijoms išlieka
Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos ryšiai yra labai tamprūs, Vokietija yra viena iš didžiausių investuotojų Baltijos šalių rinkose. Vokietijos įmonių dalis tiesioginių užsienio investicijų portfelyje 2013 metų pabaigoje Lietuvoje sudarė 10,1 proc., Latvijoje – 4,8 proc. Estijoje – 2,0 proc. Visose trijose Baltijos šalyse polinkis investicijoms atitinka praėjusių metų vykdytos apklausos rezultatus. Apklausoje dalyvavusios Vokietijos įmonės šiais metais ketina likti prie panašių išlaidų investicijoms. Estijoje kas trečia apklausta įmonė teigė ketinanti didinti investicijas. Tokių įmonių Latvijoje buvo 29 proc., Lietuvoje net 49 proc. Praėjusių metų apklausos parodė, kad įmonių investicijų didinimą lemia ne tik trumpalaikiai teigiami apyvartos pokyčiai, tačiau ir ilgalaikė verslo aplinkos analizė bei ekonominės ir politinės sąlygos.

Geri verslo aplinkos įvertinimai
Lietuvoje vyraujantis optimizmas dėl ekonomikos plėtros tendencijų bei nuosavo verslo perspektyvų lemia ir šių metų šalies patrauklumo verslui vertinimą. Vertinimo faktorių visuma byloja apie šiemet žymiai išaugusį pasitenkinimą verslo aplinka. Žymiai palankiau vertinama infrastruktūra, atsiskaitymų disciplina privačiame sektoriuje bei vietinių tiekėjų kokybė ir pasiekiamumas. Estijoje bei Latvijoje apklaustų įmonių atstovai taip pat išsakė palankius vertinimus verslo aplinkai.

Reguliavimo poreikis ekonominėje politikoje
Šiais metais visose trijose šalyse aiškiai pastebima, kad ir toliau tikimasi skubių Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių veiksmų, siekiant valdžios organų veiklos ir viešųjų pirkimų konkursų skaidrumo, taip pat mokestinių klausimų svarstymo bei mokesčių institucijų veiklos efektyvumo gerinimo. Be to, Latvijoje ir Lietuvoje ypatingai aktualus energetinio saugumo ir nepriklausomybės siekis, o Latvijoje dar reikalaujama ir daugiau teisinio saugumo bei greitesnių bei efektyvesnių teismų procesų.
Kadangi visos Baltijos šalys konkuruoja dėl užsienio investicijų tiek tarptautiniu, tiek regiono mastu, yra labai įdomu gautus rezultatus palyginti su tuo pačiu metu vykdomų įmonių apklausų rezultatais kitose 13-koje Vidurio ir Rytų Europos valstybių. 2014 metų pradžioje Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje esančios įmonės atitinkamas savo veiklos vietas įvertino geriausiai. Džiugina tai, kad beveik visi Lietuvos ir Estijos, kaip vietos verslui vystyti, kriterijai įvertinti aukščiausiais balais, o Latvija vertinama geriau nei vidutiniškai. Kaip ir praėjusių metų apklausoje, taip ir šiemet geriausiu visų trijų Baltijos valstybių vietos verslui faktoriumi pripažinta narystė Europos Sąjungoje.

Jokio atsipalaidavimo darbo rinkoje
Apklaustųjų įmonių atstovų teigimu, didžiausias visų trijų Baltijos valstybių rūpestis lieka darbo rinka. Estijoje ir Latvijoje įmonės prasčiausiai vertina kvalifikuotų darbuotojų pasiūlą bei profesinį ugdymą, Lietuvoje – darbo teisės lankstumą. Dažniausiai įvardijamas vokiškų įmonių pasiūlymas nacionalinėms vyriausybėms – praktinio ir į ateitį orientuoto profesinio ugdymo įvedimas. Jau dabar yra įmonių, kurios rodo gerą pavyzdį ir diegia pilotines dualaus profesinio ugdymo iniciatyvas savo įmonėse. Tokiu būdu jos skatina išsamią profesinio ugdymo sistemos reformą, kurioje neišvengiamai turi būti daromi politiniai sprendimai.
Įmonės sveikina pirmuosius konkrečius Latvijos vyriausybės žingsnius šioje srityje. 2013 metų vasarą tarp Vokietijos ir Latvijos pasirašytas memorandumas dėl bendradarbiavimo profesinio ugdymo ir kvalifikacijos kėlimo srityje. Memorandumo tikslams pasiekti AHK biure Latvijoje įsteigta darbo vieta ekspertui iš Vokietijos, kuris pagelbės vietiniams partneriams ir Vokietijos bei Latvijos įmonėms, norinčioms pagal vokišką modelį diegti dualaus profesinio mokymo sistemą savo įmonėse. Tokios profesinio ugdymo sistemos dėka ilgainiui galėtų būti užtikrinamas pakankamas gerai paruoštų ir kvalifikuotų darbuotojų skaičius. 2014 metų pavasarį šio projekto komanda pradėjo savo veiklą AHK biure Rygoje.

Vienareikšmis Baltijos valstybių kaip vietos verslui pripažinimas
Kaip ir praėjusiais metais, šiemet aktyvioms vokiškoms įmonėms buvo užduotas klausimas dėl jų pasitenkinimo ankščiau priimtu sprendimu investuoti šiame regione. Tai leidžia įvertinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos kaip vietos verslui kurti patrauklumą, nes tokiu būdu atsižvelgiama ne tik į dabartinę situaciją, bet ir į turimą patirtį, ilgalaikius ateities lūkesčius. Estijoje kaip ir praėjusiais metais vėl įsikurtų 94 proc. apklaustųjų įmonių. Lietuvoje ir Latvijoje veikiančių įmonių ištikimybė pasirinktai investicijų vietai taip pat yra akivaizdi: atitinkamai 81 ir 90 proc. įmonių vėl čia investuotų.
Latvijoje ir Lietuvoje jaučiamas akivaizdus pasitenkinimas investicijomis ir sudaro 81 proc. ir 90 proc. Šis įvertinimas, nepaisant praėjusių krizių, išlieka pastovus dešimt metų ir tai liudija apie rimtus Vokietijos įmonių ketinimus regione.

Daug žadančios užimtumo perspektyvos
Dėka pastaruosius tris metus vyravusios teigiamos ekonomikos ir verslo plėtros bei apklaustųjų įmonių pasitikėjimo tolimesne plėtra, vokiškos įmonės ketina ir šiais metais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje steigti naujas darbo vietas. Lietuvoje kas antra apklaustoji įmonė planuoja įdarbinti naujus darbuotojus. Palyginus su ankstesnėmis apklausomis tai didžiausias rodiklis. Latvijoje šis skaičius yra 37 proc., ir taip pat žymiai didesnis nei pernai. Latvijoje ir Lietuvoje personalo poreikis pastebimas visose ūkio šakose, tuo tarpu Estijoje tai pirmiausia liečia darbo vietas paslaugų ir prekyboje sektoriuose. Tarp apklaustųjų Estijos įmonių jaučiamos harmoningos nuotaikos, kurios atspindi ir bendras ūkio tendencijas bei įmonių darbuotojų skaičiaus pokyčius.
Daugiau nei vienas ketvirtadalis apklaustųjų įmonių šiais metais planuoja padidinti darbuotojų skaičių, o apie 18 proc. numato galimą personalo mažinimą. Apklausoje dalyvavusios vokiškos įmonės mano, kad šiemet vėl galimas žymus atlyginimų kilimas, kuris gali įtakoti sprendimus personalo srityje. Estijoje verslininkai tikisi vidutiniškai 5,8 proc. atlyginimų kilimo lyginant su kitais kaštais, Lietuvoje – 7,1 proc., Latvijoje – 7,9 proc. Kai kurios įmonės nurodė netgi dar didesnius skaičius.

Investicijos į ateitį Baltijos valstybėse
Ilgalaikius planus Baltijos valstybėse vokiškos įmonės demonstruoja ir investuodamos į savo darbuotojus. Šiais metais, atsižvelgiant į AHK metų temą „Inovacijos“, Baltijos valstybėse veikiančių vokiškų įmonių klausta apie inovacijų aktualumą ir inovatyvių instrumentų diegimą įmonėse aktyviam darbuotojų ir inovacijų skatinimui. Visose trijose valstybėse daugiau negu du tračdaliai apklaustųjų nurodė, kad nuolat organizuoja darbuotojų mokymus, Estijoje ir Lietuvoje –80 proc. Be to, mažiausiai pusei įmonių yra svarbūs reguliarūs mainai vokiškose motininėse įmonėse ir premijinės sistemos. Tokios priemonės garantuoja ilgalaikį įmonių patrauklumą darbuotojams bei verslo sėkmę. Visų Baltijos šalių apklausos dalyviai mano, kad jų įmonių inovatyvumas yra svarbus arba labai svarbus verslo tvarumui. Investicijos į inovacijas apsimoka, kas antra įmonė per pastaruosius du metus įdiegė produktų arba organizacines inovacijas, 70 proc. kurių buvo sukurta Baltijos valstybėse. Inovatyvumas ir gebėjimas prisitaikyti yra pagrindiniai ilgalaikio konkurencingumo bei atsparumo krizėms sėkmės faktoriai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Vienareikšmiškas „taip“ euro įvedimui Lietuvoje
Tęsiant 2013 m. apklausos tradiciją dėl euro įvedimo Latvijoje ir tikintis euro įvedimo Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d., šiais metais vokiškoms įmonėms Lietuvoje uždavėme klausimą dėl euro įvedimo. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis, Lietuva atitinka Mastrichto kriterijus ir jau praėjusiais metais konkrečiai pradėjo ruoštis euro įvedimui nuo 2015 m. sausio 1 d. Tokiu būdu jau trečioji Baltijos valstybė po Estijos (nuo 2011 m. sausio 1 d.) ir Latvijos (nuo 2014 m. sausio 1 d.) taps euro zonos nare. Galutinį sprendimą dėl euro įvedimo Lietuvoje Europos komisija ir Europos centrinis bankas paskelbs birželio mėnesį.
Daugiau nei trys ketvirtadaliai visų respondentų Lietuvoje šių metų pradžioje palankiai vertino galimą Briuselio teigiamą sprendimą. Tik 7 proc. pasisakė prieš euro įvedimą Lietuvoje, 13 proc. įmonių mano, kad euras galėtų būti įvestas vėliau nei 2015 m. Šių metų rezultatai leidžia daryti du palyginimus. Galima pažymėti, kad nuotaikos Lietuvoje lyginant su praėjusiais metais šia tema pagerėjo, nes 2013 m. pradžioje tik 71 proc. apklaustųjų išsakė aiškų pritarimą euro įvedimui, kas ketvirta įmonė buvo prieš arba manė, kad euras turėtų būti įvestas vėliau.
Kita vertus, Lietuvoje veikiančių įmonių nuotaika likus metams iki euro įvedimo yra ne tokia euforiška kaip Latvijoje, kur 2013 m. pavasarį beveik 90 proc. apklaustųjų teigiamai vertino euro įvedimą.
Vertinant euro įvedimo Lietuvoje įtaką savo verslui, nėra žymių pokyčių lyginant su praėjusiais metais. Apklaustieji vis dar mini teigiamus veiksnius: transakcijų kaštų mažėjimą, kainų skaidrumo padidėjimą. Tačiau beveik 30 proc. įmonių baiminasi papildomų euro diegimo išlaidų. Rinkų praradimas, kuriam respondentai dar pernai skyrė daug dėmesio, įmonių nebebaugina. Bendra valiuta visose trijose Baltijos valstybėse, apklaustųjų nuomone, teigiamai atsilieps čia veikiančių vokiškų įmonių verslo sėkmei ir tuo pačiu Baltijos valstybių patrauklumui užsienio investuotojams. Nereiktų pamiršti ir labai pozityvaus euro įvedimo visose Baltijos valstybėse „psichologinio“ veiksnio. Regionas bus labiau pastebėtas potencialių partnerių bei investuotojų.

Pagrindinė šių metų CeBIT parodos tema  – „Datability“: duomenis naudoti tvariai ir atsakingai. Ir toliau didėjantis skaitmeninimas reiškia, kad atsiranda begaliniai duomenų kiekiai, kuriuos reikia protingai naudoti ir tuo pačiu metu atsakingai apsaugoti.

Todėl šiųmetėje CeBIT parodoje pagrindine tema tapo „Datability“, tai yra žodžių derinys, jungiantis tarptautinėje rinkoje įsitvirtinančią tendenciją „Big Data“ bei šių duomenų atsakingą ir tvarią panaudojimo galimybę (angl.: ability, sustainability, responsibility; lietuviškai: gebėjimas, tvarumas, atsakomybė). Parodos forumuose apie „Datability“ bus diskutuojama atsižvelgiant į tokius aspektus kaip duomenų naudojimas, analizė ir saugumas.

Mažiau nei po šešių savaičių Hanoveryje startuos paroda CeBIT 2014 – svarbiausias skaitmeninės ekonomikos renginys pasaulyje. Verslo paroda vyks 14-oje paviljonų. 2014 metais CeBIT parodoje, dalyvaus tokios įmonės, kaip Samsung, Huawei, Volkswagen, HP, Brother, Epson arba salesforce.com. Po ilgesnės pertraukos į parodą CeBIT vėl grįžta Kyocera, Western Digital ir LG. Koncernas Intel atskirame paviljone pristatys savo naujoves. 2013 m. parodoje CeBIT prisistatė 3.382 įmonės iš beveik 70 šalių. 2014 m. parodos CeBIT šalis partnerė – Didžioji Britanija.

CeBIT Global Conferences
Šiemet ši konferencija pirmą kartą rengiama atskirame paviljone. 8-ame paviljone vyksiantis kongresas pateiks 70 valandų programą su daugiau nei šimtu pranešėjų iš viso pasaulio. Čia tarp be kitų, šiais metais sulauksime Apple steigėjo Steve Wozniak, atvyks ir kibernetikos saugumo ekspertas iš Rusijos Eugene Kaspersky, Wikipedia steigėjas Jimmy Wales, Mobile at Dropbox vadovas Lars Fjeldsoe-Nielsen, Huawei Technologies marketingo departamento viceprezidentas Derek Liu ir Mikko Hyppönen, F-Secure Corporation tyrimų departamento vadovas.

Naujas CeBIT parodos laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio
Siekiant dar labiau orientuotis į verslo poreikius, keičiasi renginio laikas: paroda vyks nuo pirmadienio iki penktadienio. Palyginus su ankstesniais metais CeBIT parodos trukmė pailgės dar viena papildoma diena. Paroda ir toliau vyks kovo mėnesį, kuris yra specialistams tinkamiausiais, nes būtent šiuo metų laiku priimami sprendimai dėl investicijų. Paroda CeBIT 2014 startuos kovo 10 d. ir jos durys bus atvertos iki kovo 14 d.

Visos globalios IT srities temos
CeBIT iškelia aktualias temas, kurios svarbios IT srities specialistams bei vartotojams. CeBIT 2014 pagrindinės temos: Digital Business Solutions, Enterprise Content Management, Enterprise Resource Planning & Data Analysis, IT Services, Web & Mobile Solutions, Research & Innovation, IT Infrastructure & Data Centers, Security bei Communication & Networks.

Daugelis įmonių suvokia didelės apimties duomenų augančią svarbą ir galimybes. Tačiau dažnai pritrūksta žinių, kaip šiuos skirtingai struktūruotus duomenis analizuoti bei efektyviai panaudoti. Artėjanti CeBIT paroda pateiks pačią aktualiausią informaciją, joje bus daug vietos diskusijoms aukščiausiu tarptautiniu lygiu. CeBIT parodos dalyviai pristatys įvairius jau sukurtus ar įgyvendintus IT sprendimus, leidžiančius sėkmingiau plėtoti verslą įvairiose srityse, tiek bendraujant su klientais, tiek kuriant naujus produktus, marketingo srityje.

Su pagrindine tema Datability CeBIT taps pagrindine prezentacijų ir diskusijų, atskleidžiančių didelės apimties duomenų panaudojimo galimybes, vieta. Apsilankymas CeBIT parodoje yra tiesiog būtinas visiems sprendimus priimantiems vadovams bei IT specialistams, siekiantiems įmonės tarptautinio konkurencingumo.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel per rugsėjo 22 d. vykusius rinkimus užsitikrino teisę trečią kadenciją vadovauti šalies vyriausybei. Jeigu A.Merkel išlaikys kanclerio postą iki 2017 m., tada ji taps ilgiausiai šaliai vadovavusia Europos lydere moterimi.

Angela Merkel – pirmoji moteris, išrinkta Vokietijos kanclere. Užsienio spaudoje ji dažnai pavadinama Vokietijos geležine ledi (pačiai A.Merkel šis titulas nepatinka ir ji nuolat bando jį nuneigti), na, o gimtojoje Vokietijoje ji vertinama daug meiliau ir vadinama “Mutti” – mamyte.
Praėjusios savaitės federaliniuose rinkimuose trečią kadenciją Vokietijos kanclerio poste svariai užsitikrinusi politikė 2013 m. žurnalo „Forbes“ sudarytame įtakingiausių pasaulio lyderių sąraše užėmė antrą vietą po JAV prezidento Baracko Obamos ir trečius metus iš eilės yra įtakingiausių moterų sąrašo viršūnėje.
Vokietijos piliečių gerbiama, tačiau Europoje dėl griežtos taupymo politikos nemažos dalies nekenčiama: daugelį domina, koks receptas padėjo A.Merkel tapti galingiausios Europos ekonomikos lydere. Todėl šiame straipsnyje pabandysime nutapyti įtakingiausios pasaulio moters portretą.

Gyvenimas socialistinėje Rytų Vokietijoje

Angela Dorothea Kasner 1954 m. liepos 17 d. gimė Hamburge, liuteronų dvasininko ir anglų kalbos mokytojos šeimoje. Tačiau tėvo pašaukimas lėmė tai, kad būsimos politikės šeimai teko persikelti į Rytus, todėl ji užaugo kaimiškoje aplinkoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tėvai jai buvo dideli autoritetai: tėvas Horstas Kasneris išmokė dukrą argumentavimo aiškumo ir logikos pagrindų, o motina – emocinės šilumos. Šias išugdytas savybes A.Merkel vėliau daugybę kartų panaudojo politikoje.
Vaikystės idealu jai tapo Nobelio premijos laureatė fizikos ir chemijos srityse Marie Curie, todėl A.Merkel pasirinko būtent šį kelią: ji studijavo fiziką Leipcigo universitete, o 1978 m. įgijusi daktaro laipsnį pradėjo dirbti Fizikinės chemijos mokslų institute.
Nuo pat jaunystės A.Merkel buvo gabi ir aktyvi. Stefano Korneliuso parašyta biografija apie šią politikę atskleidžia nemažai įdomių ankstyvojo jos gyvenimo aspektų. Kai griuvo Berlyno siena, A.Merkel buvo 35-eri, todėl, pasak S.Korneliuso, „Merkel paslaptis įsišaknijusi griuvusioje Rytų Vokietijos valstybėje“. Nors ir suvokdama Sovietų Sąjungą kaip totalitarinį režimą, A.Merkel buvo „entuziastinga rusų kalbos ir kultūros mėgėja“. Mokykloje ji buvo išrinkta trečia geriausia rusų kabos studente visoje Rytų Vokietijoje.
Tačiau kita, “Bloomberg” naujienų redaktorių Alano Crawfordo ir Tony Czuczkos parašyta biografinė knyga atskleidžia, kad įkvėpimo A.Merkel ieškojo už Rytų Vokietijos ribų: „Keturiolikos metų ji slėpdavosi mokyklos tualete ir klausydavosi naujienų apie Vakarų Vokietijos prezidento rinkimus.“ Kol jos bendraamžiai klausėsi maištingos roko muzikos, ji maištavo klausydamasi 1969 m. į prezidento postą įžengiančio Gustavo Heinemanno kalbos – taip, autorių teigimu, A.Merkel bandė išlaikyti ryšį su Vakarais.
Siekdama gyventi savarankiškai, 1973 m. baigusi mokyklą Angela išsikraustė iš tėvų namų ir išvyko studijuoti į Leipcigą, 270 km į pietus. Ten studijuodama ir laisvu metu dirbdama barmene, A.Merkel susipažino su bendramoksliu Ulrichu Merkeliu, su kuriuo susituokė 1977 m. Tačiau šeiminis gyvenimas ilgai netruko – 1981 m. pajutusi, kad santuoka byra, ji ėmėsi iniciatyvos viską baigti. „Vieną dieną ji susikrovė daiktus ir išsikraustė. Ji pati taip nusprendė ir buvo nebeperkalbama, – prisimena U.Merkelis. – Ji pasiėmė skalbimo mašiną, man liko baldai.“
Vis dėlto pirmojo vyro pavardę A.Merkel pasiliko net ir susituokusi antrąkart. Su antruoju, dabartiniu savo vyru chemijos profesoriumi Joachimu Saueriu jie susipažino tais pačiais 1981-aisias, po metų tapo pora, bet susituokė tik 1998-aisiais.

Berlyno sienos griūtis atvėrė kelią į politiką

Studijų metais bandyta verbuoti slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontržvalgybos funkcijas atlikusios “Stasi”, A.Merkel tarė griežtą „ne“, teigdama, kad ji nebūsianti gera šnipė, nes negalinti nulaikyti liežuvio už dantų. Bet koks dalyvavimas “Stasi” veikloje būtų sunaikinęs jos politinės karjeros galimybę suvienytoje Vokietijoje. Tai suvokdama, A.Merkel su didele gėda prieš pat 1990-ųjų rinkimus pasitraukė iš Rytų Vokietijos opozicinio judėjimo „Demokratinis prabudimas“, sužinojusi, kad jos lyderis Wolfgangas Schnuras yra buvęs slaptųjų tarnybų informatorius.
Visi šie veiksniai suformavo būsimos kanclerės pasaulėžiūrą, ir devintojo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūroje prasidėję permainų vėjai A.Merkel nubloškė į politiką.
Kai SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas leido įvykiams tekėti sava vaga, Sovietų Sąjungos griūtis tapo nebeišvengiama. Po trijų savaičių nuo Berlyno sienos griūties Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis paskelbė dešimties punktų Vokietijos suvienijimo bei rinkos ekonomikos Rytų Vokietijoje sukūrimo programą.
Į didžiąją politiką A.Merkel įžengė 1990 m., kai po kovo mėnesį vykusių rinkimų Rytų Vokietijos premjeru tapęs Lotharas de Maiziere pakvietė ją tapti jo spaudos atstovo pavaduotoja. Toliau viskas ėjo lyg per sviestą: A.Merkel buvo išrinkta į suvienytos Vokietijos parlamentą ir tais pačiais metais tapo moterų ir jaunimo reikalų ministre, 1994 m. – aplinkosaugos ir branduolinės saugos ministre. O 2000 m. ji pakeitė patį CDU partijos lyderį Helmutą Kohlį ir 2005 m. nurungė socialdemokratų kanclerį Gerhardą Shroederį. Tada ir prasidėjo Vokietijos geležinės ledi era.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel šildantis populiarumo spinduliuose, pagrindiniai konkurentai socialdemokratai ieško būdų, kaip grįžti į valdžią. Tačiau realiausias prognozuojamas rezultatas po rinkimų Vokietijoje yra kairės ir dešinės didžioji koalicija, kurios laukia ir Vokietijos visuomenė.

Nenumaldomai artėjant rinkimams Vokietijoje, kurie įvyks rugsėjo 22-ąją, gausėja prognozių bei spekuliacijų apie tai, kas stos prie Europos ekonominio variklio bei vienos didžiausių pasaulio ekonomikų vairo.
Nuolat atliekamos visuomenės apklausos rodo beveik stabilų vaizdą: Krikščionių demokratų ir Bavarijos krikščionių socialinės partijų tandemas (CDU-CSU) turėtų surinkti 40–42 proc. rinkėjų balsų, o pagrindinė oponentė Socialdemokratų partija (SPD) – 24–26 proc. Todėl koalicijos likimą tradiciškai turėtų lemti mažųjų partijų rezultatai.
5 proc. rinkimų slenkstį turėtų peržengti trys partijos: žalieji (10–12 proc.), kairieji (“Die Linke”, 8–9 proc.) bei liberalai (FDP, 5–7 proc.) Populistinis Piratų judėjimas bei naujoji prieš eurą pasisakanti „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) stabiliai kybo ties 3 proc. riba ir į Bundestagą patekti šansų turi mažai. Tačiau ar gali pasikartoti 2005–2009 m. kadencijos didžiosios koalicijos scenarijus?

Mutti visa galva aukštesnė

Rugpjūtį Vokietijos socialdemokratai atšventė 150 metų gyvavimo jubiliejų, tačiau džiugių akimirkų daugiau suteikė partijos praeitis, nei artėjantys rinkimai. „Socialdemokratams kyla ir kils daug kliūčių, norint išstumti kanclerę Angelą Merkel, tačiau didžiausia – jos populiarumas“, – teigia britų naujienų tarnybos BBC apžvalgininkas Stephenas Evansas.
Euro zona, šnipinėjimas ir daugybė vidaus politikos klausimų – šiomis temomis vieninteliuose tiesioginiuose debatuose diskutavo pagrindiniai konkurentai dėl Vokietijos kanclerio posto. Po debatų atliktos visuomenės apklausos rodė skirtingus rezultatus: vienose apklausose Peeras Steinbrueckas tapo akivaizdžiu lyderiu (49 prieš 44 proc.), kitų dviejų rezultatai pergalę skyrė A.Merkel (40 prieš 33 proc. ir 44 prieš 43 proc.)
Apklaustų vokiečių vertinimu, A.Merkel yra „stipresnė lyderė“ (59 prieš 28 proc.), „energingesnė“ (61 prieš 38 proc.), „turi ateitį“ (30 prieš 9 proc.) ir tik vienoje kategorijoje – „puikus kalbėtojas“ P.Steinbrueckas pralenkė kanclerę (40 prieš 28 proc.)
O štai žurnalo „The Economist“ vertinimas vienareikšmiškas: dabartinė Vokietijos kanclerė savo konkurentą pralenkė visa galva. „Yra nemažai priežasčių, kodėl vokiečiai A.Merkel vadina mama (Mutti). Ji juos nuramina. Ji juos suvaldo. Kartais ji pastato juos į vietą, tiesa, per daug neįskaudindama“, – rašo britų leidinys.
Per minėtą SPD iškilmingą ceremoniją skambėję pareiškimai dėl artėjančių rinkimų buvo nedviprasmiški: pergalė arba opozicija. „Didžioji partijos dalis nenori didžiosios koalicijos“, – pareiškė socialdemokratų kandidatas į kanclerius P.Steinbrueckas. Vis dėlto apklausų duomenys SPD pergalės nežada – apie 25 proc. svyruojantis rezultatas yra žemiausias nuo 2010-ųjų.

Galimos koalicinės dėlionės

Jeigu per likusį laiką iki rinkimų neįvyks kardinalių pokyčių (o jų politikos ekspertai neprognozuoja), rinkimų baigtį modeliuojant pagal visuomenės apklausas atrodo, kad nė viena pusė neįgis esminės persvaros. Šiuo metu realiausi trys variantai: centro dešinės CDU-CSU ir FDP, didžioji CDU-CSU ir SPD bei dar nė karto neregėta centro kairės SPD, žaliųjų ir kairiųjų „Die Linke“ koalicijos.
Kairiuosius „Die Linke“, kurie 2007 m. susikūrė iš pokomunistinės Demokratinio socializmo partijos, įprasta laikyti antisisteminiais, todėl iki šiol centro kairės koaliciją formuodavo socialdemokratai bei žalieji. Tačiau faktas, kad kai kuriose Vokietijos žemėse jie jau yra sudarę koalicijas su socialdemokratais bei tai, jog SPD ir žaliesiems šiuose rinkimuose nepavyks surinkti pakankamos daugumos, leidžia prognozuoti, kad ateityje toks modelis galėtų būti pritaikytas ir federaliniame parlamente.
2009 m. puikiai pasirodę Vokietijos liberalai leido užsitikrinti dešiniųjų koaliciją su krikdemais. Tačiau dar šių metų pradžioje buvo rimtai abejojama, ar FDP gebės perkopti 5 proc. barjerą ir likti parlamente. „Deutsche Welle“ vertinimu, tik po A.Merkel „sparnu“ liberalai turi šansų likti valdančiojoje daugumoje. Vis dėlto abejojama, ar pavyks surinkti pakankamą daugumą pastaruosius ketverius metus valdžią turėjusiai platformai išlaikyti.
Neseniai atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. vokiečių valdžioje vėl norėtų matyti didžiąją koaliciją, 35 proc. sakė norintys, kad valdžioje liktų CDU-CSU ir FDP tandemas ir tik 5 proc. pasisakė už centro kairės koaliciją iš trijų partnerių. Todėl bent šiuo metu labiausiai tikėtinas scenarijus yra tas, kurį abi pusės vadina „vengtinu, tačiau galimu“, būtent – didžioji krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo 1950-ųjų Šumano deklaracijos iki 1992-ųjų Mastrichto sutarties „prancūzų-vokiečių“ tandemas buvo pagrindinis Europos integracijos variklis. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų itin išryškėjusios skirtingos Prancūzijos ir Vokietijos Europos raidos vizijos bei pastaroji finansų krizė verčia dvejoti dėl šio tandemo ateities.

Naujausias ženklas, kad tarp Prancūzijos ir Vokietijos atsiranda šaltukas, – šios dvi valstybės greičiausiai nepateiks vieningos pozicijos prieš birželį vykstantį ES viršūnių susitikimą. Tokia jau įprasta praktika ir šį kartą buvo inicijuota Vokietijos, tačiau Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as tam ištarė „ne“, teigdamas, kad šis veiksmas gali suerzinti kitas ES nares. Todėl atrodo, kad sausį atšventusios savo draugystės penkiasdešimtmetį valstybės vis sunkiau randa bendrų sąlyčio taškų. Euro zonos krizė apnuogino ne tik itin skirtingas dabartinių lyderių vizijas, bet ir didesnius šalių nesutarimus dėl ES raidos.

Problemas mato kitaip

Pastarųjų metų finansų krizė skirtingai paveikė šalis. Vokietija, kaip ir visos šalys, 2009-aisias kritusi į duobę, jau kitais metais sugebėjo pasiekti teigiamą BVP augimą bei daugiau mažiau stabilizuoti ekonomiką. O štai Prancūzijos prezidentas praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje pranešė, kad jo šalis patiria recesiją ir 2013-aisiais prognozuojamas nulinis ekonomikos augimas. Žurnalo „The Economist“ pateikiamais Europos Komisijos skaičiavimais, 2013 m. Vokietijai prognozuojamas 1,8 proc. BVP augimas, o Prancūzijai – 0,1 proc. neigiamas pokytis.
Prancūzijos ir Vokietijos metodai, kuriuos didžiosios ES valstybės norėtų įdiegti kovodamos su finansų krize, skiriasi. Tai ypač išryškėjo praėjusiais metais Prancūzijos prezidento vietą užėmus socialistui F.Hollande’ui. Prieš jį šaliai vadovavęs Nicolas Sarkozy su Vokietijos kanclere Angela Merkel ekonomikos klausimais susikalbėjo kur kas geriau nei dabartinis Prancūzijos vadovas. Dviejų šalių lyderių tandemas ne veltui imtas vadinti skambiu pavardžių junginiu Merkozy.
Greičiausiai panašaus tandemo tikisi ir Prancūzijos vadovas, kuris laukia socialistų pergalės rudenį Vokietijoje vyksiančiuose rinkimuose. Tačiau Vokietijos dienraštis „Spiegel“ prognozuoja, kad net ir pergalės atveju esminių pokyčių tikėtis neverta: socialistų kandidatas užimti kanclerio vietą Peeras Steinbruckas yra fiskalinis konservatorius, 2005–2009 m. laikotarpiu ėjęs finansų ministro pareigas.
Vis dėlto politikai gali konstruktyviai dirbti ir netapdami draugais. Politikos apžvalgininkai teigia, kad Helmutas Kohlis ir Francois Mitterrand’as tik didelėmis pastangomis rado sąlyčio taškų, o Merkozy tandemas taip pat startavo lėtai. Tačiau pastebima, kad A.Merkel ir F.Hollande’as tarpusavyje randa itin nedaug bendro, o tai gali padaryti nemaža žalos visai ES. Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertė Ronja Kempin teigia, kad pagal skalę nuo vieno iki dešimties dabartiniai šalių tarpusavio santykiai galėtų būti įvertinti tik dvejetu.
Ši padėtis leidžia kalbėti apie gilesnes nei asmeninių bei partinių nesutarimų šaknis: valstybių nuomonės išsiskiria nuo bankų sąjungos ir skolose skendinčių valstybių vadavimo priemonių iki euroobligacijų ir „taupymo ar išlaidavimo“ politikos. Nors abi valstybės suvokia, kad tik sėkmingas jų susitarimas ves į priekį visą ES, kompromiso paieškos nėra lengvos.

Skirtingai supranta solidarumą

Nuolat iš F.Hollande’o bei ES vadovų lūpų skambantis solidarumo siekis erzina už taupymą pasisakančią Vokietijos kanclerę, nes ji tai pirmiausia supranta kaip dar didesnį Berlyno indėlį į skęstančių valstybių gelbėjimo kasą. Todėl euroobligacijų ar bendro euro zonos gelbėjimo fondo idėjos tampa nepatrauklios kontekste, kai didžioji ES dalis nebenori dar labiau veržtis diržų, o išlaidauti neturi už ką.
F.Hollande’as ne tik prieštarauja Vokietijos siūlomam taupymo modeliui, kuris, prezidento nuomone, gali dar labiau pagilinti krizę, bet ir buria aplink save bendraminčių ratą. EK prezidentas Jose Manuelis Barroso jau pareiškė, kad nors taupymo programa yra iš principo teisinga, ši politika „jau pasiekė savo galimybių ribas“.
Negana to, Prancūzija, kurios ekonomika stringa, su pavydu žiūri į iš krizės besipelnančią Vokietiją. Todėl Prancūzija, pasak „Spiegel“, kuria „blogosios Vokietijos“, kuri pelnosi kitų sąskaita, įvaizdį.

ES – nacionaliniams interesams apginti

Vis dėlto kalbant apie Prancūzijos ir Vokietijos ES vizijas reikėtų atkreipti dėmesį, kad abi valstybės sąjungą pirmiausia supranta kaip galimybę siekti nacionalinių interesų užtikrinimo. Todėl natūralu, kad skirtingos vizijos, kurias abi valstybės nori pritaikyti visos ES mastu, kelia tam tikrą įtampą.
Pagrindinis Vokietijos interesas šiandien – išspręsti ES ekonomikos problemas. Politikos mokslininkės Christiana Tings teigimu, Vokietijoje dominuoja „Europos politika yra vidaus politika“ doktrina. Tai, kad Vokietijos gerovė priklauso ir nuo ES padėties, ne kartą pakartota aukščiausiu lygmeniu, o pastarąjį kartą tai ištarė kanclerė A.Merkel, atsakydama į Prancūzijos socialistų mestus kaltinimus dėl jos egoistinės ES politikos. „Aš nesu egoistė. Suprantu, kad Vokietija gali klestėti tik klestint ir visai ES“, – teigė politikė.
Pasak „The Economist“, pats faktas, kad A.Merkel demonizavimas vyksta ne Graikijoje ar Kipre, o pagrindinės jos partnerės Prancūzijos gretose, rodo, jog santykiai nėra patys šilčiausi.
O štai Prancūzija, nors krizės sąlygomis ir susitelkusi į sąjungos gilinimą, nenori atsisakyti jos ekonomikai naudingų, tačiau ES atžvilgiu brangiai kainuojančių projektų, pavyzdžiui, jai itin daug naudos duodančios žemės ūkio subsidijavimo sistemos. Jeigu Prancūzija nesutiks liberalizuoti savo ekonomikos ir toliau prieštaraus tarptautinių mainų barjerų panaikinimui, rasti bendrą sutarimą bus sudėtinga.
Per F.Hollande’o rinkimų kampaniją skambėjo šūkis, kad laikas baigti taupymo režimą, bet Europoje tai kertasi su pagrindiniais Vokietijos principais. Didėjanti skirtis tarp sėkmingos Vokietijos ir stringančios Prancūzijos ekonomikos atima svertus F.Hollande’ui reikalauti daugiau: pirmiausia laukiama, kad būtų susitvarkyta su šalies ekonomikos problemomis, nes kol kas sėkmės nematyti.

Keletą metų besitęsianti euro zonos skolų krizė supriešino Europą, o konfrontacija juntama jau ne vien atskirose valstybėse, bet ir ištisuose regionuose, kurie vieni kitiems klijuoja pašaipias ir pagiežos kupinas tinginių ar išnaudotojų etiketes.

“Jei Graikija ir Vokietija būtų sutuoktinių pora, jų lauktų neišvengiamos skyrybos”, – žurnale “The Wall Street Journalist” konstatuoja analitikas Jonathanas Berras.
Iš tiesų, kaip ir tarp įsimylėjėlių poros, tarp Graikijos ir Vokietijos dar neseniai tvyrojo itin romantiška nuotaika. Štai Vokietijos karalius Liudvikas I pavertė Miuncheną savo idealizuojamais senovės Atėnais. O garsus Vokietijos verslininkas ir archeologas Heinrichas Schliemannas, kasinėjęs senovės Troją, taip žavėjosi Graikija, kad ėmėsi per skelbimus ieškoti sau žmonos graikės, o vėliau tapo savotišku šių dviejų šalių draugystės simboliu.
Dėl jo ir kitų Graikijos kultūros gerbėjų pastangų ne viename Vokietijos muziejuje dabar puikuojasi senovės Graikijos meno dirbiniai, o Vokietijos teatruose jau daugybę metų rodomi šios šalies režisierių pastatyti graikų mitais paremti spektakliai.
Ir nors vokiečiai į juos vis dar noriai eina, tačiau paklausti, kokios šalies jie dabar labiausiai nekenčia, daugelis atsako: Graikijos.
Kaip ir žmonių santykiuose, šių dviejų valstybių savitarpio supratimas išblėso tuomet, kai pora susidūrė su finansiniais sunkumais. O tarp abipusių priekaištų, kaip dažnai pasitaiko poroms skiriantis, girdėti netgi vos menamos praeities aidas.
Pasiturinti Vokietija nebenori romantiškų santykių su išlaikytine Graikija, o ši jaučiasi apgauta ir nuvilta. “Merkel, tu pavogei visas mūsų santaupas” – tai vienas populiaresnių užrašų ant plakatų, kurių daugybę galima išvysti Atėnuose nuolat vykstant protestams prieš Vokietijos Graikijai primestas ekonomines sankcijas.
Be to, graikai, ilgainiui primiršę Antrojo pasaulinio karo nuoskaudas ir Adolfo Hitlerio invaziją į Graikiją siekiant padėti savo sąjungininkams, dabar vis dažniau prisimena, kad būtent tuomet ir prasidėjo dviejų valstybių antipatija. Graikams apmaudu, kad po karo nuniokota Vokietija sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir tapti didžiausia Europos ekonomika, o štai Graikijai dar ilgai po karo nepavyko išsivaduoti iš chaoso: nuo 1967 iki 1974 m. šaliai vadovavo karinė chunta, vėliau daugybė graikų emigravo iš šalies ir sukūrė vieną didžiausių diasporų Europoje.
Galiausiai, kai Graikijai, regis, pradėjo sektis, paaiškėjo, kad jos pasiryžimas tapti Europos Sąjungos ir euro zonos nare atsisuko kitu galu: Graikija, mėgindama įtilpti į narystei keliamus rėmus (dabar graikai nesibodi sakyti, kad ir tuos rėmus jiems primetė vokiečiai), tapo situacijos įkaite ir didžiausia Europos skolininke.
Jai pinigų vis atseikėjančios Vokietijos žiniasklaida kaltina pačius graikus: esą jie yra didžiausi tinginiai ir veltėdžiai, be to, gyvena svetima sąskaita ir nė nebando pradėti taupyti – toliau sau moka didžiausias Europoje (atsižvelgiant į šalies BVP vienam gyventojui) bedarbių pašalpas ir pensijas.
Graikija savo ruožtu laido piktas replikas “arogantiškų” vokiečių adresu, o neseniai šalies vadovai netgi pareiškė prašysiantys kompensacijų už 1944 m. birželį vokiečių surengtas žudynes Distomo kaime. Kartu vis pabrėžiama, kad tai tik lašas jūroje nuostolių ir aukų, kurias Graikija patyrė dėl Vokietijos kaltės.
“Dėl vokiečių invazijos, prasidėjusios 1941-aisiais, vien iš bado mirė per 250 tūkst. graikų, o Vokietija tuomet jėga privertė Graikijos banką suteikti jai paskolą, kad mūsų pinigais padengtų mūsų okupacijos išlaidas. Galiausiai atgavome tik juokingą šios paskolos dalelę, ką jau kalbėti apie kompensacijas žuvusiųjų artimiesiems”, – dėsto buvęs Graikijos premjeras George’as Papandreou.
“Tačiau kodėl Graikija dėl kompensacijų nemėgino derėtis 2001-aisiais, kai, suklastojusi savo finansines ataskaitas ir mus visus apmulkinusi, įstojo į ES?” – atkerta Vokietijos krikščionių demokratų partijos atstovas ryšiams su užsieniu Philippas Missfelderis.
“Nes Graikijai 1960-aisiais išmokėta menka 115 mln. Vokietijos markių kompensacija buvo skirta su sąlyga, kad ateityje niekada nebepareikšime jokių finansinių pretenzijų. O mūsų šalis žodžio laikosi”, – sako G.Papandreou.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastarąją krizę svarbiausia politike Europoje tapo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais, ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja.

Italijos komunistai plakatuose palygino ją su Adolfu Hitleriu, graikai ją vadina kietaširde kankintoja ar net vergvalde, eurokratai pravardžiuoja „Frau Ne“, o vienas populiarus Didžiosios Britanijos leidinys tėškė, kad ji yra pati pavojingiausia Europos lyderė. Vienų ji peikiama už tai, kad pernelyg atlaidžiai žiūri į vyriausybes, nesugebančias imtis griežtos taupymo politikos, kurios griebtis verčia finansų krizė, kiti ją kritikuoja būtent todėl, kad, jų nuomone, priemonės, kurių griebtasi siekiant spręsti euro krizę, kaip tik buvusios per griežtos.
Taip, nesuklydote spėdami, kad kalba sukasi apie Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri euro zonos krizės metu iškilo kaip neabejotinai svarbiausia Europos politikė. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais. Ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja – pradedant jau minėta euro zonos krize, tęsiant Vokietijos ir Prancūzijos santykiais ir baigiant kitąmet vyksiančiais Vokietijos parlamento rinkimais, kai dabartinei kanclerei iššūkį mes socialdemokratas Peeras Steinbruckas.

Europos ateitis – Vokietijos rankose?

Šiandien didžiausi pasaulio protai diskutuoja jau ne vien apie euro, bet apie sisteminę Europos krizę ir ieško atsakymų į klausimą, ar ES pastaruoju metu susiduria tik su tam tikromis techninėmis problemomis, sutrikdžiusiomis iki tol sklandžiai veikusio mechanizmo veiklą, ar problemos šaknys vis dėlto gilesnės. Trumpai tariant, jei pritarsime pirmajam argumentui, veikiausiai sutiksime, kad siekiant žengti iš dabartinės krizės užteks vien tam tikrų institucinių permainų, naujų mechanizmų įvedimo ar jau esamų sutvirtinimo. Jei tarsime, kad vien techninių konfigūracijų nepakaks, turėsime pripažinti antrojo argumento autorių teiginį, kad ES susiduria ir su vadinamąja dvasine krize, reiškiančia solidarumo tarp valstybių sumažėjimą, bendros tapatybės stoką, aiškios vizijos trūkumą, lemiantį netikrumą dėl ateities.
Štai prancūzų filosofas Andre Glucksmannas interviu Vokietijos leidiniui „Der Spiegel“ tvirtina, kad ES šiuo metu paprasčiausiai trūksta valios. „Sokratas teigė, kad niekas valingai nedaro blogų dalykų. Aš tai interpretuoju teigdamas, kad blogi dalykai nutinka tuomet, kai valia darosi silpna. Man neatrodo, kad siekis rasti sprendimus ir kelius iš dabartinės finansų krizės yra antžmogiška užduotis, – svarsto filosofas. – Iš tiesų Europai žengti iš krizės trukdo globalinės perspektyvos stoka.”
Kartu A.Glucksmannas Europos lyderiams primena istoriko Arnoldo J.Toynbee mintį, kad kultūrų raida priklauso nuo to, kaip jos sugeba reaguoti į kylančius iššūkius. Jo teigimu, šiandien kyla pagrįsta abejonė, ar Europa tinkamai priima jai kylančius iššūkius. „Jei jie tuos iššūkius priima, tai kodėl veikia taip nevieningai? Dydžio klausimas globalizacijos eroje pasidarė absoliuti būtinybė. A.Merkel, be abejonės, jaučia, kad Vokietijos likimas spręsis Europos kieme. Būtent todėl ji po tam tikrų dvejonių pasirinko solidarumą, nors, tiesa, ir nuosaikų. Tačiau ji taip pat leidžia Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir Ispanijai likti susiskaldžiusioms krizės metu. Jei mūsų valstybės liks susiskaldžiusios veikiamos rinkos jėgų, jos išnyks tiek kiekviena atskirai, tiek visos kartu“, – niūrią perspektyvą piešia įtakingas prancūzų mąstytojas.
Jo teigimu, Europa turi būti vieninga, siekdama įveikti šiandien jai kylančius iššūkius ir pavojus – biurokratinę-vergovinę Kiniją, radikalų islamizmą ir savo buvusias teritorijas atgauti užsimaniusią Vladimiro Putino Rusiją.
Lenkijos filosofas Jaroslawas Makowskis dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ vertina dar radikaliau. Pasak jo, dabartinė Europos politinė klasė primena „vartotojų kooperatyvą“, nesukūrusį nieko ir tik besinaudojantį vaisiais, kuriuos už juos užaugino kiti, šiuo atveju – pamatą ES pakloję politikai, tokie kaip Konradas Adenaueris, Robertas Schumanas ir Alcide‘as de Gasperis. Jo teigimu, Europą gali išgelbėti tik nauja politinė klasė, turinti savo viziją ir galinti priimti svarbius sprendimus. Tačiau Europą gelbėti reikia jau šiandien, nelaukiant naujosios kartos. Ir visų žvilgsniai kone sutartinai krypsta į Vokietijos kanclerę A.Merkel.
„Vokietija ir A.Merkel laiko Europos likimą savo rankose“, – skelbia BBC apžvalgininkas Chrisas Morisas. „Vokietijos galios aš bijau daug mažiau nei šios šalies neveiklumo“, – tikina Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, aiškiai deklaruodamas, kad Vokietija turi ryžtingai veikti ir prisiimti atsakomybę už Europos likimą. Milijardierius filantropas George‘as Sorosas dar kategoriškesnis: jo nuomone, Vokietija turi rinktis – arba ji imasi lyderės vaidmens, arba apskritai net traukiasi iš euro zonos.
„Aš buvau aistringas Europos Sąjungos, kaip atviros visuomenės įsikūnijimo, šalininkas. Tai savanoriška lygių valstybių, dėl bendro gėrio paaukojusių dalį savo suvereniteto, asociacija. Tačiau euro krizė dabar keičia Europos Sąjungą į kažką fundamentaliai skirtingo. Šalys narės yra padalytos į dvi klases – kreditorius ir skolininkus. Kreditoriai, ypač Vokietija, užima vadovaujamą poziciją“, – pabrėžia G.Sorosas.
Jis kritikuoja Vokietiją ir A.Merkel dėl to, ką pats įvardija kaip „minimalių pastangų politiką“. Pasak milijardieriaus, Vokietijos pastangos išlaikyti eurą – minimalios, o tai reiškia, kad trumpalaikėje perspektyvoje ši valiuta išliks, tačiau ilgalaikė perspektyva lieka neaiški. Visa tai kelia grėsmę, kad euro žlugimo atveju žlugtų ir pati ES, o tarp valstybių narių būtų pasėta ilgalaikio nepasitikėjimo sėkla.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Veido” interviu su ką tik Nidoje pasibaigusio Thomo Manno festivalio dalyviu,  žurnalistu Leonu Stepanausku, kuris renginio metu pristatė savo knygą “Tomas Manas ir Nida”.

Pirmajį daug metų Vokietijoje gyvenančio žurnalisto Leono Stepanausko knygos „Tomas Manas ir Nida“ leidimą solidusis Šveicarijos ir visos germaniškosios erdvės dienraštis “Neue Zürcher Zeitung“ savo recenzijoje pasveikino tokiais žodžiais: „Lietuva stengiasi atgaivinti senus savo ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, kurioje primenamas nežinomas „lietuviškas“ laikotarpis Tomo Mano gyvenime..“
Germanistiką Vilniaus universitete studijavęs ir vėliau žurnalistu tapęs L.Stepanauskas didelę savo gyvenimo dalį pašventė ieškodamas atsakymo į klausimą kodėl Tomas Manas, vienas reikšmingiausių XX a. rašytojų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sumanė iš Bavarijos sostinės Miuncheno vasaros atostogoms persikelti į Nidą. Taigi pokalbis su L.Stepanausku.

L.S.: Gūdžiame sovietmetyje į Nidą laisvai įvažiuoti nebuvo galima. O leidimo jokio aš neturėjau. Kartą Rusnėje lankiausi pas žinomą žveją p. Jurginaitį ir jis mane slaptai pervežė į Nidą: ten jis veždavo šieną, tad paslėpęs tame šiene mane ir atvežė. Vietinis girininkas pasirodė esąs didelis patriotas ir mane čia apiformino kaip darbuotoją. Taigi pradėjau dirbti, o kartu ir domėtis Th.Manno palikimu Nidoje. Juk tuomet čia dar buvo nemažai žmonių, kurie prisiminė gyvąją istoriją.

VEIDAS: Taigi, ką išsiaiškinote, kaip atsitiko, kad humanistas, žmogaus teisių gynėjas leidosi kelionėn į sovietinio lagerio šalį – į Rytų Vokietiją?
L.S.: Tada jis pasakė: „Jeigu aš dabar nevažiuočiau į Rytų Vokietiją, aš nesijausčiai pačiu savimi“. Jis buvo tikras, kad Rrytų vokiečiai nori girdėti šnekant apie bendrą Vokietijos istoriją ir kultūrą. Jei Th.Mannas nebūtų apsilankęs Rytų Vokietijoje, būtų buvę sunkiau atkurti ir jo namelį. Kai jis apsilankė Rytų Vokietijoje, Rytų Berlyne buvo atidarytas jo archyvas ir tai sutapo su mano atvažiavimu į Berlyną. Lietuvoje reikėjo pagrįsti namelio išsaugojimą, o Rytų Vokietijoje taip pat prasidėjo susidomėjimas Thomu Mannu. Aš parašiau laišką Thomo Manno žmonai Katiai, tuomet gyvenusiai Ciuriche ir teiravausi visokių klausimų. O ji man atsakė, kad ko aš čia klausinėju paštu, pasiūlė geriau atvažiuoti. Taip ir prasidėjo artimi mano ryšiai su Th.Manno šeima. Taip išaugo mano galimybės pažinti šios šeimos autentišką istoriją ir ją aprašyti. Savo darbus ir sudėjau į knygą „Tomas Manas ir Nida“. Mano tyrimai rodo, kad Th.Mannas gyveno aukštesnėse sferose, filosofinėje erdvėje.
Įdomi detalė: kai Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, Th.Mannas savo dienoraščiuose rašė, kad jei lenkai žygiuos į Kauną, vokiečiai irgi tuoj pat žygiuos link Kauno. Joks kitas Europos rašytojas to nerašė.
Beje, kaip supratau, Th.Mannui labai padėjo jo žmona Katia. Jei ne Katia, tai gal jis net nebūtų emigravęs į JAV, ir kaip rodo Vokietijos archyvai, Hitleris būtų su juo susidorojęs.

VEIDAS: Kokia dabar Th.Manno festivalių prasmė Nidoje?
L.S.: Rašytojo anūkas Fridas Mannas šiemet pasakė, kad Th.Mannas mokė, kaip savo kultūrą reikia išvesti į pasaulį, taip pat kaip propaguoti savo kultūrą. Tarkime, iš Th.Manno mes galime pasimokyti, kaip jis Šilerį, J.W..Goethe ar Wagnerį į pasaulį vedė.
Štai po dviejų metų mes švęsime Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo metines. Vis dar sutinku žmonių, kurie nesupranta, kam čia mes propaguojame tą Th.Manno namelį. Bet čia yra mūsų galimybė išvesti savo kultūrą į platų pasaulį.
Šiais laikais mes dažnai pamirštame turinį ir reikšmę, dažnai užsiimame visokiais skambaliukais. Th.Mannas parodė, kokia turi būti kūrybinio žmogaus strategija, parodė kaip įvesti savo kultūrą į kitas. Esu tikras, kad Nida, Th.Manno namelis gali būti mūsų kultūros tiltas į pasaulį. Mes turime formuluoti, kaip padaryti Lietuvos kultūrą pasaulio kultūros dalimi. Turime padaryti tai ko nesame padarę. Todėl kas tikrai yra Lietuvos patriotas, tas turi prisidėti prie K.Donelaičio 300 gimimo metų minėjimo. Tai yra turtas, kuriuo reikia žavėtis.
Kartu reikia budinti Lietuvos mokyklas, stiprinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Žiniasklaida taip pat turi atlikti savo darbą. Ir svarbiausia, kad visi lietuviai keistųsi, nes dabar dauguma lietuvių vieni kitus naikina.
Kas brandino prieškario Lietuvą? Maironis, Šalkauskis ir kt. Kai žmonės supras, kad reikia ne tik pinigų turėti, bet ir suvokti, suprasti, turėti savo kultūrą, tada viskas ir bus kitaip. Taip pat svarbu, kad tie renginiai, festivaliai nepavirstų paprastu pliusiuko padėjimu. O pasiektų žmones. Na, o svarbiausia, – mes turime išmokti gerbti savo kultūrą, kaip tai pavyko tarkime vokiečiams.

VEIDAS: Ar vokiečiai šiandien žino XX a. Lietuvos istoriją?
L.S.: Nepakankamai gerai. Ir šiandien vokiečiai nelabai suvokia, ką lietuviams reiškė sovietinė okupacija. Bet vokiečius tikrai sukrečia smulkmenos, kai kas papasakoja apie sovietų nusikaltimus Lietuvoje. Kita vertus, juk tuo pačiu metu kapituliavo Prancūzija. Tad kam tada gali rūpėti Lietuva, kai tuo pačiu metu kapituliuoja Prancūzija.

VEIDAS: Matėte Vokietijų susijungimą. Kaip jis atrodė iš vidaus?
L.S: Tas susijungimas buvo būtinas. Jis negalėjo įvykti nei viena minute vėliau. Bet gal jam reikėjo geriau pasirengti. Iš tiesų tai nebuvo susijungimas, tai buvo Rytų Vokietijos prisijungimas. Rytų Vokietijos žemės savarankiškai prisijungė prie Vokietijos Federacinės respublikos ir tapo federacijos nariais. Jaunimas iškart tapo laimingas: jis galėjo keliauti, ieškoti naujų galimybių. Bet buvo ir labai daug nusivylusių žmonių. Atsirado daug bedarbių, daug anksčiau nebuvusių problemų, žlugo didelė dalis Rytų Vokietijos pramonės. Dalies šių problemų buvo galima išvengti.

Oskaro Koršunovo spektaklis “Miranda” sukėlė audrą Vokietijoje. Į W.Shakespeare’o festivalį nedideliame mieste Noise susirinkę žiūrovai po spektaklio negailėjo gausių plojimų, kuriuos lydėjo triukšmingas kojų trypimas. Taip tradiciškai vokiečiai dėkoja aktoriams už jiems patikusį pasirodymą.
Nuo 1991 metų Noise vykstantis W.Shakespeare’o festivalis vyksta neįprastoje erdvėje – pagal Londono “Globe” prototipą iš medinių ir metalinių konstrukcijų pastatytame dvylikos kampų pastate. Žiūrovai teatre sėdi puslankiu taip arti scenos, kad galėtų paliesti aktorius.
Naujausias režisieriaus O.Koršunovo spektaklis “Miranda”, pastatytas pagal W.Shakespeare’o pjesę “Audra” ir kitus kūrinius, Vokietijoje viešėjo pirmą kartą, o Noiso festivalis papildė ilgą W.Shakespeare’o festivalių maršrutą, kuriuo keliauja OKT spektakliai.
Po vasaros atostogų “Mirandos” jau laukia Jaroslavlyje (Rusija), Minske (Baltarusija), Peterburge (Rusija), Lepcige (Vokietija) ir Katovicuose (Lenkija).
Per intensyvias gastroles nebus pamirštas ir Lietuvos žiūrovas. “Mirandos” aktoriai ant Ūkio banko teatro arenos scenos Vilniuje pasirodys rugsėjo 28 d., lapkričio 15 d. ir lapkričio 29 dieną. Bilietus į šiuos spektaklius jau galima įsigyti dabar “Tiketoje”.

Aštuonių ES šalių gyventojų apklausa atskleidė, kad europiečiai žavisi Vokietija, niekina Graikiją, o savo pačių finansines perspektyvas vertina gana pesimistiškai.

 

Tai, kas Europoje prieš ketverius metus prasidėjo kaip skolų krizė, vėliau peraugo į euro krizę ir sugriovė kelias vyriausybes, raudonai nudažė europiečių nuomonės apklausų rezultatus: šie nebepasitiki nei valdžia, nei euru, nei šviesia ekonomikos ateitimi.

Visos Europos gyventojams didžiulį nerimą kelia nedarbas, infliacija, viešoji skola, ir todėl daug nepasitenkinimo bei pesimizmo. Tai paaiškėjo vienai didžiausių ES tyrimų kompanijų – ”PewResearcCenter” apklausus aštuonių ES šalių gyventojus ir uždavus jiems klausimų apie ekonomiką, eurą, lyderius, šalių perspektyvas.

 

Dauguma balsų – už Vokietiją

 

Vokietija apklausose pasirodė kaip šviesulys. Pavyzdžiui, paklausus, kurios šalies gyventojai yra darbščiausi, vokiečius įvardijo septyni iš aštuonių apklaustų valstybių piliečiai. Vienintelė vokiečiams už darbštumą balsų neskyrusi šalis – Graikija, kuri, beje, vokiečius priskyrė prie bene mažiausiai darbštumu pasižyminčiųjų. Komiškai atrodo tai, kad Graikijos gyventojai darbščiausiais visoje ES įvardija patys save.

Įdomu tai, kad paklausus, kurią šalį vertina palankiausiai, o kurią – mažiausiai palankiai ir vėl radikaliai išsiskyrė graikų nuomonė. Mat visi, išskyrus graikus, palankiausiai vertina Vokietiją. O Graikijoje net 49 proc. gyventojų pareiškė, kad Vokietiją vertina itin nepalankiai, o 84 proc. nusprendė, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel dirba net ne blogai, o labai blogai. Tai vienintelė ir unikali nuomonė, nes visi kiti europiečiai A.Merkel įvardijo kaip geriausiai dirbančią ES lyderę, o ką jau kalbėti apie tai, kad vokiečiai savo kanclerę tiesiog užkėlė ant pjedestalo. Pavyzdžiui, paprašius gerai arba blogai įvertinti savo šalies lyderius, Vokietijos kanclerės reitingai bemat šovė į viršų. Paaiškėjo, kad politikės darbą gerai įvertino net 80 proc. apklaustų vokiečių, ir joks kitas aštuonių šalių vadovų tiek palankumo iš savo šalies gyventojų negali tikėtis. Pavyzdžiui, buvusio prezidento Nicola Sarkozy veiksmus palankiai vertina 56 proc. apklaustų prancūzų, Didžiosios Britanijos premjerą Davidą Cameroną teigiamai vertina 51 proc. britų. Visų kitų reitingai – mažiau kaip 50 proc., o Čekijos ir Lenkijos premjerus teigiamai vertina tik 25 proc. jų šalių piliečių: tai blogiau net už Graikijos premjero Luco Papademo ”pasirodymą”, nes graikai jam nepagailėjo vos daugiau nei trečdalio teigiamų įvertinimų.

 

Netiki šviesia ateitimi

 

Tokius neigiamus lyderių vertinimus lydi ir pesimizmas dėl ateities. Matyt, netikėdami savo išrinktaisiais, gyventojai prarado ir viltį, kad ekonomika pagaliau ims augti.

Vidutiniškai 22 proc. apklaustųjų tiki, kad jų šalies ekonomika per artimiausius 12 mėnesių pagerės. Didžiausi pesimistai šiuo atveju yra graikai (vilties nepraranda tik 9 proc.), o didžiausi optimistai – britai (32 proc.) ir vėl vokiečiai (29 proc.). Tačiau tai vis dėlto labai menkas optimizmo laipsnis, nes, tarkime, JAV neseniai atliktos apklausos parodė, kad ekonomikos kilimu tiki net 52 proc. amerikiečių.

Dar vienas apklausose išryškėjęs europiečių pesimizmo aspektas – netikėjimas, kad geriau finansiškai seksis ir jų vaikams. Pavyzdžiui, 47 proc. apklaustųjų rimtai abejoja, ar jų palikuonys pajėgs pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Juodžiausiai savo vaikų ateitį ir vėl piešia graikai. Net 73 proc. jų įsitikinę, kad vaikams nėra ko gero laukti iš ateities. Taip pat mano ir 69 proc. ispanų bei didžioji dalis italų (62 proc.).

Vis dėlto, nepaisydami neigiamų nuomonių dėl ekonomikos perspektyvų, europiečiai suvokia, kad gyvena geriau, nei gyveno jų tėvai ir seneliai. Iš esmės net šeši iš dešimties apklaustųjų patvirtina, kad jų gyvenimo kokybė yra geresnė nei jų tėvų – tokios nuomonės laikosi ir lygiai tiek pat amerikiečių. Išimtis čia galėtų būti nebent Prancūzija, kurioje geriau už tėvus gyvenantys mano mažiau nei pusė (48 proc.) prancūzų.

 

Narystė ES – kenksminga?

 

Minėta apklausa atskleidė ir dar vieną įdomų dalyką. Paaiškėjo, kad didžioji dalis europiečių palankiai vertina ES (60 proc.), tačiau tuo pat metu mano, kad jų šalies narystė bendrijoje turėjo neigiamos įtakos ekonomikai. Pavyzdžiui, tik 34 proc. apklaustųjų tiki, kad narystė sustiprino jų šalies ekonomiką, visi kiti – kad ekonomiką paveikė neigiamai. Išimtis kaip įprasta – Vokietija. Jos vienintelės gyventojai mano, kad narystė bendrijoje turėjo teigiamos įtakos šalies ekonomikos vystymuisi.

Beje, įdomu tai, kad euro teigiamai nevertina net vokiečiai. Paklausus, kaip vertina bendrąją ES valiutą (klausiama buvo tik tų šalių, kurios ją įsivedusios, piliečių), nė vienoje šalyje nevyravo teigiamas atsakymas. Pavyzdžiui, palankiausi eurui (ir vėl paradoksas) – graikai, tarp kurių 46 proc. apie eurą atsiliepia teigiamai. Vokietijoje eurui palankūs 44, Ispanijoje – 37, Vokietijoje – 31, Italijoje – vos 30 proc. gyventojų.

Dar prasčiau vertinamas Europos Centrinis Bankas (ECB). Netikėta, kad jį palankiausiai vertina lenkai. Pavyzdžiui, net 56 proc. (o tai labai daug, palyginti su visais kitais) lenkų mano, jog tai šauni institucija. Jiems pritaria mažiau nei pusė prancūzų, vokiečių, italų, čekų ir tik ketvirtadalis ispanų bei šeštadalis graikų.

Ar ECB iš to pasidarys tinkamas išvadas, nežinia, tačiau aštrus signalas šiai institucijai ir Europos Komisijai turėtų būti tai, kad europiečiai gana priešiškai nusiteikę prieš didesnio taupymo politiką ir mano, jog taupant nueita jau per toli. Tad galima laukti nemažai pasipriešinimo, ypač iš ispanų (73 proc.) ir britų (71 proc.).

Kita vertus, paklausti, ar reikia finansiškai paremti labiausiai bėdos ištiktas šalis, europiečiai pasidalijo į dvi stovyklas: turtingesnėse ES šalyse pagalbos rankos tiesti niekas neskuba – kad vyriausybė prisidėtų prie pagalbos, visai nenorėtų 62 proc. britų, 56 proc. prancūzų ir 48 proc. vokiečių.

Kaip ir galima tikėtis, visiškai priešingos nuomonės laikomasi tose valstybėse, kurioms šios pagalbos reikia ar gali prireikti.

 

 

Jūsų nuomone, kurios ES šalies piliečiai darbščiausi, o kurios – didžiausi tinginiai?

 

Šalis Darbščiausi Mažiausiai darbštūs

Didžioji Britanija Vokietija Graikija

Prancūzija Vokietija Italija

Vokietija Vokietija Graikija

Ispanija Vokietija Graikija

Italija Vokietija Rumunija

Graikija Graikija Italija

Lenkija Vokietija Graikija

Čekija Vokietija Graikija

 

 

Kaip vertinamas šalies lyderis?

(vertinimas, proc.)

Šalis Lyderis Neigiamai Teigiamai

Vokietija A.Merkel 19 80

Prancūzija N.Sarkozy 43 56

Didžioji Britanija D.Cameronas 46 51

Italija M.Monti 44 48

Ispanija M.Rajoy 50 45

Graikija L.Papademas 62 32

Lenkija D.Tuskas 69 25

Čekija P.Necas 69 25

 

 

Vokiečiai ir kiti europiečiai

(teigiami atsakymai, proc.)

Klausimas Vokiečiai Europiečiai

 

Ar jūs patenkinti šalies kryptimi? 53 14

Ar teigiamai vertinate ekonomiką? 73 15

Ar šalį sustiprino integracija į ES? 59 31

Ar lyderis nuveikė gerų darbų? 80 45